Euro atsiradimo priežastys ir pasekmės

Europos šalių pasiryžimas turėti bendrą valiutą pirmiausiai pagrįstas

ekonominiais sumetimais. Sukūrus bendrą rinką Europoje, norima geriau

išnaudoti jos privalumus, o tam reikia bendros valiutos ir pinigų

politikos, kuri užtikrintų didesnį ES šalių pinigų sistemų stabilumą ir

padidintų Europos svarbą pasauliniame ūkyje.

Europos kelias į Ekonominę ir pinigų sąjungą prasidėjo 1957 m. Romoje,

kur buvo pasirašyta sutartis dėl Europos ekonominės bendrijos (EEB)

įkūrimo. Šioje sutartyje įteisintas laisvas prekių, paslaugų ir darbo jėgos

judėjimas EEB šalyse, tačiau nenumatyta bendra šių valstybių pinigų

sistema. Septintojo dešimtmečio ppabaigoje – aštuntojo dešimtmečio pradžioje

bandyta įgyvendinti bendros valiutos įvedimo idėją, tačiau nesėkmingai.

1979 m. sukurta Europos pinigų sistema, kuri iš dalies užtikrino Europos

bendrijos šalių pinigų sistemų stabilumą. 1987 m. Vieningos Europos Akte

išreikštas Europos Bendrijos šalių noras ateityje siekti glaudesnio Europos

susivienijimo, o 1989 m. parengtas Europos ekonominės ir pinigų sąjungos

įgyvendinimo projektas.

1992 metais dvylikos Europos valstybių (Airijos, Belgijos, Danijos,

Didžiosios Britanijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Liuksemburgo,

Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos) įgaliotieji atstovai Nyderlandų

mieste Mastrichte pasirašė Europos Sąjungos sutartį. Ši sutartis,

visuomenei plačiau žinoma Mastrichto sutarties vardu, įsigaliojo nuo 1993

lapkričio 1 dienos. Joje buvo numatyta ekonominės ir pinigų sąjungos

(trečiojo etapo) įgyvendinimo tvarkaraštis bei nutarta įvesti bendrus

pinigus ir įsteigti Europos centrinį banką. Nors 1995-ųjų sausio pirmąją

Austrija, Suomija ir Švedija tapo pilnateisėmis ES narėmis, o 1997 metų

spalio 2 dieną bbuvo pasirašyta modifikuota Europos Sąjungos (Amsterdamo)

sutartis, ES planai dėl bendrųjų pinigų nebuvo pakeisti.

Vardas „naujagimiui“ buvo suteiktas pastarajam dar negimus. 1995-ųjų

gruodį ES valstybių vadovai nutarė būsimus bendrus ES pinigus pavadinti

eurais. Pavadinimą inspiravo graikų raidė epsilon. Ji simbolizavo klasikinį

Europos laikotarpį. Be to, simbolis atkartojo pirmąją žodžio „Europa“

raidę. Taip pat buvo nutarta atlikti trejų metų reklaminę kampaniją, kad

tiek ES piliečiai, tiek viso pasaulio gyventojai sužinotų naujosios

valiutos pavadinimą.

Kiekviena valstybė, tiksliau jos centrinis bankas, turi teisę išleisti

į apyvartą nacionalinius pinigus. Lietuvoje šią teisę turi Lietuvos bankas,

Suomijoje – Suomen Pankki, Prancūzijoje – Banque de France, Airijoje –

Central Bank of Ireland, Vokietijoje – Deutsche Bundesbank ir t. t. Todėl

natūralu, kad nė vienos ES šalies centrinis bankas negalėjo išleisti eurų.

Tam tikslui įgyvendinti 1998 metų birželio 1-ąją dieną buvo įsteigtas

Europos centrinis bankas. Tiesa bankas turėjo pirmtaką (1994 metų sausio 12

dieną buvo įkurtas Europos monetarinis institutas), kuris atliko daugelį

organizacinių veiksmų, susijusių su euro įvedimu. Tai paaiškina, kodėl taip

greit, 1999 metų sausio 5 dieną, gimė euras. Būtent tą dieną jis buvo

pradėtas naudoti vienuolikos ES valstybių tarpbankiniuose atsiskaitymuose,

t. y. ES piliečiai, kaip ir anksčiau atsiskaitydavo sau įprastomis

nacionalinėmis valiutomis, jie euro nematė, o tik girdėjo apie jį daug

šnekų.

Euro-zona – tai ES valstybių, nutarusių atsisakyti savo nacionalinių

valiutų ir įsivesti bendrus ES valstybių pinigus, grupė. Čia reikėtų

pabrėžti, kodėl tik vienuolika (nors tuo metu jau buvo 15) ES valstybių

1999 metų sausio 5-ą dieną pateko į minėtąją euro-zoną. Tai iš esmės nulėmė

du faktoriai – Mastrichto sutartis ir konvergencijos (susiliejimo)

reikalavimai. Mastrichto sutartis buvo euro kūrimo pamatas, tačiau šioje

sutartyje buvo numatyta ir galimybė susilaikyti, t. y. neįstoti į euro-

zoną. Danija, Didžioji Britanija ir Švedija nutarė, kad joms neparanku

patekti į euro-zoną. Nors Danijos politikai ir išsikovojo nuolaidų, tačiau

šalies piliečiai praėjusių metų rugsėjo 29 dienos referendume pasisakė

prieš vieningą ES valiutą. Didžioji Britanija yra pernelyg konservatyvi,

kad atsisakytų savo svaro sterlingo, o Švedijos ūkio augimas tuo

laikotarpiu buvo spartesnis, nei bendras vidutinis ES šalių ir šaliai

paprasčiausiai nebuvo ekonominio pagrindo įsivesti bendrą valiutą. Tuo

tarpu Graikija, nors ir labai norėjo, tačiau nebuvo pakviesta į euro-zoną.

Tai nulėmė šalies ūkio rodiklių neatitikimas nustatytiems konvergencijos

kriterijams. Todėl Graikija euro-zonos valstybe tapo vėliau, nuo 2001

sausio pirmosios dienos.

Tarptautinis euro vaidmuo

Euro įvedimas 1999 m. sausio 1 d. turėjo didelės reikšmės ne tik euro

zonos, bet ir visoms pasaulio valstybėms. Pakeitęs daugumos Europos

Sąjungos (ES) valstybių narių nacionalinius pinigus, euras tapo antra

svarbiausia tarptautine valiuta pasaulyje. Jo kaip tarptautinės valiutos

naudojimas labai priklausys nuo tarptautinių finansų rinkų požiūrio. Ne

euro zonoje euras gali būti naudojamas valstybiniais (oficialiais) ir

privačiais (neoficialiais) tikslais. Oficialiais tikslais euras naudojamas

kaip bbazinė, oficialiųjų tarptautinių atsargų ir intervencinė valiuta, o

neoficialiais investicijoms ir finansinėms operacijoms (tarptautinių skolos

vertybinių popierių ir akcijų rinkose, bankų sektoriuje), mokėjimams bei

prekių ir paslaugų kainų nustatymui tarptautiniu mastu.

EPS turėtų sustiprinti euro zonos ekonomikos plėtrą, kadangi sumažės

operacijų sąnaudos, padidės paskirstymo veiksmingumas, nebeliks priemokų už

valiutų kursų riziką, o investicijų paklausa padidės. EPS padės pasiekti ne

tik vidaus stabilumą ji turės įtakos kuriantis didesnei ekonominio ir

valiutų kursų stabilumo zonai. Pačioje ES tai lems padidėjusi tarpusavio

priklausomybė su šalimis, kuriose euras dar neįvestas. Dauguma Vidurio ir

Rytų Europos valstybių daugiau ar mažiau yra susiejusios savo.valiutų su

euru, taip pat stiprėja valiutos kurso ryšiai su Viduržemio jūros ir

Afrikos šalių ekonomika. Atsižvelgiant į tarptautinį euro vaidmenį,

visiškai aišku, kad tarptautinėje prekyboje, kurioje šiuo metu dominuoja

JAV doleris, vis labiau bus naudojamas euras. Tuo pat metu bendros valiutos

įvedimas veikia kaip didelių ir labai likvidžių rinkų Europoje kūrimo

katalizatorius. Euro zonos pinigų ir užsienio valiutos rinkos pradėjo

naudoti eurą. Visos naujos vyriausybių vertybinių popierių emisijos ir

didžioji euro zonos valstybių dabartinės skolos dalis jau skaičiuojama

eurais, o privačios įmonės turi akstiną emituoti eurais išreikštus skolos

vertybinius popierius ir akcijas. Per pirmąjį savo egzistavimo mėnesį euras

įsitvirtino pasaulio skolos vertybinių popierių rinkoje 50 procentų visų

išleistų skolos vertybinių popierių išreikšta eurais.

Galiausiai tikėtina, kad euras gali tapti patrauklia centrinių bankų

oficialiųjų aatsargų valiuta. Tai parodytų jo tarptautinį statusą ir vidaus

stabilumo perspektyvas. Be to, visai normalu tikėtis, kad šalys, kurių

valiutos kurso politika susijusi su euru, turės pakankamą bendros valiutos

kiekį, o kai kurios šalys norės sumažinti neatitikimą tarp užsienio

prekybos ir užsienio skolos valiutų sudėties.

Euro privalumai:

➢ Pinigus keisti tereikia vieną kartą, nes nuo šiol pakanka turėti vienos

valiutos. Pavyzdžiui, nusprendę apsilankyti Italijos muziejuje, už įėjimą

galite susimokėti iš kelionės Graikijoje užsilikusiomis euro monetomis, o

už pietus Prancūzijoje galite atsiskaityti euro banknotais, išsiimtais iš

bankomato Ispanijoje ir t.t. Visa tai padės taupyti ir laiką, ir pinigus.

➢ Kainos nurodomos ta pačia valiuta, todėl paprasčiau jas lyginti ir

teisingai pasirinkti prekę.

➢ Nebelieka jokios valiutų svyravimo rizikos. Palūkanos ir infliacija daug

mažesnės. Jūs perkate, parduodate ir skolinatės daug didesnėje ir

konkurencingesnėje rinkoje, todėl valdyti verslą yra daug paprasčiau ir

pigiau.

Pereinamuoju laikotarpiu, nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio

31 d., euras bus naudojamas tik atsiskaitant negrynaisiais pinigais.

Europos centrinio banko ir euro zonos valstybių valstybinio sektoriaus

mokėjimai bus atliekami tik eurais, o privataus sektoriaus – eurais arba

euro zonos valstybių nacionalinėmis valiutomis. Sutartys, sudarytos euro

zonos valstybių nacionalinėmis valiutomis, įvedus eurą nebus keičiamos, jei

sutarties šalys nesusitars kitaip. Pereinamojo laikotarpio pabaigoje (2001

m. gruodžio 31 d.) sutartys,

sudarytos euro zonos valstybių nacionalinėmis

valiutomis, bus traktuojamos kaip eurais sudarytos sutartys, taikant

neatšaukiamai nustatytą perskaičiavimo kursą.

Nors euro banknotai ir monetos į apyvartą bus išleisti tik 2002m.

sausio 1d., eurą jau nuo 1999m. sausio 1d. galima vartoti atliekant

mokėjimus negrynaisiais pinigais. Komisija rengia ketvirtines apžvalgas

apie jo vartojimą euro zonai priklausančiose Europos Sąjungos valstybėse

narėse. 2000m. birželio 26d. paskelbtos ketvirčio apžvalgos rezultatai

rodo, kad privačių vartotojų mokėjimai eurais nacionaliniu mastu 2000 m.

antrąjį ketvirtį sudarė tik 1,8 procento visų tokių mokėjimų, arba 6,4

procento visos gyventojų mokėjimų, atliekamų nacionaliniu mastu, vertės.

Palyginus su pirmuoju ketvirčiu, šių mokėjimų apimtys ir vertė sumažėjo

(atitinkamai nuo 2,4 ir 8,9 proc.). Tačiau 2000m. antrąjį ketvirtį

atlikdami tarptautinius mokėjimus, gyventojai eurais apmokėjo 16 procentų

tokių mokėjimų, sudariusių 28 procentus visos vertės (pirmąjį ketvirtį šis

rodiklis tik apie 1 atitinkamai buvo 13 ir 24 proc.). Tačiau gyventojų

sąskaitos eurais sudaro procentą visų asmeninių sąskaitų. Vidutiniškai tik

kas keturiasdešimtas gyventojas naują sąskaitą atsidaro eurais. Tačiau,

palyginus su 2000 m. pirmuoju ketvirčiu, šis rodiklis pagerėjo, nes tada

sąskaitas eurais turėjo tik 0,4 procento gyventojų. Skirtingai nuo

gyventojų, įmonės eurą vartoja plačiau. Jos 2000m. antrąjį ketvirtį eurais

apmokėjo 24,4 procento nacionaliniu mastu sudaromų sandorių (3,2 proc.

daugiau negu pirmąjį ketvirtį) ir atliko beveik 23 procentus tarptautinių

atsiskaitymų, kurie sudarė 42,2 procento visų atsiskaitymų vertės. 2000 m.

antrojo ketvirčio duomenys rodo, kad bbeveik kas antra įmonė nustato kainas

eurais, o kas dešimta sąskaitas pateikia eurais.

Ataskaitoje taip pat pažymima, kad apie 3,4 procento įmonių yra

perėjusios prie eurais tvarkomos apskaitos.

Pažymėtina, kad, eurui tampant svarbiausia tarptautine valiuta,

palūkanų normų skirtumų tarp dolerio ir euro pokyčiai gali turėti daug

didesnę įtaką valiutos kursui. Taip yra todėl, kad investuotojai galės daug

laisviau pasinaudoti arbitražo galimybėmis vykdydami operacijas euru ir

doleriu denominuotu turtu, jei abi rinkos bus išvystytos ir didės. Tačiau

ši tendencija gali būti ribota, jei euro ir jenos bei dolerio ir jenos

kursai nors kiek labiau neigiamai koreliuotų. Tokiu atveju euras ir doleris

ne pakeistų, bet papildytų vienas kitą, nes leistų diversifikuoti riziką.

Naudota literatūra

1. www.lbank.lt

2. www.eudel.lt

3. www.banking.lt