Eksportinių kainų nustatymas

Turinys

Įvadas …………………………3

1. Eksporto ir kainų politikos samprata …………………….4

2. Eksportinių prekių kainų nustatymas ……………………7

3. Eksportinių prekių kainų nustatymo prielaidos ………………11

Išvados …………………………14

Literatūros šaltiniai …………………………15Įvadas

Kartais įmonės savo prekes užsienyje parduoda pigiau negu savo šalies rinkoje. Tai gali būti daroma dėl užsienio konkurencijos sąlygų arba dėl to, kad pardavinėjamos jau nebemadingos prekės, o gal priežastis ta, kad įmonė yra įpainiota į dempingo situaciją, kuri užsienio rinkoje prekes verčia parduoti žemesne nei vidaus rinkoje kaina.

Kai kurių žaliavinių prekių perteklius pasaulio rinkoje šalių vyriausybes per daugelį metų ppamažu vedė prie pasaulinių kainų kontrolės politikos. Pavyzdžiui, kai kurių šalių vyriausybės mėgina stabilizuoti kavos, cukraus, kai kurių brangiųjų iškasenų pasaulines kainas. Taip pat kai kurių šalių vyriausybės sudarė sutartis, kurios apima naftos, alavo ir kitas prekes. Tuo tarpu eksportuojančios įmonės turi

Siekiant išsiaiškinti kodėl firmos eidamos į užsienio rinkas elgiasi vienaip ar kitaip, kas įtakoja eksportinių prekių kainas ir kaip jos yra nustatomos pirmiausia reikia žinoti kas tai yra eksportas ir kainų politika. Taigi šias temas ir aprašiau. Kitose ddalyse aprašiau eksportinių kainų nustatymą ir jo prielaidas.1. Eksporto ir kainų politikos samprata

Prekės kaina – tai tam tikros valiutinės sistemos piniginių vienetų kiekis, kurį privalo sumokėti pirkėjas pardavėjui už prekes, kurias atvežė pardavėjas pagal bazines sąlygas į numatytą geografinį punktą.

Kainodara yyra sudėtingiausias prekių rinkos konjunktūros mechanizmas, jos barometras. Kaina atspindi visą kainodaros veiksmų sistemą: sąnaudų dinamiką, darbo rezultatų rodiklius, infliaciją, pasiūlos ir paklausos santykį, rinkos monopolizavimą ir pan. Kainų politika logiškai sujungia firmos tikslus, galimybes ir lėšas. Marketingo specialistų ir kainodaros bei kainų politikos ekspertų manymu, kainų nustatymas yra neatskiriama reprodukcijos proceso dalis visu prekių gyvavimo laikotarpiu. Taigi kainų politika – tai vadovavimas kainų nustatymo veiklai. Ji apima pagrindinius principus ir taisykles, kurias firma naudoja siekdama gauti maksimalų pelną ir garantuodama prekių konkurencingumą rinkoje.

Kainodarai keliami uždaviniai turi atitikti pagrindinį firmos pelną. Pirmiausia nustatomi tikslai, kurių siekia firma, įgyvendindama konkrečią kainų politiką. Turėdama visus būtinus duomenis apie savo gamybos bei cirkuliacijos kaštus ir nustačiusi rinkos kainų lygį, firma pradeda rengti ssavąją kainų politiką. Firmos tikslai glaudžiai susiję su jos padėtimi rinkoje, jos prekių konjunktūra, mokslinės bazės lygiu, finansine būkle, konkurencijos sąlygomis ir rinkos monopolizavimu.

Firmos tikslai gali būti įvairūs: didžiausio pelno artimiausiu laikotarpiu; nustatyti konkurencingo lygio kainas, išsaugant vidutinę pelno normą, arba nustačius žemesnes kainas, siekti minimalaus pelno, išsaugant rinkos pozicijas ir t.t. šiems tikslams įgyvendinti pasirenkama reikalinga kainų politika. Pavyzdžiui, jei firmos svarbiausias tikslas yra didinti realizacijos apimtį, tai ji gali pasirinkti žemesnių už konkurento kainų politiką. Galima siekti iir kelių tikslų. Kai kada jie gali netgi prieštarauti vienas kitam. Rengdama savo kainų politiką firma gali, pavyzdžiui, nuspręsti:

1. siekti, kad kainos būtų žemesnės nei konkurentų;

2. laikytis rinkos kainų, t.y. kartoti konkurentų kainas;

3. garantuoti „prestižinę“ kainą, t.y. aukštesnę negu konkurentų, tuo pabrėžiant itin gerą prekės kokybę ir t.t.

Rengiant kainų politiką, gali atsirasti ir kitokių tikslų, tada bus imamasi ir kitokių priemonių jiems įgyvendinti. Kainų politiką firma gali ruošti ilgam laikotarpiui arba atvirkščiai – dažnai keisti. Tikslingiausias yra lankstus požiūris į kainodarą, leidžiantis gerai prisitaikyti prie pakitusių sąlygų. Gali susidaryti tokia situacija, kai firma bus priversta laikytis nevienodos kainų politikos įvairioms prekių rūšims. Kai kuriais atvejais nebus laikomasi jokios politikos, o tiktai nustatomos rinkos kainos. Tačiau jos rengimu ir įgyvendinimu bus susirūpinta pradėjus gaminti ir realizuoti naują produkciją. Toms firmoms, kur kainodara smarkiai veikia realizaciją, kainų politika būtina tiek pat kiek reklama, naujos produkcijos kūrimas, paskirstymas ir kitos rinkos politikos rūšys.

Nepaisant to, kiek produkcijos įmonė parduoda vietinėje rinkoje, yra labai svarbu, kad ji prekiautų užsienio rinkose. Įmonė, nusprendusi įeiti į užsienio rinką, kartu turi nuspręsti, kokiu būdu ji tai darys ir kiek užsienio rinkos ji nori turėti. Yra keletas ėjimo į užsienio rinką būdų. Kiekvienas iš jų teikia neblogų veiklos ttarptautinėje ir netgi pasaulinėje rinkoje plėtojimo galimybių. Vienas iš plačiai paplitusių ėjimo į užsienio rinką būdų yra eksportas. Eksportas – tai prekių pardavimas užsienio rinkose.

Pagal tarptautinės prekybos statistikoje taikomą eksporto ir importo operacijų klasifikaciją eksporto operacijos apima:

– šalyje pagamintų, užaugintų ar išgautų, taip pat anksčiau laikinai iš užsienio įvežtų, papildomai apdorotų prekių išvežimą iš šalies;

– reeksporto operacijas, t.y. anksčiau įvežtų iš užsienio ir papildomai neperdirbtų prekių eksportą. Pasitaiko, kai dėl kainų skirtumo prekės reeksportuojamos, net neįvežant jų į reeksportuotojo šalį. Reeksporto o.peracijos atliekamos parduodant prekes tarptautiniuose aukcionuose ir prekių biržose;

– prekių iš laisvųjų ekonominių zonų ir muitinės sandėlių išvežimą į užsienį.

Įmonė, eksportuojanti savo produkciją į užsienio rinkas, gali tai daryti keliais būdais:

1. per tarpininkus vidaus rinkoje – tarpininkų savo šalyje paslaugomis naudojasi įmonės, kurios tik pradeda užsienio ekonominę veiklą. Netiesioginiam eksportui (kai įmonė vykdo eksporto operacijas per tarpininkus vidaus rinkoje) reikia mažesnių investicijų (nereikia gaišti užmezgant ryšius su užsienio partneriais, išlaikyti prekybos personalo užsienyje, tirti užsienio rinkos, be to jis susijęs su mažesne rizika. Tarpininkų funkcijas atlieka įmonės, kurių pagrindinės veiklos sritis yra užsienio prekybos operacijos, arba įmonių asociacijos, kurios specializuojasi užsienio prekyboje.

2. pagal kontraktą su užsienio pirkėju – įmonei, pradėjusiai eksporto operacijas, reikia vengti ilgalaikių įsipareigojimų. Ji tturi būti nepriklausoma nuo prekybos tarpininkų, kad galėtų bet kada nutraukti savo veiklą, kai jam pačiam pavyks užmegzti ryšius su galutiniu savo produkcijos vartotoju ar mažmeniniu prekybininku užsienyje.

3. per atstovus užsienyje – gamintojas pasirašo sutartį su savo atstovu užsienyje ir jam suteikia teisę surasti prekybos partnerį. Priklausomai nuo atstovui suteikiamų įgaliojimų jis gali veikti kaip agentas, delkrederė (it. del credere – pasitikėtinai), agentas komisionierius, prekybos agentas, prekybos namai.

4. per atstovybę užsienyje – eksportuotojo ir jo atstovo interesų konflikto galima išvengti, eksportuotojui steigiant savo prekybos atstovybę užsienyje. Bet eksportuotojo išlaidos prekybos atstovybei užsienyje steigti visiškai atsipirks tik tada, kai pardavimo apimtys bus pakankamai didelės. Be to, prekybos atstovybę įsteigti pajėgi tik finansiškai stipri įmonė.2. Eksportinių prekių kainų nustatymas

Kainos nustatymas yra pakankamai sudėtinga problema netgi tada, kai prekė realizuojama vidaus rinkoje. Neretai pasikliaujama intuicija ir einama pačiu primityviausiu bandymų ir klaidų keliu. Ši problema tampa dar sudėtingesnė tarptautinėje rinkoje. Kainos, ir ypač pelnas, labai priklauso nuo valiutų keitimo kurso, bazinės kainos apskaičiavimo rodiklių, taip pat ir nuo tarpininkų, kurių veiksmus ne visada įmanoma kontroliuoti ir valdyti.

Eksportinė prekės kaina – tai tam tikros valiutinės sistemos piniginių vienetų kiekis, kurį pirkėjas turi sumokėti pardavėjui vienokia ar kitokia valiuta už visas prekes ar tos prekės

vienetą suderintomis bazinėmis sąlygomis.

Prekių eksporto atveju dažnai yra naudojamas kainos elementų apskaičiavimo metodas:

1. gaminio vieneto išlaidos: medžiagos, darbas, įmonės pridėtinės išlaidos, administracijos išlaidos, eksporto valdymo išlaidos, rėmimo išlaidos;

2. eksporto išlaidos: specialių etikečių ir įpakavimo išlaidos, ženklinimo išlaidos, krovimo ir tvirtinimo išlaidos; išsiuntimas: dokumentų apiforminimas, gaminio draudimas; pradinė pardavimo kaina, plius prekybos agento komisiniai (jeigu tokie yra), banko palūkanos, pardavimo veiklos išlaidos;

3. eksportuojamų prekių transportavimo išlaidos: vidaus frachtas, prieplaukos mokestis, oro transporto kaina, jūrinis frachtas, draudimas.

Firma, priimanti sprendimą dėl eksportinės kkainos, privalo surinkti ir apdoroti įvairią informaciją, leidžiančią nustatyti konkurencijos lygį, gamybos apimtį bei kaštus, gautų įplaukų iš prekių pardavimo ir pelno santykį bei vyriausybės politiką. Ją galima sugrupuoti taip:

1. informacija apie rinką apskritai;

2. informacija apie konkurenciją;

3. informacija apie kainas;

4. informacija apie vyriausybės politiką;

5. informacija apie gamybą ir kaštus;

6. informacija apie įplaukas iš prekių pardavimo ir pelną.

Suprantama, visos šios informacijos firma nesugebės gauti iš karto. Gali tekti pasinaudoti kitos specialios firmos, užsiimančios rinkos tyrimais, paslaugomis. Gavus informaciją, būtina patikrinti, aar ji patikima.

Be viso to, firma turi ištirti rinką, kurioje ji parduoda savo prekes ar paslaugas, ištirti savo pramonės šaką ir kitas pramonės šakas, kurių produkcija yra tiesioginis jos konkurentas.

Kad būtų galima rinką išanalizuoti kainų požiūriu, būtina ją ssuskirstyti į mažesnius segmentus. Vienas iš variantų gali būti rinkos suskirstymas į geografines sritis, viena nuo kitos atskirtas muitinių barjerų, didelių atstumų ir pan. Paprastai tiriama visa rinka, t.y. ne tik ta rinkos dalis, kurioje realizuojamos firmos prekės, bet ir ta, kur realizuojamos jos konkurentų prekės. Komercinės vadovybės uždavinys – surasti savo dalį visoje rinkoje ir prekėmis tenkinti jos poreikius.

Ne taip jau paprasta tiksliai nustatyti prekės rinką, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Paprastai ištiriama ne tik gaminamos prekės, bet ir jos pakaitalų rinka. Pavyzdžiui, firma, gaminanti virves iš natūralaus pluošto, turi atidžiai stebėti analogiškų gaminių iš dirbtinio pluošto gamybą ir rinką. Firma taip pat privalo ištirti išleidžiamo gaminio paklausos perspektyvas ir jos pakaitalus ateityje. Reikia ištirti, ar neatsiras ggalimybių patenkinti kokį nors apibrėžtą poreikį. O gal dar nežinomos ar mažai žinomos prekės gali tenkinti naujų, dar neatvertų, rinkų poreikius?

Pirmiausia reikėtų susidaryti vaizdą apie viską apskritai, po to bandyti nustatyti turinčiai tam tikrą kainą prekei įvairius šios rinkos segmentus. Labai svarbu atsižvelgti į perspektyvinį rinkos augimą. Po to, kai firma nustatė rinkos pobūdį, dydį ir augimą, būtina kiekviename sektoriuje išanalizuoti konkurencijos pobūdį, nes būtent šis veiksnys lemia kiekvieno sektoriaus kainos lygį. Kitas analizės etapas – detalesnis rinkos tendencijų ttyrinėjimas firmos darbo rezultatus rinkoje lyginant su visa rinkos struktūra. Tuo pat metu, stengiantis išsiaiškinti konkurentų kainų politiką, būtina, išanalizuoti konkurentinių firmų prekių pardavimo rezult.atus ir jų augimo spartą. Tuo atveju, kai rinkoje dirba nedaug firmų ir kiekviena iš jų kontroliuoja didelę rinkos dalį, vienos firmos prekės kainos pakeitimas dažniausiai sukelia ir gana žymų kitų firmų prekių kainų pakitimą. O tais atvejais, kai rinkoje dirba daug firmų ir kiekvienos jų prekės sudaro nedidelę rinkos dalį, vienos firmos kainų pakeitimas nebūtinai sukels kitų firmų prekių kainų kitimą. Todėl prieš nustatant prekių kainų politiką, firma privalo turėti vaizdą apie jų rinkos struktūrą.

Užsienio prekybiniai tarpininkai yra labiau suinteresuoti palaikyti aukštas prekių kainas, kurios leidžia gauti didesnę pelno maržą nedidinant apyvartos apimčių. Šiuo požiūriu yra prasminga laikytis kietos kainų užsienio rinkoje politikos. Vienas iš gerai žinomų kainos išsaugojimo būdų yra kartelis. Kartelis yra vienodus gaminius gaminančių bendrovių pastangų suvienijimas siekiant išsaugoti konkurencinį pajėgumą. Vienokiomis ar kitokiomis formomis karteliai veikia plieno, aliuminio, trąšų, elektros prekių, naftos kuro, dirbtinio pluošto, dažų rinkose.

Išeinant su savo preke į užsienio rinką, eksportinė kaina turi ne tik dengti kaštus bei garantuoti numatytą rentabilumo lygį, bet ir atitikti pasaulinės rinkos kainas. Norint nustatyti pasaulinės rinkos kainų lygį, būtina surinkti iinformaciją apie kainas, todėl reikia žinoti, kur jos ieškoti, t.y. žinoti, kur ji skelbiama. Šaltiniai įvairūs. Kainų indeksai, taip pat konkrečios kai kurių prekių kainos skelbiamos daugelio šalių nacionaliniuose bendrojo ekonominio pobūdžio ir pramonės statistikos leidiniuose, tarptautinėse ir regioninėse publikacijose, specialiuose leidiniuose, kuriuose skelbiama gana detali informacija apie kainas arba kainų indeksus.

Svarbiausias informacijos šaltinis apie prekių ir prekių grupių kainas yra įvairūs šakiniai leidiniai. Antai JAV žurnale „American Machinist“ skelbiami metalo apdirbimo pramonės kainų indeksai – suvestinis indeksas, taip pat šių prekių grupių indeksai: metalo apdirbimo mašinos ir įrenginiai; kitos mašinų rūšys; elektros mašinos; gaminiai iš metalų. Ketvirtiniuose biuleteniuose „Cost Engineering“ skelbiami chemijos ir gretutinių pramonės šakų duomenys apie gamybos kaštus ir įrenginių kainas.

Be visų spausdintinių leidinių dabar ypač plinta informacija disetėse ir magnetinėse juostose. Informacijos vartotojams tokią informaciją lengviau apdoroti kompiuteriais. Taip pat sparčiai plinta ir informacinių paslaugų rinka, taikanti kompiuterinę techniką. Šiuo metu pasaulyje yra per 2000 automatizuotų duomenų bazių, dirbančių dialogo režimu įvairiomis – mokslo, technikos, ekonomikos, statistikos ir kitų mokslų žinių šakomis. Daugelio duomenų bazių informaciniai masyvai apima įvairią bendros ekonomikos, finansinio ir konjunktūrinio bei kainų pobūdžio informaciją. Konjunktūriniam (kainų) darbui vertingos užsienio duomenų bazės, apimančios ekonominę ir socialinę statistiką, taip pat pagal ją ssudarytos prognozės, finansinė informacija apie firmų gamybinę bei realizacinę veiklą, kotiruotės ir kitų fondų ir prekių biržų informacija, periodinių leidinių straipsnių tekstai ekonomikos ir finansų klausimais, didmeninių ir užsienio prekybos kainų eilutės, įvairių prekių informacinės ir kontraktų kainos, firmų informacinių biuletenių medžiaga ir t.t.

Užsienio duomenų bazės panaudojimas labai sumažina laiko sąnaudas ieškant būtinos konjunktūrinės (kainų) informacijos. Be to, ji gerokai operatyvesnė, nes kol informacija paskelbiama įvairiuose leidiniuose, praeina daugiau laiko, nei ji patenka į duomenų bazę..3. Eksportinių prekių kainų nustatymo prielaidos

Eksportinės kainos formavimas susijęs su daugybe kintamųjų, kurie įvairiose rinkose skiriasi. Net pasiūlymų kaina – „franko išsiuntimo punktas“ sąlygomis gali iš esmės skirtis įvairiose vietose. Pavyzdžiui, konkretūs vartotojai gali reikalauti, kad pristatant prekes vidinei rinkai, jos būtų ne standartiškai, o specialiai įpakuotos. Analogiškai eksportinės produkcijos sąnaudos auga dėl būtinumo markiruoti prekes ir papildomai kontroliuoti jos kokybę. Tačiau, kalkuliuojant eksportinę kainą, į ją neturi būti įtraukiamos reklamos ir realizavimo skatinimo išlaidos, kurios atsiranda prekę realizuojant vidaus rinkoje.

Kai tik prekė palieka firmą, kainos sudedamųjų dalių, kurias reikia įtraukti į kainą, kiekis didėja. Pavyzdžiui, pervežimas oro transportu gali būti pageidaujamas vienose rinkose ir nepriimtinas kitose. Kai kuriose šalyse tenka kreiptis į vietines agentūras dėl tam tikrų paslaugų, sukeliančių papildomas išlaidas, kitose

– šito nereikia. Jeigu iki rinkos toli, gali prireikti perkrauti krovinį tarpiniame punkte, o tai taip pat susiję su papildomomis išlaidomis ir t.t.

Analizuojant eksportinės kainos sudedamąsias dalis ir jų reikšmę, riekia turėti galvoje šias aplinkybes:

1. tais atvejais, kai muitas ir nuolaidos realizavimo kanalams nustatomi ne kaip pastovus dydis, o procentais, tai net labai nedidelis produkcijos savikainos pakitimas turi reikšmingą įtaką kainos, pagal kurią prekė parduodama galutiniam vartotojui, dydžiui. Šis reiškinys vadinamas sąnaudų kitimo multiplikaciniu efektu.

2. pakitusios mažmeninės kainos įtaką eeksportuotojo įplaukoms iš savo produkcijos pardavimo iš dalies „suryja“ įvairių realizavimo pakopų nuolaidos. Tai atsitinka tuo atveju, kai šių nuolaidų dydis procentais lieka nepakitęs.

3. kai eksportuotojo prekės savikaina išauga, reikia vengti per daug didinti mažmeninę kainą galutiniam vartotojui ir nekeisti nuolaidų dydžio įvairiems realizavimo kanalams.

4. tais atvejais, kai eksportuotojo prekės savikaina mažėja, reikia siekti mažinti kainas galutiniam vartotojui, mažinant įvairiems pirkėjams suteikiamas nuolaidas.

5. tais atvejais, kai galutiniam vartotojui mažmeninė kaina didėja, eksportuotojas privalo užtikrinti kelią tarpininkams ar pirkėjams gauti didesnį ppelną ir stengtis išlaikyti jų pajamas.

Ar eksportuotojas galės praktiškai realizuoti aptartas rekomendacijas, labai priklausys nuo jo santykių su kontrahentais. Dažnai pasirodo, kad daugiausia, ką jis gali padaryti, – tai pasidalyti su savo kontrahentais nauda, atsirandančia dėl kainų ir nuolaidų kkitimo.

Norėdamas įvertinti rinkos įtaką pelnui ir įplaukoms iš prekių pardavimo, eksportuotojas, kalkuliuodamas kainą, gali elgtis dvejopai, t.y. įvertinus rinkai priimtinas mažmenines kainas, nustatyti priimtiną rinkos kainą. Toks kainodaros metodas vadinamas pasitiktiniu.

Be to, priimant sprendimus dėl eksportuojamų prekių kainų, reikia atsižvelgti į:

1) rinkos segmentą, į kurį firma nukreipia savo pastangas;

2) pardavimo apimtį (žema kaina – didelė pardavimo apimtis, aukšta kaina – maža pardavimo apimtis);

3) prekių pardavimo rinkoje pelningumą: nedidelis pelnas, pardavus daug prekių, vidutinis pelnas, esant vidutinei pardavimo apimčiai, didelis pelnas, dirbant nedideliame, bet brangiame pagal kainų lygį rinkos segmente;

4) tam tikro laikotarpio rinkos pelno įgyvendinimą, t.y. gauti pelną darbo pradžioje, kol prekė nauja, vėliau, siekiant sėkmingai kovoti su konkurentais, mažinti kainas, išlakant pakankamą pelną;

5) gamybinius firmos planus, t.y. bbūtinumą panaudoti laisvą gamybinį pajėgumą masinei gamybai plėtoti arba koncentruoti aukštos kvalifikacijos darbo jėgą, siekiant intensyviai ją panaudoti.

Kai rinka ištirta, atsižvelgta į kainos nustatymo prielaidas ir veiksnius, eksportinės kainos nustatymą sąlygiškai galima suskirstyti į tris etapus:

1. remiantis gamybos kaštais ir planuojama pelno norma, kalkuliuojama vidinė kaina;

2. kainos kalkuliacija patikrinama konjunktūros ir kainų skyriuje. Čia įvertina.mos prekės techninės ir ekonominės savybės, jos paklausa, kainos konjunktūra, visos realizacijos išlaidos (reklama ir kitos pridėtinės išlaidos). Peržiūrimos ankstesnių kontraktų kainos, einamosios pasaulinės kainos, ppasaulinių kainų indeksai. O jeigu prekė visiškai nauja ir pasaulinė rinkos kaina nesusiklostė – remiamasi gamybos ir cirkuliacijos kaštais ir vidinių didmeninių kainų lygiu;

3. kaip komercinių susitarimų rezultatas nustatoma galutinė priimtina eksportinė kaina.

Eksportuotojas, priimdamas sprendimus dėl savo prekių kainų, visada turi būti lankstus ir turėti veikimo laisvę. Per didelis dėmesys gamybos kaštams gali sąlygoti siaurą požiūrį ir visų galimybių, kurias jam teikia rinka jo prekėms parduoti, nepanaudojimą. Išeities taškas, priimant sprendimus dėl kainų, turi būti rinkos konjunktūra ir potencialiosios jos galimybės.Išvados

Pasaulinė kaina – tai konkrečios prekės pagrindinio tiekėjo eksportinė ir svarbiausių konkrečios prekės importo centrų importinė kaina. Abiem atvejais turima galvoje stambių reguliarių komercinių operacijų kainos laisvai konvertuojama valiuta.

Norint sėkmingai realizuoti pasaulinėje rinkoje prekę, reikia, kad jos kaina būtų pasaulinės rinkos kainų lygio arba žemesnė už ją. Taip pat kompleksinis jos kokybės rodiklis privalo būti aukštesnis arba atitikti konkurentų gaminamų prekių kokybę.

Kad kainų apskaičiavimai būtų tikslesni ir objektyvesni, ypač tada, kai pasaulinėms kainoms apskaičiuoti naudojama operatyvi informacija, t.y. kontraktų kainos, pasiūlymai ir panašiai, reikia vadovautis rekomendacijomis išvardintomis šiame darbe.Literatūros šaltiniai

1. R. Kuvykaitė „Ryšių su užsieniu organizavimas“, KTU, Technologija, 1995 m.

2. A. Bartkienė „ Rinkos kainų politika ir kainodara“, Valstybinis leidybos centras, Vilnius, 1997 m.

3. A. Bartkienė „Firmų kainų politika“, Valstybinis leidybos centras, Vilnius, 1992 m.

4. Š. Pajarskas „Kontraktinė kainodara ir valstybinis reguliavimas rinkos ekonomikoje“, Balticon, Vilnius, 1992 m.

5. S. Urbonavičius „Marketingo pagrindai“, Vilnius, 1990 m.