Darni ekonomine pletra

Turinys

Įvadas………………………… 2

1. Darnios ekonominės plėtros samprata ir esmė…………………….. 3

1.1 Darnios ekonominės plėtros turinio istorinė raida…………………. 3

1.2 Darni ekonominė plėtra ir ekologinės problemos………………….. 7

2. Darnios ekonominės plėtros pagrindinės koncepcijos ir požiūriai…………….. 9

2.1 Darni plėtra ir jos koncepcijos………………………… 9

2.2 Darni ekonominė plėtra- trijų sistemų sąveika…………………… 11

Išvados………………………… 15

Literatūra………………………… 16Įvadas

Pastarąjį dešimtmetį vis daugiau kalbama apie darnaus vystymosi svarbą, būtinybę siekti darnaus ekonominio vystymo, kuris nedarytų žalos aplinkai, nesekintų gamtinių išteklių ir nedidintų įtampos visuomenėje. Lietuva, kaip ir daugelis kitų pasaulio valstybių, yra pasirinkusi darnaus vystimosi kelią. Pagrindinės šio kelio nnuostatos buvo suformuotos 1992 m. Rio de Ženeire Jungtinių Tautų surengtoje pasaulio viršūnių konferencijoje priimtoje Deklaracijoje. Darnus vystimasis įteisintas kaip pagrindinė ilgalaikė visuomenės vystimosi ideologija ir suprantamas kaip kompromisas tarp aplinkosauginių, ekonominių ir socialinių visuomenės tikslų, sudarantis galimybes siekti visuomenės gerovės dabarties ir būsimosioms kartoms. Tokia ilgalaike visuomenės vystimosi ideologija Lietuvoje turėtų būti remiamasi tiek rengiant visų ūkio šakų vystymo strategijas ir programas, tiek priimant bei įgyvendinant konkrečius sprendimus.

Darni plėtra- tai tokia plėtra, kuri patenkina dabartinio laikmečio poreikius, nesudarydama ppavojaus būsimoms kartoms patenkinti savuosius, taip pat nedarydama didelių nuostolių gamtiniams ištekliams. Dėl to labai daug dėmesio ir pastangų rekia skirti naujiems geriausiai prieinamiems gamybos būdams diegti, žinių ekonomikai ir žinių visuomenei kurti integruojant švietimą ir mokymą į visas ekonominio vvystymo sritis. Taigi mokslinei pažangai, žinioms, o ne daug išteklių reikalingų technologijų kūrimui ir diegimui,.1. Darnios ekonominės plėtros samprata ir esmė

1.1 Darnios ekonominės plėtros turinio istorinė raida

Savo inauguracinėje kalboje JAV Kongrese 1949 m. prezidentas H. Truman atkreipė dalyvaujančiųjų dėmesį į sąlygas neturtingiausiose šalyse ir pirmą kartą apibūdino jas kaip „neišvystytus regionus“(underdeveloped areas). Buvo paskelbtas naujas žodis „plėtra“, ir visi Žemės gyventojai, kas greičiau, kas lėčiau, pajudėjo viena kryptimi- link plėtros. Kelias link jos buvo aiškiai apibrėžtas- „didesnė gamyba yra raktas link gerovės“. Naujasis požiūris galėjo būti apibūdinamas šitaip: civilizacijos lygis gali būti išmatuotas produkcijos gamybos lygiu. Kalbos apie plėtrą nereiškė nieko daugiau, negu Amerikos visuomenės modelio projektavimą visam likusiam pasauliui, vis daugiau socialinio gyvenimo aspektų pajungiant ekonomikos taisyklėms (Sachs, 1990). BBet nepaisant visų savo trūkumų, dauguma makroekonomistų ir toliau laiko ilgalaikį ekonominį augimą vienu iš svarbiausių ekonominių pasiekimų, leidžiančių žmonėms geriau kontroliuoti savo aplinką, ir tuo didinančių jų laisvę (Arndt, 1987).

Taigi ekspansionistinis požiūris į pasaulį, t. y. žiūrėjimas į nežabotą ekonominį augimą kaip į neišvengiamą dalyką ir tikėjimas, kad visos visuomeninės problemos (socialinės, ekologinės, ekonominės) gali būti išspręstos ekonominio augimo dėka, yra giliai įleidęs šaknis į šiuolaikines Vakarų visuomenes. Tai lemia ekonomiškai stipriausių šiandienos šalių makroekonominę politiką. Bet iš ttikrųjų ekonominė plėtra yra žymiai platesnė ir gilesnė negu vien ekonominis augimas. Jos šaknys glūdi gerokai už ekonomikos sferos. Todėl turėjo prabėgti dar 3-4 dešimtmečiai, kol pasaulis prakalbo apie ekologiškai darnią (stabilią, subalansuotą, besitęsiančią, harmoningą, tvarią) plėtrą. 1987 m. Jungtinių Tautų Pasaulinė aplinkos ir plėtros komisija (WCED) pateikė pranešimą pavadinimu „Mūsų bendra ateitis“ (Our Common Future, 1987). Jame nurodyta, kad būtina siekti subalansuotos socialinės- ekonominės plėtros, įvertinančios ir ekologinius veiksnius. O tam reikia kokybiškai naujo ekonomikos augimo- spartaus ir kartu socialiai bei ekologiškai subalansuoto.

Darnios plėtros filosofija siekia tiek žmonių, tiek visuomenės ir gamtos tarpusavio santykių harmonijos. Sutinkama, kad realių pajamų augimui turi būti teikiama pirmenybė, bet pažymima, kad šis augimas bus nedarnus, jeigu bus pasiektas didelėmis žalos aplinkai sąnaudomis. Tuo pačiu stipri aplinkosauginė politika laikoma būtina ilgalaikės ekonominės politikos sąlyga. Artimiausiais dešimtmečiais ekonominės politikos pagrindu turėtų tapti ekologiškai darnios plėtros (environmentally sustainable development) koncepcija, gimusi kaip reakcija į minėtus naujus socialinės- ekonominės plėtros poreikius. Ši koncepcija neprieštarauja klasikinei ekonominio augimo teorijai. Juk kadangi ekonominis augimas, kaip taisyklė, yra susijęs su gamtos išteklių naudojimu, logiškai kyla klausimas, kiek daug augimo yra būtina šiandien, kad nepaliktume ateities kartų su išeikvotomis ir suniokotomis gamtos išteklių atsargomis. Taigi darniai ekologinei plėtrai būtina ir nauja eekonomika, garantuojanti ekonominės ir ekologinės sistemų pusiausvyrą bei darnumą.

Bet ir toliau didėjant ekonominės veiklos mastams, bendru atveju, augo ir ūkinės veiklos neigiamas poveikis aplinkai- vien per devintąjį dešimtmetį bendras pasaulinis produktas padidėjo 4,5 trilijono JAV dolerių, t.y. globalaus ekonominio produkto augimas per šį trumpą laikotarpį (dešimtajame dešimtmetyje tam prireikė jau tik trijų metų- nuo 1995 m. iki 1998 m.) buvo didesnis, negu per dešimt tūkstančių metų nuo civilizacijos (žemdirbystės) pradžios iki 1950 metų imtinai (Folke et al, 1993). Akivaizdu, kad jeigu aplinkos teršimas ir degradavimas augs tokiu pat dydžiu kaip ir ekonomika, viso to rezultatas bus baisus aplinkos užterštumas ir žala. Todėl, kaip viso to alternatyva, ekologiškai darni plėtra yra priešpriešinama mechanistiniam požiūriui į ekonominį augimą bei duoda galimybę teisingesnei socialinei plėtrai.

Kalbant apie darnios ekonominės plėtros turinio istorinę raidą, vertėtų pažy.mėti, kad teiginys, jog „darnios plėtros koncepciją sukūrė Pasaulinė aplinkos ir plėtros komisija 1987 metais“, neatitinka tiesos. Pats terminas plėtra yra pokarinių laikų fenomenas. Pačios diskusijos apie ekonominio augimo ir aplinkos santykį yra ilgametės, sudėtingos ir greičiausiai iš esmės neišsprendžiamos. Šių ginčų pradžia, nors ir siejama su 1776 m. pasirodžiusiu Adam Smith‘o (1723-1790) veikalu „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas“, vis tik dažnai yra nukeliama į Thomas Robert Malthus (1766-1834) iidėjas, išdėstytas jo žymiajame veikale „Apybraiža apie gyventojų skaičiaus principą, kaip būsimosios visuomenės tobulinimo veiksnį“ (1798). T. Malthus idėjos ryškiai prieštaravo Adam Smith‘o „Tautų turte“ išsakytoms idėjoms apie būtinybę užtikrinti ekonominio augimo nepertraukiamą procesą. T. Malthus, sukūręs savąją gyventojų skaičiaus teoriją, teigiančią, jog gyventojų skaičiaus dinamiką riboja mažėjantis naudojamų išteklių rezultatyvumas, tvirtino, kad gyventojų gausėja geometrine progresija, o pragyvenimo reikmenų- geriausiu atveju tik aritmetine. T. Malthus buvo teisus spėdamas, kad gyventojų skaičius augs geometriškai, bet klydo, teigdamas, kad maisto produktų gamyba didės aritmetiškai, nes nenumatė žmonijos galimybių geometriškai patobulinti žemės ūkyje naudojamas technologijas bei nesuprato, kad mažėjančio rezultatyvumo ekonominis dėsnis galioja tik esant nekintamai technologijų būklei. Be to, T. Malthus savo modelyje nenuspėjo demografinių pokyčių, t.y. gimstamumo laipsnio mažėjimo gerėjant žmonių gyvenimui ir plėtojantis ekonomikai, bei neįvertino žmonių priklausomybės nuo aplinkos sudėtingumo. Taigi, nors T. Malthus pateikė stiprų modelį, bet jo paprastumas ribojo jo tinkamumą politinių sprendimų priėmimui.

Tačiau ekonominės plėtros ribos visada rūpėjo žmonijai. Jau dauguma ekonomistų klasikų, tvirtai besilaikiusių idėjos, kad visuomenė iš prigimties vystosi (T. Malthus, D. Ricardo, J. Mill), aiškiai suprato žmonijos turimų gamtos išteklių ribotas galimybes ir to poveikį ekonominės veiklos mastams ir todėl laikė ilgalaikį ekonomikos augimą nerealiu (Goodland, 1995). Tiesa, ryškiu pesimistu ekonominės minties

apie gamtinius išteklius istorijoje buvęs David Ricardo (1772-1823) sukūrė antrąjį ekonominės veiklos sąryšio su aplinka modelį ne todėl, kad buvo susirūpinęs aplinkos degradacija ar žmonijos išlikimu, bet tam, kad parodytų, kodėl žemvaldžiai gaudavo rentą iš savo žemės nuosavybės, ir jo numatyta stacionari pusiausvyros būklė nebuvo labai patraukli (1926). D. Ricardo ekonominio augimo modelyje centrinė vieta tenka požiūriui, kad ekonominis augimas privalo galiausiai baigtis dėl gamtinių išteklių ribotumo, kurie jo laikais buvo žemė ir jos gebėjimas tiekti maistą. Vis tik, nežiūrint ppradinių D. Ricardo ketinimų, neturėjusių nieko bendro su aplinkos problemomis, jo modelis, parodantis kaip žemės ūkio veikla kopijuoja žemę reaguojant į gyventojų skaičiaus augimą ir maisto kainų pokyčius, yra esminis mūsų sudėtingų sąryšių tarp žmonių išlikimo ir ekologinių gyvybę palaikančių sistemų supratimui.

Be to, ir suformuluotas „Mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnis“ rodo, kad tuo metu gamtos ištekliai ar žemė buvo pagrindinis ekonominių diskusijų objektas. Remdamasis šiuo dėsniu John Stuart Mill (1806-1873) 1848 m. savo veikale „Politinės ekonomijos pagrindai ir kai kurie jų ppritaikymo socialinei filosofijai aspektai“ priėjo išvadą, kad ekonominis augimas, kaip ir bet kuris kitas augimas, yra galimas tik ribotoje pasaulio dalyje, po kurio neišvengiamai seks stagnacija, arba, geriausiu atveju, dinaminė stacionari būklė. Praktiškai tai yra tik kitais žodžiais išsakytas teiginys, kkad darni plėtra gali būti pasiekta tik turint omenyje stacionarią būklę. J. Mill vienas iš pirmųjų pasisakė už būtinumą saugoti bioįvairovę.

Vis dėl to diskusijose apie ekonominio augimo ir aplinkos santykį ilgą laiką dominavo pesimistinis požiūris, ką geriausiai atspindi pagarsėjęs D. Meadows ir bendraautorių pranešimas Romos klubui „.Augimo ribos“ (1972). Pranešimo tikslas buvo išsiaiškinti gamybos plėtojimo ir gyventojų daugėjimo ribas, o išeities taškas- bauginantis eksponentinis žmonių skaičiaus ir ekonomikos augimas. Mokslininkų padarytos išvados buvo neguodžiančios: žmonija neišvengiamai eina į globalinę katastrofą, jeigu augimo tendencijos išliks nepakitusios. „Augimo ribos“ įnešė naują mąstymą, garsiai prabilo apie globalinės pusiausvyros užtikrinimo būtinumą.

Kiti mokslininkai (pvz., Paul Ehrlich ir Anne Ehrlich (1970)) vėlgi akcentavo ribas, susijusias su gyventojų skaičiaus augimu. Jie, pratęsdami pesimistinių T. Malthus iidėjų tradicijas, teigė, kad nekontroliuojamas gyventojų skaičiaus augimas pažeis Žemės gyvybę palaikančias funkcijas, o tai sukels aplinkos, socialines ir ekonomines nelaimes. Priešingai rūpinimuisi fiziniais apribojimais, amerikiečių ekonomistas Fred Hirsch (1976) savo knygoje „Socialinės augimo ribos“ sutelkė dėmesį į perteklinio vartojimo šiuolaikinėje visuomenėje bei socialinių augimo ribų išryškinimą, tuo pat metu pastebėdamas, kad ekonominis augimas atnaujino klausimų apie paskirstymą aštrumą ir svarbą.

Pažymėsime, kad dar 1972 m. Stokholme įvykusioje JT konferencijoje žmogaus aplinkos klausimais buvo pripažintas ekonominės plėtros ir poveikio aplinkai ttarpusavio ryšys bei pasiūlytas terminas ekologinė plėtra. Vakarų šalims ši globalios išteklių vadybos koncepcija žadino viltį išspręsti taršos problemas, kurios nebegalėjo būti „lengvai“ sprendžiamos vietose ar „be žalos“. Tiesa, šioje konferencijoje besivystančios šalys aiškiai parodė, kad tuometiniuose jų tiksluose ir plėtros politikoje (tiksliau, ekonominiam augimui) buvo teikiamas gerokai didesnis prioritetas, negu susirūpinimui aplinka. Ir vis tik, nežiūrint visų iškilusių prieštaravimų tarp skirtingo išsivystymo lygio šalių, Stokholmo konferencijoje pirmą kartą aplinkos problemos buvo apžvelgtos pasauliniame kontekste bei pirmąkart buvo išsakyta mintis, jog ekologines problemas ir jų sprendimą būtina sieti su ekonomikos ir visuomenės plėtra.

Skirtingai nuo aštuntojo dešimtmečio diskusijų, savo dėmesį sutelkusių į „augimo ribas“, devintojo dešimtmečio diskusijos sukosi apie „ribų augimą“. Pats terminas darnumas (sustainability) buvo pradėtas vartoti įvairiame kontekste ir ypač išpopuliarėjo Tarptautinei gamtos apsaugos sąjungai (IUCN) 1980 m. paskelbus savąją Pasaulio apsaugos strategiją (IUCN, 1980), kuri tuomet ir liko žinoma bei diskutuota tik siaurame aplinkosaugininkų rate. Nors pats terminas „darni plėtra“ ir nebuvo paminėtas tekste, bet Pasaulio apsaugos strategijos paantraštė „Gyvų gamtos išteklių apsauga darniai plėtrai“ neabejotinai akcentavo darnumo koncepciją.

Reikšmingas vaidmuo tenka 1986 m. IUCN organizuotai Otavos Apsaugos ir plėtros konferencijai, susirinkusiai įvertinti Pasaulio apsaugos strategiją bei numatyti jos peržiūrėjimo kryptis, ir laikiusiai teisingumą bei socialinį teisėtumą tokiais ssvarbiais, kad net buvo naudojama frazė „darni ir teisinga plėtra“ (Jacobs et al, 1987). Konferencijos dokumentuose nurodoma, kad yra būtina radikaliai pakeisti senąjį plėtros modelį, pažymint, kad „mums reikalinga alternatyvi visuomenė, kitas plėtros tipas, susijęs su struktūriniais pasikeitimais.“

Galiausiai milžiniški kontrastai tarp išsivysčiusių ir besivystančių pasaulio dalių, aiškus ryšys tarp skurdo ir aplinkosauginių problemų inspiravo Brundtland Komisijos pranešimo „Mūsų bendra ateitis“ specifinį darnumo koncepcijos turinį. Jos pagrindiniai argumentai- sąžiningas gamtos išteklių paskirstymas tiek tarp skirtingų kartų, tiek ir tarp dabartinės kartos pirmojo, antrojo ir trečiojo pasaulio šalių gyventojų bei pozityvaus konsensuso tarp plėtros aplinkos , socialinės ir ekonominės dimensijų radimas. Tai yra, buvo pasirinktas savotiškas ekologiškai toleruotinas kompromisas tarp besivystančių šalių akivaizdžių poreikių, labiausiai industrializuotų šalių jau pasiekto aukšto lygio, ir būtinybės palikti ne mažesnes galimybes ateities kartoms. Brundtland Ko.misijos pranešimo pagrindu faktiškai tapo dar Pasaulio apsaugos strategijoje nurodyti tikslai. Priežastis, kodėl būtent „Mūsų bendra ateitis“ susilaukė tokios didelės sėkmės, buvo ta, kad joje nagrinėjimas pradedamas nuo žmonių problemų. O toliau aptarinėjama, kokios rūšies aplinkosauginė politika yra reikalinga norint pasiekti atitinkamus socialinius-ekonominius tikslus, užuot pradėjus nuo prielaidos apie būtinybę saugoti ekologines sistemas. Taigi ankstesnė tik ekologiškai pagrįsta darnios plėtros koncepcija, kokia buvo išdėstyta Pasaulio apsaugos strategijoje, buvo transformuota, įtrauktas socialinis- ekonominis tturinys.1.2 Darni ekonominė plėtra ir ekologinės problemos

Per tūkstantmečius žmonės gerai prisitaikė prie vietinių ekologinių sistemų. Kol mūsų ekonominės veiklos mastai, palyginti su ekologinių sistemų mastais, buvo santykinai nedideli, tiek ekonominėje teorijoje, tiek ir praktikoje galėjome ignoruoti svarbų faktą, kad žmonių ūkis yra įtrauktas bei priklausomas nuo mūsų planetos ekologinių sistemų.

Bet augant civilizacijos galiai, ji pamažu apėmė visą planetą ir joje neliko laisvų, žmogaus neliestų plotų. Tik žmonija šios iš esmės pasikeitusios situacijos ilgai tinkamai neįvertino. Juk maždaug prieš 275 metus prasidėjus pramonės pažangai, ir pramonės revoliucijai sudarius galimybes didžiuliu mastu gaminti produktus pasaulinei rinkai žmonės, įpratę suvokti save kaip gamtos išsivystymo viršūnę, pradėjo įsivaizduoti, kad jie yra pajėgūs sukurti antrąjį „tobulesnį“ pasaulį, panaudodami gamtos pasaulį vien kaip statybinę medžiagą savo naujam kūriniui. Toks ilgalaikis Žmogaus ir Gamtos supriešinimas leido žmogui pasijausti nepriklausomu nuo natūralių žemės procesų. Gamta buvo vis labiau verčiama mašina, tarnaujančia visuomenei. XX a. mokslo ir technikos laimėjimai dar labiau sustiprino iliuziją, kad gamtos išteklių ir energetinis potencialas yra neišsenkamas šaltinis vartojimo gėrybių gamybai didinti.

Bet realus gyvenimas privertė suabejoti, ar iš tikrųjų pagrįstas teiginys, jog visuomenė ir žmogus neabejotinai ir vienareikšmiškai žengia visokeriopos pažangos keliu. Juk materialinė gerovė buvo sukurta besaikiai eksploatuojant gamtos išteklius bei sukuriant ekologines problemas

ir aplinkos riziką, kuri dėl savo technologinės prigimties gerokai skyrėsi nuo ankstesnės- gamtinės ir žmonių sukeltos rizikos (Beck, 1992). Tai lėmė daugelio augalų ir gyvūnų rūšių sumažėjimą ar net išnykimą, skurdino biologinę įvairovę, sugriovė natūralius gamtinius mechanizmus. Besitęsiantis biosferos teršimas galiausiai labai neigiamai atsiliepė ir žmogaus prigimčiai, mažino jo gyvybingumą bei kūrybinį aktyvumą.

Gamtos pusiausvyra, pasiekta po tūkstančius milijonų metų trukusios evoliucijos, buvo rimtai pakeista paskutinį šimtmetį. Nei viename kitame mūsų santykinai trumpos egzistencijos šimtmetyje, žmonės nepasimokė taip stipriai ir sskausmingai iš savo gamtos ignoravimo mastų bei gilumo. Ekonominio augimo klausimai tapo ypač aštrūs, kai per XX a. nepilną šimtmetį labai padidėjus pasaulinei gamybai, aiškiai išryškėjo prieštaravimai tarp materialinių gėrybių augimo ir nesustabdomo gamtos išteklių išsekimo, aplinkos teršimo. Gamyba visose industrinėse šalyse vis labiau įgavo gamtą ardantį ir alinantį pobūdį, galiausiai nukreiptą prieš patį žmogų.

Todėl pasaulinei bendrijai naujas požiūris į ekonominio augimo esmės supratimą, pripažinimas, jog augimo procesas gali būti griaunantis, tapo svarbiu ne tik prieštaravimų tarp gamybos ir vartojimo iišsprendimo požiūriu, bet ir pačios žmonijos išgyvenimo aspektu. Ir, matyt, neatsitiktinai vis stiprėjo požiūris, kad antropocentrizmui tipiškas utilitarinis požiūris į gamtą vis dar išliekantis esminiu principu mikroekonominėje teorijoje, šiuolaikinę civilizaciją neišvengiamai pasmerkia išnykimui, be to, visai netolimoje perspektyvoje. Vis geriau ppradėta suvokti ryšį tarp stichiško gamybos formavimo, išteklių išsekimo, bado plitimo skurdžiausiose šalyse, gyventojų skaičiaus augimo ir gamtinės aplinkos užterštumo laipsnio. Be jokių abejonių, pramoninė plėtra sukūrė geresnes gyvenimo sąlygas šimtams milijonų žmonių, ypač gyvenantiems Vakarų šalyse. Bet yra ir kita šios realybės pusė: ne mažesnio, o greičiau dar didesnio žmonių skaičiaus skurdas ne tik kad nebuvo sumažintas, bet augo greičiau negu pasaulio bendrasis ekonominis produktas. Žmonės vis geriau suprato, kad neteisinga manyti, jog kuo daugiau naujausių technologijų mums duota ir kuo modernesnė yra mūsų gyvensena, tuo mes laimingesni, bei vis geriau suvokė, kad gyvenimo lygis priklauso ne tik nuo materialinės gerovės, tačiau ir nuo žmogaus santykių su aplinka darnos.2. Darnios ekonominės plėtros pagrindinės koncepcijos ir požiūriai

2.1 Darni plėtra ir jjos koncepcijos

Nors pati darnios plėtros koncepcijos esmė yra pakankamai aiški, bet tikslus darnios plėtros apibrėžimas sukėlė didelių diskusijų. Ko gero, apibrėžimo problemos iš dalies slypi jau pačioje darnios plėtros koncepcijos sudėtinėje prigimtyje, apimančioje tiek plėtrą, tiek ir darnumą. Ekonominėje bei aplinkosauginėje literatūroje dabar pateikiama daugiau kaip 70 ekologiškai darnios plėtros apibrėžimų, išreiškiančių gana skirtingas darnios plėtros koncepcijas (Munasinghe, 1993a; Pearce et al, 1989; Pezzey, 1989). Šias koncepcijas būtų galima sugrupuoti į tris dideles grupes, išskiriant ekonominį, ekologinį ir socialinį- kultūrinį ppožiūrį, kurių suderinamumas ir panaudojimas kaip priemonių pasiekti darnią plėtrą yra nelengvas uždavinys, nes visi trys subalansuotos plėtros elementai turi būti vienodai įvertinti.

1) Ekonominis darnumo traktavimas remiasi Robert Solow (1974b, 1986) išplėtota kapitalo pakeičiamumo teorija bei Hicks-Lindahl maksimalių pajamų, kurios gali būti gautos išsaugant būtinas turto (kapitalo), atnešančio šią naudą, atsargas ateinančioms kartoms (tuo būdu įgyvendinant teisingo paskirstymo tarp kartų principą) koncepcija.

Darni plėtra kartais yra kritikuojama, kaip nemaksimizuojanti grynosios dabartinės vertės, galimos gauti išgaunant ir panaudojant gamtos išteklius. Bet tada analogiškai galime kritikuoti įprastinę ekonominio efektyvumo sampratą, kadangi ši negarantuoja ilgalaikės darnios plėtros- juk mes neturime jokios garantijos, kad net tobula konkurencinė rinka paskirstys išteklius subalansuotai vienos žmonių kartos ribose bei tarp skirtingų žmonių kartų (Pearce, Turner, 1990). Iš tiesų tarp šių dviejų tikslų nėra didelės priešpriešos, jeigu įvertinsime tai, kad ekonominis efektyvumas yra mikroekonominis tikslas, susijęs su trumpalaikiu individualiu elgesiu, tame tarpe ir šiandien paskirstant ekonominius išteklius. O darnios plėtros tikslai yra makroekonominiai ir susiję su ilgalaikiu visuminiu elgesiu.

Darnios plėtros teorijoje buvo iš naujo suformuluota bei gerokai išplėsta ir pati kapitalo kategorija, išskiriant keturias pagrindines jo formas: a) žmogaus sukurtą kapitalą, apimantį mašinas, įrenginius, pastatus ir pan.; b) gamtinį kapitalą, apjungiantį visas atsinaujinančias ir neatsinaujinančias ekologines prekes bbei paslaugas, cirkuliuojančias ir necirkuliuojančias rinkose; c) žmogišką kapitalą, dažniausiai suprantamą kaip investicijų sumą švietimui, sveikatos saugai, asmenybės ugdymui bei tobulinimui; ir d) socialinį kapitalą, t.y. socialinę struktūrą bei kultūrinių vertybių sistemą, sudarančią bet kurios bendruomenės ar visuomenės funkcionavimo pagrindą.

2) Ekologinis darnios plėtros požiūris daugiausiai dėmesio skiria biologinių bei fizinių sistemų stabilumui ir remiasi kanadiečių ekologo C. Holling (1973) ir jo kolegų darbais. Laikantis šio požiūrio, pirminis ekonominės plėtros uždavinys yra išsiaiškinti gamtinių sistemų ribas įvairiai ekonominei veiklai. Todėl ypač akcentuojama biologinės įvairovės išsaugojimo svarba užtikrinant pusiausvyrą gamtoje, ekologinių sistemų elastingumą globaliu mastu ir sugebėjimą adaptuotis prie vis spartesnių biosferos pokyčių bei išsaugant sugebėjimą išlaikyti neprarastomis daugelį ateities galimybių (Brown, 1998; Ehrlich, Moony, 1983; Gowdy, McDaniel, 1995; Smith, 1996). Kuo didesnė biologinė įvairovė, tuo stabilesnės ekologinės sistemos, tuo jos atsparesnės nepageidaujamiems veiksniams bei produktyvesnės. Todėl biologinės įvairovės būklė- geras krašto ekologinės būklės indikatorius.

Kalbant apie biologinę įvairovę, prisimintina, kad ji negali būti pakeista kuo nors kitu. Jeigu jau antrą kartą kuri nors rūšis ar ekologinė sistema išnyko ar buvo sunaikinta, jos nebesugrąžinsime- ji dingo galutinai. Rūšių išnykimo neišvengiamumo pateisinimui yra pasitelkiami ir moraliniai argumentai (Pearce, Moran, 1995). Bet vyraujančios ekonominės teorijos poveikis yra bejėgis, kai jį pritaikome ekologinėms sistemoms, kadangi neturime jjokių duomenų kaip atskirų rūšių išnaikinimas. paveiks atskiras ekologines sistemas, ekosistemų gebėjimą atstatyti savo fizines jėgas, bei kaip ši besikeičiančių ekologinių sistemų dinamika atsilieps ekonomikai tiek dabar, tiek ir ateityje. Biologinės įvairovės tradicinė ekonominė analizė taip pat nesugeba pripažinti to fakto, kad biologinės įvairovės komponentų ekonominė vertė bus skirtingai kildinama ir suvokiama skirtingų žmonių grupių bei esant skirtingo masto požiūriui.

Visa tai įvertinant, darosi suprantama, kodėl diskusijose apie biologinę įvairovę gamta pati kaip tokia tampa vertės šaltiniu. Augalų ir gyvūnų rūšys yra ne tiek vertingos kaip ištekliai, kiek kaip vertės šaltiniai, kuriuos tyrimai ir žinios, kartu su biotechnologijomis, gali perduoti kapitalui ir bendruomenėms. Augalų įvairovė didžiąja dalimi yra stebima besivystančiose šalyse, o gaunamą ekonominę naudą neproporcingai pasisavina pramoninės šalys.

3) Kadangi darnumas uždeda apribojimus visuomenei ne tik mainams su ją supančiomis gamtinėmis sistemomis, bet ir pačios visuomenės struktūrai, orientuota į žmones socialinė- kultūrinė darnumo koncepcija, atspindinti sąryšį tarp plėtros bei vyraujančių socialinių normų ir siekia palaikyti visuomeninių sistemų stabilumą, įskaitant lygybės tarp atskirų žmonių kartų bei kultūrinės įvairovės išsaugojimo užtikrinimą ir griaunamųjų konfliktų galimybės sumažinimą. Socialinis- kultūrinis darnumas reikalauja mažiausiai išlaikyti tam tikrus kritinius socialinio kapitalo komponentus, patį socialinį kapitalą suprantant kaip visuomenės gebėjimą spręsti socialines, ekonomines ir aplinkos problemas bei

būti aktyviu formuojant visos sistemos plėtrą (Berkes, Folke, 1994).

Demografinis ir materialus ekonominis augimas turi galiausiai stabilizuotis, o kultūrinis, psichologinis ir dvasinis augimas nėra ribojami fizinių limitų. Atsakomybė už planetą reikalauja globalaus solidarumo ir globalaus kultūrinio pagrindo. Tai turbūt siejama ir su vietine plėtra, tai yra vietinių sąlygų ir galimybių pažinimu bei vietine atsakomybe. Todėl norint užtikrinti socialiai stabilią plėtrą, būtina šiuolaikinėje visuomenėje ir toliau skatinti kuo platesnį visų žmonių dalyvavimą priimant sprendimus. Reikėtų maksimaliai decentralizuoti ir ekologinius (kaip ir eekonominius) sprendimus. Žmonių bendruomenės iš esmės visose pasaulio dalyse tradiciniame išteklių naudojime išplėtojo prisitaikymo mechanizmus, užtikrinusius, kad atskirų individų troškimai nesukeltų rizikos šioms bendruomenėms, nes bendruomeninė išteklių vadyba buvo paremta tradicinės praktikos stipraus grįžtamojo ryšio mechanizmais. Todėl dabar logiškai kyla uždavinys integruoti mokslines bei tradicines žinias, norint tirti sąlygas tikrai darniai plėtrai.

Taigi gamtos fizinės sąlygos riboja ekonominio augimo galimybes net ir tais atvejais, kai augimas galėtų būti pageidautinas. O etinės- socialinės sąlygos riboja augimo pageidaujamumą net ir tada, kai šis aaugimas yra galimas.2.2 Darni ekonominė plėtra- trijų sistemų sąveika

Darnią plėtrą reikėtų nagrinėti kaip trijų sistemų- ekologinės, ekonominės ir socialinės- sąveiką: tada subalansuotos ekonominės plėtros bendras tikslas būtų maksimizuoti tikslus visų šių sistemų požiūriu, pačius mainus tarp įvairių ekonominių, socialinių ir eekologinių sistemų tikslų per optimizavimo procesą priderinant kiekvienai vietovei bei kiekvienam laikotarpiui.

Kadangi nė vienas iš literatūroje pateiktų ekologiškai darnios plėtros apibrėžimų tiksliai neapima (o ir negali apimti) visų nagrinėjamos koncepcijos aspektų, iki šiol tinkamiausias apibrėžimas, geriausiai išreiškiantis pačią darnios plėtros idėją, yra išsakytas Brundtland komisijos pranešime, kuriame sakoma, kad „subalansuota plėtra- tai tokia plėtra, kuri patenkina dabartinio laikmečio poreikius, nesudarydama pavojaus būsimoms kartoms patenkinti savuosius. Subalansuotos plėtros koncepcija numano ribas- ne absoliučius limitus, bet ribojimus, uždedamus esamos technologijų bei socialinio organizavimo būklės aplinkos ištekliams ir galimybės absorbuoti žmonių veiklos efektus.“

Taigi darnios plėtros koncepcijoje yra susiejami du neatidėliotini tikslai: a) užtikrinti tinkamą, saugų, gerą gyvenimą visiems žmonėms- tai plėtros tikslas, ir b) gyventi ir dirbti atsižvelgiant į biofizines aplinkos ribas- ttai darnumo tikslas. Šie tikslai gali pasirodyti prieštaringi, bet, nepaisant to, jie turi būti pasiekti kartu. Plačiąja prasme darnumas sietinas su paskirstymo teisingumu- plėtros galimybių paskirstymu tarp dabartinės ir ateities kartų. Tačiau būtų keista, jeigu mes būtume giliai susirūpinę ateities kartų gerove, bet ignoruotume šiandieninių vargšų sunkią padėtį. Todėl turi būti pasisakoma tiek už teisingumą tarp žmonių kartų, tiek ir už teisingumą vienos žmonių kartos ribose. Bet čia išlieka viena praktinė problema, nes kalbant apie plėtros galimybių paskirstymą tarp dabartinės iir ateities kartų, reikia įvertinti tai, kad neišvengiamai kyla konfliktas tarp gamtinio kapitalo išsaugojimo ir šiandieninio jo naudojimo dėl nesuderinamumo tarp teisingumo vienos žmonių kartos požiūriu ir teisingumo skirtingų žmonių kartų požiūriu. Juk daugelis ekologiškai kritinių veiksnių, tokių kaip bioįvairovė ir gyvybę palaikančios sistemos, yra susiję su pasirinkimo vertės išsaugojimu ateities kartoms. O socialinis-ekonominis gamtinio kapitalo vertingumas bendru atveju yra susijęs su dabartine žmonių karta, kuri yra veiksmingai įtakojama susilaikyti nuo plėtros galimybių norint išsaugoti gamtinį kapitalą. R. Solow (1993) net laiko šį nesuderinamumą darnios plėtros neįveikiama problema, kuriai gamtinio kapitalo koncepcija nelinkusi pasiūlyti jokio sprendimo.

Būtina pažymėti, kad pranešime „Mūsų bendra ateitis“ naudojamas darnios plėtros apibrėžimas faktiškai buvo savotiškas posūkis nuo anksčiau vyravusios nuostatos „augimas arba aplinka“ link beveik visada galimo- tai esminė Brundtland Komisijos pranešimo idėja- ekonominio augimo ir aplinkos vienas kito papildymas. Brundtland Komisijos pranešime kalbama apie plėtrą, o ne vien apie augimą, apie gyvenimo kokybę, o ne vien apie realias pajamas. Todėl pasiūlyta darnios plėtros koncepcija aiškiai parodė, kad priešprieša tarp augimo ir aplinkos nėra tikroji problema. Faktiškai Brundtland Komisijos pasiūlytas darnios plėtros terminas ir apibrėžimas stengėsi patenkinti abi ginčų šalis- žodis darnus nuramino aplinkosaugininkus, kuriems jis yra tolesnis Pasaulio apsaugos strategijos išplėtojimas, o žodis plėtra turėjo ttokį pat efektą verslininkams, kurie sveikino jį kaip nacionalinės politikos, ekonomikos, socialinių sistemų, gamybos ir technologinių sistemų restruktūrizavimo plėtros programą.

Darnios plėtros koncepcijos praktiniam realizavimui gali pasitarnauti „pirminio rūpinimosi aplinka“ koncepcija, kuri yra tiesiogiai susijusi su darnia plėtra. Šios koncepcijos pagrindiniai elementai yra:

• pagrindinių poreikių pasiekimas ir patenkinimas- ekonominis tikslas;

• aplinkos apsauga ir optimalus gamtinių išteklių naudojimas-aplinkosauginis tiks.las;

• žmonių grupių ir bendruomenių įgaliojimų išplėtimas- socialinis tikslas.

Ekonominė plėtra tada turi būti suprantama kaip daugialypė samprata, atspindinti pokyčius tiek erdvės, tiek ir laiko atžvilgiu. Kadangi ekologiškai darnios plėtros strategijoje centrinė vieta tenka ekologinių ir ekonominių aspektų susiejimui priimant sprendimus, tai ekonominė plėtra gali būti laikoma darnia tik tuomet, jeigu investicijos yra ne tik ekonomiškai efektyvios, bet ir nepažeidžia ekonomikos ekologinio pagrindo. Tuo pačiu ir globalus ūkis turi pereiti iš sistemos, kurios pirminis tikslas yra pelno maksimizavimas, į sistemą, kur šis tikslas yra pasiekiamas neviršijant biofizinių ribų. Taigi ekologiškai darnią plėtrą galima garantuoti tik remiantis biosferos ribotumo ir gebėjimo atsikurti moksliškai pagrįstomis globaliomis ir regioninėmis maksimaliomis ribomis aplinkos ištekliams sunaudoti. Šios ribos turi atspindėti esminius, moksliškai nustatytus stabilios plėtros keliamus ekonominės veiklos apribojimus. Be to, egzistuoja ekologiniai slenksčiai, kuriuos peržengus biologinės gyvybės išlikimas mūsų planetoje tampa nebegalimas. Daugeliu atvejų, šie ekologiniai slenksčiai yra nenuspėjami ir kartą juos pperžengus yra neįmanoma ar per daug sunku grįžti į pradinę būklę. Todėl, geriausia, ką mes galime pasiekti, yra sistemos stabilizavimas subalansuotame veiklos lygyje. Atitinkamai, į ekosistemų gebėjimo greitai atsikurti slenksčius turi būti atsižvelgiama bet kurioje gyvybingoje darnios plėtros koncepcijoje. Bet kokiu atveju jau artimiausioje ateityje aplinkos naudojimo ribos turėtų būti nustatytos tokio lygio, kuris palaikytų globalų aplinkos našumą, įskaitant ne tik apsirūpinimą energija bei žaliavomis, bet ir fundamentalias gyvybės palaikymo ir tęstinumo reikmes.

Pažymėtina, kad dauguma mokslininkų sutinka, kad ekologinio darnumo koncepcija yra gerokai aiškesnė ir tikslesnė negu darnios plėtros samprata. Darnumą būtų galima apibūdinti, kaip „tarpusavio santykius tarp dinamiškų ekonominių sistemų, kuriose: 1) žmonių egzistencija gali tęstis neribotai, 2) žmonių individai gali klestėti ir 3) kultūros gali plėtotis; bet kuriose žmonių veiklos efektai išlieka tiek apriboti, kad nepažeistų ekologinių gyvybę palaikančių sistemų įvairovės, kompleksiškumo ir funkcionavimo“ (Constanza et al, 1991). Taigi tam, kad būtų darnus: 1) kiekvienas procesas turi būti ekologiškai saugus; bei 2) kiekvienas procesas turi tiekti visuomenei atitinkamą produkcijos kiekį.

R. Goodland (1995) atskyrė „ekonominį darnumą“ nuo jo visapusiškesnių socialinio ir aplinką įvertinančio antrininkų, bei, atsižvelgdamas į tai, kad darnumas gali būti suprastas ir įdiegtas skirtingu laipsniu, išskyrė silpną, stiprų ir absurdiškai stiprų darnumą. Šioje klasifikacijoje ekonominis

darnumas galėtų būti siejamas su silpnu darnumu, o socialinis ir aplinką įvertinantis darnumas laikytini stipresnėmis koncepcijomis.

Darnią plėtrą galime įsivaizduoti kaip procesą, susidedantį iš dviejų fazių. Pirmojoje fazėje globali žmonių visuomenė plėtojasi link darnumo; antrojoje fazėje visuomenė toliau evoliucionuoja neviršydama darnumo nustatytų ribų. Antra vertus, visuomenei tenka susidurti su tokia didele trumpalaikių poreikių bei ilgalaikių tikslų įvairove pasauliniu mastu, kad net neįmanoma kalbėti apie vienintelį universaliai teisingą darnios plėtros kelią ar tikėtis, kad bus parengtas darnaus ekonominio elgesio planas. Be to, iir pats perėjimas į darnumą, galimas dalykas, vyks skirtingomis trajektorijomis turtingose ir skurdžiose šalyse. Darnumo negalima pasiekti vieną kartą visiems laikams. Kiekviena visuomenė bus subalansuota savaip ir savam laikotarpiui, bet nė viena iš jų negarantuos absoliutaus darnumo. Juk darnumas nėra kažkas nekintamo ar kelionės tikslas, kuris turi būti pasiektas. Jis yra mobilus tikslas, besikeičiantis kartu su žiniomis ir asmeninėmis bei visuomenės vertybėmis, atsižvelgiant į aplinkos kokybę, ateities technologinių galimybių vertinimą ir požiūrį į riziką bei tikrą. neapibrėžtumą. Taigi ar atskiras eekonominės plėtros kelias gali būti laikomas darniu labai priklauso nuo pasirinktos perspektyvos, o pats darnumo užtikrinimas bus gyvas, dramatiškas, dinaminis procesas, reikalaujantis įvertinti ne tik pusiausvyrą tarp įvairių visuomenės dalių ir visuomenės bei gamtos, bet ir ateities potencialą išsaugoti šią ppusiausvyrą.

Darnumo idėja taip pat kelia fundamentalius klausimus apie mastus. Niekas nesitiki, kad žmonija ar kitos gyvybės formos egzistuos amžinai. Iš tikrųjų evoliucinė teorija duoda suprasti, kad taip nebus. Bet šis „amžinai“ nėra priimtinas atsakymas į klausimą- kaip ilgai mes turime bandyti kažką išlaikyti; mums būtinos tam tikros nuostatos apie darnumo laikinus tikslus. Todėl yra būtina įvertinti darnumo galimybes visais ūkio bei visuomeninių struktūrų mastais, užtikrinant, kad regioninis ar nacionalinis darnumas galiausiai nebūtų pasiektas kitų regionų darnumo sąskaita. Ir priešingai, jeigu nacionalinė darni plėtra yra pasiekta, iš to visai neseka, kad buvo užtikrinti ir lokalaus darnumo kriterijai.Išvados

Dabar kai žmogus atrado gamtos ribas, suvokė ją kaip biosferą ir joje išsivysčiusios gyvybes unikalumą, atrado, jau vis labiau ryškėja kelias kuris leis žmonijai išvengti ssavo vystymosi ekologinės aklavietės. Tolydi plėtra, jeigu ją nagrinėsime kaip fundamentalų percepcijų, verčių ir tikslų peržiūrėjimą, siūlo tvirtą pagrindą, į kurį gali atsiremti visų mūsų pastangos sukurti Mūsų Bendrą Ateitį. Bet tam prireiks daugelio dešimtmečių atkaklaus darbo ir visų mūsų didžiulių pastangų. (Iki šiol valstybės padarė per daug menką pažangą įgyvendindamos įsipareigojimus, kuriuos jos prisiėmė siekdamos „tolydžios plėtros“. Neatsitiktinai 1997 m. įvykusioje konferencijoje. Plėtros programos vadovas James Speth liūdnai konstatavo: „Didžiosioms pasaulio šalims visiškai nepavyko įvykdyti pažadų, duotų 1992 m. RRio Žemės konferencijoje“. [1414]). Tad stenkimės,kad mūsų atliktas darbas bustų toks, kad, anot John Ruskin: „mūsų palikuonys dėkotų mums už jį. ir kad žmonės sakytų, stebėdami nuveiktą darbą ir jo rezultatus: „žiūrėk, tai mūsų tėvai padarė mums“. O kad mes jaustumės tvirtesni šiame ilgame kelyje, visad pravartu prisiminti istoriko Arnold Toynbee pastebėjimą: „Jeigu darai pasaulį nors truputį geresnį, tu pasielgei nuostabiai, ir tavo gyvenimas buvo prasmingas‘‘.

Literatūros sąrašas:

1. Remigijus Čiegis ,,Ekonomika ir aplinka’’

2. Remigijus Čiegis ,,Tolydi plėtra ir aplinka: ekonominis požiūris’’

3. Internetas