Ekonominės sistemos

Turinys

Turinys…………………….2

Įvadas………………………3

1. Ekonominės sistemos tipai……………..4

1.1.papročių ekonominė sistema……………4

1.2.komandinė sistema……………….5

1.3.rinkos ekonominė sistema…………….5

1.4.mišrioji sistema………………..6

2. Apie šiandieninę ekonomiką……………8

2.1.kapitalistinis modelis………………9

2.2.socialistinis modelis………………14

3. Ekonominės sistemos kitose šalyse…………16

4. Kodėl pereinama iš komandinės į rinkos ekonomiką?……18

5. Ekonominės sistemos raida Lietuvoje………..21

Išvados……………………..25

Literatūra……………………26

Įvadas

Ekonominių apibrėžimų yra daug. Ekonomika – tai mokslas apie turtą ir

turtėjimą.Ekonomika tai mokslas apie racionalų žmogaus elgesį verslo

pasaulyje.Ekonomika tai mokslas nagrinėjantis, kaip esant ribotiems

ištekliams maksimaliai patenkinti žmonių poreikius. Kitaip tariant, tai

mokslas apie tai, kaip žmonėms geriau apsirūpinti mmaistu, būstu, rūbais ir

kitais būtinais dalykais, kaip spręsti su tuo susijusias problemas.

Su ekonomikos klausimais susiduriame kas dieną, visose gyvenimo

srityse. Daugelis žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti

namų ūkį. Tam užtenka šeimininko asmeninio patyrimo, o jei kas suklysta, –

pasekmės taip pat asmeninis reikalas. Kitaip yra, kai imamasi tvarkyti

visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl žmonijos patyrimas šioje srityje buvo

kaupiamas, apibendrinamas. Formavosi ekonomikos mokslas nuo ekonominių

minčių senovės Egipto papirusuose iki naujausių Nobelio premijos lauretų

darbų.

Labai svarbus klausimas, kokiu būdu pasirenkama viena iš ribotų

išteklių panaudojimo alternatyvų. Tai priklauso nuo ekonomikos sistemos.

Nuo jos priklauso ir atsakymas į pagrindinius ekonomikos klausimus – ką,

kaip ir kam gaminti. Tad panagrinėkime kokie yra ekonomikos sistemos tipai,

kas jiems būdinga, kokios institucijos sudaro dabartinę Lietuvos

ekonomikos sistemą ir t.t.

1. EEkonominės sistemos tipai.

Ekonomikos sistema (economic system) – tai būdas, kaip tirti trūkumo

ir pasirinkimo klausimus. Ekonomikos sistema, tai struktūra institucijų,

per kurias visuomenė skirsto savo išteklius prekėms gaminti ir paslaugoms

teikti. Tai, kaip visuomenė sprendžia pagrindinę ekonomikos problemą –

ribotų išteklių paskirstymą tarp konkuruojančių tikslų – priklauso nuo

visuomenės sistemos. Ekonominę sistemą formuoja:

• Gamtiniai ištekliai.

• Gyventojų amžius, kvalifikacija, išsilavinimas irk t.

• Turimas gamybos aparatas, atsargos.

• Istorija, kai ilgainiui susiklosto atitinkami individų poreikiai

prekėms bei paslaugoms, technologinės žinios, turto pasiskirstymas.

• Institucinė struktūra: papročiai, įstatymai, įpročiai irk t.

Beje, šie veiksniai ne tik lemia ekonomikos sistemą, bet ir ekonomika

veikia šiuos veiksnius, pavyzdžiui, teisinę sistemą, poreikius ir pan.

Pagrindiniai ekonomikos sistemų tipai yra keturi: papročių, rinkos,

komandinė ir mišrioji.

1. Papročių ekonominė sistema.

Papročių, arba dar vadinama tradicine (traditional economy),

ekonomikos sistema paremta tradiciniais gamybos ir paskirstymo sprendimais,

t. y. naudojami tie patys būdai kaip ir praeityje, remiantis religiniais ir

socialiniais papročiais. Kas vartos sukurtas prekes ar paslaugas, dažnai

sprendžia genčių vadai, stambūs žemvaldžiai ir pan. Didžioji dalis

pagamintų produktų atitenka jiems, o kita paskirstoma pagal šalies

papročius ir tradicijas. Kai laikai blogi, ypač nederliaus metais, dalis

gyventojų nesugeba savęs išmaitinti, jiems tenka išvykti iš šalies arba

pasmerkti save bado mirčiai. Kai kuriose šalyse susidariusios kastos,

kurios lemia žmogaus vietą visuomenėje. Pereiti iš vienos kastos į kitą

būna sunku ar tiesiog neįmanoma. Tokia ekonomikos sistema dažniausiai

pasitaiko silpnai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, kurios mažai gamina,

ir kurių tikslas gyvybei ir tradicijoms palaikyti. Pavyzdžiui Indija,

Azija, Afrika.

2. Komandinė sistema.

Komandinės, arba planinės, ekonomikos sąlygomis sprendimus priima

vienas centras ar grupė, ką, kaip ir kam gaminti. Ši sistema rėmėsi

kolektyvine nuosavybe. Pagrindinės gamybos priemonės priklausė valstybei, o

ištekliai skirstyti pagal planą. Šioje sistemoje atsiranda neįveikiamų

problemų, kai bandoma viename centre apdoroti visą informaciją, kuri būtina

koordinuojant daugybės ekonominių vienetų veiklą. Todėl tose šalyse, kurios

priskiriamos prie komandinės sistemos grupės, greta komandinio valdymo

esama nemažai rinkos sistemos elementų.

Centralizuotai valdomos ekonomikos sistemos tipas viešpatavo Sovietų

Sąjungoje, Albanijoje, Kuboje, Šiaurės Korėjoje, Kinjoje. Ten aukšto rango

technokratų grupės – inžinieriai, ekonomistai, pramoninkai, vadinamieji

planuotojai – konsultuoja politikos vadovus, kurie parengia ir įgyvendina

centralizuotos ekonomikos sistemos planus. Šie planuoja ir nusprendžia,

kokias prekes gaminti ir kokias paslaugas teikti. Jų balsą lemia kur

statyti naujas įmones, kiek jose dirbs darbininkų, ar ten bus modernūs

įrengimai ir pažangi technologija.

Centralizuotai valdomoje sistemoje atsiranda neįveikiamos problemos,

bandant viename centre apdoroti informaciją, kuri būtina koordinuojant

daugybės ekonominių vienetų veiklą. Todėl buvusioje Sovietų Sąjungoje ir

glaudžiai susijusiose su ja Varšuvos sutarties valstybėse: Rytų

Vokietijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Rumunijje ir

Vengrijoje greta centralizuoto valdymo egzistavo nemažai rinkos elementų.

Nuo to kiek turto priklausė valstybei ir kaip griežtai planuojama panaudoti

išteklius, priklausė ganėtinai dideli socialistinių šalių tarpusavio

skirtumai.

3. Rinkos ekonominė sistema.

Rinkos, arba laisvosios verslininkystės, sistema remiasi privačia

nuosavybe, individų ekonomine laisve. Į klausimą – ką gaminti – atsako

pirkėjai, o pardavėjai atsako į klausimus kaip ir kam gaminti, pagal

pasiūlos ir paklausos dėsnius. Valstybės institucijos ar kitos grupės

visiškai nesikiša į ekonomiką. Individualūs vartotojai ir verslo įmonės

siekia įgyvendinti savo tikslus. Pelno siekimas yra ekonominės veiklos

stimulas. Esant šiai ekonominei sistemai, individai gali užsiimti tokia

gamybine veikla, kokia tik nori, jei tik turi tam lėšų. Jei yra paklausa,

galima verstis savu verslu, jei ne, teks nutraukti verslą, kai pasibaigs

pinigai. Šioje visuomenėje turėtų būti daugybė tarpusavyje konkuruojančių

firmų, o kainų lygis – užtikrinti normalų pelną.

Rinkos ekonomikoje gamybos priemonės priklauso privatiems asmenims –

nuosavybė yra privati, o išteklius skirsto rinka pagal pasiūlos ir

paklausoso dėsnius.Šios ekonomikos sistemos sąlygomis individai gali

užsiimti kokia tik nori veikla, jei turi lėšų. Jei yra paklausa, gali

verstis savo verslu, bet jiems gali tekti nutraukti veiklą, pinigams

pasibaigus. Grynojo kapitalizmo visuomenėje yra daugybė tarpusavyje

konkuruojančių firmų, kurios varžosi siekdamos gauti pelną, o kainų lygis

turėtų užtikrinti optimalų pelną. Privati nuosavybė skatina žmones naudoti

savo nuosavybę, kad ji duotų pelną.

Rinkos sąlygomis ūkinės veiklos priemonės tampa žmogaus veikliojo

gyvenimo tikslu. Todėl ūkinė veikla akivaizdžiai priklauso nuo išorinių

aplinkybių, verčia žmogų vis labiau didinti savo galimybes, pasinaudoti

ypatingomis asmeninėmis – dalykinėmis savybėmis.Išryškėja išskirtinės

žmogaus elgesio nuostatos – savanaudiškumas, racionalumas ir

individualizmas. Rinkos ekonomika veikia savieigos (savireguliacijos),

savaiminio judėjimo principu. Tik taip veikianti ekonominė sistema sudaro

sąlygas ūkio subjektams operatyviai reaguoti į gausybę besikeičiančių

aplinkybių. Tik taip veikianti ekonominė sistema gyvybinga, orintuota į

žmogų ir jo poreikius. Pati bendriausia savaiminio ekonomikos judėjimo

forma yra verslo laisvė.

Rinkos dalyvių skaičius lemia rinkos tipą. Lentelėje pateiksiamos

rinkos tipų charakteristikos:

|Konkurencijos tipas |Firmų |Produktas |Įėjimas į |Kainų kontrolė|

| |skaičius | |rinką | |

|Tobula konkurencija |Daug |Panašūs |Lengvas |Nėra |

|Monopolinė |Daug |Skirtingi |Gana lengvas |Silpna |

|konkurencija | | | | |

|Oligopolija |Keletas |Pan. arba |Sunkus |Griežta |

| | |skirt. | | |

|Monopolija |Viena |Nėra pakaito |Beveik |Paprastai |

| | | |neįmanoma |kontroliuoja |

| | | | |valstybė |

4. Mišrioji sistema.

Mišriojoje ekonomikos sistemoje reiškiasi ir rinkos, ir komandinės

(planinės) ekonomikos elementai. Joje vyrauja ekonominė laisvė, tačiau dalį

sprendimų priima grupės, dažnai – vyriausybės. Paprastai vyriausybės

sprendžia šiuos uždavinius:

• Rengia tokias įstatymų sistemas, kurios užtikrintų ekonominę laisvę,

tačiau neleistų piktnaudžiauti rinkoje ekonomine galia.

• Skatina ekonomikos stabilimą ir augimą.

• Skatina teisingą, bešališką pasiskirstymą.

• Reguliuoja visuomeninių prekių(tai prekės ir paslaugos kurias teikia

valstybė visų arba daugumos gyventojų labui – švietimas, sveikatos

paslaugos, radijas, televizija ir kt.) gamybą.

Aišku, vyriausybė sprendžia ir daugiau

uždavinių, tačiau šiuos minėtus

uždavinius spręsti būtina, norint užtikrinti efektyvų rinkos funkcionavimą.

Daugelis ekonomistų mano, kad tokios šalys kaip JAV, Anglija,

Prancūzija, Vokietija ir daugelis kitų, turi būtent šią, mišriąją ekonominę

sistemą.

Tiek ekonomikos teorija tiek pasaulinis patyrimas įrodė, kad

efektyviausia yra tokia mišri ekonomikos sistema , kurioje dominuoja ne

komandiniai, o rinkos santykiai. Tiek SSRS, tiek kitose komandinės

ekonomikos šalyse nuolat būdavo vienų ar kitų prekių trūkumas, per lėtai

didėjo žemės ūkio ir kitokios veiklos efektyvumas. Tai sąlygojo ne tik

problemos, kylančios bandant centralizuotai apdoroti tokį didelį kiekį

informacijos, kutis būtinas, norint subalansuoti visas ekonomikos šakas,

bet ir tai, kad prekių trūkumas dažnai geriau tenkino daugybės “

skirstytojų“ ekonominius interesus, nei prekyba subalansuotoje rinkoje.

Konkurencinės rinkos jėgos priverčia gamintojus “ šokti pagal vartitojų

dūdelę“: pasikeitus vartotojų poreikiams, pomėgiams pasikeičia ir kainos;

tada gamintojai skatinami didinti produkcijos gamybą, arba atvirkčiai,

mažinti ją. Nors rinka verčia gamintojus “ šokti pagal vartitojų dūdelę“,

tačiau gali vykti ir priešingas procesas, kad vartotojai taip pat “ šoka

pagal gamintojų dūdelę“. Rinka visus įtraukia į sudėtingą sąveiką:

pardavėjai reaguoja į pirkėjų norus pirkti, oo pirkėjai reaguoja į gamintojų

norą parduoti.

Mišrioji ekonomika prilyginama pereinamojo laikotarpio

visuomenei, kuriai budingas posūkis ir į naują civilizaciją ir į naują

vystymosi stadiją. Manoma , kad šiuo metu vykstantys civilizacijs

transformaciniai procesai gali būti apibudinti kaip pereinamojo laikotarpio

į naują metacivilizaciją reiškiniai. Pirmiausiai atkreipiamas dėmesys į

tai, kad didėja visuomeninių santykių socialumas, žmogus palaipsniui tampa

istorinio proceso subjektu , o ne vien objektu, vis labiau ryškėja

prieštaravimai tarp ekonominio efektyvumo ir socialinio teisingumo, tarp

ekonomikos socialičkumo ir žmogaus individualumo, tarp inovacijų ir

tradicijų.

1. Apie šiandieninę ekonomiką

“Apie tikslų šiuolaikinės technologijomis pagrįstos ekonomikos

atsiradimo laiką ir kur tai įvyko savaime suprantama kalbėti neįmanoma.

Ekonominė plėtra – pasklidęs ilgalaikis procesas, tik ateities stebėtojui

atveriantis tam tikras koncepcines atodangas, leidžiančias daryti teorines

išvadas.” (Martynas Rusteika)

Kiekviena žmonijos karta įsivaizduoja gyvenanti didžiųjų permainų

laikais, kuomet vyksta kažkas iš esmės svarbaus, pakeisiančio ateities

pasaulio gyvenimą. Tačiau tai tik žmogiškosios pasaulėžiūros kuriama

iliuzija, dalinai pritaikytina ir pranašiškiems šiandienos procesų

interpretatoriams, teigiantiems, kad naujoji ekonomika neatpažįstamai

pakeis tiek verslą, tiek ir žmonijos gyvavimo būdus.Dauguma ekonomistų

sutinka, kad kapitalistinė ekonomika ir jos augimas ilgainiui įgauna

lėtėjimo ssavybę. Šiame kontekste “naujoji ekonomika” užgimsta maždaug kas

50 metų. Taigi tokia “naujoji ekonomika” yra viena iš daugelio “naujųjų

ekonomikų” progresijos, kuri tęsiasi paskutinius keletą šimtmečių,

pradedant nuo XVIII amžiaus D. Britanijos industrinės revoliucijos.

Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Austrijos ekonomistas Joseph Schumpeter

paskelbia modelį, paremtą nuolatine esminių resursų kaita. Anot jo, maždaug

kas 50 metų technologinės revoliucijos sukelia “kūrybingos destrukcijos

bangas”, kurios į antrąjį planą nustumia įsikaraliavusias pramonės šakas ir

į pirmąją vietą išstumia naujas. Pastarosios koncepcijos šalininkai

išryškina tokią technologijų pasikeitimų chronologiją:

garo mašinos išradimas, kuris įgalino industrinę revoliuciją ((1780-1840);

– geležinkelių išpopuliarėjimas, žymiai supaprastinęs susisiekimą (1840-

1890);

– elektros energija ir visuotinė elektrifikacija (1890-1930);

– automobilių išpopuliarėjimas ir pigus kuras (1930-1980).

Anot ekonomistų, šiuo metu išgyvename ko gero svarbiausią “kūrybingos

destrukcijos bangą”, kurią sukėlė informacinės technologijos ir

telekomunikacijos (ITT – puslaidininkiai, kompiuteriai, programinė įranga,

telekomunikacijų priemonės) ir su jomis susiję globalizacijos procesai. Tad

prie aukščiau išvardintų keturių punktų galime pridurti dar vieną:

– informacinės technologijos ir telekomunikacijos (1980 – dabartis).

Technologijų šalininkai argumentuodami teigia, kad IT revoliucija gali

tapti svarbesne už bet kokią ankstesnę ekonomikos transformaciją.

Pirmiausiai smarkiai greitėja pačių pokyčių vyksmas. Paskaičiuota, kad

radijas 50-ies mln. vartotojų ribą pasiekė per 38 metus, televizija – per

14 metų, internetas – per 4 metus, GSM mobilusis ryšys – per 3 m., WAP

mobilaus ryšio technologija – per 2 m., SMS žinučių siuntimas – per keletą

mėnesių. Specialistai prognozuoja, kad jau per ateinančius porą metų

pasaulyje bus pasiekta vieno milijardo interneto vartotojų riba. Tai rodo,

kad informacijos apsikeitimo ir integracijos sparta toliau plėtojasi su

pagreičiu. Industrinės visuomenės laikais irgi vyko smarkios permainos,

tačiau jų vyksmo greitis buvo nepalyginamai lėtesnis. Verslas buvo

prognozuojamas ir planuojamas dešimtmečiams į priekį. Naujosios ekonomikos

sąlygomis sunku nuspėti net ir po poros metų lauksiančius pasikeitimus –

rinkos transformuojasi nuolat ir greitai. Regint tokius pokyčių mastus ir

tempus drąsiai prognozuoti galima tik dar didesnius ir gilesnius pokyčius.

Tad pomodernioji ekonomika yra hiperpermainų eekonomika, kasdien pateikianti

vis naujų neprognozuotų permainų.

Šiuolaikiniame pasaulyje yra dvi pagrindinės ekonominės sistemos –

socializmas ir kapitalizmas, kuris skirtingas kiekvienoje šalyje. Ekonomika

– tai žaidimas. Pvz. šaškėmis ar šachmatais. Šaškių galimybės vienodos,

šachmatų – ne. Tačiau reikia laikytis taisyklių. Teisingumas yra taisyklių

laikymasis. Ar galima sakyti, kad vienas žaidimas teisingesnis už kitą?

Kiekvienai sistemai nebūdingas amoralumas. Ir tam tikri elementai gali būti

taisytini jos viduje.

1. Kapitalistinis modelis

Kapitalizmas plačiausiai paplitusia prasme yra ekonominė sistema,

kurioje visos arba dauguma gamybos priemonių yra privačioje nuosavybėje ir

gamyba yra orientuota į rinką. Šiai sistemai taip pat būdinga tai, kad

investicijas, gamybą, paskirstymą, pajamas ir kainas nulemia rinkos jėgos

(pačių rinkos dalyvių veiksmai), o ne valstybinė valdžia (skirtingai nuo

socializmo ir komandinės ekonomikos). Visoms šiuolaikinėms Vakarų

ekonomikoms būdingas tam tikras kapitalizmo laipsnis.

[pic] Adamas Smitas laikomas vienu iš kapitalizmo teorijos pradininkų

Rinka kapitalizme suprantama kaip teikianti informaciją, ką, kiek,

kaip ir kuo gaminti, o pagrindinė valstybės funkcija – užtikrinti tobulą ir

sąžiningą konkurenciją, laiduoti privačios veiklos galimybes, užtikrinti

vienodas „žaidimo taisykles“ visiems rinkos dalyviams.Daugelis teorijų,

kurios vėliau buvo pavadintos kapitalizmo teorijomis atsirado XVIII-XX a.,

po to kai prasidėjo pramoninis perversmas ir plėtėsi Europos imperializmas

(tarp pagrindinių autorių – A.Smitas, Rikardo, K.Marksas), po Didžiosios

krizės (pvz., Keinsas) ir Šaltojo karo metu (Hajekas, Frydmanas). Šie

teoretikai kapitalizmą apibūdino kaip ekonominę sistemą, kurioje kapitalas

yra privati nuosavybė, o eekonominiai sprendimai yra lemiami rinkos, t.y.

susitarimų tarp pirkėjų ir pardavėjų.

Rinkos ekonomikai būdinga asmeninės iniciatyvos laisvė ir jos

skatinimas, individo laisvė, verslininkystės dvasia bei įstatymais

įtvirtintos nuosavybės ir sutarties garantijos, institucijos. Laisvosios

rinkos šalininkai (kaip ir visi ekonomikos mokslo atstovai) teigia, kad

kapitalizmas, rinkos ekonomika sukuria tinkamesnes prielaidas didesniam

ekonominiam augimui ir privačiai asmens veiklai (verslui, profesijai,

darbui) nei valstybės reguliavimu pagrįsta ekonomika, kurioje yra didesnis

valdžios kišimosi laipsnis.Dalis teoretikų teigia, kad pagrindinis

kapitalizmo bruožas- privati nuosavybė, tuo tarpu kiti akcentuoja laisvą

(žmogiškojo, finansinio ir kitokio) kapitalo, žinių, naujovių judėjimą

(globalizacija).Dalis teoretikų (Friedrich Heyek) pabrėžia

saviorganizuojančias ekonomikos, kuri nėra centralizuotai planuojama

vyriausybės, svarbą. Daugelis šių teorijų atkreipia dėmesį į įvairias

rinkos ekonomikos garantijas (institutus), kurie Europoje buvo

institucionalizuoti tarp XVI ir XIX a., įtvirtinant kolektyvinių asmenų

teisę veikti kartu kaip „juridiniams asmenims“ (korporacijoms), teisę

įgyti, turėti ir perleisti kitiems (fiziniams ir juridiniams asmenims)

nuosavybę, gamybos veiksnius (žemę, darbą, žinias, know how), veikti

laisvojoje rinkoje bei pretenduoti į valstybės užtikrinamas garantijas

(justiciją, teismus, teisinę apsaugą ir gynybą), o ne naudotis feodaline

apsaugos ir įsipareigojimų sistema, užtikrinančią privačios nuosavybės

teises.

Bandykime įlįsti į pačią kapitalizmo esmę, griaudami ideologinius mitus,

kuriuos aplink ją sukūrė sitemos šalininkai. Už ką jie kovoja, naudodami

ideologinį ekonomikos vaidmenį pateisinti arba tiksliau pasakius ignoruoti

išnaudojimą ir priespaudą? Kaip pavyzdį paimkime darbininko algą.

Kapitalistinėje ekonomikoje, atlyginimas turėtų būti lygus darbo įnašui,

kurį asmuo suteikia savo darbovietei

. Bet ar mes tuo tikrai tikime?

Tikrovėje viskas kitaip. Pavyzdžiui Rand Araskog, ITT vadovaujantis

pareigūnas, 1990 gavo 7 milijonų JAV dolerių atlyginimą. Ar iš tikrųjų ITT

kompanija tuo metu uždirbusi 20.4 milijardo JAV dolerių,būtų uždirbusi 7

milionais mžiau jeigu jos nebūtų vadovo Mr. Araskog ? 1979 įmonių vadovas

JAV vidutiniškai gaudavo 29 kartus didesnį atlyginimą negu paprastas

fabrikų darbinikas; 1985 metais šis skaičius išaugo iki 40 kartų, o 1988

jis padidėjo iki 93 kartų. Ši grėsminga mada privertė sunerimti net

konservatyvujį Business Week teigdami kad atlyginimų augimas sunkiai

kontroliuojamas ir galbūt jo nebus įmanoma sulaikyti. Šio įspėjimo niekas

neišgirdo, nes 1990 JAV įmonių vadovas arba valdybos narys gaudavo 100

kartų didesnį atlyginimą nei paprastas fabriko darbininkas. O fabrikų

darbininkų alga beveik nepakito. Ar jūs tikite, kad tiktai vadovaujančių

įmonių pareigūnų bei valdybos narių dėka didžiųjų korporacijų pelnas

patrigubėjo?

Kitas pavyzdys, jei darbuotojas gauna pinigų ekvivalentą jo

atliktam darbui, kaip paaiškinsite tai kad, pagal ACM kompiuterijos srities

darbuotojų apklausą, sužinota, kad juodaodžiai vidutiniškai gauna mažesnį

atlyginimą už tą patį atliktą darbą(netgi toje pačioje darbovietėje)? Ar

balta oda llemia didesnį darbuotojo kūrybiškumą ar produktyvumą? Beje, dar

vienas keistas sutapimas, kad įmonės vadovai visada pelno ar kito gamybinio

ar komercinio kriterijaus padidėjimą priskiria sau!

Kokios šio milžiniško algų skirtumo priežastys? Pasakius

paprasčiau, jos nulemtos totalitarinės daugelio kapitalistinių firmų

tvarkos. Žmonės neužimantys padėties ar posto neturi teisės lemti

kompanijos ateities; tad kol akcininkai patenkinti, algų skirtumai kils ir

kils. Ypatingai tada kai vadybininkams bei kitiems valdybos nariams

priklauso dalis akcijų. Puikus vadybininkas yra tas kuris apriboja

darbuotojų teises, leisdamas didesnei pelno daliai patekti į įmonės

savininkų bei vadovaujančio personalo rankas. Tačiau be inžinierių,

pardavėjų, administracijos energijos bei išradingumo kompanija praktiškai

neturėtų ką parduoti..

Kapitalistinei nuosavybės santykiai leidžia tokią turto monopolizaciją

tiems kurie turi turto arba vadovauja bendrovei/įmonei bet negamina.

Darbininkai nei gauna, visą darbo įnašą, kurį jie pagamina, nei turi teisę

spresti kaip jų rankomis sukurtas pelnas yra panaudojamas (pvz.

investicijos). Kiti monopolizavo tiek darbininku skurtą pelną bei teisę

priimti sprendimus kompanijoje. Tai asmeninio apmokestinimo forma be

atstovavimo, taip pat kaip kompanija yra privati statizmo forma. Aišku,

galima ginčytis kad kapitalo klasė suteikia kapitalą, be kurio darbuotojas

negalėtų gaminti. BBet iš kur atsiranda kapitalas? Iš pelno, kuris gautas iš

tada įstatymu neginamų darbininkų .O prieš tai? Iš valstiečių duoklės/lažo

savo šeimininkui. O prieš tai? Iš kilmingųjų teisės užsiimti sau

nepriklausomus valstiečius. Ir taip toliau. Esmė tame, kad kiekviena

kapitalo turėtojų karta gauna „nemokamus pietus“ – nuosavybę kurią

paveldėjame kaip ir praeityje suformuotas idėjas. Šitaip suvaržoma daugybė

žmonių o realią naudą gauna tik nedaugelis, nuosavybę gavę paveldėjimo

būdu.Ar tai keisis priklauso nuo žmonių gyvenančių dabar. Kaip teigė Ema

Goldman, esant kapitalizmui:“Iš žmogaus atimami ne tik jo darbo vaisiai,bet

ir llaisvė bei iniciatyva,originlumas,bei susidomėjimas,ar savo darbo vaisių

troškimas .“

K.Marxas buvo aršiausias ir įtakingiausias privatinės nuosavybės ir

laisvosios rinkos kritikas. Pasak jo, kapitalizmas gimdo nelygybę ir

socialinį neteisingumą. Kapitalizme yra du pajamų šaltiniai:

1. savo darbo jėgos pardavimas;

2. privati gamybos priemonių nuosavybė (pastatų, gamybos įrengimų,

žaliavų, žemės)

Kadangi darbininkai neturi savo nuosavybės, jie parduoda savo darbo jėgą, o

privatininkai jiems moka. Skirtumas tarp to kiek jie turi užmokėti ir

kiek jie užmoka ir yra savininko pelno dalis. Taigi savininkas lobsta

darbininkų sąskaita ir didėja nelygybė. Kapitalizmas suskirsto žmones į dvi

grupes:

1. Proletariatą, kuri pardavinėja savo darbo jėgą ir vis labiau skursta;

2. Buržuaziją šiuolaikiniame pasaulyje yra dvi pagrindinės ekonominės

sistemos – (savininkų ir darbdavių klasė), kuri kaupia pelną ir lobsta

darbininkų darbo jėgos sąskaita.

K. Marx, analizuodamas kapitalistinį gamybos būdą, atskleidė

pridedamosios vertės gaminimo dėsnį, kuris tapo ir jo ekonominės teorijos

pagrindu. Jis teigė, kad pagrindinis kapitalizmo prieštaravimas yra

prieštaravimas tarp visuomeninio gamybos pobūdžio ir privačios bendro darbo

rezultatų pasisavinimo formos. Pagrindiniai kapitalizmo bruožai yra: kad

produktyvi nuosavybė (gamyklos, žemė, technika) yra privačiai

kontroliuojama savanaudiškų savininkų ir kad vartojamosios prekės masiškai

gaminamos fabrikuose labai gerai organizuotos darbo jėgos, kuri norėdama

išgyventi, privalo dirbti. Dėl to turtingieji turtės, o atsiradus prekių

pertekliui, susilpnėjus ekonomikai darbininkai dar labiau skurs. O

atsiradus pažangesnėms mašinoms, darbininkų poreikis iš viso sumažės.

Atsiras vvisuotinis nuskurdimas – imizertacija. K. M. Šias problemas siūlo

išspręsti įvedus kolektyvinę visuomenės nuosavybę ir laisvąją rinką

pakeitus centralizuotu planavimu. Viską sprendžia tik valstybė.

Specifiniai kapitalizmo bruožai:

1. gamybinis kapitalo kaupimas, lydimas didelio masto industrializacijos

(natūrinių mainų ekonomikoje kapitalas negali būti kaupiamas, tik

karaliai galėjo)

2. Privati gamybos priemonių nuosavybė, kuri derinama su įmonės valdymu.

Problematiška moralės požiūriu:

o Pasaulis visų, ir kokiomis teisėmis žmonės pretenduoja į gamtos

išteklius;

o Savininkas pasisavina tai, kas sukurta kitų žmonių;

o Kas gali nustatyti, ar darbininkas, dirbdamas savininkui gauna

teisingą atlyginimą. Ar dori darbininko ir darbdavio santykiai?

3. Kapitalistiniame modelyje dominuoja laisvosios rinkos sistema ir

formuojasi geros ekonominės sąlygos.

o Galima laisvai pasirinkti veiklos sritį;

o Pasiekiamas didelis gamybos išteklių panaudojimo efektyvumas;

o Mažėja išlaidos;

o Kiekvienas sandoris garantuoja gerą rezultatą, jei sąlygos doros.

Tačiau moralinės laisvos rinkos sistemos problemos yra tos, kad

konkurencija padalina žmones į grupes, atsiranda socialinė nelygybė. Žmonės

tampa egoistais. Siekiant moralinio teisingumo, įteisinami valstybės ir

verslo santykiai.

Kapitalizmo šalininkai skiria šias vertybes:

▪ Kapitalizmas remia individualią laisvę;

▪ Atlygina už iniciatyvą, inovacijas ir riziką;

▪ Skatiną efektyvią daugybės prekių gamybą, keliant visos visuomenės

darbo našumą ir daugumos jos narių gerovę.

Kapitalizmas kritikuotinas, nes:

✓ Eksploatuoja darbininkus;

✓ Sąlygoja neteisingą skurdą;

✓ Pripažįsta didelę nelygybę.

2. Socialistinis modelis

Pašaukęs į gyvenimą galingas gamybines jėgas, kapitalizmas. sukūrė

materialines prielaidas socialistinei revoliucijai, jis sukūrė ir savo

duobkasį – darbininkų klasę. Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos

pergalė TSR Sąjungoje 1917 m. spalio mėn. pradėjo naują socialistinę erą

žmonijos istorijoje. Socializmas yra ideologija arba ideologijų grupė, taip

pat susijusių politinių teorijų grupė, kurių pagrindinis dėmesys skiriamas

teisingam gėrybių paskirstymui tarp visuomenės narių bei visuomeniniam arba

valstybiniam gamybos priemonių valdymui.

Socializmas iškelia pamatines lygybės, solidarumo ir teisingumo

vertybes. Pagrindinė pirmųjų socialistų iškelta tezė buvo ta, kad gamybos

priemonės turi priklausyti tiems, kurie jas naudoja – proletariatui.

Socialistinė visuomenė remiasi kooperacija, o ne konkurencija. Didelius

socialinius ir turtinius skirtumus socializmas laiko blogybe

Socialistinė ekonominė sistema netiesiogiai formavo nepasitikėjimą:

valstybės kontrolė ir privačios nuosavybės nebuvimas paralyžiavo asmeninę

iniciatyvą, realų bendradarbiavimą ir sveiką konkurenciją, kurie

normaliomis sąlygomis suformuoja tam tikras elgesio normas ir užtikrina

stabilų gyvenimą, būtina socialiniam pasitikėjimui. Vietoj jo, kaip žinome,

buvo pastovus netikrumas, elementarių produktų stoka ir korupcija,

deleguojant socialinius lūkesčius neprognozuojamai ir nekontroliuojamai

partinei valdžiai, kas pagimdė socialinę apatiją, fatalizmą ir asmeniškos

atsakomybės trūkumą. Savo ruožtu nedalyvaudami viešame gyvenime, nes nebuvo

legalių nepriklausomų pilietinių organizacijų ir religinių bendruomenių,

neišmokome bendrauti, sutelktai ir konstruktyviai veikti, todėl

pasitenkinome privačia sritimi, šeimos ir bičiulių ratu, viešą, o ypač

politinę sritį traktuodami kaip „nešvarią“, dvigubų moralinių standartų

erdvę. Taigi, sovietinė sistema, apribojusi žmogaus normalų gyvenimą,

suformavo „nepasitikėjimo sindromą.

Socialiniame modelyje visi lygūs ir

kiekvienas gali pareikšti savo

preferencijas rankos pakėlimu, kuris prilygsta deklaracijai “aš noriu”. Kam

iš visų šių norinčių forumas teiks pirmenybę? Visi lygūs, visi nori, o

gėrybių trūksta. Tad akivaizdu, kad klausimas negalės būti sprendžiamas

sutarimu. Vadinasi, kažkas anksčiau ar vėliau turės sprendimą padiktuoti, –

t.y. kažkieno vertinimas turės būti jėga primestas kitiems. Kai kurie

pareiškėjai turės būti atstumti, esant reikalui, atstumti tiesiogine šio

žodžio prasme. Sutarimo negalimybė kiekvienu atveju turės baigtis prievarta

kai kurių forumo dalyvių atžvilgiu, nes vienoks ar kitoks sprendimas vis

vien turės būti priimamas. Ar galima ššioje situacijoje kalbėti apie teisėtą

ir neteisėtą prievartą? Ištekliai priklauso visiems, visuomenei; kiekvienas

turi vieną ‘pinigėlį’ – vieno balso teisę forume. Kai kurie iš atidavusių

savo pinigėlį – deklaravusių “aš noriu”, nieko negauna arba gauna mažiau už

kitus. Bendri, visų ištekliai atitenka tik kai kuriems. Viena vertus, tai

atrodo neteisinga. Kita vertus, tai atrodo būtina. Kolektyvizmas reikalauja

lygybės, ekonomika reikalauja nelygybės. Kuriam reikalavimui teikti

pirmenybę? Pats klausimas liudija, jog kolektyvistinė visuomenė

neišvengiamai brenda į principų koliziją. Kas ko vertas? Kas kam priklauso?

Kurios pretenzijos teisėtos? Teisėtos kieno sprendimu? Kaip nustatomas

konkretaus individo, vieno iš visų, indėlis į visuomeninį aruodą? Visi šie

klausimai bus keliami socialistiniame forume. Tačiau jie liks be atsakymų,

kurie tenkintų visus. Kur nėra nuosavybės, kur viskas ‘mūsų’, ten duodant

vieniems neišvengiamai bus daroma skriauda kitiems. Tiksliau, visi

sprendimai bus vienodai ‘teisingi’ ir ‘neteisingi’. Kolektyvistinėje

sumaištyje bus galimas tik vienas siužetas – tariamai skriaudžiamųjų

priešinimasis bus įveikiamas tariamai teisėta jėga. O po kiekvienos tokio

forumo ‘sesijos’ bus tik nugalėtojai ir nugalėtieji.

Socializmo modelis gali būti apibūdinamas trimis bruožais:

1. industrinė bazė;

2. svarbiausias visuomenės bruožas – socialistinė gamybos priemonių

nuosavybė, t. y. valstybei arba darbininkams. Valstybė yra pagrindinis

darbdavys, tačiau neeksploatuoja darbininkų, siekdama pelno.

Privalumai, kad visi dirbantys yra lygūs tarpusavyje, o trūkumai, kad

nėra iniciatyvos, daug dirbančiųjų, atlyginimai nedideli, netausojamas

turtas, vagiama;

3. centralizuotas planavimas. Įtraukia vyriausybę, jos struktūras. Tačiau

nepakanka informacijos, planavimas visko neišsprendžia, atsiranda

deficitas, kyšininkavimas.

Socializmo šalininkai pabrėžia:

▪ Ekonominę lygybę ir saugumą;

▪ Mažesnius gerovės ir pajamų skirtumus;

▪ Darbo ir būtiniausių paslaugų poreikių ir mokslo

garantiją.

Socializmas kritikuotinas dėl:

✓ Minimizuotos lygiavos;

✓✓ Prekių ir paslaugų trūkumo;

✓ Neūkiškumo, neekonomiškumo, visuomeninio turto grobstymo.

3. Ekonominės sistemos kitose šalyse

Nuo 1978 m. Kinijos ekonomika iš komandinės (sovietinio modelio),

pradėta perorientuoti į rinkos ekonomiką. Nepaisant to, kad Kiniją

oficialiai valdo komunistinis režimas, vis didesnę įtaką ekonomikai daro

nevyriausybinės organizacijos, bei atskiri šalies piliečiai. Valdžia

persiorientavo į sistemą, kurioje vyrauja privatūs namų ūkiai, žemės

sklypai, fabrikai, vietoje anksčiau buvusios kolektyvizacijos, suteikė

daugiau galių vietiniams valdininkams ir įmonių vadovams pramonėje, sudarė

tinkamas sąlygas plėtoti smulkųjį ir vidutinįjį verslą, padarė šalies

ekonomiką atvirą prekybai bei užsienio investicijoms. To rezultatas buvo

tas, kad Kinijos ekonomika nuo 1978 m. iki 2005 m. išaugo keturis kartus.

Skaičiuojant pagal realųjį BVP, Kinija yra antra pagal dydį ekonomika

pasaulyje po JAV, nepaisant to, BVP, tenkantis vienam gyventojui, šiuo metu

dar yra palyginti mažas (€4480).Žemės ūkis ir pramonė geriausiai išplėtoti

teritorijose, esančiose arčiausiai Honkongo bei tarp Taivanio ir

Šanchajaus, kuriose sutelkta daugiausiai užsienio investicijų. Kinijos

ekonomika yra tarpinio tipo – tarp socialistinės ir rinkos ekonomikos,

todėl susiduria su daugeliu problemų: nuo biurokratijos, kurią sukelia

socializmas, iki nedarbo, kurio priežastis – rinkos ekonomika. Vyriausybė

turi kovoti su nedarbu, kurį sukelia valstybinės bendrovės, atleidinėdamos

milijonus darbininkų; sumažinti korupcijos ir kitokių ekonominių

nusikaltimų lygį, ir išlaikyti didžiules valstybines įmones, remiamas

subsidijomis.

Italija turi diversifikuotą pramoninę ekonomiką su panašia bendra

apimtimi ir skaičiuojant vienam gyventojui kaip ir Prancūzijoje ir D.

Britanijoje. Italijos kapitalistinė ekonomika išlieka pasidalinusi į

pramoninę Šiaurę, dominuojamą privataus sektoriaus, ir mažiau išvystytus

žemės ūkiu besiremiančius Pietus su 20% bedarbystės.

Europos Sąjungos ekonomikos sistema remiasi socialine rinkos

ekonomika. Riboti ištekliai optimaliai paskirstomi per kainų mechanizmą.

Pasiūlą ir paklausą per trumpą laikotarpį suderina kintančios kainos, o per

ilgą laikotarpį – gamybos apimčių reguliavimas. Esminė rinkos ekonomikos

dalis yra konkurencija: ji užtikrina mažiausias galimas kainas, sumažina

energijos ir žaliavų švaistymą, skatina techninę pažangą ir didina

nacionalines pajamas. Iš patirties žinome, kad konkurencija per ilgą laiką

gali išsilaikyti tik tada, jei ji yra teisiškai apsaugota. Nesant

adekvačios teisinės bazės, įmonės užsiima monopolines pozicijas. Prekės ir

paslaugos darosi skurdžios, prastėja kokybė, galiausiai jos ir brangsta.

Todėl visos Europos Sąjungos valstybės narės nacionaliniu lygmeniu priėmė

griežtas konkurencijos taisykles. Šalims kandidatėms buvo iškeltas vienas

iš pagrindinių ES narystės reikalavimų įvesti veikiančias konkurencijos

sąlygas.

Slovakijos buvusios ekonomikos perėjimas į rinkos ekonomiką buvo

sunkus procesas. Kadangi pagrindinė šalies industrializacija vyko komunizmo

laikotarpiu, daugelis krašto įmonių buvo neproduktyvios ir nesugebėjo

konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Pramonės modernizavimas ir darbuotojų

perkvalifikavimas reikalavo užsienio investicijų, tačiau tai buvo lėtas

procesas dalinai dėl politinio nestabilumo. Perėjimo į rinkos ekonomiką

kertinis akmuo yra valstybinės nuosavybės privatizavimas, kurį Slovakijoje

sudarkė neskaidrūs procesai. Slovakija susidorojo su sunkiu perėjimu iš

centralizuotos planinės ekonomikos į modernią rinkos ekonomiką.

4.Kodėl pereinama iš komandinės į rinkos ekonomiką?

Įvairiose šalyse tokie produktai kaip duona, drabužiai, mėsa gaminami

labai panašiais metodais ir iš panašių žaliavų: pavyzdžiui, kepėjai duoną

užmaišo iš miltų ir vandens, prideda cukraus, druskos ir mielių ir kepa

krosnyse. Iškepus duonos kepalus parduoda vartotojams parduotuvėse, kurios,

bent jau iš pirmo žvilgsnio gali būti labai panašios šalyse, turinčiose

skirtingą ekonominę sistemą. Palyginkime komandinę ir rinkos ekonomiką bei

pamatysime, kaip smarkiai skiriasi tie procesai, kurie nulemia, kokią

produkciją gaminti, kaip ją gaminti, kokiomis kainomis parduoti ir kam

parduoti. Kad aiškiau suvoktume šiuos skirtumus, pažiūrėkime, kaip šiose

dviejose sistemose daromi sprendimai, liečiantys konkrečių produktų gamybą

ir pardavimą. Komandinėje ekonomikoje vyriausybiniai ekonomistų –

planuotojų, gamybos ekspertų ir politinių pareigūnų komitetai nustato šių

prekių gamybos apimtį ir nurodo, kokios gamyklos jas gamins.Centriniai

plano komitetai taip pat nustato kainas, bet ir atlyginimus, kuriuos gauna

juos gaminantys darbininkai.Šie centro sprendimai sąlygoja gaminių kiekį,

įvairovę ir kainas.

Galima numanyti, kad tokio riboto pasirinkimo produkcija greitai

išperkama ir parduotuvių lentynos ištuštėja. Kodėl? Gal todėl, kad gamyklos

neįvykdė gamybos užduočių arba centrinė planavimo grupė neįstengė numatyti,

kiek gaminių žmonės norės pirkti jos nustatytom kainom. Ir vienu, ir kitu

atveju, jei planuotojai nesiims priemonių padidinti gamybą, pakelti kainas

arba nepadarys to vienu metu, tai tų prekių visada trūks.

Komandinės ekonomikos šalyse, augant žmonių skačiui ir atsirandant

daugeliui naujų ir sudėtingų gaminių, centro planuotojams darosi vis

sunkiau išvengti stygiaus tų gaminių, kurių pirkėjai pageidauja, ir

pertekliaus tos produkcijos, kurios jie neperka. Didėjant produkcijos

įvairovei ir daugėjant žmonių, greitai kintant gamybos technologijoms,

centro planuotojus griūte užgriūna sprendimų gausa, didėja ir paklaidų

skaičius jų sudarytame šalies ekonomikos vystymo plane.

Jokia vyriausybės ministerija nesprendžia, kiek gaminių gaminti, kokio

stiliaus ir spalvos jie turi būti. Rinkos ekonomikoje kiekvienas gamintojas

– ir pavienis, ir firma – gali nutarti gaminti ir pardavinėti tam tikrus

gaminius. Daugelis taip ir padarys, jei manys, kad juos pasiseks parduoti

pakankamai aukštomis kainomis, padengiančiomis gamybos kaštus, ir kad juos

gamindami jie uždirbs daugiau negu darydami ką kitą.

Tai gimdo konkurenciją

tarp įvairių firmų, gaminančių ir parduodančių tokius pat gaminius, ir kaip

tik dėl konkurencijos drabužiai būna tokio skirtingo sukirpimo, pasiūti iš

skirtingų medžiagų ir papuošti įvairių firmų ženklais. Išties rinkos

ekonomikoje pirkėjui yra iš ko pasirinkti.

Žinoma, jeigu pirkėjai nutartų pirkti tik vienos rūšies marškinius ir

palaidinukes ištisus mėnesius ar metus, tai gamintojai greitai suprastų,

kad nėra reikalo gaminti kitokių. Bet ten, kur žmonės turi plataus

pasirinkimo galimybę, tokių dalykų dar nėra buvę.

Kitas svarbus rinkos ekonomikos bruožas yra tas, kad gaminių pardavimo

kainos nėra nnustatomos valstybės plano komiteto. Atvirkščiai, tas, kas

parduoda, turi teisę kelti ar mažinti kaina, atsižvelgdamas į pokyčius

rinkoje. Pavyzdžiui, jei kurios nors rūšies drabužiai staiga pasidaro labai

madingi ir parduotuvėse būgštaujama, kad jų gali pritrūkti, kol gaus

daugiau, tokių drabužių kaina paprastai pakils, bent jau iki bus gauta

nauja jų partija. Toks kainos pakilimas vienu metu padaro du dalykus:

pirma, kadangi tos rūšies drabužiai, palyginus su kitais drabužiais, yra

brangesni, pirkėjai jų pirks mažiau ir ims pirkti daugiau kitokių

drabužių.Antra, kadangi aukštesnės kainos grižta ne valstybei, o tiesiogiai

tiems, kurie gamina ir realizuoja tuos drabužius, pakilusios kainos

padidina gaminančių juos firmų pelną, igalindamos jas gaminti ir parduoti

daugiau vienetų. Firmos, gaminančios kitokią produkcija, pamato, kaip

pelninga gaminti tokius drabūžius, todėl kai kurios jų sustabdo savo gamybą

ir taip pat imasi siūti tuos paklausius ddrabužius.

Dėl visų čia suminėtų priežasčių – dėl to, kad pirkėjai perka mažiau

drabužių, gamintojai jų siuva daugiau ir juos pradeda gaminti kitos firmos

– bet koks atsiradęs stygius yra greit pašalinamas. Kad tai įvyktų nereikia

nė vieno centrinio plano komiteto sprendimo.Iš tikrųjų šis procesas vyksta

kur kas greičiau, ir kone automatiškai kaip tik todėl, kad pirkėjo ir

gamintojo sprendimai yra decentralizuoti.

Didesnės gaminių kainos skatina kiekvieną pirkėją ir gamintoją

reaguoti savaip, kadangi jiems suteikiama galimybė turėti naudos iš savo

pačių sprendimų, kartu, žinoma, prisiimant visas su tuo susijusias išlaidas

ir riziką. Pavyzdžiui, tie pirkėjai, kurie ryžtasi mokėti brangiau už

paklausą turinčius drabužius, juos įsigyja, bet netenka daugiau pinigų

(todėl negali pirkti kitokių prekių ir turi atsisakyti kai kurių paslaugų).

Rinkos gamybiniame sektoriuje tos firmos, kurios gamina paklausius

drabužius, gali juos parduoti kkonkurencinėmis kainomis ir padidinti pelną.

O tie gamintojai, kurie gamina paklausos neturinčias prekes arba kurių

gamybos procesas yra neefektyvus, per brangiai kainuojantis, patirs

nuostolius. Vadinasi, jie arba turi išmokti efektyviai gamiti ir konkuruoti

– gamindami paklausą turinčią produkciją konkurencinėmis kainomis – arba

turės pasitraukti iš verslo, ir kas nors kitas nupirks jų gamyklas, mašinas

ir kitus išteklius.

Iš esmės toks pat procesas vyksta ir kitose rinkos sferose – visur,

kur leidžiama kainoms laisvai kilti ir kristi, ar tai būtų užmokestis už

darbą, ar maisto kainos, ar palūkanos už ttaupomus arba skolinamus iš bankų

pinigus.

Rinkos ekonomika jokiu būdu nėra apsaugota nuo visuomeninių ir

politinių problemų, kurios šiandien kamuoja viso pasaulio ekonomiką,

būtent: nuo infliacijos, nedarbo, užterštumo, skurdo ir tarptautinės

prekybos barjerų.

5.Ekonominė sistema Lietuvoje

Per dešimt Nepriklausomybės metų mūsų kraštas ir jo žmonės patyrė ne

vieną išbandymą. Ženklūs ekonomikos, socialiniai ir politiniai pokyčiai iš

esmės pakeitė visuomenės socialinį gyvenimą, nuosavybės pagrindus,

valstybės vaidmenį ekonomikoje.

Tik 1990–ųjų metų kovo 11–ąją dieną Lietuva atkuria savo

nepriklausomybę ir pradeda savarankiškai vykdyti ekonomines reformas. 1991

visa ekonomika pereina į pasikeitimų stadiją. 1990-1994 metų Lietuvos

ekonomikos nuosmukis buvo neišvengiamas didelės infliacijos,

besikeičiančios įstatyminės bazės, drastiško žaliavų kainų kilimo, aukštų

restruktūrizavimo sąnaudų ir naujų investicijų stokos rezultatas. Kitaip

sakant, drastiški pokyčiai ekonominėje ir politinėje aplinkoje sutrikdė

įmonių veiklą ir atidėjo restruktūrizavimą. Tačiau ekonomikos ženklus

augimas prasideda tik 1994 metais.Infliacijos lygis nuo 45.1% 1994 metais

sumažėjo iki 2.4% .

Prieš dešimtmetį gyvenimo ir ekonomikos pertvarką pradėjome

didžiuodamiesi savo išsilavinusia darbo jėga. Ir tai nebuvo tušti žodžiai –

komandinio tipo ekonomika, kaip rodo skaičiai, skelbiami tarptautinių

institucijų tyrimuose, švietimui, atsižvelgiant į ekonominio išsivystymo

lygį, skyrė itin dideles sumas. Pasikeitus situacijai viena po kitos

pradėjo lįsti problemos ir vis dažniau girdėti, atrodytų, teisėtas

klausimas – ar ta darbo jėga, kurią turime, pajėgi priimti ir sėkmingai

spręsti šios dienos iššūkius? Būtent – ar suvokiama, kokia skylė tarp to,

ko reikėtų moderniai rinkos ekonomikai, besiremiančiai šiuolaikinėmis

informacinėmis technologijomis, ir to, kas yra.

Mažiausiai trys dalykai lemia dabartinę darbo jėgos padėtį ir jos

kitimo tendencijas – esminis lūžis pačioje socialinėje sistemoje ir

perėjimas nuo komandinės į rinkos ekonomiką, technologiniai pokyčiai, su

kuriais susiduria šalis, bandanti (ar bent turinti iliuziją, kad bando)

pereiti iš industrinės į poindustrinę informacinę visuomenę, bei

globalizacijos procesai ir įsitraukimas į naujas ekonomines ir kultūrines

erdves. Komandinė ekonomika neruošė darbo jėgos rinkos ekonomikai. Esminiai

šių sistemų skirtumai aptariamoje srityje buvo susiję su tam tikrais ne

tiek technologiniais, kiek kultūriniais, vadybiniais skirtumais: pirmoji

galėjo būti suvokta kaip vykdytojų, tegul ir kūrybiškų, visuomenė, tuo

tarpu antroji – kūrėjų (kuriančių tiek ūkininkavimo lauką, tiek ir save)

ekonomika. Grynai technologiniai, išsilavinimo standartų parametrai iš

pirmo žvilgsnio galėjo skirtis (ir, matyt, skyrėsi) labai menkai. Neblogai

žinoma, kad vadinamosios tiksliųjų mokslų žinios sovietinėse mokyklose buvo

net nuodugnesnės nei daugumoje išsivysčiusių rinkos valstybių. Tiesa,

mokymo proceso organizacija ir itin didelis dėmesys “žinojimui” (ne

kūrybiniam, o faktiniam) lėmė vieną dabar vis akivaizdesnį dalyką – gerai

išsilavinusi faktų srityje darbo jėga pereinamojo į rinką tipo valstybėse

turi itin kuklias lankstumo bei prisitaikymo charakteristikas. Ir būtent

šis jos trūkumas yra didžiausia bėda adaptuojantis prie gerokai

sudėtingesnių ir didesnio mobilumo bei kintamumo reikalaujančių rinkos

sąlygų. Įvairių tipų darbo jėgos paklausa iš esmės yra nulemta jos kainos

ir tų technologijų (gamybinių ir vadybinių), kurios naudojamos gamyboje.

Nors, kaip minėta, komandinės ekonomikos šalys iš esmės švietimui

išleisdavo labai daug, palyginti su tokio pat ekonominio išsivystymo rinkos

ekonomikos šalimis, tačiau administraciškai reguliuojama darbo užmokesčio

sistema suteikė joms galimybę darbo jėgos pajamas ir išlaidas palaikyti

santykiniai žemu lygiu. Taip šiose šalyse buvo įmanoma turėti labai pigią

ir tuo pat metu gerai ar net itin gerai išsilavinusią darbo jėgą.

Pertvarkos pradžioje atrodė, kad ta pigi ir kvalifikuota darbo jėga yra

nemenkas mūsų ekonomikos pranašumas. Tačiau rinkai užvaldant ūkį, pastebėta

keletas dalykų, kurie iš esmės prieštarauja šiai įsivyravusiai nuomonei.

Kokia darbo jėgos kaina? Svarbiausia panašios kvalifikacijos darbo

jėga išsivysčiusiose ir pereinamojo tipo šalyse pasižymi labai skirtingu

darbo našumu. Europos Rekonstrukcijos ir plėtros bankas 2000 metais

paskelbė buvusiose centralizuotos ekonomikos šalyse investuojančių užsienio

bendrovių vadovų nuomonių tyrimą apie tai, kaip jie vertina darbo jėgos

kokybę šiame regione. Tokia apklausa suteikė galimybę realiau pajusti

skirtumus tarp darbo jėgos pereinamojo tipo ekonomikose ir vadinamosiose

“motininėse” šalyse (apklausoje iš esmės dalyvavo investuotojai iš Europos

Sąjungos šalių). Buvo vertintas darbo našumas, išsilavinimo ir žinių lygis

bei svarbiausi lokalinės ir “namų” darbo jėgos skirtumai. Bene svarbiausia

padaryta išvada, kad, priešingai įsigalėjusiai nuomonei, santykinai žema

darbo jėgos kaina nėra svarbus veiksnys, nulemiantis, investuoti ar ne

šiame regione. Problema, kai į ją žiūrima darbo našumo aspektu, pasikeičia:

apklausoje dalyvavę investuotojai ypač pabrėžė tai, kad darbo jėgos našumas

šiame regione ir “namuose” labai

skiriasi. Jų nuomone, buvusioje Sovietų

Sąjungoje bei Vidurio ir Rytų Europoje ir Baltijos valstybėse darbo našumas

yra 20-50 proc. mažesnis nei “namuose”. Įdomu ir tai, kad darbo jėgos

kvalifikacijos lygis šiuo atveju mažai ką pakeičia. Pavyzdžiui, kalbėdami

apie Vidurio ir Rytų Europos bei Baltijos valstybių darbo jėgą užsienio

investuotojai minėjo, kad čia nekvalifikuotos darbo jėgos darbo našumas

sudaro apie 60 proc. analogiškos darbo jėgos “namuose” darbo našumo,

kvalifikuotos – apie 75 proc., o vadinamosios itin kvalifikuotos – beveik

80 proc. Tokiu būdu eliminuojamas, atrodytų, vienas didesnių mūsų privalumų

– nnedidelė darbo jėgos kaina.Užsienio investuotojai taip pat pažymėjo, kad,

norint pasiekti tokį pat darbo našumo lygį, kokį jie turi “namuose”, šio

regiono darbo jėgai su aukštuoju išsilavinimui vidutiniškai reikėtų 6

mėnesių, o su vidutiniu išsilavinimu – 5 mėnesių papildomų mokymų. Viena

tendencija sukelia itin didelę nuostabą – turintys didesnį išsilavinimą,

kad pasiektų tą patį lygį, turi būti mokomi net ilgiau, nei turintys

mažesnį išsilavinimą. Antra vertus, tai dar kartą patvirtina numanomą

tiesą, kad vadinamoji išsilavinusi mūsų darbo jėga (praktiškai didesne

dalimi, turinti gamtamokslinį ar inžinerinį išsilavinimą) stinga vadinamųjų

vadybinių (pačia plačiausia prasme) žinių, kurios itin svarbios

lankstesnėse rinkos ekonomikose.

Minėtos mūsų darbo jėgos bėdos – menkas lankstumas, mažas

sugebėjimas keistis ir prisitaikyti, vadybinio požiūrio stygius, tampa dar

akivaizdesnis prisiminus technologinę revoliuciją bei globalizavimo

procesus, kurie vis labiau įsiurbia pasaulį ir pirmiausia asocijuojasi su

mobilios iišsilavinusios darbo jėgos gausa. Industrinei visuomenei keičiant

savo pavidalą ir transformuojantis į poindustrinę, svarbiausia darbo jėgos

charakteristika tampa jos sugebėjimas perdirbti, keisti turimą informaciją.

Ir tikslių (baigtinių) žinių pagrindu išauklėta darbo jėga, linkusi ieškoti

gatavų atsakymų, pakliūva į akligatvį. Ekonomine kalba, netgi išmatuojamą –

mažesniu, nei galima būtų tikėtis, darbo našumu. Antra vertus, kuo

sudėtingesnė ir labiau integruota ekonomika, tuo didesnis labiau

kvalifikuotos darbo jėgos poreikis, ir – antroji reiškinio pusė – tuo

didesnė tokios darbo jėgos atsiradimo kaina.

Ekonomikos tipą keičiančiose šalyse jau pati struktūrinė

pertvarka reikalauja labai didelių finansinių lėšų, o tai santykinai mažina

išlaidas svarbiausioms žmogiškąjį kapitalą formuojančioms ūkio šakoms –

švietimui ir sveikatos apsaugai. Tuo tarpu nauji tikrovės iššūkiai kelia

naujus ir vis daugiau lėšų reikalaujančius uždavinius, lėšos, reikalingos

jų sprendimui, taip greitai augti negali. Ir atsiranda dar viena –

finansinė – skylė. Aišku, kad moderni visuomenė turi remtis nuolatinio

mokymosi koncepcija – tačiau klausimas, kokia turėtų būti pasirinkta

konkreti tokios darbo jėgos perkvalifikavimo politika – nemenkas iššūkis ir

verslui, ir valstybei, kuriems būtina rasti lėšų tokiems pokyčiams, ir

pasidalyti naštą. Ką turėtų atlikti valstybė? Ką privalėtų daryti pačios

firmos, norėdamos turėti geresnės kokybės darbo jėgą? Šių pastabų tikslas –

ne teikti rekomendacijas. Tačiau norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną

tendenciją, kuri – beveik visuotinai pripažįstama išsivysčiusiame pasaulyje

– gali lemti (ar net lemia) būsimos darbo jėgos kokybę. Taupant lėšas

švietimui, Lietuvoje mažėja išlaidos ikimokyklinam ugdymui, tuo tarpu

pasauliniai tyrimai rodo, kad lėšos ankstyvam švietimui ateityje atsiperka

daug didesniu mastu nei pinigai, skirti vyresnių žmonių mokymui. Tai tik

vienas aspektas (o jų daugybė), kalbantis apie tai, kad kol kas švietimas

Lietuvoje vis dar suvokimas kaip žinių kišimas, o ne gebėjimo keistis ir

prisitaikyti didinimas. Bet juk būtent čia mūsų didžiosios bėdos, ar ne?

Išvados

Kiekviena ekonominė sistema turi išspręsti 4 pagrindinius klausimus:

– Ką gaminti?

– Kaip gaminti?

– Kas gamins?

– Kam gaminti?

Ekonominės sistemos analizės prielaidos:

1) kieviena ekonominė sistema turi turėti išorinį vertinimo kriterijų.

Tai neapibrėžtumo principas. Kiekvienas sistemos stebėtojas vertina

sistemą savaip, taip ir su išoriniu kriterijumi – dažniausiai vertina

sistemos produktų vartotojai ar visuomenė.

2) Bet kuri ekonominė sistema konkrečiu laiko momentu ar konkrečiame

laiko intervale turi ar gamybinių galimybių ar išteklių trūkumą (jei

gamybiniai pajėgumai pilnai pakrauti,turime problemas su ištekliais).

3) Visuomet egzistuoja galimybė vienus išteklius pakeisti kitais.

Išteklių panaudojimo variantai:

– daug išteklių ir viena tikslinė paskirtis;

– vienas išteklių tipas ir įvairūs jo panaudojimo būdai;

– vienų išteklių pakeitimas kitais laike.

4) Visos ekonominės sistemos turi hierarchinę struktūrą.

5) Kiekviena ekonominė sistema turi būti valdoma.

Ekonominės sistemos veiklos rezultatai nustatomi 3 būdais:

1. sumuojant pagamintų prekių ir ppaslaugų kainas;

2. sudedant išlaidų dydį prekėms ir paslaugoms įsigyti;

3. apskaičiuojant gamybos veiksnių, rodančių paslaugų vertę lygį.

Literatūra

1. http://www.chesterton.lt

2. http://phorum.hardcore.lt

3. http://www.epp-ed.org

4. http://www.lsp.w3lt

5. http://www.lls.lt

6. Mikroekonomika – Kaunas: Technologija, 2001.

7. Balcerowicz L. „Socializmas Kapitalizmas Transformacija“ 1998

8. Wonnacott P., Wonnacott R. „Mikroekonomika“ 1994

9. Lukoševičius V., Stankevičius P. „Teorinė ekonomika“ 1dalis

10. Navickas V. „Lietuvos ekonomikos dabartis ir perspektyvos“