Komerciniai bankai

REFERATAS

KOMERCINIAI BANKAI

Darbą atliko: Paulius Vasiliauskas

SKUODAS 2004

TURINYS

1. Bankų atsiradimo istorija.

2. Komercinių bankų atliekamos funkcijos.

3. Bankų skirstymas pagal nuosavybės formas.

4. Bankų skirstymas pagal veiklos pobūdį.

5. Komercinio banko balansinė ataskaita.

6. Banko aktyvas ir pasyvas.

7. Rezervai ir privalomieji rezervai.

8. Banko kredito klasifikavimas.

9. Banko veikla jos dalyviai.

10. Bankų darbo efektyvumas.

11. Bankų veiklos technizavimas.

12. Elektroninė bankininkystė.

13. Komercinių ir centrinio banko bendradarbiavimas.

Bankų atsiradimo istorija

Terminas “bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banco” – tai stalas už, kurio viduramžiais sėdėdavo pinigų keitėjai. Bankų istorija siekia tolimą praeitį. Kai kurios bankinės operacijos buvo žinomos senovės civilizacijose (2000 m. pr.Kr.), Graikijoje (IV a. pr.Kr.), Senovės Romoje. Pirmosios jas teikė bažnyčios – tais laikais tai buvo saugiausia vieta brangenybėms saugoti. Žmonės pradėjo tuo metu cirkuliavusius metalinius pinigus (auksines, sidabrines monetas) laikyti pas auksakalius, kurie už priimtus saugoti pinigus išrašydavo kvitus. Taigi jau auksakaliai teikė paslaugas, panašias į tas, kurias dabar teikia bankai. Gautieji aukso kvitai buvo naudojami prekių mainuose. Laikui bėgant auksakaliai pastebėjo, kad ssavo poreikiams tenkinti žmonės atsiima tik dalį padėtų saugoti pinigų, o kiti lieka auksakalio saugykloje. Todėl šie pradėjo skolinti jiems patikėtus saugoti pinigus kitiems žmonėms už tam tikrą mokestį – palūkanas. Aukso kvitų naudojimas buvo patogi (lengviau nešioti piniginėje) ir ssaugi (vagysčių požiūriu) atsiskaitymų priemonė. Šia prasme auksakaliai atrado pinigų “kūrimo” mechanizmą, kuriuo grindžiama ir šiuolaikinė bankų sistema.

Pirmieji dabartinių bankų prototipai atsirado XII a. Lombardijoje (Šiaurės Italija), teikę paslaugas už užstatytus pinigus. Šios kreditinės įstaigos pagal jų atsiradimo geografinės vietovės pavadinimą ir šiandien vadinamos lombardais.

Bankas (bank) – tai finansų institucija, turinti specialią valstybės licenciją,

kuri leidžia priimti pinigus ir suteikti paskolas.

Komercinių bankų atliekamos funkcijos

Bankai atlieka šias funkcijas:

1. Telkia laikinai laisvas lėšas ir santaupas;

2. Iš sukauptų lėšų bankai teikia kreditus ir dažnai tampa pramonės įmonių akcininkais. Banko paskola – tai komercinis pasitikėjimas, kurį bankas išreiškia, skolindamas pinigus nustatytam laikotarpiui už tam tikras palūkanas;

3. Vykdant ūkinius sandėrius, bankai tarpininkauja piniginiuose atsiskaitymuose ir mokėjimuose;

4. Leidžia apyvarton pinigus, vertybinius popierius ir atlieka su jjais susijusias operacijas;

5. Konsultuoja klientus, suteikdami jiems reikiamą ekonominę bei finansinę informaciją.

Bankų skirstymas pagal nuosavybės formas

Atlikdami šias funkcijas, bankai veikia tam tikrus ūkio procesus ir net juos

kontroliuoja. Bankai gali perkelti pinigines lėšas į tas veiklos sritis, kur jų trūksta. Pagal nuosavybės formas bankai skirstomi į:

1. Akcinius bankus – bankus, kurių įstatinis banko kapitalas sukauptas iš atskirų dalininkų lėšų;

2. Kooperatinius bankus – bankus, apimančius smulkaus kredito draugijas, jungiančias savo narių – miesto ar kaimo gyventojų – indėlius ir iš sukauptų lėšų teikiančius jiems ttrumpalaikes paskolas;

3. Municipalinius bankus – miestų savivaldos organų nuosavybę; jie teikia miesto ūkio finansavimui ilgalaikius kreditus;

4. Valstybinius bankus – valstybės nuosavybę; jie atlieka emisijos ir komercijos bankų funkcijas;

5. Mišriuosius bankus – bankus, kurių akcijų dalį turi namų ūkiai, firmos bei valstybė;

6. Tarptautinius bankus – bankus atstovaujančius tarpvalstybiniams interesams.

Bankų skirstymas pagal veiklos pobūdį

Pagal veiklos pobūdį bankai skirstomi į:

1. Centrinį banką – vadinamąjį pirmos eilės banką;

2. Komercinius bankus (KB);

2.1 Komercinius universalius bankus;

2.2 Komercinius universalius bankus:

1. investicinius;

2. taupomuosius

3. inovacinius

4. hipotekos

3.Nebankinius finansinius tarpininkus (NFT):

– taupymo ir paskolų asociacijas;

– kreditines sąjungas.

Šiuolaikiniai bankai – tai finansiniai tarpininkai, iš savo veiklos gaunantys pelną. Finansinis tarpininkas – tai institucija, esanti tarp kreditoriaus ir besiskolinančiojo. Finansinis tarpininkas pinigus pasiskolina savo vardu, o vėliau juos skolina savo skolininkams. Vadinasi, KB ir NFT yra;

– finansiniai tarpininkai tarp skolintojų ir besiskolinančiųjų, t.y. paskolų tiekėjai;

– finansiniai tarpininkai mainuose, t.y. tarpininkai mainuose tarp prekių savininkų ir pinigų savininkų, nes dalis bankų pasyvų, būtent čekiniai indėliai, plačiai naudojami kaip mokėjimo priemonė ir yra pagrindinė pinigų kiekio šalyje dalis.

Komerciniai bankai, tiesiogiai negamindami materialinių vertybių, o tik aprūpindami ūkio subjektus finansiniais ištekliais ir organizuodami jų srautus, siekia visoms įmonėms būdingo tikslo – pelno maksimizavimo. Banko pelno maksimizavimo procesą apima du etapai.

1.Būtina įtikinti žmones teikti jiems ppinigus, atidarant indėlio sąskaitas.

Kadangi pradedantis bankas turi konkuruoti su jau veikiančiais bankais, tai jis turi sudaryti palankesnes sąlygas potencialiems indėlininkams. Pavyzdžiui: naujame banke indėlininkai gali gauti šiek tiek didesnes palūkanas; nemokamą čekinį aptarnavimą ir panašiai.

Jei bankas turi kokių nors privalumų, palyginti su kitais bankais, tai jis taps patraukliu, ir žmonės noriai jame laikys savo indėlius.

2.Pelningiausių kredito suteikimo variantų paieškos. Jei banko vadovybė optimaliai pasirenka savo skolininkus, tai bankas gaus dideles pajamas.

Komercinio banko balansinė ataskaita

Komercinio banko veiklą apibūdina banko balansinė ataskaita

Banko balanso struktūra, tūkst.Lt

Aktyvas – TURTAS Proc. Pasyvas – NUOSAVYBĖ Proc.

1. Gryni pinigai

2. Lėšos centriniuose bankuose

3. Lėšos dukteriniuose bankuose

4. Lėšos bankuose ir kitose finansinėse institucijose

5. Suteiktos paskolos

6. Iš specialiųjų skolinimo fondų suteiktos paslaugos

7. Išperkamoji nuoma

8. Vertybiniai popieriai

9. Įsigytos akcijos

10. Pagrindiniai fondai

11. Kiti aktyvai 1,1

6,9

–

19,2

48,8

–

–

7,7

–

2,9

13,4 1. Skolos centriniam bankui

2. Skolos dukteriniams bankams

3. Skolos bankams

4. Depozitai ir akredityvų sąskaitos

5. Specialūs skolinimo fondai

6. Išleisti skolų vertybiniai popieriai

7. Amortizacija ir nusidėvėjimas

8. Kitos skolos

9. Specifiniai rezervai

10. Nerealizuotas pelnas arba nuostoliai

11. Terminuotos skolos banko pagrindiniam kapitalui formuoti

12. Banko kapitalas –

–

4,9

59,9

2,4

–

–

–

19,8

0,1

–

12,9

Iš viso 100,0 Iš viso 100,0

Komercinio banko balansinė ataskaita – tai aktyvų ir pasyvų sąrašas tam tikru momentu.

Banko balansinė ataskaita pasižymi viena svarbia savybe: aktyvai visada lygūs pasyvams, t.y. visuomet pusiausvira būsena. Bet kuris į banką patekęs dokumentas priskiriamas aktyvams arba pasyvams pagal tai, kam įplauks pinigai: bangui ar jo klientui.

Banko aktyvas – ttai turtas, priklausantis bankui; tai , kuo bankas disponuoja, arba lėšų panaudojimo būdas.

Banko turtas:

a) gryni pinigai (kasos pinigai);

b) pinigų rezervai CB;

c) vertybiniai popieriai, suteiktos paskolos;

d) nekilnojamasis banko turtas bei kita banko nuosavybė.

Banko pasyvas – tai vertė, kurią bankas kam nors skolingas, tai skolos, įsipareigojimai arba banko lėšų šaltiniai.

Pasyvas – tai banko įsipareigojimas visų tipų atidarytiems indėlių savininkams, banko akcininkams bei paimtos bankų paskolos.

Komercinių bankų pasyvų struktūrą galima suskirstyti į:

1) banko savininkų reikalavimus, vadinamus nuosavu kapitalu;

2) ne savininkų reikalavimus, vadinamus įsipareigojimais.

Vadinasi, komercinio banko balansas bus pusiausviras, kai:

Aktyvas = Nuosavas kapitalas (Įstatinis kapitalas) + Įsipareigojimai

Pagrindinę banko aktyvo dalį sudaro jo paskolos, o pasyvo – čekinių ir terminuotų indėlių sąskaitos. Tai rodo, kad banko, kaip verslo įmonės, ypatybė ta, jog jis operuoja beveik tik svetimomis, skolintomis lėšomis. Todėl didžioji pasyvų dalis turi būti išmokama pagal pirmą pareikalavimą. Vadinasi, viso deponuoto kapitalo bankas paskolinti negali, jis privalo turėti rezervų.

Rezervas – tam tikra dalis banke laikomų lėšų nuo visų indėlių sumos.

Visa šiuolaikinė bankų sistema paremta dalinio rezervo principu, tai reiškia, kad banke laikoma dalis jame saugomų lėšų.

Komerciniai bankai, atidarydami indėlių sąskaitas, turi turėti tam tikrus nustatytus – privalomuosius – įstatymų reglamentuojamus pinigų rezervus.

Privalomųjų (reikalaujamųjų) rezervų norma – komercinio banko indėlių dalis, pervesta į privalomuosius rezervus.

Kodėl gi būtina

komerciniam banke būtina laikyti privalomą rezervą CB? Pirmiausia reikia pabrėžti kad jie neteikia KB likvidumo garantijų. Jei išsipildytų bankininko “siaubo” sapnas ir neterminuotų indėlių savininkai vieną rytą visi kartu pareikalautų grąžinti visus įsipareigojimus grynais pinigais, tai privalomieji rezervai nebūtų naudojami netikėtų grynų pinigų pareikalavimams vykdyti – jie tik atlieka kontrolės vaidmenį ir gali padėti CB keisti KB kreditavimo galimybes. Tokiu būdu CB vykdoma pinigų politika gali užtikrinti ūkinės veiklos stabilumą. Vadinasi, privalomieji rezervai netiesioginiu būdu – kaip KB kreditų kontrolės ppriemonė – stabilizuoja ekonomikos vystymąsi ir taip atstovauja indėlininkų interesams, bet nėra banko likvidumo šaltinis.

Paskolų teikimas yra svarbi banko atliekama funkcija. Kredito plitimo būdu komerciniai bankai sukuria didžiąją pinigų pasiūlos, naudojamos ūkinėje veikloje, dalį. Panaudodamas išteklius kreditavimui, bankas gauna pelną, o kartu patenkina klientų kredito poreikį. Svarbu, kad banko vadovybė teisingai paskirstytų “kredito portfelio” išteklius įvairaus kreditavimo sritims ir rūšims.

Banko kreditavimo operacijas galima klasifikuoti pagal įvairius požymius.

Banko kredito klasifikavimas

Kredito klasifikavimas

Klasifikavimo kriterijus Kredito rūšis

Kreditavimo trukmė – trumpalaikis (iki metų) apyvartinių lėšų kreditavimas;

– vidutinis ((1-5 metai) } pagrindinio kapitalo kreditavimas;

– ilgalaikis (per 5 metus)

Pagal apdraudimą – kreditas už užstatą vekseliais, prekėmis, dokumentais liudijančiais prekės priklausymą klientui;

– kreditas be užstato arba kreditas kapitalu; šiuo atveju padidėja kliento kapitalas

Pagal palūkanų ėmimą – palūkanos iš karto išskaitomos iš kkredito sumos; tai taikoma nepatikimiems klientams, diskontuojant vekselius bei suteikiant vartotojiškąjį kreditą;

– palūkanos imamos kredito grąžinimo metu;

– palūkanos mokamos dalimis per visą kredito grąžinimo periodą

Pagal kreditavimo metodus – pagal likučius – kreditas suteikiamas periodiškai esant poreikiui; palūkanos išskaitomos iš karto;

– pagal apyvartą – kreditas suteikiamas nuolat ir dažnai tuo pat metu vienas kreditas grąžinamas, kitas imamas

Pagal skolininkų rūšis – komercinis kreditas suteikiamas firmoms laikinai pritrūkus lėšų;

– kreditas formų biržos tarpininkams; šis kreditas yra apdraudžiamas vertybiniais popieriais ir naudojamas spekuliaciniais tikslais;

– žemės ūkio kreditas; jis būna dviejų rūšių; hipotetinis (kai užstatomas nekilnojamasis turtas) ir trumpalaikis – sezoninio pobūdžio;

– vartotojiškasis kreditas; jis yra kelių formų: gyvenamųjų namų statybai, prekėms pirkti, grąžinamas dalimis ir grąžinamas iš karto

Ši klasifikacija gali būti papildyta atsižvelgiant į tyrimo tikslus. <

Kredito išdavimas yra sudėtinga operacija. Norintis gauti kreditą klientas kreipiasi į banką su pareiškimu, kuriame nurodo kredito tikslą, terminus, padengimo grafiką. Jis privalo supažindinti banką su savo finansine ir gamybine veikla. Firmos gali būti apsidraudusios, turėti laiduotojus arba garantus. Tada pagal pateiktus dokumentus yra įvertinamas kliento kreditingumas. Suteikdamas kreditą pagal užstatą, bankas gauna įkeitimo raštą, suteikiantį jam teisę disponuoti įkeistu turtu, jeigu kreditas nebus grąžintas. Gali būti įkeistas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, vertybiniai popieriai, depozitiniai sertifikatai ir pan.

Palūkanų už kkreditus dydis priklauso nuo kredito rūšies ir apimties, skolinto kapitalo dydžio, kliento ryšio su banku, situacijos rinkoje. Didžiausia palūkanų norma mokama už vartotojiškąjį kreditą, mažesnė – už žemės ūkio kreditą ir dar mažesnė – už kreditą, imamą užstatą kliento skolos įsipareigojimus, prekes, įrengimus, vertybinius popierius. Lietuvoje komercinis bankas vienam skolininkui gali duoti kreditą, kurio maksimali suma negali viršyti 30 proc. Banko kapitalo.

Lizingo operacijos gali būti traktuojamos kaip viena iš kreditavimo atmainų. Ji taikoma ilgalaikės įrengimų nuomos, atskirais atvejais nejudamojo turto finansavimui.

Nuomininkas gauna ilgam laikui naudoti išnuomotas priemones ir pasižada už tai sistemingai per visą laiką atsiskaityti su nuomotoju. Lizingo kompanija – bankas yra prekės savininkas, gaunantis už jos nuomą tam tikrą pinigų sumą. Nuomininkas gauna jam reikalingą įrangą, neįdėdamas iš karto tam reikalingų lėšų. Jis arba visiškai nedaro pirminio įnašo, arba tas įnašas yra ne didelis. Nuomininkas naudojasi mokesčių lengvatomis dėl paspartintos amortizacijos ir dėl to, kad nuomos mokestis yra eksploatacinės išlaidos ir įeina į savikainą, todėl yra neapmokestinamos.

Nuomos mokestis mokamas kas mėnesį arba kitais terminais. Gali būti numatyta, kad nuomos terminui pasibaigus nuomininkas galės įsigyti išnuomotą įrenginį už 10 proc. Jo pradinės vertės.

Komerciniai bankai atlieka šias valiutines operacijas :

– valiutos supirkimo, pardavimo ir keitimo operacijas;

– atsiskaitymus valiuta;

– spekuliacines ooperacijas su užsienio valiuta.

Komerciniai bankai yra įpareigoti be apribojimų keisti bazinę valiutą į litus ir atvirkščiai, tai liečia ir pagrindinių Europos šalių valiutą. Tam tikslui įrengiamos keityklos, kurios turi būti aprūpintos atitinkama technika, signalizacija. Keityklos pelnas gaunamas dėl valiutos pirkimo ir pardavimo kainų skirtumo.

Tarpbankinės biržos veikloje dalyvauja komerciniai bankai, turintys leidimą užmegzti tiesioginius korespondentinius ryšius su užsienio bankais. Jei bankas nori prekiauti biržoje, jis turi parašyti prašymą biržos direktoriui, prie jo pridėti licenzijos bankų veiklai ir leidimo operacijoms užsienio valiuta nuorašus, korespondentinių sąskaitų sąrašus.

Komerciniai bankai iš gyventojų superka vertybinius popierius. Ši sandėrio esmė ta pati kaip ir teikiant kreditą, t.y. kuriami pinigai.

Operacijos su vertybiniais popieriais labai įvairios, jos vykdomos tiek savo iniciatyva, tiek klientų pavedimu. Tai vertybinių popierių pirkimas investavimo tikslais, pakartotinio leidimo pirminis platinimas jų turėtojams, vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas kliento pavedimu. Vertybiniai popieriai gali būti paskolos ėmėjo kreditingumo rodiklis.

Komercinis bankas emituoja akcijas ir obligacijas, platina jas apibrėžtam ir plačiam žmonių ratui. Bankas taip pat tarpininkauja vertybinių popierių emitentui ir investitoriams. Čia jis gauna pajamas už tarpininkavimą. Bankas gali ir pats nupirkti vertybinius popierius ir toliau juos perparduoti arba įsipareigoti nupirkti neišpirktą dalį akcijų ir būti tik tarpininku.

Dar viena banko operacija su vertybiniais popieriais –– tai vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas antrinėje rinkoje kliento sąskaita ir pavedimu. Bankas už šią paslaugą iš kliento ima komisinį mokestį. Bankai taip pat valdo vertybinius popierius. Į šios operacijos sudėtį įeina pajamų už vertybinius popierius inkasavimas: inkasuojamos palūkanos ir dividentai už vertybinius popierius bei paskirstomos iš emitentų inkasuotos pajamos klientams. Taip pat inkasuojami dengiami skolos įsipareigojimai, paskirstomi klientams, prireikus vieni vertybiniai popieriai keičiami kitais.

Pinigų pasiūla, superkant vertybinius popierius, padidėja kaip ir suteikiant kreditus.

Kai KB parduoda vertybinius popierius, tai pinigų pasiūla, atvirkščiai, mažėja. Vertybinių popierių pardavimas pinigų kiekį veikia kaip ir paskolų grąžinimas. Komerciniai bankai, vykdydami įvairius sandėrius, siekia suderinti du prieštaravimus ;

1. Gauti pelną, todėl skatina indėlių plitimą, teikia paskolas ir perka vertybinius popierius;

2. Siekia saugumo, kurį garantuoja likvidumas – tokie aktyvai, kaip gryni pinigai ir pertekliniai rezervai.

Bankų veikla yra specifinė veikla. Jos specifiką lemia tai, kad dirbdama su vienu iš sudėtingiausių objektų – pinigais, kurie yra kiekvieno asmens gyvenimo lygio, pasisekimo matas ir kurių apyvartos procese susiduria labai skirtingi įvairių žmonių grupių interesai.

Bankų politiką nemažai lemia išorinė aplinka. Svarbiausi jos elementai yra šie:

– bankų veiklos dalyviai;

– ekonominė ir socialinė situacija;

– politinė situacija;

– vyraujančių vadybos teorijų ir proceso humanizavimo lygis;

– teisinės bankinės veiklos reglamentavimas.

Bankų veiklos dalyvių nomenklatūra labai įvairi. Banko klientai yra

tiek stambios akcinės bendrovės, smulkios individualios firmos, valstybinės įstaigos, tiek fiziniai asmenys. Klientai yra tiek indėlininkai, laikantys bankuose savo lėšas, tiek atsiskaitomąsias sąskaitas turinčios įmonės, kurių pinigai nuolat yra apyvartoje. Bankų paslaugomis naudojasi ir smulkūs ir stambūs indėlininkai. Indėlininkai suinteresuoti didesnėmis palūkanomis ir savo indėliu saugumu. Dalis banko klientų siekia pasinaudoti bankais, kad kiek galima mažesnėmis palūkanomis gautų iš jų kreditus. Banko klientas gali būti ir užsienietis, ir tos šalies pilietis. Visai kitokius interesus turi banko akcininkai: jie už įdėtą kkapitalą nori gauti didesnius dividendus, padidinti turimų akcijų vertę. Šių grupių interesai yra skirtingi, tačiau jos formuoja bankų veiklai ir bendrus reikalavimus, ir tai turi būti įvertinta bankininkystės filosofijoje ir politikoje.

Pats bendriausias yra prieštaringas reikalavimas garantuoti efektyvų banko darbą, kas daugiau ar mažiau yra susiję su rizika, ir kartu užtikrinti indėlių ir kapitalo saugumą.

Šis reikalavimas prieštaringas ir ta prasme, kad nerizikuojant taip pat ne visada garantuojama banko sėkmė ir saugumas. Rizikuojant tikimybė gauti didelį pelną yra susijusi su ddidele bankroto tikimybe, bet ir nerizikuojant taip pat galima patirti nuostolių, nes padidėjusios konkurencijos sąlygomis toks bankas užleidžia savo pozicijas rinkoje, praranda klientus.

Bankų veiklos sėkmė nemažai priklauso nuo ekonominės ir socialinės situacijos. Didelė infliacija, kapitalo trūkumas, aukštas spekuliacijos, šešėlinės eekonomikos lygis lemia aukštus kreditų palūkanų procentus ir apriboja kreditais naudojančių klientų ratą. Esant tokiai situacijai praktiškai nekredituojamos ilgalaikės investicijos. Gyventojų nuskurdimas riboja galimybes taupyti ir mažina bankų finansinį pajėgumą. Bankai yra komercinės, pelno siekiančios įmonės. Bankų vaidmuo ekonomikos plėtrai yra didelis, tačiau bankas teigiamai vertinamas tik tada, kai jo duodama nauda ūkio subjektams suderinama su už teikiamas paslaugas gaunama ar numatoma gauti nauda. Negalima iš banko reikalauti, kad būtų atsisakoma realaus šiandieninio pelno dėl neapibrėžtų ateities laimėjimų.

Politinė situacija turi įtakos bankų veiklos reglamentavimo lygiui, veiklos, kapitalo formavimo prioritetams, atvirumo ar uždarumo laipsniui, valstybės ir bankų sistemos patikimumo lygiui. Labai svarbi bankų veikloje vyraujanti vadybos teorija ir jos humanizavimo lygis. Siekiama padaryti žmogaus darbą įdomų, o darbuotoją suinteresuoti panaudoti ssavo potenciją banko tikslams pasiekti Šios tendencijos labai aiškiai atspindi dabartinėse valdymo teorijose.

Vietoje klasikinių valdymo teorijų šiandien vis labiau orientuojamasi į elgesio (žmonių santykių, elgesio reguliavimo) valdymo teorijas. Gerų rezultatų galima pasiekti tik tada, kai vadovai rūpinasi darbuotojų gerove, taiko socialinius, psichologinius stimulus, t.y. kai stengiamasi suderinti darbuotojo ir organizacijos interesus.

Bankas ir jų personalą veikia ir tarptautinė aplinka. Mūsų laikais nėra izoliuotų šalių, formuojasi bendra rinka, gyvenimas ir darbinė veikla intensyviai internacionalizuojasi, todėl labai padidėja konkurencijos mastai.

Teisinis bbankų veiklos reglamentavimas yra anksčiau minėtų aplinkos veiksnių kaip visumos išraiška. Vyriausybės bankų veiklai skiria ypatingą dėmesį, nes jos sutrikimai tiesiogiai veikia ekonominę situaciją.

Labai svarbūs ir vidiniai veiksniai. Tai bankų finansinis pajėgumas, techninis aprūpinimas, darbuotojų profesinė kvalifikacija, valdymo lygis ir pan. Labai svarbi banko darbuotojų nuostata, požiūris į aplinką ir ją atitinkantis bankų veiklos modelis.

Viena iš svarbiausių krypčių yra bankų veiklos technizavimas. Elementarių procesų kompiuterizavimas, duomenų bazių sukūrimas visose srityse, o ne tik apskaitoje yra šios dienos uždavinys. Be geros elektroninės technikos negalima efektyviai dirbti vidaus ir užsienio biržose, sekti valiutų, akcijų kitimo kursus, operatyviai susiorientuoti dinamiškoje ir erdviniu požiūrių labai didelėje informacinėje sistemoje.

Tokio racionalizavimo neišvengia nei bankų darbuotojai, nei klientai. Tai ir specialių formuliarų panaudojimas, ir duomenų saugojimas diskeliuose, kurie tiesiogiai atiduodami bankams. Tai liečia ir teksto apdorojimo automatizavimą susirašinėjimuose. Santykiai su klientais labai pasikeičia sujungus darbo vietas su klientais, konsultantais, centrine ESM. Nešiojamieji kompiuteriai leidžia įsijungti į tinklą bet kuriuo metu. Išsivysčiusiose šalyse esama pilnai automatizuotų kreditavimo sistemų, kuriose atliekamas kreditingumo patikrinimas: rodiklių apibendrinimas, analizė, palyginimas su šakos vidutiniais rodikliais, nustatoma, kaip tvarkomos sąskaitos, koks valdymo lygis ir pan.

Nuo 9-ojo dešimtmečio daugiau dėmesio skiriama techninei pažangai kontaktų su klientais organizavimo ir marketingo srityje. Tai pasiekiama diegiant vadinamąją eelektroninę bankininkystę, automatines saugyklas, klientų savitarną. Plačiai diegiami pinigų automatai. Naudojantis kortele, identifikavimo numeriu ir klaviatūra galima gauti pinigus, pasidomėti sąskaitos būkle, taip pat pasiųsti vertybinius popierius, pranešimus. Toliau diegiant daugiafunkcinius prietaisus, bus galima išmokėti grynuosius pinigus, ir juos keisti. Tikimasi, kad pinigų automatai ne tik padės pagerinti klientų aptarnavimą, sumažins grynųjų pinigu judėjimą, aptarnaujantį personalą, bet ir pakeis santykius su klientais – nebeliks tiesioginio kontakto.

Tipiniame automate galima išskirti tris sudėtines dalis informacijos įvedimui ir tris išvedimo įrenginius. Informacijos įvedimo įrenginį sudaro informacijos nuskaitymo nuo kortelės įrenginys, skaitmeninė klaviatūra, funkcinė klaviatūra. Išvedimo įrenginį sudaro elektroninė pranešimų švieslentė, grynųjų pinigų išdavimo įrenginys, patvirtinimo išdavimo sprinteris. Specializuoti automatai gali būti paprastesni.

Informacijai įvesti naudojamos plastikinės kortelės ir kartu surenkamas identifikavimo kodas. Paprastai šiai procedūrai atlikti skiriama 90 sekundžių ir surenkant kodą, leidžiama padaryti ne daugiau kaip tris klaidas; pažeidus taisykles, kortelė automato “konfiskuojama” ir apie tai automatiškai pranešama policijai, kuri aiškinasi situaciją. Surinkus operacijos duomenis, automatas atlieka kontrolę ir atlieka operaciją. Įrašas apie atliktą operaciją daromas kortelės magnetiniame takelyje, todėl galima išvengti limito viršijimo.

Sudėtinė kasos automatų sistemos dalis plastikinė kortelė. Tiems tikslams dažniausiai naudojamos kredito kortelės. Jas galima panaudoti ne piniginiams atsiskaitymams už paslaugas restoranuose, parduotuvėse ir kitose mokėjimo vietose, galima gauti kkreditą šią kortelę aptarnaujančioje sistemoje. Kredito kortelės yra labai įvairios, Jų tipai priklauso nuo klientų pajamų lygio. Labiausiai paplitusios “Master-Card”, “VISA” ir kitos. Prekybininkai, kurie priiminėja kredito korteles, sudaro su finansine organizacija sutartį. Į jo sąskaitą yra pervedama paslaugos vertė, atskaičius komispinigius (1-5 proc.) už aptarnavimą.

Kredito kortelė – tai standartinė plastikinė kortelė. Kortelės skiriasi kredito išdavimo ir išmokėjimo sąlygomis, teikiamomis paslaugomis ir lengvatomis, įstaigų, kuriose jos gali būti panaudotos skaičiumi. Norint gauti kortelę, reikia būti pilnamečiui, turėti nuolatinę gyvenamąją vietą, sąskaitą banke, nuolatines metines pajamas ir užpildyti anketą. Jos vienoje pusėje yra banko pavadinimas, išdavimo data, galiojimo laikas, serija, numeris, kitoje pusėje – užkoduota nuskaitymo ir įrašymo informacija, įrašyta magnetinėje juostelėje, susidedančioje iš dviejų, trijų ar keturių takelių.

Viena iš didžiausių problemų – tai kortelių falsifikavimas, vagystės, pasinaudojimas svetima informacija. Bankų sistema dėl to patiria didelių nuostolių, tačiau su jais taikstomasi, nes ši paslauga patogi klientams ir svarbu juos pritraukti. Be to, nuolat tobulinamos specialios saugumo sistemos.

Šiandien duomenis apie banko ar savo sąskaitos būklę galima pamatyti asmeninio kompiuterio arba televizoriaus ekrane. Ši klientų valdoma duomenų apdorojimo forma vadinama namų bankininkyste, nes klientas, nepajudėdamas iš namų, gali išspręsti visas savo problemas. Taigi randasi nauja kontaktų su klientais forma.

Trys didieji Lietuos

komerciniai bankai – “Vilniaus bankas” , “Hansabankas” ir “Nord/LB Lietuva”- paskelbė pradedantys iniciatyvą “Už saugią elektroninę bankininkystę”. Bankai susitarė daugiau dėmesio skirti visuomenės informavimui apie tai, kaip išvengti elektroninių nusikaltimų.

“Šiandien modernios technologijos leidžia sukurti patikimą ir saugią elektroninės bankininkystės sistemą. Vis dėlto, augant elektroninės bankininkystės populiarumui, yra vienodai svarbu bankinių duomenų saugumu rūpintis tiek bankams, tiek klientams, todėl žmones būtina šviesti duomenų apsaugos temomis”, – sakė Vilniaus banko elektroninės bankininkystės dapartamento direktorius Gediminas Valančius.

“Hansabanko” informacinių technologijų ir produktų plėtros ttarnybos vadovo Antano Danio teigimu, ypač svarbu, kad rūpinantis elektroninės bankininkystės saugumu bankai apjungia jėgas. “Bandymai pažeisti saugumą tam tikra prasme nukreipti prieš visą bankininkystės sistemą. Užsienio šalių patirtis rodo, kad elektroniniai nusikaltėliai paprastai linkę taikyti tuos pačius metodus prieš kelių bankų klientus, todėl bankams naudinga keistis informacija ir, ginant klientų interesus, bendradarbiauti saugumo stiprinimo srityje”, – sakė A.Danys.

Pasak “NORD/LB Lietuva” Mažmeninės bankininkystės departamento direktoriaus Andreas Unger, ši trijų didžiųjų bankų iniciatyva yra svarbus ir savalaikis žingsnis. Bankas ir jo kklientai yra partneriai, o partnerystėje svarbiausias dalykas – tarpusavio pasitikėjimas. Bankai užtikrina technologinį elektroninės bankininkystės saugumą. Tuo tarpu klientai turėtų rūpintis, kad konfidenciali informacija nepatektų į rankas nusikaltėliams.

Didieji Lietuvos bankai yra įdiegę pažangiausias saugumo technologijas, todėl manoma, kad negalėdami jų įįveikti, elektroniniai nusikaltėliai gali bandyti pasinaudoti labiau pažeidžiama grandimi – klientų patiklumu, kaip tai buvo daroma kai kuriose užsienio šalyse – t.y. bandyti išvilioti prisijungimo slaptažodžius ir kodus iš elementarių duomenų saugojimo instrukcijų nesilaikančių žmonių. Pasinaudoję iš savininkų gautais duomenimis, nusikaltėliai vėliau netrukdomai gali valdyti svetimas sąskaitas.

Bankininkai įspėja, kad negalima pasitikėti elektroniniais laiškais ar telefoniniais skambučiais, kuriais prašoma pasakyti internetinio banko slaptažodžius bei kodus, net jei jų prašytų asmenys, prisistatantys kaip bankų tarnautojai. “Bankas savo iniciatyva niekada neprašo iš klientų pateikti tos informacijos, kuri turi būti žinoma tik pačiam klientui. Konfidencialią informaciją klientui reikės įvesti tik jam pačiam jungiantis prie bankų sistemų ar kitais sutartyje numatytais atvejais, kai klientas pats kreipiasi į banką”, – tvirtino bankų elektroninės bankininkystės specialistai.

Paskelbę iiniciatyvą “Už saugią elektroninę bankininkystę!” trys bankai didžiulį dėmesį skirs visuomenės švietimui, keisis informacija bei domėsis užsienio šalių patirtimi. Taip pat planuojama rengti bendrus visuomenės informavimo projektus, o esant poreikiui – kreiptis į valstybines institucijas, kurios priimtų teisės aktus, leisiančius užtikrinti dar didesnį elektroninės bankininkystės saugumą.

Tikimasi, kad prie trijų bankų iniciatyvos ateityje prisidės ir kiti Lietuvos komerciniai bankai bei kitos e-paslaugų įmonės.

Banko veiklos efektyvumą ir saugumą užtikrina ne tik jo darbuotojai, tarp jų ir specialūs darbuotojai – revizoriai. Reviziją atlieka bbankų priežiūros darbuotojai ir banko revizoriai. Taigi galima skirti vidinę ir išorinę reviziją.

Vidinė revizija – auditas tarp vadybos funkcijų – planavimo, valdymo ir kontrolės – vykdo paskutinę – kontrolės funkciją. Skirtingai nuo einamosios kontrolės, ji atliekama ne periodiškai ir netikėtai.

Lietuvos bankas (1995.06.01) nustatė komercinių bankų vidaus audito tarnybos veiklos tvarką. Remiantis ja vidaus auditą atlieka nepriklausomas vidaus audito struktūrinis padalinys, kurio tikslai yra:

– vertinti ar banko finansinė atskaitomybė parodo tikrąją padėtį, ar atskaitomybė parengta pagal galiojančius buhalterinės apskaitos teisės aktus;

– tikrinti ir vertinti, kaip veikia banko vidaus kontrolės sistema;

– padėti banko valdybai numatyti banko veiklos kryptis ir jų įgyvendinimo priemones

– nustatyti, ar veiksminga banko veikla, ar pagrįsta jo pasirinkta veiklos politika, ar pakankamai gerai įgyvendinamos jo numatytos priemonės

– teikti banko valdybai analizę, įvertinimus ir rekomendacijas banko valdymo bei vidaus kontrolės klausimais siekiant sukurti tokią vidaus kontrolės sistemą, kuri leistų bankui tinkamai ir veiksmingai dirbti.

Bankai šiandien negali dirbti izoliuotai, jie glaudžiai bendradarbiauja tarpusavyje, su emisijos banku ir užsienio bankais. Ypatingas vaidmuo čia tenka centriniam bankui.

Centrinis bankas, atsakydamas už valstybinį finansavimą, kapitalo rinką, monetarinę politiką, kontroliuoja ir reguliuoja komercinių bankų veiklą, jis yra tarpininkas tarptautinėje emisijos ir komercinių bankų sistemoje. Centrinio ir komercinių bankų santykius lemia tarp jų cirkuliuojantis pinigų kiekis. Santykiai yra ggriežti arba liberalūs, nelygu koks yra vertikaliosios priklausomybės laipsnis.

Komercinių bankų struktūra parodo kreditų institucijų skaičių pagal skirtingas konkurencingumo grupes. Kuo pajėgesnis komercinis bankas, tuo mažiau jam tenka naudotis centrinio banko paslaugomis ir tuo jis yra savarankiškesnis.

Komercinių bankų ir centrinio banko bendradarbiavimą pirmiausia nulemia ekonominė sistema. Centralizuotai valdomoje ekonomikoje komerciniai bankai paprastai yra centrinio banko padaliniai, todėl prieštaravimų tarp jų dažniausiai nebūna. Rinkos ekonomikoje prieštaravimų pasitaiko, nes komerciniai bankai, išreiškia laisvos rinkos interesus, o centrinis bankas – vyriausybės interesus

Lietuvos banko poveikio priemonės komerciniams bankams gali būti suskirstytos į šias grupes:

1. Santykiškai stabilios priemonės, susijusios su komercinių bankų registravimu, veiklos sričių apribojimu (pvz., banko kapitalas negali būti mažesnis už Lietuvos banko nustatytą minimalų pagrindinio kapitalo dydį; viršijus tam tikras kreditavimo apimtis, privalu didinti akcinį kapitalą).

2. Priemonės, sąlygojamos šalies ūkyje susidariusios situacijos. Tai svarbiausios bankų priežiūros priemonės. Jų paketas yra labai didelis ir gali atspindėti atskiros šalies ypatumus.

Jei nesilaikoma įstatymų ir Lietuvos banko reikalavimų, Lietuvos bankas gali imtis kardinalių priemonių (gali net atšaukti banko licenziją arba sustabdyti banko veiklą ir skirti laikinąjį administratorių).

Tai labai didina Lietuvos banko atsakomybę už tinkamą komercinių bankų priežiūrą ir taikomas priemones.

Literatūros sąrašas

V. Snieška ir kiti. “Makroekonomika” Kaunas Technologija 2001

D. Ivaškevičius, A. Sakalas “Bankų vadyba” Kaunas Technologija 11997

http://www.ebiz.lt