Valiutų kursų mechanizmas

1. Senasis valiutų kursų mechanizmas

Valiutų kursų mechanizmas – tai sistema, pagal kurią Europos pinigų sistemoje veikiančios šalys turėjo užfiksuoti savo valiutas ir palaikyti nustatytą jų kursą viena kitos atžvilgiu, suteikdamos galimybę joms svyruoti nustatytose ribose. Buvo nustatyti valiutų paritetai arba vadinamieji baziniai kursai kiekvienai valiutai ekiu atžvilgiu. Tai vadinama pariteto ribomis.

Kuriant sistemą buvo numatyta, kad Didžiosios Britanijos sterlingas ir Ispanijos peseta galės svyruoti +,- 6 proc. ribose bazinių kursų atžvilgiu, tuo tarpu kitoms valiutoms (Airijos, Belgijos, Danijos, Olandijos, Prancūzijos ir VVokietijos) iš karto buvo numatytos +,-2.25 proc ribos. Kai atitinkamos dvi valiutos artėja prie numatytų svyravimo ribų, jos atsiduria ties vadinamuoju intervencijos tašku, o tai reiškia, kad tų šalių centriniai bankai privalo patenkinti visus pirkimus/pardavimus pagal atitinkamą valiutų kursą tik nuo 8:00 iki 15:00 vai. Grinvičo laiku. Kartais tai reiškė, kad centrinis bankas parduoda valiutą, kurios iš viso nebeturi užsienio valiutų atsargose arba tokią valiutos sumą, kuri viršija banko einamąsias užsienio valiutos atsargas. Tačiau tada šalies centrinis bankas turėjo teisę vveikti naudodamasis labai trumpo laikotarpio kreditavimo priemonėmis.

Ši paskola turėjo būti grąžinama per 45 dienas pasibaigus tam mėnesiui, kai ji buvo paimta. Tai reiškia, kad ilgiausia tokio kreditavimo trukmė galėjo būti 75 dienos. Tokią galimybę nacionalinis centrinis bankas gaudavo automatiškai. Tuo ttarpu bankui suteikiamo kredito suma buvo ribojama. Nuo 1987 m. teisę gauti tokį kreditą centrinis bankas turėjo tik tos šalies valiutai pasiekus intervencijos tašką.

2. Naujoji Europos pinigų sistema, pagrindiniai VKM-2 įgyvendinimo principai ir bruožai

1997 m. liepos mėn. Amsterdame vykusiame susitikime EVT priėmė rezoliuciją, kuria buvo patvirtintas valiutų kursų mechanizmas, veikiantis tarp euro zonos ir į šią zoną nepatenkančių ES šalių. Šis mechanizmas, pavadintas Valiutų kursų mechanizmu-2 (VKM-2), tapo naujosios Europos pinigų sistemos pagrindu. Jis padeda išvengti ryškaus susiskirstymo tarp euro zonos ir kitų ES šalių, mažina jų valiutų kursų svyravimus, suteikia vieningai rinkai stabilumo. Mastrichto sutarties nuostata, kad „kiekviena valstybė narė savo valiutų kurso politiką vertina kaip bendrą reikalą“, suformuluoja būtinumą turėti konkretų įgyvendinimo mechanizmą.

2.1. Principai

Suformuoti tokie pagrindiniai VKM-2 įgyvendinimo pprincipai:

1. valstybė narė turi vykdyti valiutos kurso politiką atsižvelgdama į bendrus interesus;

2. valiutos kurso stabilumas yra svarbus ekonominės konvergencijos elementas t.y., vienas iš Mastrichto sutartyje nustatytų konvergencijos kriterijų yra normalios nacionalinės valiutos svyravimo ribos be didesnių nuokrypių ar valiutos devalvacijos kitų šalių narių valiutų atžvilgiu per pastaruosius dvejus metus);

3. valiutos keitimas į stabilią valiutą eurą teigiamai veikia ne euro zonos šalių narių konvergencijos siekius, stiprina pasitikėjimą tų šalių vykdoma politika, orientuota į stabilumą;

4. valiutos keitimo stabilumas gali būti pasiektas tik įvykdžius ekonominės konvergencijos pagrindo rreikalavimus, t.y. pasiekus kainų stabilumą ir vykdant saugią iždo ir struktūrines politikas;

5. VKM-2 garantuos VKM tęstinumą. Taikant naująjį mechanizmą turi būti atsižvelgiama į naują ekonominę ir politinę aplinką, susiformavusią trečioje EPS kūrimo stadijoje. Tai suteikia galimybę ECB ir centriniams ne euro zonos šalių bankams siekti kainų stabilumo kaip pagrindo;

6. dalyvavimas VKM-2 kaip ir VKM yra savanoriškas, tačiau Dublino ir Amsterdamo EVT nutarimuose pabrėžiama nuostata dėl ES šalių su išlygomis pageidaujamo dalyvavimo.

2.2. Pagrindiniai bruožai

Pagrindinius VKM-2 bruožai:

1. Kiekvienai dalyvaujančiai ne euro zonos valiutai nustatoma centrinė norma ir standartinės svyravimų ribos +,-15 proc. Šios ribos yra gana didelės atsižvelgiant į VKM patirtį (1992-1993m. valiutų krizė) ir galimus spekuliacinio spaudimo laikotarpius. VKM-2 – tai asimetrinė sistema, kurios centre yra euras. Tai padės ECBS laikytis politikos, orientuotos į stabilumą.

2. Centrinė norma ir svyravimo ribos nustatomos visų dalyvių tarpusavio susitarimu. Dalyviai: euro zonos ir ne euro zonos šalių, dalyvaujančių VKM-2, finansų ministrai, centrinių bakų valdytojai, ECB ir Europos Komisijos atstovai.

3. Automatinė ir neribota intervencija užsienio valiuta bei finansavimas, kai valiutos kursas pasieks svyravimu ribas. ECB ir dalyvaujantys ne euro zonos centriniai bankai turės teisę sustabdyti intervenciją ir finansavimą, jeigu tai kels grėsmę kainų stabilumui.

4. Galimybė stiprinti ECB ir ne euro zonos centrinių bankų ryšius. Ne euro zonos šalis narė, pasiekusi pakankamą konvergencijos llaipsnį su euro zona, gali reikalauti artimesnio bendradarbiavimo keičiant valiutą arba net narystės Europos pinigų sąjungoje.

3. Pagrindinis VKM II tikslas

Mastrichto konvergencijos kriterijai ir VKM II buvo sukurti praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pradžioje. Tuo metu dabartinių VRE šalių narystė ES buvo tolima perspektyva, todėl narystės euro zonoje kriterijai ir VKM II buvo orientuoti į labiau išsivysčiusias šalis, kurios nepatiria didesnių šokų, palyginti su pokomunistinėmis pereinamosios ekonomikos šalimis.

Pagrindinis VKM II tikslas – garantuoti sklandų būsimų šalių ES narių perėjimą prie euro. Tarpinis valiutos kurso režimas, išlaikantis tam tikrą lankstumą ir reaguojantis į fundamentalius makroekonominius procesus bei šokus. Be to, VKM II buvo geras būdas patikrinti rinkoje valiutų paritetus ir išvengti spekuliacinių atakų, taikant platų valiutos kurso svyravimų koridorių ir koordinuotas intervencijas valiutų rinkoje.

Tačiau kai kurie Vakarų ekonomistai ir narystės ES siekiančių šalių, ypač tų, kurios taiko valiutų valdybos režimą, pinigų politikos kūrėjai VKM II vertina tarsi tam tikrą „skaistyklą“, per kurią būtina pereiti prieš įsivedant eurą. Toks požiūris grindžiamas daugeliu rimtų argumentų. Tačiau dėl to, kad vienašališko euro įsivedimo ES šalys nelaiko civilizuotu būdu patekti į euro zoną, ši alternatyva oficialiai nėra svarstoma nė vienoje iš VRE šalių.

Nors niekas neverčia VRE šalių dalyvauti VKM II iš karto po įstojimo į ES, tačiau ddauguma jų būtent taip ir darys, siekdamos kaip galima greičiau įsivesti eurą ir kuo anksčiau pradėti gauti šios valiutos teikiamą naudą. Tokios „kaip galima greičiau“ strategijos signalizavimo aspektas gali tam tikru mastu vyrauti ekonominių argumentų atžvilgiu, kadangi per ilgas pereinamasis laikotarpis yra pavojingas dėl didėjančios spekuliacinės atakos galimybės.

Siekdamos įsivesti eurą, VRE šalys privalės įvykdyti Mastrichto kriterijus. Vienas iš sunkiausiai įvykdomų – infliacijos lygio kriterijus. Kad kuo greičiau įvykdytų infliacijos kriterijų, VRE šalys kandidatės turės labai atsakingai pasirinkti valiutos kurso režimą.

4. Dabartinių Lietuvos rodiklių ir Mastrichto kriterijų atitikimas

Siekiant, kad euro zona būtų ilgalaikė ir suderinama sistema, jos narių ekonomika neturi suda¬ryti keblumų bendrai valiutai egzistuoti (tą galėtų sukelti, pavyzdžiui, didelis atskirų šalių biudžeto deficitas bei valstybės skola, stiprus infliacinis spaudimas ir pan.). Todėl Lietuva, kaip ir kitos prie EPS ketinančios prisijungti šalys, turi tenkinti Mastrichto konvergencijos kriterijus:

• infliacija neturi viršyti trijų praėjusius dvejus metus mažiausią infliaciją turinčių šalių vidurkio daugiau kaip 1.5 procentinio punkto;

• ilgalaikių palūkanų normos neturi viršyti trijų mažiausią infliaciją turinčių šalių palūkanų normų vidurkio daugiau kaip 2 procentiniais punktais;

• dvejus metus valiutų kursas turi būti stabilus (nenukrypti VKM II sistemoje daugiau nei 15%);

• biudžeto deficitas ir valstybės skola neturi viršyti 3% ir 60% bendrojo vidaus produkto (BVP) arba sparčiai mažėti šių

ribų link.

Kaip dauguma kitų VRE šalių Lietuvos rodikliai pereinamuoju laikotarpiu sparčiai artėjo prie šių ribų ir šiuo metu greta keleto kitų šalių — kandidačių Lietuva vykdo visus reikalavimus (žr. 1 lentelę).

Mastrichto kriterijų atitikimas Lietuvoje 1lentelė

Mastrichto kriterijai 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003

Vidutinė metinė infliacija, proc. Lietuvoje 39,6 24,6 8,9 5,1 0,8 0,1 1,3 0,3 -1,2

EPS trijų mažiausią infliaciją turinčių šalių vidurkis** 2,2 1,9 1,7 1,1 0,8 1,7 2,1 1,4 1,2

Ilgalaikių VVP palūkanų normos, proc. Lietuvos 13,7 11,1 7,2 5,2 4,4

EPS trijų mažiausią infliaciją turinčių šalių palūkanų vidurkis** 7,1 6,3 5,7 4,71 4,4 5,0 4,7 4,7 4,2

Lito svyravimas euro atžvilgiu, proc. (dvejų metų vidurkis) 6.4 2,4 6,1 3,4 4,4 8,6 4,6 2,7 0,0

Biudžeto deficitas / BVP, proc. 4.5 4,5 1,8 5,9 8,5 2,8 1,9 1,8 2,4

Valstybės skola / BVP, proc. 19.5 23,2 19,1 22,4 28,3 28,5 27,2 26,0 24,0

** Naudoti 2002 m. mažiausią infliaciją turėjusių šalių (Austrijs, Jungtinės karalystės iir Vokietijos) rodikliai

Šaltiniai: Finansų ministerija; Lietuvos statistikos departamentas; Lietuvos bankas; TVF International Financial Statistics Online; Babetski ir kt. (2003) Exchange Rate Regimes and Supply Schoks Asymetry: the Case of the Accession Countries,

Kaip matyti iš 1 lentelėje pateiktų duomenų, jau nuo 2000 m. Lietuvos rodikliai beveik visiškai tenkino Mastrichto kriterijus — vienintelė probleminė sritis buvo tik ilgalaikių paskolų palūkanų normos, kurias sąlygojo didesnė rizikos premija. Tačiau sėkmingai įveikus Rusijos krizę ir 2000 m. atsiradus didesniam aiškumui dėl Lietuvos narystės ES, rrizikos premija žymiai sumažėjo-, nuo 2002 m. Lietuvos rodikliai visiškai tenkina Mastrichto kriterijus.

Tačiau prisijungti prie EPS galima tik bent dvejus metus dalyvaujant VKM II sistemoje (pagal Čepienę ir Povilaitį, praktiškai ne anksčiau kaip 2006 m. pabaigoje ir 2007 m. pradžioje, kkurioje šalies valiutos kursas neturi euro atžvilgiu nukrypti daugiau nei 15%. Todėl prisijungti prie EPS siekiančiai Lietuvai svarbu ne tiek dabartinė situacija, kiek įvertinti galimus pavojus ir nuspręsti, koks pinigų sistemos režimas šiuo pereinamuoju laikotarpiu būtų geriausias bei kada prie EPS prisijungti. Kartu būtina stebėti konvergencijos ir susijusius rodiklius, kad būtų galima tinkamai įvertinti išorinių euro zonos impulsų bei kitų šalių vidaus šokų poveikį Lietuvos ūkiui ir jam pasiruošti.

5. Centriniai euro kursai ir privalomi intervenciniai kursai VKM II

Pagal 2004 m. birželio 27 d. priimtus sprendimus dėl Valiutų kurso mechanizme II nustatytų Estijos kronos, Lietuvos lito, Slovėnijos tolaro ir euro centrinių kursų, šioms valiutoms nustatyti privalomi intervenciniai kursai įsigalioja 2004 m. birželio mėn. 28 d. Jie nurodyti toliau pateiktoje lentelėje.

Pagal 1998 mm. rugsėjo 1 d. Europos centrinio banko ir euro zonai nepriklausančių valstybių narių nacionalinių centrinių bankų sutarties, nustatančios valiutų kurso mechanizmo veikimo būdus Ekonominės ir pinigų sąjungos trečiajame etape (OL C 345, 1998-11-13, p. 6), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 1998 m. balandžio 29 d. (OL C 135, 2004-05-13, p. 3), 1 straipsnio 2 dalį, Europos centrinis bankas (ECB) ir Eesti Pank, Lietuvos bankas, ir Banką Slovėnijoje bendru susitarimu nustatė privalomus intervencinius kursus.

Centrinis euro kursas ir privalomi intervenciniai kursai Danijos kronai nnekeičiami.

2 lentelė

Nuo 2004 m. birželio 28 d. galiojantys centriniai euro kursai ir privalomi intervenciniai kursai VKM II dalyvaujančių valstybių narių valiutoms

Šalis ir valiuta 1EUR=

Danija

Danijos krona (DKK) Aukščiausias kursas Centrinis kursas Žemiausias kursas 7,62824

7,46038

7,29252

Estija

Estijos krona (EEK) Aukščiausias kursas Centrinis kursas Žemiausias kursas 17,9936 15,6466 13,2996

j Lietuva

Lietuvos litas (LTL) Aukščiausias kursas Centrinis kursas Žemiausias kursas 3,97072 3,45280 2,93488

Slovėnija

Slovėnijos tolaras (SIT) Aukščiausias kursas Centrinis kursas Žemiausias kursas 275,586 239,640 203,694

Literatūros sąrašas

1. Raimondas Kuodis. Dėl narystės ekonominėje ir pinigų sąjungoje siekiančių šalių valiutos kurso pasirinkimo strategiją/ V.: Lietuvos bankas, Pinigų studijos. 2003 ; Nr.1.

2. Stasys Kropas. Kelias į pinigų sąjungą/ V/: LBDFI, 1999m

3. Europos Sąjunga. Steigimo dokumentų rinktinė.- V.: Eugrimas, 1998.

4. Grušnienė N. Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimosi etapai// Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: bankininkystė ir finansai.- V.: Lietuvos bankas, 1997; Nr.2.

5. Socialinių tyrimų institutas/ Lietuva stojant į Europos sąjungą: ekonominė sociologinė ir demografinė padėties analizė. www.sti.lt/leidiniai.htm

6. Irena Čepienė, Bronius Povilaitis. Europos integracija ir lito likimas/V.: VUEF Ekonomika. Mokslo darbai. 2003, 63 tomas

Priedai

Pagrindiniai ES ir EPS įvykiai

1992 m. vasario 7 d.: pasirašyta Mastrichto sutartis

Europos Sąjungos bei Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) sutartis buvo patvirtinta 1991 m. gruodžio mėn. Mastrichte, pasirašyta 1992 m. vasario mėn., o galioja nuo 1993 m. lapkričio mėn. Pagal šią sutartį nacionalinės valiutos keičiamos bendra Europos valiuta, jei konkrečios valstybės tenkina tam tikras ekonomines ssąlygas. Vienas svarbiausių Mastrichto kriterijų reikalauja, kad valstybės biudžeto deficitas gali viršyti 3 % jos bendro vidaus produkto tik trumpą laiko tarpą. Valstybės skolos negali viršyti 60 % BVR Kainos ir palūkanų normos bei konkrečių valiutų keitimo kursai turi išlikti stabilūs ilgą laiką.

1994 m. sausio mėn.: įkurtas Europos pinigų institutas

įkuriamas Europos pinigų institutas (EPI) ir įdiegiamos naujos procedūros ES valstybių ekonomikai stebėti bei jų konvergencijai skatinti.

1997 m. birželio mėn.: Stabilumo ir augimo paktas

Amsterdame susitikusi Europos Vadovų Taryba patvirtina Stabilumo ir augimo paktą ir naują valiutų keitimo kursų mechanizmą (performuotą EPS), skirtą stabiliems euro ir euro neįsivedusių ES valstybių valiutų keitimo kursams užtikrinti. Patvirtinamas euro monetų „europietiškos“ pusės dizainas.

1998 m. gegužės mėn.: vienuolika valstybių tenkina euro įvedimo kriterijus

1998 m. gegužės 1-3 d. Briuselyje susitikę Sąjungos politiniai vadovai nusprendžia, kad 11 ES valstybių tenkina narystės euro zonoje kriterijus. Jie paskelbia galutinius euro zonoje dalyvaujančių valstybių valiutų keitimo kursus.

1999 m. sausio 1 d.: euro gimimas

1999 m. sausio 1 d. euru pakeičiamos euro zonoje dalyvaujančių 11 valstybių valiutos. Euras tampa bendra valiuta Airijoje, Austrijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Italijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Portugalijoje, Suomijoje ir Vokietijoje. (Graikija prie jų prisijungia 2001 m. sausio 1 d.) Nuo tada Europos centrinis bankas perima EPI funkcijas ir tampa atsakingu už euro pagrindu kuriamą iir įgyvendinamą pinigų politiką. Keitimo j eurą operacijos prasideda 1999 m. sausio 4 d. 1 euras prilyginamas apytiksliai 1,18 JAV dolerio. Tai – pereinamojo laikotarpio pradžia, kuri tęsiasi iki 2001 m. gruodžio 31 d.

2002 m. sausio 1d.: įvedami euro banknotai ir monetos

2002 m. sausio 1 d. pradedami naudoti įvairių euro nominalų banknotai ir monetos. Tai pradžia laikotarpio, per kuri iš apyvartos išimami nacionaliniai banknotai ir monetos. Šis laikotarpis baigėsi 2002 m. vasario 28 d. Nuo tada euras tapo vienintele teisėta atsiskaitymo priemone euro zonos valstybėse.