Apskaita

Vytautas Šūdžius

Finansų pagrindų tema.

Įmonės veiklos apskaita

Turinys

Klausimai medžiagai įsisavinti 2

1.Apskaitos administravimas 3

2. Ūkinių operacijų fiksavimas ir atpažinimas 6

3.Sąskaitų planas. 10

4. Turtas ir nuosavybė 12

Daiktinės darbo priemonės .Įmonių pagrindą sudaro materialinė-techninė

bazė, į kurią investuotos nemažos savos lėšos. Be to, dalis turto gali

būti nuomojama, naudojama išsipirktinai (lizingo būdu), kartais

eksploatuojama nemokamai. 12

Nusidėvėjimo (amortizacijos) nustatymas. Nuo ko pradėti, norint

nustatyti pagrindinių priemonių susidėvėjimo (amortizacijos) normas, kurių

reikalauja mokesčių inspekcijos ir išlaidų nnurašymas. Jei to nebus

padaryta, bus dirbtinai didinamas pelnas, atitinkamai ir mokesčiai į

biudžetą, o susidėvėjusių įrenginių nebus už ką pakeisti. 14

5. Išlaidos ir sąnaudos 18

Išlaidų ir sąnaudų panašumai ir skirtumai 29

6. Atskaitomybė 30

7. Balanso teorijos ir politikos įgyvendinimas 40

Literatūra 46

Klausimai medžiagai įsisavinti

1. Apskaita, uždaviniai ir jai keliami reikalavimai

2. Apskaitos rūšys

3. Apskaitos principai

4. Ūkinių operacijų fiksavimas: dokumentai, registrai

5. Dvejybinis įrašas. Jo taikymo ypatumai skirtingoms sąskaitų klasėms.

6. Sąskaitų planas:klasės iir jų sudėtis

7. Ilgalaikis turtas: sudėtis, klasifikavimo ypatumai

8. Nusidėvėjimo formos, normos, skaičiavimo būdai

9. Išlaidos ir sąnaudos: pagrindinės sąvokos, tapatumai ir skirtumai,

klasifikavimo ypatumai

10. Atskaitomybė:rūšys, klasifikavimas ir sudėtis

11. Atskaitomybės pasirinkimo formos kriterijai

12. Ataskaitų turinys

13. BBalanso politikos įgyvendinimo ypatumai

14. Vertikalioji ir horizontalioji balanso vertinimo taisyklės

15. Bandomojo balanso panaudojimas

16. Bankroto tikimybės nustatymas

1.Apskaitos administravimas

Įmonės veikla yra tikslo nustatymo ir dinamiškas jo siekimo procesas,

todėl vertinant jos veiklą kaip naudos siekimą, svarbu yra apskaityti

ūkinius finansinius rodiklius ir įvertinti socialines ekonomines sąlygas.

Įvairiapusis veiklos ekonomiškumo ir naudingumo (sau, rinkai ir visai

visuomenei) vertinamas ir kryptingas valdymas organizacinėje sistemoje, kur

gamybinius, finansinius ir kitus procesus veikia vadovai, specialistai ir

aplinka. Darbo sėkmė priklauso nuo tinkamo, savalaikio ir kartu

nebrangaus informacinio aprūpinimo. Todėl ypač svarbu, kad visi įmonės

veiklos procesai būtų fiksuojami ir įforminti dokumentuose, o gautoji

informacija laiku pasiektų įvairaus lygio vadovus.

Buhalterinė apskaita (pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą) yra

ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo,

grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams

sprendimams priimti ir finansinei atskaitomybei sudaryti.

Kad apskaitos sistema būtų efektyvi, reikia užtikrinti keletą

reikalavimų:

1) vykdyti visos įmonės ir atskirų jos padalinių, tarnybų, veiklos sričių

bendrą ir atskirą bei detalizuotą apskaitą,

1) operatyviai pateikti kokybišką informaciją vartotojams, organizuojant

optimalius informacijos srautus, tinkamai ją apdorojant ir perdirbant

bei paskirstant,

2) įgalinti keisti naudojamus parametrus užtikrinant mokesčių, nuolaidų ir

antkainių, kainų ir tarifų bei kitų ūkinių finansinių rodiklių

skaičiavimą,

3) užtikrinti laisvą ir operatyvų sąskaitų plano, sąskaitų kodo struktūros

pakeitimą, sąskaitų aapjungimą ar detalizavimą, naujų registrų įvedimą

bei jų tarpusavio ryšio reguliavimą,

4) sumažinti apskaitos išlaidas, užtikrinant minimalų, bet pakankamą

informacijos kiekį, tinkamai organizuojant ir mechanizuojant apskaitą,

5) užtikrinti lankstų duomenų archyvavimą ir darbą su archyvais, tinkamas

išsaugojimo ir grąžinimo priemones,

6) užtikrinti informacijos slaptumą, atskiriant išorinę – viešą ir vidinę

atskaitomybę.Tai aktualu rinkos sąlygomis.

Įgyvendinant šiuos reikalavimus reikia vadovautis optimalumo,

profilaktiškumo, kompleksiškumo, analiziškumo, patikimumo ir tikslumo,

savalaikiškumo bei kitais panašiais bendrais ūkinės veiklos vedimo

principais.

Pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymą, priimtą

Lietuvos Respublikos Seimo 2001 metais lapkričio 6 dieną, kuris įsigalioja

nuo 2002.01.01 d, įtvirtinti apskaitos standartai. Apskaitos standartai –

ūkio subjekto turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų vertinimo, pajamų

ir sąnaudų pripažinimo ir registravimo apskaitoje taisyklės, atitinkančios

Europos Sąjungos teisę bei Tarptautinius apskaitos standartus ir suderintos

su Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais. Apskaitos standartai

aprėpia Biudžetinių įstaigų apskaitos standartus ir Verslo apskaitos

standartus.(.)”

„Vykdydami svarbiausią apskaitos darbuotojų pareigą – atspindėti tikrą

įmonės ir jos veiklos būklę taip, kad šią informaciją teisingai suvoktų

visi jos vartotojai, apskaitininkai vadovaujasi Tarptautinių apskaitos

standartų nuostatomis, kurias skelbia komitetas, vienijantis daugelio

valstybių profesionalių apskaitininkų organizacijų atstovus. Tarptautinių

apskaitos standartų 1973 m. birželio 29 d. Įkūrė įvairių šalių

profesionalių buhalterių organizacijos. Dabar jis vienija daugiau komitetą

kaip šimtą didžiausių apskaitininkų organizacijų iš beveik 80 pasaulio

valstybių. Tai nepriklausoma organizacija, rengianti ir tobulinanti

tarptautinius apskaitos standartus.(.)

Tarptautiniai apskaitos standartai ir Bendrieji apskaitos

principai, kuriais pagrįstos kiekvienos laisvosios rinkos šalies apskaitos

taisyklės, tai ne griežti ir tikslūs nurodymai, kaip atlikti konkrečias

apskaitos procedūras. Kiekviena valstybė savo nuožiūra, atsižvelgdama į

nacionalinius ypatumus bei konkrečias laiko ir ekonomikos būklės sąlygas,

sukonkretina Tarptautinius apskaitos standartus – derina juos su savo

interesais.”[Ekonomikos teorijos pagrindai, 2000, 6, 18]

Pagrindiniai apskaitos uždaviniai yra:

įmonės veiklos dokumentavimas;

atskaitomybės sudarymas (savininkui ir akcininkams, kreditoriams,

visuomenei, valstybei);

įmonės priimamų sprendimų informacinis aprūpinimas.

Pagal tai, kokie uždaviniai dominuoja, į pirmąją vietą iškeliamos

skirtingos apskaitos turinio sritys, todėl nėra labai griežtos apskaitos

klasifikavimo sistemos.

Pirmiausia reikia skirti apskaitos ir statistikos informaciją.

Statistikos pagrindas – valstybės ekonominių subjektų apskaitos ir

atskaitomybės duomenys. Statistinė atskaitomybė lemia būtinumą

standartizuoti visų ekonominių vienetų apskaitos duomenis, ir

standartizuoti būtina tik ataskaitinę informaciją.

Apskaitos rūšys. Apskaita skirstoma į finansinę ir vadybos. Pagrindinis

skirtumas – informacijos vartotojai.

Finansinė apskaita skirta veiklos rezultatams nustatyti ir ataskaitoms

pateikti. Ji nuo vidinės apskaitos gali skirtis duomenų tikslumu (čia

leistini ir daugiau suapvalinti duomenys, svarbiausias vidinės apskaitos

tikslas – operatyvumas) .

Finansinės apskaitos informacija pateikiama finansinėse ataskaitose:

– balanse;

– pelno (nuostolių) ataskaitoje;

– nepaskirstyto pelno ataskaitoje;

– piniginių srautų (finansinės būklės pasikeitimo) ataskaitoje;

– nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitoje;

– aiškinamajame rašte ir kitose ataskaitose, jei yra, pavyzdžiui,

individuali įmonė ar ūkinė bendrija.

Valdymo apskaita yra orientuota įį įmonės vidaus poreikių tenkinimą, ji

priklauso nuo konkrečios gamybos ir komercinės veiklos specifikos. Įmonės

ir organizacijos gali naudoti standartinę organizavimo formą, tačiau gali

sudaryti ir savus apskaitos organizavimo modelius.

Apskaitos laikotarpis. Valdžios organų nustatytas laikotarpis, kuriam

pasibaigus apskaičiuojamos įmonės ūkininkavimo rezultatas – pelnas arba

nuostolis. Lietuvoje yra vieneri metai. Finansiniai metai (pagal Įmonių

finansinės atskaitomybės įstatymą) – laikotarpis, kurio metinė finansinė

atskaitomybė rengiama.

Pagrindinė apskaitinė lygybė: turtas lygus nuosavybei. Turtas parodo,

kas konkrečiai priklauso įmonei, o nuosavybė – kiek ir kam priklauso įmonės

turto.

Pagrindiniai bendrieji apskaitos principai. Apskaitą reglamentuoja ir

visuotinai priimti jos principai (Wilsonas, 1997. – p. 256, Lietuvos

Respublikos įmonės finansinės atskaitomybės įstatymas ir kiti) – bendrieji

apskaitos principai (angl. – General Accepted Accounting Principles):

įmonės principas reikalauja, kad savininko ar savininkų investuotas į įmonę

turtas apskaitoje būtų atskirtas nuo jų asmeninio turto.Kiekviena įmonė,

kuri sudaro finansinę atskaitomybę, laikoma atskiru apskaitos vienetu;

įmonės tęsiamos veiklos principas reikalauja apskaitoje daryti prielaidą,

kad įmonės veikla trunka neribotą laiką. Tai reiškia, kad įmonės turtas

privalo būti įvertintas ne finansinės atskaitomybės momentu esančiomis

rinkos kainomis, bet jo įsigijimo verte, atspindint nudėvėtąją dalį. Įmonę

nenumatoma likviduoti. Šis principas netaikomas, kai priimamas sprendimas

likviduoti įmonę arba įmonė steigiama ribotam laikui;

periodiškumo principas reikalauja, kad įmonė skaidytų savo veiklą į tam

tikrus periodus, kurių pabaigoje pateikiama ataskaitinė informacija apie

įmonės padėties pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį. Ataskaitinis

laikotarpis –

finansiniai metai, tačiau jie kai kuriose valstybėse,

pavyzdžiui, JAV, nebūtinai turi sutapti su kalendoriniais metais.

Finansinių metų pradžia ir pabaiga parenkama vadovaujantis nuostata, kad

skiriamoji riba sutampa su žemiausiuoju įmonės veiklos tašku, o jeigu

įmonės veikla tolygi – su kalendoriniais metais. Pati įmonė ir Vyriausybė

gali nustatyti tarpinius dalinius ataskaitinius laikotarpius: prieš

visuotinus akcininkų ir pajininkų susirinkimus, kas ketvirtį, mėnesį, prieš

sezono pradžią ar jam pasibaigus ir t.t;

apskaitos pastovumo principas reikalauja, kad apskaitininkai labai

apdairiai keistų apskaitos metodiką. Apskaitos metodika turi išlikti

stabili gana ilgai ir ją pakeitus, vienos apskaitos duomenys turi būti

gauti ir senąja, ir naująja metodika. Šis principas labai svarbus

apskaičiuojant pelną ir netaikomas mokesčiams;

kaupimo (realizavimo) principas reikalauja pardavimo pajamas pripažinti

tada, kai išrašoma sąskaita, nepriklausomai kada ir kaip bus gaunami

pinigai, pateikiama produkcija. Pajamos registruojamos tada, kai jos

uždirbamos, o išlaidos – jų susidarymo metu, neatsižvelgiant į pinigų

gavimą ir išmokėjimą;

tikslumas ir patikimumas reikalauja, kad jeigu apskaitos informacija yra

netiksli, tai neišvengiamai bus priimti klaidingi ir nepagrįsti

sprendimai;

atsargumo arba konservatyvumo principas reikalauja, kad įmonės veiklos

rezultatai būtų vertinami atsargiai. Ypač jis svarbus apskaičiuojant

sąnaudas, jjas maksimalizuojant, o pajamas, jas minimalizuojant. Tai kartu

ir apdairumo principas, kai kvalifikuotai pasirengiama realiai įvertinti

potencialius nuostolius ir ieškoma ar turima kitų alternatyvų. Įmonės

turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų vertė negali būti nepagrįstai

padidinta ar suamažinta;

piniginio mato (įkainojimo) principas reiškia, kad visas įmonės turtas,

taip pat jos veiklos rezultatai apskaitoje turi būti išreikšti vertine

išraiška,

kaupimo principas reikalauja, kad ūkiniai faktai apskaitoje būtų

fiksuojami jau įvykę: uždirbamos pajamos turi būti registruojamos tada,

kai jos uždirbamos, sąnaudos – kai jos patiriamos, nepriklausomai nuo

pinigų gavimo ar išmokėjimo,

palyginimo principas reikalauja, kad kaupimo principu apskaičiuotos per

ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos būtų palygintos su patirtomis

sąnaudomis. Palyginamumas kartu reiškia, kad informacijos vartotojai turi

turėti galimybę palyginti įmonės finansines ataskaitas, norėdami įvertinti

jos finansinę būklę.

lojalus atvaizdavimas reikalauja, kad visi sandoriai ir ūkinės operacijos

ataskaitoje būtų atvaizduoti objektyviai, visapusiškai, o ne

paviršutiniškai,

neutralumas – kad informacija, pateikta finansinėse ataskaitose, būtų

patikima, ji turi būti neutrali, neturi būti jokių šališkumo faktų.

Finansinės ataskaitos nėra neutralios, jei jos, pateikdamos informaciją,

daro įtaką priimamiems sprendimams, sudarant atitinkamą nuomonę, siekiant

kokio nors tikslo,

turinio vyravimas prieš formą pabrėžia, kad visada daugiau dėmesio reikia

skirti operacijų turiniui, jų esmei atskleisti. Ūkinės operacijos ir

ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o

ne tik pagal jų juridinę formą.

Pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą išskiriami šie 10

bendrieji apskaitos principai: įmonės, veiklos tęstinumo, periodiškumo,

pastovumo, piniginio mato, kaupimo, palyginimo, atsargumo, neutralumo,

turinio svarbos.

Priklausomai nuo įmonės tikslų bei ataskaitų vartotojų formuojama ir

finansinė bei balanso politika.

2. Ūkinių operacijų fiksavimas ir atpažinimas

Apskaitos dokumentas. Jo rekvizitai – įmonės pavadinimas ir kodas,

dokumento pavadinimas, numeris ir sudarymo data; ūkinės operacijos

turinys, matavimo rodikliai, asmenų, įvykdžiusių ūkinę operaciją ir

atsakingų už jos įvykdymą ir teisingą įforminimą, pareigos, pavardės,

vardai bei parašai.

Dokumentai ir apskaitos registrai apibūdinti buhalterinės apskaitos

įstatymo III skirsnio straipsniuose.

Ūkinių operacijų fiksavimas. Dokumentai yra įrašų apie ūkines

operacijas į apskaitos registrus pagrindas. Jie įrašomi ranka ar

techninėmis priemonėmis aiškiai ir įskaitomai.

Įmonės gali naudoti pavyzdinius, specialius ir laisvos formos pirminius

dokumentus, turinčius juridinę galią.

Dokumentų juridinė galia. Dokumentui juridinę galią suteikia šie

privalomi rekvizitai: įmonės pavadinimas, dokumento pavadinimas, jo

sudarymo data, ūkinės operacijos turinys, ūkinės operacijos matavimo

rodikliai, asmenų, įvykdžiusių ūkinę operaciją ir atsakingų už jos įvykdymą

ir teisingą įforminimą, pareigos, pavardės, vardai, parašai. Dokumentas,

kuriame nėra minėtų rekvizitų, juridinės galios neturi. Tokie griežti

pirminių dokumentų įforminimo reikalavimai labai apsunkina smulkius

verslininkus, patentininkus, dirbančius taip pat su privačiais asmenimis,

galutiniais prekių ir paslaugų vartotojais. Be to, kai kuriems pirminiams

griežtos apskaitos dokumentams privaloma speciali tipografinė forma ir

įsigijimo tvarka.

Dokumentų pasirašymas ir atsakomybė. Įmonės vadovas patvirtina asmenų,

turinčių teisę pasirašyti pirminius dokumentus, sąrašą ir jų parašų

pavyzdžius. Dokumentai pasirašomi asmeniškai.

Už laiku ir teisingą dokumentų išrašymą, už juose esančių duomenų tikrumą

ir ūkinės operacijos teisėtumą atsako asmenys, surašiusieji ir

pasirašiusieji dokumentus, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo patikrinti

audito.

Apskaitos registrai Už ataskaitinį laikotarpį dokumentų duomenys

apibendrinami apskaitos registruose. Visos įmonėje atliktos ūkinės

operacijos apskaitos registruose fiksuojamos pagal pirminius dokumentus,

kuriais rremiantis tos operacijos ir buvo atliktos. Operacijų registracijos

metu sisteminami ir pirminiai duomenys. Pirminių dokumentų duomenys apie

ūkines operacijas yra grupuojami pagal operacijų rūšis. Tai atliekama

naudojant specialiuosius žurnalus. Juose duomenys kaupiami per mėnesį, o

jo pabaigoje iš žurnalo perkeliami į atitinkamą Didžiosios knygos sąskaitą

arba į keletą iš jų.

Apskaitos registrai gali būti tipiniai arba laisvos formos. Jie

sudaromi chronologine, sistemine -chronologine ar kita nustatyta tvarka

(Apskaitos tvarkymas, 1996. – p. 2 – 27, Lazauskas, 1995. – p. 65 – 75 ir

kiti).

Apskaitos sistemoje informacija apie ūkinius faktus fiksuojama

naudojantis pirminiais dokumentais. Vėliau ji apibendrinama apskaitos

registruose įvairiomis procedūromis. Tačiau apskaitos principai visose

įmonėse išlieka vienodi nepriklausomai nuo to, kad apskaitos sistema ir

technika turi būti pritaikyta konkrečiai įmonės specifikai ir jos

informaciniams poreikiams.

Mažos įmonės atlieka palyginti nedaug ūkinių operacijų, turi mažai

klientų bei tiekėjų. Visa tai įgalina kiekvieną operaciją fiksuoti

Bendrajame žurnale, kuriame visos atliktos ūkinės operacijos registruojamos

chronologiškai. Bendrasis, arba ūkinių operacijų registravimo žurnalas

naudojamas visoms operacijoms nepriklausomai nuo jų rūšies fiksuoti. Čia

tai pat nurodomos ir koresponduojamosios sąskaitos. Vėliau duomenys iš

Bendrojo žurnalo perkeliami į sisteminį registrą – Didžiosios knygos

sąskaitas. Jose duomenys sisteminami ir kaupiami, o ataskaitinio

laikotarpio pabaigoje naudojami sudarant atskaitomybę. Esant nelabai

dideliam ūkinių operacijų skaičiui, taip organizuoti apskaitą racionalu,

bet didesnėje įmonėje toks apskaitos organizavimas praktiškai neįmanomas.

Organizuojant apskaitą didesnėse įmonėse, naudojama daugelis pagalbinių

(specialiųjų) registrų. Specialieji žurnalai iš dalies pakeičia Bendrąjį

žurnalą. Kiti registrai kaip analitinės knygos detalizuoja Didžiosios

knygos sąskaitų duomenis. Prieš pradedant apibūdinti registrų naudojimo

ypatumus, tikslinga bendrai aptarti jų atliekamas funkcijas.

Specialieji žurnalai pritaikyti informacijai apie vienarūšes ūkines

operacijas fiksuoti. Paprastai tai daugiaskilčiai registrai, palengvinantys

apskaitos darbą.

Pagrindinis specialiųjų žurnalų naudojimo privalumas yra tas, kad šiuo

atveju darbus galima paskirstyti žmonėms arba skyriams. Tai paspartina

darbą, kadangi gali fiksuoti operacijas keliuose registruose tuo pačiu

metu. Be to, specialieji žurnalai labai pagreitina ir palengvina

informacijos apdorojimą, nes geriau pritaikyti tam tikros rūšies

operacijoms registruoti.

Specialiųjų žurnalų efektyvumas padidėja, jeigu jie tinkamai pritaikyti

būdingiausioms ūkinėms operacijoms, atliekamoms įmonėje. Kiekviena įmonė

priklausomai nuo operacijų įvairovės ir jų atlikimo dažnumo naudoja

skirtingą specialiųjų žurnalų skaičių ir rūšis. Bendras specialiųjų žurnalų

struktūros bruožas yra tas, kad jie sudaryti iš daugelio skilčių, kurios

naudojamos įvairiai informacijai fiksuoti. Naudojant tokią struktūrą, ne

tik greičiau apdorojama informacija, bet ir sumažėja pastarosios

dubliavimasis. Lengvai galima įvesti bet kokią papildomą skiltį norimai

informacijai atspindėti. Todėl fiksuoti duomenų kitur nereikia. Įvairiose

įmonėse to paties pavadinimo specialieji žurnalai gali būti skirtingos

formos, o jų skiltys gali būti išdėstytos taip, kaip patogiau įmonės

apskaitininkams. Tačiau nepaisant įvairovės, tam tikros skiltys privalomos

ir jas reikia pateikti visuose specialiuose žurnaluose.

Apskaitos organizavimas, kai kaupiama informacija jau iš pradžių yra

grupuojama pagal ūkinių operacijų rūšis, supaprastina pirminių duomenų

fiksavimą. Be to,

specialiųjų žurnalų naudojimas ne tik labai pagreitina

duomenų fiksavimą, bet ir suteikia galimybę konkrečiam asmeniui

kontroliuoti tam tikrą veiklos sritį.

Pagalbinių registrų – analitinių sąskaitų knygų naudojimo privalumai yra

tie, kad jos įgalina atspindėti atskirose sąskaitose operacijas,

susijusias su konkrečiais pirkėjais ar tiekėjais. Taip pat šie registrai

supaprastina Didžiosios knygos vedimą, kadangi joje nelieka detalių duomenų

apie pirkėjus ir tiekėjus. Be to, vedant analitines sąskaitų knygas,

galima nustatyti klaidas individualiose sąskaitose ir racionaliai

paskirstyti darbą apskaitininkams.

Analitinės sąskaitos detalizuoja Didžiosios knygos sąskaitų duomenis.

Didžiojoje knygoje lieka Pirkėjų įsiskolinimo sąskaita, tik dabar ji

laikoma kontroline, nes joje atspindima analitinių sąskaitų knygos sąskaitų

likučių suma.

Įrašai analitinių sąskaitų knygose daromi iš specialiųjų žurnalų tuo pat

metu, kai įvyksta ūkinės operacijos. Duomenys knygose yra kaupiami kitais

aspektais negu specialiuosiuose žurnaluose. Mėnesio pabaigoje duomenys iš

pagalbinių registrų – specialiųjų žurnalų perkeliami į Didžiąją knygą,

apskaičiuojami šios knygos sąskaitų likučiai, padaromi visi reikiami

koreguojantieji ir uždarantieji įrašai. Po to sudaromas bandomasis balansas

ir finansinė atskaitomybė.

Apskaitos registrų normos. Apskaitos registrų komplektą sudaro žurnalai,

parengti Finansų ministerijos patvirtinus tipinius finansinės apskaitos

registrus, kurie yra papildyti specialiaisiais žurnalais, skirtais

perdirbimo įmonėms bei analitinės apskaitos kortelėmis. Komplektas tinka

visų veiklos sričių bei dydžių įmonėms, kuriose apskaitą veda keli skyriai

(asmenys). Duomenys specialiuosiuose žurnaluose fiksuojami laikantis

sisteminio – chronologinio principo, tai yra, kiekviename žurnale

registruojamos tik vienos rūšies operacijos. Tuo būdu ūkinės operacijos ne

tik fiksuojamos apskaitoje, bet iš karto ir sisteminamos. Dėl to gerokai

sumažėja darbo dubliavimas, klaidų tikimybė, supaprastėja pačios apskaitos

vedimas. Visi šie faktoriai padeda taupyti apskaitos vedimui skirtą laiką

ir lėšas.

Galima pateikti duomenų fiksavimo apskaitos schemą:

1. Trumpalaikio ir ilgalaikio (materialaus ir nematerialaus) turto

apskaita, įskaitant dalies duomenų apie ūkines operacijas su turtu

detalizavimą tam skirtose analitinėse kortelėse,

1. Prekių ar kito turto pardavimas, taip pat ir paslaugų suteikimas,

2. Parduotų prekių savikainos fiksavimas,

3. Atsiskaitymai (išmokėjimai) per banką (jeigu įmonė turi kasos knygą)

arba visos piniginės (grynais ar pavedimu ) išlaidos (jeigu įmonė

neturi kasos knygos),

4. Išmokos iš kasos ( jeigu įmonė turi kasos knygą),

5. Kasos įplaukos ( jeigu įmonė turi kasos knygą),

6. Įplaukos į sąskaitą banke (jeigu įįmonė turi kasos knygą) arba visos

piniginės ( grynais ar pavedimu) įplaukos ( jeigu įmonė neturi kasos

knygos),

7. Bendra veiklos sąnaudų apskaita,

8. Tiesiogiai gaminiams priskiriamos gamybos išlaidos (šis žurnalas

skirtas perdirbimo įmonėms ),

9. Netipiškos bei kituose apskaitos registruose neužfiksuotos ūkinės

operacijos ir įvykiai,

10. Netiesiogiai su produkcijos gamyba susijusios pridėtinės išlaidos

(šis žurnalas skirtas perdirbimo įmonėms),

11. Darbo užmokesčio ir socialinio, sveikatos ir kitų draudimų

paskaičiavimas ir apskaita,

12. Pagrindinių ir pagalbinių darbininkų darbo užmokesčio ir socialinio ir

kitų draudimų ppaskaičiavimas (perdirbimo įmonėse),

13. Visos tiesioginės gamybos išlaidos (perdirbimo įmonėse),

14. Netiesioginės gamybos išlaidos ( perdirbimo įmonėse),

15. Mokėtinų mokesčių apskaita,

16. Pridėtinės vertės ir akcizo bei kitų mokesčių apskaita,

17. Finansinės veiklos pajamų ir sąnaudų apskaita,

18. Kiekvienos dienos pabaigoje ar kas kelios dienos ir ataskaitinio

laikotarpio pabaigoje duomenų perkėlimas į sąskaitas,

2. Laikotarpio pabaigoje analitinių kortelių likučių sumų ir atitinkamų

kontrolinių sąskaitų likučių sutikrinimas.

Naudojantis spalvotomis sąskaitų kortelėmis, tikslinga kiekvienai

sąskaitų klasei skirti po atskirą spalvą.

Sąskaitos apskaitos dokumentuose saugoma visa informacija apie konkrečius

turto ar nuosavybės rūšies pasikeitimus.

Dvejybinis įrašas kaip sąskaitų korespondencijos taisyklė. Ūkinis

faktas atvaizduojamas vienoje sąskaitoje debete (D), o kitoje – kredite (K)

arba atvirkščiai vadinama dvejybiniu įrašu. Sąskaitų derinys – kai į vieną

debetuojama, o į kitą kredituojama, vadinama sąskaitų korespondencija, o

tos sąskaitos – koresponduojančiomis. Toliau pateikiama įrašų įrašymo ir

atvaizdavimo tvarka ( žr. 7.8 lentelę ir įrašų fiksavimo schemas). Turto

padidėjimas rašomas į sąskaitos debetą (D), o sumažėjimas – į kreditą (K),

likutis (saldo) skaičiuojamas debete (D). Sąnaudos fiksuojamos analogiškai

kaip ir operacijos su turtu. Nuosavybės padidėjimas rašomas sąskaitos

kredite (K), o sumažėjimas – debete (D), likutis (saldo) skaičiuojamas

kredite (K). Pajamos fiksuojamos analogiškai kaip ir operacijos su

nuosavybe.

Sąskaitų sąlyginiai ženklai yra T formos, dar vadinami “lėktuviukais”,

kai kairėje žymimas debetas – raide D, o dešinėje – kreditas – raide KK:

D Sąskaitos pavadinimas K

(

| TURTAS | NUOSAVYBĖ |

|SĄNAUDOS |PAJAMOS |

| ( – | – K |

|D |( – D |

|( – K | |

Pavyzdys: UAB “Oda” realizavo akcijų už 10000 tūkst. Lt ir atitinkamai

užsipajamavo tą pačią sumą debete.

Debetas Kreditas

1. D Pinigai 100000

K Paprastosios akcijos 100000

UAB “Oda” už žemės sklypą (50000 tūkst Lt) ir pastato priestatą (25000

tūkst Lt) išleido iš viso 75000 tūkst Lt.Galutinės operacijos būtų rašomos

taip:

Debetas Kreditas

2. D Žemė 50000 I

D Pastatai 25000

K Pinigai 75000

7.8 lentelė

SĄSKAITOS PAVADINIMAS ir Nr.

| | | | | | | |

Skolintojų

Savininkų + D Pajamos K

D Turto sąskaitos K = D Nuosavybės sąskaitos K + D

Nuosavybės sąskaitos K ( ( (

( ( ( ( (

( ( ( ( D Sąnaudos K

( ( (

Sintetinė ir analitinės sąskaitos. Iš atskirų analitinių sąskaitų duomenų

suvedamos sintetinės sąskaitos. Kaip pavyzdį galima pateikti atskirų

darbuotojų (analitinę) ir bendrą (sintetinę) mokėtinų atlyginimų sąskaitas.

Sintetinė sąskaita: Sąskaitos Mokėtini

atlyginimai analitinės sąskaitos :

D Mokėtini atlyginimai K D Mok.atl. Onai K D Mok.atl.Jonui K

D MMok. atl. Petrui K

( L. 4500,- ( L. 1000-

( L. 2000,- ( L. 1500,-

Turto padidėjimas (gavimas) rašomas į D ( debetą),

o sumažėjimas rašomas į K ( kreditą).

Yra debetinis likutis.

Nuosavybės padidėjimas nurodomas K ( kredite ),

o sumažėjimas nurodomas D ( debete).

Turi kreditinius likučius.

Pajamos didina savininko nuosavybę.

Sąnaudos mažina savininko nuosavybę.

Pajamų padidėjimas vaizduojamas kredite ( K ).

Sąnaudų padidėjimas vaizduojamas debete ( D ).

Turto ir nuosavybės sąskaitos vadinamos balansinėmis. Pajamų ir sąnaudų

sąskaitos vadinamos pelno ataskaitos sąskaitomis.

3.Sąskaitų planas.

Labai svarbi apskaitos sąvoka yra sąskaitų planas. „Sąskaitų planas

– sąskaitų, kuriose sukaupiama informacija, atspindinti ūkio subjekto

turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas, sąrašas.”[

Buhalterinės apskaitos įstatymas, 2001].

„Pavyzdinį sąskaitų planą parengia ir „Valstybės žinių“ priede

„Informaciniai pranešimai“ paskelbia Lietuvos Respublikos apskaitos

institutas. Ūkio subjektas susidaro savo sąskaitų planą. Jį tvirtina to

ūkio subjekto vadovas.” [ Buhalterinės apskaitos įstatymas, 2001]

Sąskaitos plane nurodomos sąskaitos pavadinimas ir Nr. 1 – as numerio

ženklas – klasės numeris. Yra tipinės 6 klasės, o 7, 8, 9 klasės yra

laisvos ir paliktos įmonių žinioje. Dešimtoji arba nulinė sąskaitų klasė

skirta specialioms užbalansinėms sąskaitoms.

Visos sąskaitos gali būti sugrupuotos į klases, grupes ir surašytos

į tam tikrą sąrašą – sąskaitų planą. Sąskaitų plane įrašytos sąskaitos

turi būti

sugrupuotos pagal jų funkcijas:

apskaityti turtą,

apskaityti nuosavybę,

apskaityti pajamas,

apskaityti sąnaudas.

Turto sąskaitų grupė suskaidoma į dvi dalis :

1) formavimo savikainos,ilgalaikio turto, po vienerių metų gautinų sumų

sąskaitas,

2) trumpalaikio turto sąskaitas.

Nuosavybę apskaitančios sąskaitos skirtos :

1) savininkų nuosavybei apskaityti: kapitalo, rezervų ir atidėjimų

įsipareigojimams ir reikalavimams padengti, po vienerių metų mokėtinų

sumų;

2) skolintojų nuosavybei apskaityti: mokėtinų sumų ir įsipareigojimų.

Yra dvi pelno ataskaitų sąskaitų grupės :

1) pajamų sąskaitos,

2) sąnaudų sąskaitos.

Kaip anksčiau minėjome, turto ir nuosavybės sąskaitos vadinamos

balansinėmis.

Pajamų ir sąnaudų sąskaitos vadinamos nebalansinėmis arba pelno

ataskaitos sąskaitomis. Jose apskaitomų sumų galutinis rezultatas yra

pelnas arba nuostolis.

Lietuviško sąskaitų plano struktūra pateikiama 1 lentelėje.

1 lentelė

SĄSKAITŲ PLANAS PAGAL PAGRINDINES KLASES

| Sąskaitų klasės |

Toliau pateikiamos pagrindinės sąskaitų ggrupės jų klasėse.

Sąskaitos apskaitoje atlieka klasifikavimo funkciją. Tuo pat metu jos yra

naudojamos ir kaip apskaitos registras, kitaip tariant, duomenys į jas

įrašomi tiesiog iš pirminių dokumentų ir kartu suklasifikuojami.

4. Turtas ir nuosavybė

„Turtas – materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės,

kurias valdo ir naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja ūkio subjektas, ir

kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos.”[Buhalterinės apskaitos

įstatymas, 2001].

TURTAS = SKOLINTOJŲ NUOSAVYBĖ + SAVININKŲ NUOSAVYBĖ arba:

SAVININKŲ NUOSAVYBĖ = TURTAS – SKOLINTOJŲ NUOSAVYBĖ

Ilgalaikis turtas:

13. materialus (žemė, pastatai, transporto priemonės, įrengimai,

įrankiai);

14. nematerialus (prestižas; įsigytos teisės – patentai, licenzijos,

know- how, prekių ženklai).

Įmonės ilgalaikis turtas apskaitoje įkainojamas ir rodomas įsigijimo

verte, balanse – likutine verte (atskirai įsigijimo vertė ir

nusidėvėjimas).

Finansinis turtas ( ilgalaikio turto rūšis, užtikrinantis tam tikras

teises ir privilegijas, kurios atsiranda įmonei dalyvaujant kitų įmonių

veikloje. Išskiriamos šios pagrindinės finansinio turto rūšys (Kalčinskas,

2001. P.487, 489):

• investicijos: į vertybinius popierius (akcijas, obligacijas, finansinius

vekselius ir kitus VP) ir kitą turtą;

• paskolos,

• įmonės anksčiau išleistos ir supirktos nuosavos akcijos.

Nematerialus turtas reiškiasi per įvairias privilegijas ir teises, iš

kurių įmonė gauna tam tikros naudos (Kalčinskas, 2001. P.481).Šio turto

svarbiausieji požymiai (pagal G.Kalčinską, 2001. P.481 – 482):

neturi materialaus daiktinio turinio,

turi vertę, kurios būtina išraiška : už tą turtą sumokėta kaina,

atneša įmonei naudą,

suteikia konkrečias teises ir privilegijas,

turto bbuvimas gali būti įrodytas per konkrečias jo savybes, kurios įgyja

turto turėtojas,

ilgai naudojamas, kai tarnauja ilgiau nei vienus metus,

trumpalaikis, kai naudojamas per vienerius metus. Trumpalaikis nematerialus

turtas apskaitoje neapskaitomas..

Ilgalaikis turtas dėvisi fiziškai ir morališkai. Ilgalaikio turto

nusidėvėjimas nustatomas ir nurašomas į išlaidas tiesioginiu proporcingu

laiko požiūriu, proporcingai veiklos ar produkcijos apimties požiūriu,

mažėjančios vertės, metų skaičiaus būdais.

Daiktinės darbo priemonės .Įmonių pagrindą sudaro materialinė-techninė

bazė, į kurią investuotos nemažos savos lėšos. Be to, dalis turto gali būti

nuomojama, naudojama išsipirktinai (lizingo būdu), kartais eksploatuojama

nemokamai.

Jei visa materialinė-techninė bazė yra įtraukta į ūkinę komercinę veiklą,

tai ji sutampa su materialiniu-techniniu gamybiniu potencialu (be

personalo). Į šį gamybinį potencialą įeina visi eksploatuojami pagrindiniai

fondai (pagrindinės priemonės), smulkus inventorius, instrumentai bei kiti

daiktai, esantys eksploatacijoje ilgesnį laiką.

Pagrindinių fondų sąvoka labiau taikoma, kai atliekama pagrindinių

priemonių apskaita vertine išraiška, skaičiuojamas susidėvėjimas

(amortizacija), atliekami kiti ekonominiai skaičiavimai. Tačiau pagrindinių

fondų ir pagrindinių priemonių sąvokų taikymas yra labiau susitarimo, o ne

teorinis klausimas. Nors kai kurie literatūros šaltiniai, kai aptariamas

ilgalaikis turtas vertine išraiška, dažniau vartoja pagrindinių fondų, o

kai natūrine, – pagrindinių priemonių sąvoką1.

Pagrindinės priemonės ir apyvartinės lėšos užtikrina prekių cirkuliacijos

nenutrūkstamumą, tačiau šiame procese dalyvauja skirtingai.

Jei apyvartiniai ir cirkuliacijos fondai kiekviename prekių cirkuliacijos

cikle panaudojami visiškai (su kai kuriomis išimtimis), tai gamybos

priemonės savo forma išlieka nepakitusios, tik iš dalies netenka savo

pirminės vertės. Todėl visas pagrindinių priemonių (pagrindinių fondų)

apytakos ciklas yra daug ilgesnis nei apyvartinių lėšų ir užtrunka kelerius

metus ar net dešimtmečius. Gamybos priemonių tarnavimo laikas priklauso nuo

jų paskirties, sudėties, eksploatacijos sąlygų ir kitų priežasčių.

Pagrindinės priemonės netenka savo vertės pamažu. Ji dalimis perkeliama

(nurašoma) į savikainą ar cirkuliacijos išlaidas. Pagrindinės priemonės

atstatomos nusidėvėjimo atskaitymų ir kitų investicijų sąskaita.

Pagrindinės priemonės natūrine išraiška sudaro verslo pagrindinę

materialinės-techninės bazės dalį. Prie pagrindinių priemonių priskiriami

pastatai, statiniai, įrenginiai, mašinos ir kitos priemonės, kurios veikia

ilgiau nei metus ir kurių vertė ne mažesnė nei norminių aktų nustatyta

suma.

Pagrindinės priemonės gali būti klasifikuojamos pagal paskirtį, ūkio

šakas, priklausomybę, verslo sritis, tarnavimo laiką, susidėvėjimo

(tinkamumo) laipsnį, dalyvavimo veikloje pobūdį ir kitus požymius. Jos

skirstomos į gamybines ir negamybines. Pagal paskirtį grupuojamos į šias

grupes:

žemę, pastatus ir statinius,

įrenginius,

mašinas,

transporto priemones,

inventorių ir instrumentus,

produktyvius ir darbinius gyvulius,

nebaigtus kapitalinius darbus,

kitą ilgalaikį materialinį turtą.

Negamybinės paskirties priemonės gamybos procese tiesiogiai nedalyvauja.

Tai gyvenamieji pastatai, kultūrinės buitinės patalpos, autobusai žmonėms

pervežti ne darbo metu ir panašiai.

Svarbus priemonių skirstymas pagal dalyvavimo technologiniame procese

pobūdį:

aktyvūs pagrindiniai fondai,

pasyvūs pagrindiniai fondai.

Aktyviajai fondų daliai priklauso mašinos, įrenginiai, transporto

priemonės ir kitas ilgalaikis turtas, tiesiogiai dalyvaujantis ar

veikiantis ūkinėje komercinėje veikloje. Pasyvūs pagrindiniai fondai

(pastatai, statiniai, estakados, geležinkelio linijos, tvoros ir t. t.)

sudaro sąlygas aktyviesiems fondams veikti.

Pagrindiniai fondai, kaip buvo pažymėta, dėvisi ir netenka savo vertės

pamažu. Jie patiria moralinį ir fizinį susidėvėjimą. Moralinis

susidėvėjimas gali susidaryti dėl dviejų priežasčių:

dėl gamybos priemonių gamybos atpigimo,

sukūrus pajėgesnes, efektyvesnes gamybos priemones.

Fizinis susidėvėjimas susijęs su techninių eksploatacinių savybių

pablogėjimu ar netekimu.

Pagrindinių priemonių susidėvėjimo (amortizacijos) apskaita atliekama

pagal objektus kortelėse arba kompiuteriais. Nurodomas objekto pavadinimas

(kodas), inventorizacinis Nr., pirminė vertė, veikimo laikas, amortizacijos

atskaitymo norma, amortizacijos skaičiavimo metodas (formulė, taisyklė) ir

kiti duomenys bei pakeitimai.

Amortizacija yra nematerialaus turto susidėvėjimo vertės pernešimo

(kaupimo) procesas per objekto veikimo laiką, o materialaus turto

susidėvėjimo vertės pernešimas vadinamas tiesiog nusidėvėjimu. Nusidėvėjimo

ir amortizacijos atskaitymų kaupimo tikslas – atstatyti pagrindinių fondų

vertę ir sukaupti lėšas gamybos priemonių daliniam ir visiškam

atnaujinimui.

Įmonių gamybinis potencialas, ypač jo pastovioji dalis, –

pagrindinės priemonės (žemė, pastatai, statiniai, mašinos, įrenginiai ir

kita) kartu su kitais veiksniais (prekėmis, personalu) sąlygoja viso

investuoto kapitalo panaudojimo efektyvumą.

Pagrindinės priemonės, įskaitant patalpas ir jose esamą turtą,

įgauna vis didesnę reikšmę dėl tokių priežasčių:

1. Savos gamybos priemonės, kaip veiksnys, veikia per investuotą

kapitalą. Brangstantys žemės sklypai, pastatai, statiniai, kai jie

įsigyjami, vis labiau susieja ilgalaikį finansavimą ir investavimą. Be to,

šis veiksnys įgyja finansavimo efektą, nes kredito apmokėjimo, nuomos

išlaidos vis didėja. Tuo pat metu nusidėvėjimo kaupimas už pastatus,

statinius yra tiek išlaidos, tiek ir lėšų

šaltinis. Didėjant gamybos

priemonių vertei, šis šaltinis taip pat didėja.

2. Pastatų (patalpų) nuomos išlaidos yra antras pagal dydį ir dalį

išlaidų straipsnis (pirmas – personalo išlaikymas). Nuomos išlaidos sudaro

apie dešimtą dalį komercinės veiklos išlaidų. Į jas taip pat įeina

nuomojamų patalpų vietos reikšmingumas.

3. Savos pagrindinės priemonės, ypač mažmeninėje prekyboje, smulkaus

verslo įmonėse yra svarbus skatinamasis instrumentas. Savas turtas gali

būti sumaniai ir tinkamai naudojamas be jokių apribojimų. Čia nemažą

reikšmę įgyja patalpų įranga, naudojama technika ir technologija, kokybinė

priemonių sudėtis (susidėvėjimo laipsnis, šiuolaikinių reikalavimų

atitikimas: imlumas energijai, llaidumas šilumai, galingumas, universalumas

ir specializacijos laipsnis, optimali struktūra ir t. t.).

4. Ypač svarbus, net lemiantis, mažmeninės prekybos, masinio maitinimo ir

šiaip smulkaus verslo įmonės vietos veiksnys. Didmeninei prekybai, kitoms

tarpininkavimo, gamybos įmonėms dislokacijos vieta išskirtinės reikšmės

neturi.

Nusidėvėjimo (amortizacijos) nustatymas. Nuo ko pradėti, norint

nustatyti pagrindinių priemonių susidėvėjimo (amortizacijos) normas, kurių

reikalauja mokesčių inspekcijos ir išlaidų nurašymas. Jei to nebus

padaryta, bus dirbtinai didinamas pelnas, atitinkamai ir mokesčiai į

biudžetą, o susidėvėjusių įrenginių nebus už ką pakeisti.

Pirma. Reikia sugrupuoti visą ilgalaikį materialinį turtą pagal tikėtiną

jo tarnavimo laiką metais. Čia būtina atsižvelgti ne tik į gamybos

priemonės technines laiko normas, fizinę būklę, bet ir į moralinį

susidėvėjimą.

Į vieną grupę galėtų patekti pastatai, statiniai ir kitos

priemonės, kurios eksploatuojamos gana ilgai – 10 ar 15 metų be didelių

kapitalinių įdėjimų. Į kitą ggrupę turėtų įeiti stacionariniai įrenginiai,

mašinos, staklės, kurios keičiamos tik kai diegiama nauja arba iš esmės

pertvarkoma gamybos technologija, kinta verslo politika. Tokio tipo

rekonstrukcijos tikriausiai atliekamos ne dažniau kaip 4–7 metai.

Dar reikėtų skirti mašinas, įrenginius, kilnojamas priemones, labai

intensyviai naudojamas arba eksploatuojamas nepalankiomis sąlygomis, kurių

tarnavimo laikas yra gana ribotas (dveji ar treji metai).

Įrenginiai ir kitos priemonės, kurios naudojamos tik metus ar

mažiau, į šiuos skaičiavimus netraukiamos. Jos gali būti nurašomos per

metus lygiomis dalimis, jei yra gana brangios. Kai priemonės nelabai

brangios, jos, pradėjus eksploatuoti, iš karto nurašomos į kaštus.

Taikytinas ir mišrus nurašymo būdas: pavyzdžiui, 50% nurašoma iš karto, o

likusi dalis – per eksploatacijos laikotarpį.

Kiekvienoje ilgalaikio turto grupėje gamybos priemonės išdėstomos pagal

numatomus eksploatavimo metus (pavyzdžiui, 15, 10, 5, 3 ir 2 metų). Gali

būti nnustatomas vidutinis grupės laikas (svertinio vidurkio būdu).

Nustatant priemonės eksploatavimo laiką, reikia turėti omenyje, jog

įrenginiai, mašinos, netgi pastatai savo veiklos pabaigoje reikalauja tokių

didelių remonto, priežiūros ir kitų kaštų, jog tampa ekonomiškai

nenaudingi. Pavyzdžiui, Japonijoje, kitose šalyse staklės vidutiniškai

veikia 3,5 metų, o pas mus – apie 20 metų.

Antra. Įvertinus savo turto eksploatavimo trukmės finansines ir technines

galimybes, pereinama prie metinių susidėvėjimo (amortizacijos) normų (N)

nustatymo. Šios normos yra amortizacijos atskaitymų vidutinės metinės

pagrindinių priemonių vertės procentai. Jei priemonė buvo naudojama visus

metus, imama pirminė jos vvertė, kuri įrašyta priemonių apskaitoje.

Orientacinė amortizacijos atskaitymų norma (N) gali būti nustatoma 100%

dalijant iš numatomų priemonės eksploatavimo metų, pavyzdžiui, 15 metų.

100 : 15 = 6,7%.

Taip per 15 metų po 6,7% yra sukaupiamas susidėvėjęs turtas, kad

vėl būtų galima įsigyti tokią pat naują priemonę. Tačiau reikia turėti

omenyje, jog vyksta infliacija, dar numatomi, pavyzdžiui, po 5 ir 10 metų

kapitaliniai remontai. Todėl surinktų lėšų aiškiai neužtenka. Reikia

numatyti papildomą atskaitymo normą minėtoms ir kitoms išlaidoms padengti.

Jei kapitalinio remonto darbų vertė sudarys trečdalį pastato vertės, tai

kasmet remonto fondui sudaryti reikės papildomai atskaityti daugiau kaip 2%

vidutinės metinės vertės (33,3:15=2%).

Žinoma, jei leidžia finansinės galimybės, gamybos priemones reikia keisti

nelaukiant didelio jų susidėvėjimo (ne kaip rekomenduoja Vyriausybė), nes

firmai tai kainuos dar brangiau. Šykštus moka du kartus: remontuodamas ir

vėliau pirkdamas brangesnius įrenginius.

Trečia. Žinodami susidėvėjimo (amortizacijos) normas (N), galime

apsiskaičiuoti, kiek kasmet sukaupsime nusidėvėjimo (amortizacijos) lėšų

(Am), kurios įrašomos į išlaidas ir savikainą . Ta pačia suma, kaip

anksčiau minėta, padidėja išlaidos ir sumažėja pelnas, nors nusidėvėjimo

(amortizacijos) priskaičiavimai lieka įmonei:

[pic]

Pavyzdžiui, 2XX1 m. sausio 1 d. įsigijome įrengimą už kurį sumokėjome

10300 Lt. Ši suma vadinama pradine ilgalaikio turto verte. Numatoma, kiek

metų šis įrenginys bus naudojamas ir kiek jis bus vertas po to. Įrenginys

bus naudojamas 5 metus ir po 5 metų pardavus tai kas liks iš šio

įrenginio planuojama gauti 300 Lt. Ši suma vadinama likvidacinė ilgalaikio

turto verte.

Įrenginys per 5 metus nusidėvės 10000 Lt.-nusidėvėtina ilgalaikio turto

vertė. Nustatyta, kad įrenginys nusidėvi proporcingai per visą jo

naudojimo laikotarpį. Kiekvienais metais į nusidėvėjimo sąnaudas

nurašysime po 2000 Lt.

Po kiekvienų įrengimo naudojimo metų jo (vertine išraiška) vis mažesnė:

20X1 m.sausio 1 d. – 8300 Lt (10300 Lt – 2000 Lt );

20X2 m.sausio 1 d. – 6300 Lt ( 8300 Lt – 2000 Lt ) ;

20X3 m.sausio 1 d. – 4300 Lt ( 6300 Lt – 2000 Lt ) ;

20X4 m.sausio 1 d. – 2300 Lt ( 4300 Lt – 2000 Lt );

20X5 m. sausio 1d.- 300 Lt ( 2300 Lt – 2000 Lt ).

Turto vertė, gauta atėmus iš pradinės vertės nudėvėtą jo dalį, vadinama

ilgalaikio turto likutine verte (kiek įrengimas yra vertas konkrečiu laiko

momentu ). Tai 20X1 m. ilgalaikio turto likutinė vertė – 8300 Lt.

Taigi 20X2 m. įrengimo pradinė vertė – 10300 Lt; likvidacinė vertė – 300

Lt; likutinė vertė – 6300 Lt; nusidėvėjimo ( nudėvėta ) vertė – 4000 Lt

(2000 Lt x 2 m.); nudėvėtina vertė – 6000 Lt.

Ankstesnėse rekomendacijose numatė keturis ilgalaikio turto

nusidėvėjimo skaičiavimo metodus:

tiesiogiai proporcingą (tiesinį),

produkcijos,

metų skaičiaus,

dvigubą (mažėjančios vertės) metodą.

Be to, galėtų būti taikomi ir kombinuoti, pavyzdžiui:

tiesiogiai proporcingas ir produkcijos,

metų skaičiaus bei produkcijos metodas ir t. t.

Nusidėvėjimo skaičiavimo metų skaičiaus ir mažėjančios vertės metodai

vadinami greitesnio susidėvėjimo skaičiavimo metodais.

Ilgalaikio materialaus turto pasyviajai daliai (pastatams, statiniams,

estakadoms, privažiavimo keliams ir kt.) greitesnio skaičiavimo metodai

netaikomi.

Žemės susidėvėjimas neskaičiuojamas. Bet lėšas melioracijai (irigacijai)

atstatyti vis vien reikėtų kaupti.

Aktyviai turto daliai (mašinoms, įrenginiams, instrumentams ir kt.)

amortizacija gali būti skaičiuojama ir pagal greitesnius metodus.

Įmonė nusidėvėjimo skaičiavimo metodą gali keisti tik kartą ir tik iš

greitesnio į tiesioginį.

Nematerialus ilgalaikis turtas nurašomas (amortizuojamas) dalimis tik

pagal tiesiogiai proporcingą metodą. Jis galiausiai į gamybos ir

cirkuliacijos išlaidas patenka visas, nepalikus likvidacinės vertės.

Ilgalaikio materialaus turto metiniam susidėvėjimui skaičiuoti turi būti

iš anksto numatyta turto likvidacinė vertė. Ji nusako, kiek dar ekonomiškai

tikslinga gamybos priemonę eksploatuoti. Reikalaujama, jog likvidacinė

vertė neviršytų 10% priemonės pradinės vertės. Tiksliajai aparatūrai,

matavimo prietaisams, prestižinei įrangai maksimaliai leistina likvidacinės

vertės norma yra aiškiai per maža.

Atliekant metinius nusidėvėjimo skaičiavimus pagal pirmus tris metodus,

likvidacinė vertė iš materialaus turto vertės atimama.

Pati įmonė pasirenka nusidėvėjimo skaičiavimo normatyvus (normas), tačiau

negali viršyti Ūkio ir Finansų ministerijų nustatytų maksimalių normatyvų

metais (o valstybinės ir valstybinės akcinės bendrovės privalo laikytis dar

ir minimalių atskaitymų ribų).

Norint apskaičiuoti metinius nusidėvėjimo (amortizacijos)

atskaitymus

(Am) pagal tiesiogiai proporcingą (tiesinį) metodą, iš priemonės pradinės

vertės (Vo) reikia atimti likvidacinę vertę (V1) ir padalyti ją iš tai

priemonei numatyto tarnavimo (ar susidėvėjimo) laiko metais (t):

Am = (Vo–V1) : t.

Jei priemonės pradinė vertė – 10 000 Lt, likvidacinė vertė – 1 000 Lt, o

tarnavimo laikas – 3 metai, tai amortizacijos atskaitymo norma yra 33,3%, o

metiniai atskaitymai – 3 000 Lt:

(10 000 – 1 000) : 3 = 3 000 Lt

100 : 3 = 33,3% arba (3 000 : 9 000) 100 = 333,3%.

Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai gali būti nuolat įkalkuliuojami

į prekės ar paslaugos kainą, bet bendri rezultatai susumuojami kas ketvirtį

arba dar ir kas mėnesį. Jei skaičiuojama kas mėnesį, nusidėvėjimo

(amortizacijos) atskaitymų norma pateiktu atveju sudarys 2,77% (33,3 : 12)

nuo 9000 Lt priemonės vertės ir bus lygi 250 Lt.

Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai kas ketvirtį atitinkamai

sudarys 750 Lt, arba 8,32% (33,3 : 4), nuo 9 000 Lt priemonės vertės.

Produkcijos metodas taikytinas aktyvaus ilgalaikio turto nusidėvėjimo

(amortizacijos) skaičiavimams. Susidėvėjimas siejamas su atlikto darbo ar

pagamintos (realizuotos) produkcijos kiekiu. Pavyzdžiui, jei maksimali

automobilio rida – 45 000 km, tai nusidėvėjimo skaičiavimo norma, tenkanti

vidutiniškai vienam km, sudarys 0,2 Lt:

(10 000 – 1 000) : 45 000 = 0,2 Lt.

Jei per metus automobilis nuvažiuoja 9000 km, tai metiniai nusidėvėjimo

atskaitymai sudarys 1800 Lt (9 000 km 0,2). Vadinasi, automobilio

tarnavimo llaikas penkeri metai:

9 000 Lt : 1 800 Lt = 5 metai.

Galėtų būti taikomi mišrūs automobilio nusidėvėjimo skaičiavimo metodai.

Pavyzdžiui, pusė automobilio vertės (4 500 Lt) nusidėvėjimo atskaitymų

galėtų būti sukaupta pagal tiesiogiai proporcingą metodą, likusi – pagal

produkcijos metodą, bet sumažintu normatyvu – 0,1 Lt:

[pic]

Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymams pagal metų skaičiaus metodą

kiekvienais metais naudojamas vis kitoks atskaitymo koeficientas. Šio

koeficiento visų metų suma lygi vienetui. Jo vardiklyje yra visi susumuoti

metai, pavyzdžiui,

1 + 2 + 3 = 6, o pirmų metų koeficiento skaitiklyje – 3, antrų – 2, trečių

– 1 (žr. 2.8 lentelę):

[pic]

lentelė. Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai pagal metų skaičiaus

metodą per 3 metus

| | |ė |o |atskaitymų |

| | | |as | | |

|1 |10 000 |1 000 |3:6 |4 500 |50,00 |

|2 |10 000 |1 000 |2:6 |3 000 |33,33 |

|3 |10 000 |1 000 |1:6 |1500 |16,66 |

|Iš |10 000 |1 000 |6:6 |9 000 |100,00 |

Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai pagal metų skaičiaus metodą

pirmaisiais metais būna didžiausi, o vėliau tiek priskaičiavimo norma, tiek

ir suma sparčiai mažėja pagal aritmetinę progresiją (po 1500 Lt, arba

16,66%, kasmet). Pavyzdžiui, jei įrenginio eksploatavimo laikas – 5 metai,

tai atskaitymų norma kasmet mažės po 6,7% (punktų).

Nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo pagal dvigubą (mažėjančios

vertės), kaip ir pagal ankstesnį, metodą, atskaitymo sumos pirmaisiais

metais būna didžiausios, o po to dar staigiau mažėja. Tačiau pagal šį

metodą atskaitymo norma lieka ta pati, bet skaičiuojama nuo mažėjančios

likutinės vertės (žr. 2.9 lentelę).

lentelė. Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai pagal dvigubą

(mažėjančios vertės) metodą per 3 metus

| |(Vo) | |Lt | | |

|1 |10 000 |3 333,4 |6 666,6 |6 666,6|66,6 |

|2 |10 000 |1 105,7 |8 894,3 |2 227,7|66,6 |

|3 |10 000 |1 000,0 |9 000,0 |105,7 |x |

Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymų pagal mažėjančios vertės metodą

norma nustatoma panašiai kaip tiesiogiai proporcingu būdu, bet dvigubai

didesniu procentu. Pateiktu 2.9 lentelėje atveju pagal tiesiogiai

proporcingą metodą atskaitymo norma tesudarytų 33,3%, o pagal dvigubai

mažėjančios vertės metodą – 66,6% (33,32). Tačiau pagal šį nusidėvėjimo

(amortizacijos) skaičiavimo metodą paskutiniais metais į gamybos ir

cirkuliacijos kaštus nurašoma mažesnė susidėvėjimo vertė nei reikėtų pagal

dvigubą normą (nes dar turi likti nustatyto dydžio likvidacinė vertė,

pavyzdžiui, 10% pradinės vertės). Taip pat, skaičiuojant pagal šį metodą,

iš priemonės pradinės vertės neatimama likvidacinė vertė.

Eksploatuojant ilgalaikes materialines priemones, susidėvėjimas

skaičiuojamas iki jų likutinės vertės, pasiekusios likvidacinės vertės

lygį. Iš sukauptų lėšų gali būti formuojamas ir remonto fondas.

Trumpalaikis turtas (atsargos – žaliavos, pagaminta produkcija, pirktos

prekės skirtos perparduoti; iš anksto apmokėtos sumos; prekybos skolos –

pirkėjų skola; pinigai – bankuose, kasoje). Trumpalaikis turtas nurašomas į

išlaidas iškarto ar dalimis per vienus metus.

Atsargos apskaitoje įkainojamos įsigijimo verte, o finansinėje

atskaitomybėje – faktine savikaina. Faktinė savikaina apskaičiuojama

pirmiausia nurašant anksčiausiai įsigytas atsargas.

Ūkinės veiklos ciklas : Pinigai – Prekės – Pinigai

Nuosavybė. Skolintojų nuosavybė arba įmonės įsipareigojimai:

ilgalaikės skolos (skolos kreditinėms institucijoms; skolos tiekėjams;

avansu gautos sumos (neuždirbtos pajamos); kitos ilgalaikės skolos);

trumpalaikės skolos (skolos kreditinėms institucijoms; skolos tiekėjams;

avansu gautos sumos (neuždirbtos pajamos); mokėtini

mokesčiai; mokėtini atlyginimai; kitos trumpalaikės skolos).

Trumpalaikės ir ilgalaikės skolos sudaro įmonės įsipareigojimus.

„Įsipareigojimas – prievolė, atsirandanti dėl atliktų ūkinių operacijų ir

ūkinių įvykių, už kuriuos ūkio subjektas privalės ateityje atsiskaityti

turtu ir kurių dydį galima objektyviai nustatyti.”[ Buhalterinės apskaitos

įstatymas, 2001].

Savininkų nuosavybė (valstybinis kapitalas; akcinis kapitalas –

paprastosios bei privilegijuotosios akcijos; kooperatyvo narių pajus,

nepaskirstytas pelnas, savininko privati nuosavybė – fizinių asmenų teises

turinčiose įmonėse).

5. Išlaidos ir sąnaudos

Išlaidų rūšimi suprantamas verte išreikštas naudingas tam tikros vertybių

rūšies suvartojimas siekiant komercinės veiklos rezultato. Išlaidų pagal

rūšis apskaitomi specialiose išlaidų klasės apskaitos sąskaitose.

Visos išlaidos klasifikuojamos pagal tokius tris pagrindinius požymius:

rūšis (grupes, straipsnius), išlaidas sąlygojančius rodiklius, išlaidų

susidarymo vietą.

Išlaidų skirstymas į rūšis (straipsnius) yra svarbus jų klasifikavimo

požymis. Be to, visos ūkinės veiklos išlaidos sudaro dvi pagrindines

išlaidų grupes:

pirmines arba paprastąsias,

antrines arba kompleksines.

Įmonės pirmines išlaidas galima sugrupuoti į šių straipsnių grupes:

prekių iir paslaugų,

personalo išlaidų (darbo užmokesčio, tvirtų algų, komiso pinigų,

socialinių priemokų),

materialinių sąnaudų (pakavimo, fasavimo medžiagų, kuro, reklamos ir

dekoratyvinių priemonių, šildymo, dujų, vandens, elektros energijos),

kitų įmonių teikiamų paslaugų (nuomos, transporto išlaidų, išlaidų

pagrindinėms ir konsultacinėms tarnyboms, pašto, ryšių, inkasacijos,

paslaugų, apsaugos, draudimo),

amortizacijos ir nurašymų,

komercinės rizikos (prekių nuostolių dėl sugedimo, sunykimo, vagysčių

ir kita),

atskaitymų (įvairių rūšių ir paskirties mokesčių),

palūkanų.

Veiklos išlaidos ir cirkuliacijos išlaidos sudarant įvairias ataskaitas

gali susidaryti iš šių dalių:

materialinių ir joms prilygintų sąnaudų,

nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymų,

išlaidų darbui apmokėti,

socialinio ir sveikatos draudimo įmokų,

privalomo ir kitų rūšių draudimo įmokų,

mokesčių už valstybinius gamtos išteklius ir aplinkos teršimą,

žemės ir kito nekilnojamojo turto mokesčio,

• pajamų (pelno), pridėtinės vertės ir kitų mokesčių,

palūkanų už kreditą,

žemės ir kito turto nuomos mokesčio.

Sudėtingiausios materialinės ir joms prilygintos išlaidos. Jų grupę

sudaro apie 40 išlaidų elementų. Svarbesni iš jų yra:

žaliavos ir medžiagos, perkeltos į galutinį produktą ar sunaudotos

technologiniame procese,

atsarginės dalys remontui, instrumentai, prietaisai ir prietaisai,

neįeinantys į pagrindines priemones,

apranga ir maisto produktai, skirti darbuotojams, pacientams ir

klientams,

visų rūšių kuro ir energijos išlaidos įmonės tikslams,

darbai ir paslaugos, atliekami įmonei ir skirti ne pagrindinei jos

veiklai,

prekių, prekių su tara, taros transportavimo išlaidos,

ryšių ir skaičiavimo centrų paslaugos,

įpakavimo medžiagos,

natūrali ir kitokia prekių netektis,

prekių, žaliavų ir medžiagų bei paslaugų vidinis vartojimas,

prekių garantinio remonto bei aptarnavimo po prekės ir paslaugų

suteikimo vertė,

prekių pardavimo išlaidos,

atskaitymai keliams tiesti ir taisyti,

mokslo tyrimo išlaidos,

darbuotojų, klientų ir kitų verslo dalyvių vežimo išlaidos,

darbuotojų telkimo išlaidos,

prekių kokybės išlaidos,

finansinės paslaugos,

savanoriškas turto draudimas,

darbuotojų mokymas, perkvalifikavimas ir profesinis rengimas,

medicinos,

nutekamojo vandens, atliekų šalinimo ir valymo bei utilizavimo,

juridinės,

reklamos paslaugos,

neapyvartaus turto nusidėvėjimas (amortizacija),

licencijų, sertifikatų ir patentų įįsigijimo išlaidos,

priešgaisrinė ir kita apsauga,

komandiruotės išlaidos,

sanitarinės higienos ir buitinės priemonės bei paslaugos,

kitos paslaugos, darbai, išlaidos.

Visas įmonės išlaidas sąlygiškai galima suskirstyti į dvi dalis: į

produkcijos ir veiklos išlaidas.

Į produkcijos išlaidas įeina pačių prekių ir paslaugų vertė (produkcijos

savikaina) ir kitos tiesiogiai su preke susijusios išlaidos:

prekių, medžiagų ir žaliavų pirkimo kaina pagal dokumentus,

pristatymo išlaidos.

Produkcijos išlaidos koreguojamos kiekio ir kainos kompensacijomis,

paruošimo parduoti bei finansinėmis išlaidomis (nuolaidomis, skontais ir

t. t.).

Veiklos išlaidos apima visus likusius įmonės, įskaitant prekių

apdorojimo, realizavimo ir valdymo išlaidas.

Be įmonės pirminių (paprastųjų) išlaidų, kai kurios įmonės (paslaugų,

masinio maitinimo ir pan.) turi nemažų antrinių (kompleksinių) išlaidų.

Šiomis išlaidomis laikomos visos įkainotos vertybės, kurias gamina pati

įmonė. Įmonės vidinė produkcija (savos gamybos produkcija, gamybinio

pobūdžio paslaugos) yra skirta savo komerciniams tikslams siekti. Prie

antrinių išlaidų gali būti priskirtos produkcijos apsaugos, tvarkos

palaikymo, raštvedybos ir kitos išlaidos. Prekybos įmonės, neturinčios

dirbtuvių ir cechų, skirtų savo produkcijai gaminti ir paslaugoms teikti,

atskirai antrinių išlaidų neišskiria ir neapskaito.

Smulkių įmonių išlaidų skaidymas pagal rūšis (grupes ir straipsnius) yra

pagrindinis ir dažnai tuo apsiribojama.

Atskirų rūšių išlaidų apskaita vyksta trim pakopom:

nustatomi sąnaudoms prilygintos išlaidos (tikslinės paskirties

sąnaudos arba pagrindinės išlaidos),

nustatomos papildomos išlaidos,

atimamos neutralios sąnaudos, kurių negalima laikyti realiomis

išlaidomis.

Įmonių ūkinės veiklos išlaidas galima suskirstyti taip:

išlaidos personalui, neįskaitant įmonininkų algų ir komisinių,

įmonininkų algos,

komisiniai,

visos personalo išlaidos,

nuomos mokestis ir jos vertė,

patalpų išlaikymo,

reklamos ir kelionių,

pervežimo ir įpakavimo (didmeninėje prekyboje),

autotransporto išlaidos,

skolinto kapitalo,

savo kapitalo palūkanos,

verslo mokestis (paslaugos ir mažmeninė pprekyba),

amortizaciniai atskaitymai,

bendrosios valdymo išlaidos,

visos likusios išlaidos.

Kitas išlaidų klasifikavimo kriterijus yra priklausomybė nuo veikiančio

faktoriaus:

pajėgumo išnaudojimo (apyvartumo),

prekybos salės (prekybos ploto) m2,

darbo vietų skaičiaus,

prekių atsargų vertine išraiška,

atlyginimo ir algos,

nuvažiuotų kilometrų, valandų, tonkilometrių ir t. t. skaičiaus.

Pagrindinė išlaidų dalis susijusi su galutiniais ūkinės komercinės

veiklos rezultatais:

pagamintų ir parduotų prekių kiekiu (arba suma),

suteiktų paslaugų apimtimi.

Todėl ta dalis išlaidų, kuri kinta kintant realizavimo apimčiai, vadinama

sąlygiškai kintama: visa ar pagrindinė darbo užmokesčio dalis, reklamos,

prekių įsigijimo, sandėliavimo, transportavimo ir dalis kitų išlaidų.

Likusi išlaidų dalis yra fiksuoto dydžio ir vadinama sąlygiškai pastovia

(nepriklausoma nuo ūkinės veiklos rezultatų). Prie šių išlaidų priskiriamos

išlaidos, susijusios su įmonės pagrindinių priemonių priežiūra ir

eksploatacija nepriklausomai nuo to, ar šios priemonės naudojamos, ar

nenaudojamos.

Tačiau šios išlaidos (šildymo, apšvietimo, amortizacijos, nuomos, valymo

ir t. t.) priklauso nuo gamybinių patalpų, sandėlių, prekybos salės plotų.

Darbo vietų skaičius sąlygoja jų aprūpinimo smulkiu inventoriumi,

medžiagomis ir žaliavomis išlaidas. Vadinasi, šių vertybių naudojimas

tiesiogiai susijęs su darbo vietų skaičiumi.

Prekių atsargos tiesiogiai ir per apyvartumą susijusios su trumpalaikio

kredito poreikiu. Todėl kartu susijusios ir su palūkanomis už kreditą. Taip

pat atsargų laikymo trukmė dažnai lemia prekių nuostolius, rizikos laipsnį

dėl kainų sumažėjimo, veikia kitus prekių saugojimo kaštus.

Atlyginimai ir algos, jų sumos, pačios priklausydamos nuo ūkinės veiklos

rodiklių (realizavimo ir pajamų), savo ruožtu sąlygoja kitas pridėtines

išlaidas (socialinio ir sveikatos draudimo priskaičiavimus ir kita). Kitose

šalyse nuo jų iš dalies priklauso verslo mokestis ir kitos išlaidos,

pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokestis ar bendrasis akcizas, nes jie

skaičiuojami nuo pridėtinio produkto, į kurį įeina ir darbo užmokestis.

Transporto išlaidos gali būti glaudžiai susijusios su realizavimu arba

prekių gavimu tiek vertine, tiek natūrine (tonų, dėžių, statinių, vagonų)

išraiška, taip pat ir su kitais transporto panaudojimo rodikliais.

Neretai bendrosios išlaidos, kurios susidaro kaip netiesioginės

išlaidos, yra netiesiogiai per priežastinį ryšį susiejami su atskirais

rodikliais. Tai leidžia jas suskirstyti ir sugrupuoti pagal kitus požymius

(ir pagal išlaidas sąlygojančius rodiklius, ir pagal jų susidarymo vietas).

Nustatant išlaidas pagal jų susidarymo vietą, bendros išlaidos

skaidomos į individualius ir bendruosius (netiesioginius) kaštus.

Individualios išlaidos nustatomos tiesiogiai, be papildomų

perskaičiavimų.

Bendrosios (netiesioginės) išlaidos susidaro iš formavimosi vietų bei

kitų išlaidų, apskaičiuotų pagal įvairius koeficientus, rodiklius bei

veiksnius. Kiekvienai vietai priskiriamos tos išlaidos arba įkainotų

vertybių sunaudojimas, kurių priežastis yra ši vieta. Atitinkamai pagal

išlaidų susidarymo vietų reikšmę ūkiniame procese jos visos skirstomos į:

pagrindines, pagalbines ir bendrųjų išlaidų susidarymo vietas.

Pagrindinės išlaidų susidarymo vietos dažniausiai duoda ūkinius darbo

rezultatus, todėl jos sutampa su pagrindinėmis veiklos sritimis: savos

produkcijos gamyba, aptarnavimu, realizavimu, tarpininkavimu, paruošomis ir

t. t.

Jei ūkinės veiklos rezultatus galima suskirstyti pagal skyrius, sekcijas,

filialus, sandėlius, cechus, dirbtuves, tarnybas, aptarnavimo ir

realizavimo zonas, tai tokios gali būti ir pagrindinės išlaidų susidarymo

vietos.

Išlaidos pagal pagrindines jų vietas gali būti grupuojami ir taip: vaisių

ir daržovių, šaldomų, kitų prekių gamyba ar prekyba, „mokėk ir imk“ prekių

asortimento, tranzitinių operacijų ir kitas grupes.

Išlaidų susidarymo pagalbinės vietos yra skirtos pagrindinei veiklai

aptarnauti ar kitaip ją remti. Prie tokių vietų priskiriami autoūkis,

remonto dirbtuvės, dekoravimo skyrius, įvairios ūkio tarnybos, apsaugos

skyrius ir t. t.

Bendrosios išlaidų susidarymo vietos yra reikšmingos visoms įmonės

tarnyboms, nes šitose vietose atliekami darbai yra reikalingi tiek

pagrindinei, ttiek ir pagalbinei veiklai. Prie tokių išlaidų susidarymo

vietų priskiriama: pastatai, įmonės vadovybė, sekretoriatas, kadrų skyrius,

juridinė tarnyba, apskaitos grupė ir t. t.

Būtina skirti bendrąsias išlaidas nuo išlaidų pagal bendrąsias susidarymo

vietas.

Sąnaudos buhalterinės paskaitos įstatyme apibūdinamos kaip

ūkio subjekto ekonominės naudos sumažėjimas dėl turto sunaudojimo, turto

pardavimo, turto netekimo, turto vertės sumažėjimo bei įsipareigojimų

prisiėmimo per ataskaitinį laikotarpį, kai dėl to sumažėjo nuosavas

kapitalas, išskyrus tiesioginį jo mažinimą.

„Dažniausiai vartojamų verslo tvarkymo žodžių mokomasis žodynas”

sąnaudų sąvoka yra apibūdinta taip:

„Sąnaudos – kuriam nors tikslui naudojamos lėšos”[ Dažniausiai

vartojamų verslo tvarkymo žodžių mokomasis žodynas, 1997, 5, 36].

Sąnaudų sąvoka yra apibrėžta „Pajamų ir sąnaudų pripažinimo

apskaitoje” tvarkoje:

„Sąnaudas, patirtas uždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamas, įmonės

turi registruoti apskaitoje ir pateikti metinėje finansinėje atskaitomybėje

pagal duomenų kaupimo ir pajamų bei sąnaudų palyginimo principus. Tai

reiškia, kad ne visos įmonėje per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos

(pinigų išleidimas, turto bei paslaugų sunaudojimas, taip pat skolų

atsiradimas) laikomos sąnaudomis ir ne visos per ataskaitinį laikotarpį

patirtos sąnaudos turi būti susijusios su šio laikotarpio išlaidomis. Per

ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos, kurios nelaikomos sąnaudomis,

nurodomos balanse kaip turtas.(.)

Sąnaudų pripažinimo samprata. „Nuo 1994 m. sausio 1 d. Įvedus naująjį

sąskaitų planą ir patvirtinus naujas finansinės atskaitomybės formas (pelno

(nuostolio) ataskaitą, pelno paskirstymo ataskaitą, finansinės būklės

pakitimų (pinigų srautų) ataskaitą bei paaiškinamojo rašto nuostatas ir

t.t.) atsirado būtinybė aiškiai skirti

pajamų ir sąnaudų apskaitoje

pripažinimo kategorijas ir tvarką. Metinės finansinės atskaitomybės

sudarymo tvarka bei pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka buvo

patvirtinta Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. Nutarimu Nr. 804.

Yra tam tikros sąnaudų apskaitoje pripažinimo sąlygos:

1. sąnaudomis gali būti pripažinta išlaidų dalis, susijusi su parduotų

prekių (produkcijos) pagaminimu ar paslaugų atlikimu, kadangi sąnaudų

pripažinimo kriterijus – ataskaitinio laikotarpio pajamos, kurias uždirbant

buvo patirtos šios sąnaudos;

2. sąnaudų susidarymas turi būti susijęs su įmonės turto ar kitų

įmonių bei asmenų jai teikiamų paslaugų naudojimu aarba įmonės įsiskolinimų

ar įsipareigojimų kitoms įmonėms bei asmenims didėjimu, be to, visi šie

ūkiniai faktai turi būti patikimai įvertinti;

3. jeigu pajamos, susijusios su tam tikrų išteklių naudojimu, bus

uždirbamos per keletą ateinančiųjų ataskaitinių laikotarpių ir dėl to

pajamų bei sąnaudų tarpusavio ryšys gali būti nustatytas tik apytiksliai,

apskaitoje turi būti naudojami netiesioginiai sąnaudų pripažinimo bei jų

registravimo būdai (susidėvėjimas ir amortizacija);

4. per ataskaitinį laikotarpį įmonės padarytos išlaidos gali būti

nedelsiant pripažintos to ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis, jeigu jų

neįmanoma susieti su konkrečių pajamų uždirbimu ir nenumatoma, kad per

ateinančiuosius ataskaitinius laikotarpius iš šių išlaidų bus galima gauti

pajamų.

Sąnaudos, susijusios su pajamomis, uždirbtomis per ataskaitinį

laikotarpį, pripažįstamos ir įregistruojamos apskaitoje bei pateikiamos

metinėje finansinėje atskaitomybėje nepriklausomai nuo pinigų išleidimo

laiko.” [3]

Nutarime yra nusakyti kai kurie sąnaudų pripažinimo atvejai:

„ Sąnaudomis llaikomas ne bet koks turto sumažėjimas ar įmonės skolų

padidėjimas, bet tik ta jų dalis, kuri buvo sunaudota įmonės per tam tikrą

ataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai pagaminti ar paslaugoms

suteikti – pajamoms uždirbti.

Sąnaudos – tai įmonės turto (įsigytų paslaugų) sunaudojimas ar jo

išsekimas arba įmonės skolų bei įsipareigojimų padidėjimas, kuris sąlygoja

įmonės nuosavybės sumažėjimą, nesusijusį su turto paskirstymu įmonės

savininkams.

Turto išlaidos, nesusijusios su ataskaitinio laikotarpio pajamų

uždirbimu, bet skirtos šioms pajamoms uždirbti ateinančiaisiais

ataskaitiniais laikotarpiais, apskaitoje registruojamos ir metinėje

finansinėje atskaitomybėje pateikiamos kaip turtas (jo formos pakitimas).

Turto dalis, skirta pajamoms uždirbti ateinančiaisiais laikotarpiais,

turi būti priskirta prie sąnaudų nurodytaisiais laikotarpiais.

Išlaidos, kurių neįmanoma aiškiai susieti su ateinančiųjų laikotarpių

pajamų uždirbimu, negali būti laikomos turtu, todėl šios išlaidos

nedelsiant (tą patį ataskaitinį laikotarpį, kurį buvo padarytos)

priskiriamos prie sąnaudų. Jos laikomos ataskaitinio laikotarpio veiklos

sąnaudomis. Prie jų paprastai priskiriamos pardavimų ir bendrosios bei

administracinės sąnaudos.

Parduotų prekių savikainos rodiklis visuomet siejamas su ataskaitiniu

laikotarpiu parduota produkcija ir suteiktomis paslaugomis. Į šį rodiklį

turi būti įskaitoma tik ta išlaidų dalis, kuri buvo padaryta per

ataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai pagaminti ar paslaugoms

suteikti.

Prekybos įmonių parduotų prekių savikainą sudaro prekių, parduotų per

ataskaitinį laikotarpį (taip pat perparduoto nekilnojamojo turto),

įsigijimo išlaidos, įskaitant ir jų atsigabenimo bei kitas parengimo

išlaidas. Jeigu atsigabenimo išlaidos sudaro nedidelę parduotų prekių

savikainos dalį, visas tam tikro ataskaitinio laikotarpio prekių

atsigabenimo išlaidas leidžiama įskaityti į to laikotarpio parduotų prekių

savikainą nepriklausomai nuo to, ar buvo parduotos atsigabentos prekės, ar

ne.

Perdirbimo įmonių parduotų prekių savikainą sudaro pagamintos per

ataskaitinį laikotarpį produkcijos savikaina, pakoreguota atsižvelgiant į

gatavos produkcijos likučių pasikeitimą per šį laikotarpį.

Pagamintos per ataskaitinį laikotarpį produkcijos savikainą sudaro

tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos.

Šios išlaidos pripažįstamos sąnaudomis, įregistruojamos apskaitoje ir

nurodomos pelno ataskaitoje ne tuo metu, kai išleidžiami pinigai resursams

(medžiagoms, įrenginiams, darbo jėgai ir pan.) ar už įsigytus resursus

atsiranda skolų, bet kai produkcija ar paslaugos, kurioms gaminti (teikti)

buvo sunaudoti šie resursai, padidina įmonės pajamas (yra parduodamos).

Tiesioginėmis gamybos išlaidomis laikomos tos, kurias be didelių sąnaudų ir

pastangų galima tiesiogiai priskirti gaminamai produkcijai. Prie

tiesioginių gamybos išlaidų priskiriamos pagrindinių žaliavų (medžiagų),

komplektavimo gaminių ir tiesioginio darbo užmokesčio išlaidos, taip pat

tiesiogiai su tos produkcijos gamyba ar paslaugų teikimu susijusių

tiriamųjų darbų metinė dalis.

Prie pagrindinių žaliavų (medžiagų) išlaidų priskiriamos produkcijos

gamybos metu sunaudotos žaliavos (medžiagos) ar komplektavimo gaminiai,

kurie sudaro materialųjį produkcijos pagrindą arba įeina į produkcijos

sudėtį ir be žymių sąnaudų gali būti priskirti prie konkrečių gaminių ar jų

grupių.

Prie tiesioginio darbo išlaidų priskiriamos darbuotojų, tiesiogiai

dalyvaujančių produkcijos gamyboje, atlyginimų bei nuo šių atlyginimų

priskaičiuoto socialinio draudimo įmokų sumos, kurios gali būti be didelių

papildomų sąnaudų priskirtos prie konkrečių gaminių ar jų grupių.

Prie netiesioginių (paskirstomųjų) išlaidų priskiriamos išlaidos,

netiesiogiai susijusios su produkcijos gamyba ar paslaugų teikimu. Įmonės

neprivalo pelno (nuostolio) ataskaitoje atskirai pateikti tiesioginių ir

paskirstomųjų sąnaudų. Visos šios sąnaudos gali būti nurodytos Parduotų

prekių savikainos straipsnyje. Prie paskirstomųjų išlaidų priskiriamos

pagalbinės žaliavos (medžiagos), netiesioginis darbo užmokestis,

tiesioginėms sąnaudoms nepriskirtinos kitų įmonių ir asmenų paslaugos bei

kitos paskirstomosios sąnaudos, kurių neįmanoma arba ekonomiškai

netikslinga priskirti prie tiesioginių.

Prie pagalbinių žaliavų (medžiagų) išlaidų priskiriamos produkcijos

gamybos metu sunaudotos žaliavos (medžiagos), kurios siejasi su gamyba, bet

į gaminio sudėtį tiesiogiai neįeina, arba, sudarydamos gaminio dalį, nėra

tokios reikšmingos, kad galėtų būti priskirtos prie pagrindinių.

Prie netiesioginio darbo išlaidų priskiriamos tiesiogiai su

produkcijos gamyba nesusijusios, bet sudarančios sąlygas gamybai vykti

darbuotojų atlyginimų ir socialinio draudimo įmokų sumos, apskaičiuotos nuo

šių atlyginimų.

Į parduotos produkcijos savikainą taip pat įskaitomos kitos

paskirstomosios sąnaudos, kurių ryšys su pajamomis negali būti tiesiogiai

nustatytas, todėl apskaitoje jos pripažįstamos pagal paskirstymo būdus. Šie

būdai naudojami, kai pajamas dėl resursų naudojimo numatoma gauti per

keletą ataskaitinių laikotarpių (pripažįstant sąnaudas, susijusias su

ilgalaikio materialiojo turto – pastatų, įrengimų ir pan., taip pat

nematerialiojo turto – formavimo sąnaudų, patentų, licencijų, programinės

įrangos ir pan. naudojimu).

Parduotų prekių savikainos straipsnyje taip pat nurodoma atidėjimų,

susijusių su produkcijos gamyba ir jos pardavimu suma, tenkanti per

ataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai.

Išlaidos, susijusios su visa tipine įmonės veikla per ataskaitinį

laikotarpį nepriklausomai nuo parduotų prekių kiekio iir nepriskiriamos prie

finansinės ir investicinės veiklos sąnaudų ar netekimų, turi būti

traktuojamos kaip veiklos sąnaudos ir nurodytos pelno (nuostolio) atskaitos

atskirame straipsnyje. Į pagamintos ir parduotos per ataskaitinį laikotarpį

produkcijos savikainos rodiklį neįskaitomos produkcijos pardavimo,

bendrosios ir administracinės išlaidos, patirtos per ataskaitinį

laikotarpį.

Visos šios išlaidos laikomos ataskaitinio laikotarpio veiklos

sąnaudomis ir yra nurodomos to paties laikotarpio pelno ataskaitos

atitinkamuose straipsniuose.

Visa per ataskaitinį laikotarpį parduotų prekių savikaina turi būti

pateikta to paties laikotarpio pelno ataskaitos viename straipsnyje. Jeigu

įmonė verčiasi prekyba ir perdirbimu, pelno ataskaitoje pateikiamas visas

parduotų prekių savikainos rodiklis, kuris prireikus gali būti detalizuotas

aiškinamajame rašte.

Į parduotų prekių savikainos rodiklį neturi būti įskaitytas įmonės

mokamas pridėtosios vertės mokestis.

Iš parduotų prekių savikainos turi būti atimtos visos prekybos

nuolaidos (diskontai), kuriomis įmonė pasinaudojo pirkdama materialines

vertybes. Jeigu numatoma pasinaudoti šiomis nuolaidomis ateityje,

apskaičiuota jų suma taip pat turi būti atimta iš atitinkamo sąnaudų

straipsnio.

Jeigu įmonė sudaro pirktų prekių grąžinimo ir nukainojimo atidėjimą,

jo suma atimama iš parduotų prekių savikainos rodiklio.

Įmonės, atsižvelgdamos į gamybos specifiką, savarankiškai pasirenka

produkcijos savikainos apskaičiavimo sistemą.

Prie kitos veiklos sąnaudų priskirtinos visos tretiesiems asmenims

sumokėtos arba sumokėtinos sumos, nesusijusios su pagrindine įmonės veikla,

finansinės ir investicinės veiklos sąnaudomis ir netekimais, taip pat savos

statybos sąnaudos.

Prie finansinės veiklos sąnaudų priskiriama valiutų kurso kitimo ir

valiutų konversijos neigiama įtaka, sumokėtos ir mokėtinos (sukauptos)

palūkanos, pirkėjų įsiskolinimų

bei kitų skolų įmonei nurašyta

(amortizuota) dalis, taip pat kitos su skolomis susijusios sąnaudos (baudos

ir pan.) ir metinė dalis sąnaudų, susijusių su kapitalo padidėjimu ar

sumažėjimu.

Prie šių sąnaudų priskiriamos gautinų sumų diskontavimo sąnaudos,

susijusios su išduotais vekseliais, išrašytomis sąskaitomis ir pan., taip

pat faktoringo sąnaudos. Finansinės veiklos sąnaudos pripažįstamos tuo

laikotarpiu, kuriuo jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų išleidimo.

Prie investicinės veiklos sąnaudų priskiriama kitose įmonėse esančių

investicijų vertės sumažėjimas, pagrįstas jų rinkos kainos sumažėjimu arba

įmonių, į kurias buvo investuota, įvykusiu arba numatomu finansinės būklės

pasikeitimu.

Prie netekimų (ypatingųjų praradimų) priskiriami nepriklausomai nuo

valdytojų valios patirti praradimai, susiję su neįprastine įmonės veikla:

pagreitintai nurašoma formavimo savikainos dalis, ilgalaikio ir

trumpalaikio turto ypatingai nurašomos sumos, atidėjimai ypatingiesiems

reikalavimams bei įsipareigojimams padengti, netekimai dėl ilgalaikio turto

perleidimo, nurašytos finansinių investicijų sumos (išskyrus trumpalaikio

finansinio turto sąnaudas), anksčiau kapitalizuotų reorganizavimo išlaidų

(reorganizavimo savikainos) nurašoma metinė dalis ir kiti.

Netekimai nurodomi to ataskaitinio laikotarpio atskaitomybėje, kurį

jie buvo patirti. Netekimai neturi būti siejami nei su pajamomis,

uždirbtomis iš tikslinės įmonės veiklos, nei su pagaute.

Prie pelno mokesčio sąnaudų priskiriamos sumokėtos arba mokėtinos

(sukauptos) pelno mokesčio sumos. Į šį rodiklį įeina ir iš anksto sumokėta

pelno mokesčio suma (pakoreguota išskaitymais iš mokėtinos biudžetui

sumos), išskyrus tą atvejį, kai bendra išankstinių apmokėjimų suma yra

didesnė už nustatytą mokėti mokesčių sumą. Šiuo atveju nurodytoji suma

pateikiama balanso turto dalyje. Pelno mokesčio sąnaudų rodiklis

apskaičiuojamas remiantis kaupimo principu, į šį rodiklį įeina suma, kuria

nustatyti mokėti mokesčiai viršija išankstinius apmokėjimus.

Kaip jau anksčiau buvo paminėta tiesioginės ir netiesioginės

gamybos išlaidos, veiklos sąnaudos yra nurodomos Pelno (nuostolio)

ataskaitoje.

Pajamų ir sąnaudų apskaita. Nežiūrint į tai, kad jau daug metų, kai

turi būti taikomas naujasis sąskaitų planas ir sudaroma finansinė

atskaitomybė bei įgyvendinamos to nutarimo nuostatos, dėl tikslaus pajamų

ir sąnaudų apibrėžimo bei jų praktinio įgyvendinimo iki šiol išlieka ne

mažai ginčytinų dalykų.

Pajamų apskaitai sąskaitų plane yra skirta 5 klasė, o sąnaudų 6 klasė.

Nurodymuose dėl sąskaitų plano naudojimo yra nurodyta, kad 5 klasės

sąskaitos, jas uždarant, koresponduoja su 39 sąskaita. Analogiška metodika

yra ir dėl 6 klasės sąskaitų taikymo – jas uždarant 6 klasės sąskaitos

koresponduoja su 39 sąskaita. Tačiau ppaaiškinimuose prie atskirų sąskaitų

naudojimo yra sutinkama visai kitokių korespondencijų, pvz., yra nurodoma,

kad savikainos formavimo sąskaita gali būti debetuojama atlikus formavimo

darbus, kredituojant 6 klasės sąskaitas. O tai jau reiškia, kad šiuo atveju

išnyksta kaupimo principo reikalavimai.

Analogiška padėtis atsiranda ir su pajamų kaupimo principo

pripažinimu. Pavyzdžiui, registruojant pirkėjų apmokėjimą diskonto taikymo

metu arba grąžinant parduotas prekes. Yra ir daugiau atvejų, kada yra

leidžiama kredituoti 6 klasės sąskaitas ir debetuoti 5 klasės sąskaitas,

mažinant jose sukauptas sąnaudas ar pajamas.

Metodiniu apskaitos organizavimo ir atskaitomybės sudarymo požiūriu

tai gali pprivesti prie tam tikrų klaidų. Juk jeigu apskaitos darbuotojas,

pamiršęs arba nežinodamas į pelno (nuostolio) ataskaitą įrašys 5 ir 6

klasės sąskaitų duomenis, suregistruotus kaupimo principu. Neatėmęs

perkeltų į kitas sąskaitas sumų, jo pelno (nuostolio) ataskaitos rodikliai

bus iškraipyti. Ir jeigu tas iškraipymas lems sąnaudų padidėjimą (jei nebus

eliminuotos į kitas sąskaitas iškeltos sąnaudų sumos), tai bus nustatytas

žymiai mažesnis pelno mokestis. Tada tai nustačius, bus perskaičiuotas

pelnas, pelno mokestis, nustatytos baudos ir delspinigiai.

Su sąnaudų terminu sietina keletą kitų, su jomis susijusių svarbių

sąvokų:

„Sąnaudų absorbcija” (absorption costing) – apskaitos valdymo

priemonė, leidžianti paskirstyti visas gamybos sąnaudas (kintamas ir

pastovias) pagamintam produktui.

Sąnaudų centras (cost centre) – valdytojo kontroliuojama

mechanizmų grupę ar gamyklos cechas, kur gali būti nustatytos sąnaudos. Tai

daroma norint kontroliuoti sąnaudas.

Sąnaudos (costs, inputs) – įmonės išlaidos (eksplicitinės sąnaudos ir

implicitinės sąnaudos), susijusios su jos produkcijos gamyba. [Ekonominių

terminų žodynas, 1998 , 448]

Eksplicitinės ir implicitinės sąnaudos yra paaiškintos A. Jakučio,

V. Petraškevičiaus, A. Stepanonovo ir L. Šečkutės knygoje “Ekonomikos

teorijos pagrindai”:

”Verslo įmonėse pinigai išleidžiami mokesčiams apmokėti, išmokėti

palūkanas, įrenginiams pirkti, skoloms, materialinėms gėrybėms, žaliavoms,

kurui, darbo užmokesčiui ir panašiems tikslams. Tokios išlaidos vadinamos

eksplicitinėmis arba aiškiomis išlaidomis. Visos šios įmonės piniginės

išlaidos įrašomos į buhalterines knygas, todėl joms tinka ir buhalterinių

išlaidų pavadinimas. Tačiau realios išlaidos matuotinos ne vvien patirtomis

išlaidomis, bet ir įvertinant prarastą naudą palyginus pasirinktą resursų

panaudojimo alternatyvą su atmesta. Tai ir yra alternatyvios išlaidos.(

implicitinės sąnaudos) Į gamybos alternatyvias išlaidas verslininkas,

turintis savo kapitalą, įmonės pastatus ir pats vadovaudamas verslui,

įtrauks ne tik minėtus buhalterines išlaidas, bet ir negautas pajamas,

kurios jam tektų:

➢ atlyginimo už darbą, parsisamdžius svetimoje įmonėje atlikti tas

pačias funkcijas, forma

➢ rentos forma, žemės sklypą ir darbo objektus, t.y. nuosavybę

išnuomojus kitam verslininkui už tam tikrą mokestį

➢ palūkanų forma, investavus lėšas bei santaupas į alternatyvų

verslą.

Taigi įmonės savininkas palygina galimus išteklių panaudojimo būdus,

alternatyvas. Jeigu jis nutaria turimus įmonės išteklius panaudoti įkurtame

versle, šių resursų sąnaudos nėra aiškios, nes už jas nėra užmokama ir jos

neįrašomos į buhalterines knygas.”[Dažniausiai vartojamų verslo tvarkymo

žodžių mokomasis žodynas, 1997, 59]

Sąnaudų efektyvumas (Cost effectiveness) – didžiausias

prekių ar paslaugų kiekis, panaudojant tam tikrą kiekį išteklių. Sąnaudų

efektyvumas dažnai yra tikslas, kurio siekiama tais atvejais, kai

organizacijos gali išleisti tam tikrą turimų pinigų kiekį ir siekia gauti

už juos didžiausią paslaugų kiekį. Tai tie atvejai, kai paslaugų negalima

įvertinti pinigais (pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės Sveikatos apsaugos

tarnyba). Tais atvejais, kai produkciją ir sąnaudas galima įvertinti

pinigais, naudojamas išlaidų ir naudos metodas.

Sąnaudų funkcija (cost function) – funkcija, nusakanti ryšį tarp

firmos sąnaudų ir produkcijos ssąnaudų. Norėdami nustatyti tam tikros

produkcijos gamybos sąnaudas, turime žinoti ne tik reikalingą įvairių

sąnaudų kiekį, bet ir jų kainą. Sąnaudų funkciją galima apskaičiuoti prie

gamybos funkcijos pridedant informaciją apie gamybos sąnaudų kainas. Tai

atrodytų taip:

Qc=f(pl Il,p2I2-pnln),

kur Qc yra tam tikros produkcijos Q gamybos sąnaudos, o pl, p2 ir

t.t., yra įvairių panaudojamų gamybos sąnaudų kainos, o I1, I2 yra pirmo,

antro ir t.t. išteklių reikalingas kiekis. Gamybos sąnaudų kainos pl, p2

ir t.t., kurias firma turi užmokėti tam, kad pritrauktų šias gamybos

priemones, priklausys nuo paklausos ir pasiūlos jėgų sąveikaus gamybos

sąnaudų rinkoje.

Sąnaudų minimizavimas (cost minization) – tam tikros produkcijos

kiekio pagaminimas mažiausiomis sąnaudomis, sujungiant gamybos sąnaudas su

jų santykinėmis kainomis.

Sąnaudų – produkcijos lentelė (tarpšakinis balansas) (input-output

analysis or interindustry analysis) – sudėtinės tarpusavio priklausomybės

tarp ekonomikos gamybos sektorių tyrimas ir empirinis išmatavimas, sukurtas

Vasilijaus Leontjevo (g.1906 m.). Jis skirtas matuoti gamybos ištekliams,

kurių reikia atskiroms pramonės šakoms, siekiančioms pagaminti tam tikrą

produkcijos kiekį. Kiekvienai ekonomikos sričiai, kad ji galėtų duoti tam

tikrą produkciją, reikia išteklių iš kitų sričių (žaliavų, pusgaminių,

paslaugų, ar darbo jėgos). Pramonės šakos arba sritys viena nuo kitos

priklauso ne lygiagrečiai, bet kompleksiškai. Pavyzdžiui, kasybos sritis

negamina anglies kitoms, nepriklausomoms nuo anglies pramonės išteklių iš

kitų sričių. Kasybos sričiai anglis yra produkcija. Bet anglis yra

ištekliai elektros pramonei. Lygiai

taip pat anglies gavybos pramonei

reikia išteklių (įskaitant elektrą), kad ji galėtų tiekti anglį. Šis

pavyzdys puikiai iliustruoja ekonomikos sudėtingumą.

Sandorių sąnaudos (transaction costs) – sąnaudos, patiriamos rinkoje

perkant bei parduodant gamybos veiksnius ir galutinius produktus. Sandorių

sąnaudos apima tiekėjų ar klientų suradimo ir kontraktų su jais aptarimo

išlaidas, taip pat sąnaudas, susijusias su netobula rinka, pavyzdžiui,

monopolijos išpūstos išlaidos, nepatikimi tiekimo šaltiniai ir pardavimo

apribojimai, tarifai ir kvotos.”[Ekonomikos terminų žodynas, 1998, 4, 448-

449]

Bendrosios sąnaudos (total cost) – firmos visų pastovių sąnaudų

ir visų kintamų sąnaudų, ggaminant tam tikrą produkciją, bendra suma per tam

tikrą , trumpą laikotarpį.

Trumpo laikotarpio bendrųjų sąnaudų kreivė 1 pav. rodo bendrųjų

pastoviųjų sąnaudų ir bendrųjų kintamųjų sąnaudų sumą. Ji yra S formos,

kadangi esant mažai produkcijos apimčiai kintamosios sąnaudos didėja lėtai

(dėl didėjančių pajamų iš kintamųjų gamybos išteklių įtakos), o esant

didelei produkcijos apimčiai, bendrosios kintamosios sąnaudos auga greičiau

(dėl mažėjančių pajamų iš kintamųjų gamybos išteklių įtakos).

Bendrosios sąnaudos sąveikauja su bendromis pajamomis, kai nustatomas

pagamintos produkcijos lygis, pagal kurį įmonė pasiekia savo tikslą –

maksimaliai padidina pelną iir sumažina nuostolius.

Pagal rinkų teoriją įmonė paliks rinką, jeigu per trumpą laikotarpį ji

negalės gauti pakankamai bendrųjų pajamų padengti savo bendrosioms

kintamoms sąnaudoms. Jeigu ji gali gauti pakankamai bendrųjų pajamų

bendrosioms kintamoms sąnaudoms padengti ir įnešti tam tikrą sumą į

bendrąsias pastoviąsias sąnaudas, ttuomet ji, net jeigu ir turės nuostolių,

bent trumpą laikotarpį ir toliau gamins. Per ilgą laikotarpį firma turi

gauti pakankamai bendrųjų pajamų bendrosioms kintamoms ir pastovioms

sąnaudoms padengti (įskaitant normalų pelną) arba priešingu atveju ji

paliks rinką.

Jungtinės (joint costs) – sąnaudos, susijusios su kelių prekių,

teikiamų kartu, gamyba. Tai gali būti benzinas, dyzelinis kuras, degutas ir

t.t., gaunami iš bendro naftos perdirbimo. Tokias bendras sąnaudas

(pavyzdžiui, naftos perdirbimo gamyklos išlaikymas) sunku tiksliai

paskirstyti tarp skirtingų produktų ir nustatyti tikslią kiekvieno iš jų

kainą.”[Ekonomikos terminų žodynas, 1998, 4, 45-46]

Pateikiame fiksuotų, kintamųjų ir bendrųjų išlaidų grafiką:

2 pav. Fiksuotosios, kintamosios ir bendrosios išlaidos

„Bendrosios išlaidos apima visas išlaidas, susijusias su sąnaudomis

produkto gamybai. Jos gali būti padalinti į fiksuotas ir kintamas.

Bendrosios išlaidos (BK)=bendrosios fiksuotos išlaidos (BFK)+

bendrosios kintamosios išlaidos (BKK).

Bendrosios fiksuotos išlaidos nepriklauso nuo gamybos rezultatų

dydžio. Nesvarbu, kiek gaminama produktų vienetų, trumpame laikotarpyje

dalis išlaidų, susijusių su pastoviomis kapitalo sąnaudomis, nekinta.

Bendrosios kintamosios išlaidos .Paprasčiausia savo forma bendrosios

kintamosios išlaidos – tai išlaidosi, susijusios su kintamojo veiksnio

sąnaudomis gamybos procese. Kintamoios išlaidos apskaičiuojamos padauginus

kintamojo veiksnio sąnaudų kiekį iš jų kainos. Kadangi kintamojo veiksnio

sąnaudų ribinis produktas nuo atitinkamos ribos mažėja, kintamosios

išlaidos auga didėjančiu laipsniu, didinant gamybos apimtį.”[ Dažniausiai

vartojamų verslo tvarkymo žodžių mokomasis žodynas, 1997, 5, 64]

1993 metų spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 Lietuvos Respublikos

Vyriausybė patvirtino „Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka”.

Bendrojoje dalyje yra nusakyta, kas šios tvarkos turi laikytis:

„Šios tvarkos turi laikytis visos įmonės, tvarkančios apskaitą ir

pateikiančios metinę finansinę atskaitomybę pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo

principus.

Nurodytosios įmonės uždirbtas per ataskaitinį laikotarpį pajamas ir

sąnaudas, patirtas šias pajamas uždirbant, privalo registruoti apskaitoje

bei pateikti viešai skelbiamoje metinėje finansinėje atskaitomybėje,

parengtoje pagal įmonės tęsiamos veiklos bei pajamų ir sąnaudų kaupimo

principus.”[ Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka, 1993]

Išlaidų ir sąnaudų panašumai ir skirtumai

Sąnaudų pripažinimo samprata buvo apibrėžta Vyriausybės nutarime Nr.

804 „Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka”, tačiau tame nutarime

yra daug dviprasmiškumo. Pvz., 5p. buvo nurodoma: „Sąnaudas, patirtas

uždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamas, įmonės turi registruoti

apskaitoje ir pateikti metinėje finansinėje atskaitomybėje pagal duomenų

kaupimo ir pajamų bei sąnaudų palyginimo principus. Tai reiškia, kad ne

visos įmonėje per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos (pinigų

išleidimas, turto bei paslaugų sunaudojimas, taip pat skolų atsiradimas)

laikomos sąnaudomis ir ne visos per ataskaitinį laikotarpį patirtos

sąnaudos tiri būti susijusios su šio laikotarpio išlaidomis.”

Iš tokio apibrėžimo visai neaišku, kokios išlaidos laikomos sąnaudomis

ir kokios sąnaudos nelaikomos išlaidomis.

Norint išvengti klaidų, o tuo pačiu papildomų mokesčių ir baudų,

apskaitos darbuotojams tikslinga atskirti išlaidas nuo sąnaudų. Cituoto 5

p. atskiras tezes, kaip pinigų išleidimas bei paslaugų sunaudojimas,

žinoma, reikėjo suprasti logiškai pagal apskaitos metodiką:

➢➢ pinigai gali būti išleisti ir atsargų įsigijimui, ir skolų grąžinimui.

Tai nėra sąnaudos. Sąnaudomis jie iš tikrųjų taps tada, kada tos atsargos

bus realizuotos ar bus nurašytos į veiklos sąnaudas bei ilgalaikio turto

gamybai;

➢ paslaugų sunaudojimas, jei tos paslaugos nėra realizuojamos, o

naudojamos gamybos procese, tai jos yra tiktai išlaidos. Sąnaudomis taps

tada, kada jos yra tiesiogiai realizuojamos, arba tada, kada bus

realizuota pagamintoji produkcija.

➢ skolų atsiradimas taip pat iš karto gali netapti sąnaudomis, jei skolos

atsiranda:

1. gaunant paskolą (kreditus),

2. išmokėtinai gaunant prekes ir atsargas;

➢ Skolų atsiradimas gali tapti ir sąnaudomis:

1. Veiklos poreikiams sunaudojami energetiniai resursai,

2. Ryšių paslaugos pagal jų sunaudojimą,

3. Transporto ir kitos paslaugos tiesiogiai panaudotos produkcijos

realizavimui, ilgalaikio turto gamybai ir t.t.

Būtina patikslinti, kas yra sąnaudos ir kas yra išlaidos, turime

laikytis apskaitos metodikos:

➢ pagal apskaitos metodiką sąnaudos yra apskaitomos 6 klasės sąskaitose.

Tiek išleidžiant pinigus (sumokant palūkanas), tiek atsirandant skoloms

(už ryšių, transporto ir t.t. paslaugas), jei tie išleisti pinigai ar

skolų atsiradimas pagal sąskaitų korespondencijas yra įrašoma į sąnaudų

sąskaitas, tai ir bus sąnaudos;

➢ jeigu tie patys išleisti pinigai negali patekti į 6 klasės sąskaitas,

o jais yra padengiamos skolos arba yra sumokamas avansas tiekėjams,

sumokamas avansinis pelno mokestis ir tt.t., tai jie nėra sąnaudos;

➢ išlaidomis, o ne sąnaudomis taps įsigytų žaliavų ar remonto medžiagų

sunaudojimas gamybiniame procese. Iš gamybos bus užpajamuoja pagaminta

produkcija. Sąnaudomis šiuo atveju ta produkcija taps tik ją realizavus.

Ir šuo atveju tuo pat metu turi būti įvykdyta dar ir kita sąlyga –

pripažintos uždirbtomis realizacinės pajamos.

Reiškia, bet koks pinigų išleidimas ar skolų atsiradimas, jeigu tai

neuždirbo pajamų, t.y. nepateko į 6 klasės sąskaitas, nėra sąnaudos.

Pinigų uždirbimo sąlyga yra susieta tik su prekių, produkcijos ar

paslaugų realizavimu. Nes čia turi būti taikomas palyginimo principas.

Kitoks pinigų išleidimas – mokesčių sumokėjimas, skolų grąžinimas ir

t.t. nėra sąnaudomis. Tolygiai išleisti pinigai ne visada gali uždirbti

pajamas – akcizų, baudų bei kitokių mokesčių mokėjimas ( kas yra

atvaizduojama kitose 6 klasės sąskaitose) negali uždirbti pajamų ir negali

būti toms operacijoms taikomas palyginimo principas.

Galiausiai išlaidų ir sąnaudų skiriamasis bruožas, tai ne koks nors

filosofinis sąvokų traktavimas, bet konkretus apskaitos metodikos taikymas.

Iš esmės, kaip buvo sakyta anksčiau, reikia laikytis pelno (nuostolio)

ataskaitos sudarymo taisyklių it taip vadinamo kaupimo principo.” [Valužis,

1993, 8, 48-49]

6. Atskaitomybė

Įmonių atskaitomybė numatyta valstybės norminiais aktais. Finansinė

atskaitomybė numatyta Įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme.

Atskaitomybės sudėtis ir teikimas. Įmonių finansinę metinę atskaitomybę,

išskyrus tų įmonių, kurios turi teisę pateikti sutrumpintą ir trumpą

atskaitomybę, sudaro balansas, pelno

(nuostolių) ataskaita, pinigų srautų

ataskaita, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita ir aiškinamasis raštas.

Finansinės atskaitomybės formos ir jų teikimo bei skelbimo tvarką nustato

Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Ataskaitos pagal Įstatymą gali būti

pilnos, sutrumpintos ir trumpos. Reikalauti nenustatytos finansinės

atskaitomybės draudžiama.

Iki metinės finansinės atskaitomybės sudarymo buhalterinėje apskaitoje

turi būti nurodytos visos ataskaitinio laikotarpio ūkinės operacijos.

Buhalterinės apskaitos duomenys turi būti patvirtinti ilgalaikio turto,

prekinių bei materialinių vertybių, atsiskaitymų, piniginių ir kitų lėšų

inventorizacijų duomenimis.

Įmonių finansinės atskaitomybės tvirtinimas. Įmonių finansinė

atskaitomybė, prieš pateikiant valdymo organams, svarstoma ir tvirtinama

įmonių įstatuose nustatyta ttvarka.

Prieš pateikiant tvirtinti ataskaitas gali būti atliekama finansinės

atskaitomybės auditinė kontrolė. Už pateiktą neteisingą finansinę

atskaitomybę, nors ji patikrinta ir patvirtinta auditoriaus, atsako įmonės

administracijos vadovas arba savininkas.

Juridinio asmens teisės turinčios įmonės finansinę atskaitomybę sudaro

gruodžio 31 dienos duomenimis – dar įmonės steigimo ir likvidavimo dienos

duomenimis.

Finansinė atskaitomybė – tai dokumentų rinkinys, kuriame pateikiama

apskaitinė informacija, apibūdinti įmonės finansinę būklę įvairiais

aspektais, skirtas išoriniams, o iš dalies – ir vidiniams vartotojams.

Finansinių ataskaitų tikslas – suteikti viešą, aiškią ir suprantamą

finansinę informaciją apie įmonių finansinę būklę. Tokios informacijos

vartotojas yra vidiniai ir išoriniai vartotojai.

Rengiant finansines ataskaitas reikia vadovautis tuo, kad:

jos turi būti pateiktos pilnosios ir pavyzdinės arba sutrumpintos ar

trumposios metinės atskaitomybės. Atskaitomybės tvarka ir formos,

patvirtintos Finansų ministerijos raštu Nr. 83 N, o taip pat Įmonių

finansinės atskaitomybės įįstatyme (įstatymas įsigalioja nuo 2003 01 01 d.),

finansinės ataskaitos turi būti parengtos tam tikslui skirtuose specialiose

blankuose ir atitikti Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės

įstatymo reglamentuojamus bendruosius apskaitos principus: įmonės

besitęsiančios veiklos, apskaitos pastovumo, pajamų ir sąnaudų kaupimo ir

kitus (žr. ankstesnį tekstą),

finansinės ataskaitos turi pasirašyti už jas atsakingas darbuotojas, o

atskirais atvejais privalo pateikti patikrinti nepriklausomam auditoriui

ir gauti išvadas apie duomenų tikslumą,

analizuoti finansines ataskaitas reikėtų tik po to, kai jos patikrintos

auditoriaus, nes auditoriaus nepatikrintos atskaitomybės analizė gali būti

beprasmė,

balansas, parengtas finansinių metų pabaigai, o pelno (nuostolio)

ataskaita, parengta už tą patį ataskaitinį laikotarpį,

finansinėms ataskaitoms sudaryti naudojami finansinės apskaitos duomenys,

finansinės ataskaitos apibūdina atitinkamo laikotarpio įmonės ūkinę

finansinę veiklą. Visos ataskaitos sudaromos tam tikro ataskaitinio

laikotarpio pabaigoje,

sudarant finansines ataskaitas, apskaitos duomenys, atsispindintys

žurnaluose, knygose, žiniaraščiuose ir kituose apskaitos registruose,

apibendrinami ir susisteminami ttam tikru būdu: vadovaujantis bendraisiais

apskaitos principais, tarptautiniais ir nacionaliniais apskaitos

standartais ar norminiais aktais,

finansinės ataskaitos privalo patenkinti vartotojų poreikius, jos turi

atvaizduoti visus svarbiausius įvykius, turinčius įtakos priimamiems

sprendimams.

Finansinės informacijos vartotojai. Finansinės informacijos vidiniai

vartotojai – tai įmonės bendrąsavininkii (akcininkai), kapitalo skolintojai

(obligacijų turėtojai), kredito ir finansų institucijos, valstybinės

mokesčių inspekcijos, partneriai, profsąjungos, ministerijų specialistai,

kiti valdžios atstovai.

Ataskaitose gali būti pateikti duomenys tiek apie visą įmonės veiklą,

tiek apie tam tikrą įmonės veiklos sritį. Įmonės ataskaitų pobūdis

priklauso nuo informacijos naudotojų:

įmonės savininkai domisi turtu, metiniu pelnu, pagal tai ssprendžia ar gerai

dirba valdyba, administracija. Jei jie yra akcininkai, tai neturi teisės į

visą informaciją,

įmonės administracija (valdyba). Ji atsakinga už paskolas, atsiskaitymus su

savininkais, mokesčius ir pan. Jai prieinama detali informacija apie

įmonės veiklą, jos rezultatus. Todėl sudarant darbo sutartis, kad

administracija neišduotų komercinės paslapties, turi būti įtraukti tam

tikri informacijos apsaugos ir neplatinimo punktai,

įmonės darbuotojai. Jei darbuotojai mato, kad įmonė turi didelę pelną, tai

jie nori gauti didesnius atlyginimus (per derybas su darbdaviais ir

profsąjungos pagalba). Taip pat darbuotojus domina veiklos perspektyvos dėl

karjeros, darbo sąlygų ir t. t.,

kredito institucijos. Jas domina įmonės finansinės galimybės laiku grąžinti

skolą bei palūkanas,

įmonės tiekėjai. Juos, kaip ir kreditoriai seka įmonės pajėgumą

atsiskaityti už suteiktas prekes bei paslaugas,

pirkėjai. Įmonės veikla domina ir pirkėjus, ypač tuos, kurie perka prekes

su garantiniu aptarnavimu, kurioms reikalingos tam tikros atsarginės dalys.

Jeigu įmonė yra prie bankroto ribos, tai vartotojui reikia žinoti, iš kur

jis gaus detalių ar kas suteiks garantinį aptarnavimą, įmonei bankrutavus,

valdžios institucijos. Mokesčių rinkėjai formuoja iš įmonių mokesčių

vietinį ir šalies biudžetą ir seka ar teisingai apskaičiuoti mokesčiai,

statistikos tarnybos sudaro valstybės makroekonominius modelius ir t.t.,

ministerijos ir kitos žinybos suvestinius ataskaitų duomenis naudoja

sprendimams, susijusiems su šakų vystymu, priimti, išskirtiniais atvejais

gali domėtis ir teisinės institucijos, spauda, visuomeninės organizacijos.

Visus šiuos ataskaitose pateiktos informacijos vartotojus galima

išskirstyti į 2 grupes:

3. vidinius (įmonės administracija iir kiti darbuotojai),

4. išorinius (akcininkai, kredito institucijos, tiekėjai, pirkėjai,

visuomeninės organizacijos, valdžios institucijos).

Pagal tai galima grupuoti ir ataskaitas:

1) ataskaitos įmonei (gamybinės),

2) ataskaitos visuomenei (viešosios).

Kiekvienam apskaitinės informacijos vartotojui ypač svarbu, kad

finansinių ataskaitų duomenys rodytų teisingą (neiškreiptą) įmonės

finansinę būklę, todėl finansinę atsakomybę tikslinga (bet ne visoms

privaloma) patikrinti nepriklausomam ekspertui auditoriui, kurio galutinė

išvada taip pat yra nurodoma atskaitomybėje. Auditorius savo išvadoje

pažymi, ar finansinė atskaitomybė yra paruošta pagal bendruosius apskaitos

principus ir kaip ataskaitų duomenys atspindi įmonės finansinę būklę. Jeigu

finansinė atskaitomybė sudaryta teisingai, auditorius pateikia standartinę

teigiamą (besąlygišką) išvadą. Esant tam tikriems neatitikimams, auditorius

nurodo trūkumus.

Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, savininkai išklauso įmonių vadovų

pranešimą bei susipažįsta su ekspertų išvadomis dėl įmonės ūkinės

finansinės būklės. Akcininkai ar tiesioginiai savininkai svarsto

administracijos siūlymus, kaip reikėtų skirstyti pelną (gali nurodyti, iš

ko dengti nuostolį). Šis jų sprendimas užfiksuojamas atskaitomybės formoje

– pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitoje. Tada metinė finansinė

atskaitomybė tampa oficialiu dokumentu, kuris platinamas visiems

suinteresuotiems ir turintiems teisę ją gauti fiziniams bei juridiniams

asmenims.

Kiekviena įmonė privalo rengti savo veiklos finansines ataskaitas

(skirtingoms įmonėms nustatyti skirtingi reikalavimai). Ataskaitų rengimą

sąlygoja keletas priežasčių:

1. Ataskaitos parodo, kokie ankstesnių metų veiklos rezultatai ir kiek

įmonė verta ataskaitiniams metams pasibaigus:

a) palyginus ankstesnių metų pelno ir nuostolio ataskaitas, galima

pastebėti, kaip kito pardavimas ir sąnaudos;

b) galima palyginti ssavo ir konkurentų arba savo ir vidutinius verslo

šakos rezultatus;

c) planuojamų sąmatų ir prognozių nagrinėjimas parodo įmonės finansinę

būklę pagal pasirinktą strategiją ir sritį.

2. Rengti ataskaitas svarbu ne tik, kai norima įvertinti įmonės veiklą ir

turtą, bet ir kai norima gauti pinigų. Investitoriai ir skolintojai

domisi, kokie numatomi dividendai akcininkams ir palūkanos

skolintojams, koks įmonės turtas galėtų būti užstatytas imant paskolą.

2. Nustatyta, kad atsakantys savu turtu verslininkai, akcinės bendrovės

privalo pateikti metines finansines ataskaitas pagal Lietuvos

Respublikos įstatymus ir Vyriausybės atitinkamus nutarimus.

Vyriausiasis finansininkas (buhalteris) pagal Lietuvos Respublikos

įstatymus ir poįstatyminius aktus tvarkydamas buhalterinę apskaitą turi

garantuoti buhalterinių įrašų teisingumą ir kad atskaitomybė būtų parengta

laiku. Jo nurodymai dėl buhalterinės apskaitos yra privalomi visiems įmonės

darbuotojams.

Finansinių ataskaitų reikšmę atspindi duomenys, kurie turi didžiausią

įtaką įmonės vertinimui ir sprendimams pagrįsti. Todėl finansinių ataskaitų

sudarytojai turi nuspręsti, kokie iš daugelio duomenų yra tinkamiausi

įvairių vartotojų sprendimams.

Svarbiausi finansinių ataskaitų rengimo dokumentai yra šie:

1) finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo nuostatai,

2) tarptautiniai apskaitos standartai,

3) Europos Sąjungos direktyvos.

Finansinės ataskaitos rengiamos siekiant aprūpinti naudinga informacija.

Jos rengiamos ir pateikiamos mažiausiai kartą per metus ir yra informacijos

šaltinis daugeliui vartotojų. Dalis šių vartotojų gali reikalauti ir turi

teisę gauti papildomos informacijos, t. y. tos, kurios nėra finansinėje

ataskaitoje. Tačiau daugelis

vartotojų turėtų pasitikėti finansinėmis

ataskaitomis kaip pagrindiniu finansinės informacijos šaltiniu. Todėl

finansinės ataskaitos turėtų būti parengtos ir pateiktos atsižvelgiant į

anksčiau pateiktų apskaitos ir atskaitomybės principų bei nuostatų

reikalavimus.

Kaip teigiama tarptautinių apskaitos standartų nuostatose, šalių

vyriausybės savo tikslams gali nustatyti įvairius ar papildomus

reikalavimus finansinėms ataskaitoms sudaryti. Tačiau šie reikalavimai

negali daryti esminės įtakos finansinėms ataskaitoms, sudarytoms įvairiems

vartotojams. Jie turėtų kuo labiau sutapti su visų vartotojų poreikiais.

Finansinės ataskaitos paprastai rengiamos atsižvelgiant į apskaitos

modelį, pagristą istorinių išlaidų principų ir nominalia finansinio

kapitalo koncepcija. Kiti modeliai gali būti panaudoti siekiant gauti

objektyvią informaciją, naudingą darant ekonominius sprendimus, nors šiuo

metu visiško sutarimo šiuo klausimu nėra.

Tarptautinių apskaitos standartų nuostatos yra gana svarbios. Šie

standartai pateikia gana konkrečius nurodymus finansinėms ataskaitoms

sudaryti, pateikti ir jų informacijai vartoti. Šių nuostatų pagrindinis

tikslas – parengti koncepciją, kaip sudaryti ir pateikti finansines

ataskaitas išoriniams vartotojams, o kartu padėti geriau derinti apskaitos

taisykles, standartus ir procedūras, susijusias su finansinių ataskaitų

rengimu.

Nuostatos nusako finansinių ataskaitų parengimo ir pateikimo koncepciją.

Jos nusako:

1) finansinių ataskaitų tikslus;

2) kokybinės charakteristikas, nusakančias finansinių ataskaitų

naudingumą;

3) sudaromų finansinių ataskaitų apibrėžimą ir pripažinimą, ataskaitų

pateikiamus elementus;

4) kapitalo sąvokas.

Europos Sąjungos direktyvos reglamentuoja ir finansinių ataskaitų

sudarymą bei jose pateiktos informacijos atskleidimą. Ypač svarbią reikšmę

turi Ketvirtoji direktyva “Kompanijų ataskaitos” (1978 m.) ir Septintoji

direktyva “Konsoliduotos ataskaitos” (1983 mm.).

Atskaitomybės klasifikavimas. Įmonių atskaitomybė gali būti (Kalčinskas,

1996. – p. 49 – 70 ir kitus):

1.Pagal paskirtį:

finansinė,

mokestinė,

statistinė,

specialios paskirties.

2. Pagal turinį ir periodiškumą:

31. metinė,

32. ketvirtinė,

33. mėnesinė,

34. savaitinė (dekadinė ar kitą),

35. rengiamą pagal pareikalavimą.

3. Pagal skelbimo pobūdį:

36. privaloma viešai skelbti,

37. neprivaloma viešai skelbti.

3. Pagal apimtį:

pilnoji,

sutrumpintoji,

trumpoji.

Finansinių ataskaitų sudėtis – tai ataskaitų formos, kurios įeina į tam

tikro laikotarpio bendrą ataskaitą. Metinės finansinės ataskaitos paprastai

yra platesnės lyginant su taip vadinamomis tarpinėmis ataskaitomis.

Finansinių ataskaitų vartotojams reikia žinoti tai, kad ataskaitų turinys

gali skirtis – visa tai priklauso nuo šalies teisinės, finansinės,

ekonominės, politinės sistemos bei kitų veiksnių.

Mažosios įmonės galės rengti sutrumpintą ar trumpą atskaitomybę, kurios

formas tvirtina Finansų ministerija.

Finansines ataskaitas sąlyginai galima sskirstyti į 2 kategorijas:

einamos padėties ataskaitos,

pasikeitimų ataskaitos.

Buhalterinis balansas pateikia informaciją apie įmonės finansinę būklę

konkrečiu momentu ir priskiriamas pirmos kategorijos ataskaitai. Kitos dvi

ataskaitos, t.y. pelno ir nuostolio ataskaita ir pinigų srautų ataskaita,

priskirstamos antrai kategorijai. Jos parodo įmonės veiklą per tam tikrą

laikotarpį, nes įmonės vadovybei svarbu žinoti, kaip vyksta įmonės veikla,

todėl ataskaitos pateikiamos tam tikrais laikotarpiais. Išorės informacijos

vartotojams paprastai pateikiama tik metinė ataskaita.

Kiekviena šalis, nustatydama finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo

tvarką, vadovaujasi minėtais tarptautiniais aktais. Lietuvos Respublikos

Vyriausybė yra priėmusi nutarimus dėl finansinės atskaitomybės sudarymo

tvarkos. Juose pateikiama:

1) metinės finansinės atskaitomybės sudėtis;

2) pagrindiniai reikalavimai metinei finansinei atskaitomybei;

3) metinės finansinės atskaitomybės rengimas ir skelbimas;

4) balanso, pelno (nuostolio) ataskaita, finansinės būklės pakitimų

(pinigų srautų) ataskaitos pavyzdžiai;

5) pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka.

Lietuvos Respublikos įmonės finansinės atskaitomybės įstatymu patvirtina

tokią metinės atskaitomybės sudėtį:

1) balansas,

2) pelno (nuostolio) ataskaita,

3) nuosavo kapitalo polyčio ataskaita;

4) pinigų srautų (finansinės būklės pakitimų) ataskaita,

5) aiškinamasis raštas.

Įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinė finansinė atskaitomybė

rengiama apibendrinant kiekvienų finansinių metų duomenis, o balansas – dar

ir įmonės steigimo bei likvidavimo dienos duomenis. Finansinių metų antroje

pusėje įsteigtos įmonės metinės finansinės atskaitomybės tais pačiais

finansiniais metais skelbti nereikia ir gali pateikti to laikotarpio

finansinius rezultatus kitų finansinių metų atskaitomybėje. Metinė

finansinė atskaitomybė pateikiama per mėnesį, kai ją patvirtina akcininkų

susirinkimas, o valstybinių įmonių – kai ją parvirtina vadovai.

Balanso apibūdinimas. Balansas yra vienas iš svarbiausių apskaitos

sistemos elementų, todėl jam turi būti skiriama daug dėmesio. Balansas yra

pagrindinė įmonės finansinės ataskaitos forma. Jis turi labai didelę

reikšmę atliekant įmonės finansinės būklės analizę, todėl visose šalyse

laikomas svarbiausiu finansinės analizės šaltiniu.

Sąvoka balansas išvertus iš lotynų kalbos reiškia svarstykles (bis –

dukart, lanx – svarstyklių lėkštė). Balansas dažnai vadinamas “sąskaitų

balansų lentele”. I.Corbin pateikia net tris balanso apibūdinimus:

1. Buhalteriai ddažnai apibūdina balansą kaip sąskaitų suminę išraišką. Ši

suminė išraiška atvaizduoja turtą ir nuosavybę.

2. Balansas – tai lentelės pavidalo ataskaita arba buhalterinės apskaitos

tvarkomose knygose atvaizduotų sąskaitų likučių (debitų ir kreditų)

suminė išraiška.

3. Balansas – tai turto ir įsiskolinimų bei nuosavybės ataskaita.

Duomenys apie visą turtą, kurio disponuoja įmonė, ir šio turto savininkus

pateikiami ataskaitoje, kuri vadinama balansu. Balanse atsispindi turto ir

nuosavybės lygybės dalys. Ši ataskaita parodo bendrą turto, įsiskolinimų ir

savininkų nuosavybės vertę tam tikru laiko momentu.

Balansas – išreškia pusiausvyrą tarp turto ir nuosavybės ir pateikia

informaciją apie tai, kokį turtą turi įmonė konkrečiu momentu bei kam jis

priklauso. Šią ataskaitą sudaro trys pagrindinės dalys: turtas, kuriuo

disponuoja įmonė ataskaitos sudarymo metu; skolintojų nuosavybė bei

savininkų nuosavybė tuo pačiu laiko momentu.

Balanse turtas yra detalizuotas, t.y. nurodyta, kiek kiekvienas jo

elementas kainavo. Balansą apskaitininkas gali pagražinti: nederamas sumas

pervesti į pozicijas, kurios laikomos naudingesnėmis; netinkamus dokumentus

priskirti priimtinų dokumentų grupei ir pan. Balanso pagražinimo tikslas –

pagerinti finansinius rodiklius. Tačiau tokie veiksmai yra draudžiami

įstatymų.

Balanse pateikiami įmonės trumpalaikiai ir ilgalaikiai

įsipareigojimai, kurie įstatyme taip pat yra paaiškinti:

Balansas yra pagrindinė finansinės ataskaitos forma, parodanti turto,

nuosavybės ir įsipareigojimų būklę tam tikrą dieną pinigine išraiška:

jis turi parodyti turto ir nuosavybės bei įsipareigojimų būklę (kiek ir

kokio turto turi įmonė, kokio ddydžio jos nuosavybė ir įsipareigojimai).

parodant turtą, nuosavybę ir įsipareigojimus tam tikrai dienai, balansas

turi fiksuoti įmonės veiklą tam tikru momentu, t.y. įmonės veikla tarsi

stabdoma, o bet kokia kita operacija jį pakeis.

turtas, nuosavybė ir įsipareigojimai parodomi pinigine išraiška.

atvaizduojama pusiausvyra tarp turto ir nuosavybės bei įsipareigojimų ir

pateikiama išsami informacija apie įmonės turtą, kurį turi konkrečiu

momentu.

balansas turi pateikti tikrą ir teisingą turto, nuosavybės ir

įsipareigojimų būklę.

balansas yra ne tik suvestinis dokumentas, bet svarbiausia finansinės

atskaitomybės forma.

Balanse yra nurodoma ir savininkams priklausanti pelno ar patirto

nuostolio suma, tačiau ataskaita nenurodo, kokiu būdu įmonė pasiekė tokių

rezultatų. Todėl per ataskaitinį laikotarpį uždirbtoms pajamoms ir jas

uždirbant patirtoms sąnaudoms fiksuoti yra skirta speciali finansinės

atskaitomybės forma – pelno (nuostolio) ataskaita. Pelno ataskaitoje

apskaičiuojamas grynas pelnas, kuris parodo, kokia pelninga buvo įmonės

veikla.

Vietos mokesčių administratoriui pateikiami du apyskaitos egzemplioriai,

vienas jų pažymėtas grąžinamas mokesčio mokėtojui.

Pelno (nuostolių) ataskaitoje pateikiamas įmonės ataskaitinio laikotarpio

ūkininkavimo rezultatas, t.y. ataskaita perduoda žinias apie turto įplaukas

(vadinamas pajamomis) ir turto sąnaudas (vadinamas išlaidomis) įmonės

veikloje. Šios ataskaitos objektas – pelnas, kurį įmonė gavo per tam tikrą

laikotarpį, arba nuostolis, patirtas nagrinėjamu laikotarpiu. Visa įmonės

veikla yra suskaidyta į ataskaitinius laikotarpius (pvz. metus, ketvirčius,

mėnesius). Pasibaigus tokiam ataskaitiniam laikotarpiui, įmonė apskaičiuoja

ūkininkavimo rezultatą ir galutinai atsiskaito su valstybe, sumokėdama

pastarajai mokesčius.

Pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą Pelno (nuostolio)

ataskaita ( finansinė

ataskaita, kurioje nustatomos visos per finansinius

metus įmonės uždirbtos pajamos bei sąnaudos uždirbant šias pajamas ir

veiklos rezultatai. sudaro:

Įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinės

finansinės atskaitomybės Pelno (nuostolio) ataskaita sudaroma litais.

Jpje :nurodomi:

Įmonės pavadinimas ir kodas

➢ Eil. Nr, Straipsniai ir kodai

➢ Finansiniai metai

➢ Praėję finansiniai metai

➢ Pardavimai ir paslaugos

Pajamos už parduotas prekes,

Pajamos už atliktas paslaugas

➢ Parduotų prekių ir atliktų paslaugų savikaina:

žaliavų, komplektavimo gaminių ir perparduoti skirtų prekių paslaugų,

darbų ir tyrimų

➢ Bendrasis pelnas ((nuostolis)

➢ Veiklos sąnaudos:

pardavimų

bendrosios ir administracinės

➢ Veiklos pelnas (nuostolis)

➢ Kita veikla:

pajamos

sąnaudos

➢ Finansinė ir investicinė veikla:

Pajamos

Sąnaudos

➢ Įprastinės veiklos pelnas (nuostolis)

➢ Pagautė (ypatingasis pelnas)

➢ Netekimai (ypatingieji praradimai)

➢ Ataskaitinių metų pelnas (nuostolis) prieš apmokestinimą

➢ Pelno mokestis

➢ Grynasis ataskaitinių metų pelnas (nuostolis), numatytas

paskirstyti.

Šios informacijos investitoriams, kreditoriams ir savininkams

nepakanka. Jie pageidauja žinoti, iš kur ir kiek buvo gauta pinigų bei kam

jie išleisti. Visa tai parodo pinigų srautų ataskaita.

Pinigų srautų (finansinės būklės) pakitimų ataskaita:

➢ Pinigų srautai iš įmonės veiklos,

➢ Grynasis pelnas (nuostolis),

➢ Nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudos,

➢ Užsienio valiutos kurso pasikeitimo neigiama (teigiama) įtaka,

➢ Ilgalaikio turto perleidimo netekimai (pagautė),

➢ Pirkėjų įsiskolinimo sumažėjimas (padidėjimas),

➢➢ Įsiskolinimo tiekėjams padidėjimas (sumažėjimas),

➢ Įvairių įmonės skolų padidėjimas (sumažėjimas),

➢ Įsiskolinimo biudžetui padidėjimas (sumažėjimas),

➢ Išankstinių apmokėjimų sumažėjimas (padidėjimas),

➢ Finansinės ir investicinės veiklos nuostolis (pelnas),

➢ Grynieji pinigų srautai iš įmonės veiklos (+/-) ,

➢ Pinigų srautai iš investicinės veiklos,

➢ Iš ilgalaikio turto perleidimo (įsigijimo),

➢ Iš investicijų perleidimo (įsigijimo),

➢ Grynieji pinigų srautai iš investicinės veiklos (+/-) ,

➢ Pinigų srautai iš finansinės veiklos,

➢ Paprastųjų ir privilegijuotųjų akcijų išleidimas,

➢ Savų akcijų supirkimas (-),

➢ Obligacijų išleidimas,

➢ Išperkamosios nuomos įsipareigojimų apmokėjimai (-),

➢ Skolų bankui padidėjimas (sumažėjimas),

➢ Kitos įmonės:

mokėtinų sumų padidėjimas (sumažėjimas)

gautinų sumų sumažėjimas (padidėjimas)

Išmokėti dividendai (-)

Kiti pinigų gavimai (išmokėjimai)

Grynieji pinigų srautai iš finansinės veiklos (+/-) ,

➢➢ Pinigų srautai iš ypatingosios veiklos:

Pinigų srautų iš ypatingosios veiklos padidėjimas (sumažėjimas)

Grynieji pinigų srautai iš ypatingosios veiklos (+/-)

Grynųjų pinigų srautų padidėjimas (sumažėjimas)

➢ Pinigai laikotarpio pradžioje

Pinigai laikotarpio pabaigoje”[3]

Pinigų srautai apsprendžia įmonės sėkmę, todėl įmonei pravartu

išanalizuoti, kodėl sumažėjo pinigų, net gavus grynąjį pelną. Pinigų srautų

ataskaita parodo įmonės gamybinę, finansinę, investicinę veiklą.

Akcininkų susirinkimui ruošiamas pelno (nuostolio) paskirstymo projektas,

kuriame pateikiama, kaip turėtų būti paskirstomas per ataskaitinį

laikotarpį uždirbtas pelnas.

Minėtame projekte, o vėliau ir ataskaitoje atsispindi esminiai įmonės

veiklos, jų turto bei nuosavybės elementai. Detaliau šie klausimai

aptariami aiškinamajame rašte. Jį sudaro bendrosios pastabos, kuriose įmonė

pateikia informaciją apie savo padėtį rinkoje, svarbiausius turto bei

nuosavybės pasikeitimus, taip pat aprašo principus, kuriais remdamasi

tvarkė apskaitą ir t.t. Po bendrųjų pastabų einamosiose pažymose

detalizuojama jau minėtose ataskaitose pateikta informacija.

Aiškinamasis raštas sudarytas iš standartinių valdžios patvirtintų

lentelių, vadinamų pažymomis. Rašte laisva forma surašomos pastabos apie

šiose pažymose pateiktus duomenis ir kiti pastebėjimai apie svarbius įmonės

veiklos aspektus, neatskleistus pagrindinėse finansinės atskaitomybės

formose.

Mokestinę atskaitomybę įmonės rengia ir pateikia įvairioms mokesčius

kontroliuojančioms institucijoms: Valstybinei mokesčių inspekcijai,

socialinio draudimo ir kitoms įstaigoms. Šioje atskaitomybėje pateikiami

ne tikrieji, bet apmokestinamieji įmonės veiklos rezultatai. Ruošiant

mokestinę atskaitomybę paprastai netaikomi bendrųjų apskaitos principų

reikalavimai. Šios atskaitomybės turinys gana dažnai keičiamas. Įmonė

kiekvieną mėnesį į Valstybinę mokesčių inspekciją privalo pristatyti PVM

deklaraciją, pasikeitus reikalavimams, įmonei jau nebereikia pristatyti

ketvirtinių ataskaitų, o metinį balansą būtina pristatyti iki gegužės

mėnesio 1 dienos; kartą į metus būtina pristatyti žemės mokesčio

deklaraciją; nekilnojamo turto deklaraciją ir pan; ketvirtinės ataskaitos

pristatomos į Sodrą.

Reikalaujama atitinkamas ataskaitas pristatyti valstybės statistikos

įstaigoms. Šie duomenys labai svarbūs atliekant ekonominę socialinę analizę

valstybės mastu. Sudarant statistines ataskaitas pateikiami ne tik

buhalterijos duomenys, nes ši ataskaitos rūšis dažnai apima ir pinigais

neišmatuojamus rodiklius, tokius kaip darbuotojų skaičius, sudėtis,

kvalifikacija ir pan.

Specialios paskirties atskaitomybė gali apimti labai platų apskaitos

spektrą. Tokio pobūdžio aatskaitomybė aprūpina reikalinga informacija visą

įmonės valdymo personalą. Joje pateikti duomenys gali būti išreikšti tiek

piniginiu, tiek natūriniais vienetais. Šiose ataskaitose pateikiami

ekonominiai ir finansiniai, veiklos organizavimo duomenys. Specialios

paskirties atskaitomybė gali būti pateikiama ir išorės vartotojams.

Statistikos įstaigoms reikalingi detalūs duomenys apie gyventojų ir

įstaigų pirkimus, vartojimo struktūrą, dirbančiųjų pajamų lygį,

išleidžiamos produkcijos kainas ir t.t., gamtos apsaugos institucijoms

reikalingi duomenys apie ekologinę būklę, teršalų išmetimą į atmosferą bei

vandenį; liftus prižiūrinčioms tarnyboms – informacija apie šių transporto

priemonių kiekį, techninę būklę ir patikrinimus. Specialių ataskaitų

(įstatymo numatytais atvejais) gali pareikalauti policija, teismai,

sveikatos apsaugos įstaigos, savivaldybė ir kitos viešojo administravimo

institucijos.

Pagal turinį ir periodiškumą atskaitomybė gali būti suskirstyta į metinę,

ketvirtinę, mėnesinę, savaitinę arba dekadinę, taip pat neperiodinę –

rengiama pagal pareikalavimą.

Klasifikuojant atskaitomybę šiuo požiūriu, ji grupuojama ne tik pagal

laiką, bet ir pagal turinį. Labai svarbi įmonės metinė finansinė

atskaitomybė, kuri apima visus įmonės veiklos rezultatus per ataskaitinius

metus, tačiau metai labai ilgas laiko tarpas ir įmonė negali apsiribuoti

tik šios ataskaitos sudarymu, nes įmonei kas mėnesį reikia pristatyti PVM

deklaraciją, o tam reikia sudaryti mėnesinę ataskaitą. Nors ir kai kurių

ataskaitų nereikia pristatyti oficialioms institucijoms, jos tiesiog

būtinos įmonei, nes jų pagrindu reikalaujama pateikti kitas ataskaitas.

Įmonės, kuriose apskaita kompiuterizuota, palengvindamos sau tolimesnį

darbą ar tam tikroms vidaus reikmėms rengia net ir savaitines arba

dekadines ataskaitas.

Neperiodinės ataskaitos gali būti sudaromos prireikus tam tikos

informacijos investitoriams, kreditoriams, bankinėms institucijoms, kai

įmonė prašo iš jų finansavimo, lizingo ar kitų paslaugų.

Pagal skelbimo pobūdį atskaitomybė skirstoma į privalomą ir neprivalomą

viešai skelbti. Viešai turi būti skelbiama valstybinių įmonių ir akcinių

bendrovių metinė finansinė atskaitomybė. Toks viešas skelbimas nereiškia,

kad įmonė privalo spaudoje skelbti visas atskaitomybės formas, todėl

finansinės atskaitomybės paskelbimui prilyginamas viešas pranešimas apie

akcininkų susirinkimą ir galimybė susipažinti su metine finansine

ataskaita.

Viešu skelbimu pripažįstamos finansinės atskaitomybės arba pranešimo apie

visuotinį akcininkų susirinkimą publikavimas spaudoje. Nežiūrint į tai, ar

finansinė atskaitomybė privaloma viešai skelbti ar ne, įmonės

administracija turi sudaryti galimybes savininkams susipažinti su visomis

pagal galiojančius įstatymus parengtomis finansinėmis ataskaitomis.

Kiekvieno ūkio subjekto ūkinė – finansinė veikla yra konfidenciali.

Pateikdama savo duomenis mokesčių administratoriui, įmonė tikisi, kad jis

išsaugos įmonės komercinę – ūkinę paslaptį.

Vyriausybė 1998 m. rugsėjo 3 d. priėmė nutarimą “Dėl mokesčio bazės

netiesioginio nustatymo”, kurio mokesčių administratoriams suteikiama teisė

patiems apskaičiuoti, kiek įmonė privalo sumokėti mokesčių.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos darbo patirtis

parodė, kad Lietuvoje labai daug nelegalaus darbo, kurio rezultatai

valstybei nedeklaruojami. Yra nemažai faktų, kai pateiktose deklaracijose

nurodomi neteisingi ir prieštaringi duomenys, kurie neatspindi tikrosios

ūkio subjekto ekonominės padėties. Įmonių vadovams, verslininkams,

buhalteriams gali tekti įrodinėti, kad mokesčiai apskaičiuoti teisingai.

Neretai mokesčių mokėtojai netvarko buhalterinės apskaitos, patikrinimo

metu nepateikia apskaitos dokumentų arba juos

pateikia ne visus, todėl

mokesčių administratoriai neturi galimybės nustatyti mokesčio mokėtojo

pajamų. Yra atvejų, kai pateikti dokumentai yra surašyti asmenų, kurie

ūkinę – ekonominę veiklą vykdo neteisėtai naudodamiesi fiktyvios įmonės

vardu.

Taikant mokesčio bazės neteisingo nustatymo metodus, informacija apie

mokesčių mokėtoją bandoma rinkti iš įvairių šaltinių, t.y. iš paties

mokesčių mokėtojo, iš valstybinių institucijų, įmonių, įstaigų,

organizacijų bei piliečių, taip pat panaudojama mokesčių administratoriaus

stebėjimo būdu sukaupta informacija. Tai padeda nustatyti ir mokesčių

mokėtojo įsigytų ar realizuotų prekių ir paslaugų vertę (kainą), jeigu jis

nepateikė prekių ir medžiagų įsigijimą (pardavimą) patvirtinančių

dokumentų. Mokesčio bazės nustatymo naujų metodų taikymas – didelis

Vyriausybės įpareigojimas ir atsakomybė Valstybinės mokesčių inspekcijos

prie Finansų ministerijos darbuotojams ir mokesčių administratoriams.

Minėtas nutarimas leidžia naudotis duomenimis “iš kitų tokią pat arba

panašią komercinę veiklą vykdančių asmenų mokesčio deklaracijų”. Neaišku,

kaip galima apskaičiuoti mokestį, nepaaiškinant mokėtojui, kaip jis

apskaičiuojamas, kokiais ir iš kur gautais duomenimis remtasi. Iškyla taip

pat ir ūkio subjektų komercinių paslapčių platinimo grėsmė.

Įmonėms reikia subalansuoti pateikiamą apie įmonės veiklą informaciją

suinteresuotiems asmenims ir institucijoms taip, kad pateikti duomenys

būtu pakankamai vieši, tačiau nneatskleistų komercinių paslapčių. Ataskaitų

duomenis galima pakoreguoti, juos pateikti taip, kad nebūtų matomi tam

tikri veiklos aspektai.

Duomenų įslaptinimo ir koregavimo priemonės verslininkai gali panaudoti

tiek sąžiningais tikslais – norėdami apsisaugoti nuo informacijos

nutekėjimo, tiek nesąžiningais tikslais – vengdami mokėti mokesčius.

Norėdamos apsisaugoti nuo kkonkurentų, įmonės neskelbia duomenų, kurie

galėtų pakenkti joms pačioms: pirkimų bei pardavimų kainos (jeigu įmonė yra

ne parduotuvė), įrengimų našumo, naudojamos technologijos, veiklos taktikos

ir strategijos ir t.t. Tokia informacija neskelbiama ir akcininkams, nes

priešingu atveju, kuris nors akcininkas, turintis nors ir nedidelį įmonės

akcijų skaičių, galėtų susipažinti su šiais duomenimis ir panauduoti

nesąžiningiems tikslams (parduoti konkurentams; nesąžiningai konkuruoti,

jei jis turi daug didesnę nuosavybės dalį kitoje analogiško profilio

įmonėje). Dėl šios priežasties Lietuvos Respublikos įstatymai akcininkams

(tik akcinių bendrovių) garantuoja tik metinių finansinių ataskaitų

prieinamumą. Įmonės nenoriai teikia duomenis ir statistikos institucijoms,

nes jos nėra garantuotos šių įstaigų darbuotojų sąžiningumu bei sugebėjimu

išlaikyti įmonės komercines paslaptis.

Įmonės administracija turi sudaryti sąlygas akcininkams prieš susirinkimą

susipažinti su visomis valdžios patvirtintomis atskaitomybės formomis.

Įmonės vadovai dažnai neįvertina šios aplinkybės ir akcininkams nesuteikia

privalomos informacijos, tokiu atveju jjie pažeidžia konstitucines savininkų

nuosavybės teises. Įmonės ataskaitų pateikimas atitinkamoms institucijoms

taip pat gali būti suprantamas kaip oficialus jų paskelbimas.

Pagal apimtį atskaitomybė skirstoma į pilnąją,sutrumpintąją ir trumpąją

Reikėtų pastebėti, kad juridinio asmens teises turinčios įmonės labai

skiriasi: vienos akcinės bendrovės gali būti labai didelės, kitos, ypač

uždarosios akcinės bendrovės, gali būti labai mažos, tokios įmonės

atskaitomybei parengti negali skirti daug lėšų, todėl joms leidžiama rengti

duomenų kaupimo principu pagristą, tačiau kiek sutrumpintą metinę finansinę

atskaitomybę. Sutrumpintą ir trumpą atskaitomybę rengiančių įmonių skiriasi

balansai, pelno (nuostolio) ataskaitos ir kitos formos. Kai kurios

ataskaitos joms visai neprivalomos.

Finansinės ataskaitos, parengtos vadovaujantis nuostatais, patenkina

bendrus daugelio vartotojų poreikius. Taip yra todėl, kad vartotojai,

darydami ekonominius sprendimus, turi:

nuspręsti, kada pirkti, laikyti ar parduoti investuotą turtą;

numatyti įmonės pagrindinius finansų valdymo sprendimus ir atsiskaitymus;

apskaičiuoti įmonės galimybę apmokėti už darbą bei suteikti kitą naudą savo

tarnautojams;

garantuoti įmonei paskolintų sumų saugumą;

nustatyti mokesčių politiką;

numatyti galimą pelną ir dividendus;

parengti ir naudoti nacionalinių pajamų statistiką;

57. reguliuoti įmonės veiklą.

Apibendrinant atskaitomybės klasifikaciją, pažymėtina, kad ši

klasifikacija nėra alternatyvi: kiekviena ataskaita pagal tam tikrą

klasifikacinį požymį gali būti priskirta vienai ar kitai grupei, bet gali

turėti kelis skirtingus klasifikacijos požymius.

Remiantis įmonės atskaitomybės klasifikacija, galima teigti, kad labai

svarbią vietą užima finansinės metinės ataskaitos ir atskaitomybė,

kuriomis galima atlikti įmonės finansinės būklės analizę, nustatyti įmonės

veiklos efektyvumą, likvidumą, mokumą.

7. Balanso teorijos ir politikos įgyvendinimas

Pagrindinės balanso teorijos. Balanso sudarymo problemą įvairių šalių

autoriai traktuoja įvairiai, siūlomos įvairios balanso teorijos: dinaminė,

organinė, statinė. Kuriant šias teorijas, didžiausią indėlį įnešė vokiečių

mokslininkai E.Kosiol, W.Hasenack, K.Kafer, F.Schmidt, prancūzas W.Le

Coutre ir kt.

Dinaminė balanso teorija balansą apibūdina kaip periodinį pelno ir

nuostolio apskaičiavimą. Tai naudojama tinkamai valdyti įmonę. O statinis

balansas – tai būdas nustatyti rezultatą, lyginant turimą turtą su

įsiskolinimais ir jo dinaminį kitimą per tam tikrą laikotarpį. Dinaminė

balanso teorija apima visą įmonės rezultatą, t.y. rezultatą, gautą lyginant

visas pajamas ssu visomis išlaidomis, pridedant sunaudotas materialines ir

finansines lėšas ir atimant nuosavą kapitalą. Vadinasi, balansas atlieka

svarbesnį vaidmenį nei tik pelno ar nuostolio apskaičiavimas.

Svarbiausia šios teorijos atstovo E.Schmalenbach išreikštos koncepcijos

esmė yra periodiškai apskaičiuoti rezultatą.

Organinė balanso teorija pagrįsta tuo samprotavimu, kad egzistuoja

organinis ryšys tarp įmonės ir šalies ūkio išplėtojimo, o jį atspindi

apskaita. Organiniam balansui buvo keliamas reikalavimas tiksliai nustatyti

turto vertę ir rezultatą. Turtas turi būti įvertintas, siekiant išsaugoti

ne tik kapitalą, bet ir materialines vertybes. Todėl būtina atskirti

grynąjį pelną nuo įsivaizduojamojo ir nerealų nuostolį nuo realaus. Grynas

pelnas gaunamas tik tada, kai perkamoji kaina didesnė už atstatomąją vertę

pirkimo metu. Jei atvirkščiai, tai pelnas esti tik įsivaizduojamas.

Statinis balansas pagrįstas tuo, kad jis turi nustatyti turtinę įmonės

būklę ir atvaizduoti tikslingai turtą, t.y. parodyti turtą, laisvą nuo

skolų, ir turto bei kapitalo struktūrą. Globaliniu šios teorijos požiūriu

balanso uždavinys – atsiskaityti visuomenei.

Apibūdinant balanso teorijas galima teigti, kad balanso sudarymo praktika

atitinka teorinius samprotavimus tais atvejais, kai susiklosčiusią būklę

vertiname daugiau atsižvelgiant į ateities perspektyvas, o ne į buvusią

situaciją, kurios negalima pakeisti. Tiesa, kai kuriose šalyse, pavyzdžiui,

JAV, jei verslininkas tinkamai neapsiskaičiavo rezervinio “krepšelio”, o

po to nepasitvirtino deklaruotos pajamos ir pelnas, gali persiskaičiuoti ir

susigrąžinti permokėtus mokesčius.

Dauguma apskaitos specialistų pripažįsta, kad sudaromi balansai pakankamai

gerai informuoja apie įmonės stabilumą, disponavimą grynųjų pinigų

rezervais ar kitais aktyvais, apie įmonės veiklos ir jos nuosavybės

finansavimą iš skolintų ir savų sukauptų lėšų ir apie daugelį kitų

klausimų, padedančius priimti strateginius valdymo sprendimus.

Balanso politika. Balanso politikos sąvoka apima sąmoningą balanso

įforminimą pagal galiojančius įstatymus ir prisilaikant bendrųjų finansinės

atskaitomybės rengimo principų. Ši sąvoka paprastai apima kapitalo

struktūros ir pelno dydžio pakeitimo prieš sudarant balansą nuostatas.

Balanso politikos tikslas – yra sąmoningas pelno dydžio pakeitimas,

nepažeidžiant mokesčių įstatymų, tam, kad būtų mokami mažesni mokesčiai

arba dividendai ir kartu pakeistas rezervinis kapitalas.

Kartais įmonė sąmoningai padidina pelną balanse, kad neparodytų blogos

finansinės padėties. Paprastai tai pasiekiama likviduojant paslėptus

rezervus, didesne suma įvertinant gatavos produkcijos išleidimą arba

žaliavų atsargas, atsisakant formuoti būtiną rezervinį kapitalą ir pan.

Todėl, pavyzdžiui, bankai yra linkę atspindėti didelį likvidaus turto kiekį

savo balansuose, kurį jie sukaupia jo sudarymo dienai. Tai vadinama

“vitrinų dekoravimu”. Balanso politikos objektas visuomet yra išorinis

balansas, kuris specialiai sudaromas paskelbimui.

Pateikiame keletą atvejų, kaip tai gali atrodyti praktikoje:

pagrindinis įmonės akcininkas, disponuojantis visa informacija didelio

pelno metais stengiasi sąmoningai pabloginti balanso rezultatus, kad esant

žemam kursui supirktų biržoje kuo daugiau akcijų ir kartu padidintų savo

dalį įmonės kapitale. Atėjus nepalankiam įmonės veiklos laikotarpiui,

kitaip tariant, tais metais, kai pelnas mažas, pagrindinis akcininkas gali

reikalauti “pagražinti” balansą, kad galėtų pardavinėti savo akcijas aukštu

kursu be nuostolių;

įmonės vadybininkai gali pradėti spekuliuoti

savo įmonės akcijomis.

Kadangi balansą sudaro vadovybė ir jis tik po to tvirtinamas stebėtojų

taryboje, įmonės specialistai, didindami ar mažindami balanso duomenis, be

didelių pastangų gali paveikti akcijų biržos kurso dinamiką;

įmonės vadovybės požiūriu netikslinga geraisiais metais rodyti visą gautą

pelną ir kartu informuoti apie jį akcininkus bei visuomenę. Pirma, tai duos

pernelyg aukštus rodiklius palyginti su ateinančiais metais, kai dėl

įvairių priežasčių nebus įmanoma pasiekti tokių gerų rezultatų. Antra,

slepiant pelną, galima sudaryti paslėptus rezervus, kurie būtini didesniam

manevringumui, kai sudaromas balansas blogesniais metais. Reikia pabrėžti,

kad vvadovams bus ne tiek pavojinga, jei balansai atspindės tolygiai gaunamą

pelną, o ne staigius jo pakitimus.

Priklausomai nuo įmonės ir administratorių keliamų tikslų galimos ir

įvairios balanso politikos bei jų įgyvendinimo priemonės (žr. 2 lentelę).

2 lentelė.Balanso politika ir jos priemonės

|Išorinio (viešo) balanso |Apmokestinimo sistemai |

|sudarymas |Spaudai ir visuomenei |

| |Kreditoriams ir akcininkams |

| |Mokslininkams, institutams |

| |Darbuotojams |

|Vidinio balanso sudarymas |Įmonės vadovybei |

|Politikos sudėtinės dalys |Vertinimo politika |

| |Balansų straipsnių iššifravimo |

| |politika |

| |Pelno politika |

| |Dividendų politika |

| |Informacijos ppolitika |

|Politikos techninės priemonės |Pelno perkėlimas |

| |Slaptų rezervų panaudojimas ar |

| |nuslėpimas |

| |Amortizacija ir turto nurašymas |

| |Turto vertės pakeitimas |

| |Kitos |

|Poveikio balansui rūšys |Tiesioginė įtaka metiniams |

| |rezultatams |

| |Netiesioginė įtaka metiniams |

| |rezultatams |

| |Rezultatų mmanipuliavimas be |

| |tiesioginių ir |

| |netiesioginių pasekmių |

| |Turto ar kapitalo struktūros |

| |pakeitimas |

| |Formalus kapitalo ir jo struktūros|

| |pakeitimas |

Kaip matyti iš 2 lentelės, formuojant balanso politiką, pirmiausia

nustatomi balanso vartotojai, po to apsvarstomas politikos sudėties dalys

ir jų pateikimo galimybės (apsaugant įmonės interesus ir pateikiant

ataskaitas vartotojams), pasirenkamos techninės politikos įgyvendinimo

priemonės. Pasirinkta politikos kryptis gali duoti vienokius ar kitokius

rezultatus bei poveikį balansui.

Kai kalbama apie banko kredito gavimą ar derybas dėl kainų arba atlyginimų

pakėlimo naudojamos skirtingos priemonės, koreguojant balansą vienu ar kitu

aspektu.

Balanso politika nėra nusikaltimas, jei ji vykdoma atsižvelgiant į

galiojančius įstatymus, atsižvelgiant į įkainojimo taisykles bei balanso

sudarymo principus.

Bet negalima pamiršti to, kad pelno sumažinimas vienais metais sąlygoja jo

padidėjimą kitais, ir atvirkščiai – sąmoningas atitinkamų balanso rodiklių

pagerinimas ssąlygoja jų pablogėjimą ateinančiais metais.

Yra išskirtinos dvi taisyklių grupės, susijusios su balanso sandara:

vertikalaus ir horizontalaus finansavimo.

Vertikalaus finansavimo taisyklėms priskiriamos visos proporcijos,

santykiai ir kiti ryšiai, pagal kuriuos reguliuojami balanso aktyvo arba

pasyvo straipsniai. Šios taisyklės nusako, koks santykis turi būti tarp

pagrindinių ir apyvartinių fondų, tarp savo ir skolinto kapitalo.

Vertikalaus finansavimo taisyklės pagrindas gali būti sau nusistatytas

ilgalaikio ir trumpalaikio turto santykis 1 : 1 arba 1,2 : 1 ir t.t.

Atitinkamai pagrindžiama ir kapitalo (balanso pasyvo) sudėtis, pavyzdžiui,

apribojanti skolinto kapitalo apimtį savo kkapitalo dydžiu santykiu 1 : 2

ir t.t.

Horizontalaus finansavimo taisyklės skirtos santykiams tarp turto dalių

(aktyvo straipsnių) ir kapitalo sudėtinių dalių (pasyvo straipsnių)

palaikyti. Pavyzdžiui, gali būti priimta norma, jog ilgalaikiai

kapitaliniai įdėjimai finansuojami tik savo kapitalu. Arba savos lėšos

skiriamos pagrindiniams fondams įsigyti, taip pat apyvartoje nuolat

cirkuliuojantiems apyvartiniams fondams išlaikyti. Sezoninės paskirties

prekėms, laikinoms kitoms reikmėms naudotini trumpalaikiai kreditai. Be to,

šos taisyklės nusako tvarką, jog investicijos į spartaus apyvartumo aktyvus

dengiamos trumpalaikiu finansavimu, o į lėtesnio apyvartumo aktyvus –

ilgalaikiu finansavimu. Taip susiejama kapitalo perleidimo ir įdaiktinimo

trukmė.

Bandomojo balanso panaudojimo galimybės. Pasibaigus ataskaitiniam

laikotarpiui, turi būti sudaroma finansinė atskaitomybė. Norint įvertinti

veiklos pelningumą, sudaroma pelno ataskaita, o norint nustatyti, kokiu

turtu disponuoja įmonė ir kam jis priklauso – balansas.

Prieš sudarant finansinę atskaitomybę pravartu pasitikrinti, ar teisingai

apskaičiuoti sąskaitų likučiai, ar fiksuojant ūkines operacijas bei įvykius

Bendrajame žurnale, ar perkeliant duomenis iš vieno registro į kitą

nepadaryta aritmetinių klaidų. Tam tikslui parengiamas bandomasis balansas.

Bandomasis balansas yra lentelė, kurioje pateikiami debetiniai ir

kreditiniai Didžiosios knygos sąskaitų likučiai, susiformavę per

ataskaitinį laikotarpį. Jis parodo, ar visų debetinių likučių suma lygi

kreditinių likučių sumai. Iš to galima spręsti, ar išlaikyta apskaitos

lygybė, nes debetinius likučius paprastai turi turto ir sąnaudų, o

kreditinius – nuosavybės ir pajamų sąskaitos. Šiuo būdu pasitikrinti, ar

teisingai vedama apskaita, galima ne tik ataskaitinio laikotarpio

pabaigoje, bet iir dažniau (pasibaigus savaitei ar net kiekvienos dienos

pabaigoje).

Bandomasis balansas yra pagalbinė lentelė, kurioje užfiksuoti duomenys,

skirti vidiniams apskaitinės informacijos vartotojams (valdytojams).

Paprastai jį sudaro trys skiltys, skirtos sąskaitų pavadinimams,

debitoriniams ir kreditoriniams sąskaitų likučiams. Į pirmąją skiltį

surašomi visų įmonės sąskaitų, turinčių likučius, pavadinimai. Tai reiškia,

kad sąskaitos, kurių likučiai bandomojo balanso sudarymo metu lygūs nuliui,

nėra į jį įtraukiamos. Kad būtų patogiau, į bandomąjį balansą rašomos tos

sąskaitos, pagal kurių likučius sudaromas balansas. Pirmiausiai išrašomos

visos turto ir nuosavybės sąskaitos, o žemiau surašomos tos, iš kurių

duomenų rengiama pelno ataskaita. Taip suvedamos visos pajamų ir sąnaudų

sąskaitos. Debetinius sąskaitų likučius rašome į Debeto skiltį, o

kreditinius – į Kredito skiltį.

Yra nemažai klaidų, kurios nepažeidžia apskaitinės lygybės ir nepasirodo

bandomajame balanse. Pirmiausia – tai principinės klaidos, kai neteisingai

nustatoma sąskaitos, kurioje turi būti atspindėta ūkinė operacija, klasė

(pavyzdžiui, vietoje sąnaudų debetuojama turto sąskaita). Bandomajame

balanse negalima nustatyti iš Bendrojo žurnalo perkeltų klaidų, jei

neteisingai užfiksuotas pardavimų kiekis, buvo praleidimų fiksuojant prekių

įsigijimo operacijas arba daromos klaidos perkeliant duomenis iš Bendrojo

žurnalo į Didžiąją knygą. Tokio pobūdžio klaidas labai sunku pastebėti.

Norint jas surasti, reikia vėl peržiūrėti Bendrąjį žurnalą, kiekvieną įrašą

tikrinant su atitinkamu pirminiu dokumentu, bei nustatyti, ar visi duomenys

teisingai buvo perkelti į atitinkamas sąskaitas.

Jeigu bendra debetinių likučių suma nelygi bendrai kreditinių likučių

sumai, tai klaidą galima surasti ddaug greičiau jos ieškant nuosekliai tik

priešinga kryptimi negu vedama apskaita: nustačius bandomojo balanso

galutinių sumų neatitikimą, tikrinamos Didžiosios knygos sąskaitos, ir tik

po to – bendrojo žurnalo įrašai.

Dažniausiai pasitaikančioms apskaitos klaidoms galima priskirti šias:

bandomajame balanse sumuojant sąskaitų likučius, padaryta aritmetinė

klaida. Norint ją ištaisyti reikia pakartotinai susumuoti visus likučius;

ne visos sąskaitos, turinčios likučius, įtrauktos į bandomąjį balansą.

Taisant reikia suskaičiuoti visas į balansą surašytas sąskaitas. Jų

skaičius turi sutapti su įmonės naudojamų sąskaitų, turinčių likučius,

skaičiumi;

debetinis balansas įrašytas į Kredito skiltį ir atvirkščiai. Šią klaidą

galima rasti, apskaičiavus skirtumą tarp Debeto ir Kredito skilčių ir gautą

skaičių padalijus iš 2. Jeigu bandomajame balanse yra skaičius identiškas

gautajam, tai didelė tikimybė, kad pastarasis įrašytas ne į tą skiltį;

perrašant sąskaitų likučius į bandomąjį balansą, supainiojama kablelio

vieta;

neteisingai apskaičiuotas kokios nors sąskaitos likutis. Reikia patikrinti,

ar visi įrašai iš Bendrojo žurnalo perkelti į sąskaitas, ir vėl

apskaičiuoti sąskaitų likučius;

operacija užfiksuota nesilaikant dvejybinio įrašo taisyklės, kitaip

tariant, debeto suma nelygi kredito sumai. Šiuo atveju reikia atidžiai

peržiūrėti Bendrąjį žurnalą.

Pateikti patarimai, kaip greičiau surasti klaidas, padės tik tuo atveju,

jeigu padaryta viena klaida. Priešingu atveju klaidų teks ieškoti

nepalyginamai ilgiau, nes abi šios klaidos gali veikti bandomąjį balansą

priešingomis kryptimis: viena – didinti jo sumą, o kita – mažinti. Jeigu

bus suklysta vienodomis sumomis, tai bandomojo balanso parengimas

apskritai

nepadės išsiaiškinti tokių klaidų. Apskaitos darbuotojai turi žinoti šį

bandomojo balanso ribotumą. Be to, klaidos gali būti padarytos ir

fiksuojant duomenis pirminiuose dokumentuose.

Jeigu klaida padaroma pirminiame dokumente, ji ištaisoma korektūros būdu,

kurio esmė yra ta, kad išbraukus neteisingai parašytą skaičių (išbraukti

reikia taip, kad galima būtų įskaityti klaidingą įrašą – ši nuostata

susijusi su tuo, kad kartais klaidos gali būti daromos sąmoningai), virš jo

arba greta parašomas teisingas, kurį savo parašais patvirtina dokumentą

surašę asmenys. Tokio pobūdžio klaidų taisymo tvarką paprastai reguliuoja

vyriausybinės instancijos, iišleisdamos atitinkamas instrukcijas.

Kas kita, jeigu klaida padaroma perrašant duomenis iš pirminių dokumentų į

apskaitos registrus. Šiuo atveju korektūros būdo dažnai negalima

pritaikyti, ypač jeigu klaidą pavyksta nustatyti tada, kai jau būna

parengta atskaitomybė.

Pagrindiniai balanso trūkumai. Kai kurių balanso trūkumų iki šiol

nepavyksta pašalinti, manoma, kad balansas turi daugiausiai trūkumų iš visų

finansinių ataskaitų. Labai išsamiai balanso trūkumus išnagrinėjo rusų

mokslininkai V.Patrovas ir V.Kovaliovas.

Vienas iš svarbiausių balanso trūkumų yra tas, kad jame atspindėtas turtas

yra įkainotas jo pinigine verte, kaip tai ir numato bendrieji apskaitos

principai. EEsant didesnei infliacijai tokie duomenys yra iškraipomi ir

neatitinka realios padėties. Kitas trūkumas tas, kad nemažai pateikiamų

balanse duomenų yra nevienodai apibrėžti. Įmonė negali tiksliai žinoti,

kiek skolų jai negrąžins pirkėjai, kiek laiko bus galima eksploatuoti

ilgalaikį turtą ir pan. Be to, tam tikri veiksniai (darbuotojų

kvalifikacija, darbo organizavimo formos ir t.t.) visai neapskaitomi, nes

jų negalima tiksliai išmatuoti.

Balansas sudaromas ne kasdien ir parodo tik momentinę įmonės būklę, todėl,

jeigu jis ir parodo gerą įmonės finansinę būklę, nereiškia, kad tokia ji

buvo ir yra visuomet.

Balansas atspindi įmonės turto būklę, bet neatsako į klausimą, dėl kieno

poveikio susiklostė vienokia ar kitokia situacija. Tam reikia daugiau

nuodugnesnės analizės.

Pagal balanso duomenis galima apskaičiuoti daugybę analitinių rodiklių,

bet jie visi bus nereikšmingi, jei jų negalėsime su kuo nors palyginti,

todėl analizė turi būti papildoma analogiškais giminingų įmonių ar

vidutiniais verslo įmonių rodikliais, t.y. įmonės veiklos efektyvumas

vertinamas šakos kontekste.

Svarbiausias įmonės tikslas yra pelnas, tačiau šis rodiklis balanse

atvaizduojamas vienpusiškai ir statiškai. Balanso rezultatas neatspindi tos

lėšų sumos, kuria realiai disponuoja įmonė.

Mokslininkai, kalbėdami apie balanso informatyvumo didinimą, teigia –

balansas turi teikti kuo daugiau naudingos informacijos visiems jos

vartotojams. Manoma, kad viena iš priemonių, garantuojančių informacijos

patikimumą buhalteriniame balanse, yra visų ūkinių operacijų

dokumentavimas; kitas patikimumo didinimo veiksnys susijęs su apskaitos

metodika, kadangi ir surinktus kokybiškus duomenis galima apdoroti

netikusiais metodais, tuomet informacijos patikimumo laipsnis gali labai

sumažėti.

Iš ūkinės finansinės veiklos rodiklių ir balanso galima nustatyti bankroto

tikimybę pagal “Z” koeficiento skaičiavimą. E.Altmano “Z” – skaičiavimas

padeda nustatyti bankroto galimybę (žr. 3 lentelę):

“Z”= Apyvartinis kapitalas * 1,2 + Nepaskirstytas pelnas *

1,4 +

Visas turtas

Pagrindinės veiklos pajamos * 3,3 + Visų akcijų rinkos

vertė * 0.6 +

Visas turtas Visa

nuosavybė ir įsipareigojimai

Pardavimų apimtis * 1.0 .

Visas turtas

Vertinant įmonės bankroto grėsmę tikslinga išanalizuoti santykius

(koeficientus) (Dogil, Semenov, 1997.-171 psl.):

1. apyvartinio kapitalo ir viso turto;

2. įsiskolinimo ir akcinio kapitalo;

3. visų įsipareigojimų ir nuosavybes bei viso turto;

4. pagrindinio kapitalo ir akcinio kapitalo;

5. gryno pelno ir viso turto;

6. grynųjų pinigų iš operacijų gavimo ir visos nuosavybės bei

įsipareigojimus;

7. grynojo pelno pridėjus procentus už kreditą.

3.lentelė. Z

skaičiavimo reikšmės

|Z koeficientas |Bankroto tikimybė |

|1,8 ir mažiau |Labai didelė |

|nuo 1,81 iki 2,7 |Didelė |

|nuo 2,8 iki 2,9 |Galima |

|3,0 ir daugiau |Labai maža |

Pradedančiųjų verslininkų nesėkmės priežastys (Dogil, Semenov, 1997.-172

psl.):

8. kapitalo stygius – 38%;

9. komercijos ir valdymo kompetencijos stoka – 22%;

10. įmonė mažai žinoma vartotojui – 12%;

11. savininko liga, blogi įpročiai, konfliktai su partneriais, nesilaikymas

įstatymų ir kita – 11%;

12. netinkamai parinkta įmonės vieta ir blogas atsargų valdymas – 9%;

13. išlaidavimas – 6%;

14. blogas atsidavimas verslui – 4%.

Pagyvenusių verslininkų sutinkamos tipinės veiklos klaidos (Dogil,

Semenov, 1997 –172 psl.):

15. nesavalaikis išėjimas į rinką – 31%;

16. pasenusios technologijos ir morališkai susidėvėjusių įrengimų

naudojimas – 22%;

17. nesėkmingas vadovo pakeitimas –– 19%;

18. įmonės vadovo negalavimai – 14%;

19. vadovo ir savininkų nesutarimai, agresyvios aplinkos, katastrofų,

gaisro, grobimų, steigėjų mirties ir kitos – 14%.

Smulkaus verslo bankroto komercinės priežastys (Dogil, Semenov, 1997 –170

psl.):

7. per mažos pardavimo apimtys – 49%;

8. stipri konkurencija – 23%;

9. per dideli eksploatavimo kaštai – 16%;

10. debitinių įsiskolinimų susigrąžinimo, atsargų valdymo klaidos,

netinkamos vietos ir kitos – 12%.

Šių procentų vertinant SVV nesėkmes gal ir nevertėtų suabsoliutinti, bet

bankroto priežasčių pasiskirstymas turėtų verslininkus priversti

susimąstyti ir iš anksto jų vengti, apsidrausti, apeiti, laiku blaiviai ir

tinkamai įvertinti situaciją.

Literatūra

1. .Jakutis A. ir kt. Ekonomikos teorijos pagrindai .K.: Smaltijos

leidykla, 2000

2. Dažniausiai vartojamų verslo tvarkymo žodžių mokomasis žodynas. K.,

1997.

3. Dogil L.F., Semenov B.D. Predprinematelstvo I malij biznes. –

Minsk: Visšaja škola, 1997.

4. Ivanauskienė A. Apskaitos pagrindai. Vilnius: Danielius, 1998

5. .Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. V.: Pačiolis, 1996

ir 2001.

6. Lazauskas J. Apskaita ir finansai. – Vilnius: Technika, 1995.

7. LR buhalterinės apskaitos įstatymas.

8. LR įmonės finansinės atskaitomybės įstatymas.

9. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai.K.: Technologija,

2001.

10. Pass Ch., Lowes B. Davies L.. Ekonomikos terminų žodynas, 1998.

11. Sudžius V. Smulkaus ir vidutinio verslo administravimas ir valdymas.

V.:Kronta, 2001.

12. Valužis K. Apskaitos metodika: apskaita, atskaitomybė, analizė.

Vilnius: Viltis, 1993.

13. Wilsonas P. Mažos įmonės finansinis valdymas. V.:Alma litera, 1997.

1 Detaliau apie pagrindines priemones ir visą gamybinį potencialą

galima pasiskaityti A. Juškevièiaus, V. S8džiaus ir V. Vengrausko knygelėje

“Didmeninės prekybos savarankiškumo prielaidos ir sąlygos”.

———————–

[5, 64]

BFK

BKK

Kaštai

1 pav. Bendrosios sąnaudos

Produkcijos vienetai

Pastovios sąnaudos

Kintamosios sąnaudos

Bendros

sąnaudos