Centralizuotas ūkis, jos krizė

Turinys

Įvadas 3

Centralizuotas ūkis 4

Centralizuoto ūkio krizė 8

Išvados 10

Literatūra 11Įvadas

Kaip bus atsakyta į pagrindinius ekonomikos klausimus – ką, kaip ir kam gaminti priklauso nuo ekonomikos sistemos. Ekonomikos sistemos dažniausiai skirstomos į papročių, grynojo kapitalizmo, centralizuotą ir mišriąją ekonomikos sistemas.

Esant centralizuotai ekonomikos sistemai, visus sprendimus dėl to, ką, kaip ir kam gaminti, priima vienas centras ar grupė. Ši sistema remiasi kolektyvine nuosavybe. Vietoje rinkos stimulų šiuo atveju naudojamos centrinių valdymo institucijų komandos.

Komandinė (centralizuota) ekonomika remiasi kolektyvine (grupine) nuosavybe. Pagrindinės gamybos priemonės priklauso valstybei, o ištekliai sskirstomi pagal planą. Komandinės ekonomikos sistemos tipas viešpatavo Sovietų Sąjungoe, Albanijoje, Kuboje, Š,Korėjoje, Kinijoje – buvo centralizuotas planavimas. Planuotjai nusprendžia, kokias prekes gaminti ir kokias paslaugas teikti, kur statyti naujas įmones ir kiek jose dirbs darbininkų, kokie bus jų atlyginimai, kas bus pagamintos produkcijos vartotojai. Planingai nustatomas produkcijos kaina, kiekis ir t.t.

Gyvenime ilgesnį laiką negalėtų egzistuoti nei grynai kapitalistinė, nei grynai centralizuota ekonomikos sistema. Pirmoji gana greitai suformuotų įvairias grupuotes, siekiančias dominuoti rinkose. Centralizuotoje sistemoje atsiranda neįveikiamų problemų, kai bandoma vviename centre apdoroti visą informaciją, kuri būtina koordinuojant daugybės ekonominių vienetų veiklą. Todėl tose šalyse, kurios priskiriamos prie centralizuotos sistemos grupės, greta centralizuoto valdymo esama nemažai rinkos sistemos elementų.Centralizuotas ūkis

Rinkos ekonomikoje daugumą sprendimų dėl gamybos priima individualūs gamintojai, apskaičiuodami pelną, ttuo tarpu daugumą ūkinių sprendimų centralizuotoje sistemoje priėmė centralizuoto planavimo tarnybos komandinių nurodymų forma.

Planinė sistema veikė taip. Pirmiausia valdžia nustato norimą ekonomikos augimo procentinį lygį per ateinančius penkerius metus, taip pat šiam augimui užtikrinti būtiną investicijų dydį. Penkmečio planą detalizuoja metinia planai, konkrečiai nustatantys gamybos apimties užduotis visos ekonomikos mastu. Planavimo tarnybos tikslų ir planų savavališkai nenustato. Planai daromi detaliai konsultuojantis su ūkio šakų ar didelių įmonių atstovais. Šie gali pateikti siūlymus, kaip tobulinti planus. Centralizuotoms planavimo tarnyboms sudarius planus, kiekviena įmonė privalo vykdyti jai nustatytą konkrečią gamybinę užduotį. Įmonių vadovai gauna premijas, skiriami į aukštesnes pareigas, jeigu jie įvykdo ir viršija planines užduotis.

Kiekvienas iš mūsų kasdien naudojasi begale gėrybių ir paslaugų -maitindamasis, rengdamasis, rūpindamasis stogu virš galvos ar paprasčiausiai lleisdamas laiką savo malonumui. Savaime suprantama, jos mums prieinamos, jei esame pasirengę už jas mokėti. Mes niekada nesusimąstome, kokia daugybė žmonių vienaip ar kitaip yra prisidėję teikiant šias gėrybes ir paslaugas. Mes niekada savęs neklausiame, kaip gretimos krautuvės arba šių laikų universalinės parduotuvės lentynose atsiranda daiktai, kuriuos norime nusipirkti, ir kokiu būdu dauguma mūsų sugebame užsidirbti pinigų šiems daiktams nusipirkti. Natūraliai peršasi mintis, jog kažkas turėjo duoti įsakymus, kad „reikiami“ produktai būtų gaminami „reikiamais“ kiekiais ir tiekiami į „reikiamas“ vietas. TTai vienas iš būdų koordinuoti daugybės žmonių veiklą – kariuomenės taikomas būdas. Generolas įsako pulkininkui, pulkininkas majorui, majoras – leitenantui, leitenantas – viršilai, o viršila – eiliniam.

Tačiau toks komandinis, centralizuotas metodas gali būti vienintelis ar pagrindinis organizavimo metodas tik labai mažoje grupėje. Net pats autokratiškiausias šeimynos galva negali kontroliuoti kiekvieną kitų šeimos narių veiksmą vien įsakymais. Jokia bent kiek didesnė kariuomenė negali būti valdoma vien komandomis. Generolui neįmanoma turėti visą informaciją, kuri reikalinga valdant kiekvieną žemiausio eilinio veiksmą. Kiekviename įsakymų grandines žingsnyje kareivis, karininkas ar eilinis privalo turėti nuožiūros laisvę, kad galėtų atsižvelgti į tą konkrečių aplinkybių teikiamą informaciją, kurios neturi įsakantis karininkas. įsakymai turi būti papildomi savanorišku bendradarbiavimu – mažiau akivaizdžiu ir subtilesniu, bet kur kas svarbesniu daugybės žmonių veiklos koordinavimo būdu.

Rusija yra standartinis pavyzdys didžiulės ekonomikos, tariamai tvarkomos įsakymais. Tačiau tokia centralizuotai planuojama ekonomika yra daugiau regimybė negu faktas. Kiekviename ekonomikos lygmenyje įsiterpia savanoriškas bendradarbiavimas, papildantis centrinį planavimą arba atsveriantis jos nepaslankumą, kartais legaliomis, kartais nelegaliomis priemonėmis.

Organizacinę centralizuoto ūkio mechanizmo struktūrą užtikrino didžiulio valstybinio aparato funkcionavimas, jo poveikis gamybai. Centrinę vietą organizacinėje ūkio struktūroje užėmė pagrindiniai valdymo organai – šakinės žinybos. Toks mechanizmas, koncentruojantis materialines vertybes, darbo jėgą ir lėšas svarbiausiems to meto uždaviniams spręsti, iš pradžių leido iiš dalies užtikrinti socialinę ir ekonominę pažangą. Tačiau vėliau ypač sutelkus dėmesį į šalių industrializavimą, atsiliko kitos šakos, taip pat kentėjo socialinė sfera.

Socialistinę nuosavybę sudaro ne vien gamybos priemonės, bet ir visuomeninių organizacijų, taip pat profsąjungų ir kitų organizacijų turimas turtas, reikalingas pastarųjų uždaviniams įgyvendinti. Greta valstybinės ir kooperatinės nuosavybės centralizuoto ūkio sistemoje funkcionavo ir piliečių asmeninė nuosavybė, kurią sudarė: namų apyvokos bei ūkio reikmenys, apibrėžt.o ploto gyvenamasis namas, darbo santaupos. Asmeninės nuosavybės pagrindą sudarė darbinės pajamos. Žemės ūkyje valstybinių ūkių darbininkams buvo leidžiama laisvu nuo darbo laiku savo mažuose privačiuose plotuose auginti derlių ar gyvulius savo pačių vartojimui arba pardavimui santykinai laisvoje rinkoje. Šie plotai apėmė mažiau nei vieną nuošimtį visos šalies dirbamos žemės, bet, sakoma, kad jie teikė beveik trečdalį visos žemės ūkio produkcijos Tarybų Sąjungoje („sakoma“, nes labai gali būti, kad kai kurie valstybinių ūkių produktai slapta gabenami į privačių produktų rinką). Centralizuoto ūkio sistemoje beveik visiškai nebuvo privatinės nuosavybės. Glaudus ryšys tarp kainų sistemos trijų funkcijų savaip pasireiškia komunistiniuose kraštuose. Visa jų ideologija pagrįsta tariamu darbo išnaudojimu kapitalizmo sąlygomis ir atitinkamai pranašumu visuomenės, kuri vadovaujasi Markso teze „kiekvienam pagal poreikius, iš kiekvieno pagal sugebėjimus“. Tačiau grynai komandines ekonomikos negalimumas neleido jiems pajamas visiškai atskirti nuo kkainų. Žemės, pastatų ir kitų fizinių išteklių atžvilgiu jie daugiausia pasistūmėjo Į priekį padarydami juos valdžios nuosavybe. Bet ir čia šių priemonių padarinys – stimulų palaikyti ir tobulinti fizinį kapitalą stoka. Kai daiktas yra visų nuosavybė, jis yra niekieno nuosavybė, ir niekas nėra tiesiogiai suinteresuotas jį saugoti ar rūpintis jo būkle. Štai kodėl pastatai Tarybų Sąjungoje, panašiai kaip komunaliniai namai Jungtinėse Valstijose, atrodė nutriušę nepraėjus keletui metų nuo jų pastatymo, valstybinių gamyklų įrenginiai greitai genda ir juos nuolat reikia remontuoti, o piliečiai turi kreiptis į juodąją rinką norėdami išlaikyti tą kapitalą, kurį jie turi asmeniniam naudojimui.

Pelnas centralizuotoje ekonomikoje susidaro ir nustatomas panašiai kaip kapitalistiniame ir nustatomas panašiai kaip kapitalistiniame ūkyje. Tačiau pelnas neatlieka iniciatyvos skatinimo funkcijų taip pat rinkos ūkio šalyse, nes didžioji jo dalis atitenka vyriausybei. Pelnas skaičiuojamas sulyginant gaunamas įplaukas ir išlaidas, kurias nustato centralizuotos planavimo tarnybos. Jis nėra susijęs su paklausa ir pasiūla. Kadangi pelnas nesuteikia reikiamos informacijos ir neskatina ūkinės iniciatyvos, kaip tai daro rinkos ekonomikoje, todėl jo vaidmuo išteklių paskirstymo procese nežymus. Kartais planavimo tarnybų sprendimai riboja pelningą veiklą ir plečia nepelningą. Toks modelis akivaizdžiai skiriasi nuo laisvosios rinkos ekonomikos modelio.

Darbo rinkoje individams retai buvo įsakinėjama dirbti specifinį darbą; šia prasme darbas buvo mažai valdomas.

Buvo nustatyti atlyginimai už įvairius darbus ir individai į juos siūlosi, visai kaip kapitalistiniuose kraštuose. Kartą pasisamdę jie vėliau galėjo būti atleisti arba gali pereiti į kitą labiau geidžiamą darbą. Daugybė apribojimų nustatė, kas kur gali dirbti ir, žinoma, įstatymai draudžia kam nors imtis darbdavio vaidmens, nors būta daugybės nelegalių dirbtuvių, teikiančių paslaugas plačiai juodajai rinkai. Prievartinis darbų paskirstymas plačiu mastu tiesiog nėra įmanomas, ir, regis, neįmanoma visiškai nuslopinti privačios verslininkystės veiklą. Įvairiu darbų patrauklumas Tarybų Sąjungoje dažnai priklausė nuo jjų teikiamų galimybių užįstatyminei ar prieįstatyminei ekonominei veiklai. Maskvos gyventojui, sugedus namų ūkio įrenginiui, gali tekti laukti ištisus mėnesius, jeigu pagalbos jis kreipiasi į oficialią remonto įstaigą. Vietoj to jis gali pasisamdyti „šabašniką“, dirbantį greičiausiai toje pačioje oficialioje įmonėje. Namo savininkas gauna greitai suremontuotą įrenginį, o „šabašnikas“ gauna papildomų pajamų. Abu yra patenkinti.

Kaip jokia visuomenė neveikia vien pagal komandinius principus, taip ta visuomenė neveikia vien savanoriško bendradarbiavimo ar kooperavimosi principais. Kiekvienoje visuomenėje esama komandinių elementų, Jų yra įvairių formų. Jie ggali būti tiesmuki, pavyzdžiui, šaukimas į kariuomenę arba draudimas pirkti ir parduoti heroiną, arba tei.smo potvarkis bylinėtojui nutraukti tam tikrus specifinius veiksmus. Jie gali būti ir labai subtilūs, pavyzdžiui, didžiulis cigarečių apmokestinimas kovojant prieš rūkymą, užuomina, jeigu ne komanda kai kkuriems iš mūsų. Svarbiausia yra tai, kaip šie elementai derinami, ar laisvi mainai yra pirmiausia slapta veikla, kuri klesti dėl viešpataujančių komandinių elementų nepaslankumo, ar jie yra pagrindinis organizavimosi principas, daugiau ar mažiau papildytas komandiniais elementais. Slapti savanoriški mainai gali sulaikyti komandinę ekonomiką nuo žlugimo ir net daryti vargais negalais šiokią tokią pažangą. Bet jie nepajėgūs pakeisti tą tironiją, kuria komandinė ekonomika daugiausia remiasi. Laisvų mainų ekonomika pajėgi padidinti tiek žmogaus gerovę, tiek jo laisvę.

Žmogiškųjų išteklių atžvilgiu komunistinės valdžios nesugebėjo žengti taip toli, kaip su fiziniais ištekliais, nors tam jos padėjo daug pastangų. Jos buvo net priverstos leisti žmonėms tam tikru mastu būti savo pačių šeimininkais, daryti savo sprendimus, taip pat leisti kainoms veikti jų sprendimus ir iš dalies lemti jjų pajamas. Jos, žinoma, iškraipė šias kainas, neleido joms tapti laisvomis rinkos kainomis, tačiau jos nepajėgė išnaikinti rinkos jėgų.

Planinė sistema gamybą nuo vartojimo atskiria dviem principiniais būdais. Pirmiausia pats planavimo procesas yra toks, kad suteikia pirmumą investicijoms, o ne vartojimui ir taip sukuria prekių deficitą. Antrasis būdas yra mokesčių sistema, pagal kurią vidutiniškai trečdalį prekių kainos sudaro mokesčiai. Jie yra investicijų finansavimo šaltinis, kartu sumažina vartotojų turimas pajamas ir riboja jų perkamąją galią. Šių procesų rezultatas – vartojimo prekių deficitas ssumažinamas, tačiau jo išvengti nepavyksta.Centralizuoto ūkio krizė

Ūkinis mechanizmas susiklosto palaipsniui, veikiamas daugelio faktorių. Čia ypač svarbią reikšmę turi ne tik jo kūrėjų tikslai, bet ir tos istorinės tradicijos bei sąlygos, kurioms egzistuojant jie veikia, realus įvairių politinių jėgų santykis, socialinis ekonominis krašto išsivystymo lygis. Ūkinis mechanizmas, kaip konkrečiai tarpusavyje susijusių planavimo, organizavimo bei skatinimo formų visuma reprodukcijos procese, gamybą teigiamai veikia, kai jis atitinka visuomenės pažangos sąlygas ir uždavinius, o kai neatitinka – tampa gamybos vystymosi stabdžiu.

Centralizuotas valdymas, jo konfliktas su ekonomine baze, taip pat inertiškumas ir pirmiausia tų institucijų, kurios turi aktyviai veikti pertvarkant socialinius ekonominius santykius, bet to nepadarė, lėmė labai negatyvių reiškinių paplitimą. Galiausiai tokia ekonomika pateko į gilią socialinę ekonominę ir politinę krizę.

Stebina ne tai, kad sudėtinga socialistinio ūkio sistema kartais veikė blogai, bet tai, kad ji iš viso veikė. Teoriniu požiūriu matematiniai modeliai suteikė galimybę centrinės ekonomikos ūkiams sudaryti “tinkamus planus” t.y. nustatyti nuoseklias gamybines užduotis. Ekonomika tampamt sudėtingesnei, daug sunkiau išvengti esminių klaidų. Priežastis ta, kad centrinėms planavimo tarnyboms reikia vis daugiau patikimos informacijos, o jos jie gauna vis mažiau. Įmonių vadovai nesuinteresuoti teikti teisingą ir išsamią informaciją. Tuo tarpu laisvosios rinkos ūkio šalyse informacija, tokia kaip kainų kitimo tendencijos, yra tiesiogiai ir ooperatyviai gaunama ir prieinama.

Pagrindinės ūkio šakos, lemiant ekstensyviems veiksniams, vystėsi lėtai. Ūkinis mechanizmas tapo gamybinių jėgų vystymosi stabdžiu. Gamyboje išryškėjo atotrūkis tarp mokslo ir technikos lygio ir gamybos lygio, pradėjo lėtėti mokslo ir technikos pažanga. Toliau gilėjo kai kurių šakų atsilikimas nuo kapitalistinių valstybių. Mažėjo darbo našumo augimo tempai, didėjo fondų ir medžiagų imlumas, blogėjo gamybos rodikliai. Nuolat trūko darbo jėgos gamyboje, nors tuo pat metu darbininkai dirbo neritmingai ir tik iš dalies užimti.

Padarius klaidų, gamyboje atsiranda vadinamosios “silpnosios vietos”. Taigi tokiose siatemose vyrauja ne tik centralizuoto komandinio planavimo sitema ir antroji ekonomika, kuri užpildė neišvengiamas planavimo sistemos spragas. Susidaro ir “juodoji rinka” (“šešėlinė ekonomika”), kai pradedama vogti prekes iš valstybės. Planinio ūkio sistemoje nėra aiškios ribos tarp to, kas tyliai toleruojama, ir to, už ką yra baudžiama.

Vartotojai centralizuotoje ekonomikoje buvo pamiršti žmonės ne vien todėl, kad jie buvo priversti kentėti gamybos “silpnąsias vietas”, deficitą, bet ir todėl, kad aukojo didelę dalį

dabartinio vartojimo. Priežastis – būtinybė finansuoti valstybės prisiimtas milžiniškas valstybės investicijas.

Taip pat nuolat trūkio prekių, turinčių aukštą vartojamąją vertę. Vartotojams teko padengti dar vieno pobūdžio išlaidas. Tai prekių kiekis ir kokybė. Problema ta, kad vartotojas – tai ne “karalius”: vartotojas, kurio poreikiais labiausiai rūpinasi gamintojai, yyra autoritetinga valdžia, kuriai jie atsiskaito.

Sunkumai ir trūkumai užtikrinant materialinį ir techninį aprūpinimą, kai laiku ir reikiamais kiekiais nebuvo pateikiamos kokybiškos medžiagos bei žaliavos, kai nebuvo aprūpinama modernia technika, vertė įmones duoti neteisingą informaciją apie įmones faktines galimybes, o kokybiškų prekių trūkumas skatino spekuliaciją, korupciją ir vagystes gamyboje, skatino tingyniavimą ir veltėdžiavimą, didino nusikalstamumą.

Didžiausia problema veiksmingai perduoti informaciją – garantuoti, kad kiekvienas, kuriam ji reikalinga, ją gautų ir kad ji be reikalo neapkrautų to, kuriam ji neturi jokios reikšmės. Kainų sistema automatiškai išsprendžia šią problemą.

Komandinėje sistemoje pavydas ir nepasitenkinimas nukrypsta į valdančiuosius. Laisvos rinkos sistemoje jie nukrypsta į rinką.

Akivaizdus komandinės sistemos neveiksmingumas paskatino socialistinių kraštų – R.usijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Kinijos – planuotojus ieškoti galimybių daugiau panaudoti rinką gamybai organizuoti.

Griežtai centralizuotas ūkio valdymo mechanizmas pasirodė esąs negyvibingas, greitai paseno, ir, jo nepakeitus, šalių ūkiui buvo daroma didelė žala. Dėl to tokia sistema ir sužlugo.

Keičiant ekonomikos sistemą postkomunistinėse valstybėse, taip pat ir Lietuvoje atsirado daugiau problemų: silpnai išvystyta kredito ir bankų sistema, biudžeto deficitas ir pinigų apyvartos nestabilumas, biurokratinės sistemos pasipriešinimas, socialinė įtampa ir psichologinis pasipriešinimas rinkai ir t.t.

Tiek ekonomikos teorija, tiek pasaulinis patyrimas parodė, kad efektyviausia yra tokia mišri ekonomikos sistema, kurioje vyrauja ne centralizuotos ekonomikos, o rinkos

santykiai. Tiek TSRS, tiek kitose komandinės ekonomikos šalyse kilo daugybė problemų, kurios galiausiai privesdavo prie krizės.Išvados

1. Griežtai centralizuotas ūkio valdymo mechanizmas pasirodė esąs negyvybingas, kilo stagnacija.

2. Viena iš didžiausių problemų centralizuotame ūkyje nesugebėjimas efektyviai keistis informacija, taip pat jos klastojimas

3. Esant centralizuotam ūkiui kyla ekonominių problemų: deficitas, juodoji rinka, sumažėjęs darbo našumas, sulėtėjusi mokslo ir technikos pažanga.

4. Taip pat dėl centralizuoto ūkio visuomenė susidūrė su tokiomis problemomis kaip spekuliacija, korupcija ir vagystės gamyboje, ši sistema skatino tingyniavimą ir veltėdžiavimą, didino nusikalstamumą.

5. Ekonomikos tteorija ir pasaulio praktika teigia, kad centralizuota ekonomikos sistema yra neefektyvi.Literatūra

1. Mikroekonomika – K., 2000

2. Meškauskas K. Lietuvos ūkis 1940-1990 – V., 1994

3. Wonnacott P., Wonnacott R. Mikroekonomika – K., 1993

4. Degutis A. Laisvoji rinka – K., 2000