NEDARBO IR UŽIMTUMO POLITIKA RYTŲ IR VIDURIO EUROPOJE

TURINYS

I. ĮVADAS …………………………2

II. NEDARBAS. NEDARBO APIBŪDINIMAS ……………………3

1. NEDARBO RODIKLIAI …………………………4

2. DARBO POLITIKA…………………………5

III. NEDARBO IR UŽIMTUMO POLITIKA RYTŲ IR VIDURIO EUROPOJE ……7

1. NEDARBAS VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS (VRE) BEI NEPRIKLAUSOMŲ VALSTYBIŲ SANDRAUGOS (NVS) VALSTYBĖSE…………….7

2. PADĖTIS BALTIJOS ŠALIŲ VALSTYBĖSE………………..8

3. NEDARBO LYGIS ES VALSTYBĖSE NARĖSE……………..10

4. DIDŽIAUSIOS NEDARBO PROBLEMOS – LENKIJOJE………….12

5. NEDARBO LYGIO PALYGINIMO LENTELĖS……………..13

6. NEDARBO PRIEŽASTYS IR MAŽINIMO GALIMYBĖS………….14

IV. IŠVADOS…………………………15

LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………17

ĮVADAS

Dvidešimtame amžiuje valstybių vyriausybės ėmė vaidinti didžiulį vaidmenį šalies ekonomikos valdyme. Amžiaus pradžioje vyriausybės dalis nacionaliniame produkte sudarė tik ddešimt procentų. Baigiantis amžiui pažangiausių rinkos ekonomikos valstybių vyriausybėms priklausanti dalis šalies BVP vidutiniškai sudarė beveik penkiasdešimt procentų.

Rytų Europoje dvidešimtas amžius pasižymėjo tuo, kad čia atsirado socialistinės ir komunistinės vyriausybės. Šie režimai centrinės vyriausybės valdžią visiškai sąmoningai išplėtė į visas ekonominio gyvenimo sferas.

Neseniai tapusiose nepriklausomomis besivystančiose valstybėse centrinės vyriausybės ėmė komanduoti ekonominį valdymą, nes buvo manoma, kad industrializacijai stiprinti reikalinga masto ekonomika, o vietinės privačios įmonės negali sukaupti pakankamai kapitalo, kuris užtikrintų pramonės augimą. Be to, buvo manoma, kad vviena svarbiausių nepakankamo išsivystymo priežasčių yra kapitalo trūkumas, o užsienio pagalbą gali pritraukti tik stipri valstybė.

Taip smarkiai išaugus centrinės vyriausybės vaidmeniui, pasaulio finansų ministerijos pradėjo valdyti didžiulius finansų išteklius. Kadangi finansų ministerijos savo žinioje turėjo tokius didelius išteklius, buvo tikimasi, kkad jos užtikrins ekonomikos augimą ir visišką užimtumą bei sumaniai vykdys fiskalinę politiką, siekdamos mažinti infliaciją.

Tačiau dešimtame dešimtmetyje tikėjimas didelės centrinės vyriausybės pranašumais baigėsi. Komunizmas žlugo iš dalies dėl to, kad buvo pripažinta, jog komandinė centrinė vyriausybė paprasčiausiai negali valdyti ekonomikos taip, kad ji patenkintų visuomenės poreikius ir sukurtų pakankamai prekių ir paslaugų.

Sunki fiskalinė našta, kurią užkrovė Europos Sąjungos gerovės valstybė, iššaukė didžiulį struktūrinį nedarbą ir sumažino socialinę vienovę. Besivystančiose šalyse vyriausybės vadovaujama industrializacija sukūrė dešimtis nekonkurencingų ir neekonomiškų pramonės šakų, apsunkino ir taip neturtingas šalis blogomis paskolomis ir neužtikrino tolygaus augimo.

Rusijoje ir Rytų Europoje centrinio planavimo idėją sukompromitavo komunistinio režimo žlugimas. Iširus buvusiai Tarybų Sąjungai postsocialistinėms pereinamosios ekonomikos valstybėms pasitaikė proga perskirstyti valdžios funkcijas ir vaidmenis.

Postkomunistinė ttransformacija Europoje turi gerų ir blogų pusių. Gera tai, kad apskritai, daug buvo pasiekta, turint omeny praeities naštą – arba, kitaip sakant, dabartinė reikalų padėtis galėjo būti kur kas blogesnė.

Bloga tai, kad kad šiose šalyse labai akivaizdus tapo atsilikimas. Atsilikimas labai apsunkina galimybę įveikti užimtumo deficitą. Dėl atsilikimo sunkiau nugalėti atsirandančių rinkos institucijų trapumą, ir padidėja galimybė išleisti iš rankų pokyčių dinamikos kontrolę. Formuojantis darbo rinkai atsiranda bedarbystė.

Kadangi dėl nedarbo visuomenė patiria didžiulių mikroekonominių ir makroekonominių nuostolių, svarbu išnagrinėti nnedarbo kaštus ir pasekmes, taip pat atskleisti nedarbo sumažinimo būdus. (Snieška V., 2002, p. 375-376).

Pirmiausia pabandysiu apžvelgti nedarbo atsiradimą, jo rodiklius ir apskritai visą darbo politiką.

NEDARBAS. NEDARBO APIBŪDINIMAS

Bedarbystė apibūdinama kaip dalis darbingų asmenų, kurie šiuo metu neturi darbo, tačiau intensyviai jo ieško: registruojasi darbo biržoje, kreipiasi į darbdavius, seka skelbimus spaudoje ar kitais būdais dalyvauja darbuotojų atrankose.

Bedarbiams nepriskiriami:

1. Vaikai iki 16 metų amžiaus, kurie dar nėra darbo jėga;

2. Asmenys, kurie esamu laiku priklauso tam tikrai įstaigai: kareiviai, kaliniai, psichiniai ligoniai;

3. Pensininkai; akademinis jaunimas; laikinai nedirbantys; namų šeimininkės ar asmenys, auginantys nepilnamečius vaikus;

4. Gyventojai, kurie nedirba ir neieško darbo, kadangi yra nusivylę ir netiki galimybe jį rasti. Šiai žmonių grupei priskiriami vyresnio amžiaus žmonės, žemesnę kvalifikaciją turintys asmenys, degradavę šalies piliečiai.

Norint tiksliai apskaičiuoti bedarbių skaičių, susiduriama su aibe keblumų:

1. Žmonės registruojasi bedarbių biržoje tik tikėdamiesi gauti kai kurių lengvatų ar bedarbio pašalpą;

2. Užsiregistravę darbo biržoje asmenys gali priklausyti ir dirbanti šešėlinėse struktūrose, tik tam, kad gautų socialines garantijas;

3. Į darbo biržas jau nebesikreipiantys žmonės, kadangi netiki savo šansais rasti darbą ir

nebandantys jo ieškoti degraduoja.

Paprastai nedarbo lygis šalyje nustatomas kas mėnesį, remiantis darbo biržos duomenimis arba anketų pagalba, užduodant painius klausimus.

Dėl kai kurių nedarbo lygio apskaičiavimo metodų vis dar aabejojama. Tarkim ar reikia iš nedarbo jėgos išskaičiuoti kareivius, kurie jau daugelyje pasaulio šalių yra samdomi ir gauna atlyginimus? Kodėl ignoruojamas dalinis nedarbas, kuomet dirbantiesiems priskiriami asmenys, kurie dirba ne visą darbo dieną, ne visą mėnesį ar ne visus metus? Be to nedarbo skaičiavimo metodika kai kuriais atvejais priklauso nuo pačios šalies.

Griežčiausi reikalavimai dirbantiesiems yra nustatyti JAV. Čia į dirbančiųjų gretas patenka asmenys gaunantys darbo užmokestį dirbdami tik kartą savaitėje arba dirbantys savo šeimos versle ne mažiau, kaip 15 val. per savaitę, tačiau negaunantys darbo užmokesčio.

Šiai nepilną darbo dieną dirbančiųjų kategorijai priskiriami ir savanoriai, kurie patys pasirinko tokį darbo grafiką (moterys auginančios mažus vaikus), bei šiuo metu sudarantys 1/3 šalyje gyvenančių žmonių.

Dažnai oficiali statistika sumažina nedarbo lygį neįvertindama paslėptojo nedarbo, kuris verčia žmones, neturinčius savo žemės bei verslo, užsiiminėti atsitiktiniais darbais.

NEDARBO RODIKLIAI

Formuojantis darbo rinkai atsirado bedarbystė. Mūsų šalyje naudojami du nedarbo lygio įvertinimo būdai. Pirmasis, Lietuvos darbo biržoje, pradėtas taikyti nuo 1991 metų parodo, koks procentas darbingo amžiaus gyventojų yra užsiregistravęs teritorinėse darbo biržose. Antrasis, atliekamas Statistikos departamento, pagrįstas gyventojų užimtumo tyrimų duomenų, gautų naudojant Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) pasiūlytą metodiką, analize, kuris pradėtas taikyti nuo 1997 metų. Šiuo būdu nustatytas vidutinis metinis nedarbo lygis 2000 metais bbuvo 15,4 proc. Tai gerokai lenkia ES nedarbo lygio vidurkį 8,2 proc., kuris buvo nustatytas ta pačia metodika. (Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2004)

Kiekvieną nedarbo lygį tenka apskaičiuoti. Nedarbo lygis – asmenų, galinčių ir norinčių dirbti , bet nerandančių atitinkamo darbo skaičius, santykis su bendru darbingų ir norinčių dirbti gyventojų skaičiumi.

Kitas nedarbo rodiklis – nedarbo trukmė priklauso nuo nedarbo formos. Jei nedarbas trumpalaikis, tai turi frikcinę formą ir yra neišvengiamas t.y. išėjimas iš darbo ir įsidarbinimas kitur. Ilgalaikis nedarbas – laukimo nedarbo forma.

Minėtieji nedarbo trukmės duomenys skaičiuojami, nes jie labai svarbūs valstybinei nedarbo politikai rengti. Nedarbo lygis įvairiose gyventojų grupėse pagal lytį ir amžių nevienodas. Remiantis pasauline praktika, moterų nedarbas didesnis nei vyrų 20 – 30m. ir 50-60m. grupėse. Svarbus rodiklis yra nedarbo struktūros pokyčiai ir dinamika.

Tai struktūrinio nedarbo charakteristika. Sparčiai vystanti naujovėms, kinta atskirų ūkio šakų struktūra ir kinta darbo jėgos paklausa ir pasiūla atskirose šakose.

Vyksta gamybos techninio aprūpinimo didėjimas, kuriam reikia aukštesnės kvalifikacijos darbuotojo. Be to, ekonomika vystosi cikliškai ir todėl, nedarbas didėja. Bendra tendencija – nedarbas auga ir tai bandoma paaiškinti tuo, kad gerėja darbuotojų sveikata, mokslo ir technikos pažanga.

Užimtųjų daugėja pramonės įmonėse ir mažėja žemės ūkyje. Tyrimo duomenimis, pirmąjį 2003 m.

ketvirtį daugiausia (22%) žmonių dirbo pramonės įmonėse, o prieš metus 21%. Išlieka aukšta dirbančių žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje dalis (16,5%), nors jų per metus sumažėjo 1%. Vadovaujantis Tarptautinės darbo organizacijos metodika, bedarbiams priskiriami 15 m. ir vyresni asmenys, kurie tiriamą savaitę neturėjo jokio apmokamo darbo ar nedirbo pajamas ar pelną duodančio darbo, artimiausiu metu galėjo pradėti dirbti ir keturias savaites įvairiausiais būdais ieškojo darbo.

Mažėjant bendram bedarbių skaičiui, mažėja ir ilgalaikių bedarbių, t. y. asmenų, ieškančių darbo vvienerius metus ir ilgiau. Nors ilgalaikių bedarbių mažėja, jų dalis, palyginti su bendru bedarbių skaičiumi, išlieka gana didelė. Prieš metus ilgalaikių bedarbių buvo 57%, o pirmąjį 2003 m. ketvirtį – 51% visų bedarbių.

Bedarbių išsilavinimas labai skirtingas. Pirmąjį 2003 m. ketvirtį beveik pusė visų bedarbių neturėjo profesijos ir buvo baigę pagrindines ir vidurines bendrojo lavinimo mokyklas. Apie trečdalis bedarbių buvo baigę profesines mokyklas. Aukštesnįjį ir specialųjį vidurinį išsilavinimą turinčių bedarbių buvo 48 tūkst., arba 22%. Turinčių aukštojo mokslo diplomus buvo 17 ttūkst., arba 7,6% bedarbių. Panašios proporcijos buvo ir prieš metus.

Eurostato duomenimis, 2003 m. kovo mėn. Europos Sąjungoje buvo 14,1 mln. bedarbių,

o nedarbo lygis siekė 7,9%.

Daugiausia bedarbių buvo Ispanijoje – 11,5%, Suomijoje ir Prancūzijoje – 9,1, Vokietijoje – 88,9, o žemiausias Liuksemburge – 3,4 ir Nyderlanduose – 3,6 %.

Šalyse kandidatėse ketvirtąjį 2002 m. ketvirtį buvo 6,3 mln. bedarbių. 2003 m. kovo mėn. aukščiausias nedarbo lygis buvo Lenkijoje – 20,2%, Slovakijoje 17,2, Latvijoje 12,4 %, o žemiausias Kipre – 4,1, Slovėnijoje 5,8, Vengrijoje 5,9%.

DARBO POLITIKA

Civilizuotame pasaulyje ieš­koma būdų, kaip pasinaudoti naujomis galimybėmis, kurias at­veria pailgėjęs darbingas gyven­tojų amžius. Nors didėjanti žmo­nių gyvenimo trukmė – didelis laimėjimas, tačiau į šį reiškinį būtina atsižvelgti formuojant bū­simą užimtumo politiką. Vyres­nio amžiaus žmonėms turi būti suteiktos galimybės našiai dirb­ti, mokytis ir tobulėti, kol jie to nori ir tą gali. Darbo rinkoje kuo ilgiau turi būti naudojamasi vy­resnių žmonių profesiniais ge­bėjimais. Spartūs bendri gyventojų už­imtumo pokyčiai ypač veikia vy­resnio amžiaus žmonių padėtį ššalies darbo rinkoje. Vyresnio amžiaus žmonių da­lyvavimą šalies darbo rinkoje daugiausia lemia pakitusios už­imtumo sąlygos. Ūkio subjek­tams vis mažiau reikia nekvalifi­kuotos arba mažai kvalifikuotos darbo jėgos. Be to, rinkos eko­nomikos sąlygomis ir ypač šiuo­laikinėje informacinėje visuomenėje įgyto jaunystėje išsilavini­mo neužtenka užimtumui visam darbinės veiklos laikui užtikrin­ti. Pakitusios gamybos sąlygos, naujos technologijos nuvertina turėtus išsimokslinimo diplomus ir verčia įgyti naują profesiją ar kvalifikaciją. Tačiau vis dar vy­rauja pasenęs visuomenės po­žiūris į vyresnio amžiaus žmo­nių mokymosi būtinumą ir lai­komasi nuomonės, kad įį jų mo­kymą ir prisitaikymą prie darbo rinkos investuoti neracionalu, kai yra daug neturinčio darbo jauni­mo. Be to, ir taikomos priemonės iš esmės negarantuoja vyresnio amžiaus žmonėms užimtumo ne tik dėl sunkios jų padėties darbo rinkoje, bet ir dėl dalies darbdavių neigiamo požiūrio į juos. Laiku neįgiję reikiamos kva­lifikacijos vyresnio amžiaus žmonės vis dažniau atleidžiami iš darbo kaip nesu­gebantys dirbti naujoje aplinko­je, tačiau dažnam jų pensinio amžiaus didinimas neleidžia tapti pensininkais. Pastebėta, jog priešpensinio amžiaus bedarbiams gana sudė­tinga įsitraukti į aktyvią darbinę veiklą, todėl būtina plėtoti jų tęs­tinio mokymosi galimybes, ska­tinti profesinį mobilumą, padėti įgyti naują ir paklausą turinčią kvalifikaciją ar specialybę. Nors šio amžiaus atleistiems iš darbo asmenims įsidarbinti kur kas sun­kiau nei jaunesniems bedar­biams, tačiau daugiau kaip pusė vyresnių kaip 50 metų bedarbių yra neaktyvūs, o į teritorines dar­bo biržas kreipiasi tik norėdami gauti pažymas, suteikiančias jiems galimybę gauti socialines išmokas, sveikatos draudimo, šil­dymo išlaidų bei kitas lengvatas. (Lietuvos darbo birža, 2004). Norint geriau įsivaizduoti kylančius socialinės sferos prieštaravimus bei harmonizacijos proceso sunkumu, būtina įvertinti konkrečius rodiklius ir mechanizmus, apibūdinančius esamą padėtį. Panagrinėkime kai kuriuos socialinės politikos aspektus, vienaip ar kitaip susijusius su darbo politika. Pradėkime nuo paties svarbiausio – užimtumo. Kova su nedarbu – pagrindinė problema, kelianti nnerimą ir reikalaujanti nuolatinių pastangų. Dėl didelio bedarbių, ypač jaunimo, skaičiaus, socialinė politika vis dažniau traktuojama kaip kertinis integracijos akmuo. Maždaug pusę su nedarbu susijusių problemų tenka spręsti pačioms šalių vyriausybėms. Kitą pusę šių problemų mėginama spręsti ES mastu. Vieningos rinkos sukūrimas žymi proceso, kuris paskatins darbo vietų kūrimą visoje ES, pradžią. Nedarbas dabartinėse ES šalyse vidutiniškai siekia 11 proc. Apie18 milijonų darbininkų Europoje – maždaug vienas iš 10 – neturi darbo. Pusė iš jų ilgiau nei metus gyvena iš bedarbio pašalpos. Tik kelioms Europos šalims pavyko išsiveržti iš užburto rato. Daugelis ekonomistų to priežastimi mano esant pernelyg sureguliuotą Europos socialinės apsaugos sistemą. (Junevičius A., 1999)

NEDARBO IR UŽIMTUMO POLITIKA RYTŲ IR VIDURIO EUROPOJE

Kaip jau minėjau, viena svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis

žmonių netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį

diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas.

Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos „sveikatos“ rodiklių.

Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.

Mokslininkų požiūris į nedarbą kaip problemą kito priklausomai nuo situacijos darbo rinkoje. Nedarbas buvo reiškinys, kurio reikėjo išvengti bet kokiais būdais.

Tačiau ppaskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje nedarbo lygis smarkiai išaugo Europoje: pavyzdžiui, Vokietijoje 1997 m. pradžioje buvo 12,2 proc., o visose Europos Sąjungos šalyse – vidutiniškai apie 11 proc.

Nedarbas tapo įprastu reiškiniu ne tik Vakarų, bet ir Vidurio bei Rytų Europoje. Aukštu nedarbo lygiu susirūpino ne tik atskirų šalių vyriausybės, bet ir Europos Sąjungos institucijos, tarptautinė darbo organizacija ir kt.

Todėl akivaizdu, kad nedarbas kaip problema egzistuoja. (Snieška V., 2002, p. 375-376)

NEDARBAS VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS (VRE) BEI NEPRIKLAUSOMŲ VALSTYBIŲ SANDRAUGOS (NVS) VALSTYBĖSE

Narystės ES siekiančios Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybių ekonomikos plėtra 2001m. taip pat sulėtėjo. Tam didžiausią įtaką turėjo dėl sulėtėjusio ES valstybių ekonomikos augimo lėčiau didėjanti eksporto apimtis, tačiau spartus Rusijos ekonomikos vystymasis ir sumažėjusios naftos kainos šį neigiamą poveikį sumažino .

Ekonomikos plėtra VRE valstybėse buvo skirtinga. Sparčiausiai ekonomika augo Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Jų BVP 2001m. Padidėjo daugiau kaip 5 procentais.

Labiausiai išsiskyrė Latvija, jos BVP per metus padidėjo 7,6 procento. Tuo tarpu Lenkijoje dėl ūkio struktūrinių problemų ir ženkliai sumažėjusių investicijų BVP 2001m. Padidėjo tik 1,1 procento (2000m. – 4,1%).

Vidurio ir Rytų Europos valstybėse buvo didelis nedarbas. Jose toliau buvo pertvarkomos įmonės, o tai mažino darbo vietų skaičių. Dėl sulėtėjusios plėtros ir kylančio darbo našumo

buvo mažiau kuriama naujų darbo vietų. 2001m. Slovakijoje, Lenkijoje ir Bulgarijoje nedarbas buvo didesnis kaip 17 procentų.

Kai kurie ženklai kelia susirūpinimą. Trys didžiosios įstojusios valstybės (Čekija, Vengrija ir Lenkija) nebesuvaldo savo finansų: Lenkijoje, kur gyvena daugiau kaip pusė visų stojančiųjų valstybių gyventojų, metinis biudžeto deficitas nuo 2001 iki 2003 metų siekė 6 proc. BVP. Panašaus dydžio deficitas užfiksuotas Čekijoje ir Vengrijoje.

Lenkijoje bedarbių dalis nuo 13 proc. 1996 metais išaugo iki beveik 20 proc. 2003 metais. Čekijoje nedarbas irgi ppadidėjo nuo 3,5 proc. iki beveik 10 proc.

Atlyginimai Rytų ir Vidurio Europoje yra gerokai žemesni už vakarietiškus, ir tai toliau trauks į šį regioną užsienio investicijas. Kai kurioms valstybėms narėms – pavyzdžiui, Ispanijai – tokia konkurencija bus gana nepageidaujama.

Tačiau turtingosios narės veikiausiai sieks pasinaudoti žemesnėmis kainomis, o jų įmonės perkels gamybą į kaimynines šalis su žemesniais atlyginimais, kad įgytų konkurencinį privalumą globalinėje rinkoje.

Šis aspektas bus labai svarbus Vokietijai, nors kai kas gali prikišti, kad dėl to nukentės vvis dar silpna buvusios Rytų Vokietijos ekonomika.

2001m. Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) valstybės buvo viena iš sparčiausiai besivystančių regionų pasaulyje. 2001m.

Šio regiono BVP padidėjo 6 procentais. Didžiausią reikšmę NVS valstybių ekonomikai turėjo spartus Rusijos ekonomikos kilimas, kuomet BVP padidėjo nnet 5 procentais.

Tuo tarpu Ukrainos ekonomika 2001m. padidėjo 8 procentais ir panašu, kad tam įtakos

turėjo bendrosios vidaus investicijos. Baltarusijos BVP praėjusiais metais padidėjo 4 procentais, šalyje ir toliau dominavo valstybės sektorius, stuktūrinės reformos buvo vykdomos lėtai.

Sparti NVS valstybių ekonomikos plėtra sumažino nedarbo lygį regione. Didžiausią reikšmę nedarbo sumažėjimui turėjo mažesnis nedarbas Rusijoje ir Ukrainoje.

Nedarbas Rusijoje sumažėjo nuo 10,2 procento (2000m.) iki 9 procentų (2001m.). Daugelyje kitų NVS valstybių oficialus nedarbo lygis buvo mažesnis kaip 4 procentai, tačiau šis nedarbo lygis nerodė tikrosios padėties.

PADĖTIS BALTIJOS ŠALIŲ VALSTYBĖSE

Nors pastaraisiais metais trijų Baltijos šalių ekonomika augo itin sparčiai, gyvenimo lygis jose kol kas tebėra keletą kartų mažesnis nei išsivysčiusiose valstybėse. Ekonominės ir socialinės raidos rodikliai skiriasi ir pačiose Baltijos valstybėse.

Pagal Vidutinio ddarbo užmokesčio augimo tempus Lietuva buvo paskutinėje vietoje, nes nuo 1998 m. iki 2002 m. pabaigos jis padidėjo tik 6.6 proc. net perskaičiavus į litus, atlyginimai Latvijoje ir ypač Estijoje ūgtelėjo daugiau nei pas mus, o, išreiškus juos latais ir kronomis, augimo tempai buvo net keletą kartų didesni nei Lietuvoje.

Anot Vilniaus banko ekspertų, darbo užmokestis Lietuvoje didėjo lėtai dėl daugelio veiksnių: mūsų šalis skaudžiausiai nukentėjo nuo Rusijos krizės, nedarbo lygis joje tebėra aukščiausias iš Baltijos šalių, nes darbo pajamų apmokestinimas LLietuvoje yra didžiausias, atsiranda daugiau paskatų mokėti atlyginimus “vokeliuose”.

Tuo tarpu Estijoje bedarbiai sudarė mažiausią darbingų gyventojų skaičiaus dalį, be to, ši dalis sulaukė daugiausiai tiesioginių užsienio investicijų. (Lietuvos darbo birža, 2004 )

Šalyje mažėjant nedarbui ir atsirandant vis daugiau naujų darbo vietų, šių metų antrąjį ketvirtį dirbančių žmonių padaugėjo, tačiau bendras jų skaičius gerokai mažesnis nei pernai. Nedarbo lygis Lietuvoje tebėra didžiausias tarp Baltijos šalių.

Padėtis Lietuvos darbo rinkoje jau kuris laikas lyg ir gerėja. Statistikos departamentas pažymi, kad didėja gyventojų užimtumas ir mažėja nedarbas.

Tačiau 2002 m. III ketvirčio pabaigoje vis dar didelė dalis žmonių dirbo pramonės įmonėse ir žemės ūkyje, atitinkamai 21 % ir 18 %. Kita vertus, optimizmo teikia tai, kad Lietuvoje didelė dalis dirba dinamiškai augančioje paslaugų sferoje ir prekybos sektoriuje, atitinkamai 39 % ir 15 %. (Verslo žinios.- 2003, vas. 21, p. 9)

Naujausios Statistikos departamento apklausos duomenimis, antrąjį šių metų ketvirtį darbą turėjo 1,442 mln. šalies gyventojų – beveik 37 tūkst. Mažiau nei prieš metus.

“Tikriausiai įtakos šiems žmonių migracija, o gal daugiau asmenų pradėjo savo verslą”, – teigė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretorius Rimantas Kairelis. Jis tvirtino, jog ministerija siekas nustatyti, kas lėmė tokius pokyčius užimtumo srityje.

Neslopstant susidomėjimui darbu užsienyje ir gerėjant ššalies ekonomikai vis daugiau gyventojų įsidarbina ir Lietuvoje, todėl nedarbo lygis mažėja.

Antrąjį ketvirtį jis buvo pats mažiausias per pastaruosius metus – siekė 11,3 proc., o pernai – 12,9 procento. Statistikos departamentas nedarbo lygį skaičiuoja lygindamas bedarbių santykį su darbo jėga, kurią sudaro dirbančių žmonių ir bedarbių suma. (Lietuvos žinios.- 2004, rugs. 30, p. 6)

Remiantis Statistikos departamento duomenimis, praėjusį lapkritį Lietuvos darbo biržoje užregistruoti 157.2 tūkst. bedarbių, Latvijoje – 90.2 tūkst., Estijoje – 40.5 tūkst.

Didžiausias bedarbių skaičius iš visų trijų Baltijos valstybių Lietuvoje buvo ir 2002 m. lapkritį. Tada jis čia siekė 186.6 tūkst. Latvijoje ie Estijoje atitinkamai tuo pačiu metu buvo 90.8 tūkst. ir 45.9 tūkst. bedarbių.

Nedarbo lygis procentais, gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, Lietuvoje pernai trečią metų ketvirtį siekė 11.3 proc. – tai 0.3 proc. mažiau nei analogišku 2002 m. metu, kai nedarbas pernai trečiąjį ketvirtį buvo 11.9 proc.

Latvijoje nedarbas pernai trečiąjį ketvirtį buvo 10.7 proc. – 0.2 proc. didesnis nei 2002 m., kai siekė 10.5 proc. šiek tiek lyginamuoju laikotarpiu išaugo ir nedarbas Estijoje – 2003 m. trečią ketvirtį jis siekė 9.9 proc., 2002 m. analogišku laikotarpiu – 9.1 proc.

Nedarbo lygis

(proc. nuo darbingų šalies gyventojų)

NEDARBO LYGIS ES VALSTYBĖSE NARĖSE

Europos Komisijos pateiktoje ataskaitoje ““Employment in the Candidate Countries”, priešingai negu buvo tikėtasi, konstatuota, jog Vidurio ir Rytų Europos valstybių įsiliejimas į bendrąją Europos rinką pablogins Europos Sąjungos (ES) šiuo metu ir taip prastą ekonomikos būklę. Iki šiol manyta, kad sąlyginai jaunų rinkos ekonomikos šalių įsiliejimas į ES paskatins dinamiškesnę bendrosios rinkos plėtrą.

Briuselio pareigūnai sako, kad jiems nerimą kelia tai, kad šių šalių nesugebėjimas tinkamai spręsti savo problemų dar labiau atitolins Europos Sąjungą nuo tikslo, prieš trejus metus užsibrėžto Lisabonos viršūnių susitikime.

Kai kurios dabartinės ES narės turi užimtumo didinimo problemų, o ES naujosios narės pagal šį rodiklį per keletą metų dar labiau atsiliko.

“Ne visos dabartinės ES narės gali būti pavyzdys kandidatėms, tačiau dėl to jos neturėtų lėtinti būtinų reformų, – pristatydama ataskaitą sakė Komisijos narė užimtumo politikai Ana Diamantopulu (Anna Diamantopulou). – Kandidačių indėlis iš tikrųjų svarbus siekiant Lisabonos tikslų.”

Kaimyninėje Lenkijoje ir Bulgarijoje užimtumo lygis, apibrėžiamas kaip 15-64 m. amžiaus dirbančiųjų ir visų šalies gyventojų santykis, yra žemiausia tarp ES narių ir šiuo metu atitinkamai sudaro 54 % ir 51 % .

Kai kurie ženklai kelia susirūpinimą. Trys didžiosios įstojusios valstybės (Čekija, Vengrija ir Lenkija) nebesuvaldo savo finansų: Lenkijoje, kur gyvena daugiau kaip pusė visų stojančiųjų valstybių gyventojų, metinis biudžeto deficitas nuo 2001 iki

2003 metų siekė 6 proc. BVP. Panašaus dydžio deficitas užfiksuotas Čekijoje ir Vengrijoje. Lenkijoje bedarbių dalis nuo 13 proc. 1996 metais išaugo iki beveik 20 proc. 2003 metais. Čekijoje nedarbas irgi padidėjo nuo 3,5 proc. iki beveik 10 proc.

Nedarbo lygis 2004 m. birželio 1 d.

Europos Sąjunga

Euro zona

Lietuva

9,0 %

9,0 %

7,0 %

(registruotas nedarbas)

Didžiausias nedarbas ES

Mažiausias nedarbas ES

Lenkija (19,9 %)

Liuksemburgas (2,8 %)

Todėl šioms šalims teks daugiausia pasistengti, kad jos iki 2010 m. pasiektų Lisabonos darbotvarkėje numatytus 70 %. Lietuvoje šis rodiklis sudaro aapie 61 %. Nors dešimt naujųjų ES šalių narių tesudarys tik penktadalį visos ES darbo rinkos, komisija nuogąstauja, kad dėl jų nepakankamai funkcionuojančių darbo rinkų šis tikslas gali būti ir nepasiektas.

Kaip skelbia ataskaita, būsimosiose ES narėse Bulgarijoje, Kroatijoje, Rumunijoje ir Turkijoje per daug žmonių dirba sunkioje pramonėje ir per mažai jų dirba greitai augančiame paslaugų sektoriuje.

Kai kuriose įstojusiose šalyse, ypač Lenkijoje ir Rumunijoje, vis dar labai didelė dalis gyventojų dirba žemės ūkyje – tai tas sektorius, kuris, prognozuojama, per ateinančius kkeletą metų bus priverstas panaikinti daug darbo vietų.

Be to, daugelyje šalių bedarbio pašalpos per daug dosnios, per dideli mokesčiai ir per daug mažai apmokestinamų darbo vietų, o tai neskatins ieškoti naujo darbo.

“Mokesčių lygis ir socialinio draudimo našta šalyse kkandidatėse yra labiausiai atitrūkę nuo tų, kurie taikomi dabartinėse Sąjungos narėse : atrodo, kad jie pernelyg dideli atsižvelgiant į šių šalių ekonominės plėtros lygį”, – teigiama ataskaitoje.

2004 m. gegužės mėn. mažiausias nedarbas buvo užregistruotas Liuksemburge (4,2%), Kipre (4,4%), Airijoje (4,5%), Austrijoje (4,5%), Nyderlanduose (4,7% – kovo mėn.) ir Jungtinėje Karalystėje (4,7% – vasario mėn.). Didžiausias nedarbas buvo Lenkijoje (18,9%), Slovakijoje (16,6%), Lietuvoje (11,5%) ir Ispanijoje (11,2%).

Per pastaruosius 12 mėnesių nedarbas išaugo keturiolikoje ES valstybių narių, dešimtyje valstybių narių nedarbas sumažėjo, vienoje – nepakito.

Nyderlanduose (nuo 3,5% kovo mėn. 2003 m. iki 4,7% kovo mėn. 2004 m.), Liuksemburge (nuo 3,5% iki 4,2%), Švedijoje (nuo 5,4% iki 6,3%) ir Maltoje (nuo 7,9% iki 9,0%) nedarbas išaugo daugiausiai. Tačiau nedarbo llygis pastebimai sumažėjo Lietuvoje (nuo 13,2% iki 11,5%), Estijoje (nuo 10,4% iki 9,2%) ir Jungtinėje Karalystėje (nuo 5,1% vasario mėn. 2003 m. iki 4,7% vasario mėn. 2004 m.).

(Verslo žinios.- 2003, vas. 21, p. 9)

DIDŽIAUSIOS NEDARBO PROBLEMOS – LENKIJOJE

Vyriausybė pradėjo vykdyti liberalią ekonomikos politiką, siekiant integruotis į Europos ekonominį rėžimą. Nuo 90-ųjų vidurio Lenkijos ekonomika išsiplėtė labai greitai. Vidutinis augimo lygis per pastaruosius 10 metų buvo 4,4 %. Ekonomikos plėtrą nulėmė padidėjęs vartojimas, žemesnė infliacija ir augantis eksportas.

Struktūrinis nedarbas yra aaukštesnis Lenkijoje negu daugelyje kitų šalių. Nedarbo lygis -18,1%. Didžiausias nedarbas yra tarp moterų, vyresnio amžiaus, žemos kvalifikacijos, o taip pat ir aukštos kvalifikacijos asmenų, kurie gyvena regionuose, kur vyrauja užimtumas valstybinėse žemės ūkio įmonėse. Šalyje taip pat yra labai aukštas ilgalaikis nedarbas. Palyginus su pabaltijo valstybėmis Lenkijoje nedarbas išaugęs vos ne dvigubai.

Teritoriniai nedarbo skirtumai išaugo, kai buvo pradėti likviduoti valstybiniai ūkiai ir gamyklos. Lenkijoje maždaug trečdalis darbo jėgos užimta žemės ūkyje. (Lietuvos darbo birža, 2004)

PALYGINIMUI NEDARBO LYGIS LIETUVOJE IR UŽSIENIO ŠALYSE 2004-06-01 (%)

NEDARBO LYGIS ES IR EEE (EUROPOS EKONOMINĖS ERDVĖS) VALSTYBĖSE

Pastaba: ES valstybių narių nedarbo lygiai pateikti EUROSTAT darbo jėgos tyrimų duomenimis; žvaigždučių skaičius parodo, kiek mėnesių nebuvo atnaujinti duomenys.

(Lietuvos darbo birža, 2004)

NEDARBO PRIEŽASTYS IR MAŽINIMO GALIMYBĖS

Nedarbo pasekmes ir kaštus visuomenei galima vertinti siaurąja ir plačiąja prasme. Pirmuoju atveju – tai makroekonominiai nuostoliai, antruoju – mikroekonominiai nuostoliai. Pirmiausia darbo netekęs žmogus praranda visas arba dalį pajamų, medicininį draudimą ir kt. Išsivysčiusiose šalyse mokamos nedarbo pašalpos tik iš dalies kompensuoja šį praradimą, kadangi išmokos niekada neprilygsta turėtoms pajamoms.

Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių – nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt. Ekonomikos nuosmukio ir išaugusio nedarbo sąlygomis padaugėja nusikaltimų, savižudybių, skyrybų, trumpėja gyvenimo trukmė. <

Nedarbas atsiranda ne dėl to, kad rinkos mechanizmas yra neefektyvus, o todėl, kad jo funkcionavimas ribojamas. Siekiant sumažinti nedarbą, reikėtų tobulinti įdarbinimo įstaigų informacinę sistemą, organizuoti profesinį mokymą bei suaugusiųjų permokymą.

Nedarbą ir skurdą pagrindinėmis mažinimo kryptimis, didinant užimtumą yra:

Pirma kryptis – darbo vietų steigimo plėtojimas;

Antra kryptis – darbo vietų steigimo rėmimas;

Trečia kryptis – užimtumo rėmimas;

Ketvirta kryptis – gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas;

Penkta kryptis – atviras informavimas ir konsultavimas.

Darbo vietų steigimo rėmimas:

Darbo vietų steigimo programa – suteikti finansinę pagalbą darbdaviams, steigiantiems darbo vietas darbo rinkoje papildomai remiamiems bedarbiams. Vietinių užimtumo iniciatyvų programa – suaktyvinti vietos bendruomenės pastangas didinti užimtumą didžiausio nedarbo teritorijose, steigiant darbo vietas. Verslo organizavimo programa – skatinti verslumą tarp bedarbių, suteikiant organizavimo ir finansinę paramą.

Užimtumo rėmimas:

Užimtumo fondo remiamų darbų programa – sudaryti galimybes įsigyti darbinius įgūdžius, juos tobulinti ar nustatyti žinių trūkumą ir įsitvirtinti nuolatiniam darbui. Viešųjų darbų programa – didinti užimtumą ir palaikyti bei plėtoti vietos socialinę infrastruktūrą.

IŠVADOS

Nepaisant planuojamo bendros ekonominės veiklos pagerėjimo manoma, kad užsitęsęs ekonomikos augimo lėtėjimas, apėmęs Rytų ir Vidurio Europą XXI amžiaus pirmo dešimtmečio pradžioje, ir toliau turės įtakos darbo rinkos rodikliams, taigi 2004 ir 2005 m. užimtumo augimo perspektyvos yra ribotos.

Aukštas nedarbo lygis – viena ddidžiausių ekonominių ir socialinių XXI a. pradžios problemų beveik visose Rytų ir Vidurio Europos šalyse. Minėtose valstybėse ne tik trūksta darbo vietų – kai kurios gyventojų grupės, pavyzdžiui, ilgą laiką darbo nerandantys asmenys, jaunimas, vyresnio amžiaus žmonės, neįgalieji, moterys ir tautinių mažumų atstovai, darbo rinkoje susiduria su ypatingais sunkumais. Todėl siekiama ne tik užtikrinti, kad būtų kuriama daugiau naujų darbo vietų, bet ir suteikti darbo rinkoje daugiau galimybių toms gyventojų grupėms, kurių padėtis iki šiol buvo nelabai palanki.

XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje paaiškėjo, jog norint išspręsti darbo rinką veikiančias struktūrinio pobūdžio problemas neužtenka tik užtikrinti ekonomikos augimą. Užimtumo ir socialine politika siekiama skatinti visuotinę tinkamą gyvenimo kokybę ir reikiamą gyvenimo lygmenį, užtikrinant galimybę gyventi aktyvioje, integruotoje ir sveikoje visuomenėje. Iki šiol tokia politika padėjo pagerinti milijonų piliečių gyvenimą, įskaitant ir bedarbius, pagyvenusius žmones, socialiai atskirtuosius, darbo rinkoje diskriminuojamus bei kitus asmenis. Tai, ar bus sumažintas užimtumo atotrūkis, labai priklausys nuo to, ar bus įgyvendintos darbo

rinkos reformos siekiant pagerinti žemos kvalifikacijos darbo jėgos užimtumo perspektyvas ir skatinti darbo vietų kūrimą paslaugų sektoriuje.

Taip pat būtina kovoti su jaunimo nedarbo ir ilgalaikio nedarbo padidėjimu pastaruoju metu. Ypač pabrėžiamas poreikis veiksmingai numatyti, sukelti ir valdyti pokyčius, atsirandančius dėl ekonominės integracijos ir

technologinių pokyčių pasaulio mastu.

Kad būtų skatinamas didesnis lankstumas darbo rinkoje, pagerinti gebėjimai įsidarbinti, taip pat padidintas užimtumas, būtina skatinti naujas saugumo formas ir užkirsti kelią dviejų lygių darbo rinkos formavimuisi. Ypač svarbų vaidmenį sudarant palankias perėjimo sąlygas ir gerinant bendruosius užimtumo rodiklius gali atlikti mokymasis visą gyvenimą ir aktyvi darbo rinkos politika, taip pat ir veiksminga viešųjų užimtumo tarnybų parama. (Europos užimtumo ir socialinė politika : politika žmonėms, 2001, p. 3, 8)

Santykinio darbo užmokesčio struktūros Rytų ir Vidurio Europos ššalyse panašios – tai nėra svarbus užimtumo struktūras lemiantis veiksnys. Tačiau kol kas dar neaišku, kiek dabartinės darbo užmokesčio struktūros veikia kaip tinkamas darbo pasiūlos stimulas ir padeda kurti darbo vietas paslaugų sferose, ypač moderniųjų technologijų ir daug žinių reikalaujančiose paslaugų srityse.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Snieška V. ir kt. Makroekonomika.- Kaunas, Technologija, 2002

2. Europos užimtumo ir socialinė politika : politika žmonėms.- Vilnius, 2001.- 32p.

3. Junevičius A. Europos Sąjunga.- Kaunas, Technologija, 1999

4. Lietuvos žinios.- 2004, rugs. 30, p. 6

5. Verslo žinios.- 22003, vas. 21, p. 9

6. http://www.lrinka.lt/Pranesim/As.phtml

7. http://www.ldb.lt