Lietuvos centrinis bankas
Turinys
Įvadas 2
1. Lietuvos centrinis bankas 3
1.1 Lietuvos Banko istorija 3
1.2 Šiuolaikinio Lietuvos banko valdymas ir struktūra 5
2. Centrinio banko vaidmuo Lietuvos ekonomikoje 8
2.1 Lietuvos banko misija, pagrindinis tikslas ir jo siekimas 9
2.2 Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai ir funkcijos 11
2.3 Pinigų emisija 11
2.4 Pagrindinės Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo nuostatos 12
2.5 Kreditų įstaigų priežiūra 13
2.5.1 Bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai ir reikalavimai 13
2.6 Lietuvos banko pinigų (monetarinės) politikos strategija 14
2.7 Lietuvos banko pinigų (monetarinės) politikos įgyvendinimo priemonės 18
2.7.1 Atvirosios rinkos operacijos 19
2.7.2 Privalomosios atsargos (rezervų reglamentavimas) 24
2.7.3 Diskonto norma 25
Išvados 27
Literatūros sąrašas 28Įvadas
Centrinis bankas yra svarbiausia šiuolaikinės ekonomikos institucija, aatsakanti už valstybės finansinės sistemos ir nacionalinės valiutos stabilumą, pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemų patikimą funkcionavimą. Akivaizdu, kad centrinio banko tikslas nėra pelno maksimizavimas, bet rūpinimasis visa ekonomika – centrinis bankas koreguoja valiutų kursus užsienio rinkoje, siekia išvengti ekonominių krizių, užkirsdamas kelią staigiems nacionalinės valiutos kurso šuoliams, palaiko importo-eksporto balansą, stabdo nedarbo didėjimą, skatina investicijas ir t.t. Todėl labai svarbu studijuoti centrinio banko būtinybę ir jo vaidmens svarbą.
Taigi, mūsų grupinio darbo tikslas – panagrinėti Lietuvos centrinio banko vaidmenį mmūsų šalies ekonomikoje.
Darbo uždaviniai:
1) trumpai pateikti Lietuvos centrinio banko istoriją;
2) panagrinėti dabartinio Lietuvos centrinio banko valdymo struktūrą;
3) išsiaiškinti Lietuvos centrinio banko pagrindinį tikslą, misiją ir funkcijas, panagrinėti keletą šių funkcijų;
4) panagrinėti Lietuvos centrinio banko vykdomą monetarinę politiką;
5) išsiaiškinti kokiomis priemonėmis Lietuvos centrinis bankas siekia ssavo tikslų ir panagrinėti jas.
Darbo nuoseklumas.
Pirmoje dalyje pateiksime Lietuvos centrinio banko istoriją nuo ištakų iki dabarties. Taip pat pateiksime šiuolaikinio Lietuvos centrinio banko valdymo struktūrą.
Antrą grupinio darbo dalį skirsime Lietuvos centrinio banko vaidmeniui mūsų šalies ekonomikoje. Čia mes panagrinėsime Lietuvos centrinio banko pagrindinius tikslus, funkcijas, paanalizuosime Lietuvos centrinio banko vykdomą monetarinę (pinigų) politiką, bei priemones, kuriomis šį politika vykdoma.
Darbo pabaigoje suformuluosime išvadas.1. Lietuvos centrinis bankas
Šiame skyriuje panagrinėsime pagrindinius klausimus, susijusius su Lietuvos centriniu banku, kuris vadinasi Lietuvos bankas (t.y. apskritai, kas tai yra centrinis bankas, jo valdymo struktūra ir t.t.), taip pat pateiksime iliustruotą jo struktūros schemą, išvardinsime departamentus, savarankiškus skyrius, Lietuvos banko įstaigas bei visų jų vadovus ir vadovų kadencijas, trumpai pateiksime Lietuvos banko istoriją nuo ištakų iiki dabartinių laikų.
Taigi, Lietuvos centrinis bankas – tai speciali vyriausybinė ar kvazivyriausybynė institucija finansų sistemoje, reguliuojanti mainų priemones.1.1 Lietuvos Banko istorija
Ištakos
Lietuvos centrinės bankininkystės ištakos siejamos su 1768 metais, kai Seimas nutarė steigti valstybinį emisijos banką (,,Bank Polski I Litewski”), turintį teisę leisti notas. Sumanymas pradėtas įgyvendinti 1792 metais. Banko kontoras ketinta įsteigti Vilniuje, Gardine ir Minske. Tačiau pralaimėjus T. Kosciuškos sukilimui prieš carinę Rusiją ir Lietuvą bei Lenkiją trečiąkart padalijus (1795 metais.) Lietuva neteko valstybingumo ir galimybės kurti savą ppinigų sistemą.
Lietuvos bankas 1922 – 1940 metais
Lietuvos bankas pradėjo veikti 1922 metais spalio 2 dieną, kai buvo įvesta nacionalinė valiuta. 1922 metais rugpjūčio 9 dieną (kai kuriuose šaltiniuose teigiama kad 1922 metais rugpjūčio 3 dieną) Lietuvos Steigiamasis seimas priėmė “Piniginio vieneto įstatymą”, kuriame sakoma, kad Lietuvos Respublikoje yra įvedamas aukso monometalizmas, t.y. pinigų sistema, paremta auksu. Įstatymas patvirtino Lietuvos piniginio vieneto – lito įvedimo sistemą, o jos įgyvendinimas pavedamas Lietuvos bankui. Litas turi 0,150462 gramo gryno aukso. Litą sudaro 100 centų. Lietuvos piniginio vieneto įvedimo dieną skelbia finansų, prekybos ir pramonės ministras, kuriam pavesta vykdyti šį lito įstatymą. Tas pats įstatymas nustatė, kad esamieji apyvartoje Lietuvos mokomieji ženklai – ostmarkės ir ostrubliai, taip pat kursuojančios Lietuvoje vokiečių valstybės markės keičiami į litus per 3 mėnesius nuo piniginio vieneto įvedimo dienos finansų, prekybos ir pramonės ministro kiekvieną savaitę ar dažniau nustatomu kursu. Įvedus litą, visi aktai, dokumentai, skolų ir pasižadėjimų raštai, depozitai, įvairios sutartys, apmokėjimai ir atsiskaitymai daromi litais. Anksčiau sudaryti ostmarkėmis, ostrubliais, arba kitais piniginiais vienetais dokumentai ir aktai, vienai pusei reikalaujant, pildomi litais įmokėjimo termino dienos kursu.
Po kelių dienų, 1992 metais rugpjūčio 11 dieną buvo patvirtintas Lietuvos banko įstatymas. Nepraėjus nė mėnesiui, 1992 metais rugsėjo 10 dieną, Lietuvos bbankui dar nepradėjus oficialiai veikti, jau buvo išleisti vadinamieji laikinieji banknotai – litai.
1922 metais 27 dieną įvyko pirmasis ir steigiamasis Lietuvos banko akcininkų susirinkimas, kuriame buvo išrinkta banko valdyba ir kiti valdymo bei kontrolės organai. Visos visuomenės neišpirktos akcijos atiteko Lietuvos iždui. Tokiu būdu valstybės ižde atsidūrė beveik 4/5 visų akcijų. Dėl tokios padėties Vyriausybė įgavo lemiamą vaidmenį ir visuotiniuose akcininkų susirinkimuose. 1922 metais rugsėjo 28 dieną Lietuvos Respublikos prezidentas pirmuoju Lietuvos banko valdytoju paskyrė prof. V. Jurgutį, kuris iki tol dirbo užsienio reikalų ministrų. Ir 1992 metais spalio 2 dieną Lietuvos bankas su 5 tarnautojais pradėjo savo veiklą ir sėkmingai veikė iki 1940 metų bolševikinės okupacijos.
Šiuolaikinio Lietuvos banko atkūrimas
Lietuvos AT (Aukščiausiajai tarybai) paskutiniosios sesijos metu 1990 metais vasario 13 dieną priėmus Lietuvos banko įstatymą buvo priimtas nutarimas „Dėl Lietuvos banko įsteigimo“, skelbiantis, kad nuo 1990 metų kovo 1 dienos įsteigiamas Lietuvos bankas. Buvo tikėtasi, kad šis bankas bus TSRS valstybinio (emisijos) banko sudėtinė „suvereni“ dalis. Tačiau kaip pažymi ekonomistas doc. Vladas Terleckas (Pavainikio jubiliejus // Vakarinės naujienos. – 1992.03.12), Lietuvos valstybė ir Lietuvos bankas yra neperskiriama pora, vienybė dvejybėje. Be valstybingumo negalimas toks bankas, o be jo – valstybė. Kitaip valstybė gali būti satelitinė, negalinti įgyvendinti nepriklausomos ekonominės politikos. TTaigi 1990 metais kovo 11 dieną atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, po kelių dienų, t.y. 1990 metais kovo 13 dieną, Lietuvos Respublikos AT priima nutarimą paskirti Lietuvos banko valdybos pirmininku Bronių Povilaitį, buvusį 1988 – 1990 metais TSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinio banko valdybos pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Taigi po 50 metų pertraukos Lietuvos banko veikla buvo atnaujinta ir taip jis pradėjo ilgą bei sudėtingą kūrimosi kelią.
Li.etuvos bankui niekada nebuvo lengva. Net trumpoje jo istorijoje galime išskirti kelis etapus. Pirmasis jų apima laikotarpį nuo 1990 metų kovo 1 dienos vėl pradėjus savo veikla iki rugsėjo mėnesio, kai Lietuvos bankas buvo ignoruojamas, kai negavo nei patalpų, nei kapitalo. Jis pradėjo veiklą tuometinėje TSRS valstybinio banko padalinio patalpose. Paliktas vienui vienas Lietuvos bankas neįstengė rasti savo vietos bankų sistemoje. Todėl, nematydamas išeities, Bronius Povilaitis 1990 metais liepos 28 dieną atsistatydino iš Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigų. Nauju Lietuvos banko valdybos pirmininku 1990 metais liepos 31 dieną Lietuvos respublikos AT paskyrė AT deputatą Vilių Baldišį, kurį vėliau 1993 metais pakeitė Romualdas Visokavičius, o šį 1994 metais Kazys Ratkevičius ir pastarąjį – 1996 metais, dabartinis valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas.
Antrame etape, norėdami atsiribuoti nuo rublio, 1992 metais rugsėjo 16 dieną buvo priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos laikinųjų
pinigų – talonų įvedimo ir rublio išėmimo iš apyvartos“. 1992 metais spalio 1 dieną buvo įvesti Lietuvos respublikos laikinieji pinigai – talonai, ir pradėtas savarankiškos monetarinės politikos įgyvendinimas. Rubliai į talonus keitė santykiu 1:1.
Tačiau Lietuvos banko valdyba, suprasdama, kad laikinaisiais pinigais pasitenkinti negalima, parengė ir pateikė nutarimo projektą „Dėl lito įvedimo sąlygų“, kuris 1990 metais spalio 30 dieną buvo priimtas.
Siekiant santykinio kainų stabilumo ilgesniu laikotarpiu, 1994 metais. Lito patikimumo įstatymu litas buvo susietas su JAV doleriu fiksuotu kursu, ttaip pat numatyta, kad Lietuvos banko išleisti litai privalo ne mažiau kaip 100 procentų būti padengti aukso ir konvertuojamosios valiutos atsargomis, o pagrindinis litų emisijos šaltinis yra užsienio valiutos pardavimas Lietuvos bankui.
Lietuvai vis labiau integruojantis į Vakarus, plėtojantis ekonominiams ryšiams su Europos Sąjungos šalimis ir vykstant atitinkamiems pokyčiams prekybos valiutinėje struktūroje, 1999 m. nutarta litą perorientuoti nuo JAV dolerio prie euro, o 2001 metais priimti sprendimai dėl lito susiejimo su euru 2002 metais vasario 2 dieną, išlaikant fiksuotą valiutos kkursą.(2, 536-549 psl.)1.2 Šiuolaikinio Lietuvos banko valdymas ir struktūra
Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, du pavaduotojai ir du nariai.
Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas. Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria Seimas Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos ppirmininko pavaduotojus ir valdybos narius devyneriems metams skiria Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu.
Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko vienuolika departamentų: Ekonomikos, Statistikos, Rinkos operacijų, Kredito įstaigų priežiūros, Tarptautinių ryšių, Mokėjimo sistemų, Kasos, Apskaitos, Informacinių technologijų, Ūkio, Vindikacijos.; penki savarankiški skyriai: Vidaus audito, Juridinis, Organizacijos ir personalo, Bendrasis, Ryšių su visuomene ir Lietuvos banko įstaigos Kaune ir Klaipėdoje. Žemiau esančiame 1 paveiksle pateiksime valdymo struktūros schemą.
1 paveikslas „Lietuvos banko valdymo struktūra“
Valdyba
Taigi, kaip buvo minėta anksčiau, Lietuvos banko valdyba sudaro:
Pirmininkas – REINOLDIJUS ŠARKINAS (skirimas penkeriems metams Seimu, prezidento teikimu);
Pirmininko pavaduotojas – DARIUS PETRAUSKAS (skiriamas devyneriems metams Prezidentu, Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu);
Pirmininko pavaduotoja – RAMUNĖ VILIJA ZABULIENĖ (skiriama devyneriems metams Prezidentu, Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu);
Valdybos narys – AUDRIUS MMISEVIČIUS
Valdybos narys – VAIDIEVUTIS GERALAVIČIUS
Departamentai ir jų funkcijos
Ekonomikos – analizuoja ekonomikos, ypač kainų ir finansų rinkų, raidą ir jų tendencijas (Direktorius Raimondas Kuodis).
Statistikos – renka, apdoroja ir teikia pinigų ir bankų, mokėjimų balanso bei kitą statistinę informaciją (Direktorius Rimantas – Juozas Vaicenavičius).
Rinkos operacijų – valdo šalies oficialiąsias tarptautines atsargas (Direktorius Arvydas Kregždė).
Kredito įstaigų priežiūros – prižiūri, ar kredito įstaigos vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus bei tarptautinius rekomenduojamus saugios ir patikimos bankininkystės standartus (Direktorius Kazimieras Ramonas).
Tarptautinių ryšių – uužtikrina Lietuvos banko dalyvavimą Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungos procesuose, Lietuvos banko atstovavimą tarptautinėse institucijose (Direktorius Stasys Kropas).
Mokėjimo sistemų – užtikrina tarpbankinės lėšų pervedimo bei atsiskaitymų sistemos funkcionavimą, nuolatinį jos tobulinimą (Direktorius Alis Jaramaitis).
Kasos – užtikrina kokybiškų ir saugių grynųjų pinigų išleidimą ir susidėvėjusių išėmimą iš apyvartos, komercinių bankų kasinio aptarnavimo vykdymą (Direktorius Liudas Jonikas).
Apskaitos – tvarko apskaitą, rengia finansinę atskaitomybę (Direktorė Birutė Rakauskienė).
Informacinių technologijų – rengia ir įgyvendina banko informacinių technologijų strategiją, administruoja banko informacines sistemas (Direktorius Raimundas Baracevičius).
Ūkio – sudaro optimalias darbo sąlygas darbuotojams, užtikrina ilgalaikio materialaus turto reikiamą techninę būklę ir eksploatavimą (Direktorius Vaclovas Litvinas).
Vindikacijos – užtikrina kompleksinę Lietuvos banko turto, saugomų vertybių, darbuotojų ir informacijos apsaugą (Direktorius Vytautas Leipus).
Savarankiški skyriai ir jų funkcijos
Vidaus audito – audituoja visą banko veiklą, teikia rekomendacijas dėl veiklos tobulinimo bei vidaus kontrolės sistemos efektyvumo(Viršininkas Jurgis Balaišis).
Juridinis – teisinėmis priemonėmis padeda vykdyti ir realizuoti Lietuvos banko funkcijas ir teises (Viršininkė Genė Čeponytė).
Organizacijos ir personalo – įgyvendina Lietuvos banko personalo ir organizacijos valdymo politiką, koordinuoja strateginį veiklos planavimą banke (Viršininkas Mindaugas Vinkus).
Bendrasis skyrius – organizuoja visus su raštvedyba susijusius reikalus bei bendrųjų reikalų tvarkymą (Viršininkė Ramunė Gražulytė).
Ryšių su visuomene – teikia informaciją visuomenei bei žiniasklaidai apie Lietuvos banko veiklą(Viršininkas Kęstut.is Vanagas).
Lietuvos banko įstaigos iir jų paskirtis:
Skyriai Kaune (Valdytojas Antanas Ivanauskas) ir Klaipėdoje (Valdytojas Evaldas Lukauskas) – aptarnauja jiems priskirtų šalies zonų komercinius bankus, jų skyrius grynaisiais pinigais. (4)2. Centrinio banko vaidmuo Lietuvos ekonomikoje
Šiame skyriuje aptarsime pagrindinį Lietuvos centrinio banko tikslą, atliekamas funkcijas, misiją, pinigų politikos strategiją, palūkanų normos reguliavimą, jos įgyvendinimo priemones ir pan. Lietuvos banko veikla dažniausiai vykdoma šiais būdais: kontroliuojant pinigų pasiūlą (monetaristų požiūris), arba keičiant palūkanų normą (keinsistų požiūris), bei taikant tam tikras priemones. Iš to, galime spręsti, kad Lietuvos bankas atlieka pagrindinį vaidmenį mūsų šalies ekonomikos kūrime, stabilumo bei ekonominio augimo užtikrinime (centrinis bankas, vykdydamas savo politiką siekia visiško užimtumo, infliacijos lygio sumažinimo, visiško išteklių panaudojimo ir pan.).2.1 Lietuvos banko misija, pagrindinis tikslas ir jo siekimas
1. Lietuvos banko įstatyme suformuluotas pagrindinis banko tikslas – Lietuvos Respublikos pinigų stabilumas – turi du aspektus, t.y. vidinį ir išorinį pinigų stabilumą. Vidinis lito stabilumas reiškia jo perkamosios galios stabilumą arba palyginti pastovias kainas, tuo tarpu išorinis stabilumas yra tvirtas lito kursas stiprių užsienio valiutų (pirmiausia tų šalių, su kuriomis vyksta intensyvi prekyba) atžvilgiu. Siekdamas šio tikslo, Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų.
2. Lietuvos bankas, neatsižvelgdamas į pasirinktą pinigų emisijos ir valiutos kurso režimą, pirmiausia orientuosis į iišorinį lito stabilumą. Šią orientaciją diktuoja Lietuvos ekonomikos pobūdis. Lietuva yra maža valstybė, kuri vykdo atviros ekonomikos politiką ir sparčiai integruojasi į Europos Sąjungą.
Tokiomis sąlygomis “plaukiojantis” lito kursas, o juo labiau lito devalvavimas, būtų nepriimtinas Lietuvos ekonomikai, kadangi apsunkintų įmonių veiklos planavimą, pabrangintų importuojamas žaliavas ir nulemtų aukštesnį paskolų palūkanų lygį. Kita vertus, laikinai pagerėtų Lietuvos prekių eksporto sąlygos. Tačiau dėl palyginti didelio Lietuvos importo kainų nelankstumo, eksporto padidėjimas gali neatsverti importo augimo, todėl pablogėtų užsienio prekybos balansas.
Jeigu lito kurso pokyčiai būtų sunkiai prognozuojami, susvyruotų užsienio subjektų pasitikėjimas mūsų finansų sistemos stabilumu ir sumažėtų užsienio kapitalo investicijų. Valstybė patirtų nuostolių, grąžindama paskolas ir mokėdama palūkanas užsienio valiuta. Todėl lito nuvertėjimas trukdytų Lietuvai įgyvendinti Mastrichto sutartyje nustatytus įstojimo į Europos valiutų sąjungą konvergencijos kriterijus. Atsisakius fiksuoto lito kurso, kaip monetarinio “inkaro”, būtų sudėtinga vykdyti nuoseklią ekonomikos stabilizavimo politiką.
Ypač pavojinga tai, kad litui atpigus užsienio valiutų atžvilgiu, padidėtų infliacija ir sumažėtų gyventojų realiosios pajamos, o tai gali sukelti socialinių neramumų ir apsunkinti ekonomikos reformas.
3. Lietuvos bankas, orientuodamasis į išorinį lito stabilumą ir susiedamas jį su stipresne užsienio valiuta (valiutų krepšeliu), gali veiksmingai prisidėti ir prie kainų stabilizavimo, kadangi valiutos kurso fiksavimas iš pradžių padėtų vietines kainas priartinti prie pasaulinių, o po to
leistų “importuoti” iš išsivysčiusių užsienio valstybių mažesnę infliaciją.
4. Fiksuoto lito kurso pranašumų nereikėtų priskirti valiutų valdybai, kurią galima traktuoti kaip fiksuoto valiutos kurso režimo priedą. Mūsų šalyje įdiegtas valiutų valdybos modelis atėmė galimybę Lietuvos bankui adekvačiai reaguoti į įvykius pinigų ir paskolų rinkoje bei reguliuoti bankų sistemos likvidumą, išlyginti staigius pinigų kiekio svyravimus, vykdant sterilizavimo operacijas. Kai užsienio valiutos srautai į mūsų šalį buvo dideli, Lietuvos bankui teko sparčiai didinti pinigų kiekį, apsunkinant kainų stabilizavimą (pavyzdžiui, 1994 m. balandžio-gruodžio mėn. rrezervinių pinigų kiekis padidėjo 49,6 proc.), o prasidėjus valiutos nuotėkiui, centrinis bankas mažino litų kiekį ir sukėlė jų trūkumą (pavyzdžiui, 1996 m. sausio-rugsėjo mėn. rezervinių pinigų kiekis sumažėjo 0,3 proc.).
Kaip rodo Lietuvos patirtis, valiutų valdyba suvaržė adekvačius Lietuvos banko veiksmus kilus bankų krizei, kai nebeveikė tarpbankinė paskolų rinka ir prasidėjo masinis indėlių atsiėmimas. Tokioje situacijoje aktyvus centrinis bankas būtų pajėgus atlikti paskutinio likvidumo šaltinio funkciją, teikdamas mokiems bankams lengvai realizuojamomis vertybėmis užtikrintas paskolas.
5. Taigi centrinis bankas gali geriau negu valiutų vvaldyba įgyvendinti Lietuvos banko įstatyme suformuluotus tikslus – siekti lito stabilumo, užtikrinant patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą. Tai siejasi su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997- 2000 metų veiklos programa, kurioje numatoma pamažu atsisakyti valiutų valdybos modelio ir nuosekliai pplėtoti Lietuvos ba.nko pinigų politikos funkciją ir priemones.
6. Lietuvos bankas laipsniškai plėtos pinigų politikos funkciją, imdamasis svarbesnio vaidmens bei didesnės atsakomybės šalies ekonomikos raidoje. Šis procesas gali būti sėkmingas tik tada, jeigu kartu bus užtikrintas demokratinėms valstybėms būdingas valdžių kompetencijos pasidalijimas: parlamentas leidžia įstatymus, vyriausybė vykdo užsienio, ekonomikos ir socialinę politiką, o centrinis bankas rūpinasi pinigų sistemos stabilumu, būdamas juridiškai ir faktiškai nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios.
7. Lietuvos banko kaip šiuolaikinio centrinio banko plėtra taip pat neįmanoma be užsienio, tarptautinių organizacijų, įmonių ir gyventojų pasitikėjimo jo politika. Šį pasitikėjimą galima įgyti tik nuoseklia ir tvirta banko pozicija įvairiais ekonominės politikos klausimais. Lietuvos bankas turi tapti ne tik reguliavimo ir kontrolės, bet ir mokslinių tyrimų bei prognozavimo funkcijas atliekančia institucija, priimančia sprendimus ppatikimos statistinės-analitinės informacijos pagrindu.
8. Lietuvos banko misija – leisti Lietuvos Respublikos pinigus ir siekti jų stabilumo, vykdant visas centrinio banko funkcijas ir naudojant įvairias pinigų politikos priemones; užtikrinti efektyvų bei patikimą pinigų, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą. Lietuvos bankas turi atlikti aktyvų ir autoritetingą vaidmenį, vykdant šalies ekonominę politiką, remdamas Vyriausybės veiksmus tiek, kiek tai neprištarauja jo pagrindiniam tikslui. (4,5)2.2 Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai ir funkcijos
Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai:
• Parengti ir įgyvendinti šalies ekonominę strategiją pinigų apyvartos, kredito, atsiskaitymų ir valiutinių ssantykių srityje;
• Reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą;
• Vykdyti pinigų ir emisijos politiką;
• Nustatyti ir reguliuoti šalies piniginio vieneto kursą.
Pagrindinės Lietuvos banko funkcijos
Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas:
• vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;
• formuoja ir vykdo pinigų politiką;
• nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;
• valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
• atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
• išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
• kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;
• renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą;
• nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
• skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą. (4 ir 2, 545 psl.)2.3 Pinigų emisija
Pinigų emisija – tai pinigų išleidimas ir išėmimas iš apyvartos. Pinigų emisijos teisę turi tik Lietuvos bankas. Jis išleidžia ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus, taip pat nustato jų nominalus, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, pakeičia juos kitais, organizuoja pinigų gaminimą, ggabenimą bei saugojimą, nustato susidėvėjusių ir sugadintų pinigų išėmimo iš apyvartos, jų keitimo bei naikinimo tvarką, sudaro atsarginius banknotų ir monetų fondus, atlieka litų banknotų ir monetų bei centų monetų ekspertizę.
Šiuo metu apyvartoje cirkuliuoja 1, 2, 5, 10, 20, 50, 100, 200 ir 500 litų banknotai ir 1,2,5, 10, 20, 50 centų bei 1, 2 ir 5 litų monetos.
Litų banknotai pagaminti senas pinigų spausdinimo tradicijas turinčiose banknotų spausdinimo kompanijose, yra šiuolaikiški ir apsaugoti naujausiomis pinigų apsaugos priemonėmis. Litų ir centų monetos yra kaldinamos valstybės įmonėje „Lietuvos monetų kalykla“ laikantis pasaulyje egzistuojančių monetų kaldinimo standartų bei naudojant naujausias technologijas. (4)2.4 Pagrindinės Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo nuostatos
Pagrindinės Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo nuostatos skirtos viešai išaiškinti Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo politikos tikslus, pagrindinius principus.
Nuostatos numato, kad valdant užsienio atsargas būtina užtikrinti tokį likvidžių finansinių išteklių kiekį, kurio bet kada pakaktų vidaus valiutų rinkoje vykdyti intervencijas, skirtas išlaikyti fiksuotą nacionalinės valiutos kursą bazinės valiutos atžvilgiu. Siekiant šio tikslo, užsienio atsargos valdomos pirmiausia vadovaujantis likvidumo ir saugumo principais. Patenkinus šių principų keliamus reikalavimus, vadovaujamasi pelningumo principu, t.y. jos investuojamos taip, kad per ilgą laikotarpį būtų siekiama gauti kuo didesnę grąžą.
Lietuvos bankas, kaip ir kiti centriniai bankai neišvengiamai susiduria su užsienio valiutos kkurso rizika, todėl užsienio atsargos laikomos ta valiuta, kurios atžvilgiu nacionalinė valiuta yra fiksuota (eurais).
Lietuvos bankas užsienio atsargas skirsto į dvi pagrindines dalis – likvidumo ir investicinį portfelius, kuriems taikomos atskiros investavimo strategijos.
Likvidumo portfelyje esančios užsienio atsargos pirmiausia yra skirtos užtikrinti Lietuvos banko operatyvaus likvidumo poreikį, daugiausiai sąlygojamą Lietuvos banko operacijų vidaus valiutų rinkoje. Todėl, formuojant šio portfelio investavimo strategiją, taikomas trumpas – 1 mėnesio – investavimo laikotarpis.
Investicinio portfelio investavimo strategijos atžvilgiu kur kas labiau sureikšminamas pelningumo reikalavimas. Nustatant investicinio portfelio investavimo strategiją, taikomas 1 metų investavimo laikotarpis.
Atsižvelgiant į tai, kad esant globaliems ekonominiams ar politiniams sukrėtimams, aukso atsargos šiuolaikinėje finansų sistemoje atlieka galutinio rezervo šalies būtiniausiems poreikiams tenkinti funkciją, Lietuvos bankas turimo aukso atsargų kiekio, išskyrus galimą dalies užsienio atsargų perdavimą Europos centriniam bankui auksu, keisti neketina.
Lietuvos bankas užsienio atsargas investuoja skaidriose, reguliuojamose, didelėse ir likvidžiose finansų rinkose, kuriose sklandžiai ir efektyviai gali būti atliekamos užsienio atsargų valdymo operacijos. (4)2.5 Kreditų įstaigų priežiūra
Kredito įstaigų priežiūros tikslas – stebėti ar kredito įstaigos vykdo įstatymų ir Lietuvos banko teisės aktų nustatytus, bei Tarptautinių apskaitos standartų (TAS) ir Bazelio komiteto sprendimų rekomenduojamus saugios ir patikimos bankininkystės standartus.2.5.1 Bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai ir reikalavimai
Lietuvos Respublikos bankų įstatyme yra nustatyti bankų veiklos riziką
ribojantys normatyvai, kuriuos privalo vykdyti visi Lietuvos komerciniai bankai. Normatyvų dydžius ir jų apskaičiavimo metodiką nustato Lietuvos bankas. Yra nustatyti šie veiklos riziką ribojantys normatyvai: kapitalo pakankamumo, likvidumo, maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais, maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui ir didelių paskolų normatyvai. Lietuvos bankas teisės aktais gali nustatyti kitus normatyvus, neprieštaraujančius Bazelio bankų priežiūros komiteto rekomendacijoms ir Europos Sąjungos direktyvoms:
• Kapitalo pakankamumo normatyvas – banko skaičiuotino kapitalo ir turto (aktyvų) bei nebalansinių įsipareigojimų, įvertintų pagal riziką santykis, turi bbūti ne mažesnis kaip 8 procentai.
• Likvidumo normatyvas – banko likvidaus turto santykis su einamaisiais įsipareigojimais negali būti mažesnis negu 30 procentų.
• Maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais normatyvas – leidžiamas bendrosios (išskyrus eurus) atviros pozicijos dydis – ne daugiau kaip 25 procentų banko kapitalo, o vienos valiutos (išskyrus eurus) ar tauriųjų metalų atviros pozicijos dydis – ne daugiau kaip 15 procentų banko kapitalo.
• Maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui normatyvas – paskolų suma vienam skolininkui neturi viršyti 25 procentų bbanko kapitalo.
Paskolų suma, suteikta jį patronuojančiai įmonei, kitoms šios patronuojančios įmonės dukterinėms įmonėms arba savo paties dukterinėms įmonėms, kiekvienam skolininkui negali viršyti 75 procentų banko kapitalo, jeigu Lietuvos bankas vykdo konsoliduotą visos finansinės grupės priežiūrą. Jeigu Lietuvos bankas nevykdo konsoliduotos vvisos finansinės grupės priežiūros, paskolos suma, banko suteikta jį patronuojančiai įmonei, kitoms šios patronuojančios įmonės dukterinėms įmonėms arba savo dukterinėms įmonėms, kiekvienam skolininkui negali viršyti 20 procentų banko kapitalo.
• Didelių paskolų normatyvas – banko suteiktų didelių paskolų bendroji suma neturi viršyti 800 procentų banko kapitalo. (4)2.6 Lietuvos banko pinigų (monetarinės) politikos strategija
Lietuvos banko pinigų politikos strategiją nuo 1997 metų apibrėžia jo Pinigų politikos programa 1997-1999 m., kuri:
• pabrėžia būtinybę perorientuoti lito kursą ir jo susiejimo bazinę valiutą – JAV dolerį pakeisti Euro, išsaugojant fiksuoto lito kurso režimą;
• numato laipsnišką pinigų politikos priemonių (pirmiausia – atvirosios rinkos operacijų) plėtrą ir valiutų valdybos likvidavimą de facto;
• sukuria prielaidas Lietuvos pinigų sistemai ir jos reguliavimo politikai atitikti ES bei EPS narystės reikalavimus.
Žvelgiant retrospektyviai, LLietuvos bankas ėmė siekti Vakarų šalių centriniams bankams įprasto galutinio pinigų politikos tikslo – kainų stabilumo – netrukus po laikinojo piniginio vieneto talono įvedimo, t.y. 1993 m. pradžioje. Iš pradžių kainų stabilumo buvo siekiama reguliuojant pinigų kiekį. 1993 m. pabaigoje -1994 m. pradžioje tarpinis pinigų politikos tikslas buvo kas ketvirtį nustatomi pinigų atsargos (P0) orientyrai. Suprantama, kad reguliuojant pinigų kiekį neįmanoma tuo pačiu metu užtikrinti nekintamo valiutos kurso, nors faktiškai šiuo trumpu laikotarpiu lito ir JAV dolerio kursas tarpbankinėje valiutų bbiržoje buvo stebėtinai stabilus (tai paaiškinama palyginti ramia valiutų rinkos būkle). (5)
1994 m. balandžio mėn. įsigaliojus Lito patikimumo įstatymui ir valiutų valdybos modeliui tarpinis pinigų politikos tikslas pasikeitė – juo tapo stabilus valiutos kursas bazinės valiutos – JAV dolerio – atžvilgiu. Priėmus Pinigų politikos programą 1997-1999 m. šis tikslas nepasikeitė, kadangi čia akcentuojama, jog Lietuvos bankas, neatsižvelgdamas į pasirinktą pinigų emisijos ir valiutos kurso režimą, sieks išorinio lito stabilumo. Manyta, kad stabilus lito kursas iš pradžių padėtų vietines kainas priartinti prie pasaulinių, o po to leistų importuoti iš išsivysčiusių užsienio valstybių mažesnę infliaciją. Tikrovė patvirtino šį argumentą, kadangi infliacija 1998 m. pabaigoje, palyginti su 1997 m. pabaiga, sudarė tik 2,4 proc. (4)
Tiesa, iki šiol galutinis Lietuvos banko pinigų politikos tikslas – kainų stabilumas nėra įtvirtintas juridiškai, kadangi šiuo metu galiojančiame Lietuvos banko įstatyme jis suformuluotas kiek abstrakčiau – kaip pinigų stabilumas, kuris apima tiek vidinį (kainų), tiek ir išorinį (valiutos kurso) stabilumą. Ir nors ilgalaikio konflikto tarp Šių dviejų stabilumo išraiškų nėra, naujosios Lietuvos banko įstatymo redakcijos projekte numatytas galutinis kainų stabilumo tikslas.
Čia reikėtų padaryti svarbią išlygą, kuri turi reikšmės šio darbo išvadoms ir sulaiko nuo pernelyg didelių lūkesčių. Nors teorijoje nėra galutinai atsakyta į klausimą, ar centrinis bankas turėtų ssiekti ne tik pinigų stabilumo, bet ir ekonomikos kilimo skatinimo, užimtumo didinimo, Europos Sąjungos centrinių bankų įstatymdavystėje ir praktikoje tendencija aiški – kiek galima siauriau apibrėžti pagrindinį centrinio banko tikslą, siekiant išvengti kelių, vienas kitam prieštaraujančių tikslų konflikto. Jau nuo 1993 metų, kai buvo įvesta nacionalinė valiuta litas, Lietuvos bankas ėmė laikytis koncepcijos – prisidėti prie stabilios ir dinamiškos ekonomikos plėtojimo, sukuriant svarbiausią jos prielaidą – stabilius pinigus. Šios koncepcijos jis laikosi ir iki dabar. Tariamas aktyvizmas gali pabloginti visų minėtų tikslų įgyvendinimo galimybes. Suprantama, jog pasirinkus tokią pinigų politikos strategiją daugiau atsakomybės šalinant makroekonominius disbalansus tenka fiskalinei ir pajamų politikai. (4)
Fiksuoto valiutos kurso režimo egzistavimas uždeda tam tikrą antspaudą ir Lietuvos banko taikomoms pinigų politikos priemonėms. Šiuo metu Lietuvos bankas naudoja keturias pinigų politikos priemones: 1) privalomųjų atsargų reikalavimus; 2) vertybinių popierių atpirkimo (repo) sandorius; 3) indėlių aukcionus ir 4) vienos nakties skolinimosi galimybes Lietuvos banke įkeičiant Vyriausybės vertybinius popierius (lending facility). Trys pastarosios priemonės buvo įdiegtos 1997-1998 m., įgyvendinant Pinigų politikos programą ir pe.reinant nuo valiutų valdybos prie aktyvesnės pinigų politikos.
Fiksuoto valiutos kurso sąlygomis centrinis bankas negali savarankiškai nustatyti palūkanų lygio, kurį pirmiausia lemia bazinės valiutos šalies (Lietuvos atveju – JAV) palūkanų lygis ir šalies rizikos priedas. TTačiau jis yra pajėgus išlyginti palūkanų normų svyravimus pinigų rinkoje, kuriuos sukelia nefundamentalūs veiksniai. Šie svyravimai gali lemti neramumus rinkoje ir apsunkinti grįžimą į pusiausvyros būklę, ypač, kai ji tebėra nepakankamai išvystyta ir integruota tarptautiniu mastu. Kuo žymesni palūkanų svyravimai tarpbankinėje rinkoje, tuo vidutinis palūkanų lygis yra aukštesnis, kadangi rinkos dalyviai įkalkuliuoja didesnį nestabilumo rizikos priedą. (5)
Lietuvos banko pinigų politikos priemonės skirtos atlikti Šioms funkcijoms:
• riboti nefundamentalių veiksnių sukeliamiems palūkanų lygio bei likvidumo svyravimams ir nukrypimams nuo fundamentaliais veiksniais apsprendžiamo lygio;
• palaikyti bankų sistemos likvidumui ir atsiskaitymų stabilumui;
• padėti išvengti staigaus oficialiųjų atsargų sumažėjimo, galinčio destabilizuoti pinigų sistemą;
• skatinti pinigų rinkos plėtrai, suteikiančiai bankams ir visai pinigų sistemai papildomą atsparumą;
• spartinti Lietuvos ekonomikos integracijai į Europos Sąjungą ir laipsniškai priartinti Lietuvos banką prie narystės Europos centrinių bankų sistemoje reikalavimų.
Kaip jau minėta, net ir fiksuoto valiutos kurso sąlygomis centrinis bankas yra pajėgus sušvelninti arba kompensuoti nefundamentalių veiksnių sąlygotus pinigų rinkos pokyčius, vykdydamas sterilizavimo operacijas (pinigų politikos priemonių panaudojimas priešinga kryptimi centrinio banko atliekamų valiutos keitimo operacijų rezultatams). Kaip ir kiti autoriai, mes manome, jog rinkos savireguliacija negali atstoti centrinio banko pinigų politikos priemonių sistemos, naudojamos anticikliškai.
Šiuo metu Lietuvos bankas susiduria su aktualiu makroekonominiu reiškiniu – hiperinfliacijos pasėkoje prarastų gyventojų indėlių kompensavimu, kurio mastai turi
reikšmingos įtakos šalies ekonomikos būklei. Bankų sistema nėra pakankamai imli didžiuliams likvidžių lėšų srautams, kadangi neįmanoma iš karto surasti tiek pagrįstų verslo projektų, kuriuos būtų galima kredituoti, o alternatyvaus investavimo galimybės vidaus rinkoje taip pat yra ribotos. Šiomis sąlygomis gyventojų santaupų atkūrimas skatina vartojimo ir einamosios sąskaitos dengimą oficialiosiomis atsargomis, ilgalaikį Lietuvos palūkanų lygio kritimą žemiau fundamentaliais veiksniais apspręsto lygio, kuris slopina vidaus taupymą, sąlygoja nepakankamai konservatyvią bankų politiką ir tuo pačiu mažina Lietuvos patrauklumą užsienio investicijoms. Todėl Lietuvos bankas ssau prieinamomis priemonėmis mėgina minimizuoti Šio socialiniais motyvais pagrįsto sprendimo makroekonominius kaštus.
Kitas veiksnys, kuris turės įtakos Lietuvos banko pinigų politikai netolimoje ateityje, yra 2000 m. pradžioje numatytas Iždo sąskaitų perkėlimas iš komercinių bankų į Lietuvos banką. Pagrindinis šio sprendimo motyvas ir privalumas yra didesnis Iždo lėšų saugumas centriniame banke. Kita vertus, jis destabilizuoja bankų korespondentinėse sąskaitose esančių pinigų likutį ir tuo pačiu pinigų bazės rodiklį, kuriam turės įtakos mokesčių ir kitų lėšų judėjimo į Vyriausybės sąskaitas ir iš jų dėsningumai. AAišku, tai objektyviai padidins anticiklinių pinigų politikos priemonių poreikį. (4)
Likvidumo perteklių bankų sistemoje absorbuojančių priemonių (pvz., indėlių aukcionų) panaudojimas nėra limituotas, tuo tarpu likvidumą didinančių priemonių (pirmiausia repo sandorių) apimtis neturi pažeisti Lito patikimumo įstatymo reikalavimo Lietuvos banko įsipareigojimus llitais visiškai padengti aukso ir konvertuojamos užsienio valiutos atsargomis. Kadangi šiuo įstatymu reikalaujama litų kiekį padengti bendrosiomis, o ne grynosiomis užsienio atsargomis, šiuo metu (1999 m. birželio mėn. pradžioje) perteklinis padengimas viršija 1,5 mlrd. Lt. T.okio limito “išsėmimas” yra sunkiai įsivaizduojamas net ir gerokai sudėtingesnėmis aplinkybėmis nei dabar. Komerciniuose bankuose sukaupta Vyriausybės vertybinių popierių atsarga birželio mėn. pradžioje viršijo 1,1 mlrd. Lt ir buvo visiškai pakankama atpirkimo operacijoms su Lietuvos banku vykdyti. Tiesa, tam tikrą pavojų makroekonominiam stabilumui kelia galimas didelių pinigų srautų judėjimas iš Lietuvos banko į komercinius bankus ir atvirkščiai, tačiau jo nereikėtų pervertinti dėl trumpalaikio tokių injekcijų pobūdžio. (4)
Bankų sistemos likvidumo palaikymas kaip pinigų politikos priemonių naudojimo funkcija yra įtvirtintas tiek Lietuvos banko įstatyme (8 str. 111 punktas), tiek ir Pinigų politikos programoje 1997-1999 m., kurioje numatyta, jog “pinigų politikos priemonėmis bus mėginama efektyviau reguliuoti bankų likvidumą, siekiant išvengti sutrikimų bankams atsiskaitant su klientais”. Šis principas taikytinas bankams, kurių likvidumo būklė yra sunki, tačiau jie yra mokūs, be to, jų atsiskaitymų sutrikimai gali neigiamai paveikti pasitikėjimą visa bankų sistema.
Oficialių užsienio atsargų dydis yra vienas iš pagrindinių makroekonominių rodiklių, kurį analizuoja vietos ir užsienio investuotojai bei visuomenė, vertindami Šalies finansų sistemos būklę ir perspektyvas. Todėl staigus arba nnuolatinis jo mažėjimas gali sukelti krizės lūkesčius ir tapti savaiminio jų išsipildymo veiksniu (self-fulfilling crisis). Kai kurių kylančių rinkų valstybių patirtis rodo, kad reikšmingas aukso ir konvertuojamos užsienio valiutos atsargų sumažėjimas didina nacionalinės valiutos devalvavimo tikimybę (Čekija (1997), Slovakija (1998)).
1996 m. pradžioje finansų sistemos sunkumų metu Lietuvos bankas jau buvo susidūręs su staigiu oficialių atsargų ir likvidumo bankų sistemoje sumažėjimu. Tuo metu Lietuvos bankas, vykdydamas aktyvias operacijas pinigų rinkoje ir atsisakęs “grynosios” valiutų valdybos principų, tapo reikšmingu stabilumo veiksniu. Pripažįstant centrinio banko vaidmenį paaštrėjusių finansinių problemų laikotarpiu, negalima nuneigti ir kitos, ne mažiau svarbios jo užduoties – krizių profilaktikos. (4)
Lietuvos bankas negali užkirsti kelio ilgalaikiam, struktūriniam oficialių atsargų mažėjimui, pvz., kai mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficito nekompensuoja kapitalo sąskaitos perteklius. Tačiau Lietuvos bankas gali pristabdyti arba paskirstyti laiko atžvilgiu jo sumažėjimą dėl laikinio pobūdžio veiksnių: laikino likvidumo pertekliaus bankų sistemoje, kuris keičiamas į valiutą, žemiau fundamentalaus lygio sumažėjusių palūkanų normų, kurios skatina ‘’bėgimą” nuo nacionalinės valiutos.
Lietuvos banko pinigų politikos priemonės, didindamos pinigų rinkos stabilumą, sudaro sąlygas Lietuvos finansų ir visų pirma pinigų rinkos plėtrai. Supažindindamas rinkos dalyvius su savo pinigų politikos strategija ir priemonių sistema bei tapdamas tarpbankinės rinkos dalyviu, kurio veikla yra skaidri ir iš anksto prognozuojama, centrinis bankas ggali suteikti papildomą atsparą bankams, vykdantiems tarpbankinio skolinimo bei skolinimosi operacijas. Lietuvos bankas prisidėjo prie pinigų rinkos plėtros ir tiesiogiai, kurdamas teisinę bei atsiskaitymų infrastruktūrą naujiems finansų instrumentams (pvz., repo sandoriams).
Lietuvos bankas pinigų politikos priemones tobulina ir planuoja, atsižvelgdamas į pasaulines tendencijas, pirmiausia kreipdamas dėmesį į Europos Sąjungos Šalių patirtį. Tuo tikslu analizuojamos Europos centrinių bankų sistemos pinigų politikos priemonių pritaikymo galimybės Lietuvoje.
Tačiau ECB yra didelės ekonomikos centrinis bankas, kuris, siekdamas galutinio tikslo – kainų lygio stabilumo Euro zonoje, orientuojasi ne į stabilų Euro kursą, bet į Euro pinigų sistemos vidaus rodiklius, t.y. infliaciją bei pageidaujamą Eurų kiekio prieaugį, tuo tarpu Lietuvos bankas yra mažą ekonomiką atstovaujantis centrinis bankas, veikiantis fiksuoto valiutos kurso sąlygomis. Todėl Lietuvos bankas vykdo pinigų politikos harmonizavimą ne perim.damas ECB pinigų politikos strategiją, o suartindamas konkrečias pinigų politikos priemones su ECB reikalavimais. Lietuvos bankas neturėtų kopijuoti ECB priemonių, o taikyti jas, atsižvelgdamas į Lietuvos pinigų sistemos situaciją ir objektyvius jos poreikius. (4, 5)2.7 Lietuvos banko pinigų (monetarinės) politikos įgyvendinimo priemonės
Šiame skyriuje panagrinėsime Lietuvos banko pinigų politikos įgyvendinimo priemones. Šiais laikais jų yra daugiau, bet mes panagrinėsime tik trys, kurios būdingos mūsų šalies centriniam bankui. Tai atvirosios rinkos operacijos (dažniausiai taikomos šiais laikais), privalomosios atsargos arba rezervų rreglamentavimas ir diskonto norma.2.7.1 Atvirosios rinkos operacijos
Atvirosios rinkos operacijos – tai svarbiausia pinigų pasiūlos kontrolės priemonė. Tai Centrinio banko vertybinių popierių pirkimai ir pardavimai finansų rinkose.
Terminas „Atvirosios rinkos operacijos“ reiškia, jog valstybines obligacijas Lietuvos centrinis bankas perka ir parduoda atviroje rinkoje, t.y. komerciniai bankai, firmos, namų ūkiai gali jas pirkti. Išanalizuosime, kaip šie valstybinių vertybinių popierių pirkimai ir pardavimai veikia komercinių bankų perteklinius rezervus.
Vertybinių popierių pirkimas. Tarkime, Lietuvos bankas priėmė sprendimą pirkti valstybines obligacijas atviroje rinkoje. Jas galima pirkti iš komercinių bankų arba žmonių, bet kuriuo atveju rezultatas bus tas pats – komercinių bankų rezervai didėja. Paseksime, kaip Lietuvos bankas superka valstybines obligacijas iš komercinių bankų:
a) komerciniai bankai parduoda dalį savo vertybinių popierių Lietuvos bankui;
b) Lietuvos bankas apmoka šiuos vertybinius popierius, ir jų suma padidina komercinių bankų rezervus.
Komercinių bankų balansas keičiasi kaip parodyta 2 paveiksle. Rodyklė į viršų rodo, kad vertybinius popierius komerciniai bankai atidavė Lietuvos bankui, todėl jų aktyvuose jie minusuojami, o pliusuojami Lietuvos banko aktyvuose. Rodyklė žemyn rodo, kad Lietuvos bankas perdavė rezervus komerciniam bankui, todėl yra pliusas prie komercinio banko aktyvų. Pliusas Lietuvos banko pasyvuose rodo, kad komercinio banko rezervai padidėja. Šio sandėrio svarbiausias momentas tas, kad, superkant iš komercinių bankų vertybinius popierius, jų rezervai ir
kartu kreditavimo galimybės didėja. Jeigu Lietuvos centrinis bankas superka vertybinius popierius iš žmonių, įtaka komerciniams bankams yra ta pati. Tarkime, kad firma „Senukai“ turi kelis valstybės vertybinius popierius ir nori juos parduoti atviroje rinkoje. Tuomet:
a) firma perduoda vertybinius popierius Lietuvos bankui, ir gauna Lietuvos banku išrašyta čekį;
b) šį čekį firma padeda į savo sąskaitą bet kuriame komerciniame banke;
c) komercinis bankas pateikia šį čekį Lietuvos bankui. Lietuvos bankas padidina šio komercinio banko rezervus (3 paveikslas).
Šiame sandėryje galima pastebėti du svarbiausius momentus. Visų pirmą, kai LLietuvos bankas superka valstybinius popierius iš komercinio banko, rezervai didėja ir kreditavimo galimybės didėja (pliusas prie rezervų). Antrą, pinigų pasiūla kyla superkant vertybines obligacijas, nepriklausomai nuo to, ar padidėja komercinių komercinių bankų rezervai. Pinigų padaugėjimas padidino sąskaitos (pliusas komercinio banko indėliuose). Kadangi neterminuotus indėlius „Senukai“ priima kaip aktyvus, balanse jie padidėja.
Galima pastebėti skirtumus, kai Lietuvos bankas superka vertybinius popierius iš komercinio banko sistemos ir iš žmonių bei firmų. Jeigu komercinis bankas parduoda vertybinius popierius Lietuvos bankui, tai komercinio banko faktiški rrezervai ir pertekliniai rezervai padidėja visa perkamos obligacijos suma (4 paveikslas, viršutinė dalis), t.y. 1000 Lt, ir, esant 20% privalomųjų rezervų normai, pinigų pasiūla padidėja iki 5000 Lt. Jeigu Lietuvos bankas superka vertybinius popierius iš firmų, tai jis atitinkamai didina kkomercinių bankų rezervus, bet kartu didina ir einamąsias sąskaitas. Pavyzdžiui, kai rezervų norma 20%, padidina pinigų pasiūlą 5000 Lt, t.y. jeigu Lietuvos bankas perka 1000 Lt obligaciją iš firmų, tai 200 Lt – reikalaujamas privalomas rezervas, o 800 Lt – perteklinis rezervas, taigi komercinis bankas gali išplėsti pinigų pasiūlą 4000 Lt, juos skolindamas (4 paveikslas, apatinė dalis. Šie 4000 Lt plius einamoji sąskaita 1000 Lt iš viso sudaro 5000 Lt naujų banko pinigų.
Abiem atvejais bendras rezultatas yra tas pats: kai Lietuvos bankas perka vertybinius popierius atviroje rinkoje, komercinio banko rezervai didėja. Jeigu bankai savo perteklinius rezervus skolina, pinigų pasiūla didėja. Kaip matome iš 4 paveikslo, jei Lie.tuvos bankas perka 1000 obligaciją, tai padidins pinigų kiekį 5000 Lt, nepriklausomai nuo tto, ar obligacija perkama iš komercinių bankų, ar iš firmų.
Vertybinių popierių pardavimas analogiškai turėtų mažinti komercinių bankų rezervus. Tarkime, Lietuvos bankas parduoda vertybinius popierius komerciniams bankams atviroje rinkoje:
a) Lietuvos bankas perduoda vertybinius popierius, kuriuos įsigyja komercinis bankas;
b) Komercinis bankas sumoka už šiuos vertybinius popierius – išrašo čekį savo indėliams Lietuvos bankui, t.y. rezervams, juos sumažindami (5 paveikslas).
Iš esmės rezultatas gaunamas tas pats, jeigu Lietuvos bankas parduotų vertybinius popierius firmoms. Tarkime, kai „Senukai“ perka valstybinius vertybinius popierius atviroje rinkoje, tai:
a) Lietuvos bankas parduoda vertybinius ppopierius firmai „Senukai“, kuri sumoka čekiu, išrašytu komerciniame banke;
b) Lietuvos bankas užskaito šį čekį ir sumažina komercinio banko rezervus;
c) Komercinis bankas grąžina „Senukams“ jų čekį, sumažindamas ta suma einamąją sąskaita (6 paveikslas).
Nesunku pastebėti, kad kai Lietuvos bankas parduoda 1000 Lt vertybinį popierių komerciniam bankui, jie savo perteklinius ir privalomus rezervus sumažina 1000 Lt, o kai tos pačios vertės obligacijos parduodamos firmoms, – pertekliniai rezervai sumažėja 800 Lt, kadangi parduodant obligaciją, sumažėja einamoji sąskaita (atvirkščiai supirkimui). Šiuo atveju obligacijos pardavimas firmoms reiškia, kad komercinių bankų sistema sumažino einamąsias sąskaitas 1000 Lt, sušvelnindamas perteklinių rezervų sumažėjimą 200 Lt. Tačiau abiem atvejais esminiai rezultatai tokie pat – komercinių bankų rezervai mažėja.
Kas skatina komercinius bankus ir firmas pirkti ir parduoti valstybinius vertybinius popierius? Obligacijų kainos ir palūkanos rinkoje yra atvirkščiai proporcingos. Obligacija – tai vertybinis popierius, pagal kurį tam tikrą laikotarpį mokamos pastovios palūkanos. Obligacijos kaina nustatoma taip:
čia PB – obligacijos kaina;
R1 – pirmųjų metų pajamos;
i – rinkos palūkanų norma;
M – normalioji obligacijos vertė.
Kai Lietuvos bankas numato supirkti obligacijas, jų paklausa padidėja, – kainos didėja, o palūkanos mažėja. Tai skatina vertybinių popierių savininkus parduoti juos Lietuvos bankui. Ir atvirkščiai, kai Lietuvos bankas numato juos parduoti, vertybinių popierių pasiūla didėja, kaina mažėja, ppalūkanos didėja, – jų pirkimas spartėja. Taigi atviros rinkos operacijos yra pagrindinė pinigų pasiūlą reguliuojanti priemonė, kadangi jomis nesunku kontroliuoti situaciją, jos yra lanksčios, sandoriai gali būti dinamiški, juos įgyvendinti nesunku. (3, 237 psl. ir 1, 255-260 psl.)2.7.2 Privalomosios atsargos (rezervų reglamentavimas)
Privalomosios atsargos. Tai yra seniausiai, nuo 1991 m. naudojama Lietuvos banko pinigų politikos priemonė. Per visą jos egzistavimo laiką Lietuvos bankas laikėsi vienodos, nediferencijuotos privalomųjų atsargų normos politikos, nors normos dydis bei privalomųjų atsargų apskaičiavimo bazė buvo keičiama gana dažnai. Šiuo metu taikoma 10 procentų privalomųjų atsargų norma, kuri skaičiuojama nuo banko įsipareigojimų litais ir užsienio valiuta. Privalomosios atsargos nuo komercinio banko įsipareigojimų litais laikomos litais jo korespondentinėje sąskaitoje Lietuvos banke (reikalaujama išlaikyti lėšų vidurkį per mėnesį), tuo tarpu atsargos nuo įsipareigojimų užsienio valiuta laikomos Eurais arba JAV doleriais specialiose Lietuvos banko sąskaitose (atsargos papildomos arba sumažinamos kiekvieno kontroliuojamojo laikotarpio pradžioje). Lėšos bankų kasose į privalomąsias atsargas nėra įtraukiamos. Lietuvos bankas kompensacijų už privalomąsias atsargas bankams nemoka.
Atlikus Lietuvos palyginimus su kitomis Europos valstybėmis, paaiškėja, jog Lietuvos banko taikoma privalomųjų atsargų norma yra didesnė nei daugelyje Vakarų Europos valstybių, tačiau ji nėra išskirtinė Rytų ir Vidurio Europos valstybių kontekste. Tai galima paaiškinti panašia bankų sistemos likvidumo rizika, kurios amortizavimas yra vvienas iš privalomųjų atsargų taikymo tikslų. Todėl nenorėčiau sutikti su kai kuriais autoriais, kurie teigia, kad reikia nedelsiant sumažinti bankams nepelningų privalomųjų atsargų normą arba pradėti įskaityti į jas lėšas bankų sąskaitose. Tokio sprendimo galimybę greičiau reikėtų sieti su Lietuvos bankų veiklos aplinkos rizikos mažėjimu arba jų patiriamos tarptautinės konkurencijos aštrėjimu pirmiausia iš pusės tų valstybių, kurios taiko mažesnius privalomųjų atsargų reikalavimus. Kadangi Šie veiksnių aktualumas kol kas yra ribotas, ankstoka kalbėti apie privalomųjų atsargų normos sumažinimo ar kitokio reikalavimų Švelninimo pagrįstumą.
Atvirkščiai, nuvertėjusių gyventojų indėlių kompensavimo mąstai ir jo sukeliami makroekonominiai padariniai verčia apsvarstyti privalomųjų atsargų normos arba jų apskaičiavimo bazės padidinimo galimybę. Privalomųjų atsargų politikos sugriežtinimas būtų natūrali centrinio banko reakcija, kuria siekiama sterilizuoti likvidumo perteklių bankų sistemoje. Kita vertus, ji turėtų vienodą arba panašų poveikį visiems bankams, nepriklausomai nuo to, kaip likvidumo perteklius tarp jų pasiskirstytų, kas galėtų neigiamai atsiliepti kai kuriems mažesniems bankams. Todėl diskutuoti dėl privalomųjų atsargų padidinimo, mano nuomone, tikslinga tik tada, kai būtų išsemtos ARO ir kitų pinigų politikos priemonių galimybės.
Privalomosios atsargos, kai už jų laikymą netaikomos kompensacijos, tampa savotišku mokesčiu bankams, todėl pasigirsta nuomonių, kad Lietuvos bankui vertėtų už jas mokėti bent minimalaus dydžio palūkanas. Pasak jų, tai pakeltų mūsų bankų konkurentingumo lygį,
sumažintų priimamų indėlių ir teikiamų paskolų palūkanų maržą. Kaip pavyzdys pateikiamas Europos centrinis bankas, kuris už privalomųjų atsargų laikymą moka pagrindinėse refinansavimo operacijose taikomą palūkanų normą.
Nors įvairių Europos ir pasaulio valstybių patirtis Šioje srityje yra toli gražu nevienareikšmė, vargu ar Lietuvos bankas turėtų laikytis kategoriško neigiamo nusistatymo kompensacijų klausimu. Ypač nuodugniai reikėtų apsvarstyti tikslingumą mokėti palūkanas planuojant privalomųjų atsargų normos arba apskaičiavimo bazės padidinimą. Jeigu būtų nuspręsta mokėti kompensacijas, jų dydis neturėtų viršyti privalomųjų atsargų alternatyviųjų kaštų ir labai nukrypti nnuo bazinės valiutos (valiutų krepšelio) palūkanų lygio. (5 ir 3, 237 psl.)2.7.3 Diskonto norma
Lietuvos bankas, suteikdamas dalį komercinių bankų rezervų, sykiu tais pinigų ištekliais gali jiems ateiti į pagalbą, t.y. paskolinti pinigų. Nors tai atliekama vien įrašais atitinkamuose sąskaitose, paskola iš centrinio banko prilygsta gryniems pinigams ir komercinis bankas jos dėka padidina savo rezervus iki reikiamo lygio, užkerta kelią kartotinam pinigų pasiūlos sumažėjimui.
Centrinio banko nustatoma palūkanų norma, teikiant paskolas komerciniams bankams ar kitoms finansinėms institucijoms, vadinama diskonto norma. Apibrėžiant ją kkiekybiškai bei keičiant jos dydį siekiama reguliuoti pinigų pasiūlą – diskonto normą keliant, centrinio banko paskolos gavimo sąlygos, taigi ir komercinio banko kreditinių galimybių išplėtimas – suvaržomi, ją sumažinant – skatinami. Tiesa, kiekybiniu požiūriu centrinio banko paskolos daro įtaką komercinių bbankų rezervams labai nedaug, nes jos tesudaro apie 1% viso skolinamojo kapitalo. Tačiau centrinio banko kreditinė politika svarbi kitu atžvilgiu – į jo numatomą ir kas savaitę koreguojamą diskonto normą orientuojasi pramoninio ir finansinio pasaulio „bosai“ kaip į vieną iš vyriausybės ūkinių ketinimų rodiklių. Taigi diskonto normos poveikis rinkoje susiklostančiomis pinigų pasiūlos – paklausos sąlygoms yra nemažas. Pažymėkime, kad taip yra, jei vyriausybė vykdo aktyvią diskonto normos politiką (o taip ji elgiasi dažnai pirmiausia vadovaudamasi mokėjimų balanso interesais, t.y. siekdama pritraukti užsienio finansus į savo rinką), nes aukštesnė diskonto norma automatiškai suteikia palankesnes sąlygas pinigų bei užsienio valiutos indėlininkams – tos šalies vertybinių popierių pirkėjams. Esant ramesnei ūkio padėčiai, dažnai diskonto normos politika yra pasyvi – centrinis bankas tiesiog keičia jją taip, kad ji atitiktų rinkoje susiklosčiusią palūkanų norma.
Centrinis bankas gali dviem būdais reguliuoti kiekį, kurį skolina komerciniams bankams:
1. Jis gali pakeisti diskonto normą. Kuo didesnė diskonto norma, tuo mažiau komerciniai bankai skolinasi iš Centrinio banko (Lietuvoje – Lietuvos banko).
2. Jis gali paprasčiausiai atsisakyti skolinti bankams. Paskola yra laikina priemonė bankams, kurie siekia padidinti savo rezervus iki reikalingos normos, jei jų rezervai išsenka dėl netikėto indėlių atsiėmimo ar kitų nenumatytų aplinkybių. Paprastai reikalaujama, kad bankai apribotų skolinimąsi ir nenaudotų jo savo veiklai pplėsti. (3, 238 psl.)Išvados
1. Pagrindinis Lietuvos banko tikslas – Lietuvos Respublikos pinigų stabilumas.
2. Lietuvos bankas, neatsižvelgdamas į pasirinktą pinigų emisijos ir valiutos kurso režimą, pirmiausia orientuosis į išorinį lito stabilumą. Šią orientaciją diktuoja Lietuvos ekonomikos pobūdis.
3. Centrinis bankas gali geriau negu valiutų valdyba įgyvendinti Lietuvos banko įstatyme suformuluotus tikslus – siekti lito stabilumo, užtikrinant patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą.
4. Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai: a) parengti ir įgyvendinti šalies ekonominę strategiją pinigų apyvartos, kredito, atsiskaitymų ir valiutinių santykių srityje; b) reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą; c) vykdyti pinigų ir emisijos politiką; d) nustatyti ir reguliuoti šalies piniginio vieneto kursą.
5. Lietuvos bankas, kaip ir kiti centriniai bankai neišvengiamai susiduria su užsienio valiutos kurso rizika, todėl užsienio atsargos laikomos ta valiuta, kurios atžvilgiu nacionalinė valiuta yra fiksuota (eurais).
6. Lietuvos banko pinigų politikos priemonės skirtos atlikti Šioms funkcijoms: a)riboti nefundamentalių veiksnių sukeliamiems palūkanų lygio bei likvidumo svyravimams ir nukrypimams nuo fundamentaliais veiksniais apsprendžiamo lygio; b) palaikyti bankų sistemos likvidumui ir atsiskaitymų stabilumui; c) padėti išvengti staigaus oficialiųjų atsargų sumažėjimo, galinčio destabilizuoti pinigų sistemą; d) skatinti pinigų rinkos plėtrai, suteikiančiai bankams ir visai pinigų sistemai papildomą atsparumą; e) spartinti Lietuvos ekonomikos integracijai į Europos Sąjungą ir laipsniškai priartinti Lietuvos banką prie narystės Europos centrinių bankų sistemoje reikalavimų.
7. Lietuvoje taikomos 33 monetarinės (pinigų) politikos vykdymo priemonės: a) atvirosios rinkos operacijos; b) diskonto norma; c) rezervų reglamentavimas (privalomos atsargos).
8. Obligacijų kainos ir palūkanos rinkoje yra atvirkščiai proporcingos. Kai Lietuvos bankas numato supirkti obligacijas, jų paklausa padidėja, – kainos didėja, o palūkanos mažėja. Ir atvirkščiai, kai Lietuvos bankas numato juos parduoti, vertybinių popierių pasiūla didėja, kaina mažėja, palūkanos didėja, – jų pirkimas spartėja.
9. Atviros rinkos operacijos yra pagrindinė pinigų pasiūlą reguliuojanti priemonė, kadangi jomis nesunku kontroliuoti situaciją, jos yra lanksčios, sandoriai gali būti dinamiški, juos įgyvendinti nesunku.Literatūros sąrašas
1. V. Snieška, V. Baumilienė, J. Čiburienė ir kiti – „Makroekonomika“, Technologija: Kaunas, 2005
2. B. Martinkus, V. Žilinskas – „Ekonomikos pagrindai“, Technologija: Kaunas, 1997
3. A. Jakutis, A. Stepanovas ir kiti – „Ekonomikos teorijos pagrindai“, Smaltija: Kaunas, 1999
4. http://www.lbank.lt
5. http://finansai.tripod.com
