Žymiausi Lietuvos ekonomistai

Įvadas

Žmonijos vystymosi istorija patvirtina glaudų ryšį tarp švietimo ir ekonomikos išsivystymo lygių. Sėkmingas ekonomikos vystymasis vis daugiau priklauso nuo to, kokios bus investicijos į žmones ir intelektualinio potencialo išsaugojimą bei plėtrą, t.y. žmogiškąjį kapitalą.

Bet kurios visuomenės pagrindinis turtas yra žmonės, o ekonominio, socialinio progreso galutinis kriterijus yra žmogus ir jo poreikių pilnesnis patenkinimas. Žmogiškasis kapitalas yra vertingiausias šiuolaikinės visuomenės resursas, net svarbesnis už gamtos turtus arba žmonių sukauptą materialinį turtą. Tad šiame darbe apžvelgsime keletą šių dienų asmenybių, nemažai padariusių ggero Lietuvos ekonomikai ir Lietuvos žmonėms. Be abejo visų nusipelniusių Lietuvai ir Lietuvos liaudžiai ekonomikos klausimais neįmanoma išvardinti, tačiau pasistengsime išskirti mūsų nuomone svarbiausius.

Be abejo norėtume paminėti ir „didžiuosius Lietuvos ekonomikos tėvus“ ir jų darbus. Matyti, kad visi jie, to paties laikmečio Lietuvos ekonomistai laikėsi liberalinių pažiūrų, ir nors jau XIX amžiaus antroje pusėje jau buvo pradėjusios reikštis socializmo idėjos, o paskui (1917m.) ir įvykusi Spalio Didžioji Revoliucija, tačiau šios idėjos nebuvo apėmusios Lietuvos ekonomistų minčių (nors A.Rimka ir simpatizavo ssocializmui, bet jis pasisakė prieš nacionalizaciją, prieš prievartinę kolektyvizaciją ir palaikė privatinę nuosavybę, samdomą darbą ir demokratiją).

Šių dienų žymieji ekonomistai

Hab. dr. Zigmas Lydeka

Naujasis Biznio ir vadybos fakulteto habilituotas mokslų daktaras nuo rugpjūčio 23 dienos pradėjęs skaičiuoti keturiasdešimt šeštuosius gyvenimo mmetus, gimė Žynių kaime, Vilkaviškio rajone. Pabaigęs Arminų vidurinę mokyklą, apsisprendė pradėti studijas tuometiniame Kauno politechnikos instituto Inžinerinės ekonomikos fakultete. Tokia pasirinkimo kryptis lėmė tolesnius gyvenimo metus. Z.Lydeka aiškina, kad jį traukė Kaunas, o studijuoti norėjo ten, kur didžiausias konkursas. Tai buvo tarsi ir savęs patikrinimas, nes neįstojus laukė treji metai kareiviškos duonos.

Kaip gali patvirtinti skaitantieji šį tekstą, studijų metų laikas – ypač greitas. Jo tempą 1972-1977 metais jautė ir dabartinis Biznio ir vadybos fakulteto dekanas, sugebėdamas rasti laiko ir studijoms, ir prasmingoms studentiškoms pramogoms, darbui vasaros studentų statybiniuose būriuose. Po aukštosios mokyklos baigimo sekė treji gražūs ir prasmingi pedagoginio darbo metai – dirbo asistentu KPI Politinės ekonomijos katedroje. Dauguma šios katedros kolegų tuo metu išminties ir patyrimo semtis vykdavo įį gerai žinomą Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) universitetą. Vėl trejų metų periodas, ir į Kauną sugrįžo dvidešimt aštuonerių metų ekonomikos mokslų daktaras, šį mokslinį laipsnį pelnęs už Lietuvos darbo išteklių paskirstymo tyrimus. Pamažu bėgant dėstymu, moksliniu darbu užpildytiems metams, keičiamos pareigybės ir 1988 metais suteikiamas docento mokslinis vardas.

Atkūrus Vytauto Didžiojo universitetą ir pradėjus jame veikti Ekonomikos fakultetui, Z.Lydeka pakviečiamas dėstyti ekonominės teorijos kursą. Pirmaisiais gyvavimo metais atkurtajam universitetui, kaip ir kitoms Lietuvos aukštosioms mokykloms, ypač stigo šiuolaikinių vadovėlių. Universitetas gavo ddovanų dviejų kanadiečių profesorių parengtų vadovėlių: „Mikroekonomika“ ir „Makroekonomika“, išleidimo teises. Kam teko versti ir redaguoti vadovėlius, gerai supranta, kiek daug laiko, jėgų ir entuziazmo teko išeikvoti Z.Lydekai, kol tie vadovėliai pasirodė knygų lentynose. Šiame darbe sukauptas patyrimas vėliau buvo prasmingai panaudotas adaptuojant pagal Junior Achievement programą dar tris vadovėlius „Taikomoji ekonomika“. Vis labiau gilindamasi į patrauklius ekonominės teorijos sluoksnius, mąsli mokslininko mintis pajuto poreikį teoriškai išnagrinėti ir jo akyse vykstančius didelius pokyčius realioje ekonominėje aplinkoje. Vis gausesni ir brandesni tapo Z.Lydekos kasmetinių mokslinių publikacijų darbai. Stažuotės Jungtinėse Amerikos Valstijose, D.Britanijoje, Rusijos mokslo institucijose teikė didelės naudos bręstant ir kristalizuojantis idėjoms, jų logiškam interpretavimui. Todėl vis dažniau kolegos pateikdavo ir natūraliai susiformavusį klausimą – kada fakultete turėsime naują habilituotą mokslų daktarą.

Praėjusių mokslų metų rudenį dr. Z.Lydeka pradėjo eiti Biznio ir vadybos fakulteto dekano pareigas. Reiklus sau, jis pasižymi reiklumu ir kolegoms, dėstytojams bei studentams; tai Fakulteto bendruomenė iš esmės įvertino teigiamai. Dekano kasdieniniai darbai „surydavo“ vis daugiau ir daugiau darbo valandų, bet tvirtai duotas žodis, kad habilitacijai reikalingas darbas bus padėtas ant stalo pavasarį, nebuvo sulaužytas. Šalies mokslinė visuomenė buvo informuota apie rugsėjo 10 dieną Vilniaus universitete įvyksiantį viešą habilitacinio komiteto posėdį. Habilitacinio komiteto pirmininkas profesorius hab. dr. S.Martišius ir kkomiteto nariai: profesoriai habilituoti daktarai – J.Čičinskas, R.Grigas, V.Gronskas, A.V.Rutkauskas, A.Vasiliauskas, P.Zakarevičius po – 4 val. trukusio viešojo gynimo buvo vieningi – dr. Z.Lydeka skelbiamas habilituotu socialinių mokslų (ekonomikos) daktaru.

Iš lotynų kalbos į šiandienos mokslinį leksikoną atėjęs žodis habilitis reiškia tinkamas, patikrintas, patikimas. Būtent tokiame stiliuje ir tikimasi tolesnės habilituoto daktaro Z.Lydekos veiklos. Svarbiausiais ateities darbais jis laiko Biznio ir vadybos fakulteto strategijos įgyvendinimą, naujų studijų krypčių programų parengimą. Matyt, nepakanka vien tik džiaugtis aukštais stojančiųjų į Fakultetą konkursais. Viskas šiame pasaulyje keičiasi, pastoviu tikriausiai gali būti laikomas tik pats kitimas. Kitų aukštųjų mokyklų panašios krypties fakultetai sparčiai žengia priekin, gausina savo inovacijų kraitį. Mūsų universiteto Biznio ir vadybos fakulteto dekanas habilituotas daktaras Zigmas Lydeka mano, kad jo vadovaujama organizacija turėtų kuo pilniau atskleisti turimą potencialą: Fakulteto absolventų – Lietuvos bei užsienio firmose, o dėstytojų – mokslinėje, akademinėje ir konsultacinėje veikloje.

Habilitacinio darbo rengimas kiek pristabdė darbus, kuriems Z.Lydeka jau sakėsi esąs seniai pasirengęs. Pirmiausiai tai Ekonominių teorijų istorijos vadovėlis, labai reikalingas ekonominius mokslus studijuojantiems studentams. Paskutinis tokio pobūdžio leidinys buvo 1936 m. tuometinio Vytauto Didžiojo universiteto ekonomikos profesoriaus P.Šalčiaus parašyta knyga. Antras prasmingas darbas, kurio nemaža dalis jau surinkta kompiuteryje, – ekonomikos pagrindų vadovėlis vidurinėms mokykloms. Ne visiškai normalu, kad ttaip išaugus ekonomikos reikšmei ir svarbai, jau beveik suaugę vidurines mokyklas baigiantys žmonės turi tiek nedaug teorinių žinių apie ūkinį gyvenimą. Trečioji knyga jau beveik baigta ir likę tik paskutiniai štrichai – tai disertacinio darbo pagrindu parengta monografija. Z.Lydeka mano, kad šios knygos turėtų pasirodyti sekančiais metais. Gerai, jei tai būtų kurio nors mėnesio dešimtoji diena, nes jo gyvenime ši diena kažkodėl įgavo ypatingą prasmę. Lapkričio dešimtoji – pirmosios disertacijos gynimo diena, gegužės dešimtoji – priimtas viešam gynimui habilitacinis darbas ir jau pirmame šio teksto sakinyje paminėta rugsėjo dešimtoji.

Algirdas Mykolas Brazauskas

Algirdas Brazauskas gimė 1932 m. Rokiškyje, tarnautojų šeimoje. 1951 m. baigė Kaišiadorių vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Kauno politechnikos institutą. 1956 m. baigė institutą ir įgijo inžinieriaus hidrotechniko specialybę.

1965 m. A. Brazauskas buvo paskirtas Statybinių medžiagų pramonės ministru.

1967 m. pradėjo dirbti Valstybės planavimo komiteto pirmininko pavaduotoju.

1974 m. jam suteiktas Ekonomikos mokslų daktaro mokslinis laipsnis.

1988 m., gilios komunistų partijos krizės metu, Algirdas Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi. Jo kandidatūrą į šį postą palaikė Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimas „Sąjūdis“. Jam vadovaujant, 1989 m. Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos. 1990 m. gruodžio mėnesį įvykusiame Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) steigiamajame suvažiavime

Algirdas Brazauskas buvo išrinktas jos pirmininku ir tapo didžiausios Lietuvos politinės partijos vadovu.

1992 m. spalio mėnesį LDDP laimėjus rinkimus į Seimą, Algirdas Brazauskas buvo išrinktas Seimo pirmininku, o taip pat pradėjo laikinai eiti Lietuvos Respublikos prezidento pareigas (1992 11 25).

1993 m. vasario 14 d. tiesioginių visuotinių rinkimų metu jis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu 5 metų laikotarpiui. Už jį balsavo 60% rinkėjų. Kaip reikalauja Lietuvos Konstitucija, jis nutraukė savo narystę LDDP. 1993 m. vasario 25 d. įvyko prezidento inauguracija.

Prezidentas Brazauskas yyra vedęs, turi dvi dukteris ir penkis anūkus. Žmona Kristina (vedė 2002 metais). Mėgstami laisvalaikio užsiėmimai – buriavimas ir medžioklė.

1998 m. vasario 26 dieną kadenciją baigusį Algirdą Mykolą Brazauską pakeitė Prezidento rinkimus laimėjęs Valdas Adamkus.

2001 m. sausio mėnesį Algirdas Mykolas Brazauskas išrinktas Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininku.

2001 m. liepos 3 dieną Lietuvos Respublikos Seimas Algirdą Brazauską patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministru pirmininku.

Ekonomikos mokslų daktaras, Vilniaus Gedimino technikos, Kijevo (Ukrainos), Minsko humanitarinio, Kauno Technologijos universitetų Garbės daktaras.

Knygos: “Lietuviškos skyrybos” , išleista lietuvių, rrusų, vokiečių kalbomis, ir “Penkeri Prezidento metai”, išleista lietuvių kalba, autorius.

„Partnerystės lyderis 2002″ apdovanojimas

Ministrui Pirmininkui Algirdui Brazauskui kovo 4 dieną įteiktas “Partnerystės lyderis 2002” apdovanojimas. Apdovanojimą įsteigė verslo bendrovėms ir verslininkų organizacijoms atstovaujanti asociacija Tarptautiniai prekybos rūmai Lietuva.

“Partnerystės lyderio 22002” vardas suteikiamas tam asmeniui, kuris 2002 m. geriausiai reprezentavo Lietuvos politinius ir ekonominius interesus užsienyje, skatino valdžios ir verslo bendradarbiavimą bei skaidrios politikos ir ūkinės veiklos įgyvendinimą.

Ministras Pirmininkas, dėkodamas už įvertinimą, palinkėjo Lietuvos verslui būti tik skaidriam, nes tik tokiu atveju galima tikėtis sėkmingų rezultatų, naujų investicijų ir sėkmingos konkurencijos Europos Sąjungos rinkose.

Žymieji Lietuvos ekonomikos „tėvai“

VLADAS JURGUTIS

Vladas Jurgutis pasaulį išvydo XIXa. pabaigoje 1885 m. Joskantų kaime, priklausiusiame Palangos valsčiui. Tėvai buvo valstiečiai. 1898 – 1902m. V.Jurgutis lankė Palangos progimnazija. Tolesnis jo gyvenimo kelias nuvedė į Kauno kunigų seminarija. Ją baigęs, V.Jurgutis, kaip išsiskiriantis iš kitų bendramokslių įgimtais gabumais ir retu darbštumu, pasiunčiamas į Peterburgo dvasinę akademiją. Jau čia išryškėjo V.Jurgučio polinkis į ekonomikos mokslus, sociologiją. Tad nenuostabu, kad jjis baigiamojo darbo tema pasirinko K.Markso pridedamosios vertės teoriją, už kurį jam suteiktas teologijos magistro laipsnis. 1910m. V.Jurgutis išvyko į Miuncheną studijuoti socialinių ir ekonomikos mokslų. Studijos Miuncheno universitete 1910 – 1913m. paliko gilius pėdsakus V.Jurgučio biografijoje, nulemdamos jo teorines pažiūras, mokslinių darbų rašymo metodologiją.

Po studijų baigimo V.Jurgutis dirbo pastoracinį darbą Švėkšnoje, Liepojoje. Pirmojo pasaulinio karo audros nubloškė jį į Saratovą, vėliau – į Astrachanę. Pagaliau 1918m. vasarą grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Kauno kunigų seminarijos profesoriumi. Audringi besikuriančios nnepriklausomos Lietuvos įvykiai, išsilavinusių žmonių stoka paskatino V.Jurgutį įsitraukti į politinį gyvenimą. Juolab, kad turėjo visuomeninio darbo patirties, degė meile Tėvynei. Manoma, kad dar besimokydamas Dvasinėje akademijoje pirmasis iškėlė idėją ruošti atgimstančiai Lietuvai inteligentiją. Taip pat buvo ateitininkų organizacijos sumanytojas ir pradininkas.

Aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime, buvo išrinktas į krikščionių demokratų partijos vadovybę ir steigiamąjį seimą.

V.Jurgutis savo vardą įrašė į istorijos analus ir ilgamete pedagogine, moksline veikla. Dar būdamas Lietuvos banko valdytoju, 1925m. pradėjo dėstyti Kauno universiteto Teisės fakultete, eidamas ekstraordinarinio profesoriaus pareigas. Dėstė pinigų ir bankų bei socialinės politikos, vėliau – ir finansų mokslo kursus. Nuo 1930m. vadovavo Finansų mokslo katedrai. 1938m. pakeltas į ordinarinius profesorius, 1939m. suteikiamas garbės daktaro laipsnis. Be to, kurį laiką (iki 1938 10) profesorius dėstė ekonomiką Aukštųjų Vytauto Didžiojo karininkų kursuose. Prijungus Vilniaus kraštą prie Lietuvos, nuo 1940m. V.Jurgutis pradeda dirbti į Vilniaus universitetą perkeltame Teisės ( vėliau Ekonomikos) skyriuje Finansų ir kredito katedros vedėju. 1941-1943m. prof. V.Jurgutis vadovavo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetui. Hitlerinės okupacijos metais (1942 05-1943 03) prof. V.Jurgutis buvo Mokslų Akademijos pirmininku, stengėsi suaktyvinti mokslinį tyrimo darbą, reikalavo iš darbuotojų „pavestą darbą dirbti sąžiningai, uoliai ir atidžiai“. Akademijos vadovas reikalus tvarkė taip, kad okupantų pageidaujamais tyrimo darbais mokslininkai neužsiiminėjo, o stengėsi sukaupti iir išsaugoti Lietuvos istorijai, kultūrai vertingą medžiagą.

Nepaprastas pasišventimas dėstomiems dalykams, gili erudicija, sugestyvus minčių reiškimas įkvėpdavo studijuojančiam jaunimui meile mokslui, sutraukdavo didelę auditoriją. Jis organizavo seminarus patiems gabiausiems studentams. Tie seminarai pagal mokslinį lygį laikomi tikra aspirantūra. Jie vykdavo profesoriaus bute, kuriame buvo sukaupta turtingiausia Lietuvoje ekonominės literatūros biblioteka, prieinama visiems seminaro dalyviams. Bibliotekai papildyti profesorius skirdavo didžiąją savo uždarbio dalį.

Regis, kad jau paminėtų darbų vienam žmogui per akis. Bet prof. V.Jurgutis tarsi nežinojo ribų. Draugiškai pravardžiuojamas „žemaičių meška“ nevengė bet kokios naštos, bet kuri jų buvo jam pagal jėgas. Jis drauge su kitais steigė akcinę bendrovę „Lietuvos cukrus“, kad būtu gaminamas savas cukrus, susitaupytų užsienio valiuta. Reikėjo tobulinti daugiausia iš carinės Rusijos perimtus įstatymus, profesorius neatsisakė ir čia prisidėti savo žiniomis. Jis skiriamas Valstybės Tarybos nariu ekonominiams, finansiniams įstatymams rengti. Daug prisidėjo prie monopolių ir akcizų bei kredito įmonių įstatymų parengimo. Tad be abejonės galima profesoriaus laiške (1948) draugams pasakytas mintis apie J.Paknį (Lietuvos banko valdytojo pavaduotoją, vėliau valdytoją) pritaikyti jų autoriui apibūdinti: „Galima sakyti, kad asmeninio gyvenimo jis neturėjo. Tai būta vyro nenuilstamo darbštumo, didelių gabumų, plačios ne tik ekonominės erudicijos“

Sakoma kad kiekvieno žmogaus esybė visiškai atsiskleidžia ekstremaliomis sąlygomis. Likimas prof. V.Jurgutį nubloškė į Štuthofo konclagerį. Į jjį pateko 1943m. pavasarį drauge su kitais Lietuvos inteligentais.

Profesorius savo mokslinę veikla pradėjo brošiūra „Socializmas ir krikščionybė“, pasirodžiusia 1920m. Tačiau atsakingos Lietuvos banko valdytojo pareigos, pedagoginis darbas ir kita. veikla privertė ilgesniam laikui padėti plunksna. Produktyviausias V.Jurgučio mokslinės biografijos laikas – ketvirtasis dešimtmetis. Atskirais straipsniais paskelbė dvi paskaitas: „Tomo iš Agvina ekonominių minčių pagrindai“ ( Židinys, 1933) ; „Moteris ir ekonomika“ ( Židinys, 1936) .

Mokslininkas mažai vertino straipsnius, juos laikė vienadieniu reikalu. 1932m. viešuma išvydo studija „J.J. Rousseau pažiūros į Lietuvos viešąjį I8-jo a. ūkį“, o po metų (1933m.) – „Akademinis jaunimas ir ekonominis gyvenimas“.

1938m, V.Jurgutis išleido du kapitalinius kruopščiai paruoštus darbus: „Finansų mokslo pagrindai“ ir „Pinigai“ 1940 m.apvainikavo stambia monografija „Banke”. Vėlesni Lietuvos istorijos posūkiai ilgam nutraukė V.Jurgučio kūryba, neleido realizuotis jo patirčiai, enciklopedinei erudicijai. Didelė netektis mums. Net minėtosios monografijos „ideologinės skaistybės“ uolių saugotojų nukišamos į specfondų saugyklas. Norėta, kad daug įvairiuose baruose nusipelniusio Lietuvai žmogaus vardas ir darbai būtų pamiršti Tik vadinamaisiais atlydžio metais V.Jurgutis vėl ėmėsi plunksnos. Čia taip norisi parašyti žodžius „ir knygynuose pasirodė.“.Deja. Mokslinės makulatūros era nebuvo pasibaigusi, o tikrojo mokslo neprasidėjusi. Nauja profesoriaus studija „Lietuvos finansų istorija“ nebuvo išleista ir atgulė Lietuvos TSR MA Ekonomikos instituto bibliotekos lentynoje.

V.Jurgutis mirė 1966 metais. Jo moksliniai

darbai duoda pagrindą jį laikyti ne vien lito „tėvu“, bet ir lietuviškosios finansologijos pradininku bei nepralenktu kūrėju, finansinės terminologijos puoselėtoju. Visiems jo darbams būdinga laisva, tiksli minties raiška, sodri ir gyva kalba, meniški palyginimai ir epitetai.

PETRAS ŠALČIUS

Profesorius Petras Šalčius (1893-1958) – žymus Lietuvos mokslininkas ekonomistas, teoretikas ir ideologas.

Gimė Prienų rajono Čiudiškių kaime didelėje valstiečių šeimoje, kurioje augo septyni broliai ir dvi seserys. Šeimoje tarp brolių, be Petro, būsimo profesorius, buvo ir Matas, žinomas kaip keliautojas ir žurnalistas. 1904m. P.Šalčius įįstojo į Marijampolės gimnaziją, kur palaipsniui įsitraukė į visuomeninį gyvenimą: skaitė lietuviškus laikraščius (Lietuvos žinios, Lietuvos ūkininkas, Aušrinė), pradėdamas ir pats juose bendradarbiauti, apsilankydavo Marijampolės žemės ūkio kooperacinių organizacijų susirinkimuose.

1913m. P.Šalčius, baigęs gimnaziją, įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Tačiau teisė jo iš pat pradžių neviliojo. Jį traukė žemės ūkis ir kooperacija, todėl studijų metu didžiausią dėmesį skyrė čia dėstytiems ekonominiams dalykams, ypač kooperacijai.

Norėdamas pagilinti savo žinias kooperacijos srityje, P.Šalčius 1916-1917 m. greta tiesioginių studijų baigė aukštuosius kooperacijos kursus prie MMaskvos miesto A.Šaniauskio liaudies universiteto, kuriuose, kaip nurodo jis pats savo to meto užrašuose, dėstė žymūs to meto rusų ekonomistai, tai A.Cajanovas, M. Tugan-Baranovskis, V.Železnovas, N.Makarovas, S. Prokopovičius ir kt. Norėdamas propaguoti kooperacijos idėjas lietuviams pabėgėliams, P.Šalčius iš rusų kalbos įį lietuvių išvertė žymaus airių visuomenės veikėjo, publicisto ir kooperatininko J.Reselio knygą „Kooperacija ir tautos uždaviniai“ (Petrapilis. 1917 m. – P. 76; antra laida Kaune, 1923) . Taip pat paskelbė straipsnių kooperacijos klausimais lietuvių spaudoje Rusijoje.

Studijuodamas Maskvoje, P. Šalčius sutiko 1917m. Vasario ir Spalio revoliucijas. Jau tarybų valdžios metais – 1918m. kovo mėnesį jis baigė aukštąjį mokslą ir išlaikė valstybinius egzaminus. Maskvoje įgijo ir pirmuosius kooperacinio darbo įgūdžius – čia 1917-1918m. dirbo kooperatyvų instruktoriumi.

Petro Šalčiaus nuopelnai ekonomikoje

1918m. pavasarį P. Šalčius grįžo į gimtąjį kraštą ir iš karto pradėjo propaguoti kooperacijos idėjas bei kooperatyvų steigimą. 1919-1920m. P. Šalčius vadovavo Lietuvos prekybos ir pramonės ministerijos kooperacijos departamentui, suorganizavo platų kooperatyvų tinklą bei įkūrė kelias kooperatyvų sąjungas. 1920-1925 m. buvo Lietuvos Kooperacijos bendrovių ssąjungos valdybos pirmininku. Nedalyvaudamas jokių partijų veikloje, jis pasisakė už tai, kad būtų kuriami neutralūs kooperatyvai, nepriklausantys atskiroms partijoms (pvz., krikščionys demokratai kūrė „katalikiškus“ kooperatyvus). Tuo metu P. Šalčius suorganizavo pirmuosius kooperatininkų kursus Lietuvoje, parašė ir išleido pirmuosius vadovėlius Lietuvos kooperatininkams, nemaža brošiūrų, populiariai aiškinančių kooperacijos teikiamą naudą, įvairių patarimų kooperatyvų steigėjams ir kitokių metodinių priemonių bei vertimų. Be to, 1919m. pradėjo leisti kooperacijos laikraštį „Talka“ (1919-1940), kurį pats apie 14 metų redagavo, aktyviai talkininkavo jam, parašęs apie kelis širrtus sstraipsnių.

1922m. P. Šalčius pradėjo dirbti docentu Kauno universiteto Teisės fakultete, kur dėstė politinę ekonomiją, ekonominių teorijų istoriją ir kooperaciją. Vėliau išleido iš šių dalykų skaitytų paskaitų kursus bei kitas knygas. Tai: Kooperacija: Kooperacijos paskaitų kursas. – K., 1931- P.358; Ekonomikos pagrindai. – K., 1933. – P. 515; Ekonominės doktrinos. – K., 1935. – P. 808; Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 metų. – K., 1937. – P.

Be pedagoginio darbo, P.Šalčius toliau darbavosi kooperacijoje. Buvo renkamas Lietuvos kooperatyvų tarybps – idėjinio kooperatyvų centro ir kitų koopercinių organizacijų valdybų nariu, taip pat pirmininku, daug energijos skyrė „Lietūkio“ veiklai gerinti ir; plėsti. 1920m. buvo išrinktas Tarptautinės kooperatyvų sąjungos centro komiteto nariu, pradėjo bendradarbiauti Tarptautinės kooperatyvų sąjungos biuletenyje, parašė straipsnių apie Lietuvos kooperatyvų praeitį ir dabartį.

P.Šalčius laikėsi gamybos veiksnių teorijos, laikė, kad prekių kainos nusistovi susidūrus pasiūlai ir paklausai visos visuomenės mastu. Politekonominis nusiteikimas be abejo turėjo įtakos ir jo kooperacinėms pažiūroms. Kooperatyvus P.Šalčius laikė tarpine grandimi tarp privačiųjų ir viešųjų (municipalitetų, valstybės) įmonių. Jis ne kartą pabrėžė, kad principinis skirtumas tarp kooperatyvo ir privačios įmonės bei kolektyvinės jos atmainos – akcinės bendrovės yra tai, kad kooperatyvo pelnas skirstomas ne pagal kapitalo, t.y. ne pagal įnašų dydį,, bet pagal tiek, kiek narys kooperatyve pirko aarba kiek jai pardavė. Taigi smulkieji gamintojai ir apskritai vartotojai susijungdami į kooperatyvus, naudojosi stambių įmonių pranašumais ir kiekvienas savo veikla prisidėjo susidarant kooperatyvo pelnui.O šis pelnas susidarė iš prekybinės nuolaidos, įmonininko pelno ar palūkanų, žiūrint kokia kooperatyvo rūšis. Tik jis neatitekdavo prekybininkui, pramonininkui ar bankininkui, o likdavo kooperatyve ir buvo paudojamas bendriems kooperatyvo reikalams ir skirstomas kooperatyvo nariams, proporcingai tam, kiek kiekvienas prisidėjo prie kooperatyvo operacijų plėtojimo. Čia visa esmė. Todėl kooperacija nei peIno, nei kitų kategorijų panaikinti negali.

P. Šalčius buvo ribinio naudingumo teorijos šalininkas ir laikė, kad politinėje ekonomijoje nepakankamai dėmesio skiriama vartotojui. Jo nuomone, vartotojų bendrovės, atimdamos iš prekybininkų pelną ir kurdamos nuosavas materialinės gamybos įmones, gali pasiekti, kad nusistovėtų „teisinga“ kaina, t.y. tokia kaina, kuri padengtų gamybos kaštus ir užtikrintų gamybos plėtimąsi, bet į kurią neįeitų kapitalistų pelnai. O tai kaip tik ir reikštų, kad išnyktų pelnas ir visuomenėje įsitvirtintų nauja santvarka. Nimo mokyklai būdingas neklasinis vartotojo traktavimas.

Ir toliau P. Šalčius dėstė Vilniaus universitete, o pastarąjį okupantams uždarius, – gyveno kaime. Praėjus frontui, buvę universiteto (Vilniaus ir Kauno) profesoriai ir dėstytojai nuo 1944m. liepos 16 d. buvo paskirti toms pareigoms, kurias ėjo iki karo. Todėl P. Šalčius pradėjo vėl dirbti Vilniaus universitete (nors turėdavo dar paskaitų iir Kauno universitete) dėstė TSRS ir Lietuvos liaudies ūkio istoriją, skaitė tarybinės kooperacijos kursą, o jo antraeilės pareigos buvo darbas LTSR Mokslų Akademijos Ekonomikos institute. Tuo metu TSRS Aukščiausioji atestacinė komisija jam patvirtino profesoriaus vardą ir ekonomikos mokslų daktaro laipsnį. 1947-1948m.jis buvo išvykęs į ilgas komandiruotes į Leningradą, kur archyvuose rinko medžiagą Lietuvos liaudies ūkio istorijai.

1950 metų pavasarį, iškilus aikštėn minėtam straipsniui, P. Šalčius buvo apsvarstytas pedagogų susirinkime, pasmerktas ir iš darbo universitete, taip pat ir Ekonomikos institute atleistas. Dėl šios priežasties kelis dešimtmečius jo vardą buvo vengiama minėti.

Albinas Rimka

Profesorius Albinas Rimka gimė 1886 m. vasario 16 d. Vilkaviškio raj. Skerpiejuose, mirė 1944 m. vasario 27 d. Vilniuje – žymus Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, ekonomistas, mokslininkas. Lankė Lankeliškių pradžios mokyklą, vėliau, 1898-1901 metais mokytojo buvo ruošiamas eksterno egzaminams į mokytojų seminariją. Dėl lėšų stokos į seminariją nestojo. 1901-1907 metais, kaip pats rašo autobiografijoje, tėviškėje dirbo „visus ūkio darbus“. Albinas Rimka nuo mažens mėgo knygas, buvo sukaupęs nemažą lietuviškų knygų bibliotekėlę ir savo sodybos klėtelėje įsteigęs lyg ir skaityklą, kur susirinkdavo pažangaus jaunimo paskaityti knygų. Užsukdavę, ir Zigmas Aleksa bei Vincas Mickevičius, gimę ir jaunystėje gyvenę Vilkaviškio rajone.

Aktyviau visuomeniniame gyvenime A. Rimka pradėjo reikštis rašydamas korespondencijas į lietuviškus laikraščius: „Ūkininką“,

„Lietuvos ūkininką“ ir k t. 1907 m. pradžioje Lankeliškiuose įsteigė „Šviesos“ skyrių, kurio pirmininku buvo išrinktas jis pats, „valstietis A. Rimka“, jam buvo pavesta parinkti ir knygas „knygynui-skaityklai“. Savo korespondencijomis užsirekomendavo kaip gabus publicistas, todėl 1908 m. „Lietuvos ūkininko“ leidėjų buvo pakviestas į Vilnių, į šio laikraščio redakciją, kur netrukus perėmė redaktoriaus pareigas. Jau 1909 m. „Lietuvos ūkininke“ įsteigė „Jaunimo“ skyrių, kvietė kaimo jaunimą burtis į savišvietos ratelius šviestis. Gana greitai tokių ratelių susikūrė nemažai. Tačiau tokie būreliai netrukus patraukė ccaro valdžios dėmesį ir A. Rimka turėjo bėgti į užsienį.

1911 m. atsidūręs užsienyje, A. Rimka kurį laiką gyveno Tilžėje, paskui Šveicarijoje, Olandijoje. 1912-1914 m. kaip laisvasis klausytojas studijavo ekonomiką Visuomenės ir prekybos mokslų akademijoje Frankfurte prie Maino. Pragyvenimo šaltinis buvo honorarai už rašinius „Lietuvos ūkininkui“ ir kitiems Iaikraščiams. Dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Jo pastangomis Tilžėje buvo atnaujintas „Varpo“ leidimas: 1913-1914 m. išėjo trys numeriai, kuriems straipsnius parašė daugiausia jis pats.

Persikėlęs gyventi į Ameriką, redagavo liberalinius laikraščius „Jaunąją Lietuvą“ ir „Ateitį“, ragino ttenykštį lietuvių išeivijos jaunimą šviestis, domėtis visuomenės gyvenimo klausimais.

Grįžęs į Lietuvą, 1918-1920 m. vadovavo Lietuvos žemės ūkio ministerijos statistikos skyriui, kartu buvo žemės reformos komisijos narys (vėliau sekretorius). Kaip liaudininkų atstovas buvo renkamas į Steigiamąjį seimą. Pasižymėjo bene kaip pagrindinis bburžuazinės žemės reformos projekto kūrėjas. 1921 – 1923 m. Tęsė studijas Visuomenės ir prekybos mokslų akademijoje Frankfurte prie Maino. Nuo 1923 m. Kauno universiteto docentas, nuo 1930 m. – profesorius. Dėstė statistikai ir ekonominę politika. Liaudininkams su socialdemokratais paėmus valdžią, trumpą laiką ( 1926 m. birželio-gruodžio mėn.) buvo finansų ministras. Krikdemų ir tautininkų atžvilgiu laikėsi opozicijos. 1928 – 1939 m. buvo Lietuvos banko statistikos ir ekonominių informacijų skyriaus vedėjas, 1935 – 1940 m. redagavo „Ekonomikos“ žurnalą. Išvykęs į mokslines komandiruotes ar gydytis, užsienio archyvuose rinko medžiagą Lietuvos liaudies ūkio istorijai. Atkūrus Tarybų valdžią, buvo Lietuvos TSR MA akademiku, Vilniaus universiteto profesoriumi, Ekonomikos fakulteto dekanu.

A. Rimka pasireiškė kaip viekas žymiausių varpininkų demokratinių tradicijų tęsėjas naujomis sąlygomis. Mirus Vincui Kudirkai (1858-1899), XX aa. pradžioje bene pagrindiniu varpininkų ideologu (Lietuvos demokratų partijos, vėliau išsiliejusios į liaudininkų srove, įkūrėju) tapo Povilas Višinskis (1875-1906). O šį, reakcijai atslūgus, pakeitė būtent A. Rimka. Būdamas aktyvus visuomenės ir mokslo veikėjas, A. Rimka daugeliu visuomeninių klausimų turėjo užimti vienokią ar kitokią principinę poziciją. Nenuostabu, kad kilęs iš valstiečių jis į daug ką žvelgė valstiečio akimis. Jį baugino galimi radikalūs, revoliuciniai pertvarkymai visuomenėje, todėl linko liberalių reformų pusėn. Jo pažiūrų metodologinį pagrindą sudarė „gamybinių jėgų“ koncepcija, kurią jis, matyt, pperėmė jau 1912 – 1914 m., studijuodamas Vokietijoje. Šiai koncepcijai būdinga tai, kad neigiami gamybiniai santykiai ir jų reikšmė visuomenės raidai. Būtent vokiečių istorinės mokyklos atstovai ir jai artimi autoriai laikė, kad tik vystantis gamybinėms jėgoms ( technikai, švietimui, mokslui ir t.t.) įmanomi tam tikri pakitimai visuomenėje lėtos evoliucijos keliu. Jų pažiūrose į visuomeninę santvarką nėra vietos gamybiniams santykiams. Panašiai klausimą kėlė ir A. Rimka.

A. Rimka laikė, kad ir socializmą įgyvendinti įmanoma tik palaipsniui, vystantis gamybinėms jėgoms, priešingu atveju žlugtų civilizacija, nes neliktų pagrindo privačiai iniciatyvai. Socialistinė revoliucija negalinti pagerinti žmonių gyvenimo. „Vienintelis teisingas ir tikras kelias žmonių būviui pagerinti – tai jų darbo našumo pakėlimas“. O darbo našumą kelti įmanoma tik tobulinant techniką ir darbo organizavimą. Tai savo ruožtu priklausą „nuo žmonių kultūros aukštumo ir jų išsilavinimo“. Todėl socializmą įgyvendinti „galima tik per ilgą, nuolatinį ir sistemingai vedamą darbo veikimą.

Socialinės – ekonominės santvarkos, reformų klausimas Lietuvoje ypač aštriai iškilo antrajame dešimtmetyje, A. Rimka laikėsi nuomonės, jog bet kurių permainų pagrindą turi sudaryti privati nuosavybė, samdomasis darbas ir demokratija. Skubia, neatidėliotina priemone reformuojant Lietuvos gyvenimą A. Rimka laikė reforma. Jis neigiamai žiūrėjo į žemės socializaciją, municipalizaciją ar nacionalizaciją. Jo nuomonė buvo tokia: be privatinės žemės nuosavybės mūsų ūkis šiandien plėtotis nnegalėtų. Būtinumą įvykdyti žemės reformą, faktiškai skelbdamas smulkaus valstiečių ūkio pastovumo teoriją, jis grindė teiginiu, kad dvarų ūkis yra nenašus ir kad žemė daug našiau panaudojama mažuose ūkiuose. Jis gynė kapitalistine, pažangą žemės ūkyje, reikalavo leisti valdyti vienam asmeniui maksimalų žemės plotą iki 100 ha. Turėjo būti nedraudžiama žemę pirkti ir parduoti, naudoti samdomąją darbo jėgą ir t.t. A. Rimka spręsdamas socialinės santvarkos Lietuvoje klausimą, nemažas viltis dėjo į formaliąją demokratiją. Tačiau, kaip bebuvę, socializmui jautė tam tikras simpatijas, nors laikėsi požiūrio, kad esamu gamybinių jėgų lygiu socializmo Lietuvoje tuo tarpu negalima įgyvendinti.

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje buvo aktualus ir Lietuvos valstybingumo klausimas, kuriuo A. Rimka taip pat tu ėjo aiškią savo nuomonę. Jis pasisakė už tai, kad Lietuva autonomijos teisėmis priklausytų didelei galingai valstybei. Jis rašė: „Aš pasakysiu dar daugiau. Prie dabartinio visuomenės gyvenimo sutvarkymo, mažesnėms ir silpnesnėms tautoms ir yra geriausias išėjimas priklausyti didelei ir galingai valstybei“. Įvykus Rusijoje Didžiajai Spalio socialistinei revoliucijai, jis nebekėlė klausimo, kad reikia eiti kartu su Rusija, nes tai nebeatitiko jo pažiūrų.

Prieškarinėje Lietuvoje prof. A. Rimka buvo žymiausias statistikos specialistas. Jo darbai iš statistikos parašyti pagal paskutinį to meto mokslo žodį, pasižymi novatoriškumu ir neabejotinai turi tam tikrą išliekamąją verte. Jis rinko medžiagą Lietuvos liaudies ūūkio istorijai ir parašė kelis šios rūšies darbus. Domėjosi lietuvių tautiniu sąjūdžiu XIX a. pabaigoje ir paskelbė apie tai nemažos apimties knygą.

Albino Rimkos moksliniai pasiekimai

A. Rimka buvo ekonomistas, ūkio politikas, tam tikros ideologinės (valstiečių liaudininkų) srovės atstovas, žemės reformos teoretikas. Jis apie 20 metų skaitė statistikos mokslų paskaitas Kauno ir Vilniaus universitetuose, vadovavo statistikos seminarui, išleido net tris originalius statistikos vadovėlius. Jo plunksnai priklauso tokie statistinio pobūdžio darbai, kurie vėliau ne vienai Lietuvos istorikų ir ekonomistų kartai buvo pagrindinis informacijos šaltinis nagrinėjant Lietuvos ūkio istorijos klausimus.

Lietuvos banko leidžiamame ūkio konjuktūros statistikos rinkinyje buvo labai originalus skyrelis „Lietuvos prekių kainos ir jų indeksai“ sudarytas pagal A. Rimkos metodiką ir nuolatos tobulinamas jo mokinių.

A. Rimka metodologiniu požiūriu rimtai sukritikuoja Centrinio Statistikos Biuro (CSB) skelbtus prekių kainų indeksus, kaip mažai tinkamus konjunktūros statistikai. A. Rimka gerai suvokė, kad suvestiniai indeksai statistikos teorijos keliamus reikalavimus gali patenkinti tik tada, kai jie sudaryti atsižvelgiant į šalies ūkyje esantį lyginamąjį svorį tų reiškinių, kuriuos apibūdina individualiniai indeksai. Po dešimt melu savo gerai parengtame akademiniame „Statistikos“ vadovėlyje A. Rimka dar aiškiau pastebi: „Ideališkas bet kurios prekių grupės ar vadinamasis bendrojo šalies kainolygio indeksas turėtų būti sudarytas atsižvelgiant kiekvienos atskirai paimtos prekės lyginamojo svorio tautos ūkyje“.

A. Rimka analitinį,

gerai pritaikytą prekių kainų indeksą konjunktūriniams tyrimams pasiūlė sudaryti taip: 1) atrinkti prekes – reprezentantus; 2) atrinktas prekes paskirstyti į vienarūšes tipiškas grupes; 3) kiekvienai prekei ir jų grupei parinkti svorius; 4) apskaičiuoti dalinius ir bendrąjį (suvestinį) kainų indeksą.

A. Rimkos siūlymu, kainų indeksams svorio koeficientai buvo sudaryti atsižvelgiant į gamybos ir rinkos apyvartą tų prekių, kurios buvo gaminamos šalies viduje, ir į vien importuojamų prekių rinkos apyvartos apimtis.

Jis nemažai tyrinėjo ir rašė apie tautos pajamų statistiką. Dar ir šiandien yra įįdomus jo mėginimas apskaičiuoti Lietuvos nacionalines pajamas. Jau tada Rimka pastebėjo visus sunkumus, kurie susidaro apskaičiuojant tautos pajamas (nacionalines pajamas, nacionalinį produktą) dėl nepastovios valiutos, aukso standarto panaikinimo.

A. Rimka jau tuo metu teigė, jog būtina sukurti „nacionalinę sąskaitybą“. Būdamas geras ne tik statistikos teoretikas, bet ir praktikas, jis suprato, kad „tautos pajamų statistikos ligi šiol žinomais statistikos metodais padaryti negalima, nes tie metodai negali duoti to, ko iš tautos pajamų statistikos laukiama. Negali būti tikslių statistinių duomenų, be nacionalinės sąskaitybos. TTodėl mums būtina ją pradėti kurti. A. Rimka yra rašęs ir ūkinės konjunktūros statistikos klausimais. Tačiau A. Rimka buvo tos nuomonės, „kad vieno recepto konjunktūros diagnostikai ar universalinio konjunktūros barometro negali būti ne tik visiems kraštams arba valstybėms, bet ir vvienos šalies visoms ūkio šakoms arba visiems laikams“. Jo buvo pasiūlyta savita Lietuvos ūkio konjunktūros indikatorių sistema: 1) bendrasis prekių kainų indeksą; 2) akcizuojamų prekių gamyba; 3) banknotų apyvartos indeksas. Tačiau praktikoje ši metodika nebuvo plačiai pritaikyta. Silpna Lietuvos pramoninės gamybos informacinė bazė neleido A. Rimkai sudaryti labiau užbaigtą ūkio konjunktūros prognozavimo statistinę metodiką.

Jis nebuvo nei didelis matematinės statistikos šalininkas, nei istoriškai aprašomosios, taip būdingos vokiečių mokyklai, kur jis baigė mokslus, grupės atstovas. Iš principo A, Rimka neneigė nė vieno metodo ir su pasisekimu naudojo įvairius statistinio stebėjimo, nagrinėjimo (analizės) bei vaizdavimo metodus

Vytautas Andrius GRAIČIŪNAS

Vytautas Andrius Graičiūnas nuėjo neilgą, bet turtingą įvykių, sudėtingą gyvenimo kelią. Jis gimė 1898 m. Rugpjūčio 17 d. JAV liettuvių „sostinėje“ – Čikagoje Amerikos lietuvių vvisuomenės veikėjo, kupiškėno gydytojo Andriaus Graičiūno šeimoje.

Baigęs vidurinę mokyklą, Vytautas Andrius 1914 – 1917 m. studijavo Čikagos universitete, administracijos ir komercijos fakultete. Savanoriu išėjo į kariuomenę, baigęs karo aviacijos mokyklą, dalyvavo Prancūzijos fronte. Grįžęs į JAV, 1919 m. studijavo Technologijos institute Čikagoje, kurį baigė 1923 m. ir gavo mechanikos inžinieriaus bakalauro diplomą. Nuo 1916 m. susidomėjo moksline vadyba.1927 m. jis atvyko į Europą. Iš pradžių bandė jėgas Kaune, netrukus įsikūrė Šveicarijoje, kur ėmėsi naujos profesijos – tapo valdymo konsultantu. Buvo įįsteigęs konsultacinę, firmą (centras Paryžiuje, filialas Olandijoje). Tuo laiku parašytas ir vienintelis mums žinomas teorinis jo darbas – straipsnis „Organizacijos vidiniai ryšiai“, kuris buvo išspausdintas 1933 m. Ženevoje, Tarptautinio valdymo instituto biuletenyje anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis.

„V.A. Graičiūnas buvo karo aviacijos vadovybės pakviestas bibliotekai tvarkyti. Biblioteka plačiai naudojosi garsus lietuvių konstruktorius A. Gustaitis ir jo bendradarbiai. Anksčiau reikėdavo kelių dienu, kad surastum A. Gustaičiui reikalingą medžiagą. Sutvarkius biblioteką V.A. Graičiūno metodu, užteko kelių minučių! Tai – didelis V.A. Graičiūno nuopelnas vystant Lietuvos aviakonstruktorių vaisingą darbą.

1940 m. V.A. Graičiūnas dirbo Valstybės teatro ir Lietuvos filmo bendrovėje. Pramonė Lietuvoje tuo metu buvo palyginti menka, todėl pilnai panaudoti savo kvaIifikaciją jam nebuvo lengva.

1940 – 1941 m. V.A. Graičiūnas dirbo Vietinės pramonės liaudies komisariate.

1940 m. Vietinės pramonės liaudies komisariatas ėmėsi reorganizuoti Kauno gamybos įmones. V.A. Graičiūnui čia buvo plati dirva pritaikyti praktiškai savo valdymo mokslą. Jis energingai ėmėsi darbo. Tada neįprasta buvo jo projektavimas maketais. Šiuo metodu labai susidomėjo ne tik komisaras M. Šumauskas, bet ir visi gamybos įmonių vyr. inžinieriai, nes jis leido laisvai moduliuoti įrengimų padėtimis, rasti projektavimo racionaliausią variantą. Buvo į tai ir skeptiškų požiūrių, ypač komisaro patarėjų. Tačiau tai nepadarė jokios įtakos komisaru M. Šumauskas kai jis buvo paskirtas Lietuvos TTSR Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko pavaduotoju, jis pasikvietė į Vilnių kartu dirbti ir V.A. Graičiūną.

Praūžus karo audrai, V.A. Graičiūnas dirbo Lietuvos TSR Liaudies komisarų tarybos pramonės skyriaus viršininku Vilniuje. Grįžęs įKauną, nuo 1945 m. dirbo universitete, rengė įmonių – „Pergalės“, Vilniaus „Žalgirio“ atstatymo dokumentaciją, talkino Kauno miesto generalinio plano sudarytojams, konsultavo visus, kurie tik kreipdavosi. Tačiau 1951 metų vieną naktį įsiveržę dvylika uniformuotų ir be uniformų žmonių vertė jo knygas, daiktus, išvežė biblioteką, išsivedė ir mokslininką

Taip atsitiko, nes V.A. Graičiūnas turėjo JAV pilietybę, lankėsi JAV ambasadoje. Be to, kaip tvirtina amžininkai, Graičiūnai turėjo gausią biblioteką, daug užsienyje išleistų knygų, žurnalų. Pagal to meto įstatymus to visiškai pakako, kad suimtų, apkaltintų šnipinėjimu ir antitarybine propaganda. Neišlaikęs kalėjimo sąlygų, jis nusižudė. Žuvimo aplinkybės nėra visai aiškios. Parkai vieną versiją – žuvo 1951 metų rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje. Pagal antrą -1952 m. sausio 9 d.

V.A. Graičiūno nuopelnai ekonomikoje

Kalbą apie V.A. Graičiūno veiklą ir nuopelnus mokslui reikia pradėti nuo jo indėlio į valdymo teoriją. Yra žinomas vos vienas publikuotas darbas šioje srityje – „Organizacijos vidiniai ryšiai“ – tačiau to pakako, kad V.A. Graičiūno pavardė būtų įrašyta į pasaulio mokslo istoriją.

Plėtodamas sampratą apie valdymą, V.A. Graičiūnas atskleidė vadovo ir jo pavaldinių sąveikos rreguliavimo svarbą, parodė, kaip susidaro vertikalūs ir horizontalūs ryšiai organizacijoje. Išnagrinėjęs ryšių tarp vadovo ir valdinių pobūdį ir kaitos tendencijas, jis nustatė, kad vadovas gali efektyviai dirbti tik esant tam tikram ribotam pavaldinių skaičiui. Bet kurio padalinio papildymas kiekvienu nauju darbuotoju apytikriai padvigubina potencialių tarnybinių ryšių skaičių. Atlikti tyrimai padėjo jam atskleisti dėsningumą ir jį matematiškai aprašyti, kalbant dabartiniais terminais – parengti matematinį modelį. Taigi pirmą kartą pasaulinėje praktikoje matematiškai patgrįstas būtinumas riboti tiesiogiai vadovui pavaldžių, darbuotojų skaičių, nes viršijus tam tikrą optimalią ribą, vadovui tenka per didelis krūvis ir sumažėja jo darbo efektyvumas. Vytauto Andriaus Graičūno modelis naudotinas racionaliam valdinių skaičiui nustatyti. Iš jo seka, kad vienas vadovas gali efektyviai dirbti tik su keturiais ar penkiais jam tiesiogiai pavaldžiais darbuotojais. Atskleista priklausomybė specialiojoje valdymo Literatūroje vadinama valdomumo norma, valdymo apimtimi, kontrolės diapazonu ir kt. Pats autorius ją vadina „kontrolės apimties teorija“.

Šiuo darbu jis atsistojo į vieną gretą su pasaulyje plačiai valdymo mokslui žinomais vardais tokių specialistų, kaip A. Pajolis, A. Gastevas, L. Giulikas, P. Keržencevas, P. Teilo-ras ir kt. Tai patvirtina visi bent kiek išsamesni pasaulyje išleisti žinynai, enciklopedijos. Tai liudija ir tas faktas, kad JAV, kai 1969 m. pakartotinai buvo išleisti svarbiausi ekonomikos klasikų mokslo veikalai, V.A. Graičiūno

straipsnis pateko įtą rinkinį. V.A. Graičiūno talento fenomeną objektyviai galėsime suvokti tik tuo atveju, jei neišleisime iš akių to fakto, kad tuo metu, kai jis, inžinierius mechanikas, susidomėjo valdymo mokslu, pastarasis tik formavosi pasaulio arenoje.

V.A. Greičiūnas ne šiaip sau logiškai išdėstė mintis, argumentuotai suformulavo išvadas. Jis pirmasis pasaulyje minėtai problemai suprasti pasitelkė tikslų ir galingą mokslinio tyrimo instrumentą – matematiką. Visi, kas atidžiau nagrinėjo šį darbą, turbūt atkreipė dėmesį, kad autorius atliko skaičiavimus taip vadinamu maksimumo ir minimumo pagrindu. Būtent ššis skaičiavimo metodas akivaizdžiai įrodo, kaip toli pralenkė Vytautas Andrius Graičiūrias savo amžininkus.

V.A. Gaičiūnas paliko ženklų pėdsaką ir valdymo praktikos srityje. Jo, kaip tarptautinio masto konsultanto, veikla organizuojant dideles įmones JAV, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Olandijoje, darbas Londone, Stokholme, Kopenhagoje, Briuselyje, Barselonoje, Milane susilaukė plataus pripažinimo. Praktinę V.A. Graičiūno veiklą gamybos tobulinimo srityje galima mėginti apibendrintai apibūdinti taip: būdamas vienas iš klasikinės valdymo mokyklos teoretikų, šios krypties autorių ir šalininkų, jis jas propagavo ir taikė praktikoje, būdavo karštas, kompromisų nemėgstantis įįvairių valdymo naujovių propaguotojas ir įgyvendintojas.

Visa tai sudėjus į vieną visumą ir įvertinus istorijos laikmetį, ryškėja, jog tikrai nebus perdėta pasakius, kad tai butą itin ryškios asmenybės, tarptautinio liygio specialisto.

Išvados

Apibendrinant Lietuvos ekonomikos mokslų tyrinėjimus galime konstatuoti, kad visi tarpukario LLietuvos ekonomistai – mokslininkai labai mažai skyrė jėgų grynajai ekonomikos teorijai, tačiau didžiąją savo veiklos dalį skyrė pasaulinei ekonominei minčiai propaguoti, Lietuvos ekonominės minties istorijos ir ypač valstybės ekonominės politikos klausimams. Akivaizdu, kad bundančiai Lietuvai tai buvo žymiai reikalingesnis darbas nei atitrauktų teorijų bei diskusijų plėtojimas. Visas ikikarinis Lietuvos ekonominės minties vystimas labiausiai buvo veikiamas Vokietijos ir Austrijos ekonominių mokyklų, ten buvusių teorinių ieškojimų. Vokiečių istorinės mokyklos idėjos buvo pripažįstamos ne tik jas bandant sujungti su marksistine teorija, bet apskritai jomis įvairiose publikacijose vadovaujamasi, neminint mokyklos vardo. Tolesniais dešimtmečiais ekonomikos mokslas Lietuvoje gal jau būtų galėjęs pajėgiai ir prasmingai įsitraukti į pasaulinio mokslo tėkmę, tačiau 1940 metai buvo lemtingi ir jam. Kraštui praradus nepriklausomybę, nutrūko natūrali ekonomikos mokslų raida, prasidėjo eekonominių tyrimų planavimas, ekonominės teorijos supolitinimas, vietoj realios ūkinės tikrovės analizavimo – utopijų kūrimas.

Ekonomistų teoretikų turėjome mažai 1940 – aisiais metais, neturime jų daug ir dabar. Pasak Ekonomikos instituto direktoriaus Eduardo Vilko bei keleto kitų pranešimus skaičiusių ir diskusijose dalyvavusių konferencijos svečių, didžioji dalis profesionaliausių šios srities žmonių, ir ypač jaunimo, pasitraukė į komercines struktūras ar pasirinko darbą valdžios institucijose. Į laisvas vietas niekas neatėjo ir vargu ar artimiausioje ateityje ateis, nes beveik visi vertieji garbingų mokslo titulų dar nnebaigę studijų pradeda dirbti bankuose, konsultacinėse bendrovėse ar informacinių technologijų kompanijose.

Šiuo darbu mes norėjome parodyti, kokie svarbūs Lietuvai yra geri ekonomistai, norėjome supažindinti su jų nuveiktais darbais ir atsižvelgus į Eduardo Vilko pastebėjimą, paskatinti Jus gilintis ne vien į praktines ekonomikos žinias, bet taip pat ir į teorines.

Literatūros sąrašas

1. Jurgutis V. Pinigai. – Vilnius, 1996

2. Rimka A. Žiupsnelis atsiminimų. Jaunoji Lietuva. – 1920

3. Rimka A. Lietuvos Ūkis, Statistikos Tyrinėjimai. Kaunas – 1922

4. Rimka A. Statistikos pagrindai. Kaunas. – 1925

5. Šalčius P. Lietuvos prekybos istorija. Vilnius – 1998

6. Rudokas J. Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire : Vytautas Andrius Graičiūnas. 1898-1952 . Vilnius. – 1998

7. Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija. Vladas Jurgutis, 5 Tomas, P. 141-142

8. Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija. Albinas Rimka, 9 Tomas, P. 439-440

9. http://www.ism.lt/vid.php3?mid=60〈=lt&lik=3160&dest=6]

10. http://businessperspectives.org/en/journalppm/editorialboard/lydeka.htm

11. http://www.ministraspirmininkas.lt/

12. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/09/09ma.html „Tarpukario Lietuvos matininkai“ http://news.mireba.lt/ml/176/ukis.html