ES aplinkosauginės problemos

Įvadas

Europoje, kaip ir visame pasaulyje egzistuoja tos pačios aplinkosauginės problemos. Nuo praeito dešimtmečio vidurio įvykę pokyčiai parodė, kad bendra Europos aplinkos situacija ir toliau lieka sudėtinga. Tačiau buvo akivaizdi pažanga kai kuriose srityse, pirmiausia ženkliai sumažėjęs išmetamų atmosferinių teršalų kiekis ir pagerinta oro kokybė, taip pat sumažinti į vandenį išmetamų teršalų pirminiai šaltiniai. Tačiau aplinkos būklė buvo itin prasta tokiose srityse kaip atliekų tvarkymas, žvejyba ir dirvų nykimas. Pastebėta, kad integruojant aplinkosaugos problemas į transporto ir žemės ūkio sektorių politikos kkryptis žengiami dar tik pirmieji žingsniai. Buvo įspėta neskirti viso dėmesio vien teršalų kiekį mažinančioms priemonėms, kurių nebuvo tikslinga taikyti šalinant aplinkai daromą poveikį dėl infrastruktūros plėtros ir sparčiai kintančių ir augančių gamybos ir suvartojimo modelių.

Tinkamai sukurtos ir įgyvendintos aplinkos politikos kryptys keliose srityse jau leido žymiai pagerinti situaciją ir sumažino Europos aplinkai daromą poveikį.

Ženkliai sumažėjo ozono sluoksnį ardančių medžiagų bei oro teršalų išmetimas, pagerėjo oro kokybė, taip pat sumažinti į vandenį išmetamų teršalų pirminiai šaltiniai, dėl ko ppagerėjo vandens kokybė. Biologinės įvairovės apsauga pažymint ir saugant arealus taip pat leido pasiekti tam tikrų teigiamų rezultatų.

Tokią pažangą iš esmės lėmė tradicinių priemonių taikymas, reguliuojant produktus (tokius kaip benzine esantį šviną, skystuose degaluose esančią sierą arba automobilinius katalizatorius), ggamybos procesus (teršalų išmetimą iš jėgainių, pramonės objektų ir atliekų deginimo krosnių) ir saugant svarbias gamtines vietoves. Šias sritis reglamentuoja gerai parengti ES teisės aktai, o daugeliu atveju jų kontrolė taip pat tiesiogiai ar netiesiogiai yra įtraukta ir į tarptautines konvencijas.

Aplinkos politikos krypčių įgyvendinimas ir jų vykdymo užtikrinimas sykiu derinantis prie techninės pažangos ir naujų požiūrių ir toliau lieka svarbiausias viso regiono tikslas. Taip pat reikia siekti, kad tokios politikos kryptys būtų plačiau įgyvendinamos visose Europos šalyse.

Skirtingai nuo aukščiau minėtos pažangos, vykdant aplinkos politiką kitose srityse, tokiose kaip atliekų tvarkymas, nėra pasiekta visuotinai ženklių rezultatų sumažinant gamtos išteklių vartojimą, o tai rodo, kad šios srities pažanga yra glaudžiau susijusi su bendru ekonominiu ir socialiniu vystymusi. Dėl ženklaus ekonominio ir socialinio ppersitvarkymo prasidėjus Europos vienijimosi procesui vienose srityse aplinkosauginė situacija pagerėjo, kitose . pablogėjo.

Paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje Europoje vyko esminiai ekonominiai pokyčiai. Didesnę šio laikotarpio dalį besitęsiančio stabilaus ekonominio augimo sąlygomis Vakarų Europoje ir toliau buvo pereinama nuo žemės ūkiu ir gamyba paremtos ekonomikos prie daugiau į paslaugų teikimą orientuotos visuomenės. Centrinėje ir Rytų Europoje vyko perėjimas prie rinkos ekonomikos, lydimas politikoje dominavusio stojimo į Europos Sąjungą proceso. Dvylikoje Rytų Europos, Kaukazo ir Centrinės Azijos (REKCA) šalių prie rinkos ekonomikos buvo ppereinama lėčiau, tačiau nepaisant to, buvo radikaliai atsisakyta ankstesniųjų centrinio planavimo ekonomikos modelių.

Dėl šių pokyčių visuotinai sumažėjo šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas, o Centrinėje ir Rytų Europoje bei REKCA šalyse sumažėjo vandens resursų poreikis žemės ūkiui ir pramonei; žemės ūkyje taip pat sumažėjo išmetamų į dirvą ir atmosferą difuzinių teršalų kiekis. Centrinėje ir Rytų Europoje bei REKCA šalyse ekonomikos pertvarkymas buvo svarbiausia priežastis leidusi pastebimai sumažinti atmosferinių teršalų išmetimą.

Iš kitos pusės, blogai yra tai, kad Centrinėje ir Rytų Europoje bei REKCA pertvarkant ekonomiką atsiradusi nedirbama žemė kelia grėsmę biologinei įvairovei. Be to, ekonomikos augimas daugeliui Vakarų Europos šalių apsunkina pasidalijus įsipareigojimus iškeltų individualių uždavinių įgyvendinimą mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Dėl miestų plėtros ir transporto infrastruktūros daugelyje viso regiono vietų užimama dirva ir fragmentuojami arealai. Pernelyg intensyvi žvejyba kelia pavojų jūriniams gamtiniams resursams.

Subalansuotas gamtinių išteklių naudojimas

Aukšti naudingųjų medžiagų sunaudojimo lygiai iš esmės stabilizavosi ES ir Rytų bei Centrinės Europos šalyse. Importuodamos vis daugiau žaliavos, šios šalys nuolat didina aplinkai tenkantį krūvį dėl šių žaliavų gamybos kitose šalyse, taip pat ir REKCA.

Sąlyginai resursų naudojimas pastaraisiais dviem dešimtmečiais nepriklausė nuo ES ir šalių kandidačių ekonominio augimo. Tačiau pagal absoliučius vertinimus naudingųjų medžiagų sunaudojimas vis dar yra didelis ir siekia lygius, kurie RRio de Žaneire buvo pripažinti nesubalansuotais.

Vakarų Europos ir Rytų bei Centrinės Europos šalių ekonominėms reikmėms per pastaruosius 20 metų importuojama vis daugiau žaliavų, o tai reiškia, kad su jų gavyba susijusios aplinkos problemos užkraunamos kitoms pasaulio šalims. REKCA šalys yra vienos iš svarbiausiųjų pagrindinių žaliavų eksportuotojų į Europos Sąjungą.

Pagal globalios atsakomybės principą, kiekviena šalis turi suvokti savo keliamą poveikį likusiam pasauliui. Taip pat pabrėžiama, kad subalansuotos aplinkos įvertinimus tikslingiausia vykdyti globaliame, o ne regioniniame ar nacionaliniame kontekste. Tačiau šioje ataskaitoje nebuvo galima pateikti tokios pasaulinės perspektyvos, kadangi šiuo metu trūksta didesnės reikalingų duomenų dalies.

Faktai ir skaičiai:

• Iškastinio kuro rūšys yra svarbiausia tiesiogiai sunaudojamų naudingųjų medžiagų dalis ir ES, ir šalyse kandidatėse, kur atitinkamai sudaro 24 % ir 31 % viso kiekio.

• Bendras naudingųjų medžiagų poreikis ES vienam gyventojui sudaro 50 tonų; jų importas ypač sparčiai augo praeitą dešimtmetį, o šiuo metu sudaro beveik 40 %. Prekių importas šalyse kandidatėse per šį laikotarpį išaugo beveik 30 %.

• ES vis daugiau importuoja iš REKCA šalių. šiuo metu apie 12 % ES importuojamų resursų išgaunama REKCA šalyse, ypač iškastinio kuro rūšys ir metalai.

Energetika

Paskutiniame dešimtmetyje bendras Europos energijos sunaudojimas ir su juo susijęs poveikis aplinkai sumažėjo, tačiau panašu, kad energijos naudojimo poveikis klimato pokyčiams vis ddidės, jei nebus sustota taip plačiai vartoti iškastinį kurą ir nebus ženkliai pagerintas energijos naudojimo efektyvumas. Šis sektorius ir toliau lieka pagrindine klimato pokyčius skatinančia priežastimi. Efektyvumo priemonės ir augantis atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas ir toliau padeda mažinti aplinkai daromą poveikį, tačiau to nepakanka, jei be kitų dalykų, kaip planuojama, bus sumažintas branduolinės energijos naudojimas. Europoje, energijos naudojimas yra pagrindinis išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir rūgštingųjų medžiagų susidarymo šaltinis.

Pradėjus naudoti švaresnius degalus, valant kūryklų dūmus ir pradėjus ekonominius pertvarkymus, ženkliai sumažėjo energetikos sektoriaus išmetamų rūgštingųjų oro teršalų kiekis, o visi trys Europos regionai eina teisinga kryptimi siekdami įgyvendinti 2010 metų tikslus dėl šių teršalų išmetimo kiekių.

Energijos naudojimo efektyvumas padidėjo visuose regionuose, ypač Centrinės ir Rytų Europos šalyse, kur teigiamą poveikį turėjusios priemonės buvo taikomos sykiu su ekonominiais pertvarkymais.

Ir bendrojoje energijos, ir elektros energijos gamyboje sunaudota atsinaujinančių energijos šaltinių dalis išaugo, bet vis tiek lieka maža ir apima daugiausia vandens energiją ir biomasę. Reikalingas daug spartesnis naujų atsinaujinančių energijos šaltinių, tokių kaip vėjo ir saulės energija, įsisavinimas, kadangi priešingu atveju, neskaitant kitų dalykų, dėl planuojamos mažinti branduolinės energijos gamybos išaugs iškastinio kuro sunaudojimas ir išmetamo anglies dioksido kiekis.

Faktai ir skaičiai:

• Nuo 1992 iki 1999 metų bendras energijos sunaudojimas Vakarų Europoje išaugo

8 %, o REKCA sumažėjo 26 %. Vidutinis Vakarų Europos energijos suvartojimas yra 3.9 t/1 gyventojui, palyginti su 3.2 t/1 gyventojui REKCA šalyse, kur dominuoja pramoninis vartojimas Rusijos Federacijoje ir Ukrainoje.

• Atsinaujinančios energijos šaltinių dalis iš viso sunaudotame energijos kiekyje Europoje išaugo nuo 4.5 % 1992 metais iki 5.6 % 1999 metais.

Transportas

Praeito dešimtmečio transporto apimtys Vakarų Europoje sparčiai augo. Šios apimtys krito Centrinės ir Rytų Europos bei REKCA šalyse pirmojoje dešimtmečio pusėje, bet vėl pradeda didėti. Sektoriaus keliama oro tarša buvo ssmarkiai sumažinta visoje Europoje, įdiegus strategiškai numatytą technologinių patobulinimų kompleksą, atnaujinus automobilių parką ir sumažinus transporto kiekį. Mažiau pasiekta sprendžiant tokius klausimus kaip klimato pokyčiai, žemės ir arealų fragmentavimas, triukšmas ir atliekos. 2000 metais Europos keliuose žuvo daugiau negu 100000 žmonių. Transporto modeliai Centrinėje ir Rytų Europoje bei REKCA šiuo metu yra geriau subalansuoti negu Vakarų Europoje, tačiau pastaruoju metu jie kinta nepageidaujama kryptimi. Transporto poveikio aplinkai ir kitų jo padarinių bendras įvertinimas reikalingas kaip pagrindas kuriant integruotą strateginių priemonių kkompleksą, apimantį reguliavimo, investicijų, mokesčių ir kitus instrumentus. Kaip ir transporto apimtys, ženkliai skiriasi ir kelių, geležinkelių, vandens kelių bei oro transporto santykis įvairiuose regionuose. Vakarų Europoje jau daug dešimtmečių vis labiau įsigali kelių transportas. Nors praeito dešimtmečio pradžioje Centrinės iir Rytų Europos šalių transporto sistemoje vyravo geležinkelių ir visuomeninis transportas, šiuo metu smunkant geležinkelio naudojimui, vis labiau populiarėja keliai. Tačiau Centrinėje ir Rytų Europoje geležinkeliui tenkanti rinkos dalis yra vis dar daug didesnė negu Vakarų Europoje. geležinkeliai ir Aviacija yra sparčiausiai auganti transporto rūšis, o Europos Sąjungoje keleivių gabenimo oro transportu rinkos dalis (5 %) tuoj viršys geležinkeliams tenkančią dalį. Kituose regionuose aviacija sudaro daug mažesnę rinkos dalį.

Kaip rodo ES patirtis, transporto priemonių ir degalų aplinkosauginis reglamentavimas leido žymiai sumažinti tam tikrus transporto vieneto sukeliamus padarinius, ypač oro taršą. Tačiau šių aplinkosaugos laimėjimų nepakanka, kad būtų sušvelnintas spartaus transporto ir infrastruktūros plėtros poveikis, sumažintas šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas, triukšmas ir arealų fragmentacija. Sykiu su technologiniais sprendimais reikalingos iir geriau integruotos transporto ir aplinkos apsaugos strategijos, stabdančios transporto augimą ir skatinančios naudojimąsi ekologiškesnėmis transporto rūšimis . Tai yra du pagrindiniai ES Subalansuoto vystymosi strategijos tikslai.

Sudarius savanorišką susitarimą tarp automobilių gamintojų ir Europos Komisijos, kuriuo siekiama sumažinti vidutinį CO2 išmetimo kiekį iš ES rinkose parduodamų naujų transporto priemonių, visos ES automobilių energijos sunaudojimo efektyvumas pakilo 2 %. ES taip pat pasisako už būtinybę įskaičiuoti pašalines transporto keliamo poveikio sąnaudas. Viena iš šio tikslo įgyvendinimo priemonių – kuro mokesčiai. Tačiau nnepaisant nuolat didinamų mokesčių, faktiškai kuras kelių transportui ir toliau lieka pigesnis negu prie. dvidešimt ar trisdešimt metų. Kai kurios valstybės narės, siekdamos, kad būtų įskaičiuotos pa.alinės transporto poveikio sąnaudos, ėmė taikyti kitas įmokas ir mokesčius, tačiau vis dar lieka daug kliūčių šiam tikslui įgyvendinti.

Atsižvelgiant į transporto svarbą, prie. 3 metus buvo pradėta įgyvendinti transporto, sveikatos ir aplinkos apsaugos paneuropinė programa, kuria siekiama suaktyvinti dabartinę veiklą ir siekti pažangos sukuriant subalansuotus sveikatos ir aplinkos požiūriu transporto naudojimo modelius.

Faktai ir skaičiai:

• Centrinėje ir Rytų Europoje krovinių gabenimo apimtys vėl ėmė augti nuo praeito dešimtmečio vidurio; keleivių transportavimas siekia 1990 metų lygį ir sparčiai auga.

• Nuo 1990 iki 1999 metų nuosavų automobilių skaičius Centrinės ir Rytų Europos šalyse išaugo 61 %, o REKCA . 20 %, tačiau 1 000 gyventojų tenkantis transporto priemonių skaičius Centrinėje ir Rytų Europoje sudaro tik pusę Vakarų Europos lygio, o REKCA – mažiau negu 1/6 šio lygio.

• Planuojama, kad transeuropinio transporto tinklo tąsa į rytus apims 21 000 km geležinkelio tinklo ir 19 000 km greitkelių tinklo. Numatoma, kad tinklo kaštai sieks 91,5 milijardo eurų . 48 % bus skirti greitkelių tinklui, o 40.5 % . geležinkelių tinklui.

Turizmas

Turizmas yra vienas iš sparčiausiai augančių sektorių, ženkliai prisidedantis prie transporto apimčių augimo. BBe to, turizmas turi papildomą poveikį lankomoms vietovėms, kai sukeliamas vandens trūkumas, susidaro atliekos ir vyksta žemės fragmentacija. Ekonominiai, politiniai ir demografiniai pokyčiai lemia sparčiai didėjančią išlaidų dalį, kurią namų ūkiai skiria turizmui, tuo tarpu strateginės priemonės, skatinančios subalansuotą turizmą, žengia į priekį lėtai.

Turizmas yra pagrindinis veiksnys, dėl kurio didėja keleivių transporto paklausa, tuo pačiu ir poveikis aplinkai.

Numatoma, kad ši paklausa didės ir ateityje. Automobiliai ir lėktuvai, kurie yra labiausia aplinkai kenkiančios transporto rūšys, dažniausia naudojamos turizmo transporte. Pavyzdžiui, prognozuojama, kad iki 2020 metų daugiausia dėl turizmo sektoriaus plėtros oro transporto apimtys padvigubės.

Neskaitant per transportą pasireiškiančios turizmo įtakos, turizmas vis labiau išeikvoja aplinką . naudojamas vanduo, žemė ir energija, plečiama infrastruktūra, pastatai ir įrengimai, didėja tarša ir atliekos, vyksta žemės fragmentacija, nuolat auga antrųjų namų skaičius. Kai kuriose populiariose kelionės vietose dėl to buvo smarkiai suniokota vietos aplinka, o tai turi įtakos jų, kaip turistinių objektų, patrauklumui.

Faktai ir skaičiai:

• Pasaulio turizmo organizacija prognozuoja, kad laikotarpiu iki 2020 metų tarptautinis turizmas Europoje augs 3.1 % per metus.

• Europoje nuo 1995 iki 1999 metų turizmo i.laidos kelionėms užsienyje išaugo 7 %.

• Prancūzijoje, turistų labiausia lankomose pasaulio vietose, nuo 1990 iki 1999 metų antrųjų namų skaičius išaugo 10 %, daugiausia pakrančių zonose ir kalnuose.

Pramonė

Centrinės ir Rytų EEuropos bei REKCA šalių pramonės sektorius žymiai intensyviau naudoja energiją negu Vakarų Europoje ir todėl daro daug didesnį poveikį aplinkai. Tačiau Vakarų Europa yra priklausoma nuo Centrinės ir Rytų Europos ir REKCA šalyse gaminamų produktų, ir todėl turi prisiimti atsakomybės dalį dėl pramoninės taršos šiose šalyse. Dalinantis geriausiu patyrimu reglamentavimo, techninių standartų ir kitų priemonių srityje, bus galima pagerinti aplinkosauginės veiklos rezultatus visoje Europoje.

Pramonės gamyba auga visoje Europoje, o pramonė išlieka svarbiu ekonomikos sektoriumi visuose regionuose. Tačiau palyginus su Centrinės ir Rytų Europos bei REKCA šalimis, Vakarų Europoje pramonei tenkanti ekonomikos dalis yra mažesnė ir dar mažėja. Bendras ekologinis efektyvumas ir energijos sunaudojimo efektyvumas didėja, iš dalies dėl tiesioginių patobulinimų, iš dalies dėl sąlyginio perėjimo nuo gamybos prie paslaugų tiekimo, kuris

reikalauja ne tokio intensyvaus energijos vartojimo. Centrinėje ir Rytų Europoje energijos naudojimo efektyvumas auga sparčiau, bet ir toliau i.lieka daug mažesnis u. Vakarų Europos lygį, tuo tarpu pramonė REKCA šalyse vis dar naudoja energiją septynis kartus intensyviau negu Vakarų Europoje. Tai i. dalies byloja apie didesnį gamybai skiriamą dėmesį Centrinėje ir Rytų Europoje bei REKCA šalyse.

Pagrindinis Vakarų Europos uždavinys yra užtikrinti geresnę aplinkos apsaugą tuo pačiu išlaikant konkurencingą pramoninę bazę, ypač kadangi didesnės taršos gamybinės pramonės sektoriuose (iškasenų gavybos, chemijos

pramonėje) ryškėja spartesnio augimo tendencijos palyginus su vidutiniu pramonės augimu, ir kadangi jau yra imtasi mažiausių sąnaudų pareikalausiančių priemonių techniniams patobulinimams atlikti.

Dirvos tarša iš vietos šatinių dažnai susijusi su jau neveikiančiomis pramonės gamyklomis, ankstesnėmis nelaimėmis pramoniniuose objektuose ir netinkamu pramoninių atliekų šalinimu.

Faktai ir skaičiai:

• Centrinės ir Rytų Europos bei REKCA šalyse pramonė sukuria 35.40 % BVP. Pažangesnėse pereinamojo laikotarpio šalyse gamybos pramonė atsigavo po nuosmukio praeito dešimtmečio pradžioje. Skirtingai nuo jų, Rusijos Federacijoje nuo 1990 iki 1999 metų bendra gamyba ssmuko 70 %, ir tik pastaruoju metu daugiausia maisto ir metalo pramonėje pastebimi kai kurie atsigavimo ženklai.

• Praeitame dešimtmetyje daugiausia dėl sumažėjusios gamybos REKCA

šalyse energijos sunaudojimas pramonėje krito 35 %. Vakarų Europoje pramonėje sunaudojamos energijos kiekis padidėjo daugiau negu 1 % per metus.

Žemės ūkis

Žemės ūkio veiklos intensyvinimas ir specializavimas sukėlė dirvų eroziją, vandens trūkumą ir ryškų biologinės įvairovės sumažėjimą visoje Europoje. Biologinė įvairovė daug geriau

išlikusi Centrinės ir Rytų Europos bei REKCA šalyse, tačiau dėl nepakankamo ganyklų panaudojimo ir nedirbamos žemės atsiranda nnauji pavojai. ES Bendrosios žemės ūkio politikos pertvarkymas agro-aplinkosauginiame kontekste ir jos įgyvendinimas šalyse kandidatėse lieka svarbiausi išsiplėtusios ES u.daviniai; nepakankama arba i. viso jokia agro-aplinkosauginė struktūra neegzistuoja REKCA šalyse.

Nepaisant skirtingų sąlygų, ūkininkavimo specializavimas ir intensyvinimas yra visame regione ppaplitę reiškiniai, kurie siejami su didžiausiais padariniais aplinkai visose šalyse. Daugelis valstybinių programų, remiančių nusausinimą, drėkinimą ir žemės konsolidavimą, ženkliai paveikė žemės ūkio gamybos pajėgumų ir intensyvumo vystymąsi. Visi šie veiksniai lėmė išteklių, pavyzdžiui drėkinimui skirto gėlo vandens, pereikvojimą. šią tendenciją dar pablogino plataus masto kolektyvizacija, vykdyta Centrinės ir Rytų Europos šalyse bei REKCA. Tačiau šiose šalyse staigiai suma.ėjus išteklių naudojimui žemės ūkyje, daugiausia dėl ekonomikos pertvarkymų praeitajame dešimtmetyje, kai kuriose srityse suma.ėjo ir neigiamas poveikis aplinkai.

Dirvų erozija ir vandens tarša vis dar yra svarbiausi agroaplinkosauginiai klausimai daugelyje Europos šalių. Toliau išlieka problemos dėl pirminių teršalų i.metimo šaltinių iš stambių

gyvulininkystės kompleksų ir pasenusių pesticidų sankaupų, nors šių problemų mastas mažesnis nei anksčiau. Centrinėje ir Rytų Europoje drėkinimo apimtys ir jo kkeliamos aplinkosauginės problemos ženkliai sumažėjo nuo praeitojo dešimtmečio, nors kai kuriose vietovėse įrengimai šiuo metu yra atnaujinami. Dabartinis u.davinys . į šias atstatomas drėkinimo infrastruktūras įdiegti atitinkamas aplinkosaugos kontrolės sistemas.

Faktai ir skaičiai:

• Sumažėjus trąšų naudojimui pereinamojo laikotarpio pradžioje, dabar Centrinės ir Rytų Europos šalyse sunaudojama maždaug 50 kg trąšų 1 žemės ūkio paskirties žemės hektarui, o REKCA šalyse . 7 kg trąšų 1 ha. Vakarų Europoje vidutini.kai sunaudojama 120 kg vienam hektarui.

• REKCA ir ES šalyse kandidatėse nuo 1989 iki 2001 metų žženkliai krito gyvulininkystės produkcijos apimtys. Tačiau ypač REKCA ir šalyse kandidatėse ir toliau juntamas didelis poveikis aplinkai dėl intensyvaus ir koncentruoto galvijų auginimo dideliuose kompleksuose ir dėl prasto gyvulių atliekų tvarkymo.

Miškininkystė

Bendras miškų plotas Europoje auga, bet dėl rūgštėjimo ir dirvos kokybės blogėjimo miškų būklė ir toliau prastėja. Miškai išlieka svarbiu ekonominiu ištekliu REKCA šalyse ir kitur, nes medienos poreikis ir toliau auga. Išskaidyta nuosavybė gali tapti kliūtimi įsisavinant tinkamo valdymo patirtį.

Miškininkystei tenkanti ekonomikos dalis yra nedidelė, tačiau u.ima svarbią vietą daugelyje su Baltijos jūra besiribojančių šalių. Miškai yra svarbus gamtinis i.teklius, apimantis apie 38 % bendro Europos sausumos ploto. Maždaug 80 % Europos miškų išteklių yra Rusijoje.

Bendri Europos miškų ištekliai auga, kadangi bendras miškų plotas plečiasi maždaug 0.5 % per metus (neskaitant Rusijos Federacijos), o beveik visose šalyse kasmet i.kertama daug mažiau miškų negu jų užauga. Miškų būklė kelia didesnį susirūpinimą nuo tada, kai 9 dešimtmečio viduryje buvo pradėti stebėjimai, bendra miškų būklė blogėjo, o šiuo metu daugiau negu 20 % medžių laikomi pažeistais.

Faktai ir skaičiai:

• žmogaus veiklos nepaliestų miškų dalis daugelyje Europos šalių sudaro mažiau negu 1 %, išskyrus Rusijos Federaciją ir šiaurės šalis (šiaurės Švediją, Suomiją ir Norvegiją).

• Apie 7 % miškingos Europos teritorijos taikoma tam tikra apsauga, o mmaždaug 3 % yra griežtai saugomi.

• Visose Europos vietose kasmet i.kertama miškų daug mažiau negu jų užauga. Rusijos Federacijoje panaudojama tik 16 % kasmet u.augančių miškų, tuo tarpu Vakarų Europoje . 65 %, o Centrinės ir Rytų Europos šalyse . 50 %.

Žvejyba

Dėl pernelyg intensyvios žvejybos moderniais ir efektyviais laivais daugelio jūrinių žuvų išteklių kiekis yra nepakankamas, kad išliktų jų populiacijos. Vidaus vandenų žuvų ištekliams didesnis pavojus kyla dėl aplinkos niokojimo negu dėl pernelyg didelio jų naudojimo.

Akvakultūros, kurios produkcijos apimtys smarkiai išaugo, daromam poveikiui aplinkai turi būti skiriama daugiau dėmesio.

Valstybinė parama, skirta mažinti ir modernizuoti žvejybinius laivus, galėjo paaštrinti jūrinių žuvų išteklių pereikvojimo problemą, kadangi dėl modernizacijos i.augęs našumas pranoko sumažėjusį galingumą. Svarstoma, ar nereikėtų ir toliau mažinti daugelio žvejybinių laivų galingumo; geriausia, jei sykiu būtų naudojami ekonominiai instrumentai, kurie panaikintų stimulą intensyviau žvejoti su mažesniais (bet modernesniais) laivais. Taikant paramos

planus iš žvejybos pramonės pasitraukiantiems žmonėms sumažėtų skaudžių socialinių-ekonominių padarinių mastas.

Nuo 1990 metų akvakultūrai nepriklausanti komercinė žvejyba vidaus vandenyse suma.ėjo 32 %. JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos teigimu, apskritai didžiausią grėsmę vidaus vandenų žuvų ištekliams kelia ne jų pereikvojimas, o aplinkos niokojimas. Tačiau dažnai nelegaliai sugautų žuvų kiekiai, pavyzdžiui, eršketų Kaspijos jūroje, daug kartų didesni negu teisėtai su.vejotos žuvies kiekiai, oo tai turi didelių padarinių šiems ištekliams.

Akvakultūros apimtys sparčiai išaugo, ypač jūrinė akvakultūra Vakarų Europoje, o 2000 metais jos bendra produkcija siekė virš 2 milijonų tonų. Didžiausią pavojų aplikai kelia intensyvi lašišų, jūros ešerių ir karšių žvejyba jūrose ir upėtakių gaudymas gėluose vandenyse. Paprastai yra gerai suvokiami ir kontroliuojami šio proceso padariniai gretimai ūkių aplinkai. Tačiau vis dar nepakankamai dėmesio skiriama platesnio pobūdžio poveikiui vandens maistingųjų medžiagų būklei ir laukinėms populiacijoms. Kai kuriose vietovėse žuvininkystės ūkiai yra tapę svarbiu maistingųjų medžiagų .altiniu, ir iš ūkių patekusios žuvų populiacijos gali būti vienodo dydžio kaip laukinės populiacijos. šios problemos reikalauja geresnio viso akvakultūrinio sektoriaus tvarkymo.

Faktai & skaičiai:

• Nuo 1990 metų nepaisant suma.ėjusio laivų galingumo iš viso jūrinių laimikių apimtys Europoje išaugo 25 %.

• Didžioji dalis europinės menkės atsargų smarkiai sumažėjo nuo 1980 metų ir daugelis jų yra ties rūšies išnykimo riba.

• Per pastarąjį dešimtmetį bendras Europos žvejybinių laivų galingumas sumažintas tik labai nežymiai. Labiausia sumažintas ES žvejybinių laivų galingumas.

Aplinkos pokyčiai

Dabartiniame besikeičiančiame socialiniame-ekonominiame kontekste Europos aplinka yra kompleksinio pobūdžio. Pavyzdžiui, ženkli pažanga padaryta mažinant atmosferos taršą, taip pat visoje Europoje daug pasiekta tvarkant vandens išteklius ir gerinant jo kokybę. Tačiau lieka keli probleminiai klausimai, tokie kaip pavojingos atliekos, chemikalai, dirvų erozija ir dėl nykstančių ar

niokojamų arealų mažėjančios rūšys, kuriems išspręsti reikalingos didesnės pastangos.

Daugelį pastebimai pažangių reiškinių aplinkos apsaugos srityje tiesiogiai sąlygojo techniniai procesai (pakeitus ozoną ardančias medžiagas saugesnėmis, pradėjus naudoti bešvinį kurą), vienkartinės priemonės (perėjus nuo anglies ir naftos prie gamtinių dujų naudojimo) arba ekonomikos nuosmukis dėl persitvarkymų REKCA šalyse (suma.ėjus energijos suvartojimui, sumažėjo ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų i.metimas). Kai kuriais iš minėtų atvejų (mažesnis energijos sunaudojimas Centrinės ir Rytų Europos bei REKCA šalyse) galima tikėtis, kad atsigaunant ekonomikoms vyks atvirkštinis procesas.

Klimato pokyčiai

Per ppastaruosius 100 metų vidutinė temperatūra Europoje padidėjo 1.2 °C (pasaulyje . 0.6 laipsnio). Praeitas dešimtmetis buvo šilčiausias per paskutinius 150 metų. Planuojama, kad nuo 1990 iki 2100 metų vidutinė temperatūra toliau augs nuo 1.4 iki 5.8°C, temperatūra ženkliai padidės Rytų ir Pietų Europoje. Prognozių intervalas atsiranda dėl skirtingai numatomo pasaulio gyventojų

skaičiaus didėjimo, socialinės-ekonominės ir technologijų raidos ir nepastovumo interpretuojant klimato sistemą. Todėl kai galima, pravartu pateikti iki 2100 metų prognozuojamų pokyčių intervalą.

Per praeitą amžių pasaulinis kritulių kiekis padidėjo maždaug 2 %%, o šiaurės Europa ir Vakarų Rusija gavo 10.40 % daugiau drėgmės. Prognozuojama, kad per ateinantį amžių kritulių kiekis kiekvieną dešimtmetį padidės nuo 1 iki 2 %. Taip pat laukiama, kad vienose vietovėse augs potvynių, kitose . sausros pavojus. 2002 mmetų vasarą Centrinę Europą u.tvindė smarkaus lietaus sukelti potvyniai, kurie negali būti aiškinami vien besikeičiančiu klimatu, bet gali būti laikomi pavyzdžiu, kas gali nutikti, jei klimatas ir toliau keisis.

Per praeitą amžių pasaulinis kritulių kiekis padidėjo maždaug 2 %, o šiaurės Europa ir Vakarų Rusija gavo 10.40 % daugiau drėgmės. Prognozuojama, kad per ateinantį amžių kritulių kiekis kiekvieną dešimtmetį padidės nuo 1 iki 2 %. Taip pat laukiama, kad vienose vietovėse augs potvynių, kitose . sausros pavojus.

Šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo kiekiai smarkiai sumažėjo per pastarąjį dešimtmetį . nuo 3.5 % Europos Sąjungoje iki 34 % Centrinės ir Rytų Europos bei 38 % REKCA šalyse. Tačiau pagal dabartines šalių vidaus ir ES vykdomas veiklos kryptis ir priemones parengtos prognozės rodo, kad 22010 metais išmetamųjų teršalų kiekis ES bus suma.ėjęs tik 4.7 % ir bus 3.3 procentinių taškų didesnis negu buvo užsibrėžta Kijoto protokole – 8 %. Įgyvendinus visas siūlomas bet dar nepriimtas papildomas veiklos kryptis ir priemones, išmetamų teršalų turėtų sumažėti 12.4 %, o tai puikiai atitiktų i.keltus tikslus. Nors nustatant šiuos skaičius atsižvelgta, kad kai kurios valstybės narės gali pasiekti daugiau negu jų užsibrėžti atskiri nacionaliniai tikslai pagal ES įsipareigojimų pasidalinimo susitarimą, negalima būti tuo visi.kai tikram. Todėl kai kurioms vvalstybėms narėms ir visai ES siekiant užsibrėžtų tikslų, gali būti svarbi prekyba i.metamųjų teršalų normomis ir kiti lankstūs Kijoto mechanizmai, neskaitant įvairių veiklos krypčių ir priemonių, jau įgyvendintų įvairiuose sektoriuose (energetikos, transporto, pramonės, atliekų tvarkymo).

Kijoto protokolas yra tik pirmasis žingsnis siekiant pasauliniu mastu 60-70 % sumažinti išmetamųjų dujų kiekį pramoninėse šalyse, kas leistų užtikrinti subalansuotus šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius ir klimato sąlygas, laikantis ES pasiūlyto siekio riboti temperatūros kilimą, kad temperatūra būtų ne daugiau kaip 2 °C aukštesnė už iki pramoninių laikų buvusį lygį. Siekiant šių tikslų, teks daug plačiau imti naudoti mažai anglies turinčių arba anglies neturinčių energijos šaltinių . nepanašu, kad pagal prognozes dabartinis tokių energijos .altinių naudojimo mastas būtų pakankamas, kad būtų įgyvendinti Kijoto siekiai. Vakarų Europos šalyse augant bendram elektros energijos sunaudojimui, atsinaujinančių elektros energijos .altinių įsisavinimo sparta, taip pat ir branduolinės energijos ateitis yra labai aktualios norint įgyvendinti būsimus siekius dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų ribojimo.

Tačiau net ir iš karto smarkiai sumažinus išmetamųjų teršalų kiekį, tam tikri klimato pokyčiai vyks ir toliau, bus juntami ekonominiai padariniai ir poveikis aplinkai. Todėl taip pat reikalingos priemonės, leidžiančios prisitaikyti prie klimato pokyčių pasekmių, pirmiausia tuose regionuose, kurie gali būti nuniokoti sausros arba potvynių.

Klimato pokyčių valdymo politikos kkryptys gali turėti ženklų teigiamą poveikį (šalutinius privalumus) mažinant ir atmosferinių teršalų išmetimą.

Stratosferinio ozono sluoksnio plonėjimas

Pamažu mažėjant chlorino turinčių ir ozono sluoksnį ardančių medžiagų koncentracijai troposferoje, tampa akivaizdu, kad tarptautinė veikla, kuria siekiama riboti ozono sluoksnį ardančių

medžiagų išmetimą, yra sėkminga. Tačiau padidėjusi ultravioletinių spindulių radiacija ir toliau bus juntama, kol ozono sluoksnis visiškai neatsistatys, o žalingas ultravioletinių spindulių poveikis žmonių sveikatai ir ekosistemoms išliks dar ilgiau. Įgyvendinus dabartines kontrolės priemones, ozono sluoksnio mažėjimo sukelto odos vėžio atvejų skaičiaus augimas bus minimalus, didžiausias poveikis turėtų būti juntamas apie 2050 metus.

1997-2001 metų laikotarpiu kovo mėnesį virš Europos esantis ozono sluoksnio storis buvo maždaug 7 % mažesnis negu vidutiniškai per 1979.1981 metų laikotarpį.šis sumažėjimas žiemos-pavasario laikotarpiu šiaurės vidutinėse platumose yra maždaug 4 % didesnis už pasaulio vidurkį.

Kontroliuojant likusias ozoną ardančių medžiagų atsargas, užkertant kelią kontrabandai ir šių medžiagų patekimui į sąvartynus, bei skatinant pakaitalų, kurie turėtų mažiau neigiamų padarinių aplinkai, kūrimą, pagrindinė veikla Vakarų Europoje bus padėti besivystančioms šalims mažinti ozoną ardančių medžiagų gamybą ir sunaudojimą.

Oro tarša

Oro tarša lieka daugelio miestų problema. Vidutinės paviršinio lygmens ozono koncentracijos ir toliau didėja, nors didžiausių koncentracijų vertės krenta. Kietųjų oro dalelių poveikis gali būti didžiausias realus oro taršos pavojus sveikatai daugelyje miestų. Nors nuo sstebėjimų pradžios šių dalelių koncentracijos mažėja, didelei miesto gyventojų daliai tenka didesnės koncentracijos negu ES numatytos ribinės vertės.

Kietųjų dalelių poveikis šiuo metu yra didžiausias oro taršos keliamas pavojus žmonių sveikatai Vakarų Europos miestuose, o daugelis ES valstybių narių susidurs su nemažais sunkumais, kad atitiktų numatytus standartus. Padėtis Centrinės Azijos ir Rusijos šalyse taip pat kelia susirūpinimą: skirtingai nuo padėties subregioniniu lygiu, 1998 metais 30 % Rusijos miestų kietųjų dalelių kiekis viršijo Pasaulinės sveikatos organizacijos nustatytas ribas; labai dažnai normos buvo viršijamos ir Centrinės Azijos miestuose. Numatoma, kad artimiausioje ateityje Centrinėje Azijoje kietųjų oro dalelių išmetimas gali padidėti dėl padidėjusio energijos sunaudojimo. Vykdant dabartinės politikos kryptis dėl transporto ir prastos kokybės anglies keliamų problemų, vargiai bus galima pakankamai sumažinti išmetamų teršalų kiekį, kad būtų neutralizuotas padidėjęs energijos sunaudojimas.

1999 metais paviršiaus ozono koncentracijos ore viršijo ateinančiam laikotarpiui iškeltus standartus maždaug 30 % ES miestų. Daugiausia normos viršijamos Centrinės ir Pietų Europos šalyse. Prognozės 2010 metams rodo, kad bus ženkliai sumažintos taršos koncentracijos, dėl ko labai pagerės sveikatos apsauga. Tačiau šis sumažėjimas nebus toks, kad nustatytos normos būtų neviršijamos visoje Europoje.

Apskirtai yra pasiekta ženkli pažanga mažinant atmosferinių teršalų

išmetimą ir įgyvendinant Konvencijos dėl ilgalaikės tarpvalstybinės

oro taršos Getenburgo protokole nustatytus standartus.

Eutrofikacija ir toliau lieka didelė

problema dideliuose Europoje,

ypač Vakarų ir Centrinėje Europoje, neapsaugotų ekosistemų

plotuose.

Pagal bazines prognozes 2010 metams, pertvarkiusios savo ekonomiką ir perėjusios prie švaresnių degalų, Rusijos Federacija ir vakarinės REKCA šalys turėtų neviršyti Konvencijos dėl ilgalaikės tarpvalstybinės oro taršos Getenburgo protokolo nustatytų maksimalių išmetamųjų teršalų normų.

Įgyvendinant Kijoto protokolą sumažinus anglies dioksido dujų išmetimą, bus užtikrinta kompleksinė nauda, kadangi bus papildomai sumažinti išmetamų atmosferinių teršalų kiekiai, sumažės oro taršos mažinimo kaštai, taip pat kils mažesnis pavojus žmonių sveikatai ir ekosistemoms.

Naudojant lanksčius Kijoto protokolo įgyvendinimo mechanizmus VVakarų Europoje galima būtų papildomai sumažinti išmetamų atmosferinių teršalų kiekius, tenkančius Centrinei ir Rytų Europai, Rusijos Federacijai ir vakarinei REKCA daliai, dėl ko būtų geriau užtikrinta visos Europos ekosistemų apsauga.

Faktai & skaičiai:

• 2000 metais buvo nustatyta, kad daugiau negu 90 % Centrinės ir Rytų Europos bei REKCA ekosistemų yra apsaugotos nuo tolesnio rūgštėjimo. Vakarų Europoje daugiau negu 10 % ekosistemų teritorijos lieka neapsaugota, t.y. rūgštingosios nuosėdos viršija šioms ekosistemoms nustatytus limitus.

• Paviršinio sluoksnio ozono kiekiams ES nustatyta ribinė norma viršijama daugelyje Europos mmiestų. Vidutinės ozono koncentracijos toliau augo nuo 1995 metų, tačiau aukščiausios koncentracijos sumažėjo. Beveik 90 % žemės ūkio pasėlių Vakarų ir Rytų Europoje tenka didesnės ozono koncentracijos už nustatytas ES ilgalaikiame siekyje.

• Didelė Europos miestų gyventojų dalis yra neapsaugota nuo daug ddidesnių už ribines vertes smulkiųjų kietųjų dalelių koncentracijų. Tačiau jų koncentracijos suma.ėjo nuo tada, kai pačioje praeitojo dešimtmečio pradžioje buvo pradėti stebėjimai.

Pavojingi chemikalai

Nors galima palankiai įvertinti veiklos efektyvumą mažinant pavojingų chemikalų koncentracijas aplinkoje, vis dar yra daug atvejų, kai viršijamos nustatytos normos, dėl ko, pavyzdžiui, atsiranda būtinybė besilaukiančioms motinoms rekomenduoti vienokį ar kitokį maistą. Antras pavyzdys . žuvyje esantys dioksinai ir gyvsidabris. Europoje esančių chemikalų stebėjimas ir informavimas apie juos vyksta nekoordinuotai, skirtingoms medžiagoms skiriamas nevienodas dėmesys. Atrodo, kad keli pasirinkti sunkieji metalai, nuolatiniai organiniai teršalai ir pesticidai

yra vienintelės medžiagų grupės, kurios yra nuolat stebimos įvairiuose aplinkos sektoriuose, maiste, vartojimo prekėse ir žmogaus audiniuose. Kartais kontroliuojami farmaciniai preparatai ir jų metabolitai.

Europoje sėkmingai mažinamas tokių teršalų kaip kadmis, švinas ir gyvsidabris iišmetimas į atmosferą. Motinos pieno užterštumas cheminėmis medžiagomis ženkliai sumažėjo nuo 1970 metų, bent kai kuriose Europos srityse.

Vakarų Europoje daugelio sunkiųjų metalų ir nuolatinių organinių teršalų išmetami kiekiai per pastarąjį dešimtmetį buvo sumažinti iš esmės sukūrus griežtesnes nacionalines ir regionines reguliavimo struktūras, pramonėje ėmus naudoti patobulintas taršos mažinimo sistemas ir įdiegus .varesnes technologijas. Pavyzdžiui, įgyvendinant Stokholmo konvenciją Europoje buvo palaipsniui nutraukta daugelio pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai keliančių nuolatinių organinių teršalų gamyba. Visgi lieka keletas probleminių sričių, kur nustatyti lygiai yyra viršijami, pavyzdžiui žuvyje esančių dioksinų ir gyvsidabrio kiekiai.

Faktai & skaičiai:

• Europoje išmetamų toksinių metalų . kadmio, švino ir gyvsidabrio kiekiai per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo . 1999 metais išmesti kiekiai sudarė 40 % 1990 metų kiekio.

• Nors išmetami heksalchlorbenzeno (HCB) kiekiai sumažėjo visoje

Europoje, mažėjimo tempas ženkliai sulėtėjo nuo 1990 metų. HCB ir

toliau lieka plačiai paplitęs regione dėl ilgalaikių atmosferinių pernešimo

procesų ir vietinių aktyvių židinių, liudijančių apie aukštą vietinio

naudojimo mastą arba užterštumą.

• Susirūpinimą kelia aplinkoje pasklidę polibrominti liepsnos lėtikliai. Nuo

8 dešimtmečio jų koncentracijos smarkiai padidėjo žmogaus piene

Švedijoje, nepaisant to, kad šios medžiagos niekada buvo gaminamos

šioje šalyje. Nors šiuo metu koncentracijos mažėja, jos vis tiek išlieka

daug kartų aukštesnės negu 8 dešimtmetyje.

Atliekos

Atliekos yra didžiausia problemas kiekvienoje Europos šalyje, atliekų kiekiai nuolat auga. Atliekų susidarymas atspindi daiktų ir energijos netektį bei kainuoja visuomenei ekonominiu ir aplinkos apsaugos aspektu jas renkant, apdorojant ir šalinant. Europoje atliekos daugiausia kraunamos į sąvartynus, bet didėja ir jų deginimo apimtys. Sąvartynų naudojimo ir atliekų deginimo padariniai akivaizdūs, kadangi taip išsiskiria šiltnamio efektą sukeliančios dujos (metanas) ir atsiranda tarpvalstybinio masto organinių mikroteršalų (dioksinų ir furanų) bei lakiųjų metalų migracija.

Bendros atliekų apimtys ir toliau didėja daugelyje Europos šalių. Komunalinių atliekų sankaupos yra didžiulės ir jos toliau auga.

Atliekų sąvartynai toliau lieka labiausia paplitęs atliekų šalinimo bbūdas Europoje. Atliekų perdirbimas vis dažniau taikomas Vakarų Europoje, tuo tarpu Centrinėje ir Rytų Europos bei REKCA šalyse perdirbimo mastai vis dar yra žemi. Iniciatyvos, kuriomis siekiama mažinti atliekas ir skatinti jų perdirbimą, taip pat didinti jų .alinimo saugumo standartus, laikomos efektyviausiu būdu u.tikrinti mažiausią aplinkai keliamą pavojų ir žemiausius atliekų susidarymo, apdorojimo ir šalinimo kaštus.

Dideli pavojingųjų atliekų kiekiai šalinami tokiais būdais, kurie gali būti pavojingi aplinkai ir žmonių sveikatai. Dėl branduolinės energijos naudojimo nuolat kaupiasi didelio radioaktyvumo atliekos, dalis kurių išliks radioaktyvios šimtus tūkstančių metų, o joks priimtinas jų .alinimo variantas iki šiol nerastas.

Vanduo

Tik nedidelė Europos gyventojų dalis patiria nuolatinį vandens trūkumą ir naudoja prastos kokybės vandenį, dėl ko kenčia daugelio pasaulio vietų žmonės. Tačiau dėl žmogaus vykdomos veiklos vandens ištekliams daugelyje Europos vietų kyla grėsmė. Maždaug 31 % Europos gyventojų gyvena .šalyse, sunaudojančiose daugiau negu 20 % jų kasmetinių vandens resursų, o tai rodo didelį vandens trūkumą. Visoje Europoje susirūpinimą kelia ir geriamojo vandens kokybė: ženklus mikrobiologinis geriamojo vandens užterštumas pastebimas REKCA šalyse, Centrinėje Europoje vanduo užterštas druskomis, o daugiau negu 10 % ES gyventojų yra neapsaugoti nuo mikrobiologinių ir kitų teršalų, kurių kiekiai viršija didžiausias leistinas koncentracijas.

Paprastai didžiausios problemos yra netoli nuo karštųjų taršos židinių, kkurie atsiranda dėl įvairios pramoninės ir kitokios veiklos.

Nors Europoje padaryta ženkli pažanga tvarkant vandens išteklius ir gerinant jo kokybę, vis dar yra problemų, ypač, kur trūksta kompetencijos ir finansinių išteklių monitoringui ir pagrindinių priemonių ir techninių naujovių įgyvendinimui.

Sunkiųjų metalų koncentracijos Vakarų Europos upėse ir jų tiesioginis išmetimas bei susidarę atmosferiniai dariniai, patenkantys į šiaurės rytų Atlanto vandenyną ir Baltijos jūrą, suma.ėjo dėl išmetamų teršalų sumažinimo politikos.

Vakarų Europoje mažėja užterštumas nafta, kurį sukelia nuotekos iš perdirbimo gamyklų ir priekrančių įrenginių. Tačiau daugiausia iš laivų neteisėtai išleidžiami teršalai vis dar lieka problema, ypač šiaurės ir Baltijos jūrose. Apskritai, užterštumas nafta, patenkančia iš kelių šaltinių, yra aktualiausia problema Juodojoje jūroje, Kaspijos jūroje ir Viduržemio jūroje.

Dirvožemis

Didžiausios su dirvožemis susijusios problemos Europoje – neatstatomi nuostoliai dėl dirvožemio užstatymo ir erozijos, besitęsiančio ušterštumo iš vietinių ir difuzinių .altinių (įskaitant

rūgštėjimą), druskingumo didėjimo ir tankėjimo. Neigiami padariniai kyla dėl didelio gyventojų susitelkimo ir atskirose vietovėse vykdomos veiklos, ekonominės veiklos, klimato pokyčių ir žemės naudojimo. Vartotojų elgsena ir pramonės sektorius plečia potencialius užterštumo šaltinius, tokius kaip komunalinių atliekų šalinimas, energijos gamyba ir transportas, daugiausia miesto teritorijose. Turizmas yra dar viena dirvožemio nykimo priežastis, ypač Viduržemio jūros pakrantėse.

Dirvožemis yra ribotas ir 50.100 metų neatsinaujinantis išteklius. Dėl dirvožemio gebėjimo filtracijos

ir adsorbcijos būdu paėalinti iš aplinkos teršalus ir jos atsparumo, padaryta žala ne visada pamatoma iš karto.

Dirvos erozija yra apėmusi didelį Europos plotą . daugiau ar mažiau pažeista maždaug 17 % bendro Europos sausumos ploto.

Dirvos erozija, nors ir mažesniu mastu, yra vis didėjanti problema šiaurės Europoje.

Daug su dirvožemiu susijusių problemų kyla dėl praeities veiklos ir prasto valdymo REKCA šalyse. Centrinėje Azijoje aštriai pasireiškia žemės virtimo dykuma problemos, kurias sukėlė ne vien dirvožemio erozija.

Rūgštėjimas yra labiausia paplitusi dirvožemio užterštumo rūšis VVakarų Europoje ir Centrinėje bei Rytų Europoje, kur šis procesas problema REKCA šalyse, tokiose kaip Ukraina. Užterštumas radioaktyviaisiais nuklidais praeityje vykdant branduolinius bandymus, kasant ir apdorojant uraną bei gaminant branduolinį kurą, paveikė ir gretutines teritorijas šiose šalyse, neskaitant Černobylio katastrofos pasekmių. Dirvos tarša iš vietinių šaltinių, kurie dažnai būna susiję su jau nebenaudojamomis pramoninėmis gamyklomis, anksčiau įvykusiomis pramoninėmis avarijomis ir netinkamu komunalinių ir pramoninių atliekų tvarkymu, yra labai paplitusi Vakarų Europoje bei Centrinės ir Rytų Europos bei REKCA šalyse.

Biologinė įįvairovė

Sykiu su Europai tenkančia atsakomybe sumažinti ekologinį kitose pasaulio dalyse paliktą pėdsaką, Europa taip pat yra įsipareigojusi išsaugoti savo ekosistemų ir kraštovaizdžių įvairumą bei išlaikyti migruojančias rūšis, kertančias .į kontinentą bei jame prieglobstį randančias nykstančias rūšis. Taip pat jai tenka aatsakomybė kontroliuoti, kaip pasauliniu mastu renkami ir pardavinėjami laukinės faunos ir floros pavyzdžiai.

Visoje Europoje rūšių atstovų skaičiaus kitimo tendencijos skiriasi. Kai kurios

anksčiau sparčiai mažėjusios rūšys šiuo metu atsistato, tuo tarpu kitos ir toliau nyksta nerimą keliančiais tempais dažniausia dėl jų arealų būklės blogėjimo ar išnykimo.

Europa yra įvairiausių naminių gyvūnų veislių, kurios sudaro beveik pusę pasaulinės veislių įvairovės, namai. Tačiau beveik pusei iš šių Europinių veislių gresia i.nykimo rizika. Europa taip pat yra tas regionas, kur aktyviai saugoma didžiausias gyvūnijos rūšių skaičius (26 % žinduolių rūšių ir 24 % paukščių veislių).

Faktai ir skaičiai:

• Iš 3 948 pasaulyje nykstančių stuburinių rūšių, 335 rūšys aptinkamos Europos ir Centrinės Azijos šalyse. Iš jų 37 % yra žinduoliai, 15 % paukščiai, 4 % amfibijos, 10 % rreptilijos ir 34 % gėlųjų vandenų žuvys

• Nors pažanga yra ženkli, laukinės faunos ir floros naudojimas prekybai kelia pavojų vietos rūšims, ypač Rusijos Federacijoje ir Centrinės Azijos šalyse. Tokia padėtis i. dalies susiklosto dėl jų paklausos tarp Vakarų Europos gyventojų.

• Visos nacionaliniu lygiu pažymėtos saugomos vietovės Centrinės ir Rytų Europos šalyse sudaro 9 % viso regiono ploto, o vakarų šalyse 15 %.

Žmonių sveikata

Kai kurių REKCA šalių gyventojų trukmė per pastarąjį dešimtmetį smarkiai sutrumpėjo . kai kuriuose labiau užterštose ir vargingose vietovėse vvidutinė gyvenimo trukmė siekia mažiau negu 50 metų Rasta įrodymų, kad gyvulių pašaruose yra dioksinų ir PCB (Belgijoje 1999, 2000 metais), ftaliatų koncentracijos viršija leistinas normas vaikų žaisluose (Danijoje 2001, 2002 metais), o liepsnos lėtikliai . Žmogaus piene (Švedijoje 2000 metais). Šie atvejai iliustruoja, kaip nežymiai viršijus normas išauga rizika. Ligų priežastys nėra tokios akivaizdžios kaip infekcijų, tačiau kadangi jos išryškėjo pakankamai neseniai, atrodo, kad aplinkos pokyčiai ir kiti modernaus gyvenimo veiksniai vaidins svarbų vaidmenį kalbant apie riziką žmogaus sveikatai.

Vis labiau domimasi, kokį poveikį aplinka daro žmogaus sveikatai. Manoma, kad pasaulyje, turbūt taip pat ir Europoje trečdalį ar ketvirtadalį ligų sukelia aplinkos veiksniai. Tačiau neatsparumas ligoms tarp skirtingų grupių ir vietovių labai skiriasi.

Puikiai suvokiamas priežasties ir pasekmės ryšys tarp vandens, daugelio atmosferinių teršalų ir žmogaus sveikatos, tačiau mažai, o dažnai ir nieko nežinoma apie klimato pokyčių arba aplinkoje esančių pavojingųjų chemikalų poveikį sveikatai. Negalima atsekti priežastinio ryšio tarp didžiausios atmosferinės taršos keliamo pavojaus sveikatai. Šiuo metu yra mažai tą rodančių indikatorių, tačiau jau pradėtas darbas siekiant sukurti ir išbandyti paneuropinę

indikatorių sistemą, apimančią pagrindinius su aplinka susijusius sveikatos klausimus.

Nors Europos vandens ir oro taršos lygis apskritai yra žemas palyginus su kai kuriais pasaulio regionais, o pastaraisiais dešimtmečiais padėtis ženkliai pagerėjo, vvis dar, ypač kai kuriose Rytų Europos ir REKCA šalyse, išlieka daug sveikatos problemų. Transportas, dėl taršos ir keliamo triukšmo, ir toliau daro didelę įtaką sveikatos būklei, o dėl avarijų . mirtingumui ir sergamumui.

Ir toliau susirūpinimą kelia pavojingi aplinkoje esantys chemikalai ir atliekų šalinimas, nors yra nedaug įrodymų dėl jų poveikio sveikatai.

Faktai ir skaičiai:

• 120 Europos miestų (su 80 milijonų gyventojų) atlikti mirtingumo dėl ilgalaikio buvimo užterštoje aplinkoje tyrimai parodė, kad maždaug 60 000 mirčių kasmet gali būti siejama su ilgalaikiu buvimu kietosiomis dalelėmis užterštame ore, kurių koncentracijos viršija PM10 = 5 µg/m3 lygį 124 miestuose, turinčių duomenis apie kietąsias daleles (PM)

• Kaskart 1 % stratosferoje sumažėjus ozonui, per metus nemelanominių odos vėžio atvejų skaičius vidutini.kai padaugėja nuo 1 % iki 6 %, o žvyninių ląstelių karcinomos ir bazinių ląstelių karcinomos atvejų . 1.5-2.5 %.