TARPTAUTINĖ VALIUTŲ SISTEMA IR MOKEJIMO BALANSAS
TARPTAUTINĖ VALIUTŲ SISTEMA IR
MOKĖJIMO BALANSAS
Valiuta ir valiutų sistema
Daugelyje pasaulio šalių kaip atsiskaitymo ir mokėjimo priemonė yra
naudojami tik tos šalies nacionaliniai pinigai. Todėl norint sudaryti
prekybinius sandorius su užsienio partneriais reikia turėti galimybe
įsigyti atitinkamos šalies pinigų, t. y. jos valiutos. Valiuta vadinami tie
patys nacionaliniai pinigai, naudojami tarptautiniams atsiskaitymams.
Tarptautinių sandorių ypatybė ta, jog čia naudojamos dvi arba daugiau
skirtingų valiutų. Užsienio valiuta įsigyjama užsienio valiutų rinkoje
keičiant joje nacionalines valiutas rinkos nustatytu santykiu, vadinamu
valiutos kursu. Valiutos kursas yra jos kaina, išreikšta kita valiuta.
Todėl valiutos kkeitimas valiutų rinkoje vadinamas jos pirkimu arba
pardavimu.
Atsiskaitymai valiuta nustato ir valiutinius valstybių santykius.
Valiutiniai santykiai – tai tarptautinių ekonominių santykių dalis,
susijusi su tarptautiniais atsiskaitymais, kreditinėmis ir valiutinėmis
operacijomis tarp įvairių šalių privačių asmenų, įmonių, bankų, vyriausybių
bei
tarptautinių organizacijų. Valiutinių santykių subjektai yra skirstomi i
šalies rezidentus ir nerezidentus. Rezidentai – tai fiziniai asmenys,
turintys nuolatine gyvenamąją vietą šalyje, ir juridiniai asmenys, sukurti
vadovaujantis šalies įstatymais, o jų buveinės yra šioje šalyje.
Nerezidentai – tai fiziniai asmenys, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra
už šalies ribų, taip pat juridiniai asmenys, įįsteigti remiantis užsienio
valstybių įstatymais, o jų buveinės yra už šalies ribų. Šalies teisinių
normų ir institucijų kompleksas, reguliuojantis valiutinius santykius, bei
patys valiutiniai santykiai sudaro šalies valiutų sistemą. Nacionalinių
valiutų sistemų pagrindiniai elementai yra:
1) nacionalinis valiutos vienetas, t. y. piniginis vienetas,
naudojamas atsiskaityti ssu kitomis šalimis;
2) šalies valiutiniai rezervai, jų sudėtis bei dydis;
3) nacionalinės valiutos pariteto, t. y. jos santykių su
užsienio valiutomis, nustatymo mechanizmas;
4) valiutos keičiamumo laipsnis bei kiti valiutiniai
apribojimai;
5) tarptautinių atsiskaitymų bei operacijų naudojant užsienio
valiutą tvarka;
6) nacionalinės institucijos, reguliuojančios valiutinius
santykius, bei jų statusas.
Šalies valiutiniai rezervai – tai užsienio valiuta, kurią kaupia ir saugo
centriniai šalių bankai, sudarydami tarptautinių atsiskaitymų bei užsienio
investicijų rezervus. Nacionalinės valiutos paritetas, t. y. Jos keitimo į
užsienio valiutą santykis, gali būti nustatomas atitinkamu
įstatymu arba parenkant jos kurso formavimo režimą. Lietuvos nacionalinės
valiutos – lito kursas yra nustatytas Lietuvos banko valdybos sprendimu
remiantis Lietuvos Respublikos lito patikimumo Įstatymu, bazinės valiutos –
euro atžvilgiu. Lito ir užsienio valiutų santykio nustatymo tvarka yra
reglamentuota Lietuvos banko valdybos nutarimu „Dėl lito ir užsienio
valiutų ssantykių nustatymo tvarkos“, patvirtintu 1998 m. Pagal šią tvarka
lito ir užsienio valiutų (išskyrus bazinę valiutą
– eurą) santykiai nustatomi pagal oficialų lito ir bazinės valiutos kursą
atsižvelgiant i bazinės valiutos ir užsienio valiutų kursus užsienio
valiutų rinkoje. Lito ir Lietuvos ūkio subjektams svarbiausių valiutų
santykiai nustatomi kiekvieną darbo dieną. Lito ir kitų valiutų, turinčių
reikšmės
Lietuvos ūkio subjektams, santykiai nustatomi kartą per savaitę. Bazinės
valiutos ir užsienio valiutos kursas nustatomas pagal duomenis, pateikiamus
„Reuters“ informacinėje sistemoje 10 vai. Lietuvos laiku. Jeigu „Reuters“
informacinėje sistemoje reikiamų duomenų nėra, naudojami „Bloomberg“ aarba
„Dow Jonės“ „Telerate“ informacinių sistemų duomenys. Lito ir užsienio
valiutų santykiai pateikiami Lietuvos komerciniams bankams, užsienio bankų
filialams (skyriams), veikiantiems Lietuvos Respublikoje, ūkio subjektams
ir kitiems subjektams, kurių sąrašą nustato Lietuvos banko Rinkos operacijų
departamentas. Valstybės nustatomi esminiai valiutiniai apribojimai
išreiškiami jos keičiamumo laipsniu. Valiutos keičianiumas – tai tam tikras
valiutinisfinansinis režimas, kuris leidžia visose arba tam tikrose
tarptautinėse operacijose nacionalinę valiutą pakeisti i užsienio valiutą.
Valiutos keičiamumas reiškia, jog nacionalinė valiuta tam tikru laipsniu
atlieka pasaulinės valiutos vaidmenį. Yra trys valiutos keičiamumo lygiai:
laisvai
keičiama, iš dalies keičiama ir nekeičiama valiuta. Laisvai keičiama
valiuta – tai piniginiai vienetai, kurie laisvai ir neribotai keičiami į
kitas užsienio valiutas ir tarptautines mokėjimo priemones bet kuria forma
ir naudojami atliekant visų rūšių operacijas. Prie tokių valiutų
priskiriamos rezervinės valiutos, visuotinai naudojamos šalių valiutiniams
rezervams sudaryti, bei stiprios ekonomikos šalių valiutos. Laisvai arba
visiškai konvertuojamos valiutos funkcionavimo režimas, reiškiantis
galimybę panaudoti ją visose tarptautinėse operacijose ir neribotais
kiekiais keisti i kitų šalių nacionalines valiutas, kartu reiškia, jog šiai
valiutai neegzistuoja jokie valiutiniai apribojimai. Laisvu valiutos
keitimu išreiškiamas ir pasitikėjimas ja, pagrįstas nacionalinio ūkio
pastovumu bei jo plėtros galimybėmis. Iš dalies keičiama valiuta – tai
nacionalinė šalių valiuta, kurios keičianiumas vienaip ar kitaip
apribojamas tam tikrų asmenų atžvilgiu arba kai kuriose operacijose. Ši
valiutos rūšis keičiama tik į kai kurias užsienio valiutas ir naudojama ne
visiems
tarptautiniams mokėjimams ir atsiskaitymams. Tokio vvaliutinio režimo
įvedimo priežastis gali būti ekonominis šalies nestabilumas, pinigų ir
kredito sistemos išbalansavimas ir kt. Nekeičiama, arba uždara, valiuta –
tai nacionalinė valiuta, kuri atlieka pinigų funkcijas tik šalies viduje ir
negali būti keičiama į kitas užsienio valiutas. Pagrindinė tokio valiutinio
apribojimo priežastis – silpna šalies ekonomika.
Valiutos keičianiumas gali būti išorinis ir vidinis. Išorinis valiutos
keičianiumas nustatomas užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims, t.y. ne
rezidentams. Išorinis valiutos keičianiumas yra ribotas, jei jis nustatomas
tik kai kuriems tarptautiniams atsiskaitymams. Vidinis keičiamumas reiškia,
jog konkrečios šalies piliečiai ir organizacijos, t. y. rezidentai, gali
pirkti užsienio valiutą arba savo nacionalinius pinigus (už užsienio
valiutą) ir atsiskaityti nacionaline valiuta šalies viduje be jokių
ribojimų ir suvaržymų. Keičiamumo laipsni nustato valstybė specialiuose
norminiuose aktuose. Be keičiamumo galimi ir kiti valiutiniai ribojimai bei
suvaržymai, kuriuos nustato valstybė įstatyminiu arba administraciniu būdu.
Valiutiniai apribojimai – tai draudimai, apribojimai bei reglamentavimas
operacijų, atliekamų naudojant valiutą arba valiutines vertybes,
pavyzdžiui,
apribojimai perkant arba parduodant užsienio valiutas, ivežant ir išvežant
nacionalinę ar užsienio valiutas arba kitokius valiutinio reguliavimo
objektus. Tokio reguliavimo priežastys gali būti įvairios: valiutos
trūkumas, užsienio skolos didėjimas, nepalankus mokėjimo balansas ir pan.
Valiutinis reguliavimas – tai valstybinių organų veikla, nukreipta
operacijų užsienio valiuta tvarkai reglamentuoti. Operacijas užsienio
valiuta Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos užsienio
valiutos Įstatymas, priimtas 1993 m., bei kiti teisės aktai, tarp jų ir
Lietuvos banko nutarimai, pavyzdžiui, Operacijų užsienio vvaliuta vykdymo
Lietuvos bankuose tvarka, patvirtinta 1993 m., bei tais pačiais metais
patvirtintos Valiutų supirkimo, pardavimo ir keitimo taisyklės. Lietuvos
Respublikos juridiniai ir fiziniais asmenys turi teisę atidaryti užsienio
valiutos sąskaitas Lietuvos Respublikos ir užsienio bankuose. Užsienio
valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys turi teisę užsienio valiutą
laikyti Lietuvos Respublikos bankuose. Užsienio valiuta gali būti
naudojama tik mokėjimams ir atsiskaitymams šalių susitarimu negrynaisiais,
o eurais – ir grynaisiais pinigais. Operacijas užsienio valiuta (pirkimą,
pardavimą, keitimą, paskolų teikimą ir kt.) atlieka tik bankai, turintys
Lietuvos banko leidimą. Leidimus šioms operacijoms Lietuvos bankas išduoda
atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikoje registruotų bankų pasirengimą
vykdyti šias operacijas užsienio valiuta. Be nacionalinių, veikia ir
regioninės valiutų sistemos, kurias sudaro
nacionalinės valiutų sistemos, veikiančios pagal tarptautinių sutarčių arba
susitarimų, kuriuos pasirašo atskiro regiono valstybės, nustatytas
taisykles. Tarptautinių ekonominių santykių plėtotė sukūrė ir pasaulinę
valiutų sistemą. Tai valiutinių santykių organizavimo forma, kuri atsirado
plėtojantis pasauliniam ūkiui ir buvo įteisinta tarptautiniais
susitarimais. Svarbiausia valiutų sistemos charakteristika – valiutų kursų
nustatymo būdas. Yra du pagrindiniai valiutų kursai: fiksuotas ir laisvai
svyruojantis. Fiksuotas kursas reiškia valiutų pariteto (santykio)
nustatymą griežta proporcija arba leidžiamas jo nežymus svyravimas.
Fiksuotą valiutos kursą nustato ir jo pastovumą užtikrina pinigų politiką
vykdančios valstybės institucijos, parinkdamos atitinkamą valiutos kurso
reguliavimo būdą. Lietuvos nacionalinės valiutos – lito kursas fiksuotas
bazinės valiutos – euro atžvilgiu. Laisvai svyruojantis, arba lankstus,
valiutos kursas – tai valiutos kursas, kuris nustatomas
valiutų rinkoje ir
kuris gali kisti kintant valiutų pasiūlai arba paklausai. Šiuolai-
kinė fiksuoto valiutos kurso sistema paprastai yra reguliuojamo valiutų
kursų sistema, nes nustatyto lygio nacionalinės valiutos kursui palaikyti
būtinos šalies centrinio banko „intervencijos“ į valiutų rinkas.
Šiuolaikinė lankstaus valiutų kursų sistema taip pat yra reguliuojama
siekiant
sumažinti valiutų kursų svyravimus. Jeigu kylant užsienio valiutos
paklausai nacionalinės valiutos kursas krinta, tai centrinis šalies bankas,
parduodamas tam tikrą užsienio valiutos kieki, padidina jos pasiūlą ir
kartu neleidžia staigiai kristi nacionalinės valiutos kursui. Ir
atvirkščiai, jei nacionalinės valiutos kursas staigiai kyla, tai ccentrinis
šalies bankas superka užsienio valiutą kartu padidindamas nacionalinės
valiutos pasiūlą ir pristabdo jos kurso kilimą.
Tarptautinės valiutų sistemos raida
Žinomos trys pagrindinės valiutų sistemos, besiskiriančios valiutų kursų
reguliavimo mechanizmais. Tai aukso standartas, kurio buvo atsisakyta XX a.
pradžioje, reguliuojamo ir lankstaus valiutų kurso sistemos. Pirmosios dvi
priskiriamos fiksuotų valiutų kursų sistemai.
Aukso standarto sistema buvo pagrista šiais principais: 1) piniginio
vieneto atitiktis nustatytam aukso kiekiui; 2) popierinių pinigų keitimas i
auksą; 3) pinigų kiekio atitiktis aukso kiekiui. Trečiasis principas
reiškia, jog pinigų masė ir bankų aukso atsargų kiekis buvo ssusieti
santykiu,
kuri nustato pirmasis principas, t. y. buvo sakoma, jog popieriniai pinigai
padengti auksu. Popierinių pinigų padengimas auksu nebūtinai turėjo būti
šimtaprocentinis, nes atskiri individai nedažnai popierinius pinigus
konvertuodavo i auksą. Kita vertus, aukso turėjo užtekti prekybos
balanso deficitui padengti, nes šalys vienos su kitomis aatsiskaitydavo
auksu, kuris vaidino pasaulinių pinigų vaidmenį. Paprastai auksu būdavo
padengiama dalis valiutos – maždaug 30 proc.
Kadangi šioje sistemoje kiekvienos šalies piniginis vienetas turėjo aukso
kiekio atitikmenį, tai valiutų kursai lengvai apskaičiuojami kaip šių
atitikmenų santykiai. Aukso standartas veikė kaip savaiminis valiutų kursų
reguliavimo mechanizmas, todėl valiutų kursai buvo stabilūs.
Jeigu, tarkime, vienos šalies prekės tampa labai paklausios kitoje šalyje,
tai padidėja pirmosios šalies valiutos paklausa, o kartu ir jos kursas.
Aukso standarto sistemoje auksas vaidino pasaulinių pinigų vaidmenį ir
susidaręs šalies prekybinio balanso deficitas turėjo būti padengtas auksu.
Auksas iš importuojančios šalies išvežamas į eksportuojančią šalį. Dėl to
sumažėja prekes importuojančios šalies aukso atsargos, o kartu ir jos
pinigų kiekis, nes aukso standarto sąlygomis pats auksas yra
pinigai. Tuo tarpu eksportuojančios šalies aukso atsargos atitinkamai
padidėja. Padidėja ir šios šalies pinigų kiekis. Padidėjus
eksportuojančioje ššalyje pinigų kiekiui didėja visuminė paklausa ir kyla
prekių kainos. Padidėjusios prekių kainos stabdo šalies eksportą ir kartu
mažina šios šalies valiutos paklausą. Importuojančioje šalyje sumažėjus
pinigų kiekiui mažėja visuminė paklausa ir prekių kainos. Todėl importas
mažėja, o eksportas didėja. Didėja šalies valiutos paklausa užsienio
valiutų
rinkoje. Tai stabdo aukso išvežimą iš šalies ir atkuria ankstesnį valiutos
kursą. Taigi aukso standarto sistema pati palaikydavo pastovų valiutų kursą
be jokio pašalinio Įsikišimo. Tačiau ši sistema turėjo ir trūkumų. Bene
svarbiausias iš jų tas, kad aukso standartas neleido šalims vykdyti
savarankiškos ekonomikos rreguliavimo politikos. Savaiminis valiutų kursų
reguliavimo mechanizmas neretai galėjo prieštarauti šalies ekonominiams
tikslams, pavyzdžiui, trukdyti pinigų politikos priemonėmis
skatinti gamybą ir mažinti nedarbą. Jei auksas išvežamas iš šalies, kurioje
prasidėjo nuosmukis, tai pinigų kiekio mažėjimas mažina visuminę paklausą
ir didina nedarbo lygį, t. y. didina nuosmukį. Jeigu auksas įvežamas i
šalį, kurios ekonomikoje atsirado infliaciją skatinančių veiksnių, tai
pinigų kiekio didėjimas tik spartins infliaciją. Abiem atvejais norint
pakeisti padėti būtina priešinga pinigų politika, kuri ne visada neįmanoma
esant aukso standarto sistemai. Aukso standarto sistema veikė nuo XIX a.
pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo. Ši sistema žlugo Pirmojo pasaulinio
karo metais, kai buvo nutrauktas laisvas popierinių pinigų keitimas į
auksą. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui buvo pabandyta grąžinti aukso
standarto sistemą aukso devizų standartų forma. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį
karą kai kurie centriniai bankai laikė savo rezervus užsienio valiutų
forma, t.
y. Didžiosios Britanijos svarų, JAV dolerių ir kitų valiutų bankų
indėliais, iždo vekseliais, čekiais, vekseliais. Tai leido 1922 m. Genujos
konferencijoje priimti sprendimą įvesti aukso devizų sistemą, kurioje
valiuta buvo keičiama į auksą ne tiesiogiai, o per devizus. Šie vėliau
galėjo būti keičiami i auksą. Tokiomis devizų valiutomis buvo parinktas JAV
doleris bei Didžiosios Britanijos svaras, kurie turėjo savo aukso
atitikmenis. Ši sistema gyvavo neilgai – iki didžiosios pasaulinės krizės
1929-1933 m., kuri galutinai sugriovė aukso devizų sistemą. Tai reiškė
aukso standarto sistemos pabaigą.
Antrojo pasaulinio kkaro pabaigoje keturi penktadaliai pasaulio aukso
atsargų susikaupė JAV. JAV doleris buvo keičiamas tvirtu oficialiu kursu į
auksą – 35 doleriai už l aukso unciją (31,1 g aukso). Tai leido sukurti
naują pasauline valiutų sistemą. Šios sistemos pagrindai buvo padėti 1944
m., kai JAV mieste Bretone Woodse kelių šalių atstovai pasiekė atitinkamą
susitarimą. Šios šalys įsipareigojo palaikyti pastovų susitarimo nustatytą
savo nacionalinių valiutų kursą JAV dolerio
atžvilgiu ir neleisti jam nukrypti daugiau kaip l proc. Savo ruožtu JAV
įsipareigojo kitų šalių centrinių bankų pateiktus dolerius keisti į auksą
nustatytu kursu. Taigi šioje sistemoje pasaulinių pinigų vaidmenį, be
aukso, ėmė vaidinti ir JAV doleris. Bretono Woodso sistema buvo pagrista
šiais principais:
1) pasaulinės valiutinės sistemos pagrindas lieka auksas;
2) valiuta, pakeičianti auksą atliekant tarptautinius atsiskaitymus,
pripažįstamas doleris;
3) doleris pripažįstamas tarpininku tarp nacionalinių popierinių pinigų ir
aukso, t. y. visų valiutų paritetai nustatomi dolerio atžvilgiu, o per ji
su auksu ir tarpusavyje.
Popieriniai pinigai kiekvienoje šalyje galėjo būti keičiami i dolerius,
tačiau į auksą jie negalėjo būti keičiami. Tiktai šalių centriniai bankai
turėjo teise pateikti dolerius JAV pakeisti juos i auksą. Doleris tapo
rezervine valiuta, t. y. valiuta, kurią centriniai šalies bankai kaupia ir
saugo tarptautiniams atsiskaitymams. Auksas buvo naudojamas tik kaip
priemonė atskiroms šalims atsiskaityti. Kad galėtų palaikyti pastovius
valiutų kursus neperžengdamos reikalaujamų ribų, šalys privalėjo sudaryti
atitinkamus dolerių rezervus imdamos paskolas iš tam tikslui įįkurto
Tarptautinio valiutos fondo TVF. Jei kurios nors šalies valiutų kursas
imdavo kristi dolerio atžvilgiu, tai šios šalies centrinis bankas valiutų
rinkoje imdavo supirkinėti savo valiutą apribodamas jos kieki rinkoje bei
padidindamas JAV dolerių kieki, ir kursas būdavo atkuriamas. Jei šalies
nacionalinės valiutos
kursas pernelyg kildavo, reikėdavo atlikti atvirkščią operaciją. Tačiau jei
valiutos kurso kitimo tendencija būdavo ne trumpalaikė, o ilgalaikė,
pavyzdžiui, dėl ilgalaikio užsienio prekybos deficito, tai šių priemonių
neužteko. Tokiu atveju valiuta turėdavo būti devalvuojama, t. y. jos
paritetas (kursas) sumažinamas dolerio atžvilgiu, arba revalvuojama
didinant valiutos paritetą. Ši sistema buvo naudinga JAV, nes tik ji turėjo
dolerio emisijos teise, kuri lengvai leido dengti šios šalies prekybos
deficitą išspausdinant reikiamą dolerių kiekį.
Brettono Woodso, arba TVF, sistema veikė iki 1971 m., kai JAV pozicijos
tarptautinėje finansų sistemoje akivaizdžiai susilpnėjo (1 lentelė).
1. lentelė. JAV aukso atsargų ir dolerių kiekio kitose valstybėse
pokyčių raida
| Metai |1957|1967|1971|
|JAV aukso atsargos mlrd. dol. |22,9|12,1|10,2|
|Dolerių kiekis kitose valstybėse|15,0|33,1|64,2|
|mlrd. dol. | | | |
JAV 1971 m. buvo priversta atsisakyti dolerį keisti į auksą pagal oficialų
kursą, o vėliau ir devalvuoti ji aukso atžvilgiu. 1971 m. buvo nustatytas
dolerio kursas – 38 doleriai, o 1974 m. – 42,2 dolerio už aukso unciją. 8-
tojo dešimtmečio pradžioje dauguma šalių atsisakė palaikyti savo valiutų
kursus pagal dolerio paritetą. Nuo 1973 m. auksą pradėjo pirkti ir
pardavinėti ne pagal oficialiąją,
o pagal rinkos kainą, kuri buvo nustatoma
aukso rinkose. 1976 m. TVF iniciatyva sušauktame pasitarime Kingstone
(Jamaikoje) buvo nustatyti naujos tarptautinės valiutų sistemos pagrindai.
Jamaikos valiutų sistema, kuri veikia ir iki šiol, pagrista šiais
principais:
1) visiškas pinigų atsiejimas nuo aukso ir jo, kaip pagrindo
valiutų paritetams nustatyti, atsisakymas;
2) auksas tampa įprasta preke, kurios kainą nustato rinka.
Panaikinama bet kokia tarptautinė arba valstybinė aukso rinkų kontrolė.
Auksas netenka pasaulinių pinigų funkcijos, tačiau centrinis bankas ir
toliau naudoja auksą kaip labai likvidų rezervą;
3) įvedama nauja rezervinė valiuta &– specialiosios skolinimosi
teisės (žinomas kaip angliško pavadinimo „Special Dranmg Rights“ santrumpa
SDR), kurių emisiją vykdo TVF ir paskirsto tarp šalių – TVF narių
proporcingai jų kvotoms TVF. SDR neišreikštos materialiniu pavidalu, o yra
tik buhalteriniai įrašai specialiose šalių centrinių bankų ir TVF
sąskaitose. SDR naudojamas šalių
mokėjimo balanso deficitams ir skoloms TVF arba kitoms šalims padengti. SDR
vieneto vertė nustatoma TVF parinktų valiutų krepšelio pagrindu.
4) nacionalinių valiutų režimo pasirinkimo laisvė. Pačios šalys
turi teisę pasirinkti savo nacionalinės valiutos režimą – fiksuotą arba
lankstųjį.
Dauguma pasaulio šalių yra pasirinkusios llaisvąjį valiutos kurso, nustatomo
valiutų rinkose, režimą. Šiuo atveju leidžiama valiutų kursams svyruoti
pagal valiutų paklausos arba pasiūlos pokyčius. Šioje sistemoje valiuta
nuvertėja arba jos vertė didėja, bet nedevalvuojama arba reval-
vuojama kaip fiksuoto arba reguliuojamo valiutų kurso atveju. Tačiau
svyruojantys valiutų kursai turi akivaizdžių ttrūkumų. Todėl praktikoje
naudojamos kompromisinės sistemos, kai centrinis šalies bankas veikia
valiutų kursus norima linkme – supirkdamas arba parduodamas atitinkamas
valiutas. Šiuo požiūriu dabartinė sistema nėra tokia griežta kaip buvusi
TVF sistema. Valiutų kursų leidžiamos svyravimo ribos gali būti didesnės, o
reikalui esant valiuta gali būti laipsniškai devalvuojama arba
revalvuojama. Sistema, kurioje galimas laipsniškas valiutos devalvavimas ar
revalvavimas, dar vadinama šliaužiančio valiutų kurso palaikymo sistema.
Nors pokario metais įkurtos tarptautinės pinigų sistemos seniai nebeliko,
tačiau TVF, įkurtas šiai sistemai palaikyti, ir toliau veikia, o jo, kaip
pasaulinės finansinės organizacijos, vaidmuo nemažėja. TVF – tarptautinė
valiutinė kreditinė organizacija, turinti specializuotos Jungtinių Tautų
institucijos statusą, įkurta 1944 m. Jungtinių Tautų Bretono Woodso
konferencijos nutarimu. Šioje konferencijoje buvo nuspręsta įkurti dvi
tarptautines finansines institucijas – TVF ir Tarptautini
rekonstrukcijos bei plėtros banką (Pasaulio banką), kurios turėjo atlikti
esminį vaidmenį kkuriant tarptautinę pokario pinigų sistemą. TVF nare gali
tapti kiekviena šalis, prisiimanti TVF chartijoje nustatytas teises bei
įsipareigojimus. TVF įkūrimo metu šią Chartiją pasirašė 29 valstybės.
Pagrindiniai TVF tikslai:
1) skatinti tarptautinius valiutinius santykius ir juos
reguliuoti nustatant valiutų kurso reguliavimo taisykles bei normas ir
šalinti valiutinius apribojimus; 2) teikti šalinis narėms kreditus užsienio
valiuta, kai jos susiduria su mokėjimų balanso sunkumais. TVF kapitalas
kaupiamas iš valstybių narių įnašų, vadinamų kvotomis. Kvotos dydis
kiekvienai šaliai nustatomas pagal specialius kriterijus atsižvelgiant į
ekonominę šalies galią bei jos svarbą pasaulio ekonomikai.
Kvotos ssvarstomos kas penkeri metai ir gali būti padidinamos arba
sumažinamos atsižvelgiant į Fondo poreikius ir ekonominę šalies padėti.
Kvotos dydis lemia maksimalią lėšų sumą, kuri gali būti paskolinta šaliai,
bei šalies balsų skaičių TVF valdymo organe priimant sprendimus.
Didžiausią balsų skaičių TVF turi JAV, Didžioji Britanija, Vokietija,
Prancūzija ir Japonija. 1969 m. buvo sukurtos specialiosios skolinimosi
teisės, kurios papildė finansinius Fondo išteklius. SDR buvo paskirstytos
valstybėms narėms proporcingai jų turimoms kvotoms ir taip nustatyta šalies
skolinimosi apimtis iš specialių Fondo lėšų, kurias sukuria SDR. SDR tapo
pagrindiniu TVF atsiskaitymo vienetu. Jis naudojamas kaip apskaitos
vienetas ir kitų tarptautinių organizacijų finansinėse operacijose. SDR
vieneto vertė apskaičiuojama kaip tam tikro skaičiaus valiutų, sudarančių
valiutų krepšelį, kursų pasvertas vidurkis. Nuo 1981 m. valiutų krepšeli
sudarė 5 šalių – JAV, Vokietijos, Japonijos, Prancūzijos, Didžiosios
Britanijos – nacionalinės valiutos. 1996 m. sausio l d. šių valiutų svoriai
SDR buvo tokie: JAV doleris – 39 proc., Vokietijos markė – 21 proc.,
Japonijos jena – 18 proc., Prancūzijos frankas – 11 proc., Didžiosios
Britanijos svaras sterlingų — 11 proc. Valiutų svoriai, iš naujo nustatomi
kas penkeri metai, priklauso nuo jas leidžiančių šalių
prekių bei paslaugų eksporto bei šių šalių valiutų kiekio, laikomo visų
valstybių narių rezervuose. SDR vieneto vertė paprastai būdavo šiek tiek
didesnė nei JAV doleris. Aukščiausia TVF sprendimus priimanti institucija
yra Valdytojų taryba, susidedanti iš kiekvienos šalies nnarės atstoto bei
valdytojo. Paprastai atstovais būna šalių finansų ministrai arba centrinių
bankų vadovai. Valdytojų taryba sudaro du komitetus – laikinąjį, patariantį
valiutinės sistemos veikimo klausimais, ir plėtros, teikianti informaciją
apie specifinius besivystančių šalių poreikius. Kartą per metus Valdytojų
taryba renkasi i posėdžius, kuriuose tvirtinami svarbiausi TVF sprendimai.
Vykdomasis Fondo organas yra Vykdomoji taryba, susidedanti iš 24 narių,
kurie nuolat posėdžiauja TVF būstinėje Vašingtone. Vykdomajai tarybai
vadovauja Valdytojų tarybos skiriamas ir jai at-
skaitingas vykdomasis direktorius. Tradiciškai juo skiriamas europietis
siekiant kompensuoti JAV Įtaką stambiausioms tarptautinėms finansinėms
organizacijoms, kurios atstovas paprastai vadovauja Pasaulio bankui.
Lietuvai 1992 m. įstojus į TVF buvo paskirta pradinė kvota, lygi 69 mln.
SDR. Su TVF buvo pasirašyti trys ekonomikos politikos memorandumai,
kuriuose išdėstyti pagrindiniai Lietuvos ekonomikos reformos uždaviniai,
atspindintys ir TVF reikalavimus šios organizacijos paskoloms gauti. Šių
memorandumų pagrindu iš TVF buvo gauta 240 mln. SDR paskola.
Valiutų rinkos ir valiutų kursų nustatymas
Tarptautiniams sandoriams vykdyti reikiamas valiutos kiekis įsigyjamas
valiutos rinkoje keičiant nacionalinės (arba kitos) valiutos tam tikrą
kieki i reikiamą užsienio valiutos kieki. Nors ši valiutų keitimo procedūra
ir vadinama valiutų pirkiniu arba pardavimu, bet ji skiriasi nuo prekių
pirkimo šiuolaikinėje rinkoje. Valiutų pirkimas ir pardavimas atitinka
tiesioginius prekių mainus, nes kiekvienas valiutų keitimo procedūroje
dalyvaujantis subjektas kartu yra ir vienos valiutos
pirkėjas, ir kitos pardavėjas vienu metu. Keičiamų valiutų kiekių santykis
ir yra valiutų kursas, kuri nustato vvaliutų rinka, jei šis keitimas
atliekamas rinkoje. Valiutų rinka – tai valiutinių ir organizacinių
santykių sistema, susiklosčiusi keičiant (perkant ir parduodant) valiutas.
Valiutų rinkos – tai konkurencinės rinkos, nes jos apibūdinamos dideliu
rinkos subjektų,
dalyvaujančių pirkimo ir pardavimo operacijose, skaičiumi, o kiekvieno iš
jų perkamos arba parduodamos valiutos kiekis sudaro labai nedidelę rinkos
dalį. Šioje rinkoje perkamos arba parduodamos „prekės“, t. y. valiutos, yra
vienarūšės. Taigi valiutų rinka atitinka pagrindines tobulos
konkurencijos sąlygas. Valiutų rinka aptarnauja tarptautinę prekybą, todėl
svarbiausi jos dalyviai yra prekių bei kapitalo eksportuotojai bei
importuotojai. Šalies prekių bei paslaugų eksportuotojai bei šalies
vertybinių popierių arba kitokio turto pirkėjai siekia įsigyti nacionalinės
valiutos reikiamiems pirkimams mainais už užsienio valiutą. Tuo tarpu
užsienio produkcijos importuotojams bei šalies subjektams, perkantiems
turtą užsienyje, reikalinga užsienio valiuta, už kurią perkamos prekės bei
kitas turtas užsienyje. Užsienio valiuta įsigyjama keičiant į ją
nacionalinę valiutą.
Pavyzdžiui, lietuviškus pieno produktus Europos Sąjungos šalių vartotojai
perka už eurus, tačiau tarpininkai, eksportuojantys šią produkciją iš
Lietuvos, perka ją iš gamintojų už litus. Jeigu pieno produkciją
eksportuoja pats gamintojas, tai jam taip pat pajamos už eksportuojamą
produkciją reikalingos litais, kad jis galėtų toliau plėtoti gamybą –
samdyti darbuotojus, pirkti žaliavas ir pan. Lygiai taip pat Lietuvos
vartotojai, perkantys Europos Sąjungos šalių eksportuojamas prekes, moka
už jas litais, tačiau gamintojams turi būti mokama eurais. Ryšys tarp
prekių eksporto ir importo bei valiutų rinkos parodytas
18.1 paveiksle.
Šalis A eksportuoja prekę X į šalį B (viršutinis lankas). Šalies B
importuotojas turi sumokėti už prekės X eksportą šalies eksportuotojos
valiuta, todėl nacionalinę valiutą valiutų rinkoje jis keičia į
eksportuotojo valiutą ir ja sumoka už prekės X eksportą (apatinis lankas).
Pagal sandorių mastus valiutų rinka yra didžiausia pasaulyje. Bet kuriuo
metu prekyba užsienio valiutomis yra daug kartų didesnė negu to paties meto
tarptautinė prekyba ir investicijos, nes maždaug 90 proc. visų valiutinių
sandorių nėra susiję su prekybinėmis operacijomis. Valiutų rinką didina
spekuliaciniai sandoriai, kai valiutos perkamos iir parduodamos siekiant
pasipelnyti iš valiutų kursų skirtumo. Importuo-
tojai ir eksportuotojai retai patys dalyvauja valiutų rinkos operacijose.
Daugiausia valiutų keitimo operacijas atlieka valiutas perkantys ir
parduodantys bankai. Operacijose su savo klientais bankai nurodo kainą, už
kurią jie perka užsienio valiutą, ir didesnę kainą, už kurią jie parduoda
šią valiutą. Skirtumas tarp kainos, už kurią bankas siūlo parduoti užsienio
valiutą, ir kainos, už kurią bankas ją perka, atlygina banko atliekamų
valiutos keitimo operacijų išlaidas. Šis skirtumas nėra didelis,
todėl prekių eksportuotojams arba importuotojams patogiau pirkti reikiamą
valiutą iš bankų negu ppatiems dalyvauti valiutų operacijose.
Prekės X eksportas
A šalis –
eksportuotoja
B šalis –
importuotoja
Šalies A
nacionalinė
valiuta
Valiutų rinka
Šalies B
nacionalinė
valiuta
18.1 pav. Tarptautinė prekyba ir valiutų rinka
Valiutų rinką galima skirstyti į kelis lygius: nacionalines bei regionines
valiutų rinkas bei tarptautinę valiutų rinką. Nacionalinėse valiutų rinkose
valiutų operacijos atliekamos per šalies bbankų sistemą. Klientai perka
(arba parduoda) užsienio valiutas komerciniuose bankuose, kurie
ją įsigyja tiesiogiai iš užsienio banko arba iš savo šalies banko,
užsiimančio valiutų operacijomis. Lietuvoje komerciniai bankai užsienio
valiutos gali įsigyti Lietuvos banke. Valiutų operacijų vykdymo tvarką
Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos bankas. Regioninėse valiutų rinkose
cirkuliuoja pagrindinės laisvai keičiamos valiutos ir vietinės valiutos,
kuriomis atliekamos pirkimo ir pardavimo operacijos regiono šalyse.
Regionai gali būti skirstomi pagal tai, kuri keičiama valiuta yra
vyraujanti šiame regione (pvz., JAV dolerio regionas, Japonijos ienos
regionas ir pan.). Galima teikti, jog kiekviena ekonomiškai stipri šalis
arba jų grupė turi savo valiutų rinkos regioną. Geografiniu požiūriu
valiutų rinka gali būti suskaidyta į šias regionines valiutų rinkas:
Europos va-
liutų rinka ir jos centrai Londone, Ciuriche, Frankfurte prie Maino; Azijos
rinka ir jos centrai Honkonge, Singapūre, Tokijuje; Šiaurės Amerikos rinka
ir jos centrai NNiujorke, Čikagoje, Los Anžele. Patys stambiausi valiutų
rinkos centrai yra Londone, Niujorke, Honkonge, Frankfurte.
Tarptautinę valiutų rinką sudaro regioninės rinkos, tarpusavyje glaudžiai
susijusios komunikaciniais ryšiais. Valiutų kursai regioninėse rinkose
nuolat kinta, tačiau dėl gerų ryšių bet koks padėties pasikeitimas viename
regione tuoj pat sukels valiutinių išteklių perskirstymą tarp visų
regioninių rinkų. Dėl to palaikoma nuolatinė tarptautinės valiutų rinkos
pusiausvyra ir atskirų rinkų valiutų kursų skirtumai būna trumpalaikiai ir
gana nedideli. Rinkoje keičiamų valiutų kiekio santykis nustato valiutų
kursą. Yra du valiutos kurso raiškos būdai, vadinami valiutos kotiravimu:
tiesioginis kotiravimas, kai uužsienio valiutos vieneto kaina yra
išreiškiama nacionalinės valiutos kiekiu, ir atvirkštinis, arba
netiesioginis, kotiravimas, kai nacionalinės valiutos vieneto kaina
išreiškiama užsienio valiutos kiekiu. Kuo daugiau nacionalinės valiutos
mokama už užsienio
valiutos vienetą, tuo jos kursas mažesnis, ir atvirkščiai. Netiesioginio
kotiravimo atveju nacionalinės valiutos kursas yra didesnis, jei už jos
vienetą mokama daugiau užsienio valiutos, ir mažesnis, jei mokama mažiau
užsienio valiutos. Paprastai valiutos kursui išreikšti yra naudojamas
tiesioginis kotiravimas, t. y. kai nacionalinės valiutos kursas
išreiškiamas nacionalinės valiutos vienetų kiekiu, mokamu už užsienio
valiutos vienetą. Nacionalinės valiutos kursas, išreikštas konkrečia
užsienio valiuta, kartu nustato ir užsienio valiutos kursą nacionalinės
valiutos atžvilgiu. Jeigu nacionalinės valiutos kursas išreikštas
tiesioginiu kotiravimu, tai šis santykis reiškia užsienio valiutos kursą,
išreikštą netiesioginiu kotiravimu, ir atvirkščiai. Tarkime, jeigu vienas
doleris per-
kamas už 4 litus, tai lito kursas dolerio atžvilgiu tiesioginio kotiravimo
būdu bus išreiškiamas taip: 4 litai už dolerį. Tuo tarpu dydis 0,25 dolerio
už litą išreiškia lito kursą netiesioginiu kotiravimu ir dolerio lito
atžvilgiu kursą, išreikštą tiesioginiu kotiravimu. Taigi valiutos kursas,
išreikštas tiesioginiu kotiravimu, yra atvirkščiai proporcingas kursui,
išreikštam netiesioginiu kotiravimu. Tai reiškia, jog tarp nacionalinės ir
konkrečios užsienio valiutos kursų yra atvirkštinė priklausomybė – jeigu
užsienio valiutos kursas kyla, tai nacionalinės valiutos krinta.
Pavyzdžiui, jei už vieną dolerį buvo mokama 4 litai, o vėliau 3,5 lito, tai
reiškia, jog lito kursas dolerio atžvilgiu pakilo, o dolerio lito atžvilgiu
smuko. Jeigu nnacionalinė valiutų rinka pagrista svyruojančio valiutų kurso
sistema, tai valiutų kursus šioje rinkoje nustato rinkos pusiausvyra.
Pusiausvyra konkrečios užsienio valiutos rinkoje bus pasiekta esant tokiam
nacionalinės valiutos kursui, kai reikalaujamas užsienio
valiutos kiekis bus lygus siūlomam kiekiui. Konkrečios užsienio valiutos
paklausa priklauso nuo prekių ir paslaugų importo iš šios šalies bei
poreikio įsigyti turto šioje užsienio šalyje, t. y. nuo kapitalo eksporto.
Užsienio valiutos pasiūlą sukuria tie patys užsieniečių formuojami
veiksniai – jeigu užsieniečiai nori įsigyti mūši} šalies prekių ir paslaugą
arba investuoti į šąli, jie siūlo savo va-
liutą mainais į nacionalinę šalies valiutą. Kapitalo eksportas ir importas
priklauso ne nuo valiutos kurso, o nuo palūkanų normų skirtumo. Todėl
nekintant palūkanoms kapitalo importas ir eksportas sudaro pastovią
užsienio valiutos paklausos ir pasiūlos dalį. Tuo tarpu prekybos mastą
veikia valiutų kursų svyravimai. Produkcijos, kuri įvežama į šalį, kaina p
priklauso nuo dviejų veiksnių – jos kainos užsienio valstybės vidaus
rinkoje pu ir nacionalinės valiutos kurso, išreikšto tiesioginiu kotiravimu
NVKT, t. y. p = pu • NVKT. Paprastu pavyzdžiu parodysime, kaip valiutos
kurso svyravimai veikia šalies importą ir eksportą. Tarkime, Lietuva iš JAV
importuoja kompiuterius, kurių vienetas kainuoja 500 dolerių, o eksportuoja
alų, kurio butelis kainuoja 2 litus.
18.2 lentelėje pateiktos šių prekių kainos Lietuvoje ir JAV kintant lito
kursui dolerio atžvilgiu.
18.2 lentelė. Prekių kainų kitimas kintant lito
kursui dolerio atžvilgiu
|Lito kursas Lt/dol. |4 |3 |5 |
|Kompiuterio kaina Lt|2000|1500|2500|
|Alaus butelio kaina |0,5 |0,67|0,4 |
|dol. | | | |
Jei pradinis lito kursas – 4 litai už dolerį, kompiuteris Lietuvoje kainuos
2000 litų, o alaus butelis JAV – 0,5 dolerio. Lito kursui pakilus iki 3
litų už doleri kompiuterio kaina nukris iki 1500 litų, o alaus butelis JAV
pabrangs iki 0,67 lito. Lito kursui nukritus iki 5 litų už dolerį
kompiuterio kaina padidės iki 2500 litų, o alaus butelis JAV atpigs iki 0,4
dolerio. Taigi nacionalinės valiutos kursui pakilus importas pinga, tačiau
eksportuojama produkcija užsienio vartotojui brangsta, nes
pabrangus eksportuojančios šalies valiutai jam tenka už tą pačią prekę
mokėti daugiau savo šalies pinigų. Ir atvirkščiai, nukritus nacionalinės
valiutos kursui importas brangsta, tačiau eksportas užsienio vartotojui
atpinga. Tai reiškia, jog atpigus importui didės importinės produkcijos
paklausa. Eksporto pabrangimas reiškia, jog jo paklausa užsienyje mažės.
Tarkime, kad importuojamų produktų apimtis yra elastinga nacionalinės
valiutos kurso atžvilgiu (tai visai natūralu, nes importuojamos prekės nėra
pirmojo būtinumo prekės). Tuomet importo arba eksporto didėjimas reiškia ir
jų vertės didėjimą, t. y. didėja išlaidos už importą bei pajamos, gaunamos
iš eksporto. Vadinasi, didėjantis nacionalinės valiutos kursas didins
užsienio valiutos paklausą ir mažins jos pasiūlą. Ir atvirkščiai, mažėjant
valiutos kursui mažės užsienio valiutos paklausa, bet didės jos pasiūla.
Valiutos kurso nustatymo modelis esant lankstiems valiutų kursams
pavaizduotas 18.2 paveiksle. Vertikalioje ašyje pažymėtas nacionalinės
valiutos
kursas NVK, išreikštas tiesioginiu kotiravimu, t. y. nacionalinės
valiutos kiekis, mokamas už užsienio valiutos vienetą. Horizontalioje ašyje
pažymėti užsienio valiutos kiekiai UV, atitinkantys jos pasiūlą ir
paklausą. Kreivė UVD vaizduoja užsienio valiutos paklausos (kartu ir
importo vertės) kitimą priklausomai nuo NVK kitimo. Turint omenyje, jog NVK
didėja mažėjant skaičiams, pažymėtiems vertikalioje ašyje, užsienio
valiutos paklausos kreivė yra krintanti žemyn. Užsienio valiutos
pasiūlos (kartu ir eksporto vertės) kitimą priklausomai nuo nacionalinės
valiutos kurso kitimo vaizduoja kylanti kreivė UVS. Valiutų rinkos
pusiausvyra vaizduojama tašku E, kuriame pasiekiama siūlomos ir
reikalaujamos užsienio valiutos kkiekių lygybė. Pusiausvyros taške
pasiekiama ir prekių bei paslaugų eksporto, ir importo verčių lygybė.
NVK
NVK1
UVS (eksporto vertė)
UVD (importo vertė)
———————-“ UV
Qp
18.2 pav. Nacionalinės valiutos kurso nustatymas užsienio valiutų rinkoje
