Prognozavimas

TURINYS

1. ĮVADAS. 3.

2. TEMOS DĖSTYMAS. 5.

2.1 Kokybiniai prognozavimo metodai. 6.

2.2 Kiekybiniai prognozavimo metodai. 8.

2.3 Finansinių išteklių ir prekių kainų prognozavimas. 12.

2.4 Pardavimo prognozavimas. 14.

2.5 Finansinis prognozavimas. 16.

2.6 Rinkos poreikių prognozavimas. 18.

2.7 Verslo aplinkos prognozavimo metodo parinkimas. 19.

3. IŠVADOS. 21.

4. NAUDOTA LITERATŪTA. 22.

ĮVADAS

Kiekvienos įmonės veiklos sėkmė priklauso nuo jos sugebėjimo įvertinti savo galimybes rinkoje. Tam tikslui turi būti atliekamas įmonės verslo aplinkos prognozavimas, numatantis produkcijos paklausos, pardavimų apimties, kainų kitimo tendencijas. Prognozavimo tikslas – sumažinti situacijos, kurioje yra arba gali atsidurti organizacija, neapibrėžtumą, kurį ddidele dalimi lemia išorinės aplinkos veiksniai. Taigi prognozavimo objektais yra:

• šalies vidaus ir užsienio politikos padėtis bei galimi jos pokyčiai;

• visuomenės vystymasis ir ekonominė šalies padėtis, jų kitimo tendencijos;

• mokslo ir technologijų plėtros tendencijos, jų stoka organizacijos veikloje;

• gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų paklausos pokyčiai;

• padėtis darbo, žaliavų medžiagų, technikos bei technologijos ir finansų rinkose;

• galimi organizacijos veiklos ekonominių rodiklių pokyčiai. [6, p. 61]

Pats prognozavimo procesas yra veikla, susidedanti iš daugelio tyrinėjamų etapų, kurių bendras tikslas – gauti informaciją apie nagrinėjamo proceso būsimą lygį. Prognozuojant ggalima išskirti šiuos darbo etapus:

a) siekiamo tikslo nustatymas;

b) pradinės informacijos surinkimas;

c) nagrinėjamą procesą ribojančių sąlygų aptarimas;

d) prognozavimo metodų parinkimas ir naudojimas;

e) gautų rezultatų dalykinis įvertinimas.

Su prognozavimo procesu, pačių prognozių gavimu nereikia sutapatinti tokių sąvokų kaip numatymas, pranašavimas, predikcija.

Numatymas – galimos ateities modelis, logiškai pagrįstas, tačiau jjo pagalba gaunami sprendimai dar negali būti tikimybiškai apibūdinti. Numatymai – tai dar tikimybinio pagrindo neturintys prognozių sprendimai.

Subjektyvus sprendimas apie ateitį, spekuliatyvus teikinys, nepagrįstas nei loginiu požiūriu, nei atliktais analitiniais skaičiavimais, gali būti vadinamas pranašavimu. Jiems priskirtini visi nemoksliniu būdu gauti sprendimai apie ateitį.

Predikcija suprantama kaip tyrimo procesas, per kurį norima numatyti ateitį, nustatyti būsimą nagrinėjamų procesų formavimosi eigą. Konkretus predikcijos rezultatas yra ūkinio reiškinio prognozė, todėl sąvokų sutapatinti negalima. Predikcija – tai visas prognozavimo procesas, prognozė – to proceso galutinis rezultatas.

Su prognozių sąvoka glaudžiai siejasi tokios kategorijos kaip ateities projektavimas, pradinė planinio darbo prielaida ar hipotezė. Tačiau šios kategorijos sudaro prognozavimo proceso dalį, bet neapima jos visumos. [10, p. 5 – 6]

Daugumai įmonių pagrindinė strateginė problema yra įėjimas į nnumatytą rinką tiek pasauliniu, tiek tam tikrų regionų mastu. Šios strategijos realizavimui pirmiausia reikalingas prognozavimas, kuris atsakytų į klausimą, ar rinkoje, kurioje veikia įmonė, yra pakankamai didelė niša, ir kokios galimybės išlaikyti joje ilgai atitinkamą poziciją. Daugeliui įmonių, norinčių užimti lyderės, ir ne tik lyderės, pozicijas rinkoje, prognozavimas yra viena iš pagrindinių užduočių. Prognozavimo metodai turi būti taikomi ir įmonės vidiniams procesams.

Juk pagrindinė vadovų užduotis, nustačius įmonės strategiją, yra sudaryti operatyvinį planą, leidžiantį pasiekti suformuluotą strategiją. Pagrindinė užduotis yra atsakyti įį klausimus: kas, kaip ir kada turi būti atlikta. Ši veiklos programa turi būti pagrįsta marketingo skyriaus atlikta įmonės produkcijos poreikio prognoze, taip pat atsižvelgiant į jau atliktus užsakymus, įvertinant užsakymo skaičiaus didėjimo ar mažėjimo galimybę. Minėti prognostiniai dydžiai leidžia apibrėžti kapitalo, darbo jėgos, įrengimų, transporto ir kt. poreikį. Įvertinus šiuos dydžius, plane nustatomas galutinis produkcijos kiekis ir jos asortimentas atitinkamais laiko intervalais.

Kaip matyti, prognozavimas yra svarbus kiekviename įmonės veiklos planavimo lygyje. Jo rezultatyvumas didžiąja dalimi sąlygoja visos įmonės rezultatyvumą. Pagrindinės sąlygos, darančios įtaką prognostinės sistemos efektyvumui yra savalaikė, tikslinė informacija, bei gautos informacijos realumas, tikslumas ir pagrįstumas. [2, p.32]

TEMOS DĖSTYMAS

Prognozavimo procesas yra sudėtinga daugiaetapė tyrinėjimų veikla, kurios tikslas – nustatyti nagrinėjamo proceso ar objekto perspektyvą ateityje. [3, p. 44]

Prognozių teikiama informacija reikšminga beveik kiekvienam firmos padaliniui ir funkcinei veiklos sričiai, sudarant trumpo bei ilgo laikotarpio planus. [15, p. 252] Kiekvienas atsakingas centras, kuris turi parengti metinius biudžetus, privalo turėti tam tikrą prognozę apie tai, kokie bus jo poreikiai kitais metais. Apžvelkime keturias tipiškos firmos veiklos sferas.

Marketingas. Marketingo vadybininkui reikia turėti pagrįstas pardavimų prognozes, kad jis galėtų apskaičiuoti išlaidas savo personalo veiklai ir darbo apmokėjimui, planuoti atitinkamas prekių paskirstymo programas ir sudaryti, greta kitų su marketingu susijusių funkcijų, bendrą rėmimo ssąmatą.

Gamyba. Gamybos vadybininkui reikia pardavimų prognozės, kad jis galėtų planuoti medžiagų ir įrengimų poreikį, darbininkų skaičių, žaliavų ir produkcijos sandėliavimą, atsargas, sudaryti įrengimų remonto grafiką ir planuoti kitas gamybos funkcijas.

Personalas. Personalo vadybininkui reikia žinoti prognozuojamą firmos veiklos mąstą, kad jis galėtų deramai suplanuoti darbuotojų priėmimą arba atleidimą visuose firmos padaliniuose – darbininkų, pagalbinio administracijos personalo, cechų meistrų, remontininkų, kokybės kontrolierių ir kt.

Finansai. Finansus tvarkantis vadybininkas remiasi prognozėmis iš dalies tada, kai planuoja firmos pinigų srautą, numato, kada ir kiek firmai prireiks papildomų lėšų, taip pat rengdamas ateinančių metų firmos pelno ir nuostolių ataskaitos bei balanso projektus. Šiems darbams atlikti daugiausia remiamasi trumpo laikotarpio prognoze, tuo tarpu kapitalo sąmatai sudaryti reikia ilgo laikotarpio prognozės.

Taip pat svarbu nustatyti prognozės tikslumo lygį. Todėl reikia įvertinti didesnio tikslumo prognozės kaštus bei naudą. [1, p. 75 – 76]

Praktikoje taikomi įvairūs verslo aplinkos prognozavimo metodai – nuo elementarių procedūrų iki sudėtingos analizės. Literatūroje prognozavimo metodai klasifikuojami įvairiai. Labiausiai paplitęs jų skirstymas į kokybinius ir kiekybinius, t. y. priklausomai nuo to, kokia informacija jie grindžiami. Kokybiniai arba subjektyvūs metodai prognozuojant vartoja “jautrią” informaciją (personalo nuomones, nuojautas, ketinimus). Tuo tarpu kiekybiniai metodai analizuoja objektyvius ir patikimus, dažniausiai praėjusių laikotarpių duomenis. [8, p. 168] Šiuos metodus panagrinėsime plačiau.

KOKYBINIAI PROGNOZAVIMO MMETODAI

Administracijos nuomonės tyrimas, įvairiausios vartotojų apklausos, pardavėjų ir ekspertų nuomonės, statistinė sociologinė analizė, įvairaus rango vadybininkų ir įmonės personalo darbuotojų pasiūlymas priskiriami kokybinių metodų grupei. Pažinimo požiūriu jie visi remiasi intuityviniais metodais ir metodikomis. Individuali eksperto ar žinovo nuomonė, visa informacija gaunama įvairaus anketavimo būdu, ekonomistams ir politologams gerai žinomas Delfų būdas, vadinamasis “smegenų šturmavimas”, ir kitos ateitį numatančios procedūros yra pagrįstos intuityviniais metodais. Nors ne visi tyrinėtojai sutinka minėtas procedūras laikyti moksliniais prognozavimo metodais, tačiau niekas neabejoja, kad jas būtina naudoti, sudarant sudėtingų socialinių procesų raidos ilgalaikes prognozes, ypač numatant būsimus poslinkius technologijos srityse ir apskritai pasauliniame ūkyje. Pavyzdžiui, vadinamojo “smegenų šturmavimo” metu ekspertų grupėje geriausiai susiformuoja bendra nuomonė apie būsimus nagrinėjamo proceso plėtros būdus, kaip racionaliausiai įgyvendinti mokslines idėjas, diegti techninę inovaciją.

Jau keleri metai Lietuvos statistikos departamentas apklausos metodu atlieka pramonės, statybos ir prekybos ūkinės veiklos prognostinius skaičiavimus ketvirčiais. Įmonių vadovų apklausa – tokių prognostinių skaičiavimų pradinis etapas. Vėliau visas prognostinis tyrimas remiasi pačių įmonių vertinimais apie jų ūkinės veiklos pokyčius.

Atsakydami į anketos klausimus, įmonių vadovai arba kiti asmenys, gerai žinantys įmonės ekonominę situaciją, turi pasirinkti tinkamą atsakymo variantą. Pavyzdžiui, jeigu klausiama apie praėjusio mėnesio arba ketvirčio gamybos apimtį, atsakymas turi būti – padidėjo, nepasikeitė

arba sumažėjo. Pateikti įmonių atsakymai sugrupuojami ir skaičiuojamas teigiamų (pvz., sumažėjo) atsakymų skirtumas, vadinamas balansu. Balansas parodo ūkinės veiklos tendencijas. Pavyzdžiui, kovo mėnesį 44 procentai įmonių teigė, kad produkcijos gamyba, palyginus su vasario mėnesiu, padidėjo (+), 38 procentai – nepasikeitė (=) ir 18 procentų – sumažėjo (-). Balansas: 44 – 18 = 26.

Atsakiusių įmonių procentas skaičiuojamas atsižvelgiant į įmonių dydį pagal gaminamos produkcijos apimtį ir darbuotojų skaičių.

Pramonės ūkinės veiklos pokyčiams nustatyti apklausai atrenkama apie 170 įmonių, kurios gamina apie 50 pproc. pramonės produkcijos. Įmonėms kasmet pateikiama 17 klausimų, iš kurių – šeši kas mėnesį, aštuoni – kas ketvirtį ir trys – du kartus per metus (kovo ir gruodžio mėn.). Skaičiavimai atliekami taip, kad lentelėse ir grafikuose parodomos gamybos apimties pokyčiai mėnesio pabaigoje, produkcijos gamybos prognozė ateinantiems trims keturiems mėnesiams, produkcijos paklausos lygis Lietuvoje ir užsienyje, atsargų lygis, kainų prognozė, gamybos pajėgumo panaudojimas, darbuotojų skaičiaus pasikeitimo prognozė, įmonių dabartinės ekonominės būklės įvertinimai ir prognozė, taip pat pagrindiniai veiksniai, ribojantys produkcijos gamybą, iinvesticijų pokyčiai ir kryptys.

Tokia tyrimų metodologija nėra tobula. Ji paremta racionalių lūkesčių teorija, kuri nėra vienareikšmiškai priimta ekonomistų. Vadovaujantis šia teorija, prognozės yra tuo patikimesnės, kuo daugiau informacijos turi ir panaudoja prognozuojantys asmenys. Taigi pagrįstas ir objektyvus respondentų parinkimas – ttokia prognozavimo metodikos sėkmės sąlyga. Deja, praktiškai ši prielaida sunkiai įgyvendinama. Apklausos visada turi nemažai subjektyvumo ir nėra laisvos nuo respondento aplinkos poveikio. Nuo ekonometrinių tyrimų apklausomis pagrįstas makroekonominių rodiklių prognozavimas iš esmės skiriasi pradiniu informacijos apibendrinimo pobūdžiu:naudojant verslo žinovų apklausos pagrindinius apibendrinimus, kuriuos atlieka rinkos dalyviai, o statistiškai apibendrinami tik jų atsakymai; šalių statistikos struktūros, kitos valstybinės žinybos daro atvirkščiai: iš verslo aplinkos surenkama unikali neapibendrinta informacija, kuri vėliau apdorojama statistiniais metodais.

Taigi, atliekant prognostinius skaičiavimus, sunku nustatyti kurio vieno metodo pranašumą. Kompleksinis jų panaudojimas gali garantuoti tikslesnes prognozių reikšmes. Svarbu, kad visi prognostiniai skaičiavimai būtų atliekami nuolatos, pastoviai vadovaujantis aiškiai suformuluota tyrimų metodika. Tada jų tikslumui matuoti jau galima taikyti specialius rodiklius. [10, p. 8 – 12]

Apskritai, kada kkiekybinė analizė neįmanoma, tada vadybininkai, kurdami prognozes, turi pasikliauti kokybine analize. Yra trys pagrindinės kokybinės analizės formos, naudojamos prognozuojant.

Asmeninė nuomonė

Šiuo būdu individas ateities lūkesčius (perspektyvą), pagrįstus asmeniniu arba jo organizacijos patyrimu.

Grupinis sprendimas

Šis prognozavimo būdas remiasi keleto organizacijos ekspertų informacija pagrįsta nuomone.

Delfų metodas

Naudojant šį metodą, kiekvienas ekspertų grupės narys gauna konkrečios prognozuojamos problemos klausimus. Po to kita, nepriklausoma grupė, analizuoja jų atsakymus. Taigi Delfų metodu prognozė išvedama iš nepriklausomos ekspertų nuomonių analizės. [2, p. 75 – 76]

KIEKYBINIAI PROGNOZAVIMO METODAI

Kiekybinius prognozavimo mmetodus galima suskirstyti į šias grupes:

1. ekstrapoliacijos metodai,

2. ekonometriniai metodai ir skaičiavimai,

3. matriciniai modeliai.

1. Ekstrapoliacijos metodai – tai pirmiausia įvairūs dinaminių eilučių statistiniai išlyginimo būdai; jais naudojantis dabartiniai dėsningumai perkeliami į ateitį. Ekstrapoliacija – pakankamai efektyvus metodas sudarant pirminius prognozių variantus, ateities projektus. Planinis bet kokios trendo funkcijos variantas, palyginus su visais kitais, pranašesnis už juos, nes parodo ne tik numatomą planuojamo rodiklio lygį, bet ir sąlygas, būtinas jam pasiekti. Pirminėje planavimo stadijoje ypač svarbu sužinoti, koks būtų tam tikro rodiklio lygis ateityje, jeigu liktų dabartinė jo kitimo tendencija. Lygindami apskaičiuotus dydžius (gautus, panaudojant trendo funkcijas) su kitais variantais (ekspertiniu būdu nustatytais techniniais ir ekonominiais rodikliais, normatyviniu metodu gautais skaičiais ir pan.), geriau galime orientuotis, ką turime daryti, kad būtų pasiektas numatytas rodiklių lygis. Čia prognozinis ekstrapoliacinis variantas yra lyginimo pagrindas, numatant konkrečias priemones, realizuojant kitus planinius variantus.

Apskritai ekstrapoliacijos metodai ir teorija – integralinė ekonometrinių tyrimų dalis, o ekstrapoliacijos metodu gauti prognozių variantai lyginami su būsimo periodo poreikiais, galimybėmis, kitus metodus taikant gautiems sprendimams.

Ekstrapoliuojant sudėtingesnius socialinius procesus, reikia naudoti trendo funkcijas, kurių parametrai apskaičiuojami nenaudojant mažiausiųjų kvadrato metodo, nes čia jis sunkiai pritaikomas.

Dažniausiai šis metodas naudojamas trumpalaikėms prognozėms gauti. Prognozuojant socialinius procesus, galima atsižvelgti į disponuojamos informacijos nelygiavertiškumą, jos aktualumo praradimą. Prognozuojamo llaikotarpio rezultatai labiau priklauso nuo paskutiniųjų, o ne nuo pirmųjų retrospektyvių metų nagrinėjamo proceso dėsningumų, todėl, atliekant prognostinius skaičiavimus, vartotini tokie skaičiavimų algoritmai, kurie leidžia į tai atsižvelgti. [10, p. 12 – 17]

2. Ekonometriniai metodai.

Ekonometriniai prognozavimo metodai grindžiami teoriškai išvestais ekonominių priklausomybių modeliais, kurie naudojami kaip ekonominių kintamųjų statistinio prognozavimo bazė. Ekonometriniai metodai remiasi ekonominės teorijos padarytomis išvadomis. Informacija apie padarytas klaidas taip pat gali būti panaudota vėlesnių prognozių tobulinimui.

Ekonometriniai metodai siekia toliau negu prognozavimas, nes jie pateikia svarbių sąveikų, nuo kurių priklauso ekonominės sistemos rezultatai, įvertinimus. Dėl šios jų aiškinamosios savybės juos galima naudoti, siekiant įvertinti poveikį ekonominiam kintamajam, sukeliamą keičiantis tokiems specifiniams kintamiesiems, kaip gaminio kaina, reklama, vartotojų pajamos ir kt. [1, p. 95 – 96] Ekonometriniai modeliai, kurių pagrindą sudaro regresijos lygtys, aprašančios tiriamus procesus, leidžia prognozuoti jų raidą, ekstrapoliuojant nustatytas praeities tendencija į planinį laikotarpį. [4, p. 49]

3. Matricinis metodas

Šis metodas dar vadinamas sąnaudų – išeigos metodu. Didžiausias jo privalumas yra tas, kad juo, be didelių informacijos nuostolių, galima agreguoti daug statistinių duomenų, nustatyti jų priklausomybę, apibūdinti svarbiausių makroekonominių rodiklių apimtį ir pasiskirstymą pagal veiklos sritis. Sąnaudų koeficientai, atspindintys įvairių ekonomikos sektorių sąryšį, yra pakankamai stabilūs dydžiai ir juos galima naudoti lyginamajai statistinei analizei.

Naudojant sąnaudų – išeigos mmatricas, galima matematiškai galutinio produkto reikšmes sujungti su konkrečių šakų produkcijos apimtimis. Galutinio produkto apimtis ir sudėtis kiekviename krašte susiformuoja sąlygojama socialinių, politinių, demografinių ir kultūrinių veiksnių. Atliekant prognozinius skaičiavimus, galutinio produkto elementai apskaičiuojami taikant įvairius metodus, pirmiausia ekonometrinius modelius. [10, p. 20 – 21]

Dinaminių eilučių tyrimas

Dinaminės eilutės nusako kurio nors kintamojo (pavyzdžiui, pardavimų, ar gamybos apimčių, kainų ir kt.) reikšmes, surikiuotas chronologine tvarka, suskirstant dienomis, mėnesiais, ketvirčiais arba metais (sutvarkytas laiko atžvilgiu).

Tiriant dinamines eilutes, paprastai priklausomą kintamąjį – tą, kurį norime prognozuoti (pavyzdžiui, pardavimų apimtis, gamybos apimtis, kainas ir pan.) – atidedame vertikalioje ašyje, o nepriklausomą kintamąjį – laiką, išreikštą mėnesiais, metų ketvirčiais, metais ir pan. – horizontalioje ašyje.

Pastaba: dinaminių eilučių tyrimo būdu analizuojami praeities duomenys, siekiant numatyti tų eilučių būsimas reikšmes.

Paprastai dinaminės eilutės atskleidžia svyravimus (laikui bėgant duomenys keičiasi). Yra keturi ekonominių dinaminių eilučių variantai:

a) ilgalaikė tendencija (kryptis) – apibūdina ilgo laikotarpio didėjimą arba mažėjimą (augimą arba smukimą) ekonominių duomenų eilutėse;

b) sezoniniai svyravimai – nusako reguliariai ir kasmet pasikartojančius ūkinio aktyvumo svyravimus. Paprastai juos sukelia klimatas arba papročiai;

c) cikliniai svyravimai – atspindi ritminius kitimus, atsirandančius ekonomikai suklestint bei smunkant;

d) netaisyklingos arba atsitiktinės įtakos – duomenų eilučių svyravimai, kuriuos gali sukelti streikai, karai, gamtinės nelaimės, boikotai ir daugybė kitų nenumatomų dalykų.

Slenkančio vidurkio metodas

Slenkantis

vidurkis randamas sudėjus kiekvieno pageidaujamo laikotarpio reikšmes ir sumą padalijus iš laikotarpių skaičiaus.

Šis metodas turi ir privalumų ir trūkumų.

Privalumai:

1. Kaip ilgalaikę tendenciją atskleidžiantis metodas, jis yra paprastas ir lengvas naudoti.

2. Jis pateikia realią ilgo laikotarpio judėjimo charakteristiką.

Trūkumai:

1. Juo nenustatysime posūkio taškų tendencijos prognozėje

2. Jis naudojamas su prielaida, kad tiriamų duomenų eilučių periodiškumas yra apibrėžtas ir santykinai pastovus.

3. Juo negalima apskaičiuoti slenkančių vidurkių duomenų eilučių pradžiai ir pabaigai.

Ilgalaikės tendencijos apskaičiavimas

Darant prognozes, ilgalaikės tendencijos apskaičiavimo metodai paprastai grindžiami prielaida, kad esamasis tiriamo kintamojo dydžio kitimo mastas nesikeis iir ateityje. Tuo remiantis bei naudojant regresinės analizės metodiką, ilgalaikė tendencija pratęsiama ir grindžiama lūkesčiais. Bendrovės dažnai tokiu būdu numato pardavimų apimtis, šalies BVP ir kitus dydžius keleriems metams į priekį.

Linijinės tendencijos analizė

Linijinės tendencijos analizė daroma, remiantis prielaida, kad kuris nors svarbus ekonominis kintamasis nuo vieno laikotarpio iki kito laikotarpio keičiasi vis tokiu pat laipsniu. Tarkime, kad norime prognozuoti pardavimus. Jei tam tikslui naudosime linijinės tendencijos analizę, tai darysime paklaidą, jog tarp pardavimų ir laiko yra linijinė priklausomybė. Šis modelis ttinkamas prognozuoti tada, kai galima spręsti, jog pardavimai kiekvienu laikotarpiu pasikeičia pastoviu absoliučiu dydžiu (arba pastovia pinigine apimtimi).

Augimo tendencijos analizė

Augimo tendencijos analizė praverčia tais atvejais, kai pardavimai (arba kuris kitas ekonominis kintamasis) per laiką kinta pastoviu proporcingu dydžiu. Šis metodas ddar vadinamas pastovių metinių augimo tempų modeliu. [2, p. 77 –92]

Priklausomai nuo prognozavimo tikslo laiko atžvilgiu, prognozė esti trumpalaikė arba ilgalaikė.

Ilgalaikė prognozė

Atliekama, numatant organizacinius pokyčius, pavyzdžiui, tokius kaip: įmonių išskaidymas į filialus, naujų prekybinių įmonių įkūrimas, įėjimo į naujas rinkas variantų nustatymas, naujų pateikimo kanalų įvedimas arba naujų vartotojų pritraukimo bei rėmimo formų organizavimas. Ilgalaikė prognozė pasirenkama, kai norima įvesti naujas prekes, išstumiant senąsias, taip pat norint tiksliai numatyti naujų mašinų ir įrangos pirkimą bei sudaryti įmonės biudžetą.

Trumpalaikė prognozė

Yra taktinio planavimo pagrindas. Šios prognozės tikslas gali būti esamos strategijos įvertinimas arba ilgalaikės prognozės metu numatytos paklausos formavimosi tikslumo nustatymas. Trumpalaikė prognozė taikoma, numatant kainų kitimą, reklamos išlaidas ar marketingo veiklos plėtimo įtaką pelnui, taip pat testuojant pakeitimų prekyboje ar užduočių nnustatymo pardavimo skyriaus darbuotojams rezultatus. Taip pat ji reikalinga, numatant žaliavų bei medžiagų pirkimą, darbuotojų apmokymo, administracines išlaidas it t.t. [2, p. 30]

FINANSINIŲ IŠTEKLIŲ IR PREKIŲ KAINŲ PROGNOZAVIMAS

Įmonės ūkinės finansinės veiklos rezultatų prognozavimas rinkos sąlygomis yra ne tiek sudėtingas techniškai, kiek sunku gauti patikimas tikslo variantų reikšmes dėl rinkos nenusakomo poveikio įmonės veiklos rezultatams. Šalyse, kuriose jau yra beveik susiformavę rinkos reguliavimosi svertai, svarbiausių tendencijų dėsningumai gali būti nusakomi tiksliau, kitaip nei Lietuvoje, kur ekonomikos modelis dar tik formuojasi, nebaigta kkurti rinkos santykiams pritaikyta teisinė bazė, nestabili fiskalinė ir kreditinė politika, sunkiai nusakomas verslo rizikos laipsnis, – verslo rezultatų prognozė gali būti tik orientacinė. Bet tai nereiškia, kad reikia atsisakyti įmonės veiklos prognozavimo. Tokiomis sąlygomis veiklos prognozė, nors trumpalaikė, dar būtinesnė. Žinoma, prognozė turi būti nuolat koreguojama, atsižvelgiant į tarpinius rezultatus, įvertinant nuokrypių priežastis ir priimant sprendimus neigiamoms tendencijoms sanuoti.

Finansinių išteklių prognozavimas tiesioginių skaičiavimų būdu

Šis būdas remiasi produkcijos (prekių ir paslaugų) pardavimų portfeliu. Pardavimų portfelis – sudarytos su pirkėjais ar darbų užsakovais ir sutartyse (ketinimų susitarimuose ar paraiškose) užfiksuotos produkcijos kiekinės bei vertinės apimtys, kurioms įvykdyti įmonė turi žaliavų tiekėjus (šaltinius) ir, panaudodama turimus pajėgumu ar juos išplėsdama bei pertvarkydama, galės užsakymus atlikti. Prie užsakymų portfelio prijungiamos ir tos produkcijos pardavimų apimtys, kurioms nors ir nėra suformuotų užsakymų, bet įmonės vadybininkai realiai tikisi prognozuojamais metais pagaminti ir realizuoti.

Apskaičiuojant gaminamos produkcijos rūšių prognozines kainas negalima be išlygų taikyti baziniais metais susiformavusias pardavimų kainas, sąnaudų elementus ir pelną. Turėtų būti sudaromos kainų ir jos elementų prognozinės kalkuliacijos, atsižvelgiant į prognozuojamus kainų ir sąnaudų pokyčius.

Įmonės specialistai gali sudaryti kiekvienos gaminamos produkcijos ar jų grupių prognozinių kainų kalkuliaciją pagal kainą formuojančius elementus. Faktiškos bazinių metų sąnaudos, tenkančios atitinkamos produkcijos rūšies vienam kiekiui, koreguojamos kainų iir sąnaudų pokyčių įtakos reikšmėmis. Norint jas apskaičiuoti, reikia bazinių metų apskaičiuotas sumas koreguoti pardavimų kiekinės apimties pasikeitimo koeficientu. Koreguojama: pardavimų apimtis, kintamosios sąnaudos ir jų elementai. Pastoviųjų sąnaudų apskaičiuota suma, tekusi šiai rūšiai baziniais metais, apimties pokyčių koeficientu nekoreguojama. Bendrojo pelno suma gaunama kaip koreguotas pardavimų ir kintamųjų sąnaudų sumos skirtumas, o veiklos pelnas – kaip bendrųjų pajamų ir pastoviųjų sąnaudų skirtumas.

Kalkuliuojant prognozuojamų naujų produkcijos rūšių kainas gali būti panaudotas tiesioginių apskaičiavimų būdas. Tuo atveju materialiosios sąnaudos darbo kompensacijoms gaminio vienetui apskaičiuojamos tiesiogiai įvertinant gaminio techninėse sąlygose įvardytų gaminant sunaudotinų medžiagų, žaliavų, komplektuojančių mazgų, paslaugų iš šalies ir kitų materialinių sąnaudų kiekius (darbų apimtis) bei darbo sąnaudas (dienomis ar valandomis). Materialiųjų sąnaudų sumos gaunamos atitinkamus kiekius padauginus iš prognozuojamų kainų, o sąnaudas darbo kompensacijoms – iš atitinkamų prognozuojamų atlyginimų tarifų ir algų; be to, pridedamos prieskaitos socialinio draudimo fondams. Ne visais atvejais pasiteisina toks kruopštus kiekvieno gaminio kainų kalkuliavimas, nes konkurencijos sąlygomis pardavimo kainą suformuoja ne gamintojas, o rinka. Bet iš kitos pusės, gamintojas turi žinoti nors panašią kiekvieno gaminio (paslaugos) savikainą, nes be to neįmanomi teisingi sprendimai dėl gamybos struktūros pertvarkymo ir užsakymų naudingumo įmonei.

Paprastesnis būdas – tai netiesioginis kainų apskaičiavimas.

Netiesioginio naujo gaminio kainos kalkuliavimo pagrindas – analogo kkainos pritaikymas numatomai gaminti produkcijos rūšiai. Kainos analogu paprastai imama rinkos kaina prekės ar paslaugos, kurios analogiška paskirtis ir žinomi vartojimo savybių techniniai duomenys, kainą formuojančių elementų dydžiai ar struktūra. Turint šiuos analogo duomenis kainą sudarančių elementų dydžiai koreguojami koeficientais, atsižvelgiant į ekspertiniu būdu įvertintus analogo ir naujo, įmonėje numatomo gaminti dirbinio kintamųjų sąnaudų elementų galimus skirtumus. Analogo kintamųjų sąnaudų elementų reikšmės dauginamos iš šio koeficiento, pridedamos įdiegimo išlaidos, tenkančios naujam gaminio vienetui, taip pat planuojamas gauti pelnas. Visų kainą sudarančių elementų išskaičiuotų reikšmių suma ir sudaro naujo gaminio prognozinę kainą.

Finansinių išteklių prognozavimas ekonominių skaičiavimų metodu

Tai ekonominiais skaičiavimais pagrįstas finansinių išteklių prognozavimo būdas sudarant įmonės prognozinį buhalterinį balansą pagal aktyvo ir pasyvo dalių pagrindinius straipsnius.

Šio prognozavimo pagrindas tas, kad balanso aktyvo prieaugis yra lygus jo sumos bazinio periodo pabaigoje ir pardavimų tempo sandaugai. Prieš pereinant prie skaičiavimų naudojant realius duomenis ir rodiklius reikia aptarti šiuos momentus:

• Prognoziniai duomenys ir rodikliai apskaičiuojami bazinių metų (finansinių metų) kainomis; prognozuojamu kainų indeksu perskaičiuojami gauti rezultatai; baziniais metais susiklosčiusi kapitalo struktūra nekeičiama; tikslas – išryškinti savų išteklių stygių norimiems pardavimų tempams pasiekti;

• Bazinių (priešprognozinių) metų faktiški duomenys koreguojami vidinių rezervų sumomis, dėl kurių keičiasi skaičiavimuose naudojamų rodiklių reikšmės; tam tikslui pasinaudojama bazinių metų finansinės

analizės išaiškintomis galimybėmis didinti išteklius. Be to, atsižvelgiama į įmonės strateginius tikslus plėsti veiklą.

Panaudojant bazinių metų koreguotus duomenis apskaičiuojamas pardavimų apimties prognozinis tempas ir sudaromi buhalterinio balanso ir finansinių išteklių prognoziniai balansai. [11, p. 66 – 74]

PARDAVIMO PROGNOZAVIMAS

Pardavimų prognozavimas – tai įmonės parduodamų prekių kiekio nustatymas tam tikru laikotarpiu. Pardavimų prognozavimo metu yra projektuojama galimų pirkėjų paklausa ateityje, darant tam tiktas prielaidas.

Pardavimų prognozė tampa pardavimų planu, kai prognozės rezultatai yra patvirtinami atsakingų įmonės vadovų. Todėl pardavimų prognozės gali ir nnesutapti su pardavimų planu. Paprastai pardavimų prognozes parengia kvalifikuoti šios srities tarnautojai pagal analizės rezultatus, atlikdami daug įvairių skaičiavimų. Visa tai yra reikalinga rizikai sumažinti.

Iš daugelio prognozavimo metodų pardavimo padalinio vadovas turi pasirinkti tinkamiausią.

Pagrindiniai prognozavimo metodų atrankos kriterijai yra:

1. Išlaidų dydis (pinigų ir laiko atžvilgiu);

2. Turima patirtis ir ekspertų rekomendacijos;

3. Turima kompiuterinė technika ir programinė įranga.

Yra skiriamos trys prognozavimo metodų grupės:

1. Kokybiniai metodai;

2. Kiekybiniai metodai;

3. Pirmų dviejų metodų kombinacija. [14, p. 408]

Pardavimo prognozė sudaroma įvertinus daugelį veiksnių:

 ankstesnę pardavimų apimtį;

 pagrindines ekonomines ir gamybos sąlygas;

 pardavimų apimties priklausomybę nuo ppirkėjų pajamų lygio, užimtumo, kainų, pramonės gamybos lygį;

 produkcijos rentabilumą;

 rinkos tyrimo rezultatus;

 kainų politiką;

 reklamą ir kitą reklaminę veiklą;

 pardavimų organizavimo kokybę;

 konkurenciją;

 sezono svyravimus;

 gamybos pajėgumus;

 ilgalaikes produkcijos pardavimo tendencijas.

Prognozavimo metodai

Efektyvi geros prognozės priemonė – užduoties išsprendimas keliais būdais. Viena prognozė patikrinama kita. Toliau aprašomi trys prognozavimo mmetodai, paprastai naudojami priklausomai nuo įmonės specifikos.

Pirmas – pardavimo personalo naudojimo metodas. Sudarant prognozę, labai svarbi pardavimo personalo teikiama informacija. Jei tik įmanoma, planavimo duomenys viceprezidentui marketingo reikalams turi patekti tiesiai iš pardavimo tinklo ar realizavimo vadybininkų.

Antras – statistinis metodas. Dinamika, koreliacinė statistinių duomenų analizė yra naudinga papildoma informacija, svarstant pardavimų prognozę. Pardavimų apimties ir ekonominių rodiklių koreliacinių ryšių nustatymas suteikia pardavimų prognozei patikimumo, ypač jei ekonominių rodiklių pasikeitimai vyksta pirmiau, negu firmos pardavimų svyravimai. Tačiau nė viena firma nepasikliaus vien šiuo metodu. Per didelis pasitikėjimas statistiniais duomenimis yra pavojingas, nes statistinių duomenų nukrypimai prognozę gali sužlugdyti. Ir čia statistinė analizė gali būti tik pagalbinė priemonė, bet negarantuoja patikimo atsakymo.

Trečias būdas įvertinti pardavimų prognozę – grupės vadovo vertinimas. Visas vvadovaujantis personalas, įskaitant gamybos, pirkimo, finansų ir administravimo vadovus, turi naudoti savo patyrimą ir žinias, remdamiesi visos grupės nuomone. Šis metodas apsieina be statistinių skaičiavimų, tačiau jis nepašalina atsakomybės už pardavimo prognozę ir prie šio svarbaus sprendimo nueina tolygiai, palengva. [7, p. 102 – 103]

FINANSINIS PROGNOZAVIMAS

Prognozavimo procesas taip pat prasideda pardavimo prognozės parengimu maždaug 5 ar daugiau metų. [5, p. 65] Strateginiuose planuose pelnas yra prognozuojamas, atsižvelgiant ne tik į atskaitomybės formų analizės rezultatus, bet ir į bendrą finansų kontekstą įįmonėje. Trumpai apžvelgsime prognozavimo metmenis, t. y. analizės metodus finansų prognozėms pagrįsti. Plačiausiai yra taikomi du analizės metodai:

1. SWOT analizė, kurios pirmos raidės reiškia įmonės jėgą arba stipriąsias vietas (angl. – Strenghts), silpnąsias vietas (angl. Weakness), galimybes (angl. – Opportunities) ir grėsmes (angl. – Threats). Iš pradžių analizuojamos įmonės stipriosios ir silpnosios vietos pagal sritis: produkcija, gamyba, marketingas, finansai. Šios sritys vertinamos pagal atskirų jų komponentų stipriąsias ir silpnąsias vietas. Nereikšmingi arba pripažinti nepajėgiais komponentai atmetami, taip pat numatomi būdai silpnosioms vietoms sustiprinti.

Po to analizuojamos įmonės galimybės ir grėsmės (tykojantys pavojai) pagal sritis: konkurencija, politiniai, ekonominiai, socialiniai veiksniai.

Įmonės strategija nustatoma, atsižvelgiant į jos stipriąsias veiklos vietas, palankiausias galimybes, kur galima sušvelninant silpnąsias vietas ir grėsmę. Tada pasirenkamos: būsimos rinkos nišos, vartotojai, gamybos, organizaciniai, valdymo ir personalo, taip pat finansiniai pokyčiai.

Pasirenkant pokyčius, išsiaiškinama, ar personalas yra pajėgus juos įgyvendinti su esamais ištekliais, ar nereikia užsiplanuoti naujų kreditų ir pan. Tai padeda išvengti strateginių klaidų. Užsienio įmonių patirtis rodo, kad klaidas dažniausiai lemia dvi aplinkybės:

• pirma, pernelyg atsargus ir kartu nerealus pokyčių įvertinimas;

• antra, pokyčių įgyvendinimas, iš anksto nustačius, ar tai pelninga.

Antroji aplinkybė rodo, kad visose prognozavimo stadijose pelningumas turi būti verslininko akiratyje.

SWOT analizę dažniausiai taiko smulkūs verslininkai.

2. Kokybinė analizė (Qality analysis). Ši analizė atliktina dviem llygmenimis: šakos (veiklos srities) ir įmonės.

Šakos veikla vertinama labai plačiai, pradedant bendra charakteristika (produktai, vartotojas, plėtros galimybės, koncentracijos lygis, konkurencijos pokyčiai), makroekonominėmis sąlygomis, marketingo strategija ir baigiant sąnaudų struktūra.

Įmonės kokybinė analizė atliekama tuo pačiu nuoseklumu, tačiau kai kurie įvertintini veiksniai čia skiriasi arba yra konkretizuojami (nustatoma įmonės vieta šakoje arba ekonominės veiklos srityje, kuriai priskiriama įmonė, valdymo pelningumo lygis ir pan.).

Įmonės kokybinė charakteristika gali būti panaši į bendrą šakos (ekonominės veiklos) charakteristiką, tačiau paprastai ji daugiau arba mažiau skiriasi.

Prognozuotojui ypač turėtų rūpėti parametrai, į kuriuos verta orientuotis ateityje. Jei šakos plėtra stabili, orientuojamasi į geresnius negu įmonės šakinius parametrus. Kokybių analizę dažniausiai taiko stambios užsienio korporacijos ir firmos.

Prognostinė pelno ataskaita

Trumpai apžvelgus metodiniu finansų prognozavimo klausimus, pravartu susipažinti, kaip rengtina prognostinė pelno ataskaita. Ši ataskaita yra rengtina tokiais etapais:

1. Pardavimų prognozės sudarymas;

2. Gamybos (paslaugų) plano parengimas;

3. Pelno prognostinės ataskaitos sudarymas.

Pardavimų prognozavimas – tai įmonės finansų prognozavimo (ne tik pelningumo) pradžia. Įmonės marketingo specialistai, išnagrinėję prekių pardavimo kaitos tendencijas per paskutiniuosius 3 – 5 metus, taip pat naujų prekių pardavimo mastų galimybes, parengia prekių pardavimų natūriniais vienetais prognozes. Tada, pasitelkę orientacines būsimo laikotarpio kainas, jie apskaičiuoja pardavimų apimtį pinigine išraiška. Daugumoje įmonių tokios prognozės yra rengiamos ne tik atsižvelgiant į konkrečius gaminius, bet ir vvartotojus. Tačiau šios prognozės yra tik vidinės, kurias gali gerokai pakoreguoti rinkos konjunktūriniai ir kiti verslo sąlygų pokyčiai. Tokius apskaičiavimus dažniausiai atlieka ekspertai (ministerijų, bankų departamentai, konsultacinės ir kt. firmos), kurie sudaro šalies ekonomikos, įvairių ūkio sektorių ir ekonomikos veiklų plėtros prognozes.

Marketingo specialistai, išnagrinėję šias prognozes, gali tiksliau numatyti būsimą įmonės produktų (paslaugų) rinką, savo galimybes ir, tuo remiantis, patikslinti savo vidines pardavimų prognozes. Patikslintos pardavimų prognozės tampa tolesnio finansų prognozavimo pagrindu.

Jas parengus, sudarytinas produkcijos gamybos (paslaugų teikimo) planas, kuriame numatoma, kiek reikės pagaminti gaminių, atsižvelgiant į:

• pardavimų prognozes;

• esančias atsargas ir pageidautiną jų kiekį prognozuojamo laikotarpio pabaigoje.

Kitas prognozavimo etapas – prognostinės pelno ataskaitos sudarymas. Iš pradžių apskaičiuotinos tiesioginės išlaidos, t. y. tokios išlaidos, kurių apimtis tiesiogiai priklauso nuo prekių kiekio, normų, normatyvų, kainų, tarifų, taip pat ir praėjusio laikotarpio rezultatų. Jei rengiamas verslo planas, tai numatytinos žaliavų, medžiagų, elektros energijos išlaidos, tiesioginis darbo užmokestis, atskaitymai socialiniam draudimui, įrengimų nusidėvėjimo sumos, o likusios tiesioginės išlaidos apskaičiuotinos santykinai, kaip tam tikra dalis nuo anksčiau įvardytų išlaidų.

Netiesioginėms išlaidoms, dar vadinamoms pridėtinėmis, paprastai atskirai skaičiuojama nuoma, remontas, komandiruočių, reklamos, valdymo, ryšių, transporto išlaidos, pastatų nusidėvėjimas, veiklos mokesčiai, taip pat palūkanos.

Kitos netiesioginės išlaidos verslo plane gali būti numatomos kaip tam tikras procentas nuo visų netiesioginių išlaidų.

Tada

apskaičiuojamas apmokestinamas pelnas, t. y. bendrojo veiklos pelno ir netiesioginių išlaidų skirtumas.

Grynasis pelnas nustatomas apskaičiavus pelno mokestį ir atėmus jį iš apmokestinamojo pelno. Prognostinė pelno ataskaita baigiama tokios lentelės sudarymu.

Pelningumo prognozės pagrįstinos praėjusio laikotarpio santykių analizės rezultatais. Nors verslo plane siektina remtis progresyviais normatyvais ir normomis, orientaciniais būsimo laikotarpio įkainiais ir tarifais, tačiau praktiškai pritrūkus informacijos, dažnai reikia pasitenkinti dabartiniais faktiniais. Vadinasi, prognozės rengiamos remiantis praėjusio laikotarpio kaitos tendencijų įvertinimu ir dabartiniais parametrais, t. y. taikant ekstrapoliacinį metodą. [9, p.26 –– 32]

RINKOS POREIKIŲ PROGNOZAVIMAS

Rinkos paklausos kiekybinė charakteristika nustatoma prognozuojant rinkos poreikius. Pirmiausia rinkos paklausa derinama su įmonės galimybėmis: numatomos paklausos tenkinimo galimybės ir sudaroma realizacijos prognozė, kurioje atsispindi ne tik paklausos ir pasiūlos santykis, bet ir įmonės bei jos konkurentų marketingo priemonės.

Vartojimo rinkos paklausos tyrimas susideda iš trijų dalių:

• rinkos segmentavimo;

• vartotojų poreikių motyvo išaiškinimo;

• rinkos paklausos prognozavimo.

Rinkos segmentavimas – tai vartotojų klasifikavimas pagal teritoriją, poreikių gamybinę struktūrą.

Vartotojų poreikio motyvus lemia technologijos lygis, tiekimo, atsiskaitymo sąlygos, pozicijos rinkoje.

Rinkos prognozavimas yra sudėtingas procesas iir priklauso nuo gaminio paskirties. Vartojimo reikmenys ir gamybos priemonės prognozuojamos skirtingais metodais. Prognozuojant vartojimo reikmenų poreikį, sudėtingumą lemia pirkėjų poelgių subjektyvumas, o prognozuojant gamybos priemonių paslaugą, reikia įvertinti prognozuojamojo gaminio vietą sudėtingoje technologinėje ir organizacinėje sistemoje. Prognozavimo metodika turi bbūti konkretinama, priklausomai nuo prognozuojamojo gaminio ypatumų. [12, p. 12 – 13]

Rinkos prognozavimo procesas turi tris dalis:

I. pagrindinės ekonomikos ir verslo sąlygų prognozės, tai yra bendras paklausos lygio įvertinimas pagal vartotojų skaičių, jų norus ir jų perkamąją galią;

II. pramonės pardavimo prognozės, atsižvelgiant į konkurentų buvusią, esamą ir būsimą veiklą. Tai parodo tiesioginį rinkos potencialą;

III. įmonės pardavimo prognozės, pagrįstos įmonių akcijomis rinkoje, plius einamojo verslo, marketingo ir pardavimo planuojama veikla. [16. p. 360]

VERSLO APLINKOS PROGNOZAVIMO METODO PARINKIMAS

Prognozavimo metodo parinkimas priklauso nuo konkrečių reikalavimų kiekvienoje specifinėje situacijoje. Pagrindiniai prognozavimo metodo parinkimą lemiantys kriterijai yra tikslumo laipsnis, laiko horizontas, minimaliai reikalingų duomenų kiekis, prognozavimo kaštai, rezultatų įsisavinimo ir pritaikymo lygis bei laikas, reikalingas prognozei atlikti.

Tikslumo laipsnis – vienas svarbiausių kriterijų, kuris įvertinamas apskaičiuojant paklaidas nagrinėjamiems prognozavimo mmetodams ir naudojimui atrenkant tuos, kurių paklaidos mažiausios. Dažniausiai analizei naudojamos šio tipo paklaidos:

• Vidinė absoliutinė procentinė paklaida.

• Vidutinė procentinė paklaida.

Laiko horizontas paprastai skirstomas į keturias pagrindines grupes:

• Labai trumpas (iki 1 mėn.);

• Trumpas (1 – 3 mėn.);

• Vidutinis (3 mėn. – 2 metai);

• Ilgas (2 metai ir daugiau).

Minimaliai reikalingų duomenų kiekis lemia populiarumą tų prognozavimo metodų, kurių naudojimas reikalauja mažiau pradinių duomenų. Šiuo atveju išsiskiria kokybiniai prognozavimo metodai, nes jų naudojimas praktiškai nereikalauja statistinių duomenų.

Prognozavimo kaštai paprastųjų metodikų yra maži, reikalingų duomenų kiekis taip pat nnėra didelis, įsisavinti ir pritaikyti rezultatus gana paprasta, tačiau susiduriama su problema: šios metodikos niekada neprognozuoja verslo posūkio taškų, kurie kiekvienoje konkrečioje situacijoje gali būti labai svarbūs.

Rezultatų įsisavinimo ir pritaikymo lygis dažnai sąlygoja paprastųjų kiekybinių prognozavimo metodų naudojimą, nes prognozavimo tikslas ir yra gauti tokius rezultatus, kuriuos galima būtų pritaikyti konkrečiai situacijai ir numatyti ekonominio vystymosi kryptis.

Laikas, reikalingas prognozei atlikti yra svarbus tuomet, kai sprendimą, susijusį su prognozuojamais rodikliais reikia priimti greitai, ko pasekoje būtina skubi prognozė. Be šių kriterijų taip pat svarbus prognozavimo tikslas. Pardavimų apimties, kainų prognozėms labiau taikytini kiekybiniai metodai, tuo tarpu konkurentų veiksmų, mikro – makro ekonominės aplinkos pokyčių įvertinimui dažniau naudojami kokybiniai prognozavimo metodai. Tokį pasiskirstymą sąlygoja tai, kad pardavimų apimties ir kainų prognozės tiesiogiai priklauso nuo praėjusių laikotarpių statistinių duomenų pokyčio, o konkurentų veiksmų ar ekonominės aplinkos įvertinimas daugiau atliekamas naudojant personalo nuomonę, ekspertų žinias, pardavėjų pastebėjimus.

Taigi, nei vienas iš čia nagrinėtų prognozavimo metodų nėra pats tinkamiausias visais atvejais. Todėl, pasirenkant prognozavimo metodą, reikia atsižvelgti į konkrečią situaciją, kruopščiai įvertinti reikalavimus, be to yra nustatyta, kad derinimas ir naudojimas dviejų ir daugiau metodų duoda geriausius rezultatus. [8, p. 168 – 170]

IŠVADOS

Prognozavimas – tai ateities įvykių numatymas, turintis didžiulę įtaką įmonės funkcionavimui, perspektyvoms. PPrognozavimas reikalingas visoms įmonės veiklos sritims.

Prognozavimas yra verslo sprendimų priėmimo pagrindas. Vadovas turi suprasti, kad jų priimami sprendimai yra įtakojami prognozavimo rezultatų.

Atliekant prognozavimą yra svarbu suvokti situacijų neapibrėžtumą, nepastovumą ir atsižvelgiant į tai parinkti tinkamus prognozavimo metodus.

Pagrindinis prognozavimo uždavinys yra mažinti riziką, numatyti visus galimus variantus, kad atsitikus nenumatytiems įvykiams, įmonė galėtų sėkmingai funkcionuoti.

Prognozavimo sėkmingumas priklauso nuo pasirinkto metodo tinkamumo tai situacijai, nuo specialistų, organizuojančių ir dalyvaujančių prognozavimo procese kompetentingumo, nuo turimos informacijos kiekio.

Atliekant prognozavimą negalima naudotis tik vienu metodu. Būtina naudotis keliais – tik taip pasirenkant kelis tinkamiausius metodus, prognozė bus tiksli.

PANAUDOTA LITERATŪRA:

1. Bhaskar Jyoti Das. Vadybinė ekonomika. – K: Technologija, 2000. 75 – 96 p.

2. Butkutė J. Prognozavimo vaidmuo įmonės valdyme. // Inžinerinė ekonomika 1999 Nr.1 (12) – K: Technologija. 29 – 32 p.

3. Butkutė J. Rinkos ir pardavimo prognozavimo procesas // Ekonomika ir vadyba’97 // Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. K: Technologija, 1997. 43 – 46 p.

4. Dievulis. G. Ekonominių procesų prognozavimas ir ekonomikos planavimas rinkos sąlygomis // Ekonomika 1997 Nr. 1 – VU leidykla, 44 – 48 p.

5. Gaidienė Z. Finansų valdymas. – K: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 1995. 65 – 67 p.

6. Jonaitis A. Vadybos ABC.- V: 1998. 61 – 63 p.

7. Jovaišienė V., Levišauskaitė K. ir kt. KKaštų apskaita I dalis. – K: Technologija 1994. 102 – 103 p.

8. Vainauskaitė V. Verslo aplinkos prognozavimo metodo parinkimo problemos ir kriterijai // Ekonomika ir vadyba’ 99 // Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. K: Technologija, 1999. 168 – 170 p.

9. Kvedaraitė V. Pelningumo analizė ir prognozavimas. – V: 1996. 25 – 32 p.

10. Martišius S. Ekonometrija ir prognozavimas. – VU leidykla, 2000. 5 – 22, 65 – 66 p.

11. Radavičius E. Įmonės finansai: analizė ir prognozė. – V: Ekonomikos mokymo centras, 1997. 66 – 77 p.

12. Sakalas A. Vanagas P. ir kt. Pramonės įmonių vadyba. – K: Technologija, 1996. 219 – 222 p.

13. Snieška V., Vainauskaitė V. Ekonominio aktyvumo aplinkos prognozavimas verslo ciklų pagrindu // Socialiniai mokslai Nr. 1(18) – K: Technologija, 1999. 26 – 30 p.

14. Šliburytė L. Įmonės prekių pardavimų planavimas ir prognozavimas // Ekonomika ir vadyba – 98 // Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. K: Technologija, 1998. 407 – 409 p.

15. Barry Keating and Holton Wilson, Managerial Economics (second edition), 252 p.

16. Bolt G. Market and Sales Forecasting. – London, 1994. 361 p.