Monopolinė rinka

ĮVADAS

Monopolinė ūkio struktūra nepripažįsta rinkos, todėl ji neveikia net

tada, kai „apačioje“ įdiegiama „grynoji“ rinka – šiek tiek pakylame iki

urmo prekybos, o ten likusi monopolija. Žlugus Tarybų Sąjungai, rinkos

mechanizmas nepradėjo veikti, kaip tikėtasi, o senoji valstybės mašina,

kaip biurokratinė, buvo sugriauta. Dėl to atsirado sunkumų. Bet buvo

sukurtos politinės sąlygos išeiti iš krizės, suformuota valstybės

demokratinė sandara. Taigi nepatenkinami ekonominiai rezultatai, bet, antra

vertus, reikia džiaugtis, kad per tuos metus Lietuvai pavyko apsisaugoti

nuo bandymų restauruoti buvusią sistemą, demontuoti visuomenės sukurtą

demokratinį politinį mechanizmą, kuris turi ddidžiausią rezervą pertvarkyti

ekonomiką. Šiomis dienomis mes galime kritiškai pažvelgti ir apsvarstyti

šiuolaikinės monopolijos kainų ir konkurencijos teoriją.

Lietuvoje vis dar yra nemažai tokių sričių, kuriose vyrauja

monopolijos. Tai elektros, šilumos, vandens, dujų, geležinkelio pervežimų,

ir kitos sritys. Prie tokių sričių tenka priskirti ir dar labiau

monopolizuotas, tačiau dažnai pamirštamas sritis: sveikatos apsaugą bei

švietimą. Vartotojams su monopolininkais bendrauti nėra paprasta ir lengva.

Monopolistų paslaugų kainos yra aukštos, kokybė prasta, bendravimas

nemalonus, galimybės nebendrauti taip pat dažniausiai yra minimalios.

Aktualus klausimas yra, ką daryti, kad monopolijos neslėgtų vartotojo.

Pradėti ttenka nuo to, kad ne visi verslai, vadinami monopolijomis, yra

vienodai žalingi ir nebūtinai su monopolijomis reikia kovoti. Visiškai

akivaizdu, kad vienos vadinamosios monopolijos arba dominuojančios įmonės

tiesiog tėra sėkmingiausios savo srities įmonės, lyderio poziciją

užsitarnavusios dėl gero darbo. Tokių net monopolijomis nederėtų vadinti,

nes jos arba turi akivaizdžių konkurentų, taigi, vartotojas turi

pasirinkimą, arba konkurentai tiesiog neatsiranda, žinodami, jog negalės

geriau įtikti vartotojui. Tenka tik pasakyti, kad potenciali konkurencija

kiekvieną įmonę verčia elgtis taip pat, kaip ir tuomet, kai yra kitas

realus konkurentas.

Kita rūšis monopolijų yra kur kas pavojingesnė todėl, kad jų

monopolinis statusas yra įtvirtintas teisiškai arba tokios monopolijos

proteguojamos valdžios. Pavyzdžiui, draudžiama arba praktiškai neįmanoma

atsisakyti monopolinio savo buto šildymo; neleidžiama įsirengti alternatyvų

vandens tiekimą. Panagrinėję kiekvieną labai monopolizuotą sritį,

atrastume, kad kiekviena iš jų nėra natūrali monopolija, kaip bandoma

teigti, kad natūralumas tėra dirbtinis valdžios įsikišimo padarinys.

Bandant reguliuoti tokias monopolijas dažniausiai atsiduriama

aklavietėje, kuomet, nepaisant visų reguliavimų, kainos yra per didelės,

kokybė per prasta, o monopolijos, nežiūrint to, skundžiasi, kad negali

reguliuojamomis kainomis padengti savo kaštų ir pagalbos kreipiasi į

valdžią. Taigi, blogai vvisiems: ir vartotojams, ir patiems monopolistams.

Tikroji problema yra ne monopolijos įsigalėjimo problema (kaip minėta,

rinka gali koncentruotis tiesiog dėl efektyvaus darbo arba siekiant masto

ekonomijos). Problema yra vartotojų pasirinkimo laisvės ribojimas, kuris

Lietuvoje labai populiarus. Be jau minėtų ir daugybės kitų tiesioginių

draudimų vartotojams pasirinkti paslaugos teikėją, yra ir netiesioginiai

barjerai, mažinantys vartotojo galimybes ir stiprinantys vieną ar kitą

verslą. Tarp tokių labiausiai išsiskiria muitai. Fakto, kad įvesti muitai

trąšoms, cukrui ar aliejui yra skirti vienai ar kitai įmonei padėti,

neslepia net patys muitų iniciatoriai. Kitaip tariant, daroma viskas, kad

vartotojas nesirinktų kažkurios konkrečios įmonės konkurento.

Problemos sprendimo, kaip pažaboti monopolijas, taip pat nerasime nei

kainų reguliavime, nei kitokiame valdžios įsikišime. Vartotoją apginti

galima tik leidus veikti laisvai rinkai: netrukdyti įeiti į rinką ir iš jos

išeiti, nereguliuoti kainų, nediskriminuoti jokių ūkio subjektų ir neteikti

jokiems ūkio subjektams privilegijų, privatizuoti visus ūkio subjektus.

Apžvelkime pagrindinius monopolinės rinkos susidarymo ir formavimosi

aspektus.

GRYNOJI MONOPOLIJA IR MONOPOLINIS VALDYMAS

Grynoji monopolija (pure monopoly) – tai susidariusi padėtis rinkoje,

kai egzistuoja tik vienas tiekėjas konkrečios prekės, kuri neturi artimų

pakaitų ar panašius poreikius patenkinančių prekių. Monopolinė rinka yra

adekvati tobulos konkurencijos rinkos sąvokai. Pirkėjo poreikių tenkinimams

egzistuoja tik vienas prekių tiekėjas – monopolistas

Suprantama, kad, kaip ir tobula konkurencija, grynoji monopolija yra

savotiška abstrakcija. Visų pirma , praktiškai neegzistuoja produktų, kurie

turėtų pakaitus. Visų antra, retas atvejis, kada nacionalinėje arba

tarptautinėje rinkoje yra tik vienas prekių tiekėjas. Nors, ypatingai

uždarose rinkose, pavyzdžiui, mažame miestelyje, galima stebėti grynosios

monopolijos reiškinį. Tarkim, tokiame miestelyje gali būti tik vienas

gydytojas – stomatologas. Būtina pažymėti, kad kaip taisyklė, tokių

monopolijų veikla yra reglamentuota municipalinės ir valdančiosios

valdžios.

Gamintojas laikomas turinčiu absoliučią monopolinę valdžią (monopoly

power) kai jis turi galimybę įtakoti savo gaminamos prekės kainą bei keisti

gaminamą kiekį. Viršutinė riba, iki kurios monopolistas gali išnaudoti savo

monopolinę valdžią yra priklausoma nuo artimų prekių – pakaitų atsiradimo

rinkoje. Suprantama, nnorint turėti monopolinę valdžią nėra būtina grynosios

monopolijos sąlyga, tačiau būtina, kad prekių paklausos kreivė būtų

pasvirusi žemyn, o nebūtų horizontali, kaip konkurencijos rinkos sąlygomis,

kadangi kitu atveju monopolistas neturės galimybės keisti kainos,

remdamasis siūlomų prekių kiekio padidinimu. Esminis skirtumas tarp

monopolinės rinkos ir konkurencinės rinkos yra tame, kad monopolistas gali

ir sugeba įtakoti kainai, gaunamai už parduotas prekes, o konkuruojantis

pardavėjas tokios galimybės neturi. Gamintojas turintis monopolinę valdžią

yra įmonė, kuri savo nuožiūra nustato tiekiamų prekių kainą, o ne priima

jos kaip rinkos realybės.

Rinkos struktūra ( market structure ) parodo pirkėjų ir pardavėjų

kiekį esantį rinkoje, jų bendrai perkamas ir parduodamas prekes, prekės

standartizacijos laipsnį, o taip pat įėjimo ir išėjimo iš rinkos lengvumą.

Grynoji monopolija ir tobula konkurencija yra kraštutinės rinkos

organizavimo formos. Realios rinkos struktūros yra tarpinės tarp šių

dviejų.

ĮĖJIMO Į MONOPOLINĘ ŠAKĄ KLIŪTYS

Pelnas, gaunamas rinkoje, yra kaip signalas gamintojams apie tai, ar

verta įeiti į norimą rinką ar ne. Žinoma, kad aukštas ekonominis

pelningumas, gaunamas monopolistų, pritrauks į rinką ir kitus potencialius

prekės gamintojus. Vadinasi grynosios monopolijos palaikymas reikalauja

eilė pastangų, kurios stabdytų konkurencingų prekių ir gamintojų

atsiradimą. Įėjimo į monopolinę šaką kliūtys (barrier entry) – dirbtinai

sukurtos ribos, kurios neleidžia naujų papildomų gamintojų ir tiekėjų

atsiradimą monopolinėje rinkoje. Įėjimo į monopolinę šaką kliūtys

reikalingos tam, kad palaikyti pačia monopoliją ilgalaikiame plane. Jeigu

būtų galimybė laisvam įėjimui įį rinką, tai ekonominis pelnas, gaunamas

monopolisto, pritrauktų į rinką naujus gamintojus ir tiekėjus, vadinasi

atsirastų didesnė ir platesnė prekių pasiūla. Monopolinė kontrolė kainoms

išnyktų ir rinka taptų konkurencinga.

Galima išskirti pagrindinius įėjimo į monopolinę šaką kliūčių tipus:

1. Išimtinės teisės, suteiktos valstybės. Kartais vyriausybė sąmoningai

siekia, kad suteikti vienai įmonei išskirtinį monopolisto statusą

tam tikroje šakoje ar atskiroje nacionalinio sektoriaus rinkoje.

Dažnai tokio monopolisto vietoje gali būti pati valstybė.

2. Patentai ir autorinės teisės. Patentai ir autorinės teisės suteikia

naujų prekių sukūrėjams ar literatūros, muzikinių kūrinių, meno

darbų kūrėjams išskirtines pardavimo teises, naudojimosi jomis,

licenzijas jų sukurtiems darbams ir kūriniams. Patentai gali būti

išduodami ir gamybos technologijoms. Bet patentai ir autorinės

teisės suteikia monopolines galimybes tik ribotam laiko tarpui,

atsižvelgiant į vietos įstatymų leidybos ypatumus. Po patento ar

autorinių teisių galiojimo termino pasibaigimo įėjimo į monopolinę

šaką kliūtys dingsta. Patentų ir autorinių teisių idėja stimuliuoja

atskirus individus, bei įmones atrasti naujus produktus ir ieškoti

kitų sprendimo būdų, kadangi išradingumas garantuoja išskirtines

gaminio realizacijos teises.

3. Nuosavybės teisės į gamybinius resursus. Monopolija taip pat gali

palaikyti ir riboti konkretaus ištekliaus resursus, reikalingus

monopolizuotos prekės gamybai.

4. Unikalios galimybės ir žinios taip pat gali sukurti monopoliją. Tiek

dainininkai, menininkai, sportininkai turi monopoliją savo teikiamų

paslaugų naudojimuisi. Gamintojas turintis technologinių paslapčių,

su sąlyga, kad kitas gamintojas negali atkurti analogišką

technologiją, valdo tam tikro produkto monopoliją. Tačiau, kaip

taisyklė, tokia monopolija nėra grynoji, kadangi gali egzistuoti

artimos technologijos tapataus produkto sukūrimui.

5. Didelės monopolijos maži gamybos kaštai. Didelių gamintojų kaštų

pranašumai gali leisti vienam gamintojui, tiekiančiam prekes visai

rinkai, gaminti produktus su mažesniais gamybiniais kaštais, nei tai

būtų galima daryti, jeigu rinka aptarnautų du ar daugiau pardavėjų.

Monopolistas siekiantis apsaugoti savo rinką, gali nustatyti

santykiškai mmažas kainas, kurios bus nepasiekiamos kitiems, kadangi

pastariesiems tai nebus pelninga. Gamintojai, siekdami išlaikyti

rinką, mažinti kainas, tenkindami rinkos paklausą, vienas po kito

atsisakys tai daryti, kol galiausiai liks tik vienas gamintojas –

monopolistas. Atsiradus dominuojančiam gamintojui, naujai

susikūrusios įmonės negalės patekti į rinką, todėl, kad jos bus

santykinai mažos, kad pasiektų vidutiniškai panašų prekių

realizavimo lygį, koki turi gamintojas – monopolistas. Gamintojas ,

kuris gali patenkinti rinkos poreikį paklausiai prekei su mažesniais

nei vidutiniais kaštais, negu tie, kurie būtų, jjeigu du ar daugiau

gamintojų – tiekėjų pateiktų tą patį prekės kiekį, yra vadinama

natūraliąja monopolija (natural monopoly).

| |

Grynojoje monopolinėje rinkoje LRAC kreivė gali žemėti viso reikšmių

intervalo ribose, kuriam paklausos kreivė yra aukščiau LRAC. Natūralioji

monopolija gali išleisti į apyvartą pagamintų prekių kieki Q1 su mažesniais

ilgalaikiais gamybiniais kaštais, nei tai gali padaryti kitos gamybinės

įmonės, kurios išleidžia į rinka prekių kieki Q1/2. Q1= 2Q1/2.

MONOPOLISTO PREKIŲ PAKLAUSA

Paklausos kreivė, kuri nurodo išleidžiamos monopolinės įmonės

produkcijos kiekį, sutampa su rinkos produkto paklausos kreive, parduodama

monopolijoje. Todėl monopolistas atsižvelgia į pirkėjo paklausos poreikius,

teikdamas rinkai atitinkamą prekių kiekį. Keisdami prekės kaina, jie

privalo atsižvelgti į pirkėjų reakciją, nes parduodamas prekės kiekis

priklauso nuo kainos dydžio. Ir kaina, kuria jie nustato savo gaminamai

prekei priklauso nuo nupirkto kiekio. Monopolistas gali nustatyti arba

kainą, savo siūlomai prekei, arba jų kiekį, kurį jie siūlo pardavimui

kiekvienu laikotarpiu.

| |

Jeigu gamintojas pasirenka kainą P1, tai reikiamos produkcijos kiekis

nustatomas iš rinkos kreivės ir jis bus Q2. Monopolistas nusprendęs

padidinti kainą nuo PP1 iki P2, kad padidėtų pelnas, tai parduodamų prekių

kiekis sumažėtų nuo iki Q1. Produkcijos pasiūla egzistuojant grynajai

monopolijai yra rinkos pasiūla. Monopolisto prekės paklausa taip pat yra

rinkos paklausa. Tai paaiškina tą faktą, kad monopolistas nėra kainos

gavėjas.

RIBINĖS MONOPOLISTO PAJAMOS

Monopolinio gamintojo bendrosios pajamos (total revenue) dydis

priklauso nuo kainos P ir pagamintos produkcijos kiekio Q:

TR = P x Q

Monopolinio gamintojo vidutinės pajamos (averange revenue), tai

pajamos, kurios yra gaunamos parduodant prekės vienetą:

AR = [pic] = [pic]=P

Monopolinės firmos ribinės pajamos (marginal rrevenue), tai papildomos

pajamos, gaunamos pardavus papildomą produkcijos vienetą:

MR = [pic]

Aukščiau esančiame skyrelyje buvo aptarta, kad monopolisto produkto

paklausos kreivė yra nukreipta žemyn, todėl padidinus prekių kiekį, jis

priverstas sumažinti kainą. Papildomų pardavimų ribinės pajamos

monopolinėje įmonėje visada mažesnės, nei kaina. Tai galima pavaizduoti

iliustruotai. Tarkime, kad egzistuoja tokia įmonė, kuri teikia specialų

automobilių patobulinimą ir juos po to parduoda.

Lentelė A

|metams |P= AR |TR |(10 tūkst.) |

|Q | | |MR |

|0 |daugiau kaip |0 | |

| |100 | |- |

|1 |100 |100 |100 |

|2 |90 |180 |80 |

|3 |80 |240 |60 |

|4 |70 |280 |40 |

|5 |60 |300 |20 |

|6 |50 |300 |0 |

|7 |40 |280 |- 20 |

|8 |30 |240 |- 40 |

Lentelėje A yra nurodyti sekantys duomenys: vieno automobilio kaina ir

jos kiekis, kuris bus nupirktas už atitinkamą kaina, vienerių metų bėgyje.

Esant 1.000.000,- LTL kainai tik vienas asmuo galės ir norės nupirkti tokį

automobilį ir tuo labiau, kad ne dažniau nei vieną kartą metuose.

Bendrosios pajamos yra lygios ribinėms pajamoms ir lygios 1.000.000,- LTL

(ribinės pajamos yra bendrųjų pajamų pokytis nuo kiekvieno papildomai

parduoto automobilio).

Jei gamintojas sieks parduoti du automobilius, tai jam teks sumažinti

gaminio kainą iki 900.000,- LTL. Tuo atveju pelnas bus lygus 1.800.000,-

LTL / per metus. Ribinės pajamos, gautos pardavus antrą automobilį sudaro

800.000,- LTL, kuomet, prekė yra parduodama tik 100.000,- LTL mažiau, nei

pirmasis automobilis.

Iš lentelės galima matyti, kad ribinės pajamos, pardavus vieną

automobilį, yra mažesnės, nei kaina. Būtina pažymėti, kad parduodant

daugiau nei šešis automobilius per metus, yra mažinamos, o ne didinamos

bendrosios pajamos, o ribinės pajamos tampa neigiamomis (nešančiomis

nuostolį).

|Neelastinga |Neigiamas |Mažėjimas |

|Vienetinis |Konstanta |Konstanta |

|Elastinga |Teigiamas |Didėjimas |

Lentelėje B yra atvaizduota sąveika tarp ribinių pajamų, paklausos

elastingumo, kainos atžvilgiu ir bendrųjų pajamų.

MONOPOLINĖS ĮMONĖS PELNO MAKSIMIZAVIMAS TRUMPALAIKIO TERMINO ATŽVILGIU.

Nors monopolistas ir gali įtakoti savo gaminamos prekės kainai, bet

tiksli pelno analizė analogiška konkurencinei rinkai. Pelno maksimizavimas

suprantamas, kai ribinės pajamos, gaunamos nuo gaminamų prekių kiekio,

prilygsta ribiniams kaštams. Tačiau, lygybė P = MR = MC esant monopolijai

yra neteisinga, nes ribinės monopolisto pajamos yra mažesnės nei kaina.

Pasinaudojant 3 pav., gaunami duomenys apie automobilių gamybos

kaštus . Pastovūs kaštai prilyginimai 100.000,-LTL, ribinis pelnas nuo

vieno parduoto automobilio bus lygus 600.000,- LTL. Ribinis pelnas – tai

skirtumas tarp ribinių pajamų ir ribinių kaštų. Iš 3 pav. matoma, kad kol

ribinis pelnas teigiamas, tol bendrasis pelnas didėja. Tokiu atveju galima

tvirtinti, kad neverta gaminti daugiau nei trijų automobilių per metus,

kitu atveju tai bus nuostolinga. Tai atsispindi 4 pav.

| |

|[pic] |

Iš ggautu duomenų galima daryti išvadas, kad esant pusiausvyros

gamybai ribiniai kaštai yra mažesni, nei kaina, prisimenant, kad ribinės

pajamos turi būti mažesnės nei kaina.

Q = a –bP,

P = [pic]=[pic],

[pic] = P’ = [pic]’ =0 – [pic] = – [pic].

P, [pic] įrašome į [pic] lygtį ir gauname sekančią išraišką :

MR= P+Q[pic].

Kai MR = 0, tai pagal šią lygybę galima apskaičiuoti Q:

[pic] = 0, 2Q = a, Q = [pic]; kur a – produkcijos kiekis, kai

kaina lygi 0.

Kai paklausa – tiesė, didinant pardavimų apimtį ribinės pajamos mažėja

du kartu greičiau nei kaina. Esant teigiamoms ribinėms pajamoms,

bendrosios pajamos didėja mažėjant prekės kainai ir didėjant parduodamos

prekės kiekiui. Kai ribinės pajamos neigiamos, bendrosios pajamos nuolat

mažėja. Bendrosioms pajamoms pasiekus maksimumą MR = 0. Kai MR > 0,

paklausa elastinga, kai MR <0, paklausa yra neelastinga. Kai paklausa yra

vienetinio elastingumo, MR = 0, o bendrosios pajamos, pardavus produkcijos

kiekį a/2, yra maksimalios.

Konkuruojančioji įmonė maksimizuodama pelną reguliuoja parduodamos

produkcijos kiekį rinkos kaina taip, kad ribinės pajamos būtų lygios

ribiniams kaštams, gamybos kiekis atitinka tašką, kur MR = MC, nustatydamas

kainą Pm, kuri yra gaunama paklausos kreivės pagalba.

———————–

LRAC

P1=LRAC1

2 pav.

Monopolinės įmonės produkcijos paklausos kreivė

|ED|<1

LRAC2

|ED|=1

1 pav.

Paklausa ir firmos ilgojo laikotarpio vidutiniai kaštai.

P,AC

Q1/2

3 pav.

Paklausa ir ribinės pajamos

Dš = Dm

|ED|>1

a/2

MR,P

MR<0

MR>0

4 pav.

Paklausa, jos

elastingumas, ribinės ir bendrosios pajamos.