Argumentai už ir prieš muitus
Turinys
Įvadas 2
1. Muitų rūšys, esmė ir funkcijos 3
1.1. Muitų rūšys 3
1.2. Muitų naudojimo atskirose šalyse ypatybės 4
1.3. Muitų naudojimo ekonominė prasmė ir pasekmės 5
2. Muitų įvertinimas skirtingose ekonominėse teorijose 8
3. Muitų naudojimą pateisinantys argumentai 10
3.1. Nacionalinės gynybos problema 10
3.2. Argumentai ginantys jaunas ekonomikos šakas. 11
3.3. Argumentai, ginantys jaunas valstybes, įvedus muitą 12
3.4. Gyventojų darbo užimtumo užtikrinimas 13
3.5. Muitai- nacionalinė gamybos skatininmo priemonė. 14
3.6. Papildomos valstybės pajamos 15
3.7. Apsauga nuo pigios darbo jėgos 15
4. Argumentai pasisakantys prieš muitus 17
4.1. Muitai stabdo ekonominį vystymąsi. 17
4.2. Sukelti prekybiniai nesutarimai 18
4.3. Muitai didina vartotojų mokesčius 18
4.4. Importo mokestis griauna šalies eksportą. 19
4.5. Muitai sąlygoja užimtumo mažėjimą. 21
5. Užsienio prekybos apribojimai ir laisva prekyba 22
Išvados 25
LITERATŪRA 26Įvadas
Pastaruoju metu viešumon keliama vis daugiau problemų, susijusių su muitų politika ir mmuitinių darbu. Neretai Lietuvos valdžia kaltinama tuo, kad nepakankamai gina vietos gamintojus, nesugeba pažaboti kontrabandos. Kita vertus, žmonės vis dažniau ir garsiau piktinasi, kad dėl didinamų muitų auga kainos, mažėja prekių pasirinkimas, muitinės sistemoje klesti netvarka. Muitų politikos klausimai neišvengiamai įgauna tarptautinį pobūdį .
Muito mokesčio egzistavimas savaime trukdo verslui, prekybai, efektyviam išteklių pasiskirstymui. Jis verčia į Lietuvą įvežti ne tas prekes, kurių normaliai labiausiai reikėtų, bet tas, kurios mažiau apmuitinamos, įvežti iš tų šalių, su kuriomis muitinės režimas palankesnis. Muitai rriboja ūkio plėtrą, mažina efektyvumą ir galimybes geriau patenkinti vartotojų poreikius.
Pagrindiniai importo ir eksporto muitai. Muitais dažniausiai apmokestinamos įvežamos prekės, bet kartais ir išvežamos yra apmokestinamos. Eksporto muitai pvz Rusija naudoja eksporto muitus naftai, nes vis tiek reiks eksportuoti. Dažnai ttai būna ištekliai, nors gali būti ir pramoninės prekės.
Daugelis ekonomistų pasisako už laisvą prekybą, .t.y. jei ir ne už muitų atsisakymą, tai bent jau už jų sumažinimą. Apskritai paėmus ekonomistai į įvairias užsienio prekybos žiūri skeptiškai palyginus su kitų profesijų atstovais.
Lietuvos prekybos teikiamais privalumais niekas neabejoja šiais laikais, bet dažnai taikomi įvairūs tarptautinės prekybos apribojimai – kartais jie yra būtinybė. Reikia išsiaiškinti kas išlošia, o kas pralošia iš muitų įvedimo.
Šiame darbe išsmiau panagrinesime argumentus pasisakančius už ir prieš muitus. Kaip įvairūs ekonomistai skirtingai pateikia problemą ir jos galimus sprendimo būdus.1. Muitų rūšys, esmė ir funkcijos
1.1. Muitų rūšys
Muitas – mokestis (piniginė prievolė valstybei), kurį reikia sumokėti dėl to, kad prekės yra importuojamos į LR muitų teritoriją (importo muitai) arba iš jos eksportuojamos (importo mmuitai). Muitų rūšys, taikymo atvejai, tarifų importuojamoms ir eksportuojamoms prekėms sudarymo, tvirtinimo ir taikymo tvarka yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatyme, priimtame 1998 m. vasario 19 d. Ūkio subjektai, importuodami ir eksportuodami prekes moka muitus Muitinės kodekso (1996 m. balandžio 18 d.) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Vyriausybės 1996 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 748 patvirtinta Mokesčių mokėjimo muitinėje tvarka, Vyriausybės 1997 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 268 “Dėl prekių eksporto ir importo reguliavimo Lietuvos Respublikoje ttvarkos”, kt.).
Muito mokesčio subjektai – juridiniai ir fiziniai asmenys, o mokesčio objektai – per LR sieną įvežamos ar išvežamos prekės, išskyrus nuo importo ar eksporto muitų atleidžiamos prekės.
Apmokestinamųjų prekių muitas apskaičiuojamas, muito tarifą padauginus iš prekinės muitinės vertės, kuri nustatoma vadovaujantis Muitinės kodekso nuostatomis.
Atsižvelgiant į Lietuvos ūkio interesus ir tarifų struktūrą taikomi šie muitai :
1. bendrieji – taikomi siekiant reguliuoti LR užsienio prekybą ir gauti pajamų į valstybė biudžetą;
2. specialieji – taikytini kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius kitų valstybių ar jų grupių veiksmus LR atžvilgiu;
3. antidempingo – taikytini importinėms prekėms, kurios šalies viduje parduodamos žemomis kainomis.
4. kompensaciniai – taikytini, kai į LR muitų teritoriją importuojamos prekės, kurių gamybai arba eksportui tiesiogiai arba netiesiogiai buvo naudojama užsienio valstybės subsidija, jeigu jas importuojant gali būti padaryta žala LR interesams;
5. protekciniai (apsaugos) – taikytini, kai į LR muitų teritoriją importuojamos prekės ir dėl to vietiniai gamintojai patiria juos žlugdančią užsienio įmonių konkurenciją.
Pagal muitų taikymo pobūdį muitai gali būti :
1. nuolatiniai – mokami už importuojamas ar eksportuojamas prekes, laikantis nuo metų laikotarpio nepriklausančios muitų normos;
2. sezoniniai – mokami už prekes, importuojamas ar eksportuojamas tam tikrą metų laikotarpį.
LR muitų tarifų įstatyme išvardintos konkrečios prekės, kurioms netaikomi importo ir eksporto muitai.
Muito norma – parametras, naudojamas muito dydžiui apskaičiuoti. Muitų normos pagal muito aapskaičiavimo metodą gali būti vertybinės (advaliorinės), specifinės (kiekybinės) ir mišriosios. Vertybinė muito norma nurodoma procentais nuo prekės muitinės vertės. Specifinė muito norma nurodoma kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui, įvertinant kitas su šiuo vienetu susijusias prekės fizines charakteristikas arba jų neįvertinant. Mišriosios muito normos viena dalis nurodoma procentais nuo prekės muitinės vertės, o kita dalis – kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui.
Muitų tarifas – susistemintas bendrųjų muitų, kurie taikomi importuojamoms ir eksportuojamoms prekėms, normų rinkinys. Jie sudaryti laikantis tarptautinėje praktikoje taikomų muitų tarifų sudarymo principų bei normų. Muitų tarifai sudaromi pagal šią struktūrą : prekės kodas ir prekės aprašas pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą; prekės natūrinis mato vienetas, autonominė importo muito norma; konvencinė importo muito norma; prevencinės importo muito normos; prevencinės importo muito normos; eksporto muito norma.
Muitinė, taikydama nustatytus muitus, kitus importo ir eksporto mokesčius, importo, eksporto bei tranzito draudimus ir apribojimus, naudoja integruotą tarifą. Integruotas tarifas yra oficialus informacijos rinkinys, kurį tvarko Ūkio ministerija kartu su muitinės departamentu prie Finansų ministerijos.
Muitų įvedimo tikslas – apsaugoti vietos gamintojus nuo užsienio konkurentų. Tačiau dėl muito įtraukimo į kainą nukenčia visi – ir vartotojai, ir gamintojai. Kuo mažesnė šalis, tuo. labiau jos žmonėms iir įmonėms svarbu laisvai prekiauti, įsivežti pačias pigiausias žaliavas ir prekes. Importo muitai atima šią teisę, priversdami mokėti brangiau, t.y. švaistyti išteklius. Eksporto muitais siekiama apsaugoti gamintoją arba vartotoją, o iš tiesų iškraipomos konkurencijos sąlygos bei gamintojų orientyrai.
Muitai yra netiesioginiai mokesčiai (vartojimo mokesčiai) ir labiau užgula vargingesnius gyventojų sluoksnius, nes šie pirkdami būtinas vartojimo prekes, dėl muitų valstybei moka didesnę savo pajamų dalį.[5.20]1.2. Muitų naudojimo atskirose šalyse ypatybės
Muitų tarifai, egzistuojantys visose šalyse yra pagrindinė importo reguliavimo priemonė. Muitų tarifai, naudojami atskirose šalyse, turi keletą svarbių ypatybių:
1) vyrauja tam tikras dėsningumas tarp šalies ekonominio išsivystymo lygio ir importo muito tarifo dydžio ( kuo aukštesnis ekonominio išsivystymo lygis, tuo mažesni muito mokesčiai);
2) muito tarifo dydis priklauso nuo produkcijos apdirbimo laipsnio (žaliavoms taikomi minimalūs muitai; pusfabrikačiams – šiek tiek didesni, o patys didžiausi muitai – gataviems gaminiams);
3) muitų tarifai paprastai turi ne vieną, o keletą muitų dydžių, kurie naudojami skirtingų šalių prekėms. Muitų tarifų dydis priklauso nuo dvišalių prekybinių sutarčių pobūdžio;
4) nežiūrint į daugybę muitų tarifų, turinčių keletą tūkstančių pozicijų dabartiniu metu jais naudotis yra paprasčiau, kadangi dauguma šalių perėjo prie unifikuotos muitų tarifų sistemos. Pagrindu tapo vieninga prekių kodavimo ir aprašymo sistema, paruošta atsižvelgiant į sukauptą ilgametę pasaulinę patirtį. Pagal šią sistemą kiekvienai prekei suteikiamas kodas
iš 9 skaitmenų.[3,22]1.3. Muitų naudojimo ekonominė prasmė ir pasekmės
Muitų taikymo ekonominių pasekmių analizei galima panaudoti paklausos ir pasiūlos grafiką .
Muitų naudojimo ekonominės pasekmės
Kreivės DD ir SS rodo šalies vidaus paklausą ir pasiūlą produkto, kurio gamyboje šalis neturi pranašumo. Nevykdant tarptautinės prekybos šio produkto kaina šalyje būtų P1 (8 Lt/vnt.), o jo gamyba šalyje sudarytų q (200) vnt.
Tarkime, kad šalies ekonomika yra atvira tarptautinės prekybos požiūriu, ir kitų šalių gamintojai, turintys pranašumų šio produkto gamyboje, eksportuoja savo prekes į mmūsų šalį. Esant laisvajai prekybai, tos prekės kaina šalyje sutaps su jos pasauline kaina. Prekės kaina šalyje bus P3 (4 LT/vnt.), o vartojimas šalies viduje sudarys d(300 vnt.), tuo tarpu gamybos apimtys mažės ir sudarys a (100 vnt.). Taigi skirtumas tarp šalies vidaus vartojimo ir gamybos apimties parodys prekės importo apimtį. 1 paveiksle – tai atkarpa ad arba 200 vnt.
Panagrinėkime kaip pasikeis situacija šalies rinkoje, jeigu kiekvienam importuojamam prekės vienetui bus nustatyti muitų tarifai?
Muitų taikymas padidins šalies vidaus rrinkoje prekės kainą nuo P3 (4 Lt/vnt.) iki P2 (6 Lt/vnt.). Prekės kainos padidėjimas sąlygos tokias tiesiogines pasekmes:
1. Muitais apmokestintos prekės vartojimas šalyje sumažės nuo d iki c vnt.(nuo 300 iki 250 vnt.). Taigi šalies vartotojai nukentės dėl muitų taikymo, nes:
a) už kkiekvieną prekės vienetą jie mokės 2 Lt brangiau ir jų vartojimas sumažės;
b) paveiksle vartotojo nuostolius dėl muitų taikymo rodo trikampio CIF plotas = ½ * CI * CF=1/2 * 2*50=50 Lt
2. Šalies gamintojai, esant prekės importo muitams, realizuos aukštesne kaina kiekvieną prekės vienetą. Kadangi ši nauja kaina (P) viršija prekės pasaulinės kainos (P) lygį, paveiksle prekės gamybos apimtis pakils SS kreive nuo taško E iki taško H ir gamybos apimtis padidės: nuo a iki b vnt. ( nuo 100 iki 150 vnt.). Todėl šalies gamintojai suinteresuoti, kad būtų taikomi apsauginiai (importo) muitai, nors pirkėjų požiūriu tai nenaudinga. Kodėl? Nes muitai paskatins šalies gamintojus perkelti gamybinius išteklius į tą gamybos šaką, kuri saugoma muitais, iš efektyvesnių gamybos šakų. Paveiksle gamybos efektyvumo nuostolius dėl mmuitų taikymo rodo trikampio BEH plotas. Taikant importo muitus, įmonės skatinamos panaudoti tuos gamybinius išteklius, kurių ribiniai kaštai (MC) yra aukštesni: paveiksle tarp 4 ir 6 Lt/vnt. Įmonės, gaminančios prekes tokiais ribiniais kaštais, neefektyvios, nes tuos gaminius galima būtų pirkti užsienyje pigiau (jeigu nebūtų muitų) t.y. po 4 Lt/vnt. Kitaip tariant, kitose šalyse galima tuos gaminius pagaminti pigiau.
3. Dėl muitų taikymo patiria nuostolius prekę eksportuojantys gamintojai. Kodėl? Nors kainos prekėms padidėja nuo 4 iki 6 Lt/vnt., tačiau šis skirtumas atitenka prekę iimportuojančios šalies valstybiniam biudžetui, o ne prekę eksportuojantiems gamintojams. Prekės pasaulinė kaina (P) nustačius importo muitą lieka ta pati, tačiau tos prekės importas, taigi ir jos eksportas iš kitų šalių, sumažėja: paveiksle nuo d iki c vienetų (arba nuo 300 iki 250 vnt.). Todėl pralaimi prekę įvežantys į šalį gamintojai – jų pajamos iš eksporto sumažėja, nes pasaulinė kaina lieka ta pati, o eksportas sumažėja.
4. 1 paveiksle stačiakampis BCIH rodo pajamas, kurias gauna prekę importuojančios valstybės biudžetas nustačius importo muitų tarifus. Šios biudžeto pajamos yra prekės vieneto muito (paveiksle atkarpa PP) ir importuojamų prekių kiekio (atkarpa bc) sandauga. Biudžeto pajamos apmokestinus importą iš esmės yra pajamų perskirstymas. Šiuo atveju valstybės biudžetas gauna tiek pajamų, kiek jų praranda prekių pirkėjai.
Be apibūdintų pasekmių yra ir kitos muitų naudojimo pasekmės, kurios neatsispindi paklausos ir pasiūlos paveiksle. Jos vadinamos netiesioginėmis muitų pasekmėmis. Kas jas sudaro?
1) Dėl muitų taikymo sumažėjus šalies eksportui, bus ribojamas ir jos importas iš kitų šalių. Tose šalyse kris gamybos lygis ir išsilaisvins gamybiniai ištekl.iai. Be to, gamyba sumažės būtent tose šakose, kurios turi pranašumų gaminant atitinkamą produkciją. Kitaip tariant, muitai tiesiogiai skatina šalyje gamybą neefektyvių šakų (apsaugotų muitais), kurios neturi pranašumo gaminant šią produkciją.
2) Muitai netiesiogiai mažina gamybą efektyvių šakų, kurios turi pranašumų ggaminant atitinkamą produkciją.
Taigi, muitai sąlygoja neracionalų gamybos išteklių perskirstymą tarp atskirų šakų. Mažindami tarptautinės prekybos apimtis, jie mažina pasaulinės gamybos apimtis, nes trukdo vystytis tarptautinei gamybos specializacijai, skatinančiai efektyvų gamybos išteklių naudojimą.[5, 40]2. Muitų įvertinimas skirtingose ekonominėse teorijose
Vienas iš prekybą ribojančių būdų yra muitas. Jie atsirado kaip mokestis už valstybės paslaugas, teikiamas užsienio gamintojamas. Jais valstybė riboja vidaus pramonei reikalingų žaliavų įvežimą, kontroliuoja eksportą ir importą. Muitas yra mokestis, kuriuo apdedamos importuojamos prekės, kad šalyje, į kurią jos įvežamos būtų padidinta jų pardavimo kaina ir tuo būdu sumažintas užsienio firmų konkurencijos vidaus gamintojams veiksmams.
Bene pirmieji profesonalūs ekonomistai, bandę teoriškai nagrinėti ir pateisinti muitus, buvo merkantelistai, kurių idėjos skandė XVI-XVII amžiuje ir XVIII pradžioje. Mrkantelistų požiūriu, svarbus uždavinys yra riboti užsienio prekių ivežimą į šalį jos vidiniam vartojimui ir didinti šalies pramonės produktų išvežimą. Tokiu atveju, teigė, jie ragino valstybinę valdžią aktyviai taikyti importo muitus, kad būtų apribotas prekių įvežimas į šalį.
Klasikinės ekonominės mokyklos pradininkas A.Smitas kritikavo merkantalistų siūlymus taikyti importo muitus. Jis teigė, kad apribojus dėl aukštų muitų arba uždraudus įvežimą iš užsienio tų prekių, kurios gali būti pagamontos šalyje, susidaro šalies vidaus atitinkamų prekių monopolija – pašalinami užsienio konkurentai toms prekėms. Tokia vidaus rinkos monopolija palanki toms šakoms, kurios jja naudojasi ir neretai pritraukia į tą šaską daugiau kapitalo. Vis dėlto bendroji šalies produkcijos apimtis negali peržengti ribų, kurias sąlygoja šalies turimo kapitalo dydis. Joks prekybos valstybinis reguliavimas negali padidinti bendros produkcijos apimties aukščiausio to lygio, kuris atitinka turimo kapitalo apimtį. A.Smito požiūriu, „jeigu kuri nors svetima šalis gali aprūpinti mus kokia nors preke pigiau, negu kainuotų patiems ją pasigaminti, žymiai geriau pirkti tą prekę toje šalyje už tuos produktus, kurių gamyboje turime tikrų pranašumų.
Importo muitų kritika, pateikta ir Rikaro D.-kito klasikinės ekonominės mokyklos atstovo-kūryboje. Panašiai kaip A.Smitas jis siekė parodyti, kad šalies gerovė kyla dėl laisvos prekybos.
Dabartinėje ekonominėje literatūroje pastebimas dvilypis požiūris į muitų taikymą. Nurodomos muitų neigiamos ekonominės pasekmės, jų taikymo žala vartotojams bei ūkinės veiklos efektyvumui. Kita vertus, siekiams pabrėžti, kad muitai gali atlikti ir teigiamą vaidmenį ekonomikoje. Paprasti skiriamos trys pagrindinės protekcionizmą ginamčių argumentų ir kontraargumentų grupės. Pirmoji grupė- vadinamieji neekonominiai argumentai, kai teigiama, jod ekonominę gerovę galima aukoti dėl kitų. Pvz. Gynybinių šalies tikslų ir tam turėtų pasitarnauti protekciniai importo muitai. Antroji grupė- ekonomiškai klaidingi argumentai: muitų tarifai atskirų gyventojų grupių naudai, konkurencija dėl pigaus darbo užsienyje, muitų tarifai kaip atsakomoji priemonė, perkant tėvynes gamybos prekes, pinigai pasilieka šalyje, muitai turi sulyginti nacionalinės gamybos
prekių ir importuojamų prekių kainas bei kt. Trečioji grupė– protekcionizmą ginantys argumentai, kurie laikomi pagrįstais specifinės šalies raidos sąlygomis: laikina šalyje besikuriančios gamybos protekcionistinė apsauga, muitų tarifai gali padėti sumažinti nedarbą, muitų tarifais galima pakeitsti užsienio prekybos sąlygas taip, kad jos būtų naudingos šaliai{ šiuo atveju importo muitų tarifais šalis siekia sumažinti importo prekių pasaulinę kainą arba padidinti savo prekės kainą}.
Hanzlittas H. Įtikinamai parodė, kad importo muitų tarifai yra žalingi ne tik šalies vartotojams, bet ir tam tikroms gamintojų grupėms“ ..būtų klaida muitų problemą suprasti kaip visų gamintojų ir visų vartotojų tarpusavio konflikto išraišką. Tiesa, kad muitai nuskriaudžia visus vartotojus, bet netiesa, kad jie naudingi visiems gamintojams. Priešingai jie padeda proteguojantiems gamintojams visų kitų gamintojų sąskaita, o ypač tų, kurie turi palyginti didelę potencialę eksporto galią. Jeigu mes įsivežtume iš kitų šalių mažiau prekių, tai jos turėtų mažiau valiutos pirkti mūsų prekėms. Dėl šios priežasties įvairios įvairios. mūsų šalies pramonės šakos patirtų nuostolių, tiesiog akcentavo, jog antiprotekciniai argumentai nukreipti prieš kklaidingą įsitikinimą, jog galiausiai tarifas kuria darbo vietas, pakelia atlyginimus ar apsaugo šalies gyvenimo lygį. Tarifas neduoda nei vieno iš šių dalykų, o dėl atlyginimų ir gyvenimo lygio, tai yra visai priešingai.[6, 62]3. Muitų naudojimą pateisinantys argumentai
Muitų naudojimą stengiamasi pateisinti šiais aargumentais:
· šalies gynybos būtinumu
· vidaus gamybos konkurencingumo
· gyventojų užimtumo užtikrinimu
· naujai atsirandančių šakų vystymosi galimybių
· vyriausybės pajamų ir socialinių klausimų sprendimu
· apsisaugojimu nuo pigesnės darbo jėgos
· siekimu apsiriboti nuo prabangos daiktų įsigijimą
· prestižo reikalas, saugumas3.1. Nacionalinės gynybos problema
Dar prieš du šimtmečius A.Smitas teigė, kad norint užtikrinti šalies nacionalinį saugumą, derėtų globoti gynybos pramonę net ir tuo atveju, jei kitos šalys turėtų lyginamąjį pranašumą karinė produkcijos gamyboje. Nors nacionalinės gynybos argumentas ir svarus, bet negalima žvelgti per plačiai, nes kiekviena gamybos šaka turi netiesioginę įtaka nacionaliniam saugumui. Svarbiausia priežastis – kiekvienos šalies gynybos pramonė spaudžia įstatymų leidėjus, kad šie užtikrintų ginklų pirkimą šalyje, o ne užsienyje. Wonnocot
Kai kurios valstybės mano, kad jei vyksta karas, svarbu užtikrinti garantuotą apsirūpinimą strateginėmis medžiagomis ir žaliavomis, o tam būtina substidijuoti strateginių žaliavų ir medžiagų ggamybą ir naudoti įvežimo muitus. Apsaugos muitai reikalingi, norint išsaugoti ir vystyti šakas, kurios gamina strategines prekes ir medžiagas būtinas karo atveju. Šis argumentas yra daugiau karinio ir politinio pobūdžio negu ekonominio. Mikroekonomika
Muitai apsaugo nacionalinį saugumą, tarptautinį šalies prestižą , jos kultūrą ir tradicijas. Tai jau labai neekonominis argumentas, kokių retsykiais pasitaiko tarp tarp muito šalininkų. Dažnai politiškai svarbus nekonkurentabilios produkcijos gamintojai siekdami visos muito teikiamos naudos.[4, 526]
Vadinamieji neekonominiai argumentai, kai teigiama, kad ekonominę gerovę galima aukoti dėl kitų ttautos tikslų ir tam gali pasitarnauti muitai.
Šiuos argumentus nagrinėti bei paneigti yra lengviausia. Kodėl?
Žinoma, ekonominė gerovė nėra vienintelis tautos tikslas (pavyzdžiui, esant karo grėsmei ar blokadai galima siekti netgi aukšta ekonomine kaina bent dalinio šalies aprūpinimo savos gamybos produktais. Ir vis tiki neekonominiai (politiniai, kariniai, demografiniai bei kiti) tautos tikslai iš esmės nepatvirtina muitų būtinumo. Kodėl?
Aukšti muitų tarifai menkina šalies reputaciją, jos populiarumą tarptautinėje sferoje. Todėl būtent dėl politinių interesų ir nereikia riboti užsienio prekybos. Siekiant neekonominių tikslų, geriau taikyti subsidijas savo šalies gamintojams, o ne muitų tarifus. Jos efektyvesnės, nes suteikia tiesioginę paramą įmonėms, o nekelia kainų.[ 12]3.2. Argumentai ginantys jaunas ekonomikos šakas.
Muitai apsaugo jaunas, nesusiformavusias ūkio šakas. Turimos omenyje tos šalies ūkio šakos, kurios pradėjo vystytis, o kitose šalyse jau stipriai išvystytos ir stiprios. Joms reikalinga valstybės parama. Jei būtų prekyba be apribojimų, silpnų vietinių ūkio šakų produkcija greitai nukonkuruotų geresnės ir pigesnės užsienietiškos prekės. Kada vietinius gamintojus remia valstybė, šaka pamažu įgija patirties, idiegia naujas technologijas, prekės tampa pajėgiomis konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Tuomet muitai yra panaikinami, kaina sumažėja iki pasaulinių, gamintojai jau patys gali eksportuoti šias prekes.
Kritikai teigia, kad šis argumentas silpnas todėl, kad neįmanoma nustatyti kada šaka jau pakankamai sustiprėjusi. Be to, ar verta ginti visas ššakas, kaip atsirinkti tas, kurios po tam tikro laiko sugebės tikrai konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Praktika rodo, kad muitai naudojami ir išsivysčiusiose šalyse ginti tikrai pajėgias šakas, tačiau muitai nepakeičiami tarkim substidijomis. [ 7,390]
Muitų įvedimas sulaiko arba apriboja aukštesnės kokybės ir pigesnių prekių įvežimą iš kitų šalių, kol naujoms ūkio šakoms atstovaujantys vietos gamintojai įgis pakankamos patirties ir pajėgumų, o gamybos kaštai sumažės iki tokio lygio, jod taps įmanoma be muitų konkuruoti su kitų šalių gaminamomis analogiškomis prekėmis.
Tokio tipo argumentai jau naudojmi beveik 200 metų. Tarptautinis patyrima rodo šioje srityje rodo, kad įvesti muitai paprastai išlieka, o ginama pramonės šaka netampa pajėgi konkuruoti pasaulinėje rinkoje.
Protekcionistai teigia, kad jas reikia saugoti ir padėti, nes jos neatlaikys konkurencijos. Čia muitas gali būti pateisinamas, tokiu atveju muitas apribojamas tam tikram laikui, kol gamyba nesustiprės ir kol gamybos išl. sumažės iki tokio lygio, kuris leis atsilaikyti prieš muitą ( ir ji galės kovoti su importinėm prekėm). Ši protekcionistinės priemonė yra naudinga tolimoje perspektyvoje visam pasauliniam ūkiui. Šis veiksnys yra laikinas. Tas laikinumas doro jį populiaresniu. Ši politika tęsiasi nuo 1881m. Vis tik muitai turi būti įvesti siekiant apsaugoti jaunas šakas (Hamiltonas). JAV pasinaudojo įvežamiems iš Anglijos gaminiams. 19a. F.Listas pasinaudojo tuo pačiu, apsaugoti Vokietiją. Po III pasaulinio karo Japonija pasinaudojo kvotom, kad galėtų pasiekti aukštą konkurencingumo laipsnį. Jaunų šalių buvo ir yra, todėl tai aktualu. Jei apsauginiai tarifai skatina ir apsaugo jaunas šakas, tai užtenka anos analizės. Bet kai jaunos šakos vystymasis teikia papildomų privalumų ir kt. ūkio šakose – tai mūsų minėtu subsidijavimu, tai galima pasiekti pigiau ir greičiau.
Yra dar vienas būdas, kurio dėka šį tiksla pasiekiam dar efektyviau (negu muitai ar subsididojos) Jei tikimasi, jog ateityje sumažės gamibos išlaidos, tai galima imti kreditą. Tam reikia užstato – mūsų būsimo pelno. Čia eina kalba apie valstybę. Pramonė konkurentiškumą gali garantuoti imdama paskolą, įgaliojimas dividendus išmokėti iš pelno. Kreditą gali teikti kapitalo privati, kredito rinka, valstybė – atsisakydama tarifo. Jei naujų šakų palaikymas tikrai laikinas, tai tam, kad jas apsaugoti nuo užsienio konkurencijos, reikia atmesti tarifą, o jį pakeisti kreditu. Pavojai: ta šaka gali tapti nekonkurentabili, o gautą pelną panaudoti politiniams kyšiams, o šaka bus saugoma muitų pagalba. Kentės vartotojai. Subsidijos kiekvienais metais peržiūrimos ir tai geriau negu muitai. Ar verta Kanadai ir Japonijai naudoti įvairius būdus (protekcionistinius), kad apsaugoti kompiuterių pramonę nuo JAV. Kompiuterių pramonės vystymasis paliečia ir kitas šakas. Privalumai atsiranda ir pramonėje ir kur kompiuteriai naudojami. Laimėjimai ir nuostoliai surišti su
politinės ekonomikos pravedimu naujose ūkio šakose, gali buti įšreikšti kokybiškai (jei yra alternatyvios tų šakų vystymosi firmos).
Analizė yra apytikrė. Naujų šakų vystymuisi gali būti panaudoti veiksmai:
1) valstybės stimuliavimo įvairūs metodai, subsidijos;
2) tarifo įvedimas nebūtinas
3) visa eilė eko.nominių politinių priemiemonių leidžiančių pasiekti tikslą – imti kreditus.[1,95]3.3. Argumentai, ginantys jaunas valstybes, įvedus muitą
Muito įvedimas gali būti pateisinamas, kai reikalas liečia jaunas šalis. Pajamos, gaunamos iš importo mokesčio valstybės biudžete sudaro pusę visų biudžeto lėšų. Problema: valstybės nesugebėjimas aprūpinti visuomeninius pporeikius. Valstybės gaus socialialinį pranašumą, galės kelti sveikatos paslaugas, mokslą ir t.t., jei gaus lėšų. Tokiu būdu importo mokesčiai ne tik būdas apsaugoti ūkio šakas, bet ir pagrindinis valstybės pajamų šaltinis. Tokiose šalyse, kur mokesčių sistema nesutvarkyta, tada valstybei bus didelė parama importo mokesčiai ir jai žymiai pigiau kainuos muitinių išlaikymas, negu mokesčių sistemos kūrimas. Todėl daugelio šalių pajamos gaunamos iš iš importo tarifo, sudaro didelę biudžeto pajamų dalį.
Paprastai šį argumentą naudoja tie, kurie nori atitolinti savo veiklos pertvarkymo būtinybę. ŠŠis argumentas naudojamas norint pateisinti ne tik prekybos apsaugą, bet ir kitas valstybės paramos įmonėms priemones. Tačiau neatsižvelgiama į tai, jog apsauga nuo konkurencijos savaime sukuria nepasiruošimą konkuruoti su efektyviau veikiančiais gamintojais. Kitaip sakant, įmonėms sudaromos sąlygos ir toliau būti nnepajėgiomis konkuruoti. “Laikinoji apsauga” lengvai gali tapti nuolatine, apsaugomos įmonės toliau gali piktnaudžiauti privilegijuota padėtimi, eikvoti išteklius, o vartotojams sumažinama pasirinkimo laisvė. Kadangi apsaugos priemonių taikymas yra grindžiamas kažkieno diskretiškais sprendimais, iškyla įmonių atrinkimo kriterijų problema. Tokiu atveju apsaugą gauna geriausiai organizuotos ar turinčios geresnį priėjimą prie valstybės institucijų įmonės. Apsaugos priemonių panaikinimo laikas yra toks pats diskretiškas sprendimas, o paramą gaunančios įmonės suinteresuotos kuo ilgesniu jos taikymu ir tam tikslui, o ne inovacijai ir gebėjimų konkuruoti stiprinimui, nukreipia savo išteklius.
Laikina protekcionistinė apsauga besikuriančios gamybos šakos, kuri ateityje bus efektyvi. Šis argumentas grindžiamas tuo, kad yra gamybos šakos, kuriose kokia tai šalis galėtų turėti palyginamąjį pranašumą, jeigu tas šakas pavyktų sukurti. Manoma, kad esant laikinai šakos protekcionistinei apsaugai, ji galėtų pplėstis, gauti ekonomiją dėl gamybos masto ir pasiektų reikiamą efektyvumą. [ 12]3.4. Gyventojų darbo užimtumo užtikrinimas
Kitą argumentą dažniausiai naudoja tie, kurie teigia besirūpiną Lietuvos žmonių užimtumu ir kovoją su nedarbu. Jų nuomone, muitai padeda apsaugoti vietinę ekonomiką ir išlaikyti darbo vietas, tuo tarpu importas žlugdąs vietinę pramonę ir didinąs nedarbą. Didėjant tarptautinės prekybos apimčiai, gali būti prarandamos darbo vietos tose pramonės šakose, kuriose sumažės pardavimo apimtis dėl importo konkurencijos. Savaime suprantama, kad atsiras naujos darbo vietos tose šakose, kuriose padidės eksporto aapimtis. Problema yra aiški: žmonėms labiau rūpi jų turimos darbo vietos labiau negu darbo vietos labiau negu darbo vietų padidėjimo perspektyva.Todėl nenorintys rizikuoti darbininkai balsuoja prieš prekybos plėtimą, t.y. jie pasisako už muitus ir kitus prekybinius apribojimus, kurie išsaugusią jų turimą darbą. Vadinasi pirmiausiai reikėtų kur kas daugiau dėmesio skirti darbams, kuriems didėjant importui gali būti prarasti. Antra, per mažai dėmesio kreipiama į naujas darbo vietas, kurios gali atsirasti dėl didėjančio eksporto.[1,47]
Šie argumentai tinka tiems, kurie darbą laiko savaimine vertybe ir gerove, o ne priemone gerovei kurti. Jei seksime šia paplitusia planinės ekonomikos logika, tai, ko gera, prieisime išvados, kad geriausia būtų išdalinti visiems Lietuvos gyventojams po kastuvą ir visiems kartu eiti kasinėti Lietuvos lankų. Taip vienu mostu būtų išspręsta nedarbo problema. Tačiau iš tikrųjų žmonėms reikia ne tiesiog darbo, o galimybių susikurti savo gerovę. Jei žmonės galėtų savarankiškai ir laisvai pasirinkti priemones gerovei pasiekti, tai valdžiai nebetektų rūpintis darbo biržomis, minimalia alga ir bedarbio pašalpomis.
Tam tikromis sąlygomis muitų tarifai gali padėti mažinti nedarbą. Kadangi muitų tarifas padidina importuojamų prekių kainas, todėl padidėja paklausa vietinės gamybos prekėms. Tokiu atveju įmonės samdo daugiau darbuotojų, kad galėtų didinti išleidžiamos produkcijos apimtis. Nedarbas sumažėja. Tačiau muitų tarifai nėra efektyvus darbo vietų skaičiaus ddidinimo būdas, nes darbo vieta, sukurta taikant importo apribojimus brangiai kainuoja.[13]3.5. Muitai- nacionalinė gamybos skatininmo priemonė.
Šis teiginys ypatingai minimas besivystančių šalių. Jis grindžiamas visa virtine užsienio prekių konkurentabilumo sąlygojamų pasekmių: vietinių gamintojų prekės neperkamos, įmonės bankrutuoja, daugėja bedarbių, jiems iš valstybės biudžeto mokamos pašalpos, pamažu smunka pragyvenimo lygis, atsiranda trintis ir nepasitenkinimas visuomeneje. [3, 22]
Šio teiginio šalininkai nepripažįsta, kad importo apsunkinimas neigiamai veikia šalies eksportuotojus.
Neaukštas tarifas leidžia šaliai valdyti importo kainas, tada žymiai didesnis tarifas turėtų duoti geresnį rezultatą, bet tai įmanoma esant tam tikrom sąlygom ir išlygom. Pvz. įveda aukštą muitą. . Toks tarifas sumažina importuojamų gaminių kainą ir užsakymo tiekėjai tikrai nesutiks tiek mokėti, nors ir didelė rinka. Vadinasi turi būti optimalus tarifas, kad tiekėjai sutiktų sumažinti kainą. Bet turi būti ir optimali kaina.
Tokio optimalaus tarifo dydis yra dalis kainos, kurią apmoka užsienio tiekėjas ir yra importo lygus pasiūlos atvirkštiniam elastingumui.
Tarifo poveikis tautinės gamybos skatinimui.
Pasisakoma už tautinę gamybą tų prekių, kurios į šalį yra importuojamos taip pat. Galima skirstyti į 2 kategorijas:
1)protekcionizmo šalininkai pasisako apie naudą tarifo įvedimo tautinės gamybos stiprinimui (prekės, kurios konkurentingos). Padeda saugoti vietinę gamybą.
2)muitų įvedimas paskatina naujų darbo vietų steigimą.
Noras išplėsti gamybą gali turėti kelis tikslus:
1)įsigyti pasaulinę technologiją,
2) prestižas ir kkt.
Šiuos tikslus galima pasiekti įvedant importo mokestį . Šalis patirs grynus nacionalinius nuostolius , kadangi gamins tą pačią produkciją su didesnėm gamybinėm išlaidom, negu ta produkcija, kuri gaminama užsienyje ir kurią galima nusipirkti pigiau. Sumažėja to produkto suvartojimas . Muito įvedimas sudaro bendrą nacionalinį nuostolį . Tačiau be nuostolio yra ir išlošiama. Ta dalis – visuomeninė ribinė nauda, atsiradusi išplėtus gamybą. Tai atskiras laimėjimas, neturintis nieko bendra su gamybininkais.[ 9,13]
Muitų tarifas kaip atsakomoji priemonė. Šiuo atveju samprotaujama taip: kitos šalys taiko įvairius importo apribojimus, stabdo mūsų eksportą, todėl mes priversti atsakyti tuo pačiu – taikyti muitų tarifus kaip atsakomąją priemonę.3.6. Papildomos valstybės pajamos
Muitai papildo biudžetą, tokį teiginį dažnai pateikia šalys, kuriose muitai sudaro virš 10 proc. biudžeto. Jose būna silpna mokesčių sistema, klesti korupcija ir juodoji rinka. Valstybei tampa lengviau sureguliuoti muitų nei pelno ar pridėtinės vertės mokesčių surinkimą. Toks problemos sprendimas pateisinimas tik labai silpnai išsivysčiusiose šalyse. Mėgstamiausias tarifinis barjeras – importo muitai. Jie patogūs dėl daugelio priežasčių. Viena, „saugo“ vartotojus nuo pagundų įsigyti pigesnių, įvairesnių ir dažnai kokybiškesnių prekių, o tai labai patinka saviems gamintojams. Antra, muitai papildo valstybės biudžetą. Taigi rinkos apsauga importo mokesčiais yra paranki ir labai lengvai pagrindžiama ekonominės politikos priemonė (kaip minėta anksčiau, galimybė
greitai gauti papildomų lėšų į biudžetą – neatremiamas argumentas). Juolab kad iniciatorių visada apstu.[ 4, 526]3.7. Apsauga nuo pigios darbo jėgos
Šis argumentas dažniausiai girdimas, ginant šalies gerovę, nes mes negalime konkuruoti su pigiu užsienio darbu, kadangi jų darbininkams mokama kur kas mažiau negu išsivysčiusių šalių darbininkams. Išsivysčiusių šalių darbo kaina yra aukštesnę negu kitose kitose šalyse kitose šalyse visų pirma todėl, kad čia yra didesnis darbo našumas, t.y. darbuotojai pagamina daugiau per valandą arba kitą laikotarpį. Taigi už darbą gali būti ssumokėta didesniu prekių kiekiu, t.y. realusis darbo užmokestis yra aukštesnis negu mažiau išsisvysčiusiose šalyse. Esant aukštesniam darbo našumui ir darbo atlyginimui, kai kurios prekės gali konkuruoti pasaulinėje rinkoje, o kai kurios-ne. Išsivysčiusios šalys negali konkuruoti su pigia kitų šalių darbo jėga, ypač gaminant tuos produktus, kurių gamybos lyginamasis pranašumas atitenka kitoms šalims. Antraip išsivysčiusių šalių darbininkai turėtų arba sutikti su mažesniais darbo užmokesčiais, arba prarasti savo darbo vietas. Taigi vyriausybės pareiga apsaugoti šalies darbininkus –sukurti apribojimus, pagamintoms „pigios darbo jėgos“.
Jis populiarus kai kuriose išsivysčiusiose šalyse, kuriose brangiai apmokamas darbuotojų darbas. Šio argumento šalininkai teigia: kaip gali išsivysčiusios šalies darbininkai sėkmingai konkuruoti su prekėmis, kurias gamina pigiai apmokami darbininkai užsienyje? Remiantis tuo, siūloma taikyti importo tarifus užsienio prekėms. Manoma, kad ttai padidins tarptautinės konkurencijos efektyvumą. Tačiau šis argumentas ignoruoja palyginamojo pranašumo principą, todėl iš esmės yra nepagrįstas;
Taigi argumentus ir kontraargumentus, ginančius protekcionizmą, galima suskirstyti į tokias grupes:
1 grupė. Vadinamieji neekonominiai argumentai, kai teigiama, kad ekonominę gerovę galima aukoti dėl kitų tautos tikslų ir tam gali pasitarnauti muitai.
2 grupė. Ekonomiškai klaidingi argumentai. Vieni iš jų aiškiai nepagrįsti, o kitų klaidingumą galima nustatyti tik nuodugnios ekonominės analizės būdu. Šioje grupėje išskiriami tokie pagrindiniai argumentai:
a) Muitų tarifai atskirų gyventojų grupių labui
b) Konkurencija dėl pigaus darbo užsienyje
c) Muitų tarifas kaip atsakomoji priemonė
3 grupė. Nedidelis skaičius argumentų, ginančių muitus, kurie netinka esant visiškam užimtumui, bet kurie turi prasmę specifinėmis šalies raidos sąlygomis (pavyzdžiui, esant dideliam nedarbui šalyje). Šioje grupėje išskiriami tokie pagrindiniai argumentai:
a)muitų tarifais ggalima pakeisti užsienio prekybos sąlygas savo naudai ir kitų šalių nenaudai
b) Laikina protekcionistinė apsauga besikuriančios gamybos šakos, kuri ateityje bus efektyvi
c) Tam tikromis sąlygomis muitų tarifai gali padėti mažinti nedarbą [12]4. Argumentai pasisakantys prieš muitus
· Muitai stabdo ekonominį vystymąsi
· Muitai mažina tarptautinę prekybą.
· Sukelti prekybiniai nesutarimai
· Muitai didina vartotojų mokesčius
· Importo muitai griauna šalies eksportą
· Muitai sąlygoja užimtumo mažėjimą4.1. Muitai stabdo ekonominį vystymąsi.
Mažos šalies atžvilgiu muitų įvedimas mažina ekonominį vystymąsi ir efektyvumą. Didelės šalies atveju yra išimtis kada muitai gali duoti naudą- kai prekybos sąlygų pagerėjimas viršija dėl mmuito įvedimo atsiradusius nuostolius. Tačiau tada teigiama nauda didelei šaliai pasiekiama per kitų nuostolį sąskaita. Tad visais atvėjais, muitų įvedimas pasaulinei ekonomikai yra neefektyvus, kadangi mažina tarptautinę prekybą.
Muitų šalininkai teigia, kad šalies nacionaliniai interesai reikalauja ginti Lietuvos gamintojus. Bet kas nuo vietinių gamintojų gins Lietuvos vartotojus? Pasiklausius kalbų apie nacionalinius interesus, kyla mintis, kad Lietuvoje gyvena vien tik gamintojai, o valdžia tarnauja tik jiems – juos remdama, saugodama nuo prekiautojų-importuotojų ir užsienio gamintojų bei patriotiškai vartodama jų gaminamas prekes. Valdžia ne tik pati aktyviai remia gamintojus, bet ir ugdo patriotiškus vartotojų jausmus, įtraukdama juos į tautinių produktų pirkimo akcijas. [13]
Deja, ši garsiai deklaruojama rėmimo politika visada reiškia konkrečią paramą tik saujelei gamintojų. Dėl tokios „tautiškos“ paramos kenčia ne tik vartotojai, bet ir vietinėje rinkoje konkuruojančios lietuviškos įmonės. Gamintojų lobistai visada pasitelkia jiems naudingus antidempingą, rinkos koncentraciją ir tarptautinę konkurenciją reglamentuojančius teisinius aktus. Taip sukuriama jauki ir atspari konkurencijai „namų“ atmosfera, kurią patikimai saugo nacionalinės teisės normos ir dideli muitų tarifai. Tačiau beveik visada pamirštama, kad už tokį gamintojų konkurencinės aplinkos jaukumą moka vartotojai. Moka kelis kartus: išlaikydami valdžią, ginančią ne vartotojų, o gamintojų interesus, brangiai pirkdami vietinius gaminius ir vartodami nekokybiškas prekes. Gamintojų valstybėje vartotojų niekas nesaugo nuo aukštų nnekonkurencingų kainų ir gamintojų primetamos nekokybiškos produkcijos bei prekių deficito. Pavyzdžiui, remdama cukraus gamintojus ir eksportą valdžia galvoja apie kelis tūkstančius cukrinių runkelių augintojų ir perdirbėjų, tačiau pamiršta apie kelis milijonus cukraus vartotojų.
Tokią tvarką reikia keisti iš pagrindų, pastatant viską nuo galvos ant kojų. Bet kokios gamybos, prekybos ir importo tikslas yra vartojimas. Todėl vartotojų teisė ir laisvė rinktis yra efektyviai veikiančios rinkos pagrindas. Gamintojų ir prekiautojų laisvė – taip pat būtina sąlyga vartotojų laisvei įgyvendinti. Laisvos prekybos sąlygomis vartotojai, keisdami savo pinigus į užsienio gamintojų prekes, didina savo gerovę, nes pasirenka tas vertybes, kurių jiems labiausiai trūksta. Tokiu būdu tik laisva prekyba sudaro sąlygas keistis vertybėmis ir jas gausinti.
Vyrauja nuomonė, kad kol aplinkinės šalys savo gamintojus gina aukštais muitų tarifais, Lietuvai neverta nusileisti ir atverti savo sienas. Muitus esą reikia mažinti palaipsniui ir tik spaudžiant tarptautinėms organizacijoms. Staigus protekcionistinės muitų politikos atsisakymas neva gali sužlugdyti šalies ekonomiką. [10,12]4.2. Sukelti prekybiniai nesutarimai
Vienpusis muitų įvedimas dažnai būna prekybinių nesutarimų priežastimi. Šie nesutarimai griauna visos tarptautinės prekybos stabilumą ir smukdo pasaulinę ekonomiką.
Dažnai vienpusis muito įvedimas siekiant apginti X vietinių gamintojų interesus turi atsakomąją reakciją iš prekybinių partnerių pusės kurie, atitinkami įves muitus pagrindinėm šalies X eksportuojamoms prekėm. Šie nesutarimai tturi veiksmo-atoveiksmio pobūdį ir galų gale prekyba gali sumažėti iki minimumo, bei patiria didelių nuostolių. Tuomet problemos sprendžiamos valstybių derybose ir nustatomi dvišaliai/ daugiašaliai muitų tarifai.
Neigiama importo muitų įvedimo ar didinimo pasekmė – potencialus prekybinis konfliktas su kitomis šalimis. Pavyzdžiui, siekimas didinti muitus importuojamam maistiniam aliejui yra žalingas ir nepateisinamas atsižvelgiant į tai, jog didžioji dalis aliejaus yra įvežama iš Europos Sąjungos, kuriai taikomas preferencinis režimas. Žemės ūkio ministerijos siūlomas žingsnis – importo muitų didinimas prekybai su ES – neatitinka Lietuvos Vyriausybės politikos ir gali sukelti atsakomąsias prekybos apsaugos priemones, nuo kurių nukentėtų Lietuvos gamintojai, eksportuojantys į ES.[13]4.3. Muitai didina vartotojų mokesčius
Muitai padidina vartotojų mokamus mokesčius. Kadangi padidėja prekės kaina, vartotojai moka daugiau už prekę, daugiau mokesčių gauna valstybė. Tai gali ypač neagatyviai atsiliepti ekonomiškai silpnoje valstybėje. Importo muitai paprastai skirti apsaugoti vieną ar keletą gamintojų visų kitų vartotojų, tame tarpe ir kitų gamintojų, naudojančių įvežamus produktus, sąskkaita. Pavyzdžiui, importo muito maistiniams aliejams padidinimas sukurtų geresnes sąlygas vienos įmonės veiklai, o už tai mokėtų visi maistinių aliejų vartotojai Lietuvoje. Šitoks žingsnis sumažintų paskatas konkuruoti ir gerinti gamybos efektyvumą bei kokybę, pakenktų aliejų naudojančių gamintojų konkurencingumui bei turėtų neigiamų socialinių pasekmių. Labai svarbu pažymėti, jog apsauga muitais visada yra tik
laikina ir nepašalina tikrųjų įmonės sunkumų priežasčių, o tik atideda jų sprendimą vėlesniam laikui. [9]
Dažnai mėgstama sakyti, jog importas turi būti ribojamas ir tam, kad apsaugotų vartotojus arba dėl to, kad neteisingai konkuruojama, nes įvežama produkcija yra žymiai pigesnė. Tokiais siūlymais arba siekiama apsaugoti konkrečių vietinių gamintojų interesus, arba demonstruojamas tarptautinės prekybos neišmanymas, kadangi painiojamas šalies absoliutus pranašumus su santykiniu. Juk esminis tarptautinės prekybos pagrindas yra skirtumai tarp šalių – gamtiniai skirtumai, gamybos veiksnių kainų skirtumai ir pan. Būtent ššie skirtumai sąlygoja abipusę naudą ir specializaciją. Teisinga prekyba yra tokia prekyba, kuri vyksta sąlygomis, leidžiančiomis maksimaliai išnaudoti natūralius skirtumus tarp valstybių. Tuo tarpu spręsti, kurią prekę reikia remti – vietinę ar importuotą – gali tik vartotojai. Prekės sąžiningai konkuruoja tada, kai jų pirkėjas gali pats pasirinkti, kurią iš jų įsigyti. Importo apribojimas sudaro diskriminacines ir nesąžiningas sąlygas ne tik kitų šalių gamintojų atžvilgiu, bet ir vietinių pirkėjų atžvilgiu.
Atsižvelgiant į šalies ūkio interesus bei strategiją, dažniausiai naudojami protekcinio pobūdžio muitai. JJais siekiama sudaryti lengvesnias sąlygas gamintojams, apsunkinant kitų šalių prekių realizavimą vartojimo rinkoje. Mokesčių ir apsaugos muitų dalis patenka į biudžetą, kita dalis –tos šakos įmonėms, o vartotojai yra priversti pirkti brangesnes prekes. Todėl apsaugos muitai didina žmonių išlaidas ir kkelia kai kurių įmonių pajamas.[6,65]4.4. Importo mokestis griauna šalies eksportą.
Importo muitas netiesiogiai griauna šalies eksportą, neigiamai veikiant mokėjimo balansą.
Daugelyje šalių eksportuojamų prekių sudėtines dalis sudaro importuotos detalės ir komponentai. Jei yra importo muitas, tai už jas sumoka daugiau nei laisvos prekybos sąlygomis, todėl eksportuojamų prekių gamybai sunaudojama daugiau finansinių išteklių. Tokia prekė, išėjusi i pasaulinę rinką, yra mažiau konkurentabili lyginant su kitomis tokiomis pigesnemis prekemis.
Antra pasekmė: X šalies įvestas muitas, sumažindamas importą, eksportuojamos šalies y sumažina pajamas ir to pasekmėje sumažina šalies galimybes importuoti iš pirmosios šalies X. Šios pasekmės atveda prie dar gilesnių: mažėja gamyba, užimtumas. Tyrinėjimai parodė, kad importo muitų įvedimas (šalies x) puse savo pasekmių tenka x eksportuotojam.
Labiausiai paplitęs protekcionizmo šalininkų argumentas – eksportas yra teigiamas reiškinys, oo importas yra blogis, nes jis naudingas tik užsienio gamintojams. Muitai neva apsaugo nuo importo vietinę pramonę bei palaiko Lietuvos gamintojus. [13]
Išgirdus tokius argumentus, galima pamanyti, kad vyksta karas. Tik šį kartą fronto linijos skiria šalių eksportuotojus, o populiariausias ginklas šiame kare yra muitai. Tačiau ar prekyba yra karas? Šalys prekiauja ne tam, kad pagerintų eksporto-importo balansą, o tam, kad keistųsi vertybėmis. Jau nuo Adamo Smitho laikų žinoma tiesa, kad išmintinga pirkti tai, ko negali geriau ir pigiau pasigaminti pats, iir parduoti tai, ką gamini geriau už kitus. Prekiaudami siekiame naudos – gauti tai, ko mums trūksta: pinigų, daiktų, vertybių. Importas – vienintelė galimybė mainais gauti mums trūkstamus ir reikalingus daiktus. Ir ne bet kokius, o geriausius. Matyt, lengviau pirkti vokišką arba japonišką automobilį, negu bandyti patiems pasigaminti lietuvišką automobilį ir taip kelti mūsų ekonomiką.
Pažvelgę atidžiau, pamatysime, kad didžioji dalis Lietuvos pramonės priklauso nuo importo. Taigi, vykdydama prieš importą nukreiptą muitų politiką, valdžia pamiršta, kad lazda turi du galus – ribodami importą branginame ir apribojame eksportą. Nesunku pastebėti, kad muitų užuovėjos dažniausiai ieško nesugebantys gaminti konkurencingų prekių, bijantys geriau ir pigiau gaminančių užsienio kolegų konkurencijos. Valdžios parama ir galiomis jie naudojasi tam, kad pridengtų savo bejėgiškumą ir bet kokia kaina išsilaikytų rinkoje.
Kyla klausimas ar nežlugs Lietuvos vietiniai gamintojai pašalinus importo muitus. Vietinių gamintojų sėkmę sąlygoja jų gebėjimas lanksčiai reaguoti į pokyčius rinkoje ir efektyviai gaminti prekes. Tuo tarpu apribojimai importuojamoms prekėms iškraipo rinką ir sumažina paskatas efektyviai veiklai. Taigi, nors kurį laiką apsauga nuo išorės gali suteikti kai kuriems gamintojams papildomo pelno, ilgesnėje perspektyvoje ji daro neigiamą poveikį ne tik vartotojams, bet ir patiems gamintojams. Panaikinus importo muitus arba tiesioginių investicijų būdu į saugomą rinką įėjus naujiems konkurentams, gamintojai tturėtų prisitaikyti prie rinkos. Tai sukelia trumpalaikius kaštus, tačiau perorientavę gamybą ir efektyviai gamindami tai, kas turi paklausą rinkoje, jie uždirbtų daugiau. Pagrindinis valstybės tikslas yra sudaryti kuo palankesnes sąlygas pereiti iš vienos šakos į kitą, keisti veiklos pobūdį orientuojantis į paklausą, o ne į paveldėtus gamybinius pajėgumus. Pagrindinė bankroto priežastis yra ne konkurencija, o nelankstumas. Laisvos prekybos nauda vietiniams gamintojams yra dar akivaizdesnė, jei gamybai yra naudojama įvežama produkcija.
Valstybės teikiama apsauga, pvz. importo muitų įvedimas ar antidempingo bylos iškėlimas, skatina “tarpusavio priklausomybės” tarp įmonių ir ministerijų kultūrą. Tai reiškia, jog įmonės dalį savo pastangų nukreipia valstybės institucijoms įtakoti, o ne savo veiklai tobulinti. Valstybės institucijos paprastai turi spręsti konfliktus, atsirandančius dėl prieštaraujančių interesų, vienų interesų grupių reikalavimų patenkinimas sukuria naujas problemas, kuri.as bandoma spręsti naujais apribojimais. Pavyzdžiui, importo muito cukrui taikymas, siekiant “apsaugoti” vietos cukraus gamintojus, žlugdo vaisvandenių ir kt. gamintojus, kadangi pastarųjų produkcija pabrangsta ir nebegali konkuruoti su atvežtine. Šie pradeda reikalauti importo muito vaisvandeniams įvedimo. Tai padidintų vartotojų išlaidas, prieštarautų Lietuvos sutartims su kitomis šalimis, kurios, atsakydamos į tai, įvestų apribojimus Lietuvos eksportui ir t.t. Būtent šis augantis apribojimų tinklas žlugdo šalies verslą. O prekybos apsaugos priemonių taikymo žala šiuolaikinėje pasaulio ekonomikoje, kurioje kapitalas, prekės ir ppaslaugos sparčiai juda iš vienos šalies į kitą, tampa dar akivaizdesnė nei prieš du šimtus metų, kai buvo įtikinamai įrodyta laisvosios prekybos nauda.[9,8]4.5. Muitai sąlygoja užimtumo mažėjimą.
Ginanat vietinių interesus, kenčia vietiniai eksportuotojai ir kitos su ginamu sektoriumi susijusios ūkio šakos. Dalis jų bankrutuoja, veikla tampa nebepelninga ir dalis ūkio šakos darbuotojų netenka darbo.
Muitai nesukuria darbo. Priešingai – ribodami prekių ir paslaugų srautus bei didindami jų kainą, muitai mažina galimybes gauti darbo ir kurti darbo vietas. Tuo tarpu laisva prekyba leidžia žmonėms pasirinkti efektyviausią darbo pasidalijimą ir jo panaudojimą. Kiekvienas mainų dalyvis renkasi tai, ką jis gali geriausiai atlikti. Todėl inžinieriams nereikia siūti batų, o batsiuviams – kurti lėktuvų. Sutaupomas laikas ir pasiekiamas didžiausias efektyvumas. Žinoma, laisva prekyba pati savaime nekuria darbo vietų, tačiau ji kuria gerovę. O siekiantis gerovės žmogus yra laisvas pasirinkti sau naudingą specialybę ir darbo vietą.
Netobulai nustatyta apsaugos muitų sistema gali sukelti realaus darbo užmokesčio mažėjimą dėl importinių prekių brangimo, netobulos gamybos struktūros formavimasi, nes nebus atsižvelgta į gamybos specializacijos ir darbo pasidalijimo objektyvius reikalavimus. Tuo pačiu muitai gali slopinti ir konkurenciją kuri, būdama techninės pažangos varikliu, skatina gamintojus kelti gamybos techninį lygį.[7, 393]5. Užsienio prekybos apribojimai ir laisva prekyba
Šiuo metu Lietuvoje dažnai pasigirsta raginimų įvairiais
būdais riboti iš kitų šalių įvežamas prekes. Argumentai pateikiami patys įvairiausi: būtinybė subalansuoti eksportą ir importą, apsaugoti vartotojus nuo “nekokybiškų”, o gamintojus – nuo “neteisingai” konkuruojančių prekių, importo muitus mažinti tik abipusiškai, t.y. jei už tai kita šalis atsilygina tuo pačiu, arba atsilyginti muito didinimu kitai šaliai, jei ji šitaip pasielgia Lietuvos eksporto atžvilgiu, išlaikyti darbo vietas, suteikti laikiną paramą nuo ekonominės krizės nukentėjusioms įmonėms ir t.t. Tarp šių pareiškimų, nusiskundimų ir siūlymų pasimeta elementarūs ekonomikos dėsniai, kurių laikymasis sudarė tturtingiausių pasaulio valstybių ekonominės plėtros ir gerovės augimo pagrindą. Raginimai apriboti užsienio prekybą atsiranda dėl dviejų priežasčių. Paprastai už raginimų “spręsti” prekybos balanso, prekių kokybės ar vietinės pramonės plėtros problemas slypi kokių nors konkuruoti nesugebančių įmonių interesai. Nerečiau susirūpinimas dėl prekybos keliamų “problemų” atsiranda iš nežinojimo ar nesugebėjimo suprasti esminių tarptautinės prekybos dėsnių, tokių kaip santykinio pranašumo dėsnis, kurį Nobelio premijos laureatas Paul Samuelson yra pavadinęs “gražiausia ekonomikos mokslo idėja”.
Šis dėsnis teigia, jog kiekviena pasaulio šalis dėl skirtingos geografinės ppadėties, klimato, istorijos ir tradicijų pasižymi skirtingais ištekliais ir gaminamų produktų struktūra bei kokybe. Dėl šių natūralių skirtumų tam tikras prekes, paslaugas ar gaminių dalis vienos šalies įmonės gamina efektyviau nei kitos šalies įmonės. Tačiau, net jei ir vienoje šalyje ppagamintų produktų užtenka jos gyventojų poreikiams patenkinti arba daugelis produktų gali būti pagaminti pigiau nei kitoje šalyje, kiekvienos iš jų gamintojams naudingiau specializuotis gaminant santykinai pigesnes prekes ir laisvai jomis prekiauti. Laisvi mainai ir specializacija sudaro sąlygas inovacijai, efektyvumo ir visų dalyvaujančių šalių gerovės augimui.
Taigi, šalims yra naudinga laisvai prekiauti tarpusavyje, kadangi būtent šitaip efektyviausiai pasidalijama darbu ir specializuojamasi tose srityse, kuriose kiekvienos šalies įmonės turi santykinį pranašumą, o vartotojai turi didžiausią pigių prekių pasirinkimą. Nors pateiktame pavyzdyje atsiribojama nuo kitų veiksnių (transporto kaštų, technologijos įtakos, prekių gyvavimo ciklo, prekybos vienos šakos gaminiais, darbo jėgos mobilumo, masto ekonomijos), santykinio pranašumo dėsnis tinkamiausiai paaiškina laisvosios prekybos teikiamą naudą visoms prekiaujančioms šalims. Beje, vienas iš esminių gerovės augimo veiksnių – technologija –– yra tiesiogiai susijęs su laisva prekyba, kuri suteikia galimybę šalims įsivežti trūkstamos aukštesnio lygio technologijos, o užsienio prekių konkurencija skatina technologijų tobulinimą. [11]
Laisva prekyba yra ypač svarbi tokioms mažoms ir atviroms ekonomikoms kaip Lietuva. Užsienio prekyba suteikia galimybę įsigyti automobilius, elektronikos ir kitas prekes, kurios negaminamos Lietuvoje arba kurių kokybė ar kaina netenkina mūsų. Užsienio prekyba suteikia galimybę įsivežti vaisius ir daržoves, kurie neauga Lietuvoje, ar naftą ir kitus išteklius, kurių nepakanka, o taip pat produktus, kuriuos Lietuvos gamintojai nnaudoja savo veikloje ir perdirbtus parduoda vietos ar užsienio rinkoje. Užsienio prekyba taip pat suteikia galimybę parduoti Lietuvoje išaugintus ar pagamintus produktus kitų šalių vartotojams ar perdirbėjams ir gauti užsienio valiutos, už kurią galima pirkti trūkstamų prekių. Pašalinus kliūtis prekybai, įmonės geriausiai gali pasirinkti, ką joms apsimoka gaminti išnaudojant turimus pranašumus, ir kur pagamintas prekes naudingiausia parduoti. Šitaip vienos Lietuvos įmonės, pasinaudodamos darbo jėgos kainos privalumais, parduoda savo produkciją Europos Sąjungoje, kitos įmonės, išnaudodamos turimus verslo ryšius ar produktų kokybę, parduoda savo prekes Rusijoje, dar kitos įsiveža pigias žaliavas, kurias perdirba išnaudod.amos vietinės darbo jėgos kvalifikaciją. Paprastai visos šios grandys yra susijusios tarpusavyje, o laisvo jų funkcionavimo rezultatas – didelis vartojimo prekių pasirinkimas ir auganti šalies gerovė.
Lietuvos užsienio prekybos taisyklės buvo reformuotos pirmaisiais ekonominių reformų metais: sumažinti importo muitų tarifai, pašalintos kvotos ir kitos prekybos ribojimo priemonės. Lietuva pasirašė laisvosios prekybos sutartis su dauguma Europos šalių, jau keletą metų vyksta Lietuvos derybos dėl narystės Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO), nustatančioje tarptautinės prekybos normas ir prižiūrinčioje jų vykdymą. Šiuo metu laisvai prekiaujama didele dalimi prekių ir paslaugų, Lietuvoje taikomų importo muitų aritmetinis vidurkis, neįskaitant prekybos žemės ūkio produktais, yra mažesnis nei 3 proc. Santykinai liberalus prekybos režimas sąlygojo sparčiai augantį prekių ir ppaslaugų pasirinkimą. Pastaraisiais metais Lietuvos, kaip ir daugelio kitų nedidelių šio regiono šalių, užsienio prekyba sudaro daugiau nei 100 proc. šalies bendro vidaus produkto. Visuotinai pripažįstama, jog būtent užsienio prekybos liberalizavimas turėjo esminį poveikį šalies ūkio plėtrai.
Pastaruoju metu, pasitelkiant įvairius argumentus, vis dažniau pasigirsta reikalavimų įvesti importo muitus arba kitokias apsaugos priemones (pvz., sertifikavimą ar antidempingo mokesčius) prekėms, kurios konkuruoja su gaminamomis Lietuvoje. Nepriklausomai nuo to, kokie pateisinimai prekybos apribojimui bebūtų naudojami, apsaugos priemonių įvedimo rezultatas yra vienodas – padidėjusios įvežamų prekių kainos, mažesnis pasirinkimas, neefektyvios veiklos skatinimas ir išteklių švaistymas. Tiesa, tai naudinga vienai ar kelioms įmonėms, kurios laikinai apsaugomos nuo įvežamų prekių konkurencijos, tuo pačiu susilpninant paskatas gerinti jų veiklą ar gaminamą produktą. Tačiau už vietinių gamintojų apsaugą moka šalies vartotojai, o dažnai ir perdirbėjai, naudojantys tuos produktus tolesniame gamybos procese. Šitaip pabrangsta pastarųjų naudojama produkcija ir sumažėja jos konkurencingumas. Jei produkcija, kuriai gaminti naudojamų prekių importas yra apmokestinamas, eksportuojama į užsienį, sumažėja jų eksportas ir pajamos.
Blogiausia, kad sprendimai dėl Lietuvos užsienio prekybos taisyklių priimami orientuojantis į garsiausiai besiskundžiančius, geriausiai organizuotus arba turinčius senų “draugiškų” ryšių su politikos formuotojais. Užsienio prekybos formavimo procesas yra uždaras ir suteikia privilegijas kai kuriems vietiniams gamintojams vartotojų ir perdirbėjų sąskaita. Formuojant uužsienio prekybos taisykles, vartotojų interesai dažniausiai būna ignoruojami. Kai kurios ministerijos yra akivaizdžiai susitapatinusios su atstovaujamos srities interesų grupėmis ir, kad apsisaugotų nuo protesto akcijų, net nesvarsto importo apribojimų poveikio visos šalies gerovei.
Dažnai nuo prekybos ribojimo Lietuvos institucijas sulaiko tik integracija į ES ar kiti išoriniai veiksniai. Atrodo, jei ne Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, numatyti laisvosios prekybos sutartyse bei stojimo į PPO susitarimuose, importo muitai jau būtų gerokai išaugę. Tačiau net ir visai šaliai naudos suteiksiančiam stojimui į PPO trukdo žemdirbių įtakojamos Žemės ūkio ministerijos priešinimasis mažinti subsidijas nekonkurencingam žemės ūkiui. Dėl pirmenybės teikimo siauriems interesams Lietuva šiuo metu yra vienintelė iš Vidurio ir Rytų Europos šalių, nepriklausanti PPO. Beje, dažnai patys Lietuvos derybininkai pamiršta, jog Lietuvos narystė PPO svarbi ne dėl politinio prestižo, bet pirmiausia dėl pagrindinės šios organizacijos paskirties – tarptautinės prekybos liberalizavimo. Be to, dėl siaurų interesų įtakos kyla prekybos karai su kitomis Baltijos šalimis. Neigiama importo ribojimo politikos pasekmė – atsakomieji veiksmai iš prekybos partnerių, kurie galiausiai pažeidžia ir vietos gamintojų interesus.[12].Išvados
Atsižvelgus muitų esmę, jų formas bei pagrindines funkcijas, galima formuluoti tokias išvadas:
1. Muitai, kaip seniausia mokesčių forma, ir dabar išlieka svarbūs bei populiarūs.
2. Ekonominėje literatūroje muitai aptariami gana plačiai, todėl darbe jie suskirstyti į klasikinius, kurie egzituoja
labai seniai, pvz. Pagal įtaką prekybai, pagal muitų kilmę ar tarifų tipą ir šiuolaikinius,- muitai pagal tarptautnes operacijas ir pagal kitos valstybės politiką, taikomus pastaruoju laikotarpiu.
3. Muitų įvedimo pasekmės daugiau neigiamos negu teigiamos: muitai stabdo ekonominį vystymąsi, didina vartotojų mokamus mokesčius. Nors Lietuvai ir svarbu importo mokesčių pagalba apsaugoti gamintojus, tačiau žinant, jog užsienio prekyba mažoms šalims yra būdas ekonomiškai neatsilikti nuo didžiųjų, svarbu prisiminti, kad vienpusis muitų įvedimas dažnai būna prekybinių nesutarimų priežastimi, be to importo muitų įvedimas netiesiogiai griauna ššalies eksportą.
4. Yra išskiriamos teigiamos muitų įvedimo paskmės: muitai apsaugo jaunas, nesusiformavusias ūkio šakas: muitai skatina nacionalinę gamybą ir t.t.
5. Pagal muitų pasekmes mažoms ir didelėms valstybėms įrodyta, kad nauda didesnė didelės valstybės ekonomikai. Importo muitas parodo teigiamą įtaką didesnės ekonomikai tik tuo atveju, jei prekybos sąlygų efektas didesnis už nuostolių sumą, susidarančią dėl mažesnio vietinės gamybos efektyvumo palyginti su pasauliniu bei sumažėjusiu prekės vartojimu šalyje. Didelei šaliai muito įvedimas yra ne tiek vidaus rinkos apsaugos nuo užsienio konkurencijos priemonė, kiek savo pprekybos su užsienio pagerinimas. Be to, ekonomiškai stiprios valstybės įvestas importo muitas gali turėti įtakos pasaulinei tam tikro produkto kainai.
6. Visos pasaulio prekybos organizacijos (GATT, PPO) nuolatos siekia muitų liberalizacijos, gerindamos šalių prekybos sąlygas.LITERATŪRA
1.Hazlit H. Ekonomika per vieną pamoką.Vilnius. Pradai. 1994 ppsl. 120 ISBN 9986-405-40-8
2.Gilpen R. Tarptautinių santykių politinė ekonomija. Atgavė 1998. psl.256 ISSN 1392-1673
3.Kvanauskaitė V. Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai Kaunas Tecnologija 2003 107psl.
4.KTU Makroekonomika Kaunas Technologija 2001 615 psl. ISBN 9986-13-935-X
5.MaGrath P. Tarptautinės ekonomikos pagrindai. Vilnius. Margi raštai. 1999 ISBN-9986-09-127-7
6.Glinskienė R. Muitų esmė, formos bei jų įvedimo pasekmės. KTU Ekonomika ir vadyba 2001 Tarptautinė ekonomika ir prekyba. Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. Kaunas Technologija psl.61
7.Wonnacott P.Mikroekonomika 1998 571psl. ISBN 9986-850-15-0
8.Damrauskas Ž.Nors muitai ir antneša daugiau žalos negu naudos, valstybė bijo juos mažinti
Lietuvos rytas 1999.12.03 psl. 8
9.Miškinis G. Muitai: ekonomikos preimonė ar vystymosi kliūtis. Lietuvos ūkis. 1995 Nr.8 psl.11-14
10.Valuckaitė D. Muitai už ir prieš . Atgimimas. 1993.07.28 psl. 12
11. http://www.lrinka.lt/Projektai/Prekyba.phtml
12. http://www.lrinka.lt/Leidinys/prekyba/1999.4.muitai.phtml
13. http://www.straipsniai.lt/category.php?cat=52
