Įmonių statistikos konspektas
TURINYS
Pratarmė 3
1. Įmonių statistikos teoriniai pagrindai ir metodiniai principai 4
1.1 Mikroekonominė ir įmonių statistika 4
1.2 Įmonių statistikos metodai 4
1.3 Įmonė ir statistiniai skaičiavimai 5
2. Įmonių statistikos organizavimas 8
2.1 Įmonių atskaitomybės klasifikavimas. Įmonių statistinės ataskaitos 8
2.2 Įmonių registras 10
2.3 Įmonių skirstymas 10
2.4 Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius (EVRK) 12
3. Įmonių išteklių valdymo statistika 14
3.1 Ilgalaikis turtas, jo sudėties ir techninės būklės statistika 15
3.2 Ilgalaikio materialaus turto naudojimo statistika 15
3.3 Gamybinių įrengimų statistika 16
3.4 Atsargų statistika 18
3.5 Darbuotojų skaičiaus ir kaitos statistika 19
3.6 Darbo laiko naudojimo statistika 22
3.7 Darbo apmokėjimo statistika 22
3.8 Darbo produktyvumo statistika 24
4. Įmonių pramoninės veiklos statistika 28
4.1 Pramonės produkcijos sąvoka 29
4.2 Parduota produkcija (Pardavimai ir paslaugos) 29
4.3 Bendroji produkcija (Gamybos mastas) 30
4.4 Pramonės produkcijos indeksai 31
5. Pagrindinių finansinių rodiklių statistika 32
5.1 Gamybos išlaidos. Išlaidų vienam pardavimų litui apskaičiavimas 32
5.2 Veiklos sąnaudos. Sąnaudos vienam pajamų litui 35
5.3 Savikainos indeksai 35
5.4 Įmonės pagrindinių finansinių rodiklių ataskaita F -01 36
5.5 Pelnas įmonės veiklos rezultatas 37
5.6 Pelno apskaičiavimas 38
5.7 Pelningumo rodikliai ir jų apskaičiavimas 38
6. Įmonių veiklos efektyvumas 39
LITERATŪRA 41
Pratarmė
Įmonėse nebuvo, o ir nėra specialios statistinės tarnybos, kuri kauptų statistines žinias, vykdytų statistinius tyrimus, rūpintųsi išorine atsakomybe ir daugeliu kitų dalykų, sudarančių statistinių skaičiavimų įmonėse turinį, talkinančių įmonės verslui, ekonomikai ir valdymui.
Įmonėse statistines ir finansines ataskaitas sudaro finansininkas (buhalteris). Todėl buhalterinės apskaitos specialistai turi išmanyti statistinių tyrimų metodus, mikroekonominius rodiklius ir jų skaičiavimo principus, priežastinių rryšių ir dinamikos modeliavimo metodikos turinį, indeksinių skaičiavimų ir jų algoritmų pobūdį bei efektyvumą tiriant įmonės verslo ir ekonomikos ypatumus.
Ši mokomoji knyga parengta pagal Vilniaus kolegijos Ekonomikos fakulteto Buhalterinės apskaitos studijų programos Įmonių statistikos kurso programą, tačiau ja galės naudotis iir kitų specialybių studentai, besimokantys ūkio statistikos.
Čia pateiktos visos šio kurso temos, stengtasi susieti jas su praktine įmonių veikla. Medžiaga dėstoma glaustai, naudojant statistines atskaitas ir kitą norminę medžiagą.
Praktinis pateiktos medžiagos taikymas paliekamas praktikumams.
Rinkos ekonomikos sąlygomis ūkio ekonominė ir finansinė veikla nuolat keičiasi, todėl studentams privalu patiems sekti ekonominę ir statistinę spaudą.
1. ĮMONIŲ STATISTIKOS TEORINIAI
PAGRINDAI IR METODINIAI PRINCIPAI
1.1. Mikroekonominė ir įmonių statistika
Statistika tiria metodus, kuriais apibūdinama ekonominė ar kita informacija, aptaria metodus statistiniams dėsningumams nustatyti ir išvadoms gauti, mikroekonominė statistika šių jos dalių turinį perkelia į mikroekonominius reiškinius ir procesus, atsižvelgdama į komercinės ūkinės veiklos ypatumus. Nesunku pastebėti mikroekonominės statistikos ryšį su kitais mokslais. Ji glaudžiai siejasi su mikroekonomine teorija; ji gali būti traktuojama kaip pastarosios taikomoji dalis. PPagrindinės makroekonominės statistikos nagrinėjimų sritys – pragyvenimo lygio statistinė analizė, įmonės konjunktūros ir paklausos tyrimas, gamybos veiksnių produktyvumo analizė įmonėje, statistinės informacijos rinkimas ir statistinių tyrimų atlikimas.
Įmonių statistika identifikuoja įmonių verslo ir ekonomikos valdymo ypatumus, veiklos rezultatus ir racionalumą, nusako duomenų rinkimo ir eksperimento, jų apibendrinimo ir išvadų gavimo, variacinių skaičiavimų, priežastinių ryšių ir dinamikos modeliavimo metodikos turinį įmonėse, indeksinių skaičiavimų ir jų algoritmų pobūdį bei efektyvumą tiriant įmonių verslo ir ekonomikos ypatumus.
Įmonių statistikos tyrinėjimo objektu yra ekonominiai ir socialiniai pprocesai, kurie vyksta įmonėse. Įmonių statistika tiria įmonių išteklių valdymą; įmonių gamybinę ir finansinę veiklą, įmonių veiklos efektyvumą.
Įmonių statistika susipina su įvairiais verslo ekonomikos, vadybos, marketingo, finansų, apskaitos kursais, tačiau ji jų nekartoja. Savo metodais ji giliausiai įsiskverbia į kiekvienos įmonės ūkio gyvenimo praktiką, sukuria sintetinį ir analitinį jos vaizdą.
1.2. Įmonių statistikos metodai
Įmonių statistika savo problemoms spręsti plačiai naudoja statistikos teorijoje nagrinėtus metodus: vidurkius, indeksus, koreliaciją, regresiją, variacinius skaičiavimus ir kt. Be bendrų statistikos metodų, įmonių statistikoje naudojami ir kiti, dažniausiai tik jai būdingi metodai:
1. Statistinis identifikavimas.
2. Statistinis klasifikavimas ir grupavimas.
3. Faktorinė indeksinė analizė.
4. Įvairių formų statistinis balansavimas ir sintetiniai ekonominiai skaičiavimai.
5. Ekonometrinė dinaminė analizė ir prognozavimas.
6. Stebėjimas ir eksperimentas.
1. Statistinis identifikavimas – tai suformulavimas tokių statistinių apibrėžimų, kurie leidžia nustatyti tiriamą reiškinį. Kai tirdama ūkinius reiškinius, įmonių statistika vartoja makroekonominės teorijos, vadybos, marketingo, finansų, apskaitos mokslų sąvokas. Tiesa, įmonių statistika tas sąvokas sukonkretina, detalizuoja, pritaiko konkretiems reiškiniams empiriškai aprašyti ir nagrinėti. Identifikuotos teorinės sąvokos virsta rodikliais.
2. Statistinis klasifikavimas ir grupavimas – tai tiriamos ūkinės visumos elementų skirstymas į grupes. Statistinis klasifikavimas ir grupavimas. skirtas konkrečiai proceso struktūrai tirti. Norint atlikti tarptautinius ūkinius palyginimus, tenka plačiau naudoti Jungtinių tautų ir Europos sąjungos bei kitų tarptautinių statistikos žinybų sudarytas įvairiais klasifikacijas.
3. Faktorinė indeksinė analizė – rezultatinių rrodiklių pokyčių tyrimas, nustatantis konkrečių veiksnių įtaką nagrinėjamam rodikliui, pvz. kokį lyginamąjį svorį įmonės produkcijos apimties pasikeitime turi darbuotojų skaičiaus ir darbo produktyvumo augimas. Atliekant kompleksinę ekonominių rodiklių (pelno, produkcijos apimties, gamybos išlaidų ir pan.) analizę, tikslinga faktorinę indeksinę analizę integruoti su regresine-koreliacine analize, ekonometriniais skaičiavimais.
4. Sudarant statistinius balansus, nustatomi ekonominio proceso susiformavimo šaltiniai ir gautų rezultatų panaudojimas ir pasiskirtymas.
Ūkinės veiklos pokyčiams (plėtrai, pakilimui, gamybos mažinimui, nuosmukiui) tirti, firmų ūkio konjuktūrai nagrinėti reikia atlikti sintetinius skaičiavimus.
Ekonometrinė dinaminė analizė ir prognozavimas apima sistemų metodus ir skaičiavimus, orientuotus į ilgalaikę retrospektyvinę ūkinių reiškinių analizę ir prognozavimą. Įmonių statistiką domina trumpalaikių prognozių gavimo metodikos. Kompleksiniai trumpalaikių prognozių skaičiavimai atliekami mikro lygmeniu.
5.Stebėjimas ir eksperimentas įmonėje – statistinių skaičiavimų atspirties taškas.
Išorinės ir vidinės atskaitomybės organizaciniai bei techniniai dalykai, specialių tyrimų vieta, vaidmuo, metodinio aprūpinimo ir realizavimo dalykai, eksperimento ir jo rezultatų vertinimų tvarka numatant, tarkime, etaloninius, laukiamus ar „normalius“ ekonominių statistinių matų dydžius, komercinės ūkinės veiklos prioritetus, ir panašūs dalykai svarbūs kiekvienai įmonei, nepriklausomai nuo to, kokia ji yra.
1.3. Įmonė ir statistiniai skaičiavimai
Įmonė – ataskaitinis vienetas įmonių statistikoje. Įmonė – tai užsiimanti grynai ūkine veikla organizacija, kuri vykdo vieną ar kelias specifines funkcijas, gamindama ir paskirstydama įvairias prekes bei paslaugas.
Pagrindiniai jos bruožai:
organizavinė vienybė, nes įmonė ttam tikru būdu – organizuotas kolektyvas, turintis vidinę struktūrą ir valdymo tvarką;
tam tikras gamybos priemonių kompleksas – įmonėje sujungiami įvairūs ištekliai gaminant prekes ar paslaugas, siekiant didinti pelną;
atskiras turtas – įmonė turi nuosavą turtą, kurį savarankiškai naudoja tam tikriems tikslams;
turtinė atsakomybė – įmonė visiškai atsako visu savo turtu už įvairius įsipareigojimus;
įmonė turi savo pavadinimą;
operatyvinis-ūkinis ir ekonominis savarankiškumas – įmonė pati vykdo įvairius sandorius ir operacijas, pati prisiima riziką, pati gauna pelną (ar patiria nuostolių), naudodama pelną siekia palaikyti stabilią finansinę būklę ir toliau tobulinti, plėsti gamybą.
Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei-ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiaginių-daiktinių, finansinių ir nematerialių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas. Įmonė, kaip teisės subjektas (įmonininkas), gali turėti juridinio asmens teises arba veikti kaip fizinis asmuo.
Ekonominis-analitinis darbas įmonėje yra sudėtingas, nes pagrindinis tikslas – talkinti įmonei, kaip rinkos ekonomikos subjektui, racionaliai, naudingai panaudoti turimus išteklius ir pasiekti maksimalų ūkinės veiklos galutinį rezultatą – pelną. Ekonominio-analitinio darbo sudėtinė dalis yra statistiniai skaičiavimai. Statistiniai skaičiavimai įmonėje yra darbai arba procedūros, kurių nuoseklumas yra toks:
InIiirhjthghj
Išskirtos darbų nuoseklumo dalys, nepaisant jų skirtumų yra organiškai susijusios, nes statistinis tyrimas įmonėje susideda iš trijų etapų: duomenų rinkimo
arba statistinio stebėjimo, duomenų apdorojimo bei duomenų statistinės analizės. Tarp šių darbų itin išskirtinas einamasis bei perspektyvinis prognozavimas, išvadų komercinės ūkinės veiklos ypatumai.
Komercinės ūkinės veiklos ypatumus formuoja daug veiksnių, tarp jų ir tai, ar čia gamybinė, prekybos, žemės ūkio, finansinio tarpininkavimo, statybos, ar kokia kita įmonė. Verslo pobūdis turi nemažą įtaką statistinių skaičiavimų kryptims ir jų turiniui. Gamybinio pobūdžio įmonėse statistinių skaičiavimų kryptis galima apibendrinti taip:
Išskirtos statistinių skaičiavimų kryptys tėra apibendrinantis jų vaizdas, ir jo pakanka požiūriui apie statistikos mmetodų vietą ir vaidmenį įmonėje susidaryti.
2. ĮMONIŲ STATISTIKOS ORGANIZAVIMAS
2.1. Įmonių atskaitomybės klasifikavimas. Įmonių statistinės ataskaitos
Juridinio asmens teises turinčios įmonės labai įvairios, be to, skirtingų tikslų turi ir daugelis įmonės apskaitos bei ataskaitų duomenų vartotojų. Kaip kiekvieną sudėtingą reiškinį, taip ir atskaitomybę, išsamiausiai galima apibūdinti aptariant jos klasifikaciją, kurioje ši atskaitomybė gali būti pagal įvairius požymius (žr. 1 pav.).
Pagal paskirtį visa atskaitomybė gali būti suskirstyta į finansinę, valdymo, mokestinę, statistinę ir kitą (specialios paskirties).
Statistikos įstatymas numato, kad privaloma informacija dažniausiai yra aadministracine tvarka nustatyta įmonėms, bendrovėms, organizacijoms, t.y. juridiniams asmenims, o rečiau – gyventojams. Viena iš svarbiausių privalomos informacijos rinkimo sferų yra įmonių, bendrovių ūkinė, finansinė veikla bei aplinkos apsauga, o taip pat dažnai apimami pinigais neišmatuojami dalykai, tokie kaip darbuotojų sskaičius, jų kvalifikacija ir pan.
Įmonėse statistines ataskaitas sudaro finansininkas (buhalteris) arba konkretus skyriaus darbuotojas įmonės vadovo pavedimu.
Pagrindinės įmonių statistines ataskaitos, atspindinčios įmonės ūkinę veiklą, yra šios:
Įmonės pramoninės veiklos metinė ataskaita P-01;
Įmonės pramoninės veiklos ataskaita P-11 (mėnesinė);
Įmonės pramoninių prekių gamybos ataskaita P-02 (metinė);
Įmonės pramoninių prekių gamybos ataskaita P-12 (mėnesinė);
·Darbo apmokėjimo ataskaita DA-01K, DA-03 ir kiti;
·Pagrindinių finansinių rodiklių ataskaita F-01 (ketvirtinė, metinė).
2.2. Įmonių registras
Kiekviena įmonė, prieš pradėdama ūkinę veiklą, privaloma tvarka įregistruojama.
Įmonių registro vyriausiasis tvarkytojas – Valstybės įmonės Registrų centras. Šį registrą taip pat tvarko ir vietos savivaldos vykdomosios institucijos.
Valstybės įmonių Registrų centras registruoja tik iš valstybės lėšų steigiamas įmones, į kurias investuotas užsienio kilmės kapitalas, draudimo veiklą vykdančios įmonės, užsienio įmonių atstovybės, komercinius bankus ir jų padalinius ((filialus, skyrius), kitas kredito įstaigas, jų statutus.
Valstybės įmonės Registrų centras kaupia, tvarko ir atnaujina visų Lietuvos Respublikoje įregistruotų įmonių duomenis, metodiškai vadovauja registravimą atliekantiems registro tvarkytojams.
Įregistravus įmonę vietos savivaldos vykdomojoje institucijoje registravimo duomenys turi būti per 5 dienas pateikti vyriausiajam registro tvarkytojui.
Valstybės įmonės Registrų centras turi per 3 dienas perduoti savivaldybei, kurios teritorijoje yra įmonės buveinė.
Apie pasikeitusius registravimo duomenis įmonės privalo pranešti registro tvarkytojui per 15 dienų.
Įmonėms, neapmokėjus įstatinio kapitalo per įstatymo nustatytą laiką ir nepateikusioms mokesčių ataskaitų valstybinėms mokesčių iinspekcijoms, socialinio draudimo įstaigoms bei statistikos ataskaitų – Oficialiąją statistiką tvarkančioms institucijoms, taip pat nesumokėjusioms mokesčių valstybinėms mokesčių inspekcijoms ir socialinio draudimo įstaigoms, prevencine tvarka taikomi komercinės-ūkinės veiklos apribojimai.
2.3.Įmonių skirtymas
Norint įvertinti šalies ūkinę veiklą bei palyginti atskirų šalių įmones, panašias įmones reikia skirstyti į grupes. Veiklos panašumas nustatomas pagal veiklos paskirtį ir naudojamus išteklius. Veiklos paskirtis gali būti tokia:
gaminti produkciją ir teikti patarnavimus (ištekliai – pardavimai ir paslaugos), pvz., įmonės, bendrijos, bendrovės, prekybos bei paslaugų įmonės;
teikti ne prekių pavidalo paslaugas (ištekliai – savanoriški namų ūkio įnašai ir aptarnavimai), pvz., įvairios privačios įmonės, teikiančios ne produktus ir ne paslaugas, labdaringos organizacijos, arba pelno nesiekiančios organizacijos;
paskirstyti pajamas (ištekliai – tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai), pvz., valstybės administracijos centriniai organai – ministerijos, departamentai, savivaldybės, socialinio draudimo įstaigos;
finansuoti (ištekliai – lėšos, gaunamos pagal sutartis su investitoriais ir už atliekamas finansines operacijas), pvz., bankai;
apdrausti, tai yra garantuoti apmokėjimą, kilus rizikai, pvz., įvairios draudimo bendrovės;
vartoti (ištekliai – atlyginimas ir įplaukos, gaunamos iš kitų sektorių, pajamos už savo gamybos produktus ar patarnavimus), pvz., namų ūkiai (ir individualiosios įmonės).
Statistikos departamentas pagal šiuos ir kitus kriterijus nuo 1993 m. sausio 1d. visą Respublikos ūkį skirsto pagal Europos sąjungos ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių (EVRK) į tokius pagrindinius skyrius:
A. Žemės ūkis, medžioklė iir miškininkystė
B. Žuvininkystė
C. Kasyba ir karjerų eksploatavimas
D. Apdirbamoji pramonė
E. Elektros, dujų ir vandens tiekimas
F. Statyba
G. Didmeninė ir mažmeninė prekyba, variklinių transporto priemonių remontas, asmeninių ir buitinių daiktų taisymas
H. Viešbučiai ir restoranai
I. Transportas, sandėliavimas ir nuolatiniai ryšiai (telekomunikacija)
J. Finansinis tarpininkavimas
K. Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla
L. Viešasis valdymas ir gynimas, privalomasis socialinis draudimas
M. Švietimas
N. Sveikatos priežiūra ie socialinis darbas
O. Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla
P. Privačių namų ūkių, turinčių samdininkų, veikla
Q. Tarptautinių organizacijų ir jų padalinių veikla
Jeigu įmonė gamina vienos rūšies prekes ir paslaugas, tai reiškia, kad įmonė turi tik vieną veiklą, nežiūrint į tai, kad galutinės prekės ir paslaugos gamyba gali susidėti iš kelių, susietų tarpusavyje gamybinių procesų.
Jeigu įmonė gamina įvairių rūšių produktus arba teikia įvairių rūšių paslaugas ir jų gamybos procesai tarpusavyje nesusiję (kiekvienos rūšies prekes ir paslaugas gaminamos skirtingais įrengimais, atskirose patalpose, skirtingais darbuotojais) tai reiškia, kad įmonė turi kelias veiklas.
Jeigu tie patys darbuotojai gamina kelių rūšių prekes ir paslaugas, visos pajamos ir visi darbuotojai priskiriami pagrindinei veiklai.
Įmonės pagrindinė veikla – tai tokia veikla, kuri sukuria didžiausią dalį produkcijos ir kurioje užimta daugiausia darbuotojų. Kitos veiklos yra antrinės (papildomos).
Papildoma veikla – tai bet kokia kita veikla, kurios tikslas parduoti prekes ar paslaugas tretiems asmenims. Jos pagaminta pprodukcija yra mažesnė už pagrindinės veiklos produkciją.
Veiklos pavadinimas ir kodas pateikiamas pagal valstybinį „Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių“, kuris buvo patvirtintas 1995 m. gegužės 17 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 696.
2.4. Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius
Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius (EVRK) sudarytas pagal Europos statistikos tarnybos (EUROSTAT) paruoštą klasifikatorių „Nomenklatures des Activities de Communite Europeene-NACE rev. 1“ (Europos Sąjungos ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius – NACE 1-oji red.), rekomenduojamą visoms Europos Sąjungos šalims-narėms.
NACE 1-osios redakcijos Klasifikatorius nustato atskirų kategorijų veiklos sritis, kodus, pavadinimus, t.y. sekcijas ir posekcijas, skyrius, grupes, klases visoms Europos Sąjungos šalims-narėms. Siekiant patenkinti atskirų šalių nacionalinės statistikos poreikius, sudaryta galimybė papildyti klasifikatorių žemiausiu lygiu – poklasiais. EVRK papildytas 660 poklasių.
Ekonominės veiklos klasifikavimo vienetas yra veiklos rūšis. EVRK skirtas gyventojų, produkcijos, užimtumo, žemės ūkio, pajamų ir kitiems duomenims klasifikuoti pagal ekonominės veiklos rūšis. Jo naudojimas sudaro sąlygas nacionaliniams ir tarpvalstybiniams statistikos duomenims palyginti.
NACE 1-oji redakcija parengta nenukrypstant nuo ISIC 3-osios redakcijos struktūros (ISIC, 3-ioji redakcija – „Visų ekonominės veiklos rūšių tarptautinis standartinis gamybinis klasifikatorius“).
Kodavimo sistemos atskirti EVRK ir NACE 1-osios redakcijos kode tarp antrojo ir trečiojo ženklų rašomas taškas, be to, ISIC 3-osios redakcijos standarte skaitmens „9“ reikšmė visada yra „kiti“, o NACE 1-osios redakcijos sistemoje devynetukas naudojamas kaip ir visi kiti skaičiai.
Todėl galima sukurti daugiau padalinių.
Pagal nutarimą visos šalys-narės NACE 1-ąją redakciją privalo naudoti nuo 1993 m. sausio 1 d.
Praktiškai dauguma gamybinių vienetų užsiima įvairaus pobūdžio veikla. Todėl „Pagrindinės veiklos rūšies“ nustatymas teisinio subjekto veikloje yra būtinas skirstant juos pagal atitinkamus EVRK klasifikatoriaus padalinius. Pagrindinė veiklos rūšis yra nustatoma pagal taisyklę „iš viršaus į apačią“, kaip veiklos rūšis, kuri pagal sukuriamas pridėtinės vertės (pridėtinė vertė – tai bendrosios produkcijos vertė atėmus žaliavų ir kitų tarpinių sąnaudų kainą) dalį viršija visas kitas jjo vykdomos veiklos rūšis. Pagrindinės veiklos rūšies sukuriamos pridėtinės veiklos dalis nebūtinai turi sudaryti 50 % ar daugiau gaunamos pridėtinės vertės dalies.
Pavyzdys. Ataskaitinio vieneto pagrindinės veiklos nustatymas pagal principą „iš viršaus į apačią“:
I etapas. Atsiskaitantis vienetas gali vykdyti šias veiklos rūšis:
Sekcija Skyrius Klasė Klasės pavadinimas Pridėtinės vertės dalis (%)
D 28 28.71 Plieninių būgnų ir talpyklių gamyba 7
29 29.3129.4029.5329.55 Žemės ūkių traktorių gamybaStaklių gamybaMaisto, gėrimo ir tabako perdirbimo mašinų gamybaPopieriaus ir storo kartono gamyba 83218
34 34.30 Automobilių ir jų variklių dalių ir reikmenų gamyba 5
G 51.1451.66 Mašinų, pramonės įrengimų, laivų ir lėktuvų pardavimo įgaliotinių (agentų) veiklaŽemės ūkio mmašinų, įskaitant traktorių, reikmenų ir inventoriaus didmeninė prekyba 728
K 74.20 Architektūrinė ir inžinerinė veikla, su ja susijusios techninės konsultacijos 13
Pagrindinė veiklos rūšis nustatoma taip:
II etapas. Sekcijos nustatymas:
Sekcija D. Apdirbamoji pramonė 52 %;
Sekcija G. Didmeninė ir mažmeninė prekyba, automobilių, motociklų remontas, asmeninių ir buitinių daiktų ttaisymas 35%;
Sekcija K. Nekilnojamasis turtas, nuoma ir komercinė veikla 13%.
III etapas. Skyriaus nustatymas:
Skyrius 28. Pagamintų metalo dirbinių, išskyrus mašinas ir įrengimus, gamyba 7%;
Skyrius 29. Niekur kitur nepriskirtų mašinų ir įrengimų gamyba 40%;
Skyrius 34 Automobilių, priekabų ir puspriekabių gamyba 53%.
IV etapas. Grupės nustatymas:
Grupė 29.3 Žemės ūkio ir miškų ūkio mašinų gamyba 8%;
Grupė 29.4 Staklių gamyba 3%;
Grupė 29.5 Kitų specialios paskirties mašinų gamyba 29%.
V etapas. Klasės nustatymas:
Klasė 29.53 Maisto, gėrimų ir tabako perdirbimo mašinų gamyba 21%;
Klasė 29.55 Popieriaus ir storo kartono gamyba 8%.
Taigi, pagrindinė veiklos rūšis yra „29.53 Maisto, gėrimų ir tabako perdirbimo mašinų gamyba“, nežiūrint į tai, kad klasė „514.66 Žemės mašinų, įskaitant traktorius, reikmenų ir inventoriaus didmeninė prekyba“ yra didžiausia pridėtinės vertės procentu.
Jeigu pagrindinės veiklos nustatymas būtų atliktas tiesiogiai pagal kklasę su didžiausia pridėtinės vertės dalimi, susidarytų keista situacija, nes įmonė atsidurtų už apdirbamosios pramonės ribų.
Veiklos rūšis turi būti įvardinama konkrečiai. Negalima rašyti, pvz., gamyba, prekyba, paslaugos ar komercija, reikia rašyti, pvz., langų rėmų įdėjimas (kodas 45.4200), vaisių ir daržovių mažmeninė prekyba (kodas 52.5100), krovinių vežimas keliais (kodas 60.2400).
Veiklos rūšies kodo pirmi keturi skaičiai neturi būti nuliai, išskyrus kai kuriuos atvejus, kai ketvirtas kodo skaičius yra nulis, pvz., naudotų prekių mažmeninė prekyba (kodas 52.5000). Jei neturite Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus kkodui nustatyti, kreipkitės į miesto (rajono) statistikos skyrių.
3. ĮMONIŲ IŠTEKLIŲ VALDYMO STATISTIKA
Vienas pagrindinių įmonės veiklos tikslų – pelnas. Natūralu, kad mums reikia žinoti, kaip tas pelnas susidaro, nuo ko priklauso jo dydis. Visus veiksnius, nuo kurių priklauso įmonės sėkmė, galime suskirstyti (gana sąlygiškai) į dvi grupes: materialius ir veiklumo (3.1.1. pav.). Tokiu būdu, įmonių statistika išsamiau nagrinės materialius veiksnius.
3.1. Ilgalaikis turtas, jo sudėtis ir techninės būklės statistika
Visas turtas, kuriuo disponuoja įmonė, skirstoma į 2 dideles grupes: ilgalaikį ir trumpalaikį turtą.
Ilgalaikis turtas – turtas, kuris naudojamas įmonės ekonominei naudai gauti ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo savikaina ne mažesnė už įmonės nusistatytąją.
Ilgalaikis turtas gali būti: nematerialusis, materialiusis ir finansinis turtas.
Nematerialusis turtas – nepiniginis, neturintis fizinės formos turtas, kuris naudojamas prekėms gaminti, paslaugoms teikti, valdymo tikslams arba nuomai. Tai plėtros darbai, prestižas, patentai ir licencijos, programinė įranga ir kitas nematerialusis turtas.
Materialusis turtas: žemė, pastatai ir statiniai, mašinos ir įrengimai, transporto priemonės, kita įranga, prietaisai, įrankiai ir įrenginiai, nebaigta statyba ir kitas materialusis turtas.
Finansinis turtas: investicijos į dukterines ir asocijuotas įmones, paskolos asocijuotoms ir dukterinėms įmonėms, po vienerių metų gautinos sumos ir kitas finansinis turtas.
Įsigytas naujas ilgalaikis materialusis turtas – tai Lietuvoje sukurtas naujas ir anksčiau nenaudotas bei atvežtas iš užsienio ((gali būti anksčiau naudotas) ilgalaikis materialusis turtas.
Tiriant IMT techninę būklę, galime apskaičiuoti techninę būklę apibendrinančius koeficientus: atnaujinimo, nusidėvėjimo, tinkamumo ir nurašymo.
Atnaujinimo koeficientas apskaičiuojamas per ataskaitinį laikotarpį įsigyto naujo ilgalaikio materialaus turto vertė dalijama iš ilgalaikio materialaus turto įsigijimo savikainos laikotarpio pabaigoje.
Nurašymo koeficientas apskaičiuojamas per ataskaitinį laikotarpį nurašyta ilgalaikio materialaus turto vertė dalijama iš ilgalaikio materialaus turto įsigijimo savikainos laikotarpio pradžioje.
Nusidėvėjimo koeficientas apskaičiuojamas ilgalaikio materialaus turto nusidėvėjimas metų pradžioje dalijamas iš ilgalaikio materialaus turto įsigijimo savikainos metų pradžioje (arba pabaigoje).
Tinkamumo koeficientas apskaičiuojamas iš vieneto atėmus nusidėvėjimo koeficientą.
3.2. Ilgalaikio materialaus turto naudojimo statistika
Ilgalaikio materialaus turto naudojimo rodikliu yra ilgalaikio materialaus turto apyvartumas, (produktyvumas).Šis rodiklis parodo įmonės efektyvumą, naudojant savo ilgalaikį materialųjį turtą pardavimams didinti. Tai bendrojo gamybos efektyvumo rodiklis.
Ilgalaikio materialaus turto apyvartumas (produktyvumas) = Pardavimo pajamos = Kartai
Ilgalaikis materialus turtas
Skaičiavimuose naudojama ilgalaikio materialaus turto vidutinė likutinė vertė.
Jeigu naudojama ilgalaikio materialaus turto likutinė vertė, tai šis rodiklis automatiškai gerėja laikui bėgant. Be to, šiam rodikliui turi įtakos įmonėje naudojama nusidėvėjimo politika. Pavyzdžiui, jeigu įmonėje naudojamas dvigubas – mažėjančios vertės nusidėvėjimo metodas, tai jos ilgalaikio materialaus turo likutinė vertė mažesnė ir todėl apyvarta didesnė, negu įmonės, kurioje naudojamas tiesinis nusidėvėjimo metodas, nors visi kiti veiksniai vienodi.
Dėl šių priežasčių, rodiklius reikia aiškinti, atsižvelgiant į naudojamus apskaitos metodus.
3.3. GGamybinių įrengimų statistika
Svarbiausia ilgalaikio materialaus turto dalis yra mašinos, įrengimai, kurie tiesiogiai dalyvauja gaminant produkciją.
Visi įrengimai skirstomi į turimus įrengimus, sumontuotus ir dirbančius.
Galima apskaičiuoti įrengimų panaudojimo koeficientus:
Visų turimų įrengimų panaudojimo koeficientas apskaičiuojamas visų gamybos procese naudojamų (įskaitant ir remontuojamus) įrengimų skaičius dalijamas iš visų įmonėje turimų įrengimų skaičiaus.
Sumontuotų įrengimų panaudojimo koeficientas apskaičiuojamas visų gamybos procese naudojamų (įskaitant ir remontuojamus) įrengimų skaičius dalijamas iš sumontuotų įrengimų skaičiaus.
Galima apskaičiuoti pamainumo ir pamainų režimo naudojimo koeficientus
Pamainumo koeficientas = Visose pamainose dirbančių įrengimų skaičius
Didžiausios pamainos įrengimų skaičius
Koeficientas parodo, kiek vidutiniškai pamainų dirbo kiekvienas įrengimas.
Pamainų rėžimo naudojimo koeficientas apskaičiuojamas pamainumo koeficientą dalijant iš nustatyto įmonei darbo režimo (pamainų skaičiaus).
Statistika tiria ir įrengimų naudojimą jų darbo laiko atžvilgiu. Yra skaičiuojami šie įrengimų darbo laiko biudžetai: kalendorinis, režiminis, planinis, faktiškas (žr. 3.3.1 pav.).
Įrengimų kalendorinis laikas apima visą įrengimų darbo ir nedarbo laiką. Šis laiko fondas apskaičiuojamas sumontuotų įrengimų skaičių dauginant iš tiriamo laikotarpio trukmės valandomis.
Įrengimų režiminis laikas apima laiką, numatytą įmonės darbo režimu. Šis laiko biudžetas gali būti apskaičiuotas sumontuotų įrengimų skaičių dauginant iš įrengimo vieneto režiminio darbo laiko , arba iš kalendorinio laiko atimant įrengimų nepamaininį laiką ir nedarbo dienų laiką.
Planinis laiko biudžetas apskaičiuojamas iš režiminio laiko biudžeto atėmus plane numatytą laiką įrengimų remontui. Šis laikas daugeliui įrengimų
yra nedidelis – vos 1-2 procentai.
Yra skaičiuojami ekstensyvaus, intensyvaus ir integralinio įrengimų panaudojimo koeficientai.
Ekstensyvų įrengimų panaudojimą apibūdina rodiklis, apskaičiuotas faktiškai dirbtą įrengimų laiką dalijant iš jų laiko biudžeto, paimto lyginimo baze (kalendorinio, režiminio, planinio).
Intensyvaus panaudojimo koeficientas apskaičiuojamas faktišką įrengimų produktyvumą dalijant iš jo didžiausio produktyvumo. Faktiškas produktyvumas apskaičiuojamas faktiškai pagamintą produkciją ar atliktų darbų apimtį dalijant iš įrengimų faktiškai dirbto laiko. Įrengimo didžiausias produktyvumas imamas iš jo paso.
Integralinis koeficientas gali būti apskaičiuotas dauginant įrengimo ekstensyvaus ir intensyvaus naudojimo koeficientas.
3.4. Atsargų sstatistika
Atsargos – trumpalaikis turtas (žaliavos ir komplektuojamieji gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija bei pirktos prekės, skirtos perparduoti), kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą.
Registruojant atsargas apskaitoje, jos įvertinamos įsigijimo savikaina, o sudarant finansinę atskaitomybę – įsigijimo (pasigaminimo) savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte, atsižvelgiant į tai, kuri yra mažesnė.
Pagamintų per atskaitinį laikotarpį atsargų (produkcijos) savikainą sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos.
Atsargos įmonėje gali būti apskaitomos dvejopai: taikant nuolat apskaitomų atsargų ir periodiškai apskaitomų aatsargų būdus.
Nuolat apskaitomų atsargų būdu visos įsigytos ir sumažėjusios atsargos iš karto registruojamos Atsargų sąskaitose. Šis būdas padeda kontroliuoti faktišką atsargų judėjimą:
Atsargų likutis ataskaitinio laikotarpio pradžioje + Atsargų pirkimai (pagaminimai) per ataskaitinį laikotarpį – Parduotos (sunaudotos) atsargos per ataskaitinį laikotarpį = Atsargų likutis ataskaitinio laikotarpio pabaigoje
Taikant pperiodiškai apskaitomų atsargų būdą, visos įsigytos atsargos registruojamos debetuojant Pirkimų sąskaitą.
Parduotų prekių savikaina nustatoma taip:
Atsargų likutislaikotarpio pradžioje + Pirkimai – Atsargų likutis laikotarpio pabaigoje = Parduotų (sunaudotų) prekių (atsargų) savikaina
Pavyzdžiui, žaliavas periodiškai apskaitant, žaliavų išlaidų savikaina = žaliavų likutis laikotarpio pradžioje + visi pirkimai per ataskaitinį laikotarpį – žaliavų likutis laikotarpio pabaigoje.
PASTABA. Išlaidos tampa naudingomis tik po to, kai uždirba pajamas, pardavus įmonėje pagamintą produkciją (t.y. kai pagaminta produkcija tampa prekėmis). Todėl atsargų sunaudojimą produkcijai pagaminti perdirbimo įmonėse reikia vadinti išlaidomis ir tik parduotai produkcijai pagaminti tenkančią išlaidų dalį pripažinti sąnaudomis.
Nebaigtos gamybos likutis laikotarpio pradžioje + išlaidos, padarytos gaminant produkciją per ataskaitinį laikotarpį – nebaigtos gamybos likutis laikotarpio pabaigoje = per ataskaitinį laikotarpį pagaminta produkcija.
Pagamintos (gatavos) produkcijos likutis (savikaina) ataskaitinio laikotarpio pradžioje + per ataskaitinį llaikotarpį pagamintos produkcijos savikaina – pagamintos (gatavos) produkcijos likutis (savikaina) laikotarpio pabaigoje = per ataskaitinį laikotarpį parduotų prekių savikaina.
Yra skaičiuojamas atsargų apyvartos rodiklis. Šis rodiklis parodo, kiek dienų atsargos, apskaitytos savikaina, yra laikomos įmonėje. Tai atsargų likvidumo rodiklis, nes jis parodo, per kiek dienų atsargos paverčiamos arba grynais pinigais, arba gautinomis sumomis. Jeigu jį skaičiuosime nuolatos, tai atskirų laikotarpių rodiklių palyginimas bus naudingas.
Atsargų apyvartumas = Pardavimo pajamos (Pardavimo savikaina) = kartai
Vidutinės atsargos
Trukmė dienomis = Vidutinės atsargos * Dienų skaičius (kalendorinės) = dienos
Pardavimo pajamos (Pardavimo savikaina)
3.5. Darbuotojų skaičiaus ir kkaitos statistika
Darbo jėga yra vienas pagrindinių gamybos materialių veiksnių, apsprendžiančių įmonės veiklos efektyvumą. Terminas „darbo jėga“ čia vartojamas neatsitiktinai, nes priimtas darbininkas ar tarnautojas ateina ir turi tam tikrą darbingumą arba tik tai, ką jis sugeba atlikti. Žmogaus darbingumas priklauso nuo įgimtų savybių ir pasirengimo apmokymo darbui, darbo metu sukauptos patirties. Kokį darbą jis iš tikrųjų įmonėje atliks, priklauso nuo jo sugebėjimų ir vadovybės požiūrio į personalo parinkimą.
Statistinės atskaitomybės formose P – 01 ir DA – 03, 02, 01K, F – 01 yra parodoma:
· vidutinis darbuotojų skaičius;
· vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius.
Vidutinis darbuotojų skaičius yra taikomas gyventojų užimtumui apibūdinti. Čia įskaitomi pagrindinės darbovietės darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, neatsižvelgiant į jų darbo laiko trukmę, taip pat pareigūnai, dirbantys statutiniais pagrindais (vidaus reikalų, krašto apsaugos, saugumo ir kt. tarnybose), valstybės politikai, valstybės tarnautojai, su kuriais darbo sutartys nesudaromos, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu. Į vidutinį darbuotojų skaičių įskaitomi ne tik visą darbo dieną dirbantys darbuotojai, dirbantys trumpesnį darbo laiką (pvz., dirbantys mažiau negu vienu etatu), taip pat sirgę, atleisti iš darbo arba priimti į darbą ketvirčiui (metams) prasidėjus ir pan.
Į vidutinį darbuotojų skaičių neįskaitoma: moterys, kurioms suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos; asmenys, kuriems suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti iki jam sueis treji metai; asmenys, aatliekantys privalomąją karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą; asmenys, sudarę autorines sutartis; įsigiję verslo liudijimą; mokiniai, su kuriais nesudaryta darbo sutartis. Be to, neįskaitomi vadovai, apmokami tik iš pelno.
Vidutinis darbuotojų skaičius (ketvirtinis, metinis) skaičiuojamas dviem būdais :
· Įmonių, kurių didelė darbuotojų kaita, vidutinis darbuotojų skaičius apskaičiuojamas sudedant ataskaitinio laikotarpio kiekvienos kalendorinės dienos darbuotojų skaičių ir gautą sumą padalijant iš kalendorinių dienų skaičiaus. Švenčių ir poilsio dienomis nurodomas paskutinės darbo dienos darbuotojų skaičius.
Darbuotojai, nedirbę dėl prastovų ar išėję nemokamų atostogų, į vidutinį darbuotojų skaičių įtraukiami, todėl jų skaičius turėtų būti nurodomas kiekvieną kalendorinę dieną.
· Įmonių, kuriose darbuotojų kaita nedidelė vidutinis darbuotojų skaičius apskaičiuojamas taikant chronologinį vidurkį.
PASTABA. Duomenys imami kiekvieno mėnesio paskutinę dieną.
Apskaičiuojant vidutinį metinį darbuotojų skaičių, dalijama iš 12 ir tuo atveju, kai įmonė ar bendrovė savo veiklą pradėjo ne nuo metų pradžios.
Vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius (darbuotojai, dirbę ne visą mėnesį, sąlyginiai perskaičiuojami į darbuotojus, dirbusius visą mėnesį). Šis rodiklis taikomas darbuotojų vidutiniam statistiniam darbo užmokesčiui nustatyti. Į vidutinį sąlyginį darbuotojų skaičių įskaitomi visi darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis pagrindinėje ir ne pagrindinėje darbovietėje (pirmaeilį ir antraeilį darbą), taip pat sąlygiškai priskiriami pareigūnai, dirbantys statistiniais pagrindais, valstybės politikai, valstybės tarnautojai, su kuriais darbo sutartys nesudaromos.
Neįskaitomi asmenys, sudarę autorines sutartis, įsigiję verslo liudijimą; vadovai, aapmokami tik iš pelno.Vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius nustatomas: apmokamas žmogaus valandas dalijant iš nustatytos darbo dienos trukmės ir gautą rezultatą dalijant iš metų darbo dienų skaičiaus. Įskaitomas dirbtas laikas ir tų darbuotojų, kuriems ši darbovietė buvo nepagrindinė, antraeilis darbas nedirbtas, bet apmokamas kasmetinių atostogų, darbdavio apmokamos ligos ir priverstinių prastovų laikas. Jeigu darbuotojai įstatymų numatyta tvarka dirba sutrumpintą laiką, tačiau jiems mokamas darbo užmokestis už visą darbo laiką. Tai jie laikomi sąlyginai dirbančiais visą darbo dieną.
PASTABA. Kai darbo savaitės trukmė:
40 val. 36 val.0,25 etato = 2 valandos 0,25 etato = 1,5 valandos0,50 etato = 4 valandos 0,50 etato = 3 valandos0,75 etato = 6 valandos 0,75 etato = 4,5 valandos
Pildant statistines ataskaitas ir apskaičiuojant anksčiau minėtus rodiklius pasinaudoti darbo laiko apskaitos žiniaraščiu.
Pirmas pavyzdys. Birželio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenys yra tokie :
· Darbo dienos – 22
· Darbo dienos trukmė – 8 val.
· Faktiškai dirba per mėnesį (normalus darbo laikas ir viršvalandžiai) – 3288 val.
· Netavykumai per mėnesį:
§ Komandiruotės – 56 val.
§ Kasmetinės atostogos – 416 val.
§ Neapmokamos atostogos – 120 val.
§ Ligos – 248 val, iš jų darbdavio apmokamos – 48 val.
Remiantis šiais duomenimis galima apskaičiuoti:
1. Faktiškai dirbtas žmogaus valandas.
2. Faktiškai apmokėtas žmogaus valandas.
3. Vidutinį sąlyginį darbuotojų skaičių.
Faktiškai dirbtų žmogaus valandų skaičius = 3288 + 56 = 3344 val.
Faktiškai apmokėtų žmogaus valandų skaičius =
3344 + 416 + 48 = 3808 val.
Vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius = 3808 / 22 * 8 = 21,6
Statistika tiria darbo jėgos kaitą – darbuotojų priėmimą į darbą ir jų atleidimą iš jo per tam tikrą laikotarpį, analizuoja šios kaitos priežastis. Statistikos praktikoje skaičiuojami absoliutūs ir santykiniai kaitos rodikliai: priėmimo, atleidimo, subjektyvios kaitos ir apyvartumo.
Absoliutūs kaitos rodikliai yra per tam tikrą laikotarpį priimtų darbuotojų skaičius, darbuotojų, atleistų dėl visų atleidimo priežasčių, skaičius ir darbuotojų, atleistų dėl subjektyviosios kaitos, priežasčių, t. yy. už pravaikštas it kitus darbo drausmės pažeidimus, skaičius, taip pat išėjimas savo noru.
Santykiniai kaitos rodikliai, t.y. kaitos koeficientai: priėmimo, atleidimo, subjektyviosios kaitos, apyvartumo. Jie skaičiuojami absoliutų rodiklį dalijant iš vidutinio darbuotojų (darbininkų) skaičiaus.
Pastovumo koeficientas skaičiuojamas kaip asmenų, esančių įmonės darbuotojų sąraše visą ataskaitinį laikotarpį, skaičiaus ir vidutinio darbuotojų skaičiaus santykis.
Statistika tiria darbo jėgos pasiskirstymo pamainomis tolygumą. Tam skaičiuojamas darbininkų pamainumo koeficientas ir pamainos rėžimo naudojimo koeficientas.
Pamainumo koeficientas = Darbininkų, dirbusių visose pamainose, skaičius
Darbininkų, dirbusių didžiausioje pamainoje, skaičius
Pamainos režimo naudojimo koeficientas = Pamainumo koeficientas
Pamainų sskaičius
3.6. Darbo laiko naudojimo statistika
Pagrindiniai darbo laiko apskaitos vienetai yra žmogaus diena ir žmogaus valanda. Darbo laiko apskaita žmogaus dienomis įgalina nustatyti dirbtą ir nedirbtą darbo laiką dienomis.
Faktiškai dirbtos dienos, kurios praleistos dirbant įmonėje, neįskaitant laikino nedarbo dėl ligos, mmokamų ir nemokamų atostogų ir panašiai.
Dirbtos žmogaus dienos skaičiuojamos: dirbtas žmogaus valandas dalijant iš įmonei nustatytos darbo dienos trukmės.
Faktiškai dirbtas laikas žmogaus valandomis: normalus darbo laikas, viršvalandžiai ir komandiruočių laikas.
Į faktiškai dirbtą laiką taip pat įskaitoma:
· laikas darbo vietoje, kurio metu pasiruošiama darbui, atliekamas remontas ar kiti aptarnavimo darbai, paruošiami ir valomi instrumentai, rengiami važtaraščiai, grafikai ir ataskaitos;
· prastovų laikas, praleistas darbo vietoje dėl tokių priežasčių, kaip darbo nebuvimas, įrengimų gedimas, nelaimingas atsitikimas ir t.t., kai pagal darbo sutartį numatytas jų apmokėjimas;
· trumpos pertraukos darbo vietoje, pvz. arbatos ar kavos pertraukėlės.
Į faktiškai dirbtą laiką neįskaitoma:
· apmokėtas, bet faktiškai nedirbtas laikas, pvz. atostogos, ligos dienos;
· pietų pertrauka;
· laikas, sugaištas kelionėms į darbo vietą ir atgal.
Nuodugnesnei analizei tenka nustatyti panaudotą darbo laiką (žmogaus valandomis) pamainos metu. Tai ddarbo dienos trukmės naudojimo koeficientas. Šis koeficientas apskaičiuojamas vidutinę faktinę darbo dienos trukmę lyginant su nustatyta įstatymu darbo dienos trukme.
3.7. Darbo apmokėjimo statistika
Yra dvi apmokėjimo formos: vienetinė ir laikinė.
Naudojant laikinę apmokėjimo formą darbininkams darbo užmokestis skaičiuojamas už faktiškai dirbtą laiką pagal tarifinius atlygius.
Apmokant pagal vienetinę tiesioginę sistemą, pakanka žinoti du pagrindinius rodiklius:
· atlikto darbo kiekį;
· vienetinį įkainį.
Darbo užmokesčiui priskaičiuoti naudojami atlyginimų priskaitymų žiniaraščiai, kurie sudaromi kiekvienam įmonės padaliniui.
Žiniaraštyje pateikiamos trys grupės pagrindinių rodiklių:
· priskaitytas darbo užmokestis;
· išskaitymai iš darbo užmokesčio;
· išmokėtas darbo užmokestis.
Be minėtų pagrindinių rrodiklių žiniaraštyje parodomos sumos, priskaitytos socialiniam draudimui nuo kiekvieno darbuotojo uždarbio, darbo užmokesčio draudimas įmonės sąskaita.
Analitinė apskaita vedama kiekvienam darbuotojui atskirai išrašant jam asmeninę sąskaitą-kortelę. Kortelėse registruojamas darbuotojų darbo užmokestis per metus, perkeliant duomenis iš atsiskaitymų žiniaraščių. Be to, kortelėje turi būti registruojami socialinio draudimo įnašai nuo darbuotojų darbo užmokesčio.
Visų kortelių bendros sumos turi atlikti atlyginimų suvestinės duomenis.
Priskaičiuotas darbo užmokestis registruojamas dviejuose specialiuose žurnaluose:
· tiesioginių gamybos išlaidų žurnale-tiesioginio darbo užmokesčio sąnaudas;
· netiesioginių gamybos išlaidų žurnale-netiesioginio darbo užmokesčio sąnaudos.
Visos kitos darbo užmokesčio ir su juo susijusių atsiskaitymų operacijos registruojamas Bendrajame žurnale.
Lėšos, skirtos darbo apmokėjimui (bruto darbo apmokėjimo lėšų suma) – tai visų rūšių darbo užmokestis už atliktą darbą ar dirbtą laiką (pareiginė alga); priedai (už tarnybos stažą, už laipsnį ir kt.), priemokos (už darbą) poilsio ir švenčių dienomis ir darbą nakties metu, už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis darbo sąlygomis, už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą ir pan.); premijos (vienkartinės ir reguliarios); vienkartinės išmokos; užmokestis už nedirbtą laiką (atostogas, prastovas, už pirmąsias dvi kalendorines nedarbingumo dėl ligos dienas, už kurias darbdavys sumoka iš savo lėšų, papildomas atostogų dienas; kitas nedirbtas dienas įstatymų arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka ir pan.); tantjemos; literatūrinės (kūrybinis) honoraras laikraščių, žurnalų, ttelegramų ir spaudos agentūrų, leidyklų, televizijos, radijo ir kitų organizacijų darbuotojams, mokamas darbo sutarties pagrindu.
Į darbo užmokesčio lėšas neįskaitoma: išeitinės išmokos pasibaigus darbo santykiams, delspinigiai už laiku nesumokėtą darbo užmokestį, dividendai, materialinės pašalpos, dotacijos darbuotojų maitinimui, kompensacinio pobūdžio išmokos (už butų nuomą, komunalines paslaugas, mėnesinius transporto bilietus ir pan.), negrąžintinos paskolos gyvenamųjų namų ir butų statybai, pašalpos laikino nedarbingumo metu ir kitos išmokos iš valstybinio socialinio draudimo lėšų, piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, komandiruočių išlaidas (dienpinigiai, gyvenamosios patalpos nuomojimo išlaidos ir pan.), darbo užmokestis asmenims, įsigijusiems patentą, sudariusiems autorines sutartis.
Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis – ikimokestinis bruto darbo užmokestis, tenkantis vienam darbuotojui per mėnesį, kuris statistiniams tikslams apskaičiuojamas tokiu būdu: bruto darbo apmokėjimo lėšų suma dalijama iš vidutinio sąlyginio darbuotojų skaičiaus ir iš 12 (arba 3).
Naudojant faktorinės indeksinės analizės metodą galima apskaičiuoti veiksnių įtaką, turėjusią įtakos bruto darbo apmokėjimo lėšų pasikeitimui.
Antras pavyzdys.
3.7.1 lentelė
Darbo apmokėjimo analizė
Eil. Nr Rodikliai IV ketvirtis III ketvirtis Pasikeitimai +, –
Suma %
1. Bruto darbo apmokėjimo lėšų suma, Lt 81000 81360 –360 –0,44
2. Vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius žmonėmis 21,6 22,6 –1,0 –4,42
3. Vidutinis ketvirtinis vieno darbuotojo darbo užmokestis, Lt 3750 3600 +150 +4,17
Iš lentelės matyti, kad gauta darbo apmokėjimo lėšų absoliuti 360 Lt ekonomija. Šiai ekonomijai turėjo įtakos du veiksniai:
· vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičiaus kitimas (-1,0 x 3600 = -3600 Lt)
· vidutinis ketvirtinis vieno darbuotojo darbo užmokesčio kitimas
Iš viso: (+150 xx 21,6 = 3204 Lt)
3240 – 3600 = – 360 Lt
IŠVADOS:
· Atleidus vieną darbuotoją buvo gauta 3600 Lt ekonomija.
· Padidinus vidutinį vieno darbuotojo darbo užmokestį buvo pereikvota dėl visų darbuotojų 3240 Lt.
3.8. Darbo produktyvumo statistika
Darbo produktyvumas, tam tikro tikslingos dabartinės veiklos gaminant vertybes efektyvumas.
Praktikoje skaičiuojami tiesiogiai ir atvirkštiniai darbo produktyvumo rodikliai. Pagamintos produkcijos kiekį pažymėję q, jos gamybos darbo laiko sąnaudas – T, darbo produktyvumo lygį galime išreikšti šiais rodikliais: produkcijos išdirbis per laiko vienetą (W) arba darbo laiko sąnaudomis produkcijos vienetui, t.y. gaminio darbo imlumu (t):
;
Tarp šių rodiklių yra priklausomybė:
W * t = 1, todėl: , arba
Produkcijos kiekis gali būti išreikštas natūriniais, sutartiniais, natūriniais mato vienetais, o taip pat vertine išraiška (gamybos mastas pagaminta produkcija (parduota). Priklausomai nuo to, kokiais vienetais išreiškiamas darbo laikas, gali būti apskaičiuojami tokie darbo produktyvumo rodikliai: vidutinis valandinis išdirbis, vidutinis dieninis išdirbis, vidutinis mėnesinis (arba metinis) darbininko arba darbuotojo išdirbis.
Vidutinis valandinis išdirbis apskaičiuojamas pagamintą produkciją per tam tikrą laikotarpį padalijant iš darbininkų (darbuotojų) dirbtų žmogaus valandų skaičiaus per tą laikotarpį.
Vidutinis dieninis išdirbis apskaičiuojamas pagamintą produkciją per tiriamą laikotarpį dalijant iš darbininkų (darbuotojų) dirbtų žmogaus dienų skaičiaus per tą laikotarpį. Šiam rodikliui tiesioginę įtaką daro darbo laiko panaudojimas pamainos metu. Todėl vidutinį dieninį išdirbį
galima apskaičiuoti ir išvestiniu būdu: vidutinį valandinį išdirbį dauginant iš vidutinės faktinės darbo dienos trukmės.
Vidutinis mėnesinis (ketvirčio arba metinis) darbininko (darbuotojo) išdirbis apskaičiuojamas pagamintą produkciją per tiriamą laikotarpį dalijant iš vidutinio darbininkų (darbuotojų) skaičiaus per laikotarpį. Pastarojo rodiklio dydį ne tik vidutinis dieninis išdirbis, bet ir vieno darbininko darbo dienų skaičiaus sandauga.
Išvestiniu būdu galima nustatyti ir vidutinį darbuotojo išdirbį: vidutinis mėnesinis (ketvirčio arba metinis) darbininko išdirbis dauginamas iš darbininkų lyginamojo svorio bendrame darbuotojų skaičiuje.
Galimi trys darbo produktyvumo nustatymo metodai: natūrinis, ddarbinis, vienetinis.
Paprasčiausias darbo našumo nustatymo metodas yra natūrinis. Jis taikomas tose įmonėse, kur gaminama vienarūšė produkcija, pavyzdžiui, gaminant cementą, kasant akmens anglis ir pan. Tokiu būdu pagamintos produkcijos kiekis natūriniais vienetais dalijamas iš sunaudoto darbo laiko ir gaunamas tikslus darbo produktyvumo rodiklis. Jis gali būti naudojamas lyginti darbo produktyvumo lygiams įvairiuose gamybos baruose, kur gaminama ta pati produkcija.
Natūriniai rodikliai ypač patogūs konkrečiose darbo vietose, kur kiekvienas darbininkas turi žinoti kokį išdirbį jam reikia pasiekti. Lyginant faktiškus natūrinius išdirbio rodiklius su pplaniniais arba praėjusio laikotarpio atitinkamais rodikliais, galima nustatyti darbo produktyvumo dinamiką (indeksą).
Tiriant kelių įmonių, gaminančių vienarūšę produkciją, darbo produktyvumo dinamiką, naudojami bendri vidutinio lygio darbo produktyvumo indeksai: kintamos sudėties, nekintamos sudėties ir struktūrinių pokyčių.
Kintamos sudėties vidutinio lygio dabo produktyvumo indeksas nnumato dviejų vidurkių santykį (vidutinio išdirbio per ataskaitinį ir bazinį laikotarpį santykį). Jį galima apskaičiuoti pagal šias formules:
Šis indeksas rodo vidutinio kelių įmonių darbo produktyvumo pasikeitimą dėl dviejų veiksnių:
a) išdirbio pasikeitimo kiekvienoje įmonėje;
b) darbo sąnaudų struktūros pasikeitimo.
Šių rodiklių įtaka nustatoma skaičiuojant bendrus dabo produktyvumo (nekintamos sudėties ir struktūrinių pokyčių) indeksus pagal tokias formules:
Nekintamos sudėties darbo produktyvumo indeksas parodo vidutinio kelių įmonių darbo produktyvumo pasikeitimą tik pasikeitus išdirbiui kiekvienoje įmonėje, o struktūrinių pokyčių indeksas – tik pasikeitus darbo sąnaudų struktūrai, todėl abu šie indeksai yra nerealūs, nes atspindi tik vieno veiksnio įtaką vidutinio išdirbio pasikeitimui. Tarp šių indeksų yra tokia priklausomybė:
Natūriniai darbo produktyvumo indeksai turi daug gerų savybių, tačiau negali būti taikomi visuose ūkininkavimo lygiuose, nes įmonės gamina ne tik įvairios kokybės, bet iir nevienodo asortimento, taip pat nevienodo baigtumo laipsnio produkciją.
Darbinio metodo, palyginti su natūriniu, pranašumas tas, kad darbo laiko sąnaudomis galima išreikšti visą pagamintą įvairiarūšę produkciją nepriklausomai nuo jos baigtumo laipsnio, tiesiogiai atspindint gaminių dabo imlumą. Bendrasis indeksas apskaičiuojamas pagal šią formulę:
Skirtumas tarp vardiklio ir skaitiklio (Σt1q1 = Σt0q1) rodo gyvojo darbo sąnaudų ekonomiją, pasiektą didinant produktyvumą.
Vertinis metodas plačiausiai taikomas praktikoje. Jo esmę sudaro tai, kad, skaičiuojant vidutinį išdirbį, produkcija įvertinama pinigine išraiška.
Vertinis darbo produktyvumas apskaičiuojamas pagal tokią formulę:
Σq1 p ir ΣΣ q0p – ataskaitinio ir bazinio laikotarpio pagaminta produkcija palyginamosiomis kainomis.
ΣT1 ir ΣT0 – ataskaitinio ir bazinio laikotarpio darbo sąnaudos.
Kadangi šis indeksas yra kintamos sudėties, tai jis atspindi ne tik išdirbio pasikeitimą atskiruose gamybos padaliniuose, bet ir darbo sąnaudų struktūrinius pokyčius. Siekiant nustatyti minėtų veiksnių įtaką vidutinio išdirbio vertine išraiška pasikeitimui, apskaičiuojami darbo produktyvumo nekintamos sudėties ir struktūrinių pokyčių indeksai, analogiškai jau aptartiems šių rūšių indeksams natūriniu metodu.
Darbo produktyvumo dinamiką galima apibūdinti ir kitu, vidurkiniu indeksu. Jis skaičiuojamas taikant individualius darbo produktyvumo indeksus. (iw)Jo skaičiavimo metodą dar 1923 m. pasiūlė akademikas S. Strumilinas. Vadinamoji Strumilino formulė darbo produktyvumą dinamikai tirti tokia:
Šiuo indeksu pašalinama produkcijos struktūrinių pokyčių įtaka darbo produktyvumo dinamikai.
Tiriant darbo produktyvumą, jam įtakos turi ir tokie veiksniai:
W = h * APK , čia h – ilgalaikio materialaus turto produktyvumas (h = Q:IMT)
APK – apsirūpinimas ilgalaikiu materialiu turtu (APK = IMT:T)
Ši priklausomybė vadinama multiplikatoriaus modeliu. Ji yra dviejų veiksnių ir analizuojama panaudojus faktorinės indeksinės analizės metodą. Skaičiuojant šiuo metodu, absoliutine arba santykine išraiška įvertinamas W pasikeitimas ataskaitiniu laikptarpiu, palyginti su baziniu laikotarpiu, dėl h ir APK pasikeitimo. Pavyzdžiui, skaičiuojant absoliutine išraiška, skaičiavimų seka yra tokia:
· apskaičiuojamas bendras W pasikeitimas:
Δ W = W1 – W0
· apskaičiuojamas W pasikeitimas dėl to, kad pasikeitė hh:
Δ W(h) = (h1 – h0) *APK1
· apskaičiuojamas W pasikeitimas dėl to, kad pasikeitė APK:
Δ W(APK) = (APK1 – APK0) * h0
Šiuos skaičiavimus parodysime 3.1 lentelėje
3.1 lentelė
Q, T, IMT, APK, h ir w pasikeitimas dėl veiksnių
Rodikliai Ataiskaitinis laikotarpis Bazinis laikotarpis Pasikeitimas (+,-)
Q, tūkst. LtT, žm.IMT, tūkst. LtAPK, tūkst. Lth, kartaiw, tūkst. LtΔ w (h), tūkst. LtΔ w (APK), tūkst. Lt 1001020020 = 200:100,5 = 100:20010 = 100:10 — 56 814017,5 = 140:80,4 = 56:1407 = 56:8– + 44 = 100-56+ 2 = 10-8+ 60 = 200-140+ 2,5 = 20-17,5+ 0,1 = 0,5-0,4+ 3 = 10-7+ 2 = 0,1*20+1 = 2,5*0,4
4. ĮMONIŲ PRAMONINĖS VEIKLOS STATISTIKA
Kiekvienas įmonės veiklos tikslas – parduoti pagamintą produkciją uždirbant daugiau pajamų ir pelno. Produkcijos pardavimo klausimai yra svarbūs ir sudėtingi, nes reikia tirti rinką, ieškoti savo produkcijos pirkėjų, ieškoti būdų, kad už produkciją būtų mokama laiku.
Įmonėms yra reikšmingi produkcijos kokybės klausimai. Kokybės valdymas prasideda gerai orgnizuojamu gaminio projektavimu (modeliavimu), tinkamos technologijos parinkimu ir įdiegimu, gamybos proceso ir pagamintos produkcijos kokybės kontrole ir įvertinimu, produkcijos įpakavimu, jos transportavimu ir t.t. Čia yra aibė dalykų, lemiančių kokybę, ir įmonė privalo jais rūpintis.
Įmonių, gaminančių pramoninę produkciją, statistikos pagrindinis tikslas yra statistinės informacijos apie pagamintą ir parduotą produkciją rinkimas, statistinių ataskaitų sudarymas ir savalaikis pateikimas oficialiąją statistiką ttvarkančioms institucijoms.
4.1. Pramonės produkcijos sąvoka
Pramonės produkcija – tai pramoninės gamybos veiklos tiesioginis naudingas rezultatas, išreikštas pagamintomis prekėmis, produktais ir atliktais pramoniniais darbais (paslaugomis). Pramonės produkcija susideda iš šių elementų: pagamintų gaminių, pusgaminių, nebaigtos gamybos ir atliktų pramoninių darbų (paslaugų).
Pagaminti gaminiai – tai produktai baigti gaminti šioje įmonėje, sukomplektuoti, atitinkantys standartus ir skirti pardavimui. Pagamintiems gaminiams priklauso ir šios įmonės pagalbinių padalinių ir cechų produkcija. Pvz., tara, pagaminta įmonės taros ceche, elektros energija, pagaminta įmonės elektrinėje, karštas vanduo, įrankiai ir pan.
Pusgaminiai – tai produktai, baigti gaminti kuriame nors technologinio proceso etape ir toliau apdorojami (naudojami surinkimui) šios įmonės kituose cechuose, arba parduodami.
Nebaigta gamyba – tai produkcija pradėta gaminti, tačiau dar nebaigta.
Atlikti pramoniniai darbai (paslaugos) – tai gamybinio pobūdžio operacijos, atliekamos kitoms įmonėms. Tai produktų įpakavimas, dažymas, smulkinimas, pildymas, siuvimas, spausdinimas, metalo apdirbimas ir pan.
4.2. Parduota produkcija (pardavimai ir paslaugos)
Pramonės veiklos produkcijos pardavimas ir paslaugos veikusiomis kainomis be PVM ir akcizų – tai įmonės pagamintų produktų pardavimas ir atliktų pramoninių darbų vertė. Įmonės pagamintų produktų pardavimas skaičiuojamas parduotų prekių kiekį dauginant iš kainos, galiojusios pardavimo metu (q * p). Jeigu įmonė gamyboje naudoja žaliavas ir medžiagas (už kurias nemoka), gautas iš užsakovo, tai nurodoma suma, kurią įmonė gavo
už atliktą darbą (atliktų pramoninių darbų vertė).
Įmonė, turinti medžiagas bei žaliavas, tačiau pati negaminanti, o perduodanti gaminti produkciją sutartiniu pagrindu Lietuvos teritorijoje esančioms įmonėms, ir parduodanti kitų įmonių pagamintą produkciją savo vardu, į parduotos produkcijos apimtį įskaito visą produkcijos vertę.
Pagaminta produkcija (investicinė) sunaudota savo reikmėms – tai įmonės pagaminta pramoninė (investicinė) produkcija (mašinos, įrengimai ir pan.) atiduota naudoti įmonės pramoninei arba nepramoninei veiklai, savo jėgomis atlikto kapitalinio remonto vertė ir kt. darbai, didinantys įmonės kapitalą arba pailginantys materialiojo ilgalaikio turto ttarnavimo laiką vertinama savikaina.
4.1 lentelė
Pardavimai ir paslaugos
Tūkst. Lt
Rodiklio pavadinimas Eil. Nr. Atask. metai Praėję atask. metai
Pardavimai ir paslaugos veikusiomis kainomis be PVM ir akcizų, iš viso 01
Iš jų Pramoninės veiklos pardavimas ir paslaugos, veikusiomis kainomis be PVM ir akcizų (03eil.+0,4eil.) 02
Iš jų atliktų pramoninių darbų vertė 03
parduota produkcija, pagaminta iš įmonės žaliavų 04
Parduota produkcija vidaus rinkoje (iš 02 eil.) 05
Pagaminta produkcija (investicinė), sunaudota savo reikmėms 06
Užsakovo medžiagos ir žaliavos, skirtos perdirbti (sąlyginė vertė) 07
Pildant pramoninės veiklos statistinių ataskaitų skyrių „Pardavimai ir paslaugos“, duomenys gaunami iš suvestinių dokumentų (Sąskaitų – faktūrų, PVM sąskaitų-faktūrų iir atsiskaitant pirkėjams grynaisiais pinigais, iš Kasos aparato žurnalų).
Pajamos iš prekių, produkcijos pardavimo apskaitomos sąskaitoje Nr. 500, o pajamos už suteiktas paslaugas sąskaitoje Nr. 505. Į šias sąskaitas duomenys perkeliami iš Pinigų gavimo ir Pardavimų skolon žurnalų.
4.3. Bendroji produkcija (Gamybos mmastas)
Pramonės įmonės bendroji produkcija – tai tam tikro laikotarpio (mėnesio, ketvirčio, metų) pramoninės gamybinės veiklos galutinis rezultatas vertine išraiška.
Statistinėse ataskaitose bendroji produkcija (gamybos mastas) atskira eilute neparodama, tačiau remiantis statistinių ataskaitų P – 11 ir P – 01 duomenimis, bendrąją produkciją galime apskaičiuoti taip :
Bendroji produkcija = Parduota produkcija + pagamintos produkcijos atsargų likutis laikotarpio pabaigoje – pagamintos produkcijos atsargų likutis laikotarpio pradžioje + nebaigtos gamybos atsargų likutis laikotarpio pabaigoje – nebaigtos gamybos atsargų likutis laikotarpio pradžioje.
4.4. Pramonės produkcijos indeksai
Galutinis pramoninės veiklos rezultatas – tai produkcija (gaminiai, prekės, paslaugos ir pan.). Ji gali būti išreikšta gamintojo ir rinkos kainomis – p. Jeigu žinome Q dydį gamintojo (gamybos) kainomis praėjusiu laikotarpiu, t.y
ir jos apimtį ataskaitiniu laikotarpiu, t.y.
Palyginę šiuos dydžius, gauname ppardavimų indeksą
Absoliutinę nukrypimų sumą apskaičiuojame (iš skaitiklio sumos atėmę vardiklio sumą pagal formulę:
Pardavimams įtakos turėjo kainų ir kiekio kitimas. Bendrasis kainų indeksas (Pašė)
Bendrasis fizinės apimties (kiekio) indeksas (Laspeireso)
Teoriškai galimi šie įmonės veiklos rezultato būviai:
Q – produkcija, galutinis veiklos rezultatas;
Q1 – pardavimui skirta produkcija
(Q1 = Q – Q(Į) – įmonėje pasiliekanti produkcijos dalis);
Q2 – pirkėjui perduota (išsiųsta) produkcija (Q2 = Q1 – Q(A), kur Q(A) – išsiuntimui skirta produkcija, bet tai dar nepadaryta tiriamuoju laikotarpiu);
Q3 – pirkėjų apmokėta (parduota) produkcija (Q3 == Q2 – Q(P), kur Q(P) – pirkėjų tiriamuoju laikotarpiu dar neapmokėta produkcija).
Q(Į), Q(A) ir Q(P) yra sąlyginės išraiškos ir reali situacija įmonėje joms bei Q1, Q2 ir q3 dydžiams gali turėti lemiamą poveikį.
Imant minėtus būvius, galima apskaičiuoti:
1. Prekingumo koeficientą – K1 = Q1/Q;
2. Perdavimo (išsiuntimo) koeficientą – K2 = Q2/Q1;
3. Pardavimo koeficientą – K3 = Q3/Q2; bei sudaryti multiplikatyvinio tipo priklausomybę Q3 = K1 * K2* K3*Q, kuri naudojama apskaičiuojant būsimų pardavimų apimtis,nes ji indeksine forma užrašoma taip:
IQ3 = IK1 · IK2 · IK3 · IQ
Pavyzdžiui, įmonė turi produkcijos už 100 tūkst. Lt. Ji numato, kad tos produkcijos prekingumas padidės 2 %, produkcijos pirkėjų galimybės ir jų skaičius nepasikeis, o dėl nepakankamo pirkėjų mokumo, įplaukos iš produkcijos pardavimų sumažės 3 %. Šiems duomenims pardavimų apimtis bus lygi:
Q3 = 1,02 · 1,00 · 0,97 · 100 = 98,94 tūkst. Lt
5. PAGRINDINIŲ FINANSINIŲ RODIKLIŲ STATISTIKA
Kiekviena įmonė stengiasi dirbti naudodama kuo mažiau išteklių.Tai leidžia sumažinti savikainą ir sąnaudas. Ekonominiai įmonės veiklos rezultatai – pelnas, pajamos, produkcijos pelningumas ir kt. labai priklauso ne tik nuo apyvartos (įplaukų ir pajamų) dydžio, bet ir nuo įmonės išlaidų.
Išlaidos – tai pinigų išleidimas kuriam nors tikslui, dažniausiai turtui įsigyti ir paslaugoms.
Sąnaudos – tai išlaidų dalis, patirta uždirbant pajamas (kitaip ttariant, nustatoma tik tada,kai produktas (prekė)-parduota,o paslauga suteikta).
5.1.Gamybos išlaidos. Išlaidų vienam pardavimų litui apskaičiavimas
Gamybos išlaidos yra sunaudotų pagrindinių ir pagalbinių žaliavų,priskaityto atlyginimo darbininkams (ir jų socialinio draudimo), įrengimų bei gamybinių pastatų nusidėvėjimo ir kitų su gamyba susijusių išlaidų vertinė išraiška. Gamybos išlaidos atsiranda gaminant produkciją.
Laikotarpio pabaigoje gamybos išlaidos tampa arba atsargomis, arba parduotos produkcijos savikaina.
Per ataskaitinį laikotarpį pagamintos produkcijos savikainą sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos jai pagaminti.
Tiesioginės gamybos išlaidos yra tokios, kurias galima neabejojant priskirti konkrečiam gaminiui. Kitaip tariant, kokios medžiagos ir kiek jų buvo sunaudota vieno ar kito produkto gamybai, kas jį gamino ir kiek už tai buvo sumokėta.
Tiesioginės išlaidos yra šios: pagrindinės žaliavos ir medžiagos, tiesiogiai priskiriamas darbininkų atlyginimas ir tiesiogiai priskiriamas socialinis draudimas.
Netiesioginių išlaidų negalima priskirti konkrečiam gaminiui, o tik jų grupei arba visiems gaminiams.
Prie netiesioginių išlaidų priskiriama:
pagalbinės medžiagos;
pagalbinių darbininkų atlyginimas;
pagalbinių darbininkų socialinis draudimas;
gamybinių įrengimų nusidėvėjimas;
gamybinių pastatų nusidėvėjimas;
netiesioginių paslaugų apmokėjimas;
kitos tai įmonei būdingos netiesioginės išlaidos.
Gamybos išlaidos pripažįstamos sąnaudomis ne tuo metu, kai išleidžiami pinigai medžiagoms pirkti, darbo paslaugoms apmokėti ir padaromos kitos piniginės išlaidos, bet tada, kai produkcija (paslaugos) yra parduodama. Todėl į parduotos produkcijos savikainą yra įskaitoma ta gamybos išlaidų dalis, kuri buvo padaryta per ataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai.
Gamybos išlaidos = Sunaudotų žaliavų vertė + Tiesioginio darbo išlaidos + Netiesioginės išlaidos
Sunaudotų žžaliavų vertė = Žaliavų likutis laikotarpio pradžioje + Žaliavų pirkimas – Žaliavų likutis laikotarpio pabaigoje
Pagamintos produkcijos savikaina = Nebaigtos gamybos likutis laikotarpio pradžioje + Gamybos išlaidos(tiesioginės ir netiesioginės) – Nebaigtos gamybos likutis laikotarpio pabaigoje
Parduotos produkcijossavikaina = Pagamintos produkcijos likutis laikotarpio pradžioje + Pagamintos produkcijos savikaina – Pagamintos produkcijos likutis laikotarpio pabaigoje
Iš čia matyti, kad parduotos produkcijos savikaina yra veikiama daugelio veiksnių ne tik tiesiogiai susijusių su prekių gamyba. Jai įtakos turi ir visų rūšių atsargų (žaliavų, nebaigtos gamybos, pagamintos produkcijos) likučių pasikeitimas. Tačiau pagrindą sudaro gamybos išlaidos.
Gamybos išlaidų dydis pirmiausiai atsiliepia į bendrojo pelno dydį, per jį veikia veiklos bei grynąjį pelną.
Remiantis įmonės pagrindinių finansinių rodiklių ataskaitos F- 01 duomenimis galima apskaičiuoti išlaidų lygio santykinius rodiklius. Įmonės išlaidų lygio rodiklius galima palyginti su vidutiniais šakos rodikliais arba praėjusių metų rodikliais.
Išlaidų vienam pardavimo pajamų litui rodiklis (h) apskaičiuojamas taip:
, kur
∑ zp – pardavimo savikaina
∑ pq – pardavimo pajamos
Išlaidos vienam pardavimo pajamų litui paprastai išreiškiamos centais.
Pavyzdys:
5.1 lentelė
„N“ įmonės duomenys
Rodiklio pavadinimas Ataskaitiniai metai Praėję ataskaitiniai metai
Pardavimo pajamos (tūkst. Lt) 26203 25665
Pardavimo savikaina (tūkst. Lt) 18544 18820
Išlaidos vienam pardavimo pajamų litui (ct) 70,77 73,33
Išlaidų vienam pardavimo pajamų litui rodiklis rodo įmonės ūkininkavimo efektyvumą, gebėjimą kontroliuoti gamybos išlaidas. Rodiklio lygis būna skirtingas, jis priklauso nuo veiklos pobūdžio. Kitimo ribos yra nuo 90 iki 50 centų vienam pardavimo pajamų litui. Aukštesnis negu 90
centų lygis rodo, kad įmonėje labai aukštas išlaidų lygis, kad yra sunkumų padengiat išlaidas, o mažesnis negu 50 centų, kad yra aukštas pelningumas.
Gamybos išlaidose žaliavos sudaro labai didelį lyginamąjį svorį. Maisto ir lengvosios pramonės įmonėse šios išlaidos gali sudaryti daugiau kaip 90 % visų gamybos išlaidų. Galima apskaičiuoti žaliavų ir komplektavimo gaminių sąnaudų vienam pardavimo pajamų litui rodiklį.
Žaliavos ir komplektavimo gaminių sąnaudos vienam pardavimo pajamų litui (ct) = Žaliavos, komplektavimo gaminiai
Pardavimo pajamos
Taip pat galime apskaičiuoti darbo apmokėjimo sąnaudų vienam pardavimų litui rodiklį.
Darbo aapmokėjimo sąnaudos vienam pardavimo pajamų litui (ct) = Darbo apmokėjimų lėšų suma
Pardavimo pajamos
Duomenys apie tiesiogiai darbininkams priskaičiuojamus atlyginimus parodomi Bendrajame žurnale, o vėliau perkeliami į Tiesioginių gamybos išlaidų apskaitos žurnalą. Laikotarpio pabaigoje iš šio žurnalo galutinės stulpelių sumos keliamos į Didžiosios knygos sąskaitas. Kiekvienam gaminiui yra skiriamas atskiras tiesioginių gamybos išlaidų apskaitos žurnalo puslapis. Be šių duomenų yra finansininkų pildomos savikainos lentelės, darbo užmokesčio žiniaraščiai, atlyginimų suvestinės, darbuotojų apmokėjimo už darbą kortelės, kiti darbo užmokesčio apskaičiavimo dokumentai.
5.2. Veiklos sąnaudos. Sąnaudos vienam pardavimo ppajamų litui
Įmonės ūkinėje veikloje parodomos išlaidos, kurių negalima priskirti parduotų prekių ar suteiktų paslaugų savikainai. Šios išlaidos nebuvo skirtos žaliavoms pirkti ir tiesiogiai nesusijusios su prekių gamyba. Tai veiklos sąnaudos. Jos apima pardavimų ir bendrąsias bei administracines sąnaudas.
Pardavimų sąnaudos – ttos; kurias įmonė patiria parduodamas prekes. Joms priklauso prekių reklamos; įpakavimo, prekybos patalpų išlaikymo, darbuotojų, parduodančių produkciją darbo užmokesčio ir jų socialinio draudimo ir kitos panašios sąnaudos.
Bendrosios ir administracinės sąnaudos – tai visos likusios sąnaudos, būtinos normaliai įmonės veiklai palaikyti. Joms skiriamos įmonės valdymo ir aptarnaujančio personalo darbo užmokesčio ir jų socialinio draudimo, įmonės reklamos, negamybinių patalpų eksploatavimo ir nusidėvėjimo, įmonės turto bei jos veiklos draudimo ir kai kurios kitos sąnaudos. Galima manyti, jog veiklos sąnaudos – tarsi ryklys, „suryjantis“ įmonės uždirbtą bendrąjį pelną. Tačiau nereikia pamiršti, kad jos būtinos įmonės egzistavimui palaikyti ir veiklai plėtoti. Veiklos sąnaudos apskaitomos Pardavimų sąnaudų (610) bei Bendrųjų ir administracinių sąnaudų (611) sąskaitose. Statistinėje ataskaitoje F-01 šios sąnaudos parodomos bendra suma, sumuojant 610 ir 6611 sąskaitų duomenis, ir atskirai. Vadovaudamiesi F-01 statistinės ataskaitos rodikliais yra apskaičiuojami veiklos efektyvumą rodantys santykiniai veiklos rodikliai.
Veiklos sąnaudos vienam pardavimo pajamų litui (ct) = Veiklos sąnaudos
Pardavimo pajamos
Veiklos sąnaudos vienam veiklos pelno litui (ct) = Veiklos sąnaudos
Veiklos pelnas
Sąnaudos vienam pajamų litui = Sąnaudos iš viso
Pajamos (parduotų prekių ir paslaugų savikaina + kitos veiklos pajamos)
Materialinės sąnaudos vienam pajamų litui = Materialinės sąnaudos
Pajamos
5.3. Savikainos indeksai
Pagamintos produkcijos savikainos apskaičiavimui naudojama pagamintos produkcijos savikainos lentelė, kurios atskirose skiltyse parodoma gaminio pavadinimas, nebaigtos gamybos likučiai laikotarpio pradžioje, tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos, nebaigtos ggamybos likutis laikotarpio pabaigoje ir pagamintos produkcijos savikaina.
Gamybos išlaidų analitinės apskaitos vedimo tvarka priklauso nuo gamybos technologijos ypatumų ir nuo to, kokie produkcijos savikainos kalkuliavimo metodai naudojami įmonėje. Ši apskaita turi teikti išsamius duomenis, reikalingus faktinei savikainai apskaičiuoti. Visais atvejais analitinėje apskaitoje gamybos išlaidos turi būti apskaitomos pagal kalkuliacinius straipsnius. Analitinei apskaitai naudojamos kortelės arba atidaromi žiniaraščiai vienai gaminių rūšiai arba grupei kiekvienam užsakymui ir pan. Tokių kortelių ar žiniaraščių eilutėse turi būti nurodomi kalkuliaciniai straipsniai, o skiltyse – parodomas nebaigtos gamybos likutis mėnesio pradžioje, ataskaitinio laikotarpio išlaidos, nurašymai, mažinantys išlaidas, nebaigtos gamybos likutis laikotarpio pabaigoje ir pagamintos produkcijos faktinė savikaina.
Jeigu gaminama palyginamoji produkcija, tai turint faktinę gaminio savikainą už du laikotarpius, galima apskaičiuoti individualius ir bendrąjį savikainos indeksus.
Individualus indeksas apskaičiuojamas taip:
; Z1 – ataskaitinio laikotarpio gaminio savikaina
Z0 – bazinio laikotarpio gaminio savikaina
Bendrasis indeksas apskaičiuojamas pagal šią formulę:
q1 – ataskaitinio laikotarpio produkcijos kiekis
Produkcijos vieneto savikainos pasikeitimas išreiškiamas taip pat ir absoliutaus sumažėjimo (padidėjimo) dydžiais (Dz)
Dz=Z1–Z0
Dz=Sz1q1 – Sz0q1
5.4. Įmonės pagrindinių finansinių rodiklių ataskaita F – 01
Įmonės pagrindinių finansinių rodiklių ataskaita F – 01 sudaroma už kiekvieną ketvirtį ir už metus.
Ataskaitoje parodoma:
· darbuotojų skaičius;
· įmonės kapitalo pasiskirstymas pagal savininkus;
· turtas;
· nuosavybė ir įsipareigojimai;
· pirkimai;
· pajamos, sąnaudos, pelnas;
· sąnaudų elementai;
· pelno paskirstymas;
· PVM suma ir akcizai;
· ilgalaikio ir materialaus turto kaita;
· ilgalaikis nnematerialus turtas;
· ilgalaikis finansinis turtas;
· įmonėje vykdomos veiklos rūšys.
Pildant šią statistinę ataskaitą pagrindiniai duomenų šaltiniai yra apskaitos registrai (žurnalai), balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, pelno (nuostolių) paskirstymo ataskaita, akcininkų susirinkimo protokolas, PVM deklaracijų duomenys, aiškinamasis raštas, nuosavo kapitalo pokyčio ataskaita.
5.5. Pelnas – įmonės veiklos rezultatas
Dažniausiai galutinę įmonės veiklą apibūdinantis rodiklis yra pelnas.
Klasikinė pelno apskaičiavimo formulė yra tokia:
Pelnas = Pajamos – Sąnaudos
Taigi matome, kad pelnas buhalterių kalboje įgyja labai konkrečią pajamų ir sąnaudų skirtumo reikšmę. Pelną reikia lyginti su pajamomis, o ne su sąnaudomis. Kitaip buhalteriai stengtųsi ne tiek padidinti pajamas, kiek sumažinti sąnaudas, o tai užkirstų kelią investicijoms gamybos procesui tobulinti, naujoms prekėms kurti. Tokios įmonės prekės greičiausiai prarastų paklausą konkurencinėje rinkoje.
Pelno apibrėžimas rodo dar vieną labai svarbią pelno savybę: pelnas turi būti skaičiuojamas už tam tikrą laikotarpį. Pavyzdžiui posakis „įmonės pelnas – 50000 Lt“ yra neaiškus. Ar šis pelnas mėnesinis, ketvirtinis ar metinis? Visos įmonės skaičiuoja metinį pelną, tačiau daugelis įmonių skaičiuoja ir ketvirtinį rezultatą ar mėnesinį pelną. Įmonės vadovai, turėdami kiekvieno mėnesio įmonės veiklos rezultatus, gali vykdyti lankstesnę finansinę politiką.
Įmonės ūkinės-gamybinė veiklos pelnas apskaičiuojamas iš pajamų, gautų pardavimų ar atliktų paslaugų atėmus parduotų prekių ir paslaugų savikainą ir veiklos sąnaudas.
Taigi finansiniam pardavimų rezultatui pirmiausia turi įtakos pajamos iš pardavimų ir savikaina ((S).
Šiuos rodiklius galima išreikšti tokiomis sandaugomis:
P = Sq * p,
kurioje q – produkcijos kiekis,
p – kaina ir
S = Sq * z,
z – produkcijos vieneto išlaidos.
Vadinasi, finansinį rezultatą galima skaičiuoti pagal šias formules:
P1 = Sq1 * p1 – Sq1 * Z1,
P0 = Sq0 * p0 – Sq0 * Z0
Tada pelno pasikeitimą galima apskaičiuoti taip:
DP = P1 – P0,
kurioje P0, P1 – bazinio ir ataskaitinio laikotarpio finansinis rezultatas (pelnas).
Pelno pasikeitimui turi įtakos:
• pardavimų apimtis (kiekis);
• pardavimų produkcijos ir atliekamų paslaugų kainos;
• parduotų prekių ir atliktų darbų savikaina.
Pardavimų apimtis kiekine išraiška tiesiogiai susijusi su pelno dydžiu. Tarp jų egzistuoja tiesiogiai proporcingas ryšys: kuo daugiau parduodama produkcijos, nekintant kitiems veiksniams, tuo daugiau gaunama pelno iš pardavimų, ir atvirkščiai.
Produkcijos kainos tiesiogiai proporcingai veikia pelną. Didėjant pardavimo kainoms, didėja pelnas.
Gaminių savikaina atvirkščiai proporcinga pelno kitimui. Didėjant savikainai, pelnas mažėja.
5.6. Pelno apskaičiavimas
Yra sudaroma įmonės pagrindinių finansinių rodiklių apskaita F – 01 (ketvirtinė ir metinė). Šios apskaitos skyriuje „Pajamos, sąnaudos, pelnas“ yra parodomas:
· bendrasis pelnas;
· veiklos pelnas;
· pelnas prieš apmokestinimą;
· grynasis pelnas.
Bendrasis pelnas (nuostolis) yra apskaičiuojamas taip:
Pardavimai ir paslaugos – parduotų prekių ir paslaugų savikaina.
Veiklos pelnas (nuostolis) yra apskaičiuojamas iš bendrojo pelno atėmus veiklos sąnaudas.
Pelnas prieš apmokestinimą (nuostolis) apskaičiuojamas taip:
Veiklos pelnas + Kitos pajamos – Kitos veiklos sąnaudos + Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos
+ Pagautė – Netekimai. Šis rodiklis naudojamas tik statistikos tikslams.
Grynasis pelnas (nuostolis) yra apskaičiuojamas iš pelno prieš apmokestinimą atėmus pelno mokestį, palūkanas už valstybės kapitalo naudojimą.
Grynasis pelnas (nuostolis) geriausiai atspindi įmonės ūkininkavimo efektyvumą. Jo dydis ne vienoje įmonėje priklauso nuo pardavimų apimties, parduotų prekių ir paslaugų savikainos, veiklos sąnaudų lygio, nerealizacinių finansinių rezultatų. Žinoma, absoliuti pelno masė dar neparodo, kaip panaudojami darbo, materialiniai ištekliai, kapitalas. Tai atspindi pelningumo rodikliai.
5.7. Pelningumo rodikliai ir jų apskaičiavimas
Rinkos ekonomikos sąlygomis tiek praktikai, tiek mokslininkai yypatingą dėmesį skiria pelningumo rodikliams, nes šie geriau parodo įmonės veiklos efektyvumą nei absoliuti pelno suma.
Dažniausiai, remiantis įmonės pagrindinių finansinių rodiklių apskaita
F -01, apskaičiuojami tokie rodikliai:
1. Bendrasis pardavimų pelningumas = %
Šis rodiklis parodo, ar gaunamas pelnas, atėmus būtinas pardavimų sąnaudas bei vadybininkų sugebėjimą kontroliuoti pardavimų savikainą, kainodarą.
2. Tipinės veiklos pelningumas = %
Šis rodiklis parodo įmonės vadovų sugebėjimą kontroliuoti veiklos sąnaudas ir uždirbti pelną.
3. Įmonės ataskaitinių metų pelningumas =
%
Šis rodiklis parodo savininkų bei vadybininkų finansinės, investicinės bei kitos veiklos eefektyvumą.
4. Grynasis pelningumas = %
Šis rodiklis parodo, ar pelninga įmonės įvairiapusė veikla, vadinasi, ir pardavimai bei paslaugos.
5. Turto pelningumas = %
Šis rodiklis parodo, ar įmonės vadovai sugeba pelningai bei efektyviai naudoti savo turtą, ir kiek gaunama pelno (nuostolio) turto piniginiam vvienetui.
Skaičiuojant šį rodiklį imama vidutinė turto vertė.
6. Kapitalo pelningumas =
Šis rodiklis literatūroje dar vadinamas pelno norma, kapitalo grąža. Jis parodo, ar bendrovė pelningai naudoja akcininkų jai patikėtas lėšas. Šiuo rodikliu visada domisi investitoriai, vadovai, tuo tarpu 1-5 rodikliai yra reikšmingi įmonės vadovams, tiekėjams, kreditoriams.
7. Pastovaus (panaudoto) kapitalo pelningumas =
Panaudotas kapitalas = Nuosavas kapitalas + Ilgalaikiai įsipareigojimai.
Skaičiuojant šiuos rodiklius, tiek nuosavo kapitalo, tiek ilgalaikių įsipareigojimų, imama vidutinė vertė.
Kaip rodo užsienio ekonomistų tyrimai, reikšmingiausiu rodikliu laikomas kapitalo pelningumas – kapitalo grąža.
6. ĮMONIŲ VEIKLOS EFEKTYVUMAS
Efektyvumas yra nuolat veikiantis ir universalus komercinės ūkinės veiklos bei jo skatinimo veiksnys. Įvertinant situaciją, t.y. aprašant būvį „veikla efektyvi – neefektyvi“, išeitimi imama nuostata, kurios turinys yra šis: komercinės ūkinės veiklos efektyvumo lygį galima apibūdinti eekonominių statistinių matų sistema. Ji apima apibendrinančius (sintetinius) ir dalinius rodiklius. Veiklos efektyvumui ar neefektyvumui išaiškinti bei įvertinti galima remtis:
· tiesioginės formos veiklos efektyvumo lygio koeficientu;
· sintetiniais statistiniais koeficientais.
Veiklos efektyvumo lygio koeficientas:
E = Q arba P : (IMT + AT + F = V), kur
Q – verslo rezultatas (pvz., produkcijos apimtis);
P – pelnas;
IMT – ilgalaikis materialus turtas;
AT – atsargos;
F – darbo apmokėjimo lėšos;
V – verslo veiksniai.
Iš šios formulės galima užrašyti:
Q = E*V
Tai dviejų veiksnių multiplikatyvinis modelis, palankus įvertinant rezultato pasikeitimą (DQ) dėl eefektyvumo lygio [DQ (E) ] ir dėl veiksnių apimties [DQ (V) ] pasikeitimo.
Pavyzdžiui, ataskaitiniais metais įmonės produkcijos apimtis sudarė 94 tūkst. Lt, o baziniais (praėjusiais) metais – 68 tūkst. Lt. Šias apimtis atitiko tokie gamybos veiksnių dydžiai: 100 ir 80 tūkst. Lt, t.y.E1 = 94:100 = 0,94 Lt produkcijos teko vienam litui turėtų gamybos veiksnių ir atitinkamai baziniais metais: E0 = 68:80 = 0,85 Lt.
Pagal pavyzdžio duomenis: DQ = 94-68 = 26 tūkst. Lt. Dėl to, kad efektyvumo lygis padidėjo 0,09 Lt (E1-E0 = 0,94-0,85), produkcijos apimtis padidėjo DQ(E) = (E1-E0) * V1 = 0,09*100 = 9 tūkst. Lt ir dėl to, kad padidėjo gamybos veiksnių apimtis, produkcijos apimtis padidėjo DQ(V) = (V1-V0)*E0 = (100-80)*0,85 = 17 tūkst.Lt.
Pavyzdžio atvejui būdinga įmonės ekonomikos ekstensyvaus plėtojimosi situacija, t.y. (9:26)*100%<(17:26)*100% = 34,6%<65,4%
Antruoju atveju, t.y. remiantis sintetiniais statistiniais koeficientais, pirmiausia juos reikia apskaičiuoti. Tam dažniau imami darbo produktyvumas (W), IMT apyvartumas, pelningumas, sąnaudos pardavimų litui. Skaičiavimams galima imti ir kitus matus. Čia atsižvelgiama į tai, kas įmonei savo veiklos vertinimuose svarbiau.
Sintetiniai statistiniai koeficientai, jų apskaičiavimas buvo nagrinėti ankstesnėse temose bei kituose dalykuose.
LITERATŪRA
1. BARTOSEVIČIENĖ, Vladislova. Ekonominė statistika. Kaunas: technologija. 2002. 105 p. ISBN 9986-13-918-X.
2. BAGDONAS, Eugenijus; KAZLAUSKIENĖ, Eglė. Verslo pradmenys. Kaunas: Technologija, 2002. 342 p. ISBN 99955-09-257-2.
3. MATIUKIENĖ, Birutė. Įmonių statistika. Vilnius, 1999. 61 p.
4. Ūkio statistika. Teorijos ir praktikos apybraižos. Vilnius, 1995. 175 p. ISBN 9986-651-03-4.
5. ŽVINKLYS, Jurgis; VABALAS, Eduardas. Įmonių ekonomika. Vilnius. Vilniaus verslo kolegija, 2001. 375 p. ISBN 9986-9349-5-8; ISBN 9986-9349-4-X.
6. Lietuvos Respublikos statistikos departamentas. www.std.lt
