Kainų diskriminacija monopolijos sąlygomis

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

Socialinių mokslų fakultetas

EKONOMIKOS katedra

KAINŲ DISKRIMINACIJA MONOPOLIJOS SĄLYGOMIS

Mikroekonomikos referatas

Vadovė

lekt. B. Mrazauskienė

Atliko

…….. gr. stud.

……..

KAUNAS, 2005

Turinys

Įvadas 3

1 Monopolijos formavimosi ypatybės 4

2 Pelno maksimizavimas 6

3 Kaštų priedo kainodara 8

3.1 Mokesčių poveikis monopolininkui 9

4 Kainų diskriminacija 10

4.1 Pirmojo laipsnio kainų diskriminacija 11

4.2 Antrojo laipsnio kainų diskriminacija 12

4.3 Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija 13

5 Dviejų dalių tarifas 14

Išvados 15

Literatūra 16

Įvadas

Monopolinė kainodara Lietuvoje įgauna vis didesnę prasmę. Vyriausybei

privatizuojant vis daugiau monopolinių objektų, vartotojams iškyla

klausimas – ar jie neliks nuskriausti? Monopolinės kompanijos valdo

svarbiausias ūkio šakas, todėl dauguma vartotojų yra ramūs dėl kainų

politikos, nes dauguma tų firmų priklauso vyriausybei. Vyriausybė gali be

didesnių sunkumų reguliuoti jai priklausančių įmonių teikiamų paslaugų

kainas. Privatizavus šias įmones, visų pirma, prarandama jų kontrolė.

Tačiau vartotojus labiausiai jaudina klausimas ne kaip bus tvarkomasi

įmonės viduje, bet kokią kainų politiką pasirinks ši įmonė. Dėl vyriausybės

negalėjimo kontroliuoti kainų monopolininkai gali reikalauti labai didelio

užmokesčio uuž jų teikiamas paslaugas ar prekes. Tokiu atveju kentėtų

vartotojai.

Mano darbo tikslas yra parodyti priežastis, kurių dėka monopolininkas

siekdamas maksimalaus pelno atsisakys pernelyg aukštų kainų. Darbe bus

išanalizuota, kokios yra monopolijų susikūrimo priežastys, kokios galimybės

naujam ūkio objektui įeiti į monopolinę rinką. Taip pat bus bandoma

analizuoti kokią įtaką monopolinėms kainoms turi nauji mokesčiai, kaip dėl

jų pasikeis prekės vartojimas.

Monopolininkas gali naudotis įvairiomis kainodaros sistemomis.

Siekdamas maksimalaus pelno jis gali suteikti tam tikroms žmonių grupėms

įvairių nuolaidų. Taip pat jis gali pardavinėti savo produktą visiems

žmonėms skirtingomis kainomis.

Kaip elgsis monopolininkas rinkoje, kokios yra kainodaros pasirinkimo

galimybės, kaip pasirinkti tinkamą kainų sistemą – šios ir kitos problemos,

reikalaujančios gilesnio nagrinėjimo, bus analizuojamos mano darbe.

1. Monopolijos formavimosi ypatybės

Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė

tobulai konkurencijai yra monopolija (gr. “monos”- reiškia “vienintelis”,

“poleo”- reiškia “parduoti”). Broliai Ronald ir Paul Wonnacott skiria

keturias priežastis, sąlygojančias vienintelio pardavėjo atsiradimą:

1) Monopolija atsiranda kontroliuojant tam tikrus išteklius. Dažniausiai

tai būna svarbiausias gamybinis išteklius.

2) Įteisinta (legalizuota) monopolija. Kartais yra draudžiama daugiau

negu vienai firmai pardavinėti tam tikrą produktą. Pavyzdžiui,

pardavusi Lietuvos telekomą, vyriausybė suteikė jai monopoliją iki

2005 m. tiekti laidines telekomunikacijų paslaugas visoje Lietuvos

teritorijoje.

3) Monopolija atsiranda susijungus keletui gamintojų. Jeigu įstatymai

nedraudžia, tai keletas gamintojų (pardavėjų) gali susijungti į vieną

firmą ir, tokiu būdu, pakelti kainą bei padidinti gaunamą pelną.

4) Natūrali monopolija. Tokia monopolija atsiranda dėl itin svarbios

masto ekonomikos veiklos, įgalinančios visą duotos ūkio šakos

produkcijos apimtį gaminti mažiausiais vidutiniais kaštais vienoje

firmoje, o ne dviejose ar daugiau.

S. Zaicevo nuomone rinka monopolizuojama sukuriant arba savaime

atsirandant barjerams įeiti papildomoms įmonėms į rinką. Jis monopolijų

rūšis skirsto pagal tai, kokie barjerai skatina jas susikurti:

• Natūrali monopolija, kuri atsiranda dėl ribotų išteklių pasiūlos. Tai

gali būti bet koks išteklius, kad ir nikelio gavyba Kanadoje,

sudaranti 90 proc. pasaulinės pasiūlos.

• Teisinė monopolija suteikia gamintojams teisišką apsaugą bei apsaugo

rinką nuo nesąžiningos konkurencijos.

• Socialinė monopolija kyla iš techninių pasiūlos sąlygų. Puikus

pavyzdys gali būti šilumos tinklai. Labai brangios šiluminės trasos

sąlygoja, kad vietovėje, kurioje jau egzistuoja viena šilumos tiekėja,

antroji savo tinklų netiesia, nes tai neapsimoka.

Z. Tamašauskienė savo knygoje “Pagrindiniai rinkos struktūrų tipai”

aptaria įėjimo į monopoliją kliūtis:

1) Vyriausybės licenzijos ir privilegijos. Dažnai vyriausybės politikos,

garantuojančios firmoms vienintelio pardavėjo statusą, rezultatas būna

kliūtis kitoms firmoms įeiti į tam tikrą rinką.

2) Patentai ir autorinės teisės. Pastarieji dažniau suteikiami naujo

produkto išradėjui, skatinant jį tobulinti produktą, ieškoti naujų

išradimų. Patentiniai įstatymai apsaugo išradėją nuo konkurentų.

Tačiau išimtinės teisės yra garantuojamos tik tam tikrą laikotarpį –

tokia monopolija yra laikina.

3) Išimtinė svarbių išteklių kontrolė. Prie šių išteklių galime priskirti

ir unikalius sugebėjimus ar žinias.

4) Masto ekonomija: kaštai. Kai kuriose šakose šiuolaikinė technologija

įgalina pasiekti žemus gamybos kaštus tik stambiems gamintojams,

gaminantiems didelę produkto dalį rinkoje.

Šios aptartos kliūtys leidžia formuotis monopolijai. Visi autoriai

išskiria panašias monopolijų formavimosi ypatybes, tik kiek kitaip jas

interpretuoja. Z. Tamašauskienė teisines monopolijų atsiradimo kliūtis

išskaido į smulkesnius vienetus: patentus bei Vyriausybės licenzijas, nors

jos turi labai panašią galią. Tik Zaicevas neišskiria monopolijos,

susikūrusios dėl masto ekonomijos, nors mano galva, šio tipo monopolijos

yra labai reikšmingos dabartiniam Lietuvos ūkiui, kur dėl didelio firmų

susiskaidymo, jų smulkumo negalima pasiekti žemų gamybos kaštų.

2. Pelno maksimizavimas

Pelno maksimizavimas monopolinėje rinkoje priklauso nuo monopolininko

pasirinktos kainos. Norint suprasti kaip kaina veikia pelną, reikia

išanalizuoti pelno maksimizavimo uždavinį. Atvirkštinę rinkos paklausos

funkciją pažymėkime p(y), monopolininko kaštų funkciją – c(y), pajamų

funkciją – r(y) = p(y)y. Tuomet gausime tokį maksimizavimo uždavinį:

[pic]

Šio uždavinio optimalumo sąlyga yra paprasta – ribinės pajamos privalo

būti lygios ribiniams kaštams esant optimaliai gamybos apimčiai.

Algebriškai optimizavimo sąlygą galime užrašyti taip:

MR = MC

Monopolininko sprendimas padidinti gamybos apimtį (y dydžiu pelnui

daro du poveikius. Pirmiausia, jis gauna daugiau p(y pajamų, nes daugiau

parduoda, tačiau kainą sumažina (p dydžiu ir visą prekės kiekį parduoda už

šią mažesnę kainą. Įsivaizduokime, kad gamybos apimtį ir kainą

monopolininkas renkasi tuo pat metu – žinoma, atsižvelgdamas į paklausos

kreivės apribojimą. Dėl šios priežasties monopolininkas gali daugiau

parduoti tik sumažindamas kainą. Tačiau ją sumažina visiems parduodamiems

gaminio vienetams, ne tik naujiems. Taigi gamybos apimties (y pokyčio

pilnasis poveikis pajamoms yra:

(r = p(y + y(p

Konkurencinė rinka nuo monopolinės skiriasi tuo, kad konkurencinėje

rinkoje gamintojas, sumažinęs kainą daugiau nei jo konkurentai, paveržtų iš

jų visą rinką, o monopolininkas jau turi visą rinką, todėl sumažindamas

kainą privalo atsižvelgti į kainos mažinimo poveikį visiems parduodamiems

vienetams.

Tačiau ne visuomet monopolinė įmonė siekia didžiausio pelno. Ji gali

siekti sumažinti konkurencijos galimybę (naujų įmonių įėjimą į rinką) ir

gaminti ne taške MC = MR, o taške N (1 pav.), todėl išnyksta ekonominis

pelnas (ribiniai produkcijos vienetai virš taško M, kuriame MR = MC įmonei

duoda nuostolių), kuris vilioja konkurentus, o gamybos apimtis padidėja ir

tai trukdo potencialiems konkurentams ateiti į rinką.

3. Kaštų priedo kainodara

Monopolininkui galime pritaikyti elastingumo formulę ir jo optimalią

kainodarą išreikšti:

[pic]

Toks formulavimas rodo, kad rinkos kaina susideda iš ribinių kaštų ir

priedo, kurio dydis priklauso nuo paklausos elastingumo. Priedas užrašomas

taip:

[pic]

Monopolininkas visuomet gamina elastingoje paklausos kreivės dalyje,

todėl toks priedas yra didesnis už 1.

Pirmiausia, išnagrinėsim atvejį, kai ribiniai kaštai lieka pastovūs.

Kad ir kokie būtų pakitimai gamyboje, paklausos augime ribiniai gamybos

kaštai lieka aukštesni. Jei paklausos kreivė kyla tokiu būdu, kad jos

elastingumas pagal pradinę kainą nesikeičia, tai monopolinė kaina taip pat

nesikeičia, o padidėjęs kiekis bus parduodamas ta pačia kaina kaip ir

anksčiau.

Naujame pusiausvyros taške ribinės pajamos turėtų būti tos pačios

kaip ir anksčiau, nes ribiniai kaštai pastovūs, o paklausos elastingumas

pagal ankstesnę kainą nepakitęs, tai ir kaina išlieka tokia pati.

Praktikoje paklausos augimas turi įtaką kainai.

Kai ribiniai gamybos kaštai didėja arba lieka pastovūs, didėjant

paklausai turėtų didėti prekės kaina. Taip bus nagrinėjant klausimą

trumpouju laikotarpiu, kai ribiniai kaštai visą tą laikotarpį išlieka

pastovūs.

Kai ribiniai gamybos kaštai mažėja ir ribinių kaštų kreivė labiau

pasvirusi už pirminį paklausos kreivės pasvirimą, tai kaina turi kristi.

Jei ribiniai kaštai mažėja, o ribinių kaštų kreivės pasvirimas

mažesnis negu paklausos kreivės pasvirimas, nustatyti, kas vyks su kaina,

yra sudėtinga. Ji gali tiek augti, tiek ir mažėti. Jei paklausos

elastingumas pastovus, tai kaina mažės, o jei būtų pastovus paklausos

kreivės pasvirimas, tai kaina augtų. Tačiau ir pirma, ir antra gali vykti

vienu metu, todėl negalime bendru atveju pasakyti, kas vyks su kaina.

Galime daryti išvadą, kad monopolininkui nėra naudinga pernelyg aukšta

kaina. Jam parankiau gauti pelną iš ekonomijos, gaunamos dideliu mastu,

mažinant kainą, skatinant paklausą ir tuo pačiu didinant gamybos efektyvumą

bei mažinant kaštų lygį.

1. Mokesčių poveikis monopolininkui

Tarkime, ribiniai firmos kaštai yra pastovieji. Kaip kainą paveiks

kiekio mokestis? Aišku, kad ribiniai kaštai padidės mokesčio dydžiu, bet ar

ir kaina padidės tokiu pat dydžiu? Pradžioje išanalizuokime tiesinės

paklausos kreivės atvejį, pateiktą 2 paveiksle. Ribinių kaštų kreivei MC

pasislinkus aukštyn mokesčio dydžiu iki MC+t, ribinių pajamų ir ribinių

kaštų sankirta pasislenka į kairę. Paklausos kreivės nuolydis yra perpus

mažesnis už ribinių pajamų kreivės nuolydį, todėl kaina padidėja tik puse

mokesčio dydžio.

[pic]

Tačiau šitaip bus ne visada, nes mes ėmėme, kad paklausos kreivė yra

tiesė, o ribiniai kaštai – pastovieji. Kainą mokestis gali padidinti ir

daugiau, ir mažiau nei mokesčio dydis. Kad būtų paprasčiau, tarkime, kad

monopolininko paklausa yra pastovaus elastingumo. Tuomet: [pic], taip pat

ir [pic], o tai yra daugiau už 1. Šiuo atveju monopolininkas parduoda

daugiau nei mokesčio dydis.

4. Kainų diskriminacija

Konkurencinėje rinkoje firmos parduoda vienodus gaminius. Bet kuri

firma pakėlus kainą taip, kad ji viršytų rinkos kainą, iš karto prarastų

savo prekės pirkėjus. Viso to nėra monopolinėje rinkoje, nes čia egzistuoja

tik vvienas pardavėjas. Monopolinėje rinkoje firma pakėlusi produkto kainą

nepraras visos rinkos. Ji neteks tik tos pirkėjų dalies, kuri nesugebės

sumokėti naujos didesnės kainos. Kai monopolininkas pradeda gaminti

produktus, kurių pirkėjai negali perparduoti, jam susidaro galimybė ir yra

naudinga skirtingiems pirkėjams nustatyti skirtingas kainas. Kainų

diskriminacija negalima toms firmoms, kurių produkciją galima perparduoti.

Netgi autobusų parko važiavimo bilietai negali būti vieniems pardavinėjami

žemesne kaina, tarkim už 50 ct., o kitiems aukštesne – 1 Lt. Tokiu atveju

pirmieji nusipirkę bilietą už 50 ct. perparduos jį kitiems už 75 ct. Iš to

naudos turės tik vartotojas, o firma patirs nuostolį. Dėl šios priežasties

dauguma autobusų parkų bilietų yra skirstomi pagal amžių, kurį galima

lengvai patikrinti. Tai atlikus, su nuolaida pirkti bilietai (tarkim jie

yra skirti pensijinio amžiaus žmonėms), negalės būti naudojami darbingo

amžiaus žmonių. Norėdamos nustatyti skirtingas kainas, firmos turi sugebėti

kontroliuoti savo produktų kainas. Firmos sugebėjimas skirtingomis kainomis

pardavinėti produktus vadinamas kainų diskriminacija.

Ekonomistai nagrinėja trijų rūšių kainų diskriminaciją:

1) Pirmojo laipsnio kainų diskriminacija reiškia, kad skirtingus prekės

vienetus monopolininkas parduoda skirtingomis kainomis ir atskiriems

asmenims jos gali būti nevienodos. Kartais tokia kainų diskriminacija

vadinama tobuląja (grynąja) kainų diskriminacija.

2) Antrojo laipsnio kainų diskriminacija rodo, kad monopolininkas

parduoda skirtingą prekės vienetų kiekį nevienodomis kainomis, tačiau

kiekvienas asmuo perkantis prekės tiek pat moka tokią pačią kainą.

Praktikoje dažniausiai sutinkama antrojo laipsnio kainų diskriminacija

– nuolaidos už perkamą didesnį prekės kiekį.

3) Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija įvyksta, kai monopolininkas

parduoda prekę atskiriems žmonėms skirtingomis kainomis, tačiau tas

pats asmuo už kiekvieną vienetą moka tą pačią kainą. Praktikoje tai

labiausiai paplitusi kainų diskriminacija, kurios pavyzdžiai galėtų

būti nuolaidos studentams, moksleiviams, pensininkams ir t.t.

1. Pirmojo laipsnio kainų diskriminacija

Tai kraštutinė kainų diskriminacijos forma, kai monopolininkas

skirtingiems pirkėjams nustato maksimalias kainas, kurias jie yra pasirengę

mokėti ir moka už kiekvieną vienetą. Esant tobulai kainų diskriminacijai

gamintojas stengsis parduoti kiekvieną prekės vienetą už kiek įmanoma

didesnę kainą, kitaip tariant už kiekvieno vartotojo rezervavimo kainą.

Kadangi kiekvienas vienetas parduodamas už vartotojo rezervavimo kainą, tai

vartotojas jokio perviršio negauna. Visą perviršį pasiima gamintojas.

Gaudamas visą rinkos perviršį monopolininkas siekia užsitikrinti, kad jis

būtų pats didžiausias. Gamintojo tikslas yra maksimizuoti pelną (gamintojo

perviršį), siūlant vartotojams tokias kainas, už kurias šie būtų linkę

įsigyti produktą. Tokiu atveju baigmė pagal Pareto bus efektyvi, nes

monopolininkui jau gaunančiam maksimalų pelną, koks tik yra įmanomas,

negalima jo padidinti, o vartotojo perviršio negalima padidinti

nesumažinant gamintojo perviršio. Siekdamas gauti maksimalų pelną,

gamintojas kiekvieną prekę siekia parduoti už maksimalią kainą, o paskutinį

prekės vienetą parduoda už kainą, kuri susidarytų esant tobulai

konkurencijai (P=MC). 3 paveiksle pavaizduota tobulosios diskriminacijos

schema.

3 pav. Tobuloji kainų diskriminacija

Praktikoje surasti pavyzdžių, tenkinančių tobulosios kainų

diskriminacijos sąvoką, yra sunkoka, tačiau ideologiškai ji yra labai

įdomi, nes pateikia kitokį pagal Pareto efektyvų išteklių pasiskirstymo

mechanizmą nei konkurencinė rinka. Tobulosios kainų diskriminacijos

pavyzdys galėtų būti, jei žemėje būtų vienintelis mikrochirurgas,

atliekantis ypač sudėtingas operacijas. Jis, siekdamas maksimalaus pelno,

paskirtų kiekvienam pacientui maksimalią operacijos kainą, kurią šis išgali

sumokėti.

2. Antrojo laipsnio kainų diskriminacija

Antrojo laipsnio kainų diskriminacija dar vadinama netiesine kainodara,

nes vieneto kaina nėra pastovi, o priklauso nuo perkamo prekės kiekio.

Dažniausiai kaina krenta perkant didesnį prekės kiekį. Nagrinėjant pirmojo

laipsnio kainų diskriminaciją sakėme, kad gamintojas parduos kiekvieną

prekės vienetą už kiek įmanoma didesnę kainą, tačiau praktiškai tai

įgyvendinti yra ganėtinai sudėtinga. Pavyzdžiui, už bilietą į kino teatrą

nedirbantis studentas pageidautų mokėti mažiau nei jaunuolis dirbantis

gerai apmokamą darbą, o juos atskirti eilėje prie bilietų kasos yra sunku.

Vienas iš būdų įveikti šiai problemai – tai pasiūlyti rinkai du skirtingus

kainos-kiekio derinius: vieną – labai paklausiam asmeniui, kitą – mažai

paklausiam. Monopolininko tikslas sukurti tokius kainos – kiekio derinius,

kurie paskatintų pirkėją pasirinkti vieną iš jų. Tokie kuriami kainos-

kiekio deriniai skatina vartotojų saviatranką.

4 pav. Antrojo laipsnio kainų diskriminacija

Praktikoje monopolininkai dažniau keičia ne prekės kiekį, o jos kokybę.

Kaip antai oro linijų bendrovės turi dviejų tipų bilietus. Vieni yra

neapriboti ir tuo patrauklūs verslininkams, nes jie gali kada panorėję

pasikeisti skrydžio datą, kiti pigesni ir apriboti įvairių reikalavimų

(bilietą reikia pirkti prieš 14 dienų ir kt.).

4.3 Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija

Pardavėjas dažnai gali išskirti stambias pirkėjų grupes ir kiekvienai

grupei nustatyti skirtingą kainą. Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija

yra labiausiai paplitusi forma. Jos pavyzdžiai gali būti įvairios nuolaidos

studentams ar vyresnio amžiaus žmonėms. Ši kainų diskriminacijos forma

taikoma segmentuotoje rinkoje., t.y. tokioje, kurioje galima išskirti dvi

ar daugiau pirkėjų grupių, kurios skiriasi savo reakcija į kainos pokyčius.

5 pav. Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija segmentuotoje rinkoje

Mūsų nagrinėjamu atveju laikykime, kad

pardavėjas išskiria dvi žmonių

grupes ir kiekvienai prekę parduoda už skirtingą kainą. Tarkime, kad

parduotų prekių pirkėjas nebegalės perparduoti. Tuomet monopolininko pelno

uždavinys bus:

kur [pic] – pirmosios ir antrosios grupių atvirkštinės paklausos funkcijos,

o [pic] – prekės gamybos kaštai. Tuomet optimalus sprendinys privalo

tenkinti lygybę:

[pic]; [pic]

Tai reiškia, kad papildomo vieneto gamybos kaštai turi būti lygūs

ribinėms pajamoms kiekvienoje rinkoje. Jei ribinės pajamos ribinius kaštus

viršytų pirmojoje rinkoje, tai jai ir apsimokėtų gaminti daugiau. Panašiai

galime sakyti ir apie antrąją rinką. Kadangi abiejų rinkų ribiniai kaštai

yra lygūs, ttai ir jų ribinės pajamos privalo būti lygios. Tad nesvarbu, ar

prekė parduodama pirmojoje rinkoje, ar antrojoje, pajamas ji turi padidinti

tiek pat. Pritaikius ribines pajamas, išreikštas elastingumu ir ėmę, jog

[pic] gauname, kad [pic]. Iš šios sąlygos matome, kad paklausa privalo būti

mažiau elastinga toje rinkoje, kurioje yra aukštesnė kaina. Tai yra tikrai

prasminga, nes jautriai reaguojančiai grupei diskriminuojanti firma

nustatys žemą kainą, o aukštą – nejautriai. Tai yra naudinga tiek firmai,

tiek ir vartotojams. Firma maksimizuoja pelną, o vartotojai naudojasi jiems

teikiamomis nuolaidomis.

5. Dviejų dalių ttarifas

Šiuolaikinėje rinkoje galime sutikti daug produktų, kurių kainodara

sudaryta iš dviejų schemų. Pavyzdys gali būti Polaroid kompanija

parduodanti fotoaparatus už vieną kainą, o foto juosteles už kitą. Tokia

kainodaros sistema vadinama dviejų dalių tarifu. Šiuo atveju žmonės prieš

pirkdami atsižvelgia ar jiems verta rrinktis tą prekę, nes antra jos dalis

reikalauja papildomų lėšų. Dviejų dalių tarifas paplitęs tarp pramogų parkų

savininkų, kurie ima vieną mokestį už įėjimą į parką, o kitą – už

atrakcionų naudojimąsi. Mūsų tikslas nustatyti kokį galima imti mokestį už

įėjimą į atrakcionų parką, kurį sutiktų mokėti pirkėjas. Tarkime, kad yra

vienas atrakcionas, kurį visi mėgsta vienodai. Paklausos kreivės bus su

įprastu neigiamu nuolydžiu, t.y. nustačius didesnę pasivažinėjimo kainą,

norinčių pasivažinėti bus mažiau. Tarkim atrakcionų parko savininkas

nustato kainą p* ir yra pareikalauta x* pasivažinėjimų (bilietų).

[pic]

6 paveiksle vartotojų perviršis rodo bendrą norą mokėti už x*

pasivažinėjimų. Todėl plotas “Vartotojų perviršis” yra daugiausia kiek gali

pareikalauti savininkas už įėjimą į atrakcionus. Tokiu būdu savininkas

gauna didžiausią pelną, nes žmonės sumoka monopolijai savo vartotojų

perviršį.

Išvados

1. Monopolija – tai tokia rinkos sandara, kkai šakoje yra tik viena firma.

2. Skiriamos keturios monopolijos atsiradimo priežastys:

a) dėl išteklių kontrolės;

b) vyriausybės įteisintos monopolijos;

c) dėl masto ekonomijos ir mažų gamybos kaštų;

d) dėl kuriamų sąjungų tarp firmų (jei to nedraudžia įstatymai).

3. Pelno maksimizavimas monopolinėje rinkoje priklauso nuo monopolininko

pasirinktos kainos.

4. Pelno maksimizavimo funkcija monopolinėje rinkoje atrodo sekančiai:

[pic]

5. Monopolininkas, turėdamas visą rinką ir sumažindamas kainą, privalo

atsižvelgti į kainos mažinimo poveikį visiems parduodamiems vienetams.

6. Ne visuomet monopolinė įmonė siekia didžiausio pelno. Ji gali siekti

sumažinti konkurencijos galimybę.

7. Monopolininkui nėra naudinga pernelyg aukšta kaina. Jam pelningiau

pelnytis iš ekonomijos gaunamos dideliu mastu mažinant kainą, skatinant

paklausą ir tuo pačiu didinant gamybos efektyvumą bei mažinant kaštų

lygį.

8. Esant tiesinei paklausos funkcijai ir pastoviesiems kaštams, kiekio

mokestis kainą padidins puse mokesčio dydžio.

9. Firmos sugebėjimas skirtingomis kainomis pardavinėti produktus vadinamas

kainų diskriminacija.

10. Ekonomistai nagrinėja trijų rūšių kainų diskriminaciją:

a) pirmojo laipsnio kainų diskriminaciją (ji įdomi nagrinėjimui

teoriškai, bet praktikoje sunkiai pritaikoma);

b) antrojo laipsnio kainų diskriminacija (nuolaidos už didesnį prekės

kiekį);

c) rečiojo laipsnio kainų diskriminacija (tai praktikoje labiausiai

paplitusi kainų diskriminacijos forma).

11. Kainodaros sistema, kai kaina sudaryti iš dviejų dalių vadinama dviejų

dalių tarifu.

12. Monopolininkas pasiekia didžiausią pelną tuomet, kai vartotojai jam

sumoka savo vartotojų perviršį.

Literatūra

1. Mikroekonomika. Vadovėlis. Kaunas, Technologija, 2002.

2. Rinkos kainų politika ir kainodara. Vilnius, 1993.

3. Tamašauskienė, Z. Pagrindiniai rinkos struktūrų tipai. Šiauliai,

Šiaulių universiteto leidykla, 1998.

4. Varian, H.L. Mikroekonomika. Šiuolaikinis požiūris. Vilnius, Margi

raštai, 1999.

5. Wonnacott, P., Wonnacott, R. Mikroekonomika. Kaunas, Poligrafija ir

informatika, 1998.

6. Zaicevas, S. Monopolinė rinka. Vilnius, Technika, 1992.

———————–

MR

MC

M

N

1 pav. Alternatyva pelno maksimizavimui monopolinėje rinkoje

2 pav. Mokesčio poveikis tiesinei paklausai

6 pav. Dviejų dalių tarifo dilema

[pic]