Vertybinių popierių rinka Lietuvoje

REFERATAS

“Vertybinių popierių rinka Lietuvoje“

Klaipėda

2002 01 19

Įvadas

Pirmieji vertybiniai popieriai buvo išplatinti 1902 metais Olandijos Ritų Indijos bendrovėje ir pavadino šiuos vertybinius popierius dalyvaujančiaisiais bendrovės veikloje. Ši bendrovė organizavo prekybą su kolonizuota Indija. Taip Rytų Indijos bendrovė ėmė naudotis daugelio olandų kapitalu. 1622 metais savo vertybinius popierius išleido kita bendrovė, kuri juos pradėjo platinti ne tik su tuo susijusiose valstybėse, bet ir už jų ribų gretimose valstybėse.

Per kelis savo istorijos šimtmečius ir ypač – paskutiniais dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiais vertybinių popierių įvairovė labai iišaugo. Dabar tai dominuojanti, tampanti vis sudėtingesnė šiuolaikinių finansų rinkos dalimi.

1990 metais kovo 11 dieną Lietuvai atkūrus nepriklausomybę kartu su ekonomikos reformai būtinais įstatymais buvo priimtas ir Akcinių bendrovių įstatymas. Privatizuotos įmonės pradėdavo veikti pagal šį įstatymą. Taigi atkurtoje mūsų valstybėje vertybiniai popieriai buvo akcijos.

Lietuvos vertybinių popierių rinka – jaunas Lietuvos rinkos elementas, pradėtas atkurti tik 1991 metais. UAB “Vilniaus birža“ fondų skyrius buvo pirmoji institucija Lietuvoje, profesionaliai užsiimanti vertybinių popierių prekybos organizavimu. Tai buvo pirmoji vertybinių popierių biržos uužuomazga.

Pirmoji prekyba ir sandoris vertybiniais popieriais įvyko 1991 metų lapkričio 15 dieną.

Tuo metu Lietuvoje buvo susidariusi situacija, kai dar nebuvo jokio valstybinio vertybinių popierių rinkos reglamentavimo, o UAB “Vilniaus birža“ jau vyko prekyba vertybiniais popieriais. Tad tam tikra visuomenės ddalis neigiamai vertino UAB “Vilniaus birža“ veiklą vertybinių popierių rinkoje. Spaudoje buvo pradėta diskusija šiais klausimais, kuri faktiškai paskatino valstybės organus imtis veiksmų dėl vertybinių popierių rinkos sunorminimo Lietuvoje.

Tuo metu kai UAB “Vilniaus birža“ vyko pirmos prekybos operacijos, susidomėjimą vertybiniais popieriais išreiškė “Lietuvos birža“ ir “Baltijos birža“, vėliau tapusios Nacionalinės vertybinių popierių biržos steigėjomis. “Baltijos biržoje“ buvo suformuotas vertybinių popierių skyrius, kuris tapo iniciatyvinės vertybinių popierių biržos steigimo grupės branduoliu. Ši grupė pradėjo rengti dokumentų paketą, reikalingą vertybinių popierių rinkai.

Tuo metu į darbą be “Lietuvos biržos“ ir “Baltijos biržos“ žmonių įsijungė ir Lietuvos laisvos rinkos institutas. Jis daugiausiai vadovavo darbui susijusiam su Vyriausybės nutarimo, reglamentuojančio vertybinių popierių rinką, projekto parengimu. Nutarimas “Dėl vertybinių popierių emisijos ir viešosios apyvartos bei vertybinių ppopierių biržos laikinųjų nuostatų patvirtinimo“ buvo priimtas 1992 metų spalio 30 dieną ir tai buvo pirmas ir bazinis dokumentas reglamentuojantis vertybinių popierių rinką Lietuvoje.

Vertybinių popierių rinkos ypatybės

Vertybinių popierių rinka sudaro atskirą bendros rinkos segmentą su jai būdingais dėsningumais ir ypatybėmis. Yra 3 išskirtinos problemos išreiškiančios šios rinkos specifiką:

1. Sudėtingumo problema

2. Apgaulės pavojaus problema

3. Likvidumo problema

1. Vertybinių popierių rinkos sudėtingumą lemia tai, kad joje dalyvauja daug subjektų. Tai – pirmiausia emitentai, leidžiantys vertybinius popierius. Tai – finansų maklerių įmonės, investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės bbei komerciniai bankai, dalyvaujantys platinant vertybinius popierius ir antrinėje jų apyvartoje. Taip pat investuotojai – įvairūs investiciniai fondai bei pavieniai privatūs asmenys, investuojantys savo pinigus į vertybinius popierius.

Rinkos sudėtingumo problema yra viena iš tų, dėl kurių yra būtinas rinkos reguliavimas ir priežiūra. Lietuvoje šias funkcijas atlieka vertybinių popierių komisija.

2. Vertybinių popierių rinkos reguliavimas bei priežiūra reikalinga dėl to, kad egzistuoja apgaulės pavojaus problemos. Kadangi šioje rinkoje mes turime reikalą su finansiniais instrumentais, nutolusiais nuo realaus kapitalo judėjimo ir išreiškiančiais tik kapitalo nuosavybės simbolius, egzistuoja padidėjusi galimybė apgauti investuotoją.

· Pirmiausia to gali norėti pats emitentas. Emitentas leisdamas vertybinius popierius, gali pateikti neišsamia ar neatitinkančią tikrovės informaciją apie save ir suklaidinti investuotoją.

· Antra apgaulės galimybė gali kilti ir iš vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų. Finansų makleris su savo klientais dažnai būna interesų konflikto situacijoje. Kai finansų makleris, naudodamasis kliento nekompetentingumu arba veikimo galimybių ribotumu, faktiškai apgauna klientą.

3. Likvidumo problema taip pat viena pagrindinių vertybinių popierių rinkos bruožų. Kadangi perkant akcijas investuotus pinigus galima paprastai atgauti tik jas perparduodant kitam investuotojui, tai kiekvienas investuotojas suinteresuotas kuo didesne jų apyvarta. Antrinės vertybinių popierių apyvartos dydis yra likvidumo rodiklis, todėl vertybinių popierių reguliavimo institucijos rūpinasi ir kontroliuoja rinkos plėtrą. Kuo daugiau kartų tas pats vertybinis ppopierius pereina iš rankų į rankas, tuo didesnė apyvarta ir likvidumas. Todėl svarbu, kad visuomenėje susiformuotų vertybinių popierių perpardavinėjimo tradicijos ir net spekuliantų vertybiniais popieriais sluoksnis.

Rinkos klasifikacija

Vertybinių popierių rinkoje pirmiausia išskirtina tai, kas įeina į viešosios apyvartos sąvoką. Lietuvos respublikos Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas vertybinių popierių viešąją apyvartą apibrėžia kaip vertybinių popierių siūlimq, platinimą ar perleidimą per vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkus ir per reklamą ar kaip kitaip viešai kreipiantis į visuomenę arba kreipiantis į daugiau kaip 50 asmenų. Lietuvos respublikos Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas numato, kad investicinės bendrovės, draudimo įmonės, institucijos, besiverčiančios gyventojų pensijų draudimo veikla, komerciniai bankai, kiti juridiniai asmenys, jeigu jie perka ar parduoda akcijų paketą, antrinėje rinkoje negali sudaryti privačių sandorių ir privalo naudotis viešosios vertybinių popierių apyvartos tarpininkų paslaugomis. Taigi sandoriai, sudaromi dėl vertybinių popierių privačiai sudaro atskirą rinkos segmentą.

Vertybinių popierių rinka skirstoma į PIRMINĘ ir ANTRINĘ rinkas.

1. Pirminėje rinkoje vertybiniai popieriai, išleidžiami emitento, parduodami pirmą kartą.

2. Antrinėje rinkoje jie perparduodami. Antrinė vertybinių popierių rinka gali būti organizuota vertybinių popierių biržoje arba egzistuoti kaip užribinė prekyba. Lietuvoje, remiantis Lietuvos respublikos Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymu, nustatyta, kad antrinė vertybinių popierių apyvarta privalo vykti biržoje, jeigu:

1. prekiaujama emitento, kurio įstatinis kapitalas yra didesnis kaip 1 mmilijonas litų, akcijomis;

2. vertybiniai popieriai yra Oficialiame vertybinių popierių biržos sąraše.

Lietuvoje egzistuoja aukšto koncentracijos laipsnio vertybinių popierių rinkos koncepcija, kurioje užribinei prekybai paliekama nedaug vietos. Tai galima paaiškinti tuo, kad jauna Lietuvos vertybinių popierių rinka yra gana siaura ir nelikvidi, todėl imamasi įstatyminių priemonių jai koncentruoti ir taip skatinti jos plėtrą.

Pagrindinis reikalavimas antrinei vertybinių popierių rinkai yra jos likvidumas, kurį palaiko apyvarta.

Rinka gali būti suskirstyta į :

· diskretinę – vienkartinio kotiravimo

· tęstinę – nenutrūkstamo kotiravimo

Diskretinėje rinkoje prekyba vyksta tam tikru laiko momentu. Kartais diskretinėje rinkoje būna iš anksto nustatytos kainos. Tuo atveju rinkos dalyviai tik nurodo vertybinių popierių kiekį, kurį norėtų pirkti ar parduoti. Vėliau kaina keičiama taip, kad pirkimas ir pardavimas būtų labiausiai subalansuotas.

Testinė rinka susiformuoja kur yra didelė vertybinių popierių apyvarta. Tęstinės rinkos ypatybė yra ta, kad pavedimai gali būti vykdomi nuolat sudarant sandorius operatyviai ir geriausia įmanoma kaina kiekvieno konkretaus sandorio atveju.

VERTYBINIAI POPIERIAI IR JŲ FORMOS

Vertybiniai popieriai – tai serijomis leidžiamos finansavimo priemonės, patvirtinančios dalyvavimą akciniame kapitale ir teises, kylančias iš kreditinių santykių, ir suteikiančios teisę gauti dividendus, palūkanas ar kitas pajamas. Finansiniai instrumentai, patvirtinantys teisę ar pareigą pirkti – parduoti finansavimo priemones, taip pat yra vertybiniai popieriai. Nuosavybę liudijanti vertinė kapitalo pusė, kuri funkcionuoja lygiagrečiai su fizine kapitalo puse

kaip savarankiškas pirkimo – pardavimo objektas taip pat yra vertybiniai popieriai.

Finansinės turto formos Fizinės turto formos

Pinigų rinka Kapitalo rinka

Pinigai Mišriosios Tradiciniai Indėliai Kiti Obliga- Mišrieji Akcijos Apyvartinis Įrenginiai Nekilnoja-

ir beveikpirnigiai su VP pinigų cijos VP kapitalas ir kitas masis

sublokuotosios savybėmis rinkos kilnojamasis turtas

sąskaitos VP turtas

Vertybiniai popieriai Fizinis kapitalas

VP – vertybiniai popieriai

1. Verslo įmonių vertybiniai popieriai

1.1 Akcijos – serijomis leidžiami vertybiniai popieriai, liudijantys apie dalyvavimą nuosavame akcinės bendrovės kapitale, kurio nuosavybė padalinta dalimis.

Akcijos yra nuosavybės vertybiniai popieriai.

Akcijos būna privilegijuotosios ir paprastosios. Privilegijuotosios nuo paprastųjų skiriasi apribota balso teise ir pirmenybe į akcinės bendrovės pelną ir turtą. Privilegijuotosios akcijos yra saugesnės už ppaprastąsias, bet jos suteikia mažiau teisių ir bendrovei veikiant sėkmingai yra mažiau pelningos. Privilegijuotų akcijų negali būti daugiau kaip 1/3 įstatinio bendrovės kapitalo kitaip jos nebus apsaugotos paprastųjų akcijų sąskaita. Privilegijuotos akcijos priskiriamos mišriems vertybiniams popieriams.

1.2 Verslo įmonių skolos vertybiniai popieriai

1.2.1 Vekseliai – tai skolos vertybiniai popieriai, kuriuo jį išrašantis asmuo besąlygiškai įsipareigoja sumokėti vekselyje nurodytą sumą nurodytam asmeniui arba paveda tai padaryti kitam asmeniui.

Vekseliai gali būti paprastieji ( solo ) ir įsakomieji ( trata ).

Paprastąjį vekselį išrašo skolininkas ir toks vvekselis galioja su vienu paties skolininko parašu. Įsakomąjį vekselį išrašo kreditorius, tačiau tokį vekselį dar turi savo parašu patvirtinti pats skolininkas.

Tradiciniais vekseliais dažnai įforminamas komercinis kreditas – verslo įmonei skolon teikiamos prekės ir žaliavos. Paprastai vekseliai būna trumpalaikiai vertybiniai popieriai, ttai yra jų terminas ne ilgesnis kaip vieneri metai. Šalies viduje dažnai naudojami paprastieji vekseliai, tarptautinėje prekyboje – įsakomieji.

Vekselius gali išrašyti įvairių rūšių verslo įmonės ir net pavieniai fiziniai asmenys.

Bankų akceptuoti vekseliai įveikia tradicinių vekselių ” ribotumą ”. akceptuodamas vekselį bankas už tam tikrą mokestį, gaunamą iš skolininko – savo kliento, bankas pats tampa tiesioginiu vekselio skolininku ir prisiima skolininko nemokumo riziką.

Bankas – akceptuotojas glaudžiai bendradarbiauja su klientu ir stebėdamas finansinę jo būklę gali gana tiksliai įvertinti kliento riziką, nes pažymėdamas vekselį gerai žinomu savo vardu, bankas išpopuliarina jį tarp pinigų rinkos dalyvių. Pasaulio rinkose plačiausiai paplitę importuotojus aptarnaujančių bankų akceptuoti įsakomieji eksportuotojų vekseliai.

Atviros rinkos vekseliai – viešai platinami trumpalaikiai pramonės , prekybos ar finansų AB vekseliai, turintys viešą ir aaktyvią antrinę rinką ir priskiriami vieniems saugiausių vertybinių popierių. Juos pirminėje rinkoje platina žinomos ir aukštą reitingą turinčios AB iš karto operatyviai už pinigus savo apyvartiniam kapitalui kredituoti.

1.2.2 Obligacijos – serijomis leidžiamas vertybinis popierius ( dažniausiai – terminuotas ), teikiantis jo savininkui pajamas dažniausiai obligacijos galiojimo metu periodiškai mokamų palūkanų forma, taip pat suteikiantis ir kitas kreditoriaus teises, nurodomas obligacijoje.

Obligacijos pagal kreditoriams mokamų pajamų formas gali būti:

Ш Fiksuotosios palūkanų normos obligacijos pagal kurias emitentas įsipareigoja mokėti fiksuotąsias palūkanas kaip tam tikrą oobligacijų nominalo procentą. Paprastai fiksuotoji palūkanų norma nustatoma pagal emisijos metu rinkoje pageidaujamą pelningumą. Taip galima išplatinti obligacijas pagal nominaliąją jų vertę.

Ш Kintamosios palūkanos normos obligacijos, pagal kurias emitentas įsipareigoja mokėti palūkanas, apskaičiuojamas kiekvieną kartą, kai jos būna mokamos, prie pasirinkto kintamojo orientyro – populiarių pinigų rinkos palūkanų norma – pridedant fiksuotąjį rizikos priedą. Paprastai fiksuotųjų arba kintamųjų normų palūkanos mokamos 1 – 2 kartus per metus.

Ш Pelno obligacijos leidžia pretenduoti į dalį AB pelno, jeigu toks būna. Dažniausiai palūkanos iš AB savikainos už tokias obligacijas nemokamos. Taigi investuotojų į šias obligacijas rizika negauti pajamų panaši į akcininkų riziką, tačiau jeigu bendrovės veikla yra pelninga, jų pajamos bus didesnės nei įprastinių obligacijų laikytojų.

Ш Neatkarpinės obligacijos neteikia akivaizdžių periodiškų palūkanų, tačiau iki jų išpirkimo termino jos parduodamos kaip vekseliai – diskontuojant nominalą. Žymiai didesnis negu vekselių terminas lemia gilesnį obligacijų diskontą.

1.3 Mišrieji vertybiniai popieriai

Konvertuojamosios obligacijos suteikia teisę praėjus tam tikram laikui po jų išleidimo per apibrėžtą laikotarpį konvertuoti jas į paprastąsias emitento akcijas pagal iš anksto fiksuotą kursą. Konvertuojamąsias obligacijas kaip ir kitas obligacijas gali išleisti tik viešosios AB ir jų emisija ribojama kartu su kitomis obligacijomis nuosavu bendrovės kapitalu ir gautomis garantijomis.

Konvertuojamąsias privilegijuotąsias akcijas ir obligacijas dažnai leidžia rizikingos AB, jomis lengviau ppritraukti reikiamą kapitalą:

a. Jeigu bendrovės padėtis išlieka labai nestabili, investuotojai nepasinaudos keitimo teise ir pasiliks šiuos saugesnius nei paprastosios akcijos vertybinius popierius.

b. Jeigu bendrovė sėkmingai įsitvirtins rinkoje ir jos akcijos pabrangs, konvertuojamąsias akcijas ar obligacijas bus naudinga palankiu kursu iškaisti į sumažėjusios rizikos paprastąsias akcijas.

Perleidžiamieji indėlių sertifikatai – vertybiniai popieriai įforminami standartizuotų terminų ir stambių sumų indėliai, kuriuos jų termino metu savininkai gali parduoti antrinėje rinkoje. Tokie vertybiniai popieriai leidžia suderinti taupytojų norą patikėti savo santaupas trumpesniam laikui, nei terminai, kuriems bankas ketina šias lėšas skolinti pats.

2. Išvestiniai vertybiniai popieriai

Išvestiniai vertybiniai popieriai – iš anksto sudaromais sandoriais įgyjamos ir antrinę rinką turinčios tam tikros teisės į įvairias standartizuotas prekes, vadinamas bazinėmis.

Bazinės prekės gali būti labai skirtingos, tačiau bendras jų bruožas – aukštas standartizacijos lygis ir didelės rinkos. Tai įvairūs vertybiniai popieriai, valiutos, indėliai bankuose taip pat ir tarpiniai produktai, kuriais aktyviai prekiaujama prekių biržose. Tai – nafta, grūdai, metalai, kavos pupelės, gyvuliai ir t.t.

Ateities sandoriai – išankstiniai dviejų sandorio šalių įsipareigojimai po apibrėžto laiko nupirkti iš kitos sandorio šalies aptartą bazinių prekių kiekį sandorio sudarymo metu fiksuojamą kainą. Paprastai ši kaina būna labai artima to laiko bazinės prekės rinkos kainai, į kuria jau įskaitytas dominuojantis rinkos dalyvių požiūris į ją ateityje.

Apsikeitimo sandoris –– svopas. Sudarydamos tokį sandorį šalys apsikeičia skirtingais, bet tuo metu vienodos vertės įsipareigojimais, kuriuos reikės įvykdyti ateityje.

Modernioje rinkoje sudarant apsikeitimo sandorius taip pat mokami užstatai ir naudojamasi jų koregavimo pagal situaciją rinkoje sistema.

Pasirinkimo sandoris – opcionas. Tai sandoriai, sudaromi pasirinkimo teisės pirkėjo ir pardavėjo, pagal kuriuos pirkėjas, iš anksto sumokėdamas pardavėjui nustatyto dydžio premiją, gauna teisę rinktis:

1) pasirinkimo teisės pirkti sandorio atveju – pirkti ar nepirkti iš šios teisės pardavėjo bazinę prekę sandoryje fiksuojama kaina, kuri, priešingai negu ateities sandoriuose, gali būti nevienoda, kaip ir premijos dydis;

2) pasirinkimo teisė parduoti sandorio atveju – parduoti ar neparduoti bazinės prekės šios teisės pardavėjui nustatytomis sąlygomis.

Vertybinių popierių rinkos dalyviai

Vertybinių popierių rinkoje yra trys pagrindiniai dalyviai:

1. emitentai – ūkiniai vienetai, siekiantys pritraukti kapitalą leisdami akcijas ir obligacijas;

2. investuotojai – institucijos arba privatūs asmenys, turintys lėšų investuoti į finansinę rinką;

3. tarpininkai – įmonės, kurios padeda emitentams ir investuotojams tenkinti jų poreikius pritraukti kapitalą arba jį investuoti.

1. EMITENTAI

Pagrindiniai emitentai Lietuvoje yra akcinės bendrovės. Jos Lietuvoje veikia panašiai kaip ir panašios įmonės užsienyje. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad didžioji dalis Lietuvos bendrovių pakeitė statusą pirmojo privatizavimo etapo metu, kai iš valstybinių įmonių pasidarė privačiomis. Pagrindinis šių įmonių bruožas yra tai, kad jas valdo daug akcininkų, turinčių mažas kapitalo dalis.

Populiariausios bendrovės Lietuvoje yra tos, kurių kontrolinius akcijų paketus arba didelę kapitalo dalį valdo užsienio investuotojai. Taip yra pirmiausia todėl, kad paprastai tokių bendrovių apskaita vedama pagal tarptautinius standartus, taip pat joms atliekamas tarptautinis auditas. Taip pat šiose bendrovėse paprastai diegiami efektyvesni valdymo metodai bei panaudojama pažangesnė technologija.

Kitas emitentas Lietuvoje – bankai. Jie buvo kuriami kitokiu būdu negu dauguma akcinių bendrovių. Privatūs bankai dažniausiai yra sukaupto kapitalo rezultatas. Nepaisant to, kad 1996 metais Lietuvos bankų sistema patyrė didelių nuostolių, investavimas įį bankus išlieka labai populiarus. Didžiausias bankų akcijų populiarumo veiksnys yra užsienio kapitalo “dalyvavimas“ bei tarptautinio audito išvados.

Emitentas – investicinės bendrovės. Lietuvos investicinės bendrovės smarkiai skiriasi nuo Vakarų investicinių bendrovių ir fondų. Pirminė jų paskirtis buvo sukaupti gyventojų investicinius čekius ir panaudoti juos pirmajame privatizacijos etape. Buvo įkurta daug smulkiųjų investicinių akcinių bendrovių, kurių galimybės efektyviai valdyti privatizuotą turtą buvo ribotos. Šiuo metu remiantis investicinių bendrovių įstatymu Lietuvoje investicinės akcinės bendrovės transformuojamos į trijų pakraipų investicines bendroves, tai :

· uždarasis investicinis ffondas – privalo turėti diversifikuotą investicijų portfelį ir nėra išleidęs išperkamų akcijų;

· investicinis fondas – privalo turėti diversifikuotą investicijų portfelį, o jo išleidžiamos akcijos yra išperkamosios;

· kontroliuojančioji investicinė bendrovė – turi turėti nediversifikuotą investicijų portfelį ir nėra išleidusi išperkamų akcijų.

Stambus emitentas Lietuvoje yyra ir Vyriausybė, nuolat leidžianti trumpalaikius paskolos lakštus. Jie vadinami Vyriausybės vertybiniai popieriai. Daugelio šalių vyriausybės naudojasi paskolos vertybinių popierių emisijos galimybėmis. Vyriausybės vertybinių popierių paprastai būna patys patikimiausi ir turi didžiausią prestižą. Dažniausia vyriausybė yra pagrindinis paskolos vertybinių popierių emitentas vidaus pinigų ir kapitalo rinkoje.

Taip pat gali būti ir kiti emitentai tai :

· užsienio bendrovės – šios bendrovės norėdamos įgyti teisę viešai platinti savo vertybinius popierius, juos turi registruoti nacionalinėje vertybinių popierių komisijoje.

· tarptautinės organizacijos – šios organizacijos gali būti aktyvios leidžiant obligacijas tarptautinėje kapitalo rinkoje ir tose vidaus kapitalo rinkose, kur valstybinis reguliavimas tai leidžia.

2. INVESTUOTOJAI

Tarp investuotojų svarbiausią vietą užima instituciniai investuotojai, nes jie turi daugiausiai lėšų investuoti į kapitalo rinką. Lietuvoje tokie instituciniai investuotojai yra įvairūs užsienio investiciniai fondai, draudimo kkompanijos, bankai,taip pat ir vidinės Lietuvos investicinės bendrovės.

Lietuvoje aktyvūs yra individualūs investuotojai. Tai ypač išryškėjo privatizacijos metu koncentruojant kapitalą privačiose rankose. Bendra pasaulinė tendencija yra tokia, kad individualūs investuotojai ir vidaus, ir tarptautinėje kapitalo rinkoje užima vis mažesnę vietą lyginant su instituciniais investuotojais.

Investuotojus galima sugrupuoti ir pagal jų gebėjimą rizikuoti laipsnį. Yra išskiriamos trys grupės:

a) spekuliantai

b) vertintojai

c) apsidraudėliai

a) Spekuliantai investuoja į tuos vertybinius popierius, kurie yra pelningiausi. Kadangi pelningumas paprastai yra proporcingas rizikai, spekuliantas investuoja į rizikingiausius vertybinius popierius. Taip spekuliantas būna ir ttrumpalaikiu investuotoju.

b) Vertintojas yra toks investuotojas, kuris skaičiuoja, ar esant tam pačiam rizikos laipsniui vertybinių popierių kaina yra per aukšta, ar per žema. Vertintojas perka pigesnius vertybinius popierius, kurie įvertinti per žemai ir parduoda tuos, kurie rinkoje įvertinti per aukštai.

c) Apsidraudėliai nemėgsta rizikos ir siekia investuoti saugiausiu būdu. Jie siekia diversifikuoti savo vertybinių popierių portfelį norėdami minimizuoti riziką, be to, jie yra pagrindiniai išvestinių vertybinių popierių – ateities kontraktų ir opcionų – pirkėjai; taip jie siekia išsaugoti stabilų savo vertybinių popierių portfelio vertės lygį. Kintant kainoms toks investuotojas nepralošia, kylant – neišlošia.

3. TARPININKAI

Kaip ir daugelyje šalių, Lietuvoje tarpininkai privalo turėti licencijas. Lietuvoje pagrindiniai tarpininkai yra finansų maklerio įmonės ir komerciniai bankai, turintys specializuotus finansų maklerio padalinius. Finansų maklerio įmonės Lietuvoje yra specializuotos ir joms draudžiama užsiimti veikla, nesusijusia su tarpininkavimu vertybinių popierių rinkoje.

Vidinės ir tarptautinės kapitalo rinkos augimas lemia tarpininkų vaidmens augimą. Pagrindiniai tarpininkų vaidmenys yra du:

ь Besiskolinančiųjų finansavimo poreikių ir skolintojų investavimo poreikių balansavimas.

ь Vertybinių popierių perpardavimo bei paskirstymo paslaugų užtikrinimas kartu teikiant investicines konsultacijas apie išleistus vertybinius popierius.

Daugelyje šalių stambiausi tarpininkai yra susiję su tarptautiniu kapitalu. Tarpininkai turi būti geri rinkos specialistai ir sugebėti patarti užsienio bei vidaus investuotojams dėl investavimo į paskolos vertybinius popierius ir akcijas.

Vertybinių popierių birža

Vertybinių popierių bbirža – centralizuota rinka , kurioje organizuojama antrinė vertybinių popierių apyvarta. Likvidumas, kurį vertybinių popierių birža paprastai padidina, daro jų rinką patrauklesne ir išplečia emitentų galimybes pritraukti finansinius resursus. Vertybinių popierių biržoje formuojasi rinka bendrovių, Vyriausybės ir visuomeninio sektoriaus vertybiniams popieriams.

Vertybinių popierių birža turi visus organizuotos rinkos pranašumus. Investuotojai žino, kur kreiptis, jiems nereikia ieškoti kitos sandorio šalies ir bent iš dalies jie yra apsaugoti nuo neigiamų apgaulės ar klaidos pasekmių.

Vertybinių popierių biržos paskirtis:

1) Koncentruoti vertybinių popierių paklausą ir pasiūlą.

2) Organizuoti prekybą vertybiniais popieriais, jų įtraukimą į prekybos sąrašus, kotiravimą, saugų ir efektyvų sandorių sudarymą bei atsiskaitymus.

3) Skatinti sąžiningą prekybą vertybiniais popieriais ir užkirsti kelią manipuliavimui kainomis bei kitiems nesąžiningiems veiksmams.

4) Skleisti unifikuotą informaciją, leidžiančią įvertinti biržoje kotiruojamus vertybinius popierius, leisti oficialų biuletenį, kuriame kartu su biržos kainomis pateikiama informaciją apie emitentus, kurių vertybiniai popieriai yra prekybos sąrašuose.

5) Atlikti apibendrintus vertybinių popierių rinkos tyrimus ir skelbti jų rezultatus.

Šios funkcijos yra esminės vertybinių popierių biržos veikloje.

Birža yra vieša ir koncentruota rinka vertybiniams popieriams pirkti bei parduoti. Joje koncentruojama paklausa ir pasiūla dideliais kiekiais vienoje vietoje ir vienu metu. Vertybinių popierių birža yra organizuota rinka, reguliuojama ir turinti savo vadovybę. Birža kartais vadinama rinkų rinka, kadangi ši samprata tiksliai atitinka efektyvių rinkų teoriją.

Vertybinių popierių biržai būdinga tai, kkad joje prekiaujama homogeninėmis ir substitutinėmis prekėmis, todėl galima prekiauti dideliais prekių kiekiais. Tuo labiau, kad pačių vertybinių popierių fiziškai biržoje prekybos metu gali ir nebūti. Investavimas vertybinių popierių biržoje atviras visiems, o tai reiškia galimybę laisvai įeiti į rinką ir iš jos išeiti.

Užbiržinė prekyba

Pasaulinėje praktikoje užbiržinė rinka egzistuoja kaip laisvų finansų maklerių visuma, kurie rinkoje veikia kaip dileriai ir prekiauja vertybiniais popieriais, nekontroliuojamais organizuotose biržose. Užbiržinė prekyba apima daugelį prekybos taškų visoje šalyje, sujungtų vienas su kitu telefono, telegrafo ir kompiuteriniu ryšiu, taip pat ir paštu.

Paprastai užbiržinė prekyba yra maždaug 60 procentų visos biržų prekybos apimties. Dauguma valstybės ir municipalinių vertybinių popierių, taip pat ir draudimo kompanijų akcijų prekiaujama užbiržinėje prekyboje. Auga užbiržinė rinka ir tų vertybinių popierių, kurie kotiruojami biržoje. Tai – vadinamoji tretinė rinka. Užbiržinėje prekyboje sandoriai žymiai dažniau sudaromi derybų pagrindu, o ne aukcione. Kaina, kuria konkretus vertybinis popierius perkamas ar parduodamas užbiržinėje rinkoje, yra dažniau nustatoma derybose, kuriose finansų makleris veikia kaip viena iš sandorio šalių.

Lietuvoje, kur priimta rinkos centralizacijos koncepcija, užbiržinei prekybai palikta nedaug vietos. Antrinė viešoji apyvarta negali vykti už biržos ribų, jeigu emitento, kurio akcijomis prekiaujama, įstatinis kapitalas didesnis kaip 1 milijonas litų. Taigi ne biržoje daugiausia sudaromi tik privatūs sandoriai, kur

pirkėjas ir pardavėjas patys susiranda vienas kitą be tarpininkų. Pirminio kapitalo koncentracijos periodu dominuoja būtent tokia užribinė prekyba. Lietuvos Respublikos įstatymai numato, kad asmenys, įforminę sandorį dėl emitento vertybinių popierių, įtrauktų į biržos prekybos sąrašus vertybinių popierių komisija numatytais atvejais, tvarka ir jos numatytu būdu, turi nurodyti sandorių perleidžiamų vertybinių popierių skaičių ir vieneto kainą. Tokia priemone siekiama pagerinti bendrą vertybinių popierių rinkos subjektų informuotumą ir skatinti informacijos apie sandorių viešumą.

Jaunos vertybinių popierių rinkos problemos ir ateitis Lietuvoje

Nepaisant greito augimo vvertybinių popierių likvidumas Lietuvoje išlieka nedidelis. Vystantis rinkai išryškėjo kelios problemos, kurių sprendimas padėtų kokybiškai vystyti vertybinių popierių rinką.

ь Per didelė sandorio sudarymo kaina.

Esminis sandorio kainos sumažinimas leistų aktyviau reikštis investuotojams, investuojantiems lėšas trumpam laikui ir sudarytų sąlygas vertybinių popierių likvidumui didėti. Sprendžiant šią problemą siūloma pakeisti visą biržos finansavimo algoritmą iš esmės sumažinant komisinių dydį ir padidinant kitų mokėjimų reikšmę.

ь Netobula biržos prekybos sistema.

Nacionalinio vertybinių popierių biržos prekybos sistema remiasi vienkartinio kotiravimo principu, o tai sulaiko dalį investuotojų. Nenutrūkstamo kotiravimo rinkos ssukūrimas biržoje suvokiamas kaip vienas pagrindinių vertybinių popierių rinkos tobulinimo uždavinių.

Svarbią reikšmę Lietuvos VP-ių rinkoje atlieka finansiniai makleriai. Jie – pagrindiniai rinkos dalyviai ir organizatoriai, kuriems suteikiama monopolinė teisė tarpininkauti perskirstant kapitalą, įkūnytą vertybiniuose popieriuose. Makleriai atlieka dvigubą mmisiją: jie valstybės intereso garantas, o iš kitos pusės – biznieriai, nes siekia sau naudos. Makleriai -nauja profesionalų gildija. Nuo jų profesinio pasirengimo priklausys ar visuomenė pasitikės birža, kaip rinkos institucija. Vienas svarbiausių maklerio tikslų – užtikrinti, kad jo kliento vertybiniai popieriai būtų nuolatinėje apyvartoje. Lietuvoje makleriai privalo laikytis griežtų etikos taisyklių, nes jis yra atsakingas tiek už biržą, tiek už savo klientą. Visus sandėrius garantuoja biržos garantinis fondas.

Dabar, praslinkus daugiau kaip aštuoniems metams nuo biržos atidarymo, galima pasidžiaugti, kad birža „nemirė“ kaip daugelis besikuriančių organizacijų, o atvirkščiai – pilnakraujiškai funkcionuoja. Pirmojoje prekyboje biržos apyvarta sudarė tris tūkstančius Lt , tuo tarpu šiandieninė prekyba siekia tris milijonus Lt.

Sėkmingai savo veiklą plečia Centrinis vertybinių popierių depozitoriumas. Lietuvos finansų rinkoje vis ssvarbesnę vietą užima finansų maklerio įmonės ir šios rinkos profesionalai – finansų makleriai. Vertybinių popierių birža padeda žmonėms išvengti chaoso ir finansinių skandalų. Jau užbaigta diegti kompiuterinė prekybos ir atsiskaitymo sistema, kurios pagalba visos operacijos vertybinių popierių biržoje ir Centriniame depozitoriume automatizuotos. Vis daugiau Lietuvos žmonių pradeda susigaudyti vertybinių popierių rinkos struktūroje. Pasak E.Leontjevos: „vertinant Lietuvos vertybinių popierių rinkos išsivystymo lygį, būtų korektiškiau šalies rinką lyginti ne su Lenkijos ar Čekijos, bet kitų Baltijos šalių rinkomis. Toks palyginimas rodo, kad LLietuvos vertybinių popierių rinka labai išvystyta, visiškai užbaigtas institucinis darbas“.

Kasmet vertybinių popierių rinkai tobulėjant, išsprendžiant susidariusias problemas šviesėja ir jos ateitis. Manau jog Lietuvos vertybinių popierių rinka bus pasaulinio lygio, kai įstos į EUROPOS SĄJUNGĄ, o gal net ankščiau ir ją kamuos lygiai tokios pat problemos kaip ir visame išsivysčiusiame pasaulyje. Nes lietuviai nenusileidžia savo sugebėjimais nei vienai pasaulio nacijai, o yra viena iš protingiausių pasaulio tautų !

Naudota literatūra:

Ш Vertybinių popierių rinka. Lietuvos informacijos institutas. A.Rastauskienė. Vilnius 1996

Ш LR vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas. 1996 01 16

Ш LR banko įstatymas. 1994 12 01

Ш Vertybinių popierių rinka. Saulius Pečiulis. Sigitas Šiaudinis. 1997