Gyvenimo lygio rodikliai
GYVENIMO LYGIO RODIKLIAI.
PASAULINĖ APŽVALGA.
Ekonomikos referatas
ĮVADAS
Šiame darbe trumpai apžvelgsiu:
• gyvenimo lygio sampratą;
• pateiksiu jo vertinimą;
• analizuosiu svarbiausius gyvenimo lygio rodiklius (namų ūkio pajamas (jų nelygybę), vartojimą (ilgalaikį vartojimą), perkamąją galią, skurdą (nuskurdinimo priežastis, tokias kaip: nedarbo didėjimas, užimtumo mažėjimas, nekitimas darbo užmokesčio, kainų kylimas, tame tarpe, nedidėjančios pajamos));
• nagrinėsiu miesto ir kaimo gyvenimo lygio skirtumus, pabaigoje – palyginimui svarbesnieji 2001 m. Europos šalių rodikliai ir subjektyvus gyvenimo lygio vertinimas.
• daugiau išskirsiu Lietuvą, Europos šalių kontekste, nes svarbiausia žinoti savo šalies gyventojų socialinę raidą.
Mano tema yra aaktuali, nes svarbu žinoti ne tik savo šalies ekonominę ir socialinę raidą, bet ir palyginimui pažvelgti į stiprias, išsivysčiusias pasaulio šalis.
Mano darbo tikslas – išanalizuoti gyvenimo lygio situaciją, jos rodiklius, kurie yra gyvybiškai reikšmingi kiekvienai valstybei, pateikti rodiklių rezultatus lyginant su kitomis šalimis.
Darbo pabaigoje pateikiu išsamias išvadas, kurios padės suprasti gyvenimo lygį, nuo kokių aplinkybių jis priklauso ir kokia jo reikšmė šiuolaikiniam individui.
1. GYVENIMO LYGIO SAMPRATA
Gyventojų gyvenimo lygis priklauso ne tik nuo bendrų šalies socialinių – ekonominių rodiklių, bet iir nuo konkretaus regiono specifikos. Todėl analizuojant ir vertinant vidutinius gyvenimo lygio rodiklius tik šalies mastu, gali likti nepastebėtos problemos, kurias atskleidžia regioninė (miesto, kaimo, savivaldybių, apskričių) gyvenimo lygio analizė.
Nesusiformavusi regiono samprata sąlygoja ir statistinės informacijos, taip pat ir gyvenimo llygį apibūdinančių rodiklių, ypatumus. Statistikos departamento kasmet atliekamas namų ūkių biudžetų tyrimas reprezentuoja gyvenimo lygį tik pagal tris sąlyginius regionus: didžiuosius miestus, kitus miestus ir kaimo vietoves. Namų ūkių biudžetų tyrimų skaičiuojami rodikliai – disponuojamų pajamų bei vartojimo išlaidų dydis ir struktūra, jų kitimo dinamika yra svarbūs grindžiant šalies regioninės politikos įgyvendinimo būtinumą. Gyvenimo lygio rodikliai, analizuojant juos regioniniu aspektu, integruotai atspindi regiono išsivystymo lygį: pramonės ir paslaugų sferos išvystymą, gyventojų užimtumą, nedarbo lygį, gyventojų galimybes naudotis švietimo, kultūros, sveikatos paslaugomis ir t.t. Europos Sąjungos pateikiamoje metodikoje vienas kriterijų, pagal kuriuos siūloma nustatyti regionus, kuriems reikia pagalbos, yra toks – pragyvenimo lygis, išreikštas bendro vidaus produkto (BVP) dalimi, tenkančia vienam gyventojui tame regione. Analizuojant gyvenimo lygį, remiamasi namų ūkių pajamomis iir vartojimu. Išlaidos maisto produktams, palyginti su vidutinėmis namų ūkių išlaidomis, bei pajamų pasiskirstymas – ypač svarbūs rodikliai. Jų analizė rodo, kad Lietuvoje vyksta teigiami gyvenimo standartų pokyčiai ir jie ryškesni nei kitose Europos šalyse.
Kaip jau buvo minėta, bendras vidaus produktas (BVP), tenkantis vienam gyventojui, apskaičiuotas pagal perkamosios galios paritetą, ir Gini koeficientas, kuris išreiškia pajamų nelygybės laipsnį, yra svarbiausi gyvenimo lygio vertinimo rodikliai, leidžiantys atlikti tarptautinius palyginimus. Pvz., 1998 m. Lietuvoje vienam gyventojui teko 6200 ekiu pagal perkamosios galios pparitetą perskaičiuoto BVP. Lietuva pagal šį rodiklį kol kas smarkiai atsilieka nuo ES šalių, tačiau lenkia kai kurias kitas Europos valstybes, pvz., Latviją, Bulgariją, Rumuniją.
Pagal perkamosios galios paritetą perskaičiuotas BVP vienam gyventojui 1999 m. Lietuvoje kol kas siekė tik 31% ES šalių vidurkio, tačiau jo augimas, palyginti su 1995 m., spartesnis nei kitose Europos šalyse. Lietuvoje BVP vienam gyventojui 1995 – 1998 m. padidėjo net 29%, t.y. gerokai daugiau nei kurioje nors kitoje ES, Centrinės ar Rytų Europos šalyse. 2001 m. Lietuva BVP vienam gyventojui pasiekė 37% ES lygio. Pagal šį rodiklį Lietuva aplenkia kaimyninę Latviją, Bulgariją, Rumuniją ir Turkiją ir gerokai atsilieka šiuo požiūriu nuo Kipro, Slovėnijos, Čekijos ir Maltos. Nors 2002 m. BVP augimo tempai kiek sulėtėjo, tačiau jie išlieka gerokai spartesni negu ES šalyse, kur tempų lėtėjimas tebesitęsia nuo 2000 m. trečiojo ketvirčio.
Didėjantis bendras vidaus produktas turi teigiamos įtakos gyventojų pajamoms. Pvz., 1998 m. Lietuvoje pajamos didėjo, mažėjo pajamų nelygybė ir skurdo lygis. Pajamų nelygybė matuojama Gini koeficientu. Šis koeficientas gali svyruoti nuo 0 (visiška lygybė) iki 1 (visiška nelygybė): kuo šis koeficientas didesnis, tuo didesnė nelygybė. Gini koeficientas, skaičiuojant pagal vartojimo išlaidas, Lietuvoje 1996 – 1998 m. sumažėjo nuo 0,32 iki 0,31. Daugelyje Europos šalių pastebimas ppajamų nelygybės didėjimas. 1996 m. duomenimis, Gini koeficientas ES šalyse svyravo nuo 0,18 Suomijoje iki 0,48 Portugalijoje. Šis nelygybės matas Lietuvoje gerokai didesnis nei Šiaurės šalyse Suomijoje ar Švedijoje, bet mažesnis nei pietinėse Europos Sąjungos šalyse Ispanijoje, Graikijoje. Lietuvoje pajamų nelygybė 1997 m. buvo panaši, kaip ir Centrinės Europos šalyse Vokietijoje, Olandijoje, Liuksemburge, Prancūzijoje, kur koeficientas svyruoja nuo 0,28 iki 0,31. Lenkijoje, Rusijoje, Estijoje pajamų nelygybė didesnė nei Lietuvoje.
Mažėjant pajamų nelygybės matui – Gini koeficientui – mažėja ir skurdas. Skurdo riba laikoma 50% vidutinių vartojimo išlaidų, skurdo lygis pvz., 1998 m. Lietuvoje buvo šiek tiek didesnis nei vidutinis skurdo lygis Europos Sąjungoje 1994 m. – 15,3%.
1998 m. Lietuvoje (kaip ir Vengrijoje) BVP padidėjo 5,1%. Tai didžiausias BVP augimas iš visų šalių kandidačių į ES. BVP kilimo tempai Lietuvoje pralenkė ES šalių BVP didėjimą, kuris sudarė 2,8%. Vartojimo prekių ir paslaugų kainos didėjo labai nežymiai – tik 2,4%. Tai sudarė sąlygas didėti realioms gyventojų pajamoms.
Pvz., neigiamą poveikį gyvenimo lygio gerėjimui Lietuvoje turėjo Rusijos finansų ir ekonominė krizė, kilusi 1998 m. rugpjūčio mėn. Daugelis įmonių, eksportuojančių produkciją į NVS šalis, pradėjo mažinti gamybos apimtis, nepilnai panaudoti darbo jėgą. Lietuvoje esant žemam infliacijos lygiui, padidėjo vidutinio darbo užmokesčio, minimalios mėnesinės algos, vidutinės pensijos, mminimalaus gyvenimo lygio realūs dydžiai. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šalies ūkyje (bruto) 1998 m. gruodžio mėn. sudarė 1152 litus, minimali mėnesinė alga – 430 litų, vidutinė nedirbančio pensininko senatvės pensija – 300 litų. Realūs dydžiai per 1998 m. atitinkamai padidėjo 12,7, 4,9 ir 10%.
Iš trijų Baltijos valstybių 1999 m. pabaigoje didžiausias minimalus darbo užmokestis buvo Lietuvoje (107,5 JAV dol.), didžiausias vidutinis darbo užmokestis – Estijoje (325,8 JAV dol.), o didžiausia vidutinė pensija – Latvijoje (95,9 JAV dol.).
1.1. GYVENIMO LYGIO VERTINIMAS
Gyvenimo lygį vertinant mikro lygiu, paprastai analizuojamos namų ūkių pajamos bei vartojimas. Šias sferas lyginti skirtingose Europos šalyse gana sudėtinga, nes nėra vieningos rodiklių sistemos. Lietuvoje atskirų gyventojų grupių gyvenimo lygio analizei naudojami Statistikos departamento atliekamo namų ūkių biudžetų tyrimo rezultatai. Kaip ir kaimyninėse šalyse, šis tyrimas atliekamas nuolat, o rezultatai suvedami kas ketvirtį. Nuo 1996 m. tyrimo analizė atliekama remiantis vartojimo išlaidomis. Europos Sąjungos šalyse ES statistikos institucija EUROSTAT’as atlieka pajamų arba išlaidų tyrimus kas keletą metų, paskutinis ES šalių gyventojų pajamų tyrimas atliktas 1994 m. Lietuvos ir ES šalių gyvenimo lygio rodiklių negalima palyginti, kadangi nėra integruotos rodiklių sistemos.
Gyvenimo lygį rodo pajamų ar išlaidų pasiskirstymas, jų struktūriniai pokyčiai, perkamoji galia, apsirūpinimas ilgalaikio vartojimo prekėmis. Visa tai didina vartojimo galimybes
ir daro teigiamą įtaką tolesnei ūkio raidai.
2. GYVENIMO LYGIO RODIKLIAI
Namų ūkio pajamos. Namų ūkių biudžetų tyrimo duomenimis, gyventojų pajamos Lietuvoje 1996 – 1998 m. didėjo. Gyvenimo lygio analizei paprastai naudojamos disponuojamos pajamos (DP), t.y. visos piniginės ir natūrinės pajamos, gautos už darbą, iš ūkininkavimo, verslo, amatų, laisvos profesinės veiklos, taip pat pensijos, pašalpos, stipendijos ir kt. Samdomasis darbas – reikšmingesnis, o pajamos – pastovesnės, nes pajamos iš verslo ar amatų, ar žemės ūkio nėra tokios pastovios, jas labiau veikia rinkos ppokyčiai, krizės. Didžiausios piniginės pajamos iš Baltijos valstybių 1999 m. buvo Estijoje – 128,7 JAV dol. per mėn. vienam namų ūkio nariui. Piniginių pajamų struktūra Baltijos šalyse labai panaši. Darbo pajamos didžiausią dalį sudaro Estijoje (Estijoje didžiausias vidutinis atlyginimas). Latvijoje didesnė pajamų dalis nei Lietuvoje ar Estijoje gaunama iš pensijų ir pašalpų.
Pajamų lygis ir struktūra priklauso nuo gyvenamosios vietos, namų ūkių sudėties, socialinės ekonominės padėties. Pajamos mieste didesnės nei kaime. Namų ūkiai, kuriuos sudaro vieniši asmenys ir neturinčios vaikų poros, tturi daug didesnes disponuojamas pajamas nei namų ūkiai su trimis ar daugiau vaikų – jų pajamos mažiausios. Socialinė ekonominė padėtis ypač stipriai veikia pajamų lygį. Verslininkų pajamos yra didžiausios, žemdirbių – mažiausios.
Pajamų nelygybė. Lietuvoje pajamų nelygybės dimensijos yra panašios, kaip iir ES šalyse. Europos Sąjungoje labiau išsiskiria Pietų ir Šiaurės šalys su joms būdingais pajamų nelygybės bruožais. Šiaurės šalims (šiuo atveju Švedijai, Danijai, Suomijai ir Olandijai ) būdinga mažesnė pajamų lygio priklausomybė nuo socialinės ekonominės padėties, didesnė – nuo amžiaus. Šiose šalyse labai reikšminga socialinė apsauga, joms būdingi maži namų ūkiai, nes veikai anksti palieka tėvus, o senyvo amžiaus žmonės irgi dažniausiai gyvena atskirai nuo savo vaikų. Pvz., Švedijoje namų ūkį sudaro 2,1, Graikijoje – 3,3, Lietuvoje – 2,69 asmens.
Pietinėse ES šalyse (Portugalijoje, Graikijoje, Ispanijoje ir Italijoje), kur ypač didelę darbo jėgos dalį sudaro ūkininkai, itin didelę reikšmę pajamų lygiui turi socialinė ekonominė padėtis: fizinį darbą dirbančiųjų (taip pat ir žemdirbių) pajamos yra smarkiai mažesnės už aukštesnio rango darbuotojų pajamas. TTačiau šiose šalyse pajamų lygis mažai skiriasi tarp kartų. Joms būdingi dideli namų ūkiai, kuriuose dažnai gyvena trys kartos, jos dalijasi ekonominiais ištekliais, taip pat ir ilgalaikio vartojimo prekėmis. Centrinėms ES šalims (Vokietijai, Belgijai, Prancūzijai, Jungtinei Karalystei), kaip ir Lietuvai, būdingi ir Pietų, ir Šiaurės šalių bruožai.
Vartojimas. Vartojimo išlaidos ir jų struktūra geriau nei pajamos apibūdina gyvenimo lygį. Pajamų lygis atskirais tarpsniais gali kisti, ypač tų, kurie gauna nereguliarias pajamas. Vartojimo išlaidos, ypač kasdieninio vartojimo prekėms, paprastai daug nekinta. Socialinės rraidos požiūriu ypač svarbus ne tik prekių ar paslaugų įsigijimas, bet ir galimybės įgyti žinių, naudotis kultūrinėmis vertybėmis, turėti sveikatos apsaugą ir pan. Esamas vartojimo galimybes gerai iliustruoja perkamoji galia ir vartojimo išlaidų dalis, skiriama maisto produktams įsigyti. Kuo mažesnė santykinė vartojimo išlaidų dalis skiriama maistui, tuo aukštesnis gyvenimo lygis. Stiprios ekonomikos Europos valstybėse, kurioms būdingas aukštas gyvenimo lygis, maistui skiriama apie 15-25% visų vartojimo išlaidų. Tačiau šiose šalyse atitinkamai daugiau išleidžiama būstui, kurui, transportui, laisvalaikiui ir pramogoms. Pvz., Danijoje namų ūkiai būstui, vandeniui, elektrai ir dujoms skiria 22% visų vartojimo išlaidų, Švedijoje – net 30%, tuo tarpu Lietuvoje – 12,3%, t.y. gerokai mažiau nei minėtose šalyse. Jei Lietuvoje namų ūkių išlaidos sveikatos priežiūrai ir medicininėms paslaugoms sudaro 3,5% visų vartojimo išlaidų, Suomijoje ir Lenkijoje – apie 4%, Danijoje – 2,1%, Švedijoje – 2,2%.
Ilgalaikis vartojimas. Didesnės vartojimo galimybės leidžia daugiau pirkti modernesnių ilgalaikio vartojimo prietaisų.
Perkamoji galia. Didžiulė prekių įvairovė ir jų kokybės skirtumai, kainų svyravimai įvairiose šalies ar net miesto dalyse (pvz., centre ir priemiestyje) vargu ar parodo realius perkamosios galios skirtumus tarp skirtingų šalių, ypač Vakarų Europoje. Tačiau lyginant Lietuvos ir kaimyninių šalių perkamąją galią, Lietuvoje gaunant vidutinį užmokestį, galima nupirkti bet kurių maisto produktų, elektros energijos ar bbenzino daugiau nei Latvijoje ar Baltarusijoje, duonos – daugiau nei bet kurioje kaimyninėje šalyje.
Miesto ir kaimo gyvenimo lygio skirtumai. Daugelyje išsivysčiusių Europos šalių analizuojant gyvenimo lygį nėra išskiriamas miestas ir kaimas. Gyvenimo lygis siejamas ne tiek su gyvenamąja vieta, kiek su socialiniu ekonominiu namų ūkio statusu, namų ūkio narių padėtimi darbo rinkoje, užimamomis pareigomis. Kaime ypač ryškūs senėjimo procesai, 60 metų ir vyresni gyventojai kaime sudaro daugiau kaip 23% gyventojų, mieste – 15%. Pensininkai sudaro apie 33% suaugusių gyventojų skaičiaus. Dėl to kyla socialinių ir ekonominių problemų: didėja socialinės paramos, socialinių paslaugų poreikis. Kaime taip pat labiau nei mieste skiriasi turtingiausiųjų ir vargingiausiai gyvenančiųjų vartojimas. Kaimo gyventojai prasčiau apsirūpinę ilgalaikio vartojimo prekėmis.
Skurdas. Skurdo lygis ir skurstantieji, skurdo ribą laikant 50% vartojimo išlaidų vidurkio (rodiklis, kuris buvo panaudotas ES šalių skurdo tyrimuose), 1999 m. skurstančiųjų Lietuvoje buvo 16,6% visų gyventojų. Skurdo rodikliai Lietuvoje: užimtumas, gyvenamoji vieta, lytis, šeimos su vaikais ir išsilavinimas. Bendros išlaidos 1999 m. socialinei apsaugai sudarė tik apie 11% BVP. 71% gyveno tik iš pašalpų. Dažniausiai skurdą lemia nedarbo ir išlaikytinių socialinių pavojų sutapimas. Socialinė politika: senatvė, invalidumas, liga, našlystė, išlaikytinių skaičius, nedarbas.
Santykinė skurdo riba Europoje įsigalėjo pastaraisiais dešimtmečiais. Skurdas buvo apibrėžiamas kaip ekonominių išteklių būtiniems poreikiams patenkinti ttrūkumas, tai pastaruoju metu skurstančiais dažniausiai laikomi tie, kurių ištekliai yra nepakankami savo šalyje priimtinam gyvenimo lygiui užtikrinti. Tai reiškia, kad skurdo samprata yra reliatyvi ir priklauso nuo pasiekto gyvenimo lygio šalyje. Skurdo riba siejama su tam tikrais, dažniausiai pajamų arba išlaidų vidutiniais (arba medianiniais) rodikliais, pvz., 50% vidutinių pajamų. Daroma prielaida, kad šie vidutiniai rodikliai atspindi šalyje vyraujantį gyvenimo būdą. Taigi santykinė skurdo riba visiškai priklauso nuo pajamų (išlaidų) pasiskirstymo visuomenėje ir kinta tiek keičiantis gyventojų pasiskirstymui pagal gyvenimo lygį, tiek augant ar smunkant vidutiniam gyvenimo lygiui šalyje. Absoliuti skurdo riba – tai minimalus pajamų ir išlaidų lygis būtiniausioms reikmėms patenkinti. Lietuvoje šios skurdo ribos atitikmuo galėtų būti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skaičiuojamas minimalus gyvenimo lygis (MGL). Subjektyvi skurdo riba nustatoma apklausiant respondentus, kokios pinigų sumos jiems užtektų minimaliems poreikiams patenkinti. Paprastai subjektyvi skurdo riba yra gerokai aukštesnė negu kitais metodais apskaičiuotos skurdo ribos, kadangi ją nustatant tyrime dalyvauja asmenys, turintys skirtingo dydžio pajamas, o turtingųjų minimalūs poreikiai yra daug didesni negu skurde gyvenančių.
Namų ūkių dydžio ir sudėties įtakai eliminuoti yra naudojamos ekvivalentės skalės. Tyrimais nustatyta, kad didesnei šeimai būtiniems poreikiams patenkinti reikalingos santykinai mažesnės pajamos, kadangi tam tikrų išlaidų dydis nedidėja tiesiog proporcingai namų ūkio narių
skaičiui. Taikant ekvivalentes skales skirtingo dydžio namų ūkių gyvenimo lygis tampa labiau palyginamas. Skaičiavimuose buvo naudota OECD siūloma skalė, kur pirmam namų ūkio nariui suteikiamas svoris – 1, kiekvienam kitam suaugusiam – 0,7, o kiekvienam vaikui iki 14 m. amžiaus – 0,5.
Pagrindiniai rodikliai, kuriais remiamasi analizuojant skurdą, yra skurdo lygis ir skurdo gylis (pajamų (išlaidų) nuokrypis nuo skurdo ribos). Skurdo lygis – tai gyventojų, esančių žemiau skurdo ribos, dalis. Jų pajamos (vartojimo išlaidos) yra mažesnės negu tam tikru metodu apskaičiuota sskurdo riba. Skurdo gylis parodo, kiek vidutiniškai skurstančiųjų pajamos (išlaidos) yra mažesnės už skurdo ribą.
ES šalyse skurdo lygis svyruoja nuo 4,6% Suomijoje iki 26,8% Portugalijoje. Šiaurės šalyse skurdo lygis mažiausias – apie 5%, Centrinėse Europos šalyse – 10-15%, Pietinėse ES šalyse bei Didžiojoje Britanijoje – apie 20-25%. Pagal skurdo lygį, kaip ir pagal pajamų nelygybės matą Gini koeficientą, Lietuva artimesnė Centrinės Europos šalims. Joje pusė skurde gyvenančių namų ūkių turi žemą išsilavinimą: tik pradinį ar pagrindinį.
Nuskurdinimo priežastys. Pusė apklaustųjų visų nnamų ūkių Lietuvoje, kurie nurodė gyvenimo lygio pablogėjimą, kaip pagrindinę priežastį paminėjo išaugusias kainas ir nepadidėjusias namų ūkio pajamas, 30% tai sieja su bedarbyste, o 8% – dėl ligos prarastu darbingumu. Kaimo gyventojus bedarbystė palietė labiau: 35% kaimo namų ūkių, kkurių gyvenimo lygis pablogėjo, pagrindine pablogėjimo priežastimi nurodė bedarbystę (žemdirbių namų ūkiuose – net 56%). Vadinasi, didelė dalis kaimo gyventojų praradę samdomą darbą gauna pajamas tik iš savo ūkio ir dėl to jų materialinė padėtis pablogėjo.
Nedarbas mažina nacionalinio produkto gamybą, keičia demografinius šalies procesus ir tiesiog nuskurdina valstybę. Dalis šalies gyventojų nedirba, ir jie laikomi bedarbiais. Tai vaikai iki 16 metų, pensininkai ir žmonės įkalinimo įstaigose, ligoninėse. Likusieji sudaro visuminę darbo jėgą, kurią galima skirstyti į realią ir potencialią. Reali darbo jėga – visi dirbantieji ir aktyviai ieškantys darbo. Potenciali darbo jėga – tai besimokantis jaunimas, tarnaujantys armijoje, dirbantys namų ūkyje (šeimininkės, vaikus auginančios motinos) ir kol kas nenorintys dirbti. Pastarieji nepriskiriami bedarbių kategorijai.
Kiekviena šalis, be bendrų užimtumo ir nnedarbo skirstymo principų, turi savo gyventojų skirstymo struktūrą.
Gyventojai – tai nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami laikotarpio pradžioje.
Darbo jėga – visi sulaukę 16 metų užimti gyventojai ir bedarbiai.
Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkų ūkiuose (išskyrus sklypininkus), bei atliekantys karinę tarnybą.
Užimtumo lygis – užimtųjų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės gyventojų skaičiaus santykis.
Bedarbiai – tai nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir ppasirengę profesiniam mokymuisi.
Nedarbo lygis – bedarbių ir darbo jėgos santykis.
Nedarbas skirstomas į tris rūšis pagal jį sukėlusias priežastis.
Frikcinis (tekamasis) nedarbas – trumpalaikis nedarbas, kuris kyla ne dėl visuminės paklausos nepakankamumo, o dėl to, kad darbuotojai ieško geresnio darbo, keičia gyvenamąją vietą, veda arba išteka ir laikinai nedirba, augina vaikus ir pan.
Struktūrinis nedarbas – nedarbas, susidarantis tuo atveju, kai regioninė arba profesinė darbo vietų struktūra ima nebeatitikti darbuotojų teritorinio išdėstymo arba jų profesinio pasirengimo struktūros.
Ciklinis nedarbas – susijęs su verslo ciklu ir jo priežastys slypi makroekonomikos lygyje. Ciklinis nedarbas atsiranda dėl laikinai sumažėjusios visuminės paklausos, kai prekių kainos ir darbo užmokestis nėra lankstūs.
Kaip rodo Lietuvos darbo biržos pateikiami duomenys, bedarbių skaičius gana sparčiai auga. Registruotas nedarbo lygis 2000 m. viduryje pasiekė 11,1% (1998 – 7,5%, 1999 – 7,8%), o metų pabaigoje buvo net 11,8%.
Nedarbui svarbus aspektas yra demografinės padėties nagrinėjimas. Pagal svarbiausius sintetinio pobūdžio rodiklius (vidutinė būsimo gyvenimo trukmė, kūdikių mirtingumas) pvz., Lietuvoje, palyginti su kitomis Baltijos valstybėmis ar ES šalimis kandidatėmis, padėtis geresnė. Vaikų iki 14 metų amžiaus imtinai dalis 2001 m. pradžioje siekė beveik 20%, ir pagal šį rodiklį Lietuva užėmė tarp šalių kandidačių ketvirtą vietą (2002 m. sausio mėn. buvo 19,5%). Tačiau paskutiniojo dešimtmečio demografinės tendencijos reikalauja aaktyvesnės demografinės politikos. Būtent nuo 1993 m. Lietuvoje prasidėjo depopuliacijos procesai, nuo 2000 m. atsinaujino po trejų metų pertraukos neigiama išorinė gyventojų migracija (vis dėlto dažniausiai išvyksta jauni ir labiau kvalifikuoti gyventojai), didelis atotrūkis tarp vyrų ir moterų gyvenimo trukmės, nors pastaraisiais metais jis kiek ir sumažėjo. Šios problemos liečia ne tik Lietuvos gyvenimo lygį, bet jos aktualios ir mažiau išsivysčiusioms šalims. Darbingo amžiaus gyventojų dalis mažėja, didėja pensinio amžiaus gyventojų, tad vis sunkiau ir sunkiau tampa įgyvendinti “kartų solidarumo” principą. 2001 m. darbo užmokesčio apmokestinimas, vertinant pagal OECD parengtą metodiką (pajamų mokestis kartu su darbuotojo ir darbdavio socialinio draudimo įmokomis padalyta iš darbuotojo bruto darbo užmokesčio kartu su darbdavio socialinio draudimo įmokomis), pasiekė apdirbamojoje pramonėje 42,1% (pagal OECD metodiką apskaičiuota vienišam darbo užmokesčio gavėjui, uždirbančiam du trečdalius darbo užmokesčio vidurkio) ir, palyginti su 1997 m., padidėjo beveik trimis procentiniais punktais. Palyginimui – ES šalyse šiuo laikotarpiu darbo užmokesčio apmokestinimas mažėjo ir 2001 m. pasiekė 37,8%, JAV – nedaug sumažėjo ir buvo 27,7%, Japonijoje – atitinkamai didėjo ir pasiekė 23,2%.
Dar vienas aktualus ir dažnai svarstomas aspektas yra darbo užmokestis, kaip pagrindinis pajamų šaltinis, ir jo diferenciacija. Per pastaruosius trejus metus Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis augo lėtai ir atsilieka nuo Latvijos iir Estijos. Tik 2001 m. IV ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis kiek viršijo šį rodiklį Latvijoje ir siekė apie 272 JAV dol. Lėtesnis darbo užmokesčio augimas turi ir teigiamų aspektų. Dėl didesnės darbo kainos šalis gali prarasti investuotojų dėmesį. Šiuo požiūriu užsienio investuotojams Lietuva gali būti patrauklesnė už savo kaimynines valstybes.
Kaip ir daugumoje Europos valstybių, Lietuvoje daugiausia uždirba finansinio tarpininkavimo, elektros, dujų ir vandens tiekimo, ryšių, išgaunamosios pramonės, valstybės valdymo ir gynimo darbuotojai. Vyrų ir moterų gaunami atlyginimai skiriasi, nors teisinių prielaidų bent jau Lietuvoje nėra. Tarp EUROSTAT’o duomenų bazėje Newcronos (tema – gyventojai ir socialinės sąlygos) pateikiamų palyginamųjų skaičių galima rasti ir Lietuvos rodiklį. Pramonėje ir paslaugų sferoje dirbančių Lietuvos moterų vidutinis darbo užmokestis sudaro apie 81% vyrų darbo užmokesčio. Tačiau reikia pastebėti, kad daugumoje Europos valstybių moterys uždirba gerokai mažiau už vyrus nei Lietuvoje. Pvz., Vokietijoje šis rodiklis siekia apie 76%, Liuksemburge – 66%, Latvijoje – 76,9%.
Palyginimui svarbesnieji Europos šalių rodikliai 2001 m.
1 lentelė
Šalys
Teritorija
Gyventojai
Natūralus prieaugis (-) sumažėjimas 1000-iui gyventojų
BVP vienam gyventojui (PGS)
Metinis vartotojų kainų indeksas (%)
Užimtumo lygis (%)
Importo ir eksporto santykis
Mėn. bruto darbo užmokestis pramonėje ir paslaugų sferoje
Nedarbo lygis (%)
Austrija 83,9 8,1 0,2 24990 2,4 68,3 107,5 1940 –
Belgija 30,5 10,3 1,1 24060 2,5 60,5 92,8 – –
Danija 43,1 5,3 1,7 27220 2,9 76,3 88,3 6418 –
Suomija 338,1 5,2 1,4 23180 3,4 67,5 74,5 – –
Prancūzija 551,5 59,0 4,1 22540 1,7 62,2 103,3 – –
Vokietija 357,0 82,2 -0,9 23750 1,9 65,4 91,1 2731 –
Graikija 132,0 10,6 -0,2 15570 3,2 55,6 267,3 – –
Airija 70,3 3,8 6,2 26690 5,6 65,1 65,6 – –
Italija 301,3 57,8 -0,4 23040 2,5 53,5 99,4 – –
Liuksemburgas 2,6 0,44 4,5 44090 3,1 62,9 129,7 3319 –
Nyderlandai 41,5 16,0 4,2 25970 2,5 73,2 93,1 – –
Portugalija 92,4 10,2 1,4 16520 2,9 68,3 163,3 – –
Ispanija 505,0 40,1 0,6 18590 3,4 55,0 134,9 1234 –
Švedija 450,0 8,9 -0,3 22960 1,0 73,0 81,2 2628 –
Jungtinė Karalystė 241,8 59,9 1,2 22880 2,9 71,2 118,7 3049 –
Bulgarija 111,0 8,2 -5,1 6540 10,3 51,5 134,9 127 16,2
Čekija 78,9 10,3 -1,8 13200 3,9 64,9 110,8 400 8,8
Estija 45,2 1,4 -3,7 8640 4,0 60,6 132,1 323 13,2
Vengrija 93,0 10,0 -3,8 11540 9,8 55,9 114,2 348 6,6
Latvija 64,6 2,4 -5,1 6720 2,6 58,2 169,2 270 14,2
Lietuva 65,3 3,5 -1,4 8670 1,0 59,8 143,2 299 15,6
Lenkija 312,7 38,6 0,3 8850 10,1 55,1 154,7 490 16,3
Rumunija 238,4 22,4 -0,9 5250 45,7 64,2 126,0 146 7,0
Slovakija 49,0 5,4 0,4 11010 12,0 56,3 107,4 286 19,1
Slovėnija 20,3 2,0 -0,2 15590 10,8 62,7 115,9 860 6,9
3. SUBJEKTYVUS GYVENIMO LYGIO VERTINIMAS
Retai skursta samdomi darbuotojai ar laikantys save verslininkais. Dažniausiai skursta tie visuomenės
sluoksniai, kurie gyvena iš pašalpų, stipendijų. Skurstančiųjų charakteristikos Lietuvoje ir Europos Sąjungos šalyse gana panašios. Skurdo lygis ES šalyse labai priklauso nuo situacijos darbo rinkoje. ES šalyse dažniausiai skursta bedarbiai (skurdo lygis 29%), savarankiškai dirbantys (24%), pensininkai (18%). Skurdo lygis tarp mažų fermerių siekia net 35% (Lietuvoje skurdo lygis namų ūkiuose, kurių galva žemdirbys, siekia 32%). Samdomi darbuotojai ES šalyse skursta rečiausiai – skurdo lygis siekia tik 7% (Lietuvoje – 12,1%).
IŠVADOS
Baigus analizuoti gyvenimo lygį, galima padaryti tokias išvadas:
Gyvenimo lygį llemia labai daug įvairių aplinkybių. Kiekybiškai lengviausia jį apibūdinti ekonominiais rodikliais, tokiais kaip BVP, tenkantis vienam gyventojui, gyventojų pajamos ir vartojimo išlaidos.
Vartojimo išlaidos ir jų struktūra geriau nei pajamos apibūdina gyvenimo lygį. Kuo mažesnė santykinė vartojimo išlaidų dalis skiriama maistui, tuo aukštesnis gyvenimo lygis. Pvz., stiprios ekonomikos Europos valstybėse, kurioms būdingas aukštas gyvenimo lygis, maistui skiriama apie 15-25% visų vartojimo išlaidų. Tačiau šiose šalyse atitinkamai daugiau išleidžiama būstui, kurui, transportui, laisvalaikiui ir kt. Daugelyje išsivysčiusių Europos šalių analizuojant gyvenimo llygį nėra išskiriamas miestas ir kaimas. Gyvenimo lygis siejamas ne tiek su gyvenamąja vieta, kiek su socialiniu ekonominiu namų ūkio statusu, namų ūkio narių padėtimi darbo rinkoje, užimamomis pareigomis.
Gyvenimo lygį rodo pajamų ar išlaidų pasiskirstymas, jų struktūriniai pokyčiai, perkamoji galia, aapsirūpinimas ilgalaikio vartojimo prekėmis. Visa tai didina vartojimo galimybes ir daro teigiamą įtaką tolesnei ūkio raidai.
Skaudžiausias valstybėse gyvenimo lygio rodiklis yra skurdas. Skurdas buvo apibrėžiamas kaip ekonominių išteklių būtiniems poreikiams patenkinti trūkumas, tai pastaruoju metu skurstančiais dažniausiai laikomi tie, kurių ištekliai yra nepakankami savo šalyje priimtinam gyvenimo lygiui užtikrinti. Tai reiškia, kad skurdo samprata yra reliatyvi ir priklauso nuo pasiekto gyvenimo lygio šalyje.
Kaip pagrindinė priežastis augančiam skurdui galėtų būti: išaugusios kainos ir nepadidėjusios namų ūkio pajamos, kurios siejasi su bedarbyste ir neaugančiu vidutiniu mėnesiniu atlyginimu.
Lietuva Europos šalių kontekste:
Gyvenimo lygio vertinimas rodo teigiamus gyvenimo standartų pokyčius Lietuvoje. Lietuva dar nepasiekė išsivysčiusių Vakarų Europos šalių standartų, BVP vienam gyventojui sudaro tik trečdalį ES šalių vidurkio, – tačiau BVP didėja daug sparčiau nnei kitose ES šalyse bei kitose Europos šalyse. Mažėjantis Gini koeficientas ir skurdo lygis rodo teigiamas pajamų paskirstymo tendencijas.
Pajamų nelygybės dimensijos Lietuvoje panašesnės į pajamų pasiskirstymą Centrinėse ES šalyse. Tačiau Lietuvoje kol kas tebėra dideli pajamų ir vartojimo skirtumai mieste ir kaime.
Teigiamų pokyčių esama namų ūkių vartojimo išlaidų struktūroje. Mažėja išlaidų maistui dalis, vartojimo išlaidų struktūra panašėja į išsivysčiusių šalių vartojimo struktūrą. Apsirūpinimas tradicinėmis ilgalaikio vartojimo prekėmis smarkiai nesiskiria nuo išsivysčiusių Europos šalių, tačiau modernias ilgalaikio vartojimo prekes (pvz., personalinius kkompiuterius) kol kas perka nedidelė dalis namų ūkių – dažniausiai tai išsilavinę asmenys, turintys didesnes pajamas.
Dinamiškus pokyčius Lietuvoje gana sudėtinga kiekybiškai pateikti kitų Europos šalių kontekste dėl galimos lyginti informacijos stygiaus.
Apibendrinant galima būtų teigti, kad gyvenimo lygio rodikliai rodo besibaigiančius pereinamojo laikotarpio sunkumus ir atsiveriančias naujas galimybes tiems, kas pajėgus prisitaikyti prie sparčiai kintančių verslo ir darbo rinkos reikalavimų bei neturi daug išlaikytinių. Tačiau rinkos ekonomika sukuria didelius gyventojų pajamų, sykiu ir vartojimo skirtumus. Silpnesnės gyventojų grupės, susidūrusios su socialiniais pavojais – nedarbu, sutuoktinio mirtimi ar santuokos nutraukimu, didesne nei vidutinė šeimos našta ir pan., dažnai patenka į skurdą. Jį galima sušvelninti fiskalinės ir socialinės politikos priemonėmis kontroliuojant pajamų nelygybės mastus, perskirstant pajamas. Todėl labai svarbi tampa santykinio skurdo samprata, be kurios sunku išsiversti projektuojant ilgalaikę skurdo mažinimo strategiją. Skurdo samprata priklauso nuo šalyje pasiekto gyvenimo lygio. Kintant vidutiniam gyvenimo lygiui, keičiasi ir santykinis skurdo lygis.
Kita vertus, kaip rodo vargingiausių šeimų gyvenimo sąlygų tyrimai, jau dabar skubiai reikalingos papildomos ryžtingos kovos su skurdu programos, kurios sudarytų sąlygas aprūpinti labai skurstančias šeimas bent jau pilnaverte mityba ir galimybėmis naudotis visuomeninėmis paslaugomis, įsidarbinimo galimybėmis. Tai ypač svarbu, nes labai skurstančiose šeimose kas antras žmogus yra vaikas, kurio socialinės raidos apribojimai šiandien yra nne tik nehumaniški, bet ir gali sukelti skaudžių visuomeninių problemų šiame XXI amžiuje.
LITERATŪRA
1. Gyventojai ir socialinė raida / Tarptautinė Kairo konferencija /. – Vilnius, 1994. – 56 p.
2. Lapėnienė V., Deveikytė R. Namų ūkių gyvenimo lygis ir skurdas // Lietuvos ūkis, 1999, Nr. 3-4. P. 18-21.
3. Liberienė B. Aktualūs Baltijos valstybių statistiniai duomenys // Lietuvos ūkis, 1999, Nr. 5-6. P. 43.
4. Markelevičius J. Kainų pokyčiai Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse // Lietuvos ūkis, 2000, Nr. 9-10. P. 24-26.
5. Markelevičius J. Lietuva Europoje – statistinė apžvalga // Lietuvos ūkis, 2002, Nr. 5-6. P. 20-23.
6. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. – Kaunas, 1997.
7. Mikučionis P. Užimtumas ir nedarbas // Lietuvos ūkis, 1998, Nr. 5-6. P. 35-36.
8. Paulavičius K.B. Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai. – I d. – Vilnius, 2000, 60 p.
9. Paulavičius K.B. Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai. – II d. – Vilnius, 2001, 95 p.
10. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje / Jungtinių tautų vystymo programa /. – Vilnius, 1998. – 135 p.
11. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje / Jungtinių tautų vystymo programa /. – Vilnius, 1999. – 167 p.
12. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje / Jungtinių tautų vystymo programa /. – Vilnius, 2000. – 100 p.
13. Zarembaitė J. Kiek uždirba moterys Lietuvoje? // Lietuvos ūkis, 1999, Nr. 3-4. P. 21.
