Kredito samprata, formos ryšys su Lietuva

TURINYS

1. Kas yra kreditas?

2. Kredito rūšys

3. Tarptautinis kreditas

4. Lietuvos kreditas

ĮVADAS

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, perėjus į rinkos ekonomiką, suaktyvėjo prekybiniai mainai tiek šalies viduje, tiek ir už jos ribų. Taigi, Lietuvai integruojantis į Europos sąjungą, įmonėms bei organizacijoms užmezgus glaudesnius prekybinius ryšius su daugeliu užsienio įmonių, atsirado poreikis piniginiams ištekliams tiek pačios valstybės kilimui, tiek atskiriems ūkiniams vienetams savo ūkinei veiklai plėtoti. To pasekoje iškilo kredito, kaip trūkstamų lėšų gavimo šaltinio bei panaudojimo problema. Šią problemą dar labiau paaštrino 1995 metais Lietuvos eekonomiką sukrėtusi bankų krizė, kilusi dėl nesaikingai vykdomos kredito politikos.

Šio kursinio darbo tikslas-išanalizuoti ekonominėje literatūroje pateikiamas kredito formas. Todėl nagrinėjimo objektas bus kreditas, dalykas- kredito formos.

Tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai:

• apibrėžti kredito esmę;

• pateikti įvairiuose literatūros šaltiniuose nurodomas kredito funkcijas;

• apibrėžti kredito principus;

• parodyti kredito vaidmenį mikro ir makro lygiu;

• pateikti skirtingų autorių išskiriamas nacionalinio ir tarptautinio kredito formas;

• detalizuoti išskirtas kredito formas;

• parodyti atskirų kredito formų-lizingo, faktoringo, forfeitingo- ypatumus;

• pateikti kriterijus, įtakojančius kredito formos pasirinkimą;

• parodyti kredito taikymą Lietuvoje;

• pateikti koncentruotas išvadas.

Darbui atlikti buvo taikoma įvairių šalių eekonomistų knygos, mokymo priemonės-vadovėliai, periodinė spauda, konferencijų medžiaga ir jų analizė.renkant informaciją apie bankų teikiamas paslaugas buvo naudojamas interviu metodas.

Išanalizavus literatūrą, galima daryti išvadą, kad nacionalinis kreditas nesiskiria nuo tarptautinio kredito savo esme, principais, o tik panaudojimo mastu. Renkant iinformaciją apie kreditą Lietuvoje, pastebėjome, kad ne kiekvienas bankas vykdo faktoringo, lizingo operacijas, o forfeitingas dar net neįdiegtas. Po bankų krizės Lietuvoje didžiausią paklausą turi valstybinis kreditas.

1. KAS YRA KREDITAS?

1.1. Finansų sistema ir kreditas

Valstybės ekonominės ir socialinės raidos lygis yra glaudžiai susijęs su finansų sistema. Finansų sistema – finansų įstaigų (bankų, komercinių bankų, gyvenamųjų namų bendrijų ir t.t.) ir rinkų (pinigų rinka, vertybinių popierių) tinklas, veikiantis įvairių finansų priemonių (bankų indėliai, iždo vekseliai, akcijos), kurios padeda pervesti pinigus, teikti paskolas ir skolintas lėšas, pagalba [ 24, p. 84]. Ji daro poveikį ekonomikai, socialiniams bei kitiems poreikiams, kadangi padeda formuoti valstybės finansinius išteklius. Nuo finansinių išteklių kiekio formavimo, naudojimo priklauso ūkio vystymosi tempai, visuomenės poreikių tenkinimas, krašto apsauga, valdymo įstaigų išlaikymas iir t.t.

Finansiniai ištekliai yra formuojami dviem formom:

• finansine;

• kreditine.

Finansinė forma – tai fondai bei kitos lėšos, nuolat esančios įmonių bei kitų ūkio subjektų apyvartoje, o kreditinė – skolintos piniginės lėšos, reikalingos laikinam jų poreikiui padengti. Finansinių išteklių perdavimas paprastai vykdomas finansų rinkose, kuriose pelningi ūkiniai vienetai savo valia laisvas lėšas perduoda jų stokojantiems ūkiniams vienetams ir taip sudaromos sąlygos ekonomikos kilimui.

Taikant finansinį ir kreditinį mechanizmą, finansų rinkose vykdomos stambios finansinės operacijos, duodančios kraštui daug ekonominės bei socialinės naudos. Šios operacijos dažniausiai vykdomos pper finansinius tarpininkus ( bankus, kitas finansines bei kreditines institucijas). Schematiškai galima būtų pavaizduoti sekančiai:

1.pav. Finansinis ir kreditinis mechanizmas

Finansinių išteklių perdavimas vyksta ne tik mikro, bet ir makro lygyje. Tarptautinių ūkinių santykių intensyvėjimas, tarptautinis darbo pasidalijimas sudarė sąlygas vis plačiau naudoti tarptautinį kreditą.

Norėtųsi paminėti, kad kreditas, kaip ekonominė kategorija, apjungianti prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimą, yra tampriai susijęs su kitomis ekonominėmis kategorijomis, pavyzdžiui pelnu, kaina, pinigais, o tarptautinis kreditas dar ir valiutos kursu, mokėjimo balansu, ir visais rinkos ekonomikos dėsniais.

Sukaupti dideles apyvartines lėšas ir laikyti jas, niekur nepanaudojant, prieštarauja pagrindiniam rinkos ekonomikos dėsniui – gauti pelną. Todėl paskolų teikimas ir jų naudojimas turi duoti pajamas.

Ekonominėje literatūroje yra išskiriama daugybė kredito rūšių pagal įvairius kriterijus. Stambiausios iš jų:

• vidinis (nacionalinis);

• tarptautinis.

1.2. Kredito esmė

Norint atskleisti kredito esmę, bei jo specifines vidines ypatybes, neužtenka į jį žiūrėti tik kaip į ekonominį procesą. Kredito vidinė struktūra yra pakankamai sudėtinga, todėl jį nagrinėjant reikia analizuoti tiek atskiras jo dalis, tiek visas kartu.

Per daug nesigilinant, kreditą būtų galima apibūdinti kaip materialinių vertybių (pinigine ar prekine forma) perdavimą kitam asmeniui laikinam naudojimui. Kreditai yra konkretūs sandoriai, kurie išsiskiria formų ir sąlygų įvairove, tačiau pati kredito esmė visuomet išlieka pastovi, nekintama.

Kreditas dažniausiai apibūdinamas kaip ekonominiai santykiai tarp kreditoriaus ir skolininko. TTodėl jie į atskirus tipus dažnai skirstomi pagal kredito subjektų ir objektų ypatybes. Subjektais gali būti savarankiški juridiniai asmenys ar fiziniai asmenys. Tuo pačiu metu šie subjektai yra ir daugelio kitų ekonominių santykių dalyviai.

Kreditorius – tai subjektas, kuris duoda vertybes laikinam naudojimui. Paskolos (kredito) šaltiniu gali būti tiek nuosavos, tiek skolintos lėšos. Mainų vystymasis, kreditinių santykių atsiradimas į veiklą įtraukė ir bankus. Skolininkas – tai subjektas, kuris iš kreditoriaus ima kreditą pinigine ar kitokia forma, kad padėtų išspręsti jam iškilusią problemą.

Kreditavimo objektas – tai materialinės vertybės arba sąnaudos, kurioms skolininkas neturi nuosavų lėšų. Objektai yra skirstomi į [ 10, p. 81]:

• pagrindinius fondus;

• apyvartines lėšas.

Kreditų objektui būdinga:

• grįžtamumas. Iš pradžių objektas iš kreditoriaus perduodamas skolininkui, o paskui – atvirkščiai. Skolintos vertybės nuosavybės teisės lieka kreditoriui, tačiau už objektą atsakingas skolininkas. Grąžindamas kreditą jis privalo grąžinti objektą, kurio vertė yra ekvivalenti paskolintajai. Tačiau tai ne visuomet įmanoma, nes skolininkas gali tapti nemokus, gali keistis ekonominės sąlygos. Pvz. dėl infliacijos nuvertėjo pinigai ir neatitinka nominalios kredito vertės. Tam, kad būtų galima sumažinti infliacijos pasekmes, suteikiant kreditą nustatomos atitinkamos palūkanų normos;

• avansavimas. Skolininkas gali kreditą gauti ir tada, kai dar nesiėmė konkrečių veiksmų, tačiau žino, jog toji veikla tikrai jam atneš pelną;

• sukauptų lėšų dalyvavimas kito subjekto vveikloje. Tokiu būdu nenutrūksta gamybos procesas ir nesumažėja jos efektyvumas;

• užtikrinti nepertraukiamą gamybos procesą. Kredito dėka, įmonėms nereikia papildomo laiko nuosavo kapitalo sukaupimui.

Daugelis ekonomistų nesutaria dėl kreditinių santykių objekto. Šių nesutarimų pagrindas – tai , kad šiuolaikiniai pinigai neturi vertės, o tik ją atstovauja. Tuo tarpu kreditas yra tam tikros vertės judėjimas, todėl jų manymu šiuolaikinėmis sąlygomis kredito objektas gali būti tik prekės.

Skolintos vertės specifika atsispindi jos judėjime [ 37, p.179]:

2 pav. Skolintos vertės judėjimas

Diskusijos kyla dėl pirminio etapo, t.y. iš kur atsiranda tos sukauptos lėšos. Šių diskusijų priežastis – skirtingas kredito esmės traktavimas. Į lėšų akumuliaciją, kaip į pirmą kredito judėjimo etapą, žiūri tie ekonomistai, kurie kreditą supranta kaip perpaskirstymo procesą. Kiti šio momento neakcentuoja ir pirmuoju kredito judėjimu laiko patį kredito paskirstymą. Pateikta kredito judėjimo schema yra labai sąlyginė, nes kreditas yra vis tik vieningas procesas. Kita vertus, norint geriau suvokti kredito esmę yra tikslinga skirstyti jo judėjimą į atskirus etapus, nes tik taip galima pilnai suvokti kredito grįžtamumo sąvoką. Kredito grįžtamumas – išskirtinė kredito savybė. Jos nesilaikymas būtų kreditinių santykių išsigimimo priežastis.

Nepakanka išnagrinėti atskirus objektus ir atskirus subjektus. Norint suvokti kredito esmę, reikia juos apjungti į bendrą visumą.

Rinkos ekonomikos sąlygomis skolinamoji vertė įgauna skolinamo kapitalo formą, kuris

visuomet yra piniginis. Kuomet skolon parduodamos prekės, juda ne tik jų teikiama vartotojiška nauda, bet ir piniginė vertė. Vartotojiška nauda suteikiama negrąžintinai, o pinigų vertę skolininkas po kurio laiko turi padengti.

Skolinamo kapitalo jokiu būdu negalima sutapatinti su pinigais. Pinigai nėra kapitalas, savaime didėjanti vertybė. Taip pat pinigai ir kapitalas skiriasi kiekybiškai: pinigų masė žymiai mažesnė nei kapitalo, nes tas pats piniginis vienetas gali daug kartų funkcionuoti kaip skolinamas kapitalas. Taigi, šiuolaikinėm sąlygom kreditas traktuojamas kaip skolinamo kapitalo judėjimas pagal ttam tikrus principus.

1.3. Kredito funkcijos ir principai

Kalbant apie kredito funkcijas reikia laikytis prielaidos, kad funkcijos neatspindi kredito esmės, o tik kai kuriuos esminius bruožus [37, p.188 ].

Kredito funkcijos yra vienos iš labiausiai diskutuotinų klausimų kredito teorijoje. Yra apibrėžiamas skirtingas funkcijų skaičius, bei jų turinys, nes nėra nusistovėjusio vieningo metodologinio analizės pagrindo.

Kredito funkcijos turi liesti abejus kreditinių santykių subjektus, o ne vieną kurį nors iš jų. Išanalizavusios literatūrą, pastebėjome, jog visi autoriai išskiria pagrindines dvi kredito funkcijas:

• paskirstomąją;

• pakeičiamąją.

Paskirstomoji funkcija reiškia, kad su ppagalba vienų fizinių ar juridinių asmenų laikinai laisvomis piniginėmis lėšomis yra patenkinami laikini kitų fizinių ar juridinių asmenų poreikiai. Lėšos, skirtingai nuo finansinių santykių, paskirstomos grąžintinumo principu. Konkrečios lėšų paskirstymo kryptys yra įvairios, nes tai priklauso nuo kredito formos ir rrūšies. Negrąžinamai paskirstoma tik ta lėšų dalis, kuri sumokama palūkanų forma.

Geriau išanalizavus kreditų paskirstymą, galima būtų išskirti šias ypatybes:

1) apima tik laikinai laisvas lėšas. Paskirstymas per kreditą apima plačias galimybes, nes jis praktiškai apima visų visuomeninių ūkių laikinai laisvas lėšas. Lėšų paskirstymas per kreditą potencialiai perauga paskirstymus per biudžetinę sferą. Kreditas yra labiau prieinamas bei pasižymi operatyvumu;

2) patenkina tik laikinus poreikius, nes kreditas suteikiamas tik apibrėžtam laiko tarpui;

3) kreditas įtakoja ne tik to laikotarpio BNP, bet ir gamybos priemonių, sukurtų pataruoju laikotarpiu, vertę;

4) gali būti paskirstomos ne tik piniginės lėšos, bet ir prekės;

5) kreditas įgyja gamybinį charakterį, nes jis įsijungia į skolininko veiklos ratą. Kreditas turi būti panaudojamas kuo efektyviau;

6) paskirstymas gali būti skirtingo laipsnio, nes gali vykti ir tarp skirtingų teritorijų.

Jei vienos gamybinės šakos laisvi rresursai panaudojami kredituoti kitos šakos įmonėms, tai toks paskirstymas vadinamas tarpšakiniu.

Reikėtų paminėti, kad rinkos sąlygų atsiradimas sąlygoja kreditinio paskirstymo funkcijos mechanizmo pasikeitimą. Ankščiau, kuomet buvo komandinė ekonomika, viskas buvo planuojama ir paskirstymas buvo centralizuotas. Šiuolaikinėmis sąlygomis, vykstant bankų sistemos reformai, paskirstomos lėšos per bankus įgyja decentralizuotą charakterį.

Ne visų vertybių paskirstymas vyksta per kreditą, didelė dalis piniginių lėšų paskirstoma ir per finansinę sistemą.

Pakeičiamoji funkcija reiškia, kad apyvartoje esantys grynieji pinigai pakeičiami kreditiniais pinigais, o atsiskaitymuose tarp įmonių grynieji pinigai pakeičiami,darant atitinkamus įįrašus sąskaitose, esančiose bankuose. Keičiant grynuosius pinigus kreditinėmis operacijomis sumažėja cirkuliacijos kaštai ir spartėja apyvartinio kapitalo apyvartumas.

Kai kurie autoriai išskiria ir kontrolinę funkciją. Tačiau ją greičiau atlieka bankai, o ne kreditas. Žinoma, kreditorius vykdo kontrolę, nes jis yra suinteresuotas kredito grąžinimu. Tačiau ši funkcija būdinga ne visom kredito formom, pavyzdžiui esant valstybiniam kreditui, gyventojai nekontroliuoja skolininko veiksmų. Taip pat įmonės ir organizacijos nekontroliuoja banko veiklos, laikydama pinigus jos sąskaitoje. Kredito funkcijų persipynimas su banko funkcijomis atsirado to pasekoje, kad kai kurie ekonomistai kredito funkcijas nagrinėja analizuodami tik vieno elemento funkcijas. O kaip minėjome pradžioje, funkcijos turi apimti abejus subjektus, o ne vieną iš jų.

Dažnai yra išskiriama ir piniginė (emisinė) funkcija. Ši funkcija susijusi su pinigų išleidimu į apyvartą. Kredito atveju emisija sutapatinama su kreditų suteikimu. Tačiau vyraujanti nuomonė, kad paskola – ne vertybė, o tik piniginiai ženklai, priverčia atskirti kreditą ir pinigus kaip atskirus ekonominiu vienetus.

Ekonominėje literatūroje dar gali būti išskirtos ir tokios funkcijos: lėšų akumuliacija tarp įmonių, gyventojų; pinigų apyvartos reguliavimas; palūkanų nustatymas ir kt..

Kadangi tiek nacionalinio, tiek apyvartinio kredito esmė yra ta pati, todėl ir jų atliekamos funkcijos yra panašios, o pagrindinės perskiriamoji ir pakeičiamoji funkcijos sutampa. Taigi, ir tarptautinis kreditas atlieka šias funkcijas:

1) tarptautinio kredito mechanizmo pagalba įįvairios šalys gali skverbtis į tas veiklos sferas, kurioms teikia pirmenybę, nepriklausomai nuo to, kurioje pasaulio šalyje tokia veikla vystoma;

2) pagreitina kapitalo koncentraciją ir centralizaciją. Jau nuo seno tarptautinio kredito pagalba individualios įmonės tampa akcinėmis bendrovėmis, naujomis tarptautinėmis firmomis, monopolijomis. Kreditas suteikia galimybę naudotis kitų šalių kapitalu, nuosavybe ir darbo jėga. Lengvatinis tarptautinis kreditas stambioms įmonėms ir jo ribojimas smulkioms bei vidutinėms įmonėms sąlygoja kapitalo koncentraciją ir centralizaciją;

3) tarptautinių kreditų atsiskaitymus grynais pinigais pakeisdamos vekseliai, čekiais, pavedimu ir pan., taupo laiką ir leidžia greičiau judėti kapitalui tarptautinėje ekonomikos rinkoje.

Nors pagrindinės vidinio ir tarptautinio kredito funkcijos sutampa, tačiau pastarojo funkcijos pasireiškia platesniu mastu.

1.4. Kredito vaidmuo

Kredito vaidmuo suprantamas kaip jo funkcionavimo rezultatas. Objektyviam kredito funkcionavimui įtakos turi ekonominė aplinka, kurios sąlygomis jis veikia. Esant planinei ekonomikai kreditas buvo naudojamas kaip ekstensyvios ekonomikos vystymosi svertas. Jis atliko antistimuliatoriaus vaidmenį, kadangi dažniausiai gerai dirbančios įmonės turėdavo suteikti kreditą blogiau dirbančioms, kad pastarosios galėtų padengti patirtus nuostolius. Ne visuomet buvo paisomas ir kredito grįžtamumo principas. Toks kredito naudojimas paprasčiausiai trukdė ekonomikos augimui. Esant šiuolaikinėms ekonomikos sąlygoms kredito vaidmuo pasireiškia tiek mikro, tiek makro lygiu ( žr. 1 priedą).

Laikinai laisvų lėšų perpaskirstymas kredito forma įmonėms ar atskiroms pramonės šakoms, kurių šiuo metu joms reikia, užtikrina gamybos proceso nnepertraukiamą ir tuo pačiu pagreitina fondų apyvartą.

Kreditas, drauge su nuosavomis lėšomis, dalyvauja įmonės ar šakos veikloje. Šiuo atveju jis panaudojamas kaip pagrindinių ir apyvartinių lėšų šaltinis. Kredito dėka įmonėms nereikia sukaupti didelio kiekio nuosavų lėšų ir dėl to pagreitėja jų veiklos apyvarta. Taigi užtikrindamas gamybos proceso nepertraukiamumą, kreditas tuo pačiu jį ir paspartina. Tačiau reikia suvokti, kad šis poveikis yra netiesioginis: jo dėka tik sutaupomas laikas reikiamas medžiagas ir žaliavas perkant skolon, o ne pagreitinamas pats produkto gamybos procesas. Šiuo atveju ypatingą svarbą turi piniginis kreditas pirkėjui ir komercinis kreditas, kurie tiesiogiai įtakoja prekių realizaciją. Kreditą gavęs subjektas priverstas imtis visų priemonių, kad gamyba vyktų sparčiai, kadangi jam reikia grąžinti skolą. Savaime suprantama, kad kredito įtaka fondų apyvartos pagreitinimui labiausiai pasireiškia vartotojiškoje sferoje, kur kreditinių lėšų įtraukimas pagreitina atsiskaitymus ir tuo pačiu tiesiogiai įtakoja apyvartos greitį. Kreditas ekonomikoje svarbus ir kaip reguliavimo priemonė. Planinės ekonomikos sąlygomis šis kredito vaidmuo buvo apribotas ir pajungtos planui. Tai kai kuriuos ekonomistus vertė apskritai suabejoti tokios kredito rolės egzistavimu. Tačiau pereinant rinkos ekonomiką reguliuojamoji kredito įtaka išauga. Jis tampa betarpiško gamybos proceso reguliavimo instrumentu. Šis vaidmuo pasireiškia per valstybės naudojamą pinigų – kredito politiką (makro lygis) ir per prekybinius atsiskaitymus (mikro lygis). Kreditas tampa

laisvų lėšų perskirstymo įrankiu ir tuo pačiu užtikrina skolintų lėšų racionalų panaudojimą.

Reguliuojamoji kredito įtaka pasireiškia per jo ryšį su ekonomikos subalansavimu, kuris yra pagrindinė efektyvios gamybos sąlyga. Iš kitos pusės ekonomikos subalansavimas turi įtakos pačio kredito vystymuisi, kadangi jis reikalauja atsižvelgti į turimų laikinų laisvų lėšų ir kredito pagalba perpaskirstomų lėšų santykį. Kitu atveju kreditas išsigims: nebus paisoma kredito grįžtamumo principo ir sumažės jo naudojimo efektyvumas.

Iš kitos pusės pats kreditas turi įtakos ekonomikos subalansavimui. Kreditas, kaip lėšų perpaskirstymo priemonė, turi įįtakos šalies gamybos struktūros formavimui ir jos bendros proporcijoms. Jis “išlygina” pelną įvairiose gamybos šakose ir įtakoja pastarųjų pošakių struktūrą.

Ekonomikos subalansavimui reikšmės turi ir tai, kad kreditas įtakoja prekių pasiūlą. Iš vienos pusės kredito naudojimas, laikantis visų jo principų, didina prekių gamybą. Esant tokioms konkurencinėmis sąlygoms ir komercinei bankų veiklos pakraipai paskolos išduodamos subjektams, kuriuose gamyba organizuota efektyviau, ir kurių produkcija turi paklausą. Taigi, kreditas didina pasiūlą tų prekių, kurių aplinkiniams reikia. Iš kitos pusės kreditas didina prekės įsigijimo galimybes, tt.y. paklausą. Tokiu būdu kreditas turi įtakos apyvartoje esančiai pinigų masei. Pinigai ir kreditas yra tarpusavyje susiję. Kredito grįžtamumas tampa sunkiau įgyvendinamas, kai pinigų apyvarta lėta arba išsiderinusi dėl infliacijos poveikio. Dažnai dėl to įmonės priverstos imti papildomą kreditą ir ddėl to padidėjo negrąžintinumo rizika. Esant infliacijai didėja kredito apyvarta perpaskirstant jį į prekių ir pinigų apyvartos sferą, kas sąlygoja pinigų masės perteklių.

Ypatingą vaidmenį ekonomikos procesuose turi banko kreditas. Bankų veiklos ypatybė ta, kad suteikiamos paslaugos neduoda pelno – jis formuojamas iš klientų, kurie naudojasi banko paslaugomis, pelno. Dėl to bankai suinteresuoti kreditą duoti tik pelningiems subjektams. Kitaip jie rizikuotų ne tik negauti pelno, bet ir prarasti dalį nuosavų lėšų. Taigi, banko kreditas turi įtakos ekonomikos pertvarkymo struktūrai.

Bankai dalyvauja decentralizuotame ekonomikos valdyme. Jis nustato, kurias įmones ar gamybos šakas finansuos, suteikdamas kreditą, kokios bus kredito grąžinimo sąlygos, kokių sankcijų bus imtasi, jei šių sąlygų nebus laikomasi, ir pan. Tokiu būdu bankai tiesiogiai įtakoja bendras gamybos proporcijas. Centrinis bankas atlieka netiesioginį vvaidmenį refinansuodamas komercinius bankus, normuodamas jų veiklą ir palūkanų politiką.

Vis didesnį vaidmenį atlieka komercinis kreditas, kuris įtakoja pinigų apytaką per vekselių apyvartą, kreditoriaus ir skolininko veiklos efektyvumą. Vystantis fondų rinkai didėja valstybinio kredito įtaka. Atlikdamas operacijas su valstybės vertybiniais popieriais Centrinis bankas įtakoja komercinių bankų išteklius ir tuo pačiu reguliuoja kreditą. Taigi, reguliuojamasis kredito vaidmuo labai platus ir jį galima nagrinėti atsižvelgiant į daugelį aspektų.

Kredito įtaka mokslo ir technikos procesui, visų pirma, pasireiškia tiesiogiai: užtikrinant gamybos proceso nenutrūkstamumą, stimuliuojant gamybą iir panašiai. Kita vertus, kreditas – pagrindinis kapitalinių įdėjimų šaltinis. Tačiau tai, kiek kreditas turi įtakos mokslo ir technikos pažangai, apsprendžia vykdoma kredito politika ( pvz., suteikiant kredito pirmenybę teikti mokslo išradimams imlioms gamybos šakoms ir pan.). Esant infliacijai kreditas mažiau naudojamas šioje srityje, kadangi tampa sunkiau įdiegti naujus mokslo ir technikos išradimus dėl jų nuolatinio brangimo.

Kreditas padeda sumažinti pinigų apyvartos išlaidas, atlikdamas pinigų, kaip atsiskaitymo formos, funkciją. Atsiranda atsiskaitymai negrynais pinigais, kurie vyksta daug sparčiau. Tokių atsiskaitymų atsiradimas žymiai sumažina piniginių ženklų išleidimo, jų saugojimo išlaidas. Antra vertus, kreditas leidžia apsieiti su mažesne pinigų mase. Jo pagalba pasiekiama racionali apyvartinių lėšų struktūra, kas įtakoja gamybos efektyvumą.

Laisvos konkurencijos sąlygomis kreditas įtakoja kapitalo koncentraciją ir centralizaciją. Tai pasireiškia privačių įmonių tapimu akcinėmis bendrovėmis, monopolijų atsiradimu. Tuo pačiu kreditas įtakoja kokybinį rinkos santykių vystymąsi, jų perėjimą į kitą organizacinį lygį. Pereinant prie rinkos ekonomikos sąlygų kreditas atlieka decentralizacijos vaidmenį: valstybinės įmonės, bankai tampa akcinėmis bendrovėmis ir panašiai.

Konkrečioms įmonėms kreditas daro įtaką per prekybinių atsiskaitymų sistemą. Ši sistema sudaro sąlygas kredito grąžintinumo funkcionavimui. Kreditas sustiprina komercinius atsiskaitymus, užtikrindamas gamybos proceso nepertraukiamumą ir pagreitindamas konkrečių įmonių fondų apyvartą, tampa jų tarpusavio santykių pagrindu. Jis leidžia racionaliau panaudoti įmonės lėšas, neišleidžiant visų turimų pinigų, medžiagų iir žaliavų atsargoms. Antra vertus, kreditas verčia įmones dirbti efektyviau, kadangi, norint gauti kreditą, reikia būti mokiu, skolą reikia grąžinti laiku. Tačiau nereikia pervertinti kredito kaip stimuliatoriaus vaidmens, nes tai, kaip efektyviai bus panaudotos skolintos lėšos, priklauso ne tik nuo pačio skolininko, bet ir nuo ekonomikos sąlygų, kuriomis jis veikia.

Įmonė savo veiklai gali panaudoti ir savo lėšas, tačiau jų ne visuomet pakanka, o kreditas kartais būna pigesnis ir patogesnis. Taigi, tokiu būdu kreditas tampa svarbiausiu įmonės pagrindinių ir apyvartinių lėšų šaltiniu. Esant infliacijai šis kredito vaidmuo sumažėja, kadangi kredito ištekliai perkeliami į naudojimo sferą, trumpėja jo grąžinimo terminai. Dėl to kreditas įmonėms tampa ne taip lengvai pasiekiamas.

Atsiradus fondų rinkai, didėja kredito, kaip nuosavų lėšų didinimo priemonės, vaidmuo. Įmonės gali padidinti savo lėšas, gaudamos procentus už depozitus, akcijas, obligacijas ir kitus vertybinius popierius.

Kreditas turi ir socialinę reikšmę. Jo dėka didėja gamybos efektyvumas, labiau patenkinami visuomenės poreikiai, auga pragyvenimo lygis. Mokslo ir technikos pažanga padeda primityvius darbo metodus pakeisti naujesniais, palengvina žmonių darbą, kelia jo kokybę ir tuo pačiu žmonių gaunamas pajamas.. Kreditas daro įtaką ir vartotojiškai rinkai, kadangi jis daugiausia nukreipiamas į kasdieninės paklausos, bendro vartojimo prekių gamybą, prekybą, visuomeninį maitinimą. Ypatingai didelį vaidmenį atlieka vartotojiškas kreditas.

Valstybei, integruojantis į pasaulinę ekonomiką, aatsiranda tarptautinis kreditas.Jis sudaro palankias sąlygas vystytis tarptautiniams santykiams, sudaro sąlygas importui, didina eksportą ir panašiai. Tarptautinis kreditas dalyvauja visose kapitalo judėjimo stadijose: importuojant įrengimus, žaliavas, realizuojant produkciją tarptautinėje rinkoje. Jis, kaip ir nacionalinis produktas, užtikrina gamybos proceso nepertraukiamumą ir finansavimą visose jo fazėse. Atskiroms ūkio šakoms tarptautinis kreditas yra tiesiog būtinybė. Tai gali būti susiję su atskiros ūkio šalies lėšų apyvarta, gamybos ir realizacijos ypatumais, gamybos apimčių ir terminų neatitikimu, sudarant užsienio prekybos sutartis, didelių kapitalinių įdėjimų poreikiu. Tarptautinis kreditas atlieka teigiamą ir neigiamą poveikį šalies vystymuisi (analogiškai būtų galima skirstyti ir nacionalinio kredito įtaką).

Teigiama įtaka. Tarptautinis kreditas pagreitina ūkio vystymąsi, kadangi jo dėka šis procesas vyksta nenutrūkstamai. Jis yra tarsi ekonomikos vystymosi katalizatorius, apsprendžia ūkio internacionalėjimą ir tarptautinius mainus, tarptautinės rinkos vystymąsi ir panašiai.

Tarptautinis kreditas ekonomikos vystymąsi veikia tokiomis kryptimis [ 35, p 125]:

1) skatina šalies užsienio ekonominius santykius. Užsienio prekyba, naudojant kreditą, jau tapo norma. Ypač kai kalbama apie prekybą didelės vertės, ilgo naudojimo ir gamybos ciklo prekes. Pabrangus produkcijai ir padidėjus mašinų ir įrengimų daliai prekyboje importuotojai ir eksportuotojai ypač domisi užsienio kreditu. Šiuolaikinėmis sąlygomis atsiranda glaudus ryšys tarp kredito ir šalies kreditorės eksporto, kuomet kredito sutartyje numatoma, kad pinigai turi būti išleidžiami perkant prekes šalyje kreditorėje.

Tuo pačiu atsiranda konkurencija tarp prekybos įmonių valstybėje – kreditorėje;

2) sudaro palankias sąlygas privatiems užsienio investuotojams, kadangi reikalauja pastariesiems lengvatų. Dažnai tokios sąlygos atsiranda kuriant šalies infrastruktūrą, būtiną nacionalinių ir tarptautinių organizacijų funkcionavimui, bankų, susijusių su tarptautiniu kapitalu, įsitvirtinimui ir panašiai;

3) garantuoja nepertraukiamus tarptautinius atsiskaitymus ir valiutines operacijas, kurios panaudojamos tarptautiniams valstybės ryšiams;

4) kelia šalies – skolininkės ekonomikos efektyvumą.

Neigiama įtaka. Tarptautinis kreditas, kaip ir nacionalinis, didina šalies disproporcijas, palengvindamas pelningų ūkio šakų vystymąsi ir apsunkindamas mažiau pelningų, kurioms sunkiau pritraukti svetimas lėšas. Tarptautinis kkreditas valstybėms tarnauja kaip įrankis siekiant kuo pelningiau investuoti kapitalą, užkariaujant geresnes pozicijas, įtakojant mokslo ir technikos pažangą. Kita vertus, tarptautinis kreditas yra susijęs su infliacija, valiutos pokyčiais.

Valstybės politika padeda valstybei–kreditorei užimti tvirtas pozicijas pasaulinėje rinkoje:

1) per tarptautinio kredito mechanizmą valstybė–skolininkė moka skolą ir palūkanas valstybei–kreditorei. Tokie mokėjimai turi neigiamą įtaką valstybės–skolininkės kaupiamųjų rezervų gamybos vystymui, formavimui. Taigi šalis–kreditorė įgyja pranašumą;

2) tarptautinis kreditas leidžia išsikovoti jų pažiūras atitinkantį ekonominį ir politinį režimą valstybėje-skolininkėje.

Siekiant dar labiau sutvirtinti vyraujančių valstybių įtaką, bankai, vyriausybės, tarptautinės iir regioninės valiutinės–kreditorinės organizacijos vykdo diskriminacinę politiką ir taiko kreditavimo blokadą tų valstybių atžvilgiu, kurių pažiūros, vykdoma politika yra nepageidautinos. Kreditavimo diskriminacija–tai blogesnių, lyginant su kitais, kredito gavimo, panaudojimo ir grąžinimo sąlygų nustatymas konkretiems subjektams, siekiant daryti ekonominį ir politinį sspaudimą. Pagrindiniai kreditavimo diskriminacijos metodai – kredito apribojimas, procentų didinimas, grąžinimo terminų ar lengvatinių sąlygų galiojimo sutrumpinimas, papildomos grąžinimo garantijos reikalavimas, netikėtas kredito sumos sumažinimas ir panašiai.

Po antrojo pasaulinio karo JAV ir NATO tokią kreditavimo politiką taikė buvusioms Sovietų Sąjungos ir kitoms postkomunistinėms valstybėms, atsisakydamos kredituoti eksportą, suteikti ilgalaikį kreditą. Dabar tarptautinis kreditas daug kur naudojamas kaip politinio spaudimo įrankis besivystančiose šalyse.

Kredito blokada – atsisakymas suteikti kreditą vienai ar kitai valstybei. Dažnai kredito blokada susijusi su ekonomine blokada. Tokią politiką skelbia valstybės vadovybė, tačiau dažniausiai ji vykdoma neformaliai ir paprasčiausiai atsisakoma duoti kreditą pasitelkiant vienokius ar kitokiu motyvus. Taip JAV ir NATO atsisakė padėti Čekoslovakijai ir Lenkijai, nors joms, kaip fašistinio režimo aukoms, ir priklausė pagalbos pirmenybė. Dėl tos pačios ppriežasties buvo nesuteiktas kreditas Čilei ir Nikaragvai.

Taigi, kaip matyti, iš esmės nesiskiriančios nacionalinio ir tarpnacionalinio kredito funkcijos nulemia panašų jų vaidmenį: tai, kas būdinga nacionaliniam kreditui, būdinga ir tarptautiniam ir atvirkščiai.

2. NACIONALINIO IR TARPTAUTINIO KREDITO FORMOS

2.1. Kaip pasirinkti kredito formą?

Prieš pradėdamos nagrinėti kreditų formas, norėtume aptarti veiksnius, įtakojančius tiek nacionalinio, tiek ir tarptautinio kredito formas. Todėl pasirenkant vieną iš jų , reikėtų įvertinti [12, p. 103]:

• kreditorių (bankas, nebankinė institucija, lizingo kompanija ir kt.);

• kredito dydį;

• kredito kainą (palūkanų dydis, muitai, pervežimų išlaidos ir kkt.);

• palūkanų skaičiavimo būdus (sudėtingos ir paprastos, diskretinės ir tolydinės, nominalios ir realios);

• terminus ( ilgalaikiai, vidutinio ilgumo, trumpalaikiai);

• skolos grąžinimą.

Iš pradžių reikėtų išanalizuoti kiekvieną veiksnį atskirai, o paskui apjungti į bendrą visumą.

Kreditoriaus pasirinkimą sąlygoja jo patikimumas (sutarties sąlygų laikymasis, apsirūpinimas kreditiniais ištekliais, likvidumas). Ypatingai svarbu yra atsakingai pasirinkti kredituojantį banką, kadangi dauguma bankų – kreditorių iš paskolos gavėjų reikalauja, kad savo atsiskaitomąją sąskaitą atidarytų tame banke.

Tiriant kreditoriaus patikimumą reikėtų išanalizuoti jo finansinę būklę, parodinius rodiklius: likvidumą, mokumą, stabilumą, finansinę nepriklausomybę.

Yra kreditorių, kurie išduoda riboto dydžio paskolas, todėl reikėtų išsiaiškinti, kokio dydžio paskolą bankas ar kitas kreditorius galės suteikti.

Paskolos gavėjas, analizuodamas kreditavimo formas, visuomet turėtų išsiaiškinti ir paskolos apdraudimo būdus. Įvertinęs savo galimybes, paskolos gavėjas turi pasirinkti vieną iš jų ir tuo pačiu numatyti kuriomis kreditavimo formomis galės pasinaudoti.

Kredito kainą, visų pirma, lemia kreditinių išteklių kaina: kuo pastarieji brangesni, tuo aukštesnės palūkanos ir tuo brangesnis teikiamas kreditas. Kreditavimo formas įtakoja skirtingi faktoriai. Pavyzdžiui, bankų teikiamų kreditų kainą apsprendžia: palūkanų norma; paskolos suma; paskolos apdraudimo kaina; paskolos laikotarpis. Kredito unijų – palūkanų norma, paskolos forminimo išlaidos, paskolos suma, paskolos laikotarpis; lizingo kompanijų – nuomojamo turto rūšis; dalyvių sudėtis; aptarnaujama rinka; aptarnavimo sąlygos; atsiskaitymo forma; amortizacijos sąlygos; palūkanų norma; pridėtinės vertės mokestis. Hipotetinių – hipotekos rrūšis, hipotekos įregistravimo kaina, palūkanų norma, komisiniai už kredito įforminimą ir aptarnavimą, paskolos suma, paskolos laikotarpis. Taigi, kaip matome veiksniai, apsprendžiantys kreditų kainą yra persipynę tarpusavyje. Reikėtų pridurti, kad nuo kredito kainos priklauso ir kredito panaudojimo efektyvumas.

2.2. Nacionalinio kredito formos

Tiek lietuvių autoriai, tiek užsienio šalių ekonomistai išskiria šias pagrindines vidaus kredito formas:

1. Bankinis.

2. Valstybinis.

3. Vartotojiškas.

4. Komercinis.

Taip pat šiam vidiniam kreditui kai kurie autoriai priskiria hipotetinį kreditavimą bei plačiau taikomą lizingą, faktoringą ir forfeitingą.. Tačiau apie pastaruosius rašysime atskiroje dalyje, nes šios kredito formos yra vienos iš plačiausiai taikomų kreditavimo formų ir tarptautiniuose atsiskaitymuose.

2.2.1.Banko kreditas

Pataruoju metu šalies viduje daugiausia yra teikiamas kreditas pinigine forma. Tokia forma kreditus dažniausiai teikia bankai.

Banko kreditas – tai paskolos suteikimas tam tikram laikotarpiui, už kurį imamas palūkanų mokestis. Tai ekonominiai santykiai tarp kreditorių (bankų) ir skolininko, kuriuo gali būti tiek juridiniai, tiek ir fiziniai asmenys. Kitų šalių juridiniams ir fiziniams asmenims, imantiems kreditą mūsų šalyje, taikomos tos pačios taisyklės, reikalavimai ir atsakomybė kaip ir mūsų šalies juridiniams asmenims, jei ko kito nenumato šalies įstatymai. Banko kreditas susijęs su laisvų lėšų akumuliacija (sukaupiamų), jų nepaskirstymu su grįžtamumo sąlyga bei piniginių ženklų emisija per kreditavimo sistemą. Piniginių lėšų grįžtamumas leidžia jas paskirstyti ne vieną kartą.

Bankas kredituoti gali iš depozitinės veiklos gautų lėšų. DDepozitų formų įvairovė suteikia galimybę skirtingai naudotis turimais finansiniais ištekliais konkrečiu laikotarpiu. Trumpalaikiai depozitai – terminuoti indėliai, einamosios sąskaitos, darbo užmokesčio sąskaitos–gali tapti kreditinės rizikos priežastimis, nes neracionaliai naudojant trumpalaikius depozitus sutrinka atsiskaitymai su klientais. Tokiu atveju bankai negali grąžinti klientams paprašius jų depozitų. Todėl patikimiau kreditinį portfelį formuoti iš vidutinės trukmės ar ilgalaikių depozitų. Taigi, depozitinės veikos ir kreditavimo terminų pusiausvyros suderinimas yra bankų sėkmės veiksnys.

Banko kreditas – tai pagrindinė kredito forma. Jo įtaka ekonominiams procesams priklauso nuo naudojamų kreditavimo metodų atitinkamomis ekonominėmis sąlygomis. Bankų veikla turėtų būti nukreipta į pinigų apyvartos didinimą, į piniginės–kreditinės politikos valdymą.

Bankų kreditas gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginis kreditas (bankas–skolininkas) yra populiariausias, o kreditavimas per tarpininką yra mažiau populiarus. Bankų kreditavimo sistema apima principus, kreditavimo objektą, paskolos suteikimo bei grąžinimo mechanizmą, taip pat kontrolę.

Kreditavimo principai – tai pagrindiniai nuostatai, taisyklės, kurių turi būti laikomasi suteikiant kreditą. Kadangi kreditas yra susijęs ir su kitomis ekonominėmis kategorijomis, tai yra ir bendri principai, tokie kaip ekonomiškumas, kompleksiškumas, diferencijuotumas, kurių turi laikytis ir bankai [ 37, p. 222].

Ekonomiškumas reikalauja, kad kuo mažesnis kreditas būtų panaudotas kuo efektyviau. Tai yra būdinga tiek kreditoriui, tiek ir skolininkui. Ekonomiškumo principas suteikia bankams galimybę pagreitinti kreditinių resursų apyvartą, skolininkui –

ne tik sukaupti lėšas kredito grąžinimui, bet ir gauti pelną. Kompleksiškumas susijęs su ekonomikos vystymusi tam tikru laikotarpiu. Diferencijuotumas – tai kuo įvairesni skolininkai, objektai.

Išduodamas kreditą bankas laikosi ir kredito grąžinimo, mokumo principų, nustato kokiems tikslams kreditas bus panaudojamas, kokiam laikotarpiui. Kredito grąžintumo principas reiškia, kad kreditas bankui turi būti grąžintas laiku. Kokiam tikslui kreditas bus panaudotas, visų pirma, nustato pats skolininkas, o bankas, išduodamas kreditą, turi žinoti kreditavimo objektą. Nesilaikant šio principo sunku būtų nustatyti jo grįžtamumą nustatytu momentu. BBankas, suteikdamas kreditą paprašo užstato. Užstatas – tai materialinė garantija kredito grąžinimui.

Kaip žinia, kreditas yra suteikiamas laikinam naudojimuisi. Kredito trukmė skaičiuojama nuo paskolos gavimo momento iki jos grąžinimo. Pagal naudojimosi laikotarpį bankų kreditai yra skirstomi į:

• trumpalaikius (iki vienerių metų);

• ilgalaikius (virš vienerių metų).

Kai kuriose knygose galima rasti išskirtą ir vidutinio laikotarpio kreditą (1 – 5 metai), o ilgalaikis – virš 5 metų.

Trumpalaikis kreditas teikiamas ūkio subjektams jų einamajai veiklai finansuoti. Jis leidžia racionaliau ir efektyviau paskirstyti ir naudoti pinigines lėšas ūkyje, uužtikrina produkcijos gamybos, paslaugų tiekimo nepertraukiamumą, ūkio subjekto finansinės padėties pastovumą, skatina apyvartinio kapitalo apyvartumą. Trumpalaikiai kreditai sudaro didelę dalį banko aktyvų.

Pagal tai, kokiems poreikiams įmonės panaudoja trumpam laikui banke gautas paskolas, jas galima sugrupuoti taip [ 22, p. 335]:

1) kreditai prekėms, materialinėms vertybėms;

2) kreditai ekonominėms ir kitoms sąnaudoms;

3) atsiskaitomieji kreditai;

4) kreditai finansiniams sunkumams įveikti.

Ilgalaikiai kreditai dažniausiai suteikiami norint įsigyti koki įrengimą ar padidinti pagrindinius fondus. Taip pat ilgalaikis kreditas gali būti suteikiamas veikiančių fondų rekonstrukcijai, modernizacijai, statybai ar privatizacijai. Tačiau dėl infliacijos įtakos bankai labiau linkę suteikinėti trumpalaikius kreditus. Ilgalaikių paskolų formos, pavyzdžiui JAV, gali būti terminuotos, įskaitiniai raštai, akcinės bendrovės obligacijos, konvertuojamos obligacijos ir kita.

Pagal grąžinimo terminus kreditas būna:

• skubus– kuomet klientas uždelstu laiku nesusimokėjo;

• atidėtas– kuomet bankas atidėjo išsimokėjimą kliento prašymu;

• uždelstas– kuomet klientas uždelstu laiku nesusimokėjo .

Pagal kreditavimo priemones yra išskiriamos:

• piniginės paskolos;

• kreditinės paskolos.

Pinigine forma suteikiama paskola dažniausiai būna negrynais pinigais, o tik kreditinis susitarimas. Šio bankinio kredito ypatybė yra ta, kad tai visų pirma yra kreditas pirkėjui. Paskola dažniausiai duodama apmokėti akceptinius ttiekėjo dokumentus ar skolininkui apsimokėti už gautas prekes, atliktus darbus, paslaugas ir panašiai. Tačiau paskolos gali būti suteiktos ir grynais pinigais, pavyzdžiui darbo užmokesčio išmokėjimui. Kreditas (vidaus) yra suteikiamas nacionaline valiuta. Kreditinė paskola – tai kuomet kreditorius (bankas) už skolininką laiduoja, garantuoja ar akceptuoja.

Kadangi rinkos ekonomikos sąlygomis bet kurios veiklos tikslas yra pelnas, todėl ir paskolų teikimas bei jų naudojimas taip pat turi duoti pajamas. Suteikdami kreditus bankai ima palūkanų mokestį. Paskolų procentai priklauso nuo paskolos dydžio, pobūdžio, trukmės, rinkos, iinfliacijos ir kitų. Rinkos ekonomikos šalyse paprastai kreditai teikiami orientuojantis į nominalią palūkanų normą. Pataruoju metu užsienio šalyse vyravo 6 – 7 procentų norma.

Juridiniai asmenys turi teisę imti kreditą iš bet kurio šalies banko. Banko kreditu neleidžiama padengti nuostolių, atsiradusių dėl neracionaliai, netaisyklingai vykdomos ūkinės – komercinės veiklos.

Kredituodami bankai taiko kreditavimo pagal likučius arba pagal apyvartą metodus. Pirmuoju atveju, tarkime įmonė savo lėšomis sukaupia atsargas, o vėliau gauna banko paskolą, kuria kompensuojamos išlaidos. Antruoju atveju paskolos suteikiamos nuolat, kai tik įmonei reikia mokėti už iš tiekėjų gautas materialines vertybes.

Banko kreditui yra priskiriama ir faktoringas, forfeitingas, lizingas, kreditinė linija. Kadangi faktoringas, forfeitingas bei lizingas bus nagrinėjama plačiau atskirose dalyse, tai trumpai aptarsime kreditinę liniją, kuri plačiai paplitusi užsienio šalyse.

Pagal kredito liniją kreditas gali būti teikiamas tiek šalies viduje, tiek užsienio valstybėms. Kredito linija – juridiškai įformintas finansinių–kreditinių įstaigų įstaigų įsipareigojimas teikti per tam tikrą laiką kredito subjektui kreditinius išteklius suderinto limito ribose [ 1, p. 74].

Pabaigoje norėtume pridurti, kad kiekvienas autorius banko kreditą laiko pačia svarbiausia kredito forma.

2.2.2. Valstybinis kreditas

Valstybinis kreditas atspindi tokius kreditinius santykius, kuomet valstybė akumuliuoja pinigines lėšas grįžtamumo principu finansuoti valstybės išlaidoms. Šiuo atveju kreditoriai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, skolininkas – valstybiniai organai (finansų ministerija, vietinės valdžios oorganai). Šio kredito dėka valstybė gali padengti biudžeto deficitą nevykdant popierinių pinigų emisijos, finansų rinkos formavimui. Tačiau nedeficitinis valstybės biudžetas net ir civilizuotame pasaulyje yra daugiau teorinis nei prekinis dalykas. Valstybė naudoja gyventojų lėšas, laikomas taupomajame banke, socialinio draudimo lėšas arba išleidžia paskolos vertybinius popierius.

Vietiniai valdžios organai gautą kreditą panaudoja miesto bei gyvenviečių gerbūvio kūrimui, statyboms, rekonstrukcijoms, sveikatos apsaugai ir kitiems. To pasekoje vietiniam valdžios organams nereikia imti lėšų iš valstybinio biudžeto.

Kreditoriams valstybinis kreditas – pinigų taupymo forma, lėšų investavimas į vertybinius popierius (VVP), kuris duoda naudą. Taip pat valstybė garantuoja kredito grąžinimą. Pasaulyje netrūksta norinčių skolinti vyriausybėms, nes tai yra patikimiausias pinigų investavimo būdas. Politiškai ir ekonomiškai stabilių šalių ( JAV, Japonijos, Vokietijos) VVP laikomi saugiausia investicija pasaulyje, todėl palūkanos už juos yra nedidelės. Pirminiams kreditoriams valstybinių poreikių rinka suteikia visą eilę galimybių, tokių kaip mokėjimų savalaikiškumo garantija, aukštą likvidumą, didelį pelną ir kitus.

Valstybinio kredito tipai išskiriami pagal kredito specifiką bei kitų faktorių poveikį. Į tipus skirstoma atsižvelgiant į [37, p. 227 ]:

• kreditorių bei skolininką;

• kredito poreikio atsiradimo priežastis;

• kredito gavimo vietą;

• jo įforminimo formą;

• grąžinimo laikotarpį;

• kreditoriaus bei skolininko rizikos laipsnį .

Priklausomai nuo skolininko valstybinis kreditas būna:

• centralizuotas;

• decentralizuotas.

Pirmuoju atveju kredito ėmėju būna Ministrų kabinetas ir jo centrinis finansų organas – Finansų ministerija. Antruoju – vvietos valdžios organai. Decentralizuotu kreditu dažniausiai tik dalinai padengiamas vietinis biudžetas, o centralizuotas kreditas gaunamas finansuoti konkrečius projektus, susijusius su socialiniu – ekonominiu regiono vystymusi.

Pagal trukmę yra:

• trumpalaikiai (iki vienerių metų);

• ilgalaikiai (virš metų).

Priklausomai nuo formos bei apiforminimo tvarkos kreditas gali būti [37, p.227]:

• obligacinis;

• neobligacinis (iždo vekseliai, centrinio banko kreditas valstybės biudžetui).

Obligacija – tai terminuotas kredito vertybinis popierius, suteikiantis jos savininkui teisę į metines palūkanas bei kitas teises, kurios nurodytos obligacijoje ar nutarime išleisti obligaciją. Pasibaigus obligacijos terminui ji suteikia teisę gauti iš bendrovės pinigų sumą, lygią nominaliai obligacijų vertei. Obligacijas gali išleisti vyriausybė arba savivaldybės. Obligacijos gali būti vardinės arba pareikštinės, obligacijos, pagal kurias mokami procentai arba nemokami, iždo obligacijos ir kitos. Obligacijas gali įsigyti ir juridiniai, ir fiziniai asmenys.

Valstybės iždo vekseliai – tai vertybinio popieriaus tipas, parodantis, jog jo savininkas (vekselio gavėjas) įnešė tam tikrą sumą į biudžetą, įsigydamas jį ir suteikiantis teisę jo turėjimo laikotarpiu gauti fiksuoto dydžio palūkanas. Juos gali įsigyti tiek juridiniai, tiek fiziniai asmenys. Vekseliai išleidžiami pinigų kiekiui apyvartoje reguliuoti.

Valstybės vertybiniai popieriai ( toliau VVP) skirstomi į dvi grupes: popieriai, kurie gali patekti į antrinę rinką, ir popieriai, kurie nepatenka į antrinę rinką. Į antrinę rinką gali patekti iždo vekseliai, obligacijos; nepatenka – taupomosios obligacijos, obligacijos

išreiškiančios išorinę skolą, vietinių valdžios organų obligacijos.

Gaunama nauda iš vertybinio popieriaus priklauso nuo vertybinio popieriaus tipo, nominalios vertės, trukmės, išleidimo sąlygų, rizikos laipsnio, infliacijos tempų. Jei infliacijos tempai kyla, tai kreditoriai patiria nuostolius, o skolininkas – naudą.

Kreditorius (fizinis ir juridinis asmuo), įsigydamas vertybinį popierių, susiduria su kreditine rizika, susijusia su tuo, kad vyriausybės finansinės galimybės gali sumažėti ir ji neįvykdys savo įsipareigojimų; rinkos rizika, kuri susijusi su pakeitimais vertybinių popierių rinkoje ar ekonomikoje; procentinė rizika palūkanų normos svyravimu.

Norėdami sumažinti riziką iinvestuodami į vertybinius popierius reikia investuoti į kelis skirtingus popierius, t.y. laikytis diversifikacijos principo.

Trumpalaikės valstybinės obligacijos išleidžiamos su tikslu pritraukti laikinai laisvas juridinių bei fizinių asmenų lėšas, padengti respublikos biudžeto deficitą, o ilgalaikės obligacijos susijusio su infliacijos tempo mažinimu. Pirminis obligacijų išpardavimas vyksta aukciono būdu. Jis vykdomas diskonto pagrindu, t.y. parduodamos mažesne kaina nei nominali vertė, tačiau nemažesne kaina nei yra nustatyta Finansų ministerijos aukciono dieną. Obligacijų išleidimas laikomas įvykdytu, jei pirminiu išpardavimu parduota ne mažiau kaip 10 procentų iš jjų sumos. Pirminiai investitoriai įstatymų nustatyta tvarka obligacijas gali perduoti per biržas antrinėms rinkoms.

Finansų ministerija nustato obligacijų kiekį, išleidimo datą, naudojimosi laikotarpį, išpirkimo datą, vienos obligacijos nominalią vertę, palūkanų dydį, o taip pat ir pirminiu obligacijų pirkėjus. Emisijos apimtys nustatomos aatsižvelgiant į šalies biudžeto formavimą. Pirminiais investitoriai yra juridiniai asmenys, kurie yra nustatomi pagal finansų ministerijos bei kitų centrinių organų taisykles. Pirminiai ilgalaikių obligacijų pardavimą, kaip ir trumpalaikių, vykdo Finansų ministerija, pervesdama tam tikrą kiekį obligacijų į pirkėjo depozitinę sąskaitą nacionaliniame banke. Ilgalaikės obligacijos nuo trumpalaikių skiriasi tuo, kad nėra naudojami blankai, o tiesiog pervedamos į sąskaitą.

Obligacijų išpirkimą vykdo nacionalinis bankas. Atėjus jų išpirkimo laikus išleidžiama nauja emisija, kurios lėšos naudojamos ankstesnei išpirkti ir t.t. Taigi, ilgalaikės vyriausybės obligacijos yra šalies biudžeto finansavimo šaltinis, kuris nesukelia infliacijos. Kai kurie ekonomistai VVP skirsto į trumpalaikius, kuriems priskiria vekselius, o obligacijos jų nuomone yra tik ilgalaikiai VVP.

Valstybinis kreditas sudaro dalį valstybės skolų. Tačiau didžiąją dalį skolų sudaro išorinės skolos, susijusios su ttarptautiniu kreditu.

2.2.3. Vartotojiškas kreditas

Vartotojiškas kreditas – tai toks kreditas, kuomet kreditorius kreditą suteikia galutiniam vartotojui jo poreikiams patenkinti [ 1, p. 5]. Nuo kitų kreditų jis skiriasi:

• tikslais;

• dalyvių sudėtimi;

• kreditavimo objektu;

• kredito suteikimo taisyklėmis.

Kredito pagalba gyventojai gali greičiau įsigyti norimas prekes ar paslaugas, kurios būtų įsigytos ateityje už ilgai taupytus pinigus. Vartotojiškas kreditas padidina pragyvenimo lygį, paspartina paslaugų, prekinių atsargų realizaciją, padeda kurti pagrindinius fondus.

Kredito grąžinimas išmokėtinai leidžia palaipsniui taupyti, kaupti pinigus kredito grąžinimui.

Kredito ėmėjai yra fiziniai asmenys, o kreditoriai – bankai, kreditinės įįstaigos (lombardai, nuomos punktai ir panašiai), įmonės, organizacijos. Tarp banko ir vartotojo gali būti tarpininkas, pavyzdžiui, prekybinė organizacija. Tačiau nuo to vartotojiško kredito turinys nesikeičia.

Šiam kreditui valstybė skiria daugiau dėmesio nei kitiems, nes ji yra suinteresuota gyventojų poreikiais, pragyvenimo lygiu. Šį kreditą valstybė gali reguliuoti per palūkanų normą, terminus, kredito prieinamumą.

Kreditavimo objektu gali būti investicijos į statybą, išlaidos būsto įsigijimui, nekilnojamo turto išlaikymui ir panašiai. Išduodant kreditą nustatomos visos sąlygos:

• kredito objektas;

• jo suma;

• laikotarpis;

• procentai;

• grąžinimo garantija;

• atsakomybė.

Kredito grąžinimo garantija gali būti: gaunamas darbo užmokestis, nuosavybės užstatymas (įskaitant ir tą, kuri buvo įsigyta už paskolas), taupomieji indėliai, trečių asmenų garantija ir panašiai. Pagal skolininko suteiktą informaciją apie save kreditoriai bando nustatyti, kokia iš tikrųjų yra kredito ėmėjo finansinė padėtis, jo gaunamos pajamos.

Kadangi vartotojiškas kreditas mums yra aktualiausias, todėl norėtume parodyti, kokie etapai pereinami, norint gauti kreditą:

1 lentelė

Veiksmų seka norint gauti vartotojišką kreditą

Taigi, kaip matome, norint gauti kreditą reikėtų padėti nemažai pastangų. Priešingai nei bankai, nebankinės institucijos neatlieka skolininko būklės analizės.

Vartotojiškas kreditas klasifikuojamas pagal šiuos požymius [22, p. 35]:

1) tikslą;

2) kredito subjektus (bankinės ir nebankinės paskolos);

3) pagal paskolos gavimo būdą (organizuotos ir neorganizuotos, tiesioginės ir netiesioginės);

4) suteikimo formą (piniginis ir prekinis);

5) padengimo laipsnį (pilnas ir dalinis paskolos padengimas);

6) padengimo būdą (vienkartinis mokėjimas arba dalinis);

7) suteikimo laikotarpį (trumpalaikiai, ilgalaikiai).

Priklausomai nuo tikslo išskiriami ššie kreditai [37. p, 235]:

• investiciniai;

• susimokėjimui už prekes ir paslaugas;

• asmeninio ūkio plėtojimui;

• kreditai atskiroms socialinėms grupėms;

• kreditas čekiais;

• kreditinių kortelių pavidalu ir kitais.

Investiciniams priskiriami kreditai butams, namams statyti, jų rekonstrukcijai, sodų įsigijimui, garažų statybai ir panašiai.

Kuomet prekės yra brangios ir ilgalaikio naudojimo, imamas kreditas susimokėjimui už jas.

Asmeninio ūkio plėtojimas susijęs su žemės ūkio technikos pirkimu, gyvulių pirkimu.

Prie kredito atskiroms socialinėm grupėms priskiriami kreditai jaunoms šeimoms, studentams. Paskolos suteikiamos lengvatinėmis sąlygomis.

Kreditas čekiais susijęs su raštišku mokėtojo pavedimu bankui nurašyti pinigus iš jo sąskaitos ir pervesti juos kitam asmeniui (įmonei).

Paskutiniu metu labai populiarios yra banko kreditinės kortelės, todėl apie jas aprašysime šiek tiek plačiau. Kreditinės kortelės – tai vardinis dokumentas, išleistas kreditinės įstaigos (šiuo atveju banko), skirtos vartotojui susimokėti už prekes ar paslaugas negrynais pinigais, o taip pat ir gauti kreditą iš emitento. Kreditinės kortelės – tai patogus atsiskaitymo būdas, leidžiantis įsigyti prekes su atidėtu mokėjimu. Kreditinėje kortelėje nurodomas savininko vardas, jo sąskaitos numeris (šifras), parašo pavyzdys, kortelės galiojimo laikas, finansinės įstaigos pavadinimas. Kortelėse yra magnetinė juostelė su užkoduota informacija apie savininką, kuri yra būtina kortelėms “skaityti” elektroninėse sistemose.

Kreditinė kortelė apima trijų šalių dalyvavimą: banko, kliento bei prekybinės įmonės. Bankas, išduodamas korteles, turi būti tikras, kad klientas bus pajėgus susimokėti savo skolas. Pateikdamas kreditinę kortelę klientas ttuo pačiu turi pasirašyti sąskaitą prekybinėje įmonėje.

Kreditinė kortelė teikia daug privalumų: galima įsigyti prekę arba paslaugą iš karto, o susimokėti vėliau, taip pat nereikia piniginėje nešiotis didžiulių pinigų sumų. Komercinės operacijos (t.y. pardavėjai), priimdami atsiskaitymus kreditinėmis kortelėmis, gali padidinti pardavimų apimtis, praplėsti pirkėjų ratą ir panašiai.

Vis tik didžiąją dalį suteikiamo vartotojiško kredito sudaro trumpalaikiai kreditai. Kreditus bankai gali vartotojui duoti tiesiogiai arba per tarpininkus, pavyzdžiui prekybinę organizaciją, lombardus ir t.t. Tiesioginis kreditavimas, kaip jau matėme iš anksčiau pateiktos lentelės, atima daug laiko. Todėl bankai labiau yra linkę suteikti kreditus per tarpininkus. To akivaizdžiausias pavyzdys yra nuomos punktai.

Tačiau tai yra bankams rizikinga, nes jis nedalyvauja tiesioginiame kontakte su galutiniu vartotoju ir nežino apie jo finansinę padėtį, mokumą.

Vartotojiškam kreditui yra priskiriamas ir lombardų kreditas. Lombardam suteikia galimybę saugoti asmeninio naudojimo bei namų apyvokos reikmenis, o taip pat ir gauti paskolą (dažniausiai grynais pinigais) juos užstatant.

Kaip matome, yra daugybė būdų gauti kreditą, tačiau nereikia pamiršti, kad už jį reikės mokėti palūkanas, o taip pat reikia turėti ir kredito grąžinimo garantiją (nekilnojamo turto ar panašiai).

2.2.4. Komercinis kreditas

Komercinis kreditas – tai tradicinis susitarimas tarp įmonės–pardavėjo (kreditoriaus) ir pirkėjo (skolininko). Kreditas suteikiamas prekine forma.

Esant komerciniam kreditui, kreditinių santykių dalyvių susitarimu, skolininkas skolą padengia vekselių forma. Vekselis

– tai raštiškas skolininko įsipareigojimas kreditoriui (arba kreditoriaus įsakymas skolininkui) sumokėti nurodytą sumą nustatytu laiku.

Komercinis kreditas nuo bankų kredito skiriasi dalyvių sudėtimi, apiforminimo cikliškumu, procentų dydžiu ir kitais. Komercinės – prekybinės operacijos užbaigimas sutampa su kreditinio sandorio pradžia, kuris pasibaigs kuomet įmonė – skolininkė grąžins skolą. Kreditinis sandoris sudaromas tarp tiekėjo ir pirkėjo užbaigus prekybinį sandorių.

Esant komerciniam kreditui, perpaskirstomos yra materialinės vertybės, t.y. prekės arba paslaugos. Šiuo atveju į sandorį įtraukiami tik tiekėjo resursai. Tuo komercinis kreditas skiriasi nuo bankinio, nnes bankinio kredito sandorio objektas yra laikinai laisvi piniginiai ištekliai, kurie gali būti ne tik kreditoriaus ir suteikiami grąžintinumo pagrindu.

Įmonei–tiekėjui kreditinis sandoris yra naudingas, nes tai ne tik pagreitina prekių (paslaugų) realizaciją, bet ir gauna pelną iš procentų, kurie įtraukiami į parduotų prekių kainą.

Įmonei-pirkėjai, komercinis kreditas taip pat yra naudingesnis nei bankinis kreditas, gautas skubiam susimokėjimui už prekes. Esant komerciniam kreditui, nuosavybės teisė į vertybes pereina pirkėjui, taip pat jas gali panaudoti gamybiniame procese, o įsiskolinimus padengti ir vėliau.

Įmonė tuo ppat metu gali gauti komercinį kreditą ir išduoti. Tokiu atveju komercinio kredito dydis apskaičiuojamas kaip skirtumas tarp prekių vertės, skirtų pirkėjui su atidėtu apmokėjimu, ir prekių, gautų tokiomis pat sąlygomis iš tiekėjų, vertės.

Komercinį kreditą gali gauti įmonės, gaminančios gamybos priemones, įįmonės, naudojančios jas, tačiau ne atvirkščiai, t.y. komercinis kreditas turi apibrėžtą kryptį. Šiuo atveju ir kreditorius, ir skolininkas yra produkto gamintojas arba tarpininkas jo realizacijoje. Kaip jau matėme bankinio kredito sandoryje, tik skolininkas yra gamintojas arba tarpininkas. Komercinio kredito ribos iš vienos pusės priklauso nuo kreditoriaus galimybių suteikinėti paskolą prekine forma, o iš kitos pusės ir nuo skolininko.

Esant komerciniam kreditui, rizika yra didesnė nei kitų kredito formų. Didžioji rizikos dalis tenka pardavėjui, nes pirkėjas gali laiku nesusimokėti skolos arba bankrutuoti.

Komercinio kredito trukmė priklauso nuo prekių tipo, sandorio vertės, pardavėjo bei pirkėjo finansinės padėties ir kt. Tačiau komercinis kreditas ir tik yra trumpalaikis.

Nors jau kaip pastebėjome, komercinis kreditas skiriasi nuo bankinio, tačiau šios dvi kredito formos tarpusavyje yra glaudžiai susijusios. Kuomet bbankams trūksta piniginių išteklių, tai komercinio kredito paklausa gali išaugti. Tiesioginis įmonių – tiekėjų bankų kreditavimas praplečia jų galimybes suteikinėti komercinį kreditą ir atvirkščiai, bankų paskolos pirkėjams atmeta komercinio kredito būtinumą. Komercinio kredito vystymasis atsiliepia ir banko kredito vystymuisi: sumažėja bankų rizika ryšium su klientų sumažėjimu; bankai tobulina kreditavimo mechanizmą išduodami netradicines paskolas pagal vekselius ir t.t. Komercinio kredito pagalba yra vystomi prekiniai – piniginiai santykiai, išvengiama bankų kreditavimo monopolijos, pagreitina prekių realizaciją, kapitalo apyvartą. Komercinis kreditas turi ir daugiau pprivalumų: prekių pristatymo operatyvumas; apiforminimo paprastumas; padidina įmonių apyvartinių lėšų apyvartą; įmonė įmonei suteikia finansinę pagalbą ir kt.

Tačiau geriau išanalizavus literatūrą, galima rasti ir trūkumų: kredito dydžio bei laiko apribojimas; tiekėjo rizika, stipri banko įtaka apmokant vekselius.

2.2.5. Hipotekinis kreditas

Hipotekinis kreditas (kai kur ipotekinis) – tai toks ilgalaikis kreditas, kuriam gauti reikia užstato. Hipotetinis kreditas buvo pradėtas praktikuoti vergovėje, plito feodalizmo laikais bei kapitalistinėje santvarkoje. Tačiau ne visi autoriai šį kreditą išskiria kaip atskiro kredito formą.

Užstatas – tai įsipareigojimų įvykdymo garantas kreditoriui. Tuo atveju, kai skolininkas neįvykdo savo įsipareigojimų apmokėti skolą, kreditorius gali išgauti savo reikalavimus iš užstatyto turto. Todėl suteikiama paskola turi būti mažesnė nei užstatytas turtas (60 – 80 proc.).

Hipotekos objektas autorių taip pat apibrėžiamas nevienodai. Vieni teigia, kad gali būti užstatytas tik nekilnojamas turtas (žemė, butai, namai, statiniai), o kituose literatūros šaltiniuose rašoma, kad galima įkeisti įvairios prigimties turtą (vertybinius popierius, taupomąsias sąskaitas ir kt.).Negalima užstatyti valstybės nuosavybėje esančios žemės, gelmių, miškų ir panašiai.

Hipotekos kreditoriais gali būti komerciniai bankai, specialios ipotekos kompanijos, ipotekos bankai ir hipotekos davėjai – fiziniai ir juridiniai asmenys turintys savo nuosavybėje ipotekos objektą. Jei ko kito nenumatoma sutartyje, nuosavybės teisė į hipotekos objektą išlieka hipotekos davėjui, taip pat jis gali ir toliau juo nnaudotis.

Yra išskiriama daugybė hipotekos tipų ir rūšių: pagal užstato tipą (žemė, teisė į nekilnojamą turtą, statomi objektai); pagal paskolos grąžinimo metodus (periodiniai įnašai, kintami įnašų dydžiai); pagal registraciją (pirminė) ir kt.

Hipotekinis kreditas turi pranašumų tiek bankui (garantuoja kredito grąžinimą), tiek skolininkui (išsprendžia iškilusias problemas, išlieka teisė į nuosavybę ir kt.), taip pat įtakoja ir ekonomiką (leidžia į rinkos apyvartą įtraukti nekilnojamą turtą, išsprendžia socialines problemas ir kt.).

Hipoteka – tai vienas iš patikimiausių įmonių apsirūpinimo kreditais būdų, plačiai naudojamų rinkos ekonomikoje.

2.3. Tarptautinio kredito formos

2.3.1. Tarptautinio kredito klasifikacija

Kadangi nacionalinio ir tarptautinio kredito esmė sutampa, tarptautinį kreditą galima skirstyti į tas pačias rūšis pagal tuos pačius kriterijus. Dėl prekybos masto neišskiriamas tik vartotojiškas tarptautinis kreditas.

Kaip jau buvo minėta, tarptautinis kreditas – skolinamo kapitalo judėjimas tarptautinių santykių sferoje susijęs su laikinu valiutinių ir prekinių išteklių naudojimu skolon, vadovaujantis apmokėjimo, terminuotumo garantijomis ir tikslingumo principu [ 35, p. 245]. Tarptautiniame kredite panaudojamos valstybės, įmonių, kolektyvinių skolų fondų, tarptautinių valiutinių–kreditorinių ir finansinių organizacijų lėšos.

Pagal kredito šaltinius išskiriamas vidaus, užsienio ir mišrus užsienio prekybos kreditavimas ir finansavimas. Šios sąvokos yra glaudžiai susijusios ir dalyvauja visose prekių judėjimo stadijose nuo eksportuotojo iki importuotojo, įskaitant eksportuojamos prekės pagaminimą, transportavimą, sandėliavimą ir panašiai. Kuo prekė yra arčiau realizacijos stadijos, tuo sskolininkui palankesnės kredito sąlygos.

Pagal paskirtį, priklausomai nuo to, kokia užsienio ekonomikos sutartis vykdoma, išskiriamas [35, p. 252]:

• komercinis tarptautinis kreditas, susijęs su užsienio prekyba ir paslaugomis;

• finansinis tarptautinis kreditas, naudojamas visiems kitiem tikslams, įskaitant tiesioginius kapitalinius įdėjimus, statybą, vertybinių popierių įsigijimą, skolų dengimą, valiutinę intervenciją;

• tarpinis kreditas.

Kiti literatūros šaltiniai pagal paskirtį išskiria tokias tarptautinio kredito formas:

• atsiskaitomasis;

• investicinis;

• eksporto.

Pagal tai, kokiu pavidalu suteikiamas kreditas, skiriamas prekinis tarptautinis kreditas, kurį dažniausiai suteikia eksportuotojai, ir valiutinis kreditas, kurį grynais suteikia bankas. Esant prekinei tarptautinio kredito formai, skolinamos prekės, už kurias po tam tikro laiko bus užmokėta. Esant piniginei formai ir skolinami, ir grąžinami pinigai.

Pagal suteikiamo kredito valiutą išskiriami tarptautiniai kreditai, padengiami valstybės- importuotojos ar valstybės–eksportuotojos valiuta arba trečiosios valstybės valiuta, o taip pat pasauline valiuta, pvz., ekiu.

Pagal trukmę trumpalaikiai kreditai skirstomi į [35, p.253]:

• trumpalaikis iki 1 metų, kartais iki 18 mėn. (ypatingai trumpi – iki 3 mėn., skaičiuojami paromis, savaitėmis);

• vidutinio ilgumo nuo 1 iki 5 metų;

• ilgalaikis virš 7 metų.

Trumpalaikis kreditas aprūpina apyvartiniu kapitalu ir naudojamas dažniausiai. Ilgalaikis tarptautinis kreditas naudojamas investavimui į pagrindines gamybos priemones. Beveik 85 proc. mašinų eksporto finansuojama tarptautinio kredito. Suteiktas trumpalaikis kreditas dažnai pratęsiamas iki vidutinio ilgumo arba ilgalaikio tarptautinio kredito. Tokiu atveju garantijas duoda valstybė.

Atsižvelgiant į tai, ar kreditas apdraustas ar ne,

išskiriami apdrausti ir blankiniai tarptautiniai kreditai. Kaip apsidraudimo forma dažnai tarnauja prekės, prekių įsigijimo ir kiti dokumentai, nekilnojamas turtas, vertybiniai popieriai, vekseliai. Galimos trys prekių, kaip kredito grąžinimo garantijos, formos:

• tvirtas užstatas (kai tam tikra prekių dalis pereina laikinon banko nuosavybėn);

• užstatytas prekėmis (apskaičiuojamas tam tikro asortimento, tam tikros sumos prekių kiekis);

• užstatas prekėmis, kurias galima perdirbti (iš užstatytų prekių galima gaminti įvairius gaminius, tačiau juos reikia perduoti bankui).

Kreditorius yra labiau linkęs imti užstatą prekėmis, kurios lengviau realizuojamos.

Kartais kaip garantas pasitarnauja valstybės–importuotojos auksas. YYpač tai aktualu besivystančioms šalims. Tačiau tokia garanto forma nepasiteisino: jeigu vieni kreditai garantuoti auksu, tai ir gaunant naują kreditą, kreditorius reikalaus jį garantuoti auksu. Neįvykdžius kredito sutarties sąlygų ir negražinus laiku kredito, valstybė – kreditorė turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš garantijos sumos.

Išduodant bankinį kreditą, skolininkas įsipareigoja jį apmokėti laiku. Išskirtinis tokio kredito dokumentas – solo – vekselis su vieno skolininko parašu.

Pagal kredito suteikimo techniką skiriami akceptiniai tarptautiniai kreditai, kuomet akceptuojamos banko ar importuotojo išlaidos, depozitų sertifikatai, obligaciniai manai, kkonsorciniai tarptautiniai kreditai ir panašiai.

Pagal tai, kas yra tarptautinio kredito subjektai, išskiriami:

• komercinis kreditas, kurį suteikia įmonės, eksportuodamos savo prekes skolon;

• banko, kai vienas iš kreditinių santykių subjektų yra bankas. Šis kreditas apima eksporto – importo operacijas, vekselių apskaitą, išlaidų akceptą, investicinius kkreditus ir kt.;

• tarpvalstybinis. Šis kreditas dažnai tampa investicinio forma, kuris panaudojamas kapitaliniams įdėjimams. Jis gali būti suteikiamas pinigine ir prekine forma;

• mišrus, kai dalyvauja ir juridiniai asmenys, ir valstybės.

Pagal dalyvių skaičių išskiriami dvišaliai ir daugiašaliai kreditai.

Išskiriamos tokios pagrindinės tarptautinio kredito atsiskaitymo formos [ 22, p.20]:

• inkasavimo. Bankui perduodami banko dokumentai, vekseliai. Priimdami bankai juos įsipareigoja išieškoti eksportuotojui priklausančius pinigus;

• akredityvai. Prekiniu akredityvu garantuojamas mokėjimas laiku.Eksportuotojas gauna pinigus pateikęs prekių dokumentus;

• perlaidų;

• čekiais.

Kredito suteikimo tvarka gali būti labai įvairi:

• kredito suma pervedama į atskirą valstybės importuotojos sąskaitą, iš kurios apmokama pristatoma produkcija, atliekami darbai ir paslaugos;

• į sąskaitą įtraukiamos nuolat skolon gautų prekių sumos. Jos kaupiamos tol, kol pasiekiama bendra kredito suma;

• suteikiamas kreditas kompensaciniams sandoriams;

• įforminamas lizingas, faktoringas ir kt..

Padengiant kreditus gali būti naudojami tokie būdai:

• proporcinis, kai kas tam ttiktą laiką įnešamos vienodos skolos padengimo sumos;

• progresinės, kai skolos padengimo sumos nuolat didėja;

• apmokėjimas per vieną kartą.

2.3.2. Tarptautinis komercinis kreditas

Komercinis, dar vadinamas privačiu, kreditas – tai kreditas, kurį dažniausiai suteikia eksportuotojas importuotojui atidedant mokėjimo terminą. Šis kreditas įmanomas tik prekine forma.

Komercinis kreditas dažniausiai apiforminamas:

• vekseliu, kai eksportuotojas pasirašęs pardavimo – pirkimo sutartį išrašo vekselį importuotojui. Pastarasis, gavęs visus komercinius dokumentus akceptuoja vekselį, t.y. sutinka jį apmokėti iki vekselyje nurodyto termino;

• atvira sąskaita, kai eksportuotojas į importuotojo sąskaitą įrašo suteiktų paslaugų ar parduotų prekių vvertę kaip pirkėjo skolą. Pastarasis įsipareigoja ją apmokėti per tam tikrą laiką.

Dar viena iš komercinio kredito formų yra mokėjimas avansu, kai importuotojas iš anksto apmoka 10-15 procentų užsakytų prekių vertės. Importuotojo mokėjimas avansu yra vienas iš eksporto kreditavimo būdų ir tuo pačiu verčia importuotoją laikytis sutarties ir priimti užsakytas prekes.

Jeigu sandoris neįvyksta dėl kaltės asmens, sumokėjusio avansą, tai pastarasis privalo sumokėsi su netesybomis susijusiais nuostolius, o avansas prarandamas negrįžtamai. Jei sandoris neįvyksta dėl asmens, gavusio avansą, šis privalo grąžinti jį pirkėjui ir atlyginti patirtus nuostolius. Taigi avansas tarsi garantuoja sandorio vykdymą tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės.

Nors komercinis kreditas nusako santykių pobūdį tarp pirkėjo ir pardavėjo, jis labai dažnai yra susijęs su banko kreditu. Pavyzdžiui, perkant įvairias mašinas ir įrengimus suteikiamas ilgalaikis kreditas, kas įšaldo dalį eksportuotojo lėšų. Todėl jis dažnai būna priverstas gauti kreditą iš banko. Kadangi komercinis kreditas yra ribotas, o tarptautinės prekybos mastai dideli, sustiprėja banko kredito svarba.

Komercinio kredito privalumai: jo neįtakoja valstybiniai eksporto/importo apribojimai; Vyriausybė nesikiša į komercinius-kreditinius santykius; galima betarpiškai tartis dėl kredito kainos. Kaip trūkumai dažnai išskiriami: kredito terminų ir vertės ribotumas, kurį įtakoja įmonės-tiekėjos būklė; importuotojo priklausomybė nuo eksportuotojo; prekių kainos importuotojui didinimas ir pan.

2.3.3. Tarptautinis banko ir valstybinis kreditas

Banko kreditai tarptautinėje pprekyboje yra svarbesni nei komerciniai. Jie leidžia kredito gavėjui lengviau naudotis gautomis lėšomis, jam nereikia kreiptis kredito į tiekėją, kadangi dabar jis už prekes gali atsiskaityti grynais pinigais. Valstybinių lėšų pritraukimas leidžia kai kuriems bankams eksportuotojams suteikti kreditą 10–15 metų žemesnėmis nei rinkos palūkanų normomis. Tačiau bankai dažnai riboja kredito naudojimą už šalies ribų ir reikalauja, kad pastarasis būtų skirtas pirkti prekėms iš tų įmonių, kuriomis bankas yra suinteresuotas. Tuo banko kreditas yra panašus į komercinį.

Bankas išduoda kreditą, jei kaip grąžinimo garantija yra importuojamos ir eksportuojamos prekės, prekių dokumentai, vekseliai ir panašiai. Kartais bankai išduoda stambioms įmonėms–eksportuotojoms, su kuriomis jau senai bendradarbiauja, oficialiai neapdraustus, blankinius kreditus. Banko kreditą gali išduoti bankas arba kita kredito organizacija. Kad galėtų koordinuoti užsienio prekybos kreditavimą, mobilizuoti didelius kreditinius išteklius ir pasidalinti su kreditavimu susijusią riziką, bankai kuria konsorciumus, sindikatus.

Bankai suteikia eksporto ir finansinį kreditą. Eksporto kreditas – tai kreditas, kurį išduoda šalies–eksportuotojos bankas šalies–importuotojos bankui. Kreditas išduodamas grynais pinigais, tačiau jo gavėjas šį kreditą turi panaudoti prekybai su šalim kreditore. Viena iš tokio kredito formų yra kreditas pirkėjui 5 – 8 metams ir ilgiau.

1. Susitarimas dėl kredito.

2. Avansiniai mokėjimai.

3. Dokumentai.

4. Kredito panaudojimas.

5. Kredito padengimas.

3 pav. Kreditas pirkėjui [35, p. 257]

Kredito pirkėjui ypatumas tas, kad eksportuotojo bankas betarpiškai kkredituoja ne savo šalies eksportuotoją, o kitos valstybės importuotoją, t.y. šalies importuotojos įmones ir bankus. Suteiktas kreditas tampa pirkėjo arba jo banko skola.

Dažnai tokia kredito forma naudojama, kai norima įsigyti prekes iš konkrečios įmonės. Tokiu atveju eksportuotojas nedalyvauja susitarime dėl kredito procese, kad negalėtų įtakoti kredito sumos paaukštindamas parduodamų prekių kainą. Kreditas suteikiamas geresnėmis sąlygomis nei kad siūlo kitos alternatyvios kreditavimo formos. Taip siekiama išlaikyti kredito pirkėjui konkurentabilumą. Terminas yra ilgesnis nei tiekėjo suteikto kredito: dažniausiai suteikiamas ilgalaikis arba vidutinio ilgumo kreditas.

Stambūs bankai išduoda akceptuotą kreditą. Eksportuotojas susitaria su importuotoju, kad atsiskaitymas vyks per banką, kai bankas akceptuos eksportuotojo pateiktas su prekių pardavimu susijusias išlaidas. Pagal 1930 m. Ženevos vekselių konvencijos įstatymą toks akceptas turi būti paprastas ir nesąlyginis, tačiau gali būti apribotas vekselio sumos dalimi (dalinis akceptas). Akceptuotojas tampa pagrindiniu skolininku, atsakingu, kad skola bus grąžinta laiku. Jei skola negrąžinama, vekselio turėtojas gali išieškoti skolos sumą iš akceptuotojo. Bankų akceptuoti vekseliai yra instrumentas tarpbankiniams kreditams, kas dar labiau praplečia užsienio prekybos galimybes.

Egzistuoja akceptų rinka. Stambaus ir reikšmingo banko akceptuotos išlaidos lengvai realizuojamos skolinamoje kapitalo rinkoje.

Viena iš eksporto kreditavimo formų yra akceptinis – rambursinis kreditas, kai akceptuoja eksportuotojo vekselius trečiosios šalies bankas, o vekselio sumą importuotojas sumoka bankui –

akceptuotojui.

Bankas-akceptuotojas

Importuotojo bankas Eksportuotojo bankas

Importuotojas Eksportuotojas

Pasaulinė skolinamo kapitalo rinka

1. Išlaidų akcepto perdavimas

2. Sutikimas išlaidas akceptuoti

3. Akceptuoto akredityvo išleidimas

4. Prekių pardavimas

4a. išlaidų sumos ir komercinių dokumentų perdavimas bankui

5. Akceptuotos sumos ir komercinių dokumentų perdavimas bankui

6. Akceptuotos sumos grąžinimas

7. Išlaidų perskaičiavimas

8. Komercinių dokumentų persiuntimas

9. Komercinių dokumentų perdavimas importuotojui, pasirašant apie šių dokumentų gavimą

10. Vekselio sumos pervedimas

11. Vekselio sumos pervedimas bankui akceptuoti

12. Išlaidų pateikimas apmokėjimui suėjus terminui

4 pav. Akceptinis-rambursinis kreditas [35, p.259]

Eksportuotojas susitaria su importuotoju, kad atsiskaitymas vyks per banką akceptuojant išlaidų sumą, kurią pateiks eksportuotojas, paskutiniam jų savininkui. Taip daroma jei ppardavėjas nėra užtikrintas dėl importuotojo mokumo arba nori gauti pinigus dar nesuėjus vekselio išpirkimo terminui. Įvykus tokiam susitarimui importuotojas paveda savo bankui sudaryti akcepto sutartį. Bankas – akceptuotojas reikalauja savalaikio vekselio apmokėjimo ir eksportuotojo bankui išstato akceptuotą akredityvą. Gavęs apie tai pranešimą, eksportuotojas prekes perduoda importuotojui, suskaičiuoja išlaidas, paruošia visus komercinius dokumentus ir visa tai siunčia savo bankui, kur paprastai apskaičiuojama vekselio suma. Eksportuotojo bankas pasiunčia išlaidas ir dokumentus bankui – akceptuotojui, kuris akceptavęs šią sumą nukreipia ją arba į eeksportuotojo banką, arba jo korespondentui, arba filialui, o prekių dokumentus – importuotojo bankui. Šiuos dokumentus pastarasis perduoda importuotojui (tačiau pasilieka nuosavybės teises į prekes). Eksportuotojo bankas perskaičiuoja akceptuotas lėšas, o po to jos vekselio forma pateikia į skolinamo kapitalo rinką. ŠŠtai čia ir yra tokio kredito specifika bei privalumai. Dar iki apmokėjimo termino importuotojas perveda valiutą savo bankui ir atgauna nuosavybės teises į prekes. Importuotojas dengiamų išlaidų sumą perveda bankui – akceptuotojui likus kelioms dienom iki termino pabaigos. Suėjus paskutinei termino dienai paskutinės akceptuotų išlaidų (vekselio) savininkas kreipiasi į banką – akceptuotoją. Pastarasis patikrina vekselio autentiškumą, išlaidų perdavimo seką (būna net iki 10 tarpininkų) ir įsitikinęs, kad pateikęs vekselį yra tikrai paskutinysis savininkas, padengia vekselį.

Techniškai akceptiniame – rambursiniame kredite naudojamas akredityvas ir pervedamasis vekselis. Tokio kredito sąlygos – limitas, terminas, procentai, dokumentų tvarkymas, eiliškumas, panaudojimas, apmokėjimas – nustatomos remiantis išankstiniu tarpbankiniu susitarimu. Kreditas apdraustas prekių realizavimu.

Kai kuriose šalyse (Didžiojoje Britanijoje. Olandijoje, Belgijoje) naudojama tarpinė komercinio ir bankinio kredito forma – bbrokerinis kreditas. Kaip ir komercinis jis susijęs su prekiniais sandoriais, tačiau naudojamos tokios pačios priemonės kaip ir suteikiant banko kreditą. Brokeriams atitenka 1/50 – 1/32 skolintos sumos dalis.

Didžiojoje Britanijoje brokerių firmos apjungtos į asociaciją ir disponuoja informacija apie pasaulines rinkas. Tačiau užsienio prekyboje brokerinis kreditas naudojamas retai.

Bankai suteikia ilgalaikį kreditą kompensaciniams sandoriams, kurių pagrindas abiejų sandorio pusių keitimasis vienodos vertės paslaugomis, prekėmis ir pan. Tokio kredito skiriamasis bruožas – stambios sumos, ilgas terminas ir abipusis importo ir eksporto sąlygų sstatymas.

Finansinis kreditas leidžia įgyti prekes bet kokioje rinkoje esant pačioms geriausioms sąlygoms. Finansinis kreditas labiau skirtas padengti skolas. Valstybės užsienio skola pradedama analizuoti nuo įsiskolinimo likučio ir skolos dalies, tenkančios vienam gyventojui. Peržiūrima šių rodiklių analizė, jų struktūra, valiuta, atsiradimo priežastys, šaltiniai ir panašiai. Toliau šie rodikliai susiejami su valstybės ekonomikos vystymosi rodikliais. Pavyzdžiui, priešpastatoma skolos suma ir nacionalinis produktas, skolos suma ir pajamos iš eksporto. Rezultatas parodo, kokia eksporto dalis panaudojama skolai dengti, kiek laiko šalis dengs savo užsienio skolą. Svarbus rodiklis, nusakantis kiek užsienio skola yra pavojinga, yra grynos užsienio skolos lyginimas su eksporto apimtimi. Įvertinant valstybės valiutinę – finansinę padėtį, atkreipiamas dėmesys į mokėjimų balanso stovį ir tendencijas, valiutinių resursų ir importo apimties santykį ir daugelį kitų specialių rodiklių.

Vykstant bankų specializacijai ir jiems investuojant stambios kredito organizacijos suteikia ilgalaikį kreditą teoriškai iki 40 metų, praktiškai – 10-15 metų. Tuo užsiima specialūs kredito institutai – valstybiniai ir pusiau valstybiniai, kapitalą sukurdami išleidžiant vertybinius popierius.

Dalimi ilgalaikio kredito yra mainai – kuomet valstybės ir privačios korporacijos gauna joms reikalingas lėšas į nacionalinę ir pasaulinę skolinamo kapitalo rinką išleisdamos savo įsiskolinimo įsipareigojimus. Ilgalaikio kredito mainų būdu didinamas pagrindinis kapitalas, mašinų, įrengimų eksportas, pramonės projektų realizavimas.

Išskiriamos tokios ilgalaikio (10 – 15 ir iilgiau metų) kredito rūšys [35, p. 263]:

1) dvipusiai tarpvyriausybiniai. Ilgalaikis tarpvalstybinis kreditas atsirado pirmojo pasaulinio karo metu. Pagrindiniu kreditorium buvo JAV. To pasekoje atsirado tarpvalstybinis įsiskolinimas, paaštrinęs tarpvalstybinius prieštaravimus. Prancūzija kreditą dengė iš Vokietijos mokamų reperacijų, o Vokietija – iš naujų JAV suteikiamų kreditų. Pasaulinės krizės metu 1929 – 1933 m. Vokietija ir kitos 25 šalys nustojo dengti kreditą. Antrojo pasaulinio karo metu karines ir kitokias medžiagas buvo stengiamasi įsigyti nuomos sąlygomis;

2) tarptautinių ir regioninių valiutinių – kreditorinių ir finansinių organizacijų kreditai;

3) pagalbos suteikimo linija, kai mainų sutartis sudaroma lengvinančiomis sąlygomis.

Besivystančiose šalyse atsirado nauja kreditavimo forma, kai kelios kredito organizacijos finansuoja stambų projektą, ypatingai tai būdinga infrastruktūros finansavimui. Tokio finansavimo iniciatoriais tampa tarptautinės kredito institucijos, kurios pritraukia atskirus bankus, teikiančius kreditus lengvatinėmis sąlygomis.

Egzistuoja dvi bendro finansavimo formos:

1) paralelinis finansavimas, kuomet projektas dalomas į atskiras dalis, kurias finansuoja atskiri kreditoriai pagal nustatytas kvotas;

2) finansavimas kartu, kai visi kreditoriai suteikia kreditus projekto vykdymo eigoje. Vienas iš jų koordinuoja ir kontroliuoja projekto parengimą ir įgyvendinimą.

Toks finansavimas teikia naudą skolininkui, kadangi jis gali gauti kreditą lengvatinėmis sąlygomis. Tačiau daugiausiai naudos gauna kreditoriai, kadangi toks kreditavimas garantuoja skolos grąžinimą ir daro besivystančias šalis priklausomomis nuo kreditorės.

Nauja ilgalaikio tarptautinio kredito forma – projektinis finansavimas. Jo specifika ta, kad atskiri finansavimo etapai yyra vienas su kitu susiję. Bankas, organizuojantis projekto finansavimą, išskiria 6 jo etapus [35, p. 264]:

1. Patrauklaus projekto paieška.

2. Projekto rentabilumo ir rizikos įvertinimas.

3. Kreditavimo sistemos sudarymas.

4. Kreditorių tarpusavio sutarčių dėl finansavimo sudarymas.

5. Kredito padengimo sistemos sudarymas (gamybinė, komercinė ir finansinė programa).

6. Finansuojamo projekto įvertinimas ir palyginimas su planiniais rodikliais.

Pagrindiniai, pasaulinėje praktikoje pripažinti, projektų finansavimų principai:

1) vertindamas projektą bankas atsižvelgia į pesimistinę prognozę. Nustatant projekto patikimumą skaičiavimams naudojamas mažiausiai palankus įvykių vystymosi variantas. Nutarimas dėl projekto yra suderinamas su visais suinteresuotais banko padaliniais ir peržiūrimas Tarptautinių operacijų komiteto bei banko generalinės direkcijos;

2) dar iki kredito sutarties pasirašymo, detaliai analizuojama produkcijos, kurios gamybai prašoma kredito, paklausos ir kainų dinamika, kad būtų galima nubraižyti projekto eksploatavimo periodui šių dydžių kitimo kreivę. Sekama produkcijos gamybai reikalingų komponentų kainų kaita;

3) bankas gali reikalauti padengti kreditą iš pajamų, kurias duoda projekto realizavimas, todėl kliento atsakomybė apribojama. Kuomet įvykdoma 15 proc. projekto, laikoma, kad jis užbaigtas ir vienintelis kredito padengimo šaltinis yra pajamos iš šios projekto dalies;

4) pridėtinės kredito padengimo garantijos gali būti:

• mokėjimo garantija;

• garantija, kad projektas bus užbaigtas;

• teikimo garantija įmonėms, kurios rūpinsis projekto realizavimu;

• papildoma garantija gali būti sponsoriaus arba įmonės, realizuojančios projektą, depozitas tam tikrai sumai banke – kreditoriuje.

Šios garantijos apsaugo kredito dalį, kuri skiriama projekto paruošimo ir įstatymo periodui. Bankas – kreditorius

nerizikuoja.

5) bankas prisiima riziką, susijusio su eksploatuojamo projekto realizacija. Jis reikalauja, kad būtų sudarytos sutartys su įmonėmis, projekto produkcijos naudotojomis;

6) kredito suteikimo sistema numato skirtingas kredito suteikimo sąlygas, priklausomai nuo kredito sumos. Nuosavų ir skolintų lėšų santykis įgyvendinant projektą svyruoja priklausomai nuo šakos;

7) įvertindamas kreditą bankas analizuoja laukiamų grynų pajamų santykį su bendra kredito ir jo pajamų suma. Šis koeficientas neturi būti mažesnis nei 1,3; kai kur 1,8 priklausomai nuo šakos;

8) kreditas dengiamas nuosekliai. Padengimo grafikas susijęs su eksploatacijos ciklu. Kredito dengimo kreivė priklauso nnuo gamybos augimo, jos stabilizavimosi ir kritimo. Bankai suinteresuoti, kad kreditas būtų padengtas iki gamybos lygio kritimo.

Užsienio prekybos didėjimas, didelių sumų mobilizavimo problema nulėmė tai, kad eksporto kreditavimo sistema, kurią siūlė komerciniai bankai, nepatenkino tarptautinės prekybos poreikių. Visoje eilėje šalių yra sukurta speciali mašinų ir įrengimų ilgalaikio kredito sistema.

Privačių bankų sindikatai suteikia kreditus, jei šalis – skolininkė gaus kreditą Tarptautiniame valiutos fonde ar Tarptautiniame rekonstrukcijos ir plėtros banke. Pagrindinis tokio darbo pasidalinimo tikslas – atsižvelgiant į ekonominiu ir politinius ffaktorius, reguliuoti šalių – skolininkių priėjimą prie pasaulinės skolinamo kapitalo rinkos. Todėl pagal sumą tarptautinių valiutinių – kreditinių ir finansinių organizacijų suteikti kreditai užima nedidelę dalį lyginant su dvipusiais tarpvyriausybiniais kreditais ir ypač privačių bankų kreditais, tačiau atlieka svarbų vaidmenį.

2.4. AAlternatyvios kredito formos

2.4.1. Lizingas

Lizingas – tai netradicinė finansavimo sistema, jungianti ilgalaikės nuomos ir kreditavimo elementus. Jo esmė yra ilgalaikė nuoma, kurią įmonei, lizingo gavėjai, suteikia bankas, lizingo objektą gaminanti įmonė ar lizingo kompanija, vadinama lizingo davėju [ 4, p 4]. Sudaręs su lizingo gavėju lizingo sutartį (tarptautinio lizingo sutarties pavyzdį žr. 2 priede), lizingo gavėjas perka įrengimą, mašinas, kitą nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą ir išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokėjimų sumą, kuris šią moka per visą sutarties laiką.

Lyginant nuomą su pirkimu – pardavimu, lizingo atveju tarp šalių yra pastovus bendravimas. Iš pradžių nuomininkas apsprendžia kokio objekto (įrangos) jam reikia, vėliau apie tai informuoja nuomotoją, gamintoją bei tiekėją. Apie papildomus reikalavimus (dizainas,kaina, garantija, pristatymo terminai, reikalinga specifikacija, aptarnavimas ir t.t.) ggamintojui ar tiekėjui praneša nuomotojas, tardamasis su būsimu nuomininku. Lizingo gavėjas tariasi su lizingo davėju dėl sutarties terminų, nuomos mokesčio, pristatymo ir instaliavimo kaštų, pardavimo mokesčių, kas turėtų būti įtraukta į sutartį. Kai sutartis sudaryta, nuomotojas perka objektą pagal nuomininko nurodytą specifikaciją. Gavus objektą, jis yra testuojamas, įvertinama jo kokybė, ir tai patvirtina nuomininkas. Tik tada nuomotojas užmoka už šį objektą tiekėjui ar gamintojui. Taigi, nuomos atveju atsiranda ilgalaikis bendradarbiavimas tarp abiejų šalių, o perkant – parduodant abi šalys susitinka ttik kartą.

1. Objekto poreikis

2. Nuomos sutartis

3. Pirkimo-pardavimo sutartis

4. Pirkimo kaina

5. Objekto pristatymas

6. Nuomos mokėjimai

5 pav. Principinė nuomos schema [26, p.295]

Ekonominiu požiūriu lizingas – tai ilgalaikis kreditas prekine forma, kai išnuomotos priemonės savininkas už suteiktą paskolą gauna palūkanas. Lizingo operacijos atliekamos ir tarptautiniu mastu. Užsienio šalių lizingo kompanijos suteikia kitoms šalims įrengimus, lėktuvus ir pan.nuomos sąlygomis nuo 3 iki 15 ir daugiau metų be nuosavybės į juos suteikimo. Dažnai lizingo sutartys sudaromos su frachto, kas garantuoja ilgalaikį lizingo objekto naudojimą.

Nuoma, išeinanti už šalies ribų, t.y. kai bent viena sandėrio pusių yra iš kitos šalies, pradėta vadinti tarptautine nuoma. Kai kada ji vadinama eksporto ir importo nuoma. Tarptautinis lizingas plačiau pradėtas naudoti 8-ame dešimtmetyje. Tačiau iki tol panašios operacijos buvo naudojamos šalies vidaus rinkos kreditavimui. Pagrindinė priežastis, dėl kurios lizingas išplito tarptautiniu lygiu – tai pirmaujančių šalių siekis stimuliuoti investicijas ir eksportą.

Dažnai pasitaiko atvejų, kad pačiai lizingo kompanijai pradeda trūkti nuosavų lėšų. Tokiu būdu kompanija jas bando pritraukti iš šalies tiesiogiai nuomos operacijoms atlikti ( žr.3 priedo 1 pav.). Yra apskaičiuota, kad 85 proc. visų nuomos sandėrių yra būtent tokie – nuoma su papildomų lėšų pritraukimu.

Lizingo objektu gali būti gamybinės paskirties kilnojamas ir nekilnojamas turtas: žemės sklypas, pastatai, pramoniniai ir kiti įrenginiai, kompiuterinė ir informacinė technika bei oorgtechnika, parduotuvių įranga bei apipavidalinimas, žemės ūkio mašinos, automobiliai, sunkvežimiai, lėktuvai ir pan.

Lizingo subjektais iš vienos pusės yra:

• Komerciniai bankai;

• finansinės lizingo kompanijos, sukurtos specialiai lizingo operacijoms vykdyti. Jos gali veikti kaip banko padalinys;

• specializuotos lizingo kompanijos, kurios, be finansinių paslaugų, teikia ir kitokio pobūdžio paslaugas. Pvz., prižiūri ir remontuoja išnuomotą turtą, konsultuoja turto eksploatavimo klausimais ir t.t.

Iš kitos pusės fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie gauna lizingą, importuotojai, eksportuotojai.

Svarbiausias vaidmuo tenka lizingo davėjui. Sudaręs su lizingo gavėju lizingo sutartį, lizingo davėjas nuperka įrangą, mašinas ar kitą materialųjį turtą ir, įrašęs juos į savo balansą, išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokestį. Nuomotojas lizingo objektą perka savo lėšomis arba šiam tikslui gauna banko paskolą.

Nuomos įmokos mokamos kas mėnesį, ketvirtį ar pusmetį. Įmokų dydis nustatomas atsižvelgiant į nuomojamo objekto pobūdį ir vertę, nuomos terminą.tačiau bendra įmokų suma visuomet didesnė nei lizingo objekto kaina, kuria jį būtų galima įsigyti normaliom sąlygom. Pagrindinė pasaulinės lizingo paslaugų rinkos dalis susikoncentravusi trikampyje JAV – Vakarų Europa – Japonija.

Kaip rodo pasaulinė patirtis, lizingo operacijas atlieka dažniausiai ne komerciniai bankai, o specializuotos kompanijos. Lizingas patrauklus ne tik išsivysčiusioms šalims, bet ir toms, kurios turi dideles tarptautines skolas ir ribotus valiutos išteklius. Išvystyta lizingo paslaugų rinka padeda stiprinti ekonomikos gamybinį sektorių. Be to, lizingas kaip alternatyvi kreditavimo forma didina konkurenciją tarp komercinių ir lizingo kompanijų, mažina skolų palūkanų normas.

Lizingo teikiamų paslaugų įvairovė daro jį lanksčiu, leidžia greitai reaguoti į rinkos konjuktūros pokyčius. Klientas pats dalyvauja sandorio turinio sudaryme ir organizavime, kartu su lizingo davėju suderina pagrindines kreditavimo sąlygas: nuomos terminą, nuomos įmokų sumą ir mokėjimų periodiškumą ir pan. Taigi, lizingas – demokratiška kreditavimo forma, kuri tinka savarankiškumo siekiantiems subjektams.

Lizingas suteikia daug galimybių ir priėjimą prie importinių įrengimų. Rusija ilgai nenaudojo lizingo, nes neturėjo pakankamai informacijos apie šią kreditavimo formą ir pakankamai stiprios teisinės bazės. Pereinant prie rinkos ekonomikos sąlygų, kai atskiros ūkio šakos privalo įdiegti naujus mokslo ir technikos išradimus, atnaujinti ir didinti gamybą ir Rusijos eksportą, lizingo operacijos tampa vis populiaresnės.

Kaip jau buvo minėta, lizingas iš kitų kredito formų išsiskiria įvairove. Kai kurie lizingo skirstymo atvejai pateikti schemoje (žr. 4 priedą).

Kiti literatūros šaltiniai pateikia dar visą eilę lizingo sutarčių formų:

1. Standartinis lizingas.Lizingo objekto savininkas perduoda jį lizingo kompanijai, o ši – išnuomoja.

2. Grįžtamasis lizingas. Naudojamas kai įmonei ypatingai trūksta lėšų. Šio lizingo esmė ta, kad įmonė, įrengimo savininkė, perduoda nuosavybės teises į lizingo objektą, o po to jį pati išsinuomoja.(žr. 3 priedo 3 pav.)

3. “Šlapias lizingas”. Lizingo davėjas numato papildomas

paslaugas lizingo gavėjui. Toks lizingas yra brangus, kadangi objekto išlaikymą, remontą, draudimą apmoka lizingo kompanija. Dažniausiai jis naudojamas kompiuterių, lėktuvų ir kitų sudėtingų įrengimų bei mašinų nuomai.

4. Likutinės vertės lizingas. Naudojamas panaudotų objektų nuomai.

5. Lizingas tiekėjų. Tiekėjas atlieka dvi roles: pardavėjo ir nuomininko, tačiau jis negali lizingo objekto naudoti, o privalo rasti kitus nuomininkus.

6. Atnaujinamasis lizingas, kai lizingo objektas periodiškai pakeičiamas vis naujesniu.

7. Vendor – Lizingas. Lizingo davėju yra kompanijų asociacija kartu su lizingo kompanija ar banku. Toks būdas naudojamas, kai į rinką pateikiamas yypač brangus lizingo objektas.

D.Ruchovienė straipsnyje “Alternatyvios įmonės veiklos finansavimo rūšys – lizingas ir faktoringas” išskiria tokius būdingiausius lizingo tipus:

1. Finansinis lizingas

2. Operatyvinis lizingas

Finansinio lizingo sutartis garantuoja nuomojamos priemonės savininkui investuotų į šį turtą lėšų grąžinimą, taip pat pelno iš lizingo operacijos gavimą. Pagal finansinio lizingo sutartį išnuomoto turto terminas sutampa su visiška jo amortizacija, taip pat nenumatoma, kad parduotą turtą aptarnautų nuomotojas. Taip pat finansinio lizingo davėjas turi būti garantuotas, kad nuomininkas, pasibaigus sutarties laikotarpiui, numatytais mokėjimais visiškai padengs išnuomoto torto vertę iir taps jo savininku. Jei pasibaigus sutarties galiojimo laikotarpiui įrengimo vertė nepadengiama, nuomininkas privalo įsigyti jį už likutinę vertę. Finansinio lizingo sutarties periodas dažniausiai trunka 5 – 10 metų. Finansinio lizingo objektu dažniausiai yra daug kainuojantis kilnojamas ir nekilnojamas turtas.

Operatyvinio llizingo pagrindinė ypatybė – kad jo terminas yra trumpesnis, negu nuomojamo turto naudojimo laikas. Nuomojamo turto savininkas gali nuomoti tą patį turtą daugelį kartų, tačiau neperleidžia nuomininkui nuosavybės teisių į nuomojamą priemonę. Operatyvinio lizingo sutartyje numatyta nuomotojo galimybė aptarnauti išnuomotą turtą. Išlaidos aptarnavimo paslaugoms įtraukiamos į lizingo mokėjimų sumą, kurią nuomotojui moka nuomininkas. Esant operatyviniam lizingui, pasibaigus sutarties terminui, turtas gali būti grąžinamas nuomotojui, gali būti pratęsiama lizingo sutartis, taip pat gali būti suteikiama galimybė įsigyti turtą likutine verte.

Vienas iš pagrindinių operatyvinio lizingo privalumų, kad dažniausiai sutartyse numatyta teisė nuomininkui pirma laiko nutraukti sutartį ir grąžinti objektą savininkui. Tai labai aktualu nuomininkui, nes jis turi galimybę grąžinti priemonę, jei ji moraliai paseno, tapo nereikalinga arba atsirado finansinių lėšų įsigyti efektyvesnę ppriemonę.

Operatyvinio lizingo objektais dažniausiai yra greitai morališkai senstantys įrengimai: automobiliai, kompiuterinė ir informacinė technika ir t.t.

Lizingo sutartyje nurodoma lizingo mokėjimų suma, mokėjimų rūšys ir lizingo įmokų periodiškumas (žr. 4 priedą).

Pasibaigus lizingo sutarties terminui, įforminami dokumentai dėl lizingo objekto tolesnio naudojimo:

1. Lizingo objekto nuomos laikotarpis gali būti pratęstas tomis pačiomis sąlygomis ar naujomis sąlygomis.

2. Nuomininkas gali įsigyti objektą pagal jo likutinę vertę.

3. Objektas gali būti grąžintas nuomotojui.

4. Objektas gali būti perparduodamas tretiems asmenims.

Bendru atveju lizingas atneša naudą ir lizingo gavėjui, ir davėjui:

• lizingo bbūdu įsigijęs įrengimą, lizingo gavėjas išsprendžia įrengimo įsigijimo ir finansavimo problemą;

• lizingo mokėjimai mažina apmokestinamo pelno vertę;

• lizingo sutartis pasirašoma iš karto, įrengimą pristačius į vietą. Tai užtrunka gerokai greičiau nei perkant tą patį įrengimą skolon;

• atsiskaitymams lizingo gavėjas gali panaudoti įvairias atsiskaitymo formas: pinigais, mokėjimus įmokant didėjančia ar mažėjančia tvarka arba lygiomis dalimis, atsiskaityti prekėmis, pagamintomis išnuomotu įrengimu ir pan.;.

• lizingas leidžia gamintojui pasitelkti pagalbon vis modernesnę techniką;

• lizingas garantuoja nuomojamos priemonės savininkui investuotų į gamybos priemonės lėšų grąžinimą ir tam tikrą procentą už naudojimąsi kapitalu. Be to, per sutarties laikotarpį įgyto turto vertė dažniausiai padidėja;

• lizingas gamybos priemonių gamintojui sukuria naujas realizavimo rinkas;

• privalumai apskaitant išsinuomotą turtą. Pagrindiniai Eurolease nuomos operacijų apskaitos principai yra tai, kad nuomininkas turi paskelbti informaciją apie savo finansinius įsipareigojimus, kylančius iš nuomos sutarčių, o taip pat ypatybė, kad nuomojamo buto apskaita ir amortizacija atliekama pagal įmonės balansą;

• tarptautinės valiutos fondas nuomos sutarčių sumos nepriskiria nacionaliniam šalies įsiskolinimui, t.y. sudaroma galimybė peržengti šaliai nustatytą maksimalų įsiskolinimo lygį.

Tačiau lizingas turi ir neigiamų savybių:

• lizingas suteikia teisę tik laikinai naudotis turtu;

• lizingas nuomininkui gali pasidaryti ekonomiškai nepateisinama;

• po sutarties termino jau panaudotas turtas grįžta lizingo kompanijai.;

• kartais lizingas yra brangesnis nei kreditas;

• lizingo davėjas labiau rizikuoja nei įmonė, išdavusi kreditą objekto pirkimui, nes jis negali apriboti nuomininko įsiskolinimų kkitoms organizacijoms ir bankroto atveju ne visada atgauna išnuomotą turtą;

• jei mokslinė – techninė pažanga įrangą paverčia moraliai pasenusia, tai nuomos mokėjimai nesustabdomi ir mokami iki sutarties termino pabaigos.

Klausimas, kokią kredito formą – kreditą ar lizingą – pasirinkti, sprendžiamas atsižvelgiant į anksčiau išvardintus privalumus ir trūkumus, į finansinę sandorio pusę ir įrengimo pobūdį.

Vakarų Europoje lizingo paslaugų rinka sparčiai plečiasi. Europos lizingo kompanijų asociacijos duomenimis, bendroji lizingo operacijų 25-kiose šalyse asociacijos narėse apimtis 1994 m. sudarė 85,3 mlrd. Ekiu. Pagal lizingo operacijų apimtį pirmauja Vokietija ir Anglija. Lizingą pradėjo plėtoto ir Rytų Europos šalys [ 4, p. 6].

2.4.2. Faktoringas

Faktoringas – tai viena iš plačiausiai taikomų kreditavimo formų. Jo esmė ta, kad klientams nurodoma visa eilė komisinių – tarpinių paslaugų, kurios padeda greičiau užbaigti atsiskaitymus tarp sutarties dalyvių. Faktoringas – tai tokia kreditavimo forma, kuomet faktoringo kompanija išperka savo kliento, įmonės pirkėjos (importuotojos), debitorinius įsiskolinimus. Faktoringu verčiasi specialios firmos – faktoriai, kurios yra glaudžiai susijusios su bankais arba yra jų dukterinės kompanijos. Įvairiuose šalies bankuose pagal vietines sąlygas egzistuoja įvairios faktoringo organizacinės formos – įkuriami atskiri skyriai, grupės, o kartais faktoringo operacijos tiesiog vykdomos su tradicinėmis banko operacijomis.

Dar senovėje jau buvo žinomas prekinis faktoringas, o finansinis faktoringas pirmą kartą pradėtas naudoti 1890 mm. JAV. Šio amžiaus 7-ame dešimtmetyje faktoringo vystymąsi sąlygojo mokėjimų uždelsimas, nemokumas, o taip pat ir padidėjęs eksportuotojų poreikis kreditui.

Pirmoji pradėta naudoti faktoringo rūšis buvo konvencinis (atviras) faktoringas – universali finansinė sistema, aptarnaujanti klientus, įtraukiant buhalterinę apskaitą, atsiskaitymus tarp tiekėjų ir pirkėjų, kredito apdraudimą, atstovavimą ir pan. To dėka dalis funkcijų, tenkančių įmonėms, pereina faktoringo kompanijai. Pačiai įmonei lieka tik gamybinė funkcija. Taip sumažinamos gamybos ir realizavimo išlaidos ir išlaikomas savarankiškumas.

Šalia konvencinio faktoringo egzistuoja ir konfidencialusis (tylusis) faktoringas, kuris apsiriboja tik kai kurių operacijų atlikimu – teisė gauti pinigus, skolų apmokėjimas ir kt. Šiuo atveju tiekėjui suteikiamas kreditas iškrovus prekes, sumokant jam avansu, o pirkėjui – piniginis kreditas. Pervedus pinigus į kliento sąskaitą, pirkėjas be uždelsimų gali atsiskaityti su tiekėju. Toks faktoringo lėšų pervedimas į kliento sąskaitą stabilizuoja tiekėjo finansinę padėtį, padidina jo mokumą. Faktoringas yra tarsi pirkėjo mokumo garantas, kuris, esant laikiniems finansiniams pirkėjo sunkumams, apmoka jo įsipareigojimus. Faktoringas gali būti suteikiamas dviem būdais:

1. Tiekėjas, pardavęs atsiskaitymo dokumentus kreditinei organizacijai, pinigus gauna suėjus nupirktų dokumentų apmokėjimo terminui.

2. Tiekėjas gali reikalauti nedelsiant apmokėti už nupirktus dokumentus.

Įmonės – pirkėjos vėliau perveda faktoriui skolą bei delspinigius už laiku neįvykdytą apmokėjimą. Kadangi faktoringas susijęs su rizika, tai reikia nustatyti dalyvių likvidumą, mokumą. Esant būtinumui

faktorius gali kreiptis ir į kitą banką, norėdamas apie kliento finansinę padėtį. Už faktoringo operacijas klientai moka sutartyje nustatytą mokestį, kuris ekonomine prasme yra ne kas kita kaip procentai už kreditą.

Norint pradėti faktoringo operacijas, visų pirma reikia akumuliuoti (sukaupti) lėšas. Literatūroje [ 33, p.196] yra išskiriami trys faktoringo lėšų šaltiniai:

1. Laisvų piniginių lėšų sukaupimas iš banko klientų. Šiuo atveju prie klientų yra priskiriamos įmonės bei organizacijos, kurios turi laisvų lėšų ir pagal susitarimą sutinka perduoti jas saugoti faktoringo skyriui (kompanijai). Palūkanų ddydis priklausys nuo laikotarpio, kuriam bus palikti saugoti pinigai.

2. Kreditai gauti iš savo banko. Kreditą faktoringo skyriai gali gauti ir iš kitų bankų.

3. Gautas pelnas iš faktoringo veiklos. Jis apskaičiuojamas kaip skirtumas tarp įplaukų bei palūkanų sumos, išmokėtos įmonėms ar bankams už lėšų naudojimąsi.

Visi šie trys šaltiniai sudaro faktoringo apyvartinių lėšų fondą. Faktoringo skyriai paprastai turi ir rezervinį fondą (apie 10 proc. nuo bendro apyvartinio fondo), kuris būtų panaudotas atsiradus nuostoliams.

Faktoringo operacijas būtų galima išskirti šias:

• lėšų, reikalingų atlikti operacijas, pritraukimas;

• debitorinių įsiskolinimų nnupirkimas;

• vekselių įsigijimas;

• blankinių kreditų išdavimas (oficialiai neapdrausti).

Faktoringo skyriai taip pat atlieka ir šias papildomas paslaugas:

• konsultuoja (atsiskaitymo negrynais pinigais klausimu, finansinių resursų panaudojimo efektyvumo didinimo bei kitais ekonominiais klausimais);

• buhalterinės apskaitos vedimas;

• juridinės paslaugos (pagalba ruošiant įvairius dokumentus kreditiniais – finansiniais klausimais);

• informacijos teikimas (faktoringo kkompanija turi informacijos ir apie pasaulio rinkas);

• kitos tarpininkavimo paslaugos.

Reikėtų dar kartą paminėti, kad visos faktoringo paslaugos yra mokamos. Už pagrindines imamas komisinis mokestis, kuris apskaičiuojamas kaip procentai nuo faktoringo suteiktos sumos, papildomoms sumoms yra nustatyti įkainiai.

Kaip jau paminėjome anksčiau, faktorius gali įsigyti ir vekselius. Tuos vekselius parduoda tiekėjai. Faktoringo kompanija gali nusipirkti vekselį ir iki jo akceptavimo, jei bankas pasitiki tiekėju. Priimdamas atsiskaitymą vekseliais, tiekėjas pirkėjui suteikia kreditą, kuris savo esme panašus į komercinį kreditą. Faktoringas yra tarsi tarpininkas komercinio kredito bankų sistemoje. O kai kurie autoriai faktoringą tiesiog sutapatina su komerciniu kreditu.

Norėdami pasinaudoti faktoringo paslaugomis, klientai turi sudaryti sutartis, kurioje turėtų būti numatoma dokumentų įforminimo tvarka, mokėjimo terminai, kitos sąlygos.

Sutartyje turi būti numatyta, ar bus suteikiama regreso teisė, t.y. aar galima bus tuos dokumentus grąžinti. Dokumentai gali būti grąžinti tada, kai pirkėjas atsisako juos apmokėti. Sutartyje turi būti smulkiai aptarti tiek vienos, tiek kitos pusės įsipareigojimai ir teisės.

Faktoringą tarptautiniu mastu galima būtų apibūdinti kaip eksportuotojo piniginių reikalavimų importuotojui nupirkimą ir inkasavimą. Esant tarptautiniam kreditavimui, faktoringo operacijos bei jo esmė yra ta pati, tik šiuo atveju faktoringas sumažina eksportuotojo kreditinę riziką.

Vakarų Europos šalyse gana plačiai paplitęs sąskaitų apmokėjimas, vadinamas “skonto”. Nuolaida už skubų sąskaitų apmokėjimą (per 5 – 10 dienų) ddaugelyje Europos šalių sudaro 3 proc. Tai yra labai naudinga. Šiuo atveju labai pravartu naudotis faktoringo firmos paslaugomis, kurios perka savo klientų reikalavimus klientams ir per 2 – 3 dienas sumoka avansą, kuris sudaro nuo 70 – 90 proc. reikalaujamų lėšų. Likusias 10 – 30 proc. lėšų klientas gauna po to, kai gauna sąskaitą. Tokia paslaugų rūšis padidina įmonės likvidumą.

Eksporto srityje faktoringo firmos savo klientams taip pat teikia tylųjį faktoringą arba atvirąjį faktoringą.

Esant tyliajam faktoringui klientas sudaro sutartį – faktoringą ir reguliariai informuoja faktorinį banką apie sudarytus eksporto sandėrius. Faktorinis bankas gavęs savo kliento eksporto sąskaitų kopijas, sumoka jam 80 proc. sąskaitos sumos. Eksportuotojas su faktoriniu banku atsiskaito tuomet, kai gauna pinigus iš savo kliento. Jei pirkėjas negali apmokėti savo sąskaitų per 60 dienų, tuomet eksportuotojas informuoja savo faktorinį banką, kuris imasi visų reikiamų priemonių iš pirkėjo atgauti. Visos Europos faktorinės firmos yra tarptautinės organizacijos “ Internacional factors group” narės, todėl ir kitoje šalyje jos gali taikyti teisines sankcijas per šios organizacijos narius. Šia paslauga labai patogu naudotis eksportuotojui,kadangi visą informaciją apie pirkėjo finansinę būklę surenka faktorinė įmonė ir eksportuotojas turi 100 proc. garantiją, kad jam bus sumokėta pagal jo sąskaitas.

Esant atvirajam faktoringui, eksportuotojas privalo nurodyti savo sąskaitose, kad reikalavimai pparduoti pirkėjo šalies faktoringo firmai. Faktorinis bankas garantuoja, kad jo klientas gaus 100 proc. savo sąskaitų sumos su sąlyga, kad tai tarp jų suderinta. Gavęs sąskaitų kopijas, faktorinis bankas klientui apmoka 80 proc. sąskaitų sumos.

Tarptautiniuose atsiskaitymuose labiau yra paplitęs trumpalaikis kreditavimas. Faktoringu daugiausiai naudojasi vartotojiškų prekių pardavėjai – baldų, tekstilės, apsaugos.

Faktoringo kompanija, kredituodama eksportuotoją avansu, sumoka jam tik apie 80 – 90 proc. nuo sąskaitos – faktūros sumos, o likusius 10 – 30 proc. sumos perveda į eksportuotojo sąskaitą, tačiau ji yra “įšaldoma”. Šiomis lėšomis faktoringo kompanija siekia apsidrausti nuo rizikos, susijusios su pirkėjo nemokumu. O tuo atveju, kuomet pirkėjas apmoka įsiskolinimą faktoringo kompanijai, eksportuotojas gali vėl laisvai naudotis savo sąskaita, kuri buvo “įšaldyta”. Faktoringo kompanija, supirkdama debitorinius įsiskolinimus, apie tai dažniausiai informuoja pirkėjus, tačiau apsitaiko ir tokių atvejų, kuomet pirkėjui ta informacija nepranešama. Įmonė – eksportuotoja privalo perduoti faktoringo kompanijos visus reikalavimus, susijusius su prekių realizacija, nes ji, pirkdama debitorinius įsiskolinimus, veda buhalterinę skolininkų bei kreditorių apskaitą.

Faktoringas naudingas didelėms įmonėms – eksportuotojoms, nes joms suteikia šiuos privalumus [26, p.296]:

• padeda išvengti nemokumo rizikos;

• išankstinis įsipareigojimo apmokėjimas;

• supaprastėja balanso struktūra;

• buhalterinių, administracinių kaštų sumažėjimas;

• kapitalo apyvartos pagreitėjimas;

• pelno padidėjimas.

Faktoringo kredito palūkanos yra 2 – 4 proc. didesnės nei nusistovėjusių rinkoje palūkanų ir tai atneša nemažą pelną ffaktoringo kompanijoms. Tačiau nežiūrint į tai eksportuotojas yra suinteresuotas faktoringu, nes jis yra patikimas. Faktoringas padidina eksportuotojo kreditines galimybes ir tai palengvina gauti banko kreditą.

Taigi, faktoringas yra efektyvi finansavimo sistema, padedanti gerinti įmonės likvidumą, mažinti finansinę riziką. Taip pat įmonė, naudodama faktoringą, gali sumažinti buhalterijos personalą, nes firma, faktorius, prisiima tvarkyti apskaitą.

Faktoringo principinė sistema yra pateikta 6 pav..

1. Prekės

2. Įsipareigojimas apmokėti

3. Įsipareigojimas parduoti

4. Gryni pinigai

5. Pranešimas

6. Skolos apmokėjimas

6 pav. Principinė faktoringo schema

2.4.3. Forfeitingas

50 – ųjų metų pabaigoje – 60 – ųjų pradžioje buvo pradėta taikyti nauja finansinė paslauga, turinti kreditinį charakterį – forfeitingas. Forfeitingas – tai užsienio ekonomikos operacijų kreditavimas superkant iš eksportuotojo importuotojo akceptuotus vekselius, t.y. kredituojamas eksportuotojas, priimant iš jo importuotojo pripažintus vekselius. Ši operacija paplito užsienio prekyboje ir tapo ją skatinančiu veiksniu, tačiau forfeitingo operacijas galima taikyti ir šalies vidaus prekyboje.

Kadangi tarptautinių sandorių vertė dažniausiai yra pakankamai didelė, importuotojas gali nesugebėti jos apmokėti per trumpą laiką, todėl jis gali reikalauti ilgalaikio arba vidutinialaikio kredito iš eksportuotojo. Pastarasis gali būti pajėgus finansuoti importuotoją, tačiau nesuinteresuotas to daryti, kadangi tokiu atveju savo pinigus atgautų tik po kelerių metų. Šios problemos sprendimas – forfeitingo operacijos.

Forfeitingas pagreitina eksportuotojo lėšų apyvartumą ir tuo pačiu sumažinamas debitorinis įsiskolinimas, todėl šios operacijos dažniausiai naudojamos šalyse, kuriose nepakankamai kredituojamas

eksportas.

Forfeitingas yra nepadengtų įsiskolinimų pirkimas ir pardavimas. Tuo jis yra panašus į faktoringą. Pirkėjas išrašo komplektą vekselių sumai, kuri lygi prekės vertei ir procentiniams pinigams už kreditą. Pardavėjas vietoj apmokėjimo grynais pinigais gauna įsipareigojimą sumokėti. Pardavėjas šį vekselių portfelį parduoda bankui arba specialiai forfeitingo kompanijai. Bankas, pirkdamas vekselius, prisiima atsakomybę juos apmokėti.

Forfeitingo operacijoje sujungiami tiekėjo, pirkėjo ir banko interesai. Kai pirkėjo įsipareigojimą apmokėti pagal vekselį garantuoja bankas – garantas (nes bankui, superkančiam vekselius, svarbu juos išdavusio subjekto mokumas), operacijoje integruojasi iir jo interesai. Kiekvienas operacijos dalyvis pirmiausiai mato savo tikslus ir siekia jų, rengiant susitarimo sąlygas:

• pardavėjo tikslas – pardavus vekselius, gauti sumą, adekvačią parduotų prekių sumai;

• pirkėjo tikslas – įsigyti reikiamas prekes mažiausiomis išlaidomis.

Forefitingas leidžia tiekėjui suteikti jo prekės pirkėjui kreditą kito asmens sąskaita, gauti reikiamų pinigų sumą sandorio pradžioje ir išvengti rizikos, susijusios su pirkėjo nemokumu ar palūkanų normos svyravimu, nepatirti arba sumažinti kreditavimo ir draudimo organizavimo išlaidas. Bankui forfeitingas – įprasta vekselių vekselių pirkimo operacija.

Forfeitingo operacijos atliekamos,kai:

• operacijos vertė pakankamai ddidelė;

• mokėjimo terminas nuo 6 iki 5 – 7 metų;

• yra palikimo banko garantijos.

Forfeitingo principinė schema pateikta 7 pav.

1. Prekės

2. Vekselių portfelis

3. Vekselių portfelio pardavimas

4. Grynieji pinigai

5. Pranešimas

6. Vekselioapmokėjimas

7 pav. Principinė forfeitingo schema [ 3, p. 199]

Stambiems forfeitingo sandoriams įgyvendinti bankai buriasi į konsorciumus.

3. KKREDITAS LIETUVOJE

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, žengiant į rinkos ekonomiką, o dabar ir į ES, įvyko žymių pakitimų ir Lietuvos finansinėje – kreditinėje sistemoje. Galima teigti, kad pinigų – kredito sistemos reforma sudarė bene Lietuvos ekonominės nepriklausomybės koncepcijos dalį. Dar iki šiol nėra vieningos finansinės – kreditinės sistemos, ji tik kuriasi, nes planinio ūkio sąlygomis kreditas buvo netekęs savo vaidmens bei efektyvumo. Visos įmonės bei organizacijos savo laisvus pinigus privalėjo laikyti bankuose, nemokant už juos palūkanų. Po bankų krizės palaipsniui vėl atsigauna Lietuvos bankų sistema, veikia vertybinių popierių birža, įvyko daug pakitimų vykdant finansines – kreditines operacijas.

Šiuo metu kreditavimo procesus reglamentuoja Vyriausybės nutarimai, teisiniai aktai. Lyginant su rinkos ekonomikos šalimis, Lietuvoje kreditas dar neturi efektyvios įtakos ūkio subjektų finansinei veiklai ir bendriems kkrašto ekonominiams procesams.

Dabartiniu metu LR praktikuojamos šios kredito formos [1, p. 5 ]:

1. Valstybinis

2. Bankinis

3. Vartotojiškas

4. Komercinis

5. Tarptautinis

Kaip jau minėjome, valstybinio kredito atveju valstybė gali naudoti gyventojų lėšas laikomas taupomajame banke taip pat valstybinio socialinio draudimo lėšas arba išleisti vertybinius popierius.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniai popieriai – LR vardu LR vyriausybės serijomis išleidžiami skoliniai įsipareigojimai (LR valstybės iždo vekseliai ir LR vyriausybės obligacijos), patvirtinantys emisijos sąlygose apibrėžtas teises ir pareigas naudojami kaip skolinimosi būdas LR valstybės biudžeto deficitui ir kitoms įstatymuose nurodytoms reikmėms finansuoti ir galintys bbūti antrinės vertybinių popierių apyvartos objektas, jeigu emisijos sąlygos nenustato ko kita [7, p. 13] .

Lietuvoje VVP į apyvartą išleidžia Finansų ministerija, o juos išperka Finansų ministerija arba LR vyriausybės įgaliota institucija ar turto valdymo įmonė. VVP išleidžiami nematerialia forma, o parodoma tik įrašais asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose. Vertybinius popierius išleidžia vyriausybė, o savivaldybės Lietuvoje tuo neužsiima.

Vieniems VVP atrodo kaip “stebuklinga lazdelė”, kuri galėtų išgelbėti Lietuvos biudžetą, energetikus, bankus, o kitų nuomone, obligacijos destabilizuoja Lietuvos finansų rinką, pasiglemždamos lėšas, kurios galėtų būti skirtos pramonei kredituoti.

Ir Lietuvoje VVP pagal trukmę yra skirstomi į dvi grupes: trumpalaikiai – iždo vekseliai (galiojimo trukmę iki metų); bei ilgalaikiai – obligacijos. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, iždo vekseliai išleidžiami siekiant reguliuoti pinigų kiekį apyvartoje, todėl priskiriami pinigų rinkai. Obligacijos, kaip žinia, išleidžiamos biudžeto deficitui arba ilgalaikiams valstybinės reikšmės projektams finansuoti.Vyriausybė, tai pats pigiausias būdas pasiskolinti pinigų, nes apsieinama be tarpininkų, o didelė VVP paklausa sumažina skolinimosi kaštus.

Obligacijos Lietuvoje nėra naujas dalykas. Jau visus 1935 – 1936 metais buvo išleistos dvi 10 metų trukmės 33 mln. Litų vertės 4,5 proc. VVP emisijos, 1939 m. – 5 metų trukmės 50 mln. Litų vertės 4,5 proc. Po nepriklausomybės atkūrimo Finansų ministerija pirmą kartą išleido VVP 1994 m. lliepos 19-ąją. Tai buvo trumpalaikiai VVP, todėl geriau būtų juos priskirti prie iždo vekselių.

VVP aukcionus organizuoja Lietuvos Bankas pagal LB patvirtintus aukciono nuostatus. VVP platina specialias licencijas, turinčias finansų maklerio įmonės arba bankų maklerio departamentai. Antrinė apyvarta vykdoma nacionalinėje vertybinių popierių biržoje. VVP rinka gyvuoja jau beveik 4 metus. Per šį laikotarpį įvyko 287 Lietuvos Banko rengti VVP aukcionai, kuriuose išplatinta VVP už 124267 mln. litų vertės vertybinių popierių [29, p. 33]. Vertybinių popierių paklausa yra didesnė nei pasiūla .

1996 m. į Vyriausybės obligacijas daugiausia investavo Lietuvos investuotojai (74 proc.), iš jų komerciniai bankai (48 proc.), draudimo įstaigos (11 proc.), gyventojai (7 proc.). Užsienio investuotojai sudarė 26 proc., iš jų Didžioji Britanija (16 proc.), Estija (7 proc.), Latvija (1 proc.) [ 5, p, 6]. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, VVP rinka, skirtingai nuo kitų veiklos sferų, nestokoja investicijų iš užsienio. Taigi, didelė dalis pelno, gaunamo iš obligacijų, iškeliauja svetur. Todėl yra manoma, kad valstybei geriau būtų skolintis iš šalies gyventojų, leidžiant jiems iš to užsidirbti. Platinant obligacijas tarp gyventojų nedideliais kiekiais, būtų suteikta jiems galimybė jiem saugiai taupyti lėšas senatvei.

Specialistai teigia, kad didelė užsienio investuotojų įtaka rinkai, tam tikra prasme, pavojinga, nes jų staigus atsitraukimas gali sukelti problemų. Tačiau ddėl VVP pelningumo sumažėjimo užsienio investuotojų atsitraukimas vyko pamažu ir šiuo metu jų įtaka minimali. Pavyzdžiui praėjusiais metais užsienio investitorių dalis bendrosiose investicijose į VVP sudarė apytiksliai 33 proc. ir nuo laiko stabiliai mažėjo.

Taip pat mažėja ir fizinių investuotojų aktyvumas. Pavyzdžiui, 1996 m. po bankų krizės, kai palūkanos už VVP buvo 20 – 38 proc., fizinių investuotojų dalis investicijose į VVP – 8 proc., o šiuo metu – tik apie 0,7 proc. tai motyvuojama taip pat vertybinių popierių palūkanų sumažėjimu, o taip pat statistika rodo, kad gyventojai ėmė aktyviau investuoti į akcijas [27, p. 32].

Kad palaikyti VVP paklausą, diegiamos naujovės VVP pardavime. Pavyzdžiui, yra atidaromos asmeninės sąskaitos VP depozitoriume. Ši naujovė skirta daugiausia konservatyviem užsienio investuotojams, nepasitikintiems Lietuvos finansiniais tarpininkais. Ateityje turėtų būti keičiama ir Lietuvos Banke rengiamų aukcionų tvarka. Išleista už 60 mln. JAV dolerių vertės Lietuvos vertybinių popierių, kurie buvo platinami užsienio valstybėse. Numatyta, kas šių popierių išleidimo išlaidos, išskyrus palūkanas, bus padengtos iš šios paskolos lėšų [6, p. 33].

Valstybei ši rinka naudinga, nes sumažėjo valstybės skolinimosi sąnaudos – anksčiau dažniausiai skolintasi tik imant kreditus. Tačiau VVP iš esmės didina vidaus skolą, todėl ieškoma geresnių būdų biudžeto deficitui padengti. 1995 m. gruodyje Lietuva pirmą kartą buvo įtraukta

į tarptautinę vertybinių popierių rinką.

Perėjus į rinkos ekonomiką, Lietuva pradėjo bendradarbiauti su daugeliu V.Europos, kitomis išsivysčiusiomis šalimis. Tačiau kalbant apie tarptautinį kreditą, reikėtų pabrėžti, kad šiuo atveju dažniausiai skolininkė yra Lietuva.Mūsų šalies bankai ar kitos finansinės investicijos nėra tokios stiprios, kad galėtų išdavinėti kreditus kitoms šalims. Žinoma, yra įmonių, kurios, norėdamos kuo skubiau realizuoti savo produkciją, suteikia importuotojai komercinį kreditą. Tačiau tai nėra patikima ir tokiai šaliai kaip Lietuva yra per daug rizikinga, ypač kredituojant rytų kaimynus. Yra žinoma daugelis aatvejų, kuomet įmonės prarado nemažą dalį pinigų, perduodamos prekes į kreditą.

Kaip jau minėjome, Lietuva labiau yra linkusi skolintis nei skolinti. Skolinasi ne tik valdžios organai, bet paskolas gali gauti ir LR juridiniai ar fiziniai asmenys arba įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių iš vidaus arba užsienio kreditorių pagal paskolos sutartis arba kitus įsipareigojančius dokumentus, kurių sąlygų įvykdymą garantuoja valstybė. Valstybės garantija – LR turtinis įsipareigojimas grąžinti visą skolą arba jos dalį, ir apmokėti kitas su skola susijusias išlaidas kreditoriui už skolininką, uuž kurio įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė [ 19, p. 58 ].

Užsienio šalių kreditai gali būti teikiami kaip stabilizacijos fondas, importo kreditai, investiciniai kreditai ir kitomis sąlygomis [2, p. 31]. Stabilizacijos fondo lėšas paprastai teikia Tarptautinis valiutos fondas naujai įvedamos nnacionalinės valiutos stabilumui palaikyti. Importo kreditus teikia užsienio šalių bankai mokėjimo balanso palaikymui, įskaitant importuojamų prekių apmokėjimą. Investiciniai kreditai teikiami ekonominiams bei komerciniams projektams finansuoti (Lietuvos energetikos vystymuisi). Tačiau už kreditus tenka brangiai mokėti. Pavyzdžiui, 1995 metais Lietuva grąžino pirmąjį kreditą 30 mln.lt.JAV dolerių, kuriuos buvo skolinę iš Vokietijos “Vereins und Westbank” ir didžiules palūkanas. Kadangi pasiskolinti pinigai nebuvo panaudoti jokiam investiciniam projektui finansuoti, o skirti branduoliniam kurui Ignalinos AE pirkti, todėl visai logiška, kad “Vereins und Westbank” kreditas grąžintas ne iš jo dėka gautų pajamų, o iš kitos skolos. Su šiuo Vokietijos banku atsiskaityta Tarptautinio valiutos fondo skolintomis lėšomis. Apie 1995 – 1997 metus Lietuvos įsiskolinimų suma išaugo(žr. 5priedo 2 pav.). Didelė dalis buvo skirta investicijoms į energetiką, žemės ūūkio produkcijos importui, vyriausybės stabilizavimo programai, tačiau nė vienas rimtesnis investicinis projektas, galintis duoti pelno, nebuvo pradėtas. Grąžinti kreditus , žinoma, neskubama, nes nėra lėšų, o palūkanų, dar nė nepanaudojus visų skolintų pinigų, sumokėta apie 20 mln. JAV dolerių (palūkanų normos pateiktos 5 priedo 3 pav.). O paskutiniais metais Lietuvos užsienio paskolų dalis dar labiau padidėjo. Iki 1998 m. sausio 1 d. Lietuvai buvo suteiktos 253 paskolos, iš viso 2441,39 mln. JAV dol. ( žr. 5 priedo 1 pav.). iš jjų – 1697,57 mln. JAV dol. Užsienio paskolų gauta Lietuvos valstybės vardu ir 743,82 mln. JAV dol. Paskolų paimta su Lietuvos valstybės garantija. Grąžinta 613,44 mln. JAV dol., t.y. 30,4 proc. gautų paskolų. Skola užsienio šalių ir Lietuvos bankams, oficialioms finansų organizacijoms ir firmoms – 1402,70 mln. JAV dol. Iš jų užsienio šalių kreditoriams – 1401,73 mln. JAV dol. Taigi, vienam gyventojui tenka 379,11 JAV dol skolos.

Per 1997 metus Lietuvai suteikta 533,36 mln. JAV dol.paskolų užsienio valiuta. 66,2 proc. visų užsienio paskolų gauta JAV doleriais (žr. 5 priedo 2 lent.).

Analizuojant užsienio paskolų būklės pokyčius per 1990 – 1997 metų laikotarpį matyti, kad nuo 1991 metų suteikiamų Lietuvai paskolų užsienio valiuta sparčiai didėjo (žr. 5 priedo 3 lent.). Daugiausia paskolų suteikė Jungtinės Amerikos Valstijos – 603,21 mln. JAV dol. (žr. 5 priedo 4 lent.). Kaip buvo paskolos paskirstytos, žiūrėkite šeštame priede.

Skolinantis pinigus visuomet reikia pagalvoti, ar sugebėsi tą skolą grąžinti. Todėl viena iš svarbiausių priemonių valstybės skolinimosi strategijai įgyvendinti yra valstybės kredito reitingo nustatymas. Valstybės kredito reitingas atskleidžia valstybės galimybes ateityje grąžinti savo skolas [17, p.8]. Tai yra labai svarbi priemonė norint sudaryti galimybes Lietuvos bankams bei įmonėms skolintis užsienyje už mažesnes palūkanas. Dauguma investuotojų ir bankų paprasčiausiai negali ūkio ssubjektams, kurie neturi kredito reitingo. Dėl gero kredito reitingo atsiranda galimybės skolintis užsienyje už mažesnes palūkanas. Nesant valstybės kredito reitingo, dauguma skolintojų ir investuotojų gali manyti, kad valstybė bijo blogo kredito reitingo, o dėl to kyla valstybės skolinimosi kaina. Dėl šių priežasčių Finansų ministerija 1996 m. nusprendė nusistatyti tarptautinio kredito reitingą. Buvo pasirinkta viena iš labiausiai vertinamų reitingo amerikiečių kompanija” Moodys”, kuri jau turėjo patirties vertinant Rytų Europos šalis.

Reitingo kompanija, prieš susitikdama su Lietuva, turėjo išanalizuoti visą turimą informaciją apie ją, o po to nustato kredito reitingą. Lietuvai suteiktas reitingas buvo geresnis nei tikėtasi. Lietuva ateityje sieks ir kitos Amerikos “Standart and Poor” reitingo.

Kaip jau minėjome ankstesnėse dalyse, pagrindinė kreditavimo forma yra bankinis kreditas. Tačiau Lietuvą dėl nesaikingai išduodamų kreditų 1995 metais ištiko bankų krizė. Kadangi valstybės įstatymais ir norminiais aktais nebuvo apibrėžta ir sureguliuota kreditavimo praktika, tai Lietuvos bankų sistemoje susikaupė per didelis probleminių kreditų skaičius. Komerciniai bankai išduodami kreditus iš esmės užstatų ir garantijų nereikalavo. Taip pat nebuvo vykdoma kreditų panaudojimo kontrolė. Dėl to nemažai verslininkų, įmonių vadovų efektyviai nepanaudojo gautų kreditų, dėl aplaidumo iššvaistė iš bankų pasiskolintus pinigus. Bankų darbuotojai taip pat kvalifikuotai neįvertindavo besikuriančių firmų verslo planus. Bankai paprasčiausiai išduodavo kreditus pasitikėdami ūkio subjektų vadovų padorumu. BBūtent tai ir paskatino probleminių kreditų portfelio didėjimą. Taip pat atskiriems asmenims buvo išdavinėjamos paskolos už simbolines palūkanas arba ir be jų. Nekontroliuojamai veikianti bankų sistema sulaukė skaudžių pasekmių: beveik du trečdaliai bankrutavo palikdami daugiau kaip milijardą litų probleminių – negrąžinamų paskolų.

Taigi, iš to galima būtų padaryti išvadą, jog kuomet į bankininkystę žiūrima kaip į pelningą verslą: t.y. svarbu tik paskolinti ir gauti palūkanas iš abejotinų ir rizikingų sandorių, sulaukiama krizės.

Todėl šiuo metu, skaudžiai iš to pasimokius, bankų veiklą labiau ėmė kontroliuoti Lietuvos Bankas, jaučiama didesnė Vyriausybės įtaka. Šiuo metu bankai kreditus išduoda labai atsargiai, vykdo griežtą jų išdavimo kontrolę. Lietuvos Bankas yra nustatęs, kad paskolų suma, vienam skolininkui neturi viršyti 30 procentų banko kapitalo. Taupomojo banko skyriai neturi galimybės teikti didelės apimties paskolas, nes jų dydį yra gerokai apribojęs Centrinis bankas.

Pasak “Ūkio banko” paskolų skyriaus viršininko “bankas siekia būti universaliu banku, teikti kreditus įvairioms verslo šakoms”[14, p.8]. Svarbiausia žiūrėti, koks yra kliento verslo projektas, kaip jis pasiruošęs jį įgyvendinti, kokį jis turi turtą, kurį galėtų įkeisti. Šiuo metu “Ūkio bankas” visai nekredituoja žemės ūkio, vartojimo reikmenų pirkimo. Prieš suteikdami kreditą kitam bankui, prašo jo veiklos balanso. Jei tam tikri rodikliai kelia nepasitikėjimą, kredito neišduoda.

Pastaruoju metu į bankus vis

dažniau kreipiasi ir fiziniai asmenys, norėdami gauti kreditą buto įsigijimui, kadangi jau praėjo tie laikai, kuomet valstybė iš savo biudžeto statydavo žmonėms valdiškus ar kooperatinius butus. Nors dar ir dabar galima gauti iš valstybės lengvatinį kreditą, tačiau jos galimybės yra labai ribotos. Savivaldybėse nemažėja eilės gauti tokį kreditą, o pinigų Vyriausybė jiems skiria vis mažiau.

Todėl šiuo metu žmonės, norėdami įsigyti butą ar namą, kreditą greičiau gali gauti iš banko. Pavyzdžiui, vien tik bankas “Hermis” ko gero yra pirmasis bankas stengęsis ppadėti savo klientams įsigyti stogą virš galvos. “Hermis”, kaip ir kiti bankai, paskolas išduoda tik turintiems pastovias, pakankamo dydžio pajamas. Paskola suteikiama 10 metų, metų palūkanų dydis svyruoja nuo 9,5 proc. iki 12 proc.[13, p. 6]. Paskolos grąžinimo pradžia atidedama metams perkant butą, o paskolos būstui statyti – trejiems metams. Kiti Lietuvos bankai taip pat teikia vartotojiškus kreditus, tačiau sąlygas nusistato kiekvienas bankas pagal save. Nors kreditas iš esmės yra labai geras dalykas, tačiau tarp Lietuvos gyventojų jis nėra kol kkas populiarus. Žmonės bijo imti kreditus, bijodami gyventi skolon.

Šiuo metu Lietuvos Respublikos vyriausybė priėmė naują nutarimą, pagal kurį yra suteikiamas lengvatinis kreditas studentams. Maksimali suma, kurią galima paimti per metus – beveik tūkstantis dolerių. Sudarius sutartį su Mokslo ir studijų ffondo padaliniu, pinigai kas mėnesį lygiomis dalimis turi būti pervesti į studento sąskaitą banke. Pagal šį projektą turto įkeitimas nenumatytas.

Lietuvoje taip pat veikia ir kreditinės įstaigos lombardai, nuomos punktai. Reikėtų paminėti, kad daugelis bankų (“Vilniaus”, “Snoras”) suteikia galimybę savo klientams pasinaudoti ir kreditinėmis kortelėmis. Lietuvoje yra įsikūrusios ir kredito unijos, kurios geriau atitinka individo interesus, nes jos valdomos pačių unijos narių. Lietuvoje yra virš 20 veikiančių kredito unijų, kurių sąrašas bei suteiktos paskolos pateiktos 7 priede.

Taip pat Lietuvoje naudojamas lizingas, faktoringas, hipoteka, ”Ūkio bankas” žada įdiegti forfeitingą. Hipoteką reglamentuoja LR Hipotekos įstatymas. Lietuvos Respublikoje nustatytos šios hipotekos rūšys bei jų junginiai: paprastoji, jungtinė, svetimo turto, bendroji, sąlyginė. Hipotekos registruojamos hipotekos įstaigose, kurios steigiamos LR Vyriausybės nutarimu ir yra pavaldžios TTeisingumo ministerijai. LR numatytos tik standartinės paskolos – pirmiausia hipotekinės paskolos gavėjas iš kreditoriaus paima tam tikro dydžio paskolą, ir kas mėnesį lygiomis dalimis grąžina įsiskolinimą.

Lietuvoje lizingo operacijos buvo įteisintos 1994 m. viduryje, tačiau netapo labai populiarios. 1995 m. viduryje Lietuvoje pradėjo veikti bendrovė, “Vilniaus banko Lizingas”. Dabartiniu metu apie 90 proc. lizingo paslaugų teikia du ūkio subjektai: minėtasis “Vilniaus banko Lizingas” ir UAB “Hanza Lizingas’. Kuriasi ir naujos lizingo kompanijos. Jas įsteigė Lietuvos taupomasis bankas ir Žemės ūkio bankas. GGalima teigti, kad lizingas, kaip svarbus verslo finansavimo šaltinis, Lietuvoje dar nepaplitęs, tačiau dėl savo pranašumų, lyginant su kitais finansavimo šaltinis, turėtų ateityje sparčiau plėtotis. Nemažai pasiūlymų Lietuvos įmonės gauna ir iš užsienio lizinginių kompanijų. Lizingo paslaugas, norintiems įsigyti įrengimus užsienio šalyse, Lietuvoje taip pat siūlo norvegų kompanija “Embraas” arba kitos lizinginės kompanijos, priklausančios “Selvaag Gruppen” kompanijai. Su jomis galima sudaryti įvairaus tipo sutartis.

Lietuvoje, pavyzdžiui UAB “Žemės ūkio banko Lizingas” siūlo paslaugas norintiem įsigyti transporto priemones (lengvuosius automobilius, vilkikus), ŽŪ techniką, technologinius įrengimus, orgtechniką (kompiuterius, biuro baldus), nekilnojamą turtą. Lizingo paslaugas teikia ir juridiniams ir fiziniams asmenims. Konkrečios finansavimo sąlygos yra derinamos su kiekvienu klientu atskirai priklausomai nuo kliento finansinės būklės, objekto charakteristikos bei kitų priežasčių. “ŽŪB” lizingo terminai bei procentai pateikti 8 priede.

“Vilniaus banko Lizingas” sudarant nuomos sutartis pirmenybę teikia toms įmonėms, kurios eksportuoja savo gaminius ir naudoja naujausią technologiją. Sutartys sudaromos tik su Lietuvos įmonėmis, išskyrus biudžetines organizacijas ir fizinius asmenis.

Apklausus Lietuvos taupomojo banko kredito skyriaus darbuotojus, paaiškėjo, kad lizingą vykdo tik centrinis skyrius, esantis Vilniuje, o filialai tuo neužsiima.

Faktoringo operacijas taip pat atlieka ne kiekvienas bankas. Pasak “Ūkio banko” darbuotojų, bankas turi tik paruošęs sutartį ir greitu laiku turėtų pradėti vykdyti faktoringą.

Daugiau informacijos apie faktoringą radome UUAB “Hanza Lizingas”. Ji faktoringu finansuoja įmonių gaminamų prekių ar teikiamų paslaugų pardavimą. Konkrečiai UAB “Hanza Lizingas faktoringo paslaugas teikia:

• pardavėjams didmenininkams, kurių pirkėjais yra stambios parduotuvės ar parduotuvių tinklai;

• gamintojams, kurie parduoda savo prekes įgaliotiems atstovams;

• stambioms eksporto įmonėms, parduodančioms su atidėtu mokėjimu;

• gamintojams-importuotojams, perkantiems prekes kitose šalyse, kuriems reikalingos palankesnės apmokėjimo sąlygos ir kt.

Tačiau ne visi ūkio subjektai naudojasi šiomis bankų paslaugomos dėl informacijos stokos.

IŠVADOS

Šiandieninės ekonomikos sąlygomis daugelis įmonių sprendžia finansines problemas, kylančias dėl pinigų stokos.Plečiant įmonės veiklą vadovams reikia rinktis iš kokių šaltinių finansuoti naujus projektus. Teoriškai jie turi tris alternatyvias finansavimo galimybes: naudoti įmonės uždirbtą pelną, didinti įmonės kapitalą išleidžiant naujas akcijas ir skolintis. Neišsivysčiusių šalių kapitalo rinkoje dažnai nėra didelio išorinių kapitalo kaupimo šaltinių pasirinkimo. Jei vidinių įmonės išteklių nepakanka, o savininkai nelinkę arba nepajėgūs didinti akcinio kapitalo, tai paprastai tenka lėšas skolintis iš bankų ar kitų finansinių-kreditinių įstaigų, sukaupusių šalies ūkio subjektų laisvus piniginius išteklius.

Kreditas – tai ekonominė kategorija, nusakanti skolinto kapitalo judėjimą iš vienų subjektų, turinčių laikinai laisvų lėšų, kitiems subjektams, jų stokojantiems. Kreditinių santykių subjektai yra:

• kreditoriai (bankai, valstybė, kitos finansinės ir kreditinės institucijos, lombardai ir t.t.);

• skolininkai (fiziniai, juridiniai asmenys, atskiru atveju – valstybė, bankai ir t.t.).

Kreditavimo objektas – materialinės vertybės arba sąnaudos, kurioms skolininkas neturi ssavų lėšų.

Daugelis ekonomistų išskiria įvairias kredito funkcijas: tokias kaip laiko ir lėšų akumuliavimas ir jų išskirstymas paskolų forma; kontrolinė ir pan. Tačiau jos yra labiau būdingos pačių bankų sistemai, o ne kreditui. Visi autoriai sutaria, kad kredito pagrindinės funkcijos yra šios:

• paskirstomoji – reiškia, kad su pagalba vienų fizinių ar juridinių asmenų laikinai laisvomis piniginėmis lėšomis yra patenkinami laikini kitų fizinių ar juridinių asmenų poreikiai;

• pakeičiamoji – tai yra grynųjų pinigų pakeitimas kreditinėmis cirkuliacijos priemonėmis, o tarp įmonių ir organizacijų grynus pinigus pakeičia atsiskaitymai negrynais, darant atitinkamus įrašus bankų sąskaitose.

Kredito sistema veikia pagal šiuos principus:

• tiesioginis pobūdis;

• tikslinė kredito paskirtis;

• kredito grąžintinumas;

• kredito terminuotumas;

• kredito apdraudimas.

Rinkos ekonomikos sąlygomis, kuomet kreditas naudojamas laikantis anksčia

išvardintų principų, kredito vaidmuo pasireiškia tiek mikro, tiek makro lygiu:

• užtikrina gamybos proceso nepertraukiamumą;

• turi įtakos kapitalo koncentracijai ir centralizacijai;

• įtakoja mokslo ir technikos pažangos vystymąsi;

• padeda plėtoti tarptautinius ekonominius santykius;

• didina gyventojų pragyvenimo lygį.

Kaip stambiausios kredito rūšys išskiriamos nacionalinis ir tarptautinis kreditas, kurias, savo ruožtu, galima skirstyti į atskiras grupes pagal daugelį kriterijų: pagal tai, kas yra kreditinių santykių subjektai; pagal kreditu naudojimosi laiką; pagal tai kokia forma – pinigine ar prekine – suteikiamas kreditas ir pan.

Pagrindinės nacionalinio kredito formos:

• valstybinis;

• banko;

• vartotojiškas;

• komercinis.

Kai kurie ekonomistai pateikdami pagrindines nacionalinio kredito formas kalba ir apie hipoteką.

Kadangi tarptautinis kreditas savo esme nesiskiria

nuo nacionalinio, išskiriamos tos pačios pagrindinės, išskyrus vartotojišką, kredito formas. Tarptautiniai kreditiniai santykiai vyksta platesniu mastu, todėl kreditinės operacijos yra sudėtingesnės ir išsiskiria kai kuriais niuansais. Šių santykių subjektai yra importuotojas, eksportuotojas, jų bankai ir pan.

Kaip alternatyvios bankinėms paskoloms ypač paplitusios ( tiek vidaus, tiek tarptautiniuose santykiuose) tokios kredito formos:

• lizingas;

• faktoringas;

• forfeitingas.

Renkantis kredito formą, reikia atsižvelgti į daugelį veiksnių: kreditorių; kredito dydį; kredito kainą; terminus ir pan. Šiuos veiksnius reikia išanalizuoti kiekvieną atskirai ir vėliau juos apjungti į visumą.

Lietuvoje kredito sistema nnėra visiškai susiformavusi, trūksta patirties. Apie tai byloja ir 1995 m. bankų krizė Lietuvoje.Yra praktikuojamos visos anksčiau paminėtos kredito formos; leidžiami Vyriausybės vertybiniai popieriai, kurie turi didelę paklausą, plačiai naudojamas banko, vartotojiškas kreditas. Lietuvos bankai vykdo, kiti tik ruošiasi įdiegti, lizingo, faktoringo, taip pat ir forfeitingo operacijas.

Tarptautiniuose santykiuose Lietuva daugiausiai yra skolininkė. Daugelis įmonių, norėdamos greičiau realizuoti savo produkciją, palaikyti glaudesnius santykius su partneriais, suteikia komercinį ( tiek vidaus, tiek užsienio) kreditą. Dėl nepasitikėjimo bankais vis tik pirmenybė teikiama vvalstybiniam kreditui, kurio grąžintinumą garantuoja Vyriausybė.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. V.Lazdeika Kreditai ir paskolos. Kaunas, 1998.

2. J. Kazlauskas Tarptautinių kreditų rūšys, Vilnius, Šviesa, 1996.