ES ekonomika

EKONOMINĖ IR PINIGŲ SĄJUNGA

Pinigai rinkos ekonomikoje. Pinigų vaidmuo: mokėjimas, taupymas, mainai, prekės apskaitos vienetas Nacionalinė valiuta: vidiniai atsiskaitymai Valiutų kursų kaita nusako santykinių kainų reguliavimo mechanizmą: esant prekybos deficitui, šalis mažins eksporto kaštus.

Pinigų vaidmuo nacionalinėje ekonominėje politikoje: – vyriausybės (centriniai bankai) naudoja monetarinės politikos instrumentus reguliuoti pinigų pasiūlą ir jų kainą (palūkanų normą) tam, kad įtakotų tokius ekonominius parametrus, kaip investicijos, užimtumas, infliacija ir kt.

Nacionalinės valiutos kaip netarifinės kliūtys: Nacionalinės valiutos ir jų keitimo kursų įvairovė įtakoja tiesioginių ir nnetiesioginių netarifinių kliūčių prekyboje atsiradimą tarp ES šalių.

Tiesioginiai kaštai: sandorių (transaction), administraciniai kaštai

Vieningos valiutos įvedimas leistų sutaupyti kasmet 0.2-0.4 % Bendrijos biudžeto. Netiesioginiai kaštai: atsiranda dėk valiutų keitimo kursų svyravimų.Priemonės sušvelninti valiutų kliūtis:palūkanų normos, kuri palaikytų pakankamą pinigų paklausą, nustatymas.Esant žemai palūkanų normai, kapitalas judės kitur, paklausa pinigams mažės, taigi, jų kaina mažės taip pat.

Kas yra pinigų integracija ?Apibrėžimas “pinigų integracija” reiškia:1)pinigų politikų 2)harmonizavimą; 3)sutartis dėl rezervų apimties 4)bendrą centrinį banką

Nacionalinių ekonominių ir pinigų politikų koordinavimas: Pinigų stabilumas gali būti ppasiektas:

– panaši šalių ekonominė elgsena: infliacijos lygis, biudžeto deficitas.Politikų koordinavimo poreikis: – ekonominės priklausomybės augimas po Antrojo pasaulinio karo: prekybos augimas, kapitalo judėjimas. 1957 metų Europos Ekonominės bendrijos sutartis (straipsnis 104) reikalavo nacionalinių ekonominių ir pinigų politikų koordinavimo 1957 mm. Europos Ekonominės Bendrijos

Sutartis:

Ų Bretton Woods sutartis, fiksuotas dolerio keitimo standartas.

Ų 1969 m. šešios Europos Bendrijos narės Hagos susitikimo metu nusprendė siekti Europos pinigų sąjungos

1970 m. Liuksemburgo ministras pirmininkas Pierre Werner parengė raportą, kuriame buvo numatyta iki 1980 m. sukurti pinigų sąjungą (European Monetary Union, EMU):

– laisvas prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimas

-vieningos valiutos įvedimas, valiutų keitimo kursų svyravimų;

-tarp šalių narių panaikinimas;

-institucinio ekonominės sąjungos valdymo užtikrinimas.Ekonominės politikos sprendimai turi būti priimami Bendrijos lygmenyje.

Europos pinigų sistema (EPS)European Monetary System (EMS)

• 1970 m. Įsivyrauja Vokietijos markė. Verner planas.

• 1972 m. “Gyvatė tunelyje” (valiutos keitimo normos svyravimas +/-2.25 %

• 1979 m. – EPS

– Europos Bendrijos piniginis vienetas ( European Currency Unit – ECU)

– Europos keitimo mechanizmas (Exchange Rate Mechanism ERM)

– Europos valiutinis bendradarbiavimo fondas ((European Monetary Cooperation Fund)

– 1989 m. Deloro pranešimas

– 1992 m. Mastrichto sutartis. Nutarimas įvesti vieningą valiutą.

Europos pinigų sistema (European Monetary System, EMS) pradėjo veikti 1979 m. po 1978 m. Ministrų Tarybos susitikimo Briuselyje:

– stabilios pinigų zonos sukūrimas Europoje

– ECU (European currency unit) įvedimas

– valiutų kursų mechanizmas (Exchange Rate Mechanism, ERM) (stabilizuoti valiutų keitimo kursus)

– Europos pinigų instituto (European Monetary Institute, EMI) įkūrimas 1994 m.

ECU – Europos piniginis vienetas, vadinamasis Europos Bendrijos valstybių valiutų krepšelis, kuriame valstybių narių valiutų dydis yra fiksuotas aatitinkamai tų valstybių indėliui į bendrą EB prekybą ir bendrąjį nacionalinį produktą Vartojamas tik negrynų (sąskaitinių) pinigų pavidalu Pvz. svarstant ir tvirtinant ES biudžetą

1995 m. Europos taryba Madride pakeitė ECU į EURO

Valiutų kurso mechanizmas (Exchange Rate Mechanism, ERM) – sumažinti šalių narių valiutų kursų tarpusavio svyravimo ribas. Kurios nors valiutos kursui peržengus nustatytas ribas, valstybių centriniai bankai įsikišdavo į valiutų rinkas parduodami ar pirkdami reikiamą valiutos kiekį (intervencijos mechanizmas) (2.25% svyravimo į abi puses ribos)

ERM 2, 1999 m. sausis Pagal šį mechanizmą euro atžvilgiu nustatyta leistino valiutų vertės svyravimo 15% riba

Dvi ne euro zonos šalys – Graikija ir Danija – prisijungė

prie ERM (DB ir Švedija neprisijungė)

ERM

Deloro raportas, 1989 m. EK presidentas Delors 1989 m. parengė trijų pakopų planą Europos pinigų sąjungai:

· Europos bankų sistemos sukūrimas

· didesnis ekonominės ir pinigų politikų koordinavimas

· kartu su Deloro raportu tolimesnė Europos pinigų sąjungos plėtra buvo numatyta Mastrichto sutartyje (1992 m.)

Europos pinigų sąjungą pasiekti buvo mumatyta trimis pakopomis:

· I pakopa (1990 07 01 – 1993 12 31)

– dar esamų kliūčių kapitalo judėjimui panaikinimas

– bendros Europos rinkos sukūrimas

– valiutų keitimo kursų svyravimų sumažinimas

– didesnis ekonominės ir pinigų politikos koordinavimas

Europos Tarybą Europos Komisijos raporto pagrindu turėjo įvertinti ekonominę ir pinigų integraciją

· II pakopa (nuo 1994 01 01)

– Europos SSąjungos šalių ekonominis konvergavimas

– Europos pinigų instituto įsteigimas (European Monetary Institute, EMI, Frankfurte, 1994)

EMI tikslai:1)sustiprinti nacionalinių centrinių bankų bendradarbiavimą 2)sustiprinti pinigų politikų koordinavimą. EK ir EMI pateikė Europos tarybai raportą dėl progreso siekiant ekonominio ir pinigų konvergavimo (konvergavimo indikatoriai): 1-žema infliacija 2-žema palūkanų norma 3- biudžeto deficitas ne didesnis kaip 3% BVP 4- valstybės skola ne didesnė kaip 60% BVP

· III pakopa (1999m.)

– fiksuotas valiutų keitimo kursas

– vieninga pinigų politika

– vieninga valiuta

Europos centrinis bankas, įkurtas 1998 m., perėmė EMI funkcijas. Įgyvendinant trečiąją pakopą galėjo prisijungti tik tos šalys, kurios atitiko konvergencijos kriterijus.

Europos pinigų sąjungos kūrimas(European Monetary Union)

q I pakopa (1990 liepa):- Mastrichto sutartis: kapitalo kontrolės panaikinimas, valiutų keitimo kursų stabilizavimas – kiek galima daugiau valiutų įtraukti į Europos pinigų sistemą (European Monetary System)svaras sterlingas, pesetas, eskudas ekonominės politikos koordinavimo sustiprinimas

q II pakopa (1994 sausis): -Europos pinigų institutas (European Monetary Institute)-koordinavimas

1998 Europos taryba priėmė 11 šalių – narių į pinigų sąjungą, Graikiją – 2001m. Ši sąjunga pradėjo veikti 1999 sausio mėn.

Kokia pinigų sąjunga? -pinigų politikos centralizavimas -valiutų keitimo kursų politikos centralizavimas -Europos centrinio banko nepriklausomybė -kainų stabilumas

Pinigų unifikavimas. Vieningos pinigų sistemos privalumai:-prekybos kliūčių dėl nacionalinių valiutų panaikinimas; -problemų, susietų su pinigų keitimo kursų tarp šalių–narių nestabilumu, panaikinimas

Argumentai už EMU:

– vieningos rinkos sukūrimas

– ppigesnis ir greitesnis pinigų pervedimas (0.3-0.4% BVP ES)

– verslo rizikos sumažėjimas

– kainų skaidrumas

– žemesnė infliacija

– finansinių rinkų susijungimas (masto ekonomija)

– padidėjęs efektyvumas ir ekonominis augimas

– politinės sąjungos stiprinimas

Argumentai prieš EMU:

– nacionalinės nepriklausomybės praradimas pinigų reikaluose

– ES šalių ekonomikos yra per daug skirtingos Europos pinigų sąjungai

– ES nėra optimali valiutos zona

– kaštai

EB EKONOMINĖ POLITIKA

Ų Kainų ir valiutų keitimo kursų stabilumas

Ų Vyriausybiniai finansai

Ų Darbo vietų kūrimas

Ų Investicijos ir užimtumas

Ų Netiesioginių darbo kaštų mažinimas

Ų Užimtumo politikos

Ų Vieninga rinka

Ekonominės sąjungos pagrindinės koncepcijos

Vidinė rinka – suvienodinimas bendras reguliavimas bendros politikos bendra konkurencijos politika

Politikos koordinavimas ekonominėje sąjungoje

1999 – 2000 m.:-struktūrinė ir reguliavimo reforma (Kardifo procesas); -užimtumo strategija šalių narių lygyje (Liuksemburgo procesas); -dialogas su socialiniais partneriais (Kelno procesas).

EUROPOS SĄJUNGOS PRAMONĖS IR KONKURENCIJOS POLITIKA

Pramonės politika apima vyriausybės veiksmus, kuriais siekiama skatinti pramonės augimą , pramomės šakų konkurencingumą. Pramonės politika apima: pinigų politikos priemones; subsidijas; viešuosius pirkimus; paramą moksliniams tyrimams; švietimo ir infrastruktūros priemones; eksporto rėmimą; užsienio prekybą.

Pramonės politikos pagrindiniai tikslai:1) Sprendimai kam, kiek ir kaip gaminti turėtų būti efektyvūs dviem aspektais: tikslingas ribotų resursų naudojimas, gamybos sprendimų kiekybiškas ir kokybiškas atitikimas vartotojų paklausai; 2)Gamintojų veikla turėtų būti progresyvi, įgalinanti mokslo ir technologijų plėtros dėka padidinti produkcijos kiekį, aprūpinti vartotojus naujais produktais, skatinant realių pajamų asmeniui augimą ilgu

laikotarpiu.

Ų Daugelyje šalių vienu metu vyriausybės naudoja keletą pramonės politikos priemonių:

Derinama konkurencinė, regioninė, inovacijų, prekybos, politikos.

Europos bendrijos pramonės politikos instrumentai. Standartų harmonizavimas, Programos pramonės plėtrai, Infrastruktūros vystymas, Vidinės rinkos kliūčių naikinimas, Konkurencijos reguliavimas, Subsidijų reguliavimas.

PRAMONĖS POLITIKA: reguliavimas, antimonopoliniai įstatymai, kainų kontrolė, įėjimo kliūtys, tarptautinės prekybos taisyklės mokesčiai ir subsidijos.

Plačiąja prasme, pramonės politika apima visą pramonę įtakojančią vyriausybinę politiką (įskaitant aplinkosaugos, energijos ir konkurencinę politiką). Pastaruoju metu linkstama ją siauriau apibrėžti, remiantis vyriausybine politika, skatinančia ir saugančia Europos pramonės šakas, tai yyra:

Ų Reorganizuoti atsiliekančias pramonės šakas

Ų Paremti ‘sėkmingas’ pramonės šakas

Ų Paremti mažas ir vidutinio dydžio įmones (SME)

Ų Paremti RTD (mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros) programas

Ų Ginti pramonės šakas nuo ‘nesąžiningos’ užsienio konkurencijos

v Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartyje pramonės politika neminima

v pramonės politika priklausė valstybių narių kompetencijai

v projektai Concorde, Airbus

v Siekimas apsisaugoti nuo JAV įmonių dominavimo.

Aštunto dešimtmečio pradžioje, prasidėjus ekonominei krizei, EK ėmėsi konkrečių pramonės politikos priemonių: Europos informacinių technologijų ir plėtros programaESPRIT; Europos pažangiųjų komunikacijų technologijų tyrimų ir plėtros programaRACE; Europos pramoninių technologijų pagrindinių tyrimų pprogramaBRITE.

EK nustatė keturias pagrindines problemų sritis- 1globalizacija; 2didėjančios darbo ir kapitalo sąnaudos; 3poreikis skleisti technologines inovacijas; 4žmonių išteklių didinimas.

Ekonominio augimo užtikrinimui-1konkurencinės aplinkos palaikymas; 2stabili makroekonominė politika; 3ekonominės ir socialinės sanglaudos stiprinimas; 4aplinkos apsauga.

Europos komisijos nuostatos pramonės politikos klausimais 1993 m. bbuvo paskelbtos Baltojoje knygoje: informacinės visuomenės plėtra; transeuropinės infrastuktūros plėtra; parama moksliniams tyrimams; technologijų plėtra; ir kt. horizontalaus pobūdžio politikos priemonės

Konkurencinės politikos pradžia – 1890 m. Sherman aktas. Pagrindinės EB konkurencijos politiką formuojančios nuostatos buvo išdėstytos Romos sutarties straipsniuose: konkurenciją ribojantys veiksniai susitarimai ir piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi (81,82 straipsniai); susijungimų kontrolė (81, 82 straipsniai); valstybės monopolijos (86 straipsnis); valstybės pagalba (87 straipsnis). Antikonkurenciniai susitarimai : 81 Europos komisijos sutarties straipsnis draudžia tokius susitarimus tarp įmonių, kurie gali užkirsti kelią, sutrukdyti, ar iškreipti konkurenciją. Tokie susitarimai:

ü tiesiogiai ar netiesiogiai nustato pastovias pardavimo ar pirkimo kainas

ü apriboja ar kontroliuoja produkciją, rinkas, techninį vystymąsi ar investicijas

ü dalija rinką ar tiekimo šaltinius

ü sukuria nevienodas sąlygas tokiems pat sandėriams su kitomis prekiaujančiomis šalimis

ü daromos išimtys iiš sutarčių su sąlyga kad bus priimti papildomi įsipareigojimai.

82 Europos Komisijos sutarties straipsnis nusako, kad įmonė piktnaudžiauja savo dominuojančia pozicija rinkoje, jei:

Ų Nustatomos nesąžiningos pardavimo ar pirkimo kainos

Ų Ribojama produkcija, rinkos ar techninis vystymasis daro žalą vartotojams

Ų Nustatomos skirtingos sąlygos vienodiems susitarimams su skirtingais prekiautojais

Ų Daromos išimtys iš sutarčių su sąlyga, kad bus priimti papildomi įsipareigojimai

Valstybės pagalba yra vyriausybės subsidijos bendrovėms: tiesioginės išmokos; lengvatinės paskolos; skolų nurašymai; mokesčių lengvatos; paskolų garantijos.

EUROPOS SĄJUNGOJE VYKDOMA KONKURENCIJOS TAISYKLIŲ REFORMA 2002 mm. gruodžio 16 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė naują Reglamentą Nr. 1/2003 “Dėl konkurencijos taisyklių, numatytų Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo”. Šis Reglamentas nuo jo įsigaliojimo, t.y. nuo 2004 m. gegužės 1 d., kai prie ES prisijungs ir 10 naujų valstybių narių, pakeis dabar galiojantį Tarybos Reglamentą Nr.17/62.

Naujo Reglamento priėmimas – tai lemiamas žingsnis įgyvendinant radikalią reformą Europos Sąjungos konkurencijos politikoje. Kiti numatomi pokyčiai bus susiję su koncentracija ir valstybės pagalbos kontrole.

Pastaruoju metu vykdoma konkurencijos taisyklių reforma yra pati didžiausia per daugiau kaip 40 metų laikotarpį, tačiau pažymėtina, kad ji nekeičia Europos Bendrijos (EB) steigimo sutarties 81 ir 82 straipsnių.

TRANSEUROPINIAI TINKLAI- transporto, telekomunikacijų ir energetikos tinklai, kuriuos plėtojant siekiama skatinti bendrosios rinkos veikimą, ekonominį augimą ir socialinę sanglaudą

Transeuropinių tinklų tikslai: 1)sujungti šalių – narių tinklus; 2)integruoti šalių – narių ekonomikas

Transeuropinių tinklų kūrimas buvo įvardintas EK 1993 m. Baltojoje knygoje “Augimas, konkurencingumas ir užimtumas”

1993 m. Briuselyje buvo įkurtos dvi grupės: transporto ir energetikos (1994 + aplinkosauga) ir telekomunikacijų

BENDRA TRANSPORTO POLITIKA

· Europos Ekonominės Bendrijos Sutartis (71, 80 skyriai), Roma, 1957

– bendros taisyklės vidiniam transportui

– sąlygos veikti šalyse-narėse ne šalių-narių vežėjams

– gerinti transporto saugumą

– taikoma sausumos keliams, geležinkeliams ir vidaus vandenų keliams

· 1986 taryba praplėtė šią politiką oro iir jūrų transportui

Sunkumai vykdant Bendrąją transporto politiką: nacionalinių sistemų įvairovė; kaštai; “kas mokės?”; interesai

Faktoriai, įtakojantys Bendrąją transporto politiką po 1980 metų: Vieningos Europos rinkos įtaka; Aplinkosaugos politika; Eismo perkrovimas; Transporto pramonės auganti svarba; Plėtra

Transporto programa 1994 –2010: Iki 2010 Europos Komisija suplanavo (už 400 bil. Euro):

– 126 kelių schemas

– 11 geležinkelio atkarpų

– 26 vidaus vandenų kelius

– 57 kombinuotus transporto ryšius

Šiandieniniai Bendrosios transporto politikos tikslai

· gerinti transporto sistemos kokybę

· integruoti transporto politiką į Bendrąją Europos rinką

· išplėtoti transporto ryšius su šalimis ES išorėje

· gerinti ES transporto infrastruktūrą

· naudoti efektyvesnes, mažiau teršiančias transporto priemones

· didinti transporto pasirinkimo galimybes

Kelių transportas: transporto rinkų atvėrimas; konkurencijai abipus sienų; kelių tinklų integracija; tarša; saugumas.

Geležinkelių transportas:

Ų geležinkelių transporto rinkos dalis mažėjo – krovinių pervežimas sudarė 14 % 1996, 32% – 1970

Ų atitinkamai keleivių pervežimas sumažėjo nuo 10% iki 6%

Ų Siekiama išplėtoti greitus europinius tinklus, jungiančius pagrindinius ES miestus iki 2015 m.

Ų Planuojama 30 000 km. greitųjų geležinkelių iki 2020 m.

ORO TRANSPORTAS: 1987 m. – bendros oro transporto politikos pradžia; Trys oro transporto rinkos liberalizavimo paketai: 1Lygių skrydžių skaičiaus panaikinimas; 3Konkurencijos taisyklių pritaikymas; 4Vienodo patekimo į rinką taisyklės.

Jūrų transporto politika: 1986 m. taryba priėmė reglamentus, nustatančius 1.bendras patekimo į rinką taisykles; 2.bendrų EB konkurencijos taisyklių taikymą jjūrų transportui; 3.bendrą politiką trečiųjų šalių jūrų transporto bendrovių atžvilgiu.

ENERGIJOS POLITIKA: Energijos sektorius sudaro 4.5 % ES15 BVP; ir 1.7 mln. darbo vietų

Energijos naudojimas ES 1997: 46% – nafta; 23% – gamtinės dujos; 19% – elektra; 5% – kietas kuras

Pagrindiniai aspektai: tiekimo saugumas; vidinės energijos rinkos liberalizavimas; subalansuota plėtra

Rėmimo programos:

– RTD Framework Programmes ENERGIE, THERMIE

– Intelligent Energy – Europe (2003-2006)

– “Energy “ Framework Programme (1998-2002) ALTENER, SAVE, SYNERGY, CARNOT, ETAP, SURE

TELEKOMUNIKACIJŲ POLITIKA: atviros rinkos; sujungti tinklai; atviras priėjimas prie tinklų tiekėjams; ES telekomunikacijų rinka sudaro 32% pasaulinės rinkos

BENDRA ŽEMĖS ŪKIO POLITIKA

Ų didinti žemės ūkio produktyvumą

Ų užtikrinti žemdirbių gerus gyvenimo standartus

Ų stabilizuoti žemės ūkio rinkas

Ų užtikrinti žemės ūkio produktų tiekimą

Ų užtikrinti, kad produktai pasieks vartotoją tinkamomis kainomis

Bendrosios žemės ūkio politikos principai: bendra rinka; Bendrijos pirmumas; finansavimas iš Europos Sąjungos biudžeto.

Institusijos: Žemės ūkio taryba; Specialus žemės ūkio komitetas; Europos komisijos žemės ūkio direktoratas.

Finansavimas: ES biudžetas, Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas

Garantijų dalis – 90 % fondo lėšų ir Orientavimo dalis – 10 % fondo lėšų objektas 1, Leader Plus

Rinkos intervencijos mechanizmas: kainų rėmimas; tiesioginės subsidijos; importo kliūtys; eksporto subsidijos; “žemės ūkio pinigų sistema”.

Bendrosios žemės ūkio politikos laimėjimai:

v aukštas produktyvumas (Bendrijos šalys iš žemės ūkio produktus importuojančių tapo eksportuojančiomis šalimis)

v BŽŪP ir

vieninga rinka

v Bendrija pati apsirūpina žemės ūkio produktais

v Bendrijos žemės ūkio rinkų stabilizavimas

2002 m. Lietuvos žemės ūkyje dirbo 16,5 proc. visų šalies dirbančiųjų, jie sukūre apie 7 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP).

ES žemes ūkyje dirba tik apie 5 proc. visų dirbančiųjų, jie sukuria apie 2 proc. ES BVP.

Preliminariomis specialistų prognozėmis, narystės ES momentu dirbantieji tik žemės ūkyje sudarys apie 10-12 proc.

Kritika BŽŪP atžvilgiu: žemės ūkio politikos vykdymas brangiai kainuoja; tai nėra lygi politika visų žemės ūkio ddarbuotojų atžvilgiu; konfliktai su kitomis šalimis; aplinkosaugos problemos.

BŽŪP etapai (1962 – 1977)

Ų kainų politika (kainų subsidijavimas)

Ų ūkininkų pajamų didinimas

BŽŪP etapai (1978 – 1984)

Ų kainų politikos reguliavimas

BŽŪP etapai (1984 – 1988)

Ų pieno produkcijos apribojimai kvotų pavidalu

Ų ribojanti kainų politika visiems kitiems žemės ūkio produktams, ypač grūdams

BŽŪP etapai (1988 – 1992)

Ų kompensacija už žemės ūkio tikslamsnenaudojamą žemę

Ų darbo vietų kaime kūrimas, nesusijusių su žemės ūkio produktų kūrimu

BŽŪP reforma 1992 (Ray MacSharry):

· išlaikyti ES pagrindiniu žemės ūkio produktų gamintoju ir eksportuotoju

· išlaikyti produkcijos atitikimą paklausai

· ppereiti nuo dirbtinio produktų kainų palaikymo prie tiesioginio nustatyto žemdirbių žemdirbių pajamų lygio palaikymo

· palaikyti kaimiškąsias bendruomenes

· užtikrinti kaimiškųjų vietovių aplinkosaugą

Darbotvarkė 2000

Ų žemesnės rėmimo kainos konkurencingumo didinimui

Ų prekybos kliūčių mažinimas (PPO)

Ų kainų rėmimo mechanizmų naudojimo mažinimas

Ų kompensacinių mechanizmų naudojimo didinimas

Ų kkokybė, sveikas maistas

Ų aplinkosauga, gyvūnų gerovė

Ų Ekonominių ir socialinių veiklų kaimo vietovėse skatinimas

BŽŪP reformų kryptys

Ų konkurencingumo didinimas

Ų kliūčių prekybai mažinimas (pagal PPO sutartis)

Ų sumažinti kainų rėmimo mechanizmą

Ų padidinti kompensacinių mechanizmų naudojimą (pajamų rėmimas)

Ų dėmesys kokybei

Ų dėmesys produktų saugumui

Ų aplinkosauga

Ų ekonominių ir socialinių veiklų rėmimas kaimo vietovėse

Bendra žvejybos politika (BŽP). politika, kurią valstybės narės vykdo priimdamos bendrus sprendimus dėl: žuvų išteklių panaudojimo ir jų atnaujinimo, žvejybos kvotų, žvejybos įrangos, žvejų darbo ir socialinės apsaugos reikalavimų.

Panašumai su BŽŪP: bendra rinka, rinkos intervencijos mechanizmai, Bendrijos pirmumas

Skirtumai su BŽŪP: 1% ES biudžeto skiriama BŽP; maža dalis šalių BVP (Ispanijoje – mažiau nei 1% ).

Pagrindiniai BŽP aspektai.: žūklės vietų nustatymas, ištekių apsauga (žvejybos kvotos); bendros rinkos organizavimas (intervencinių kainų nustatymas, kokybės standartai); žvejybos pramonės rėmimas (FIŽR); bbendras išorinis tarifas.

BŽP problemos: ES importuoja apie 60 % žuvies produktų; pertekliniai gamybos pajėgumai; nacionalinė konkurencija; pigus užsienio importas; žuvų išteklių išeikvojimas.

BŽP reformos (2000 – 2006): žvejoti tiek, kiek galima parduoti; sustiprinti pramonės organizacijas, didinant konkurencingumą; informuoti pirkėjus; siekti paklausos – pasiūlos atitikimo; apsaugoti užimtumą.

EUROPOS SĄJUNGOS SOCIALINĖ IR ŠVIETIMO POLITIKA

Socialinė politika (social policy) yra viena iš ES politikos krypčių, kurios turinį, skirtingai nuo nacionalinių valstybių lygmens, sudaro ne lėšų perskirstymas socialinėms reikmėms, o socialinis sričių, susijusių su vieningos rinkos vveikimu reguliavimas, t.y darbo teisė; darbo saugos; reikalavimai; socialinės darbuotojų migrantų teisės; lyčių lygiateisiškumas.

Socialinei politikai yra skirtas atskiras Europos Bendrijos steigimo (Romos, 1957) sutarties skyrius

v įdarbinimo reikalai

v darbo teisė ir darbo sąlygos

v profesinis rengimas ir tobulinimasis

v socialinė apsauga

v apsauga nuo profesinių ligų ir nelaimingų atsitikimų

v darbo higiena

v teisė į asociacijas ir kolektyvines derybas tarp darbdavių ir darbuotojų

v katinti vyrų ir moterų lygiateisiškumą darbe

v įsteigtas Europos socialinis fondas.

Nuo 1957 iki 1972 pagrindinis dėmesys buvo kreipiamas į darbo jėgos mobilumą. Aštuntajame dešimtmetyje svarbiausia buvo plintantis nedarbas, dėl kurio nuo 1973 iki 1979 keturgubai išaugo ESF biudžetas. 1972 metais šalys narės susitarė sukurti Socialinės veiklos programą, nukreiptą į užimtumo problemas.

Socialinės politikos nuostatas papildė 1987 m. įsigaliojęs Suvestinis Europos aktas

v įtrauktas atskiras skyrius apie socialinę ir ekonominę sanglaudą

v atsirado daugiau perskirstymo socialinei politikai būdingų elementų

v Europos Komisija įgijo daugiau procedūrinių galių socialinių reikalų reguliavimo srityje

v Europos Komisija parengė Socialinę chartiją, kurios pagrindinės nuostatos jau tapo ES sutarties dalimi

v ES sutartyje atsirado nuostatos, reguliuojančios vartotojų teisių apsaugą

Vadovaujantis Direktyva (2052/88), buvo įkurti

· Regionų plėtros fondas

· Žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas

· Socialinis fondas

· Finansinis instrumentas žuvininkystei remti

1993 metais įkurtas Sanglaudos fondas, kurio tikslas padėti mažiau išsivysčiusiems ES regionams (Ispanija, Graikija, Portugalija, Airija)

Mastrichto (Europos Sąjungos) sutartis, 1992: 1)Bedradarbiavimas užimtumo, gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo srityse; 2)

Bendrijos kompetencijų išplėtimas: -visuomenės ssveikatos; -švietimo; -vartotojų apsaugos; -ekonominės ir socialinės sanglaudos srityse.

Amsterdamo sutartis (1999) praplėtė bendrą sprendimą dėl kai kurių užimtumo nuostatų

Socialinės politikos “persiliejimas” su kitomis politikos sritimis: 1)Bendroji Europos rinka 2) Ekonominis ir piniginis susivienijimas (EPS) 3)Teisingumas bei vidaus reikalai (pvz. ES piliečių, gyvenančių ar dirbančių kitose šalyse narėse, “socialinės teisės” lyginant su trečiųjų šalių piliečių teisėmis)

Europos socialinis fondas įkurtas Romos sutartimi 1960 metais, kad skatintų užimtumą ir geografinį bei profesinį darbininkų judėjimą; ESF dauguma lėšų yra išleidžiama tokioms priemonėms, kaip kova su nedarbu, finansuojant profesinį mokymą, įsidarbinimą, ir darbo vietų sukūrimą;

Nuo 1983 m. 75% ESF lėšų skiriama sušvelninti nedarbui tarp jaunesnių nei 25 metų žmonių

Kita pagalbos grupė – vyresni nei 25 metų ir yra bedarbiai ilgiau nei 12 mėnesių

40% fondo lėšų skiriama labiausiai atsilikusių ir patyrusių pramonės nuosmukį regionų paramai

ESF remia penkias politikos sritis

aktyvių darbo rinkos strategijų vystymas ir lygių galimybių skatinimas

apmokymo, švietimo ir konsultavimo skatinimas ir gerinimas

kvalifikuotos, apmokytos ir sugebančios adaptuotis darbo jėgos skatinimas

moterų galimybių ir dalyvavimo darbo rinkoje gerinimas

ES socialinė politika skatina platų užimtumo teisių diapazoną

· teisę dirbti bet kurioje ES šalyje

· sveikatos apsaugą

· darbo saugą

· darbo sąlygas

· darbuotojų informavimą ir konsultavimą

· lygias galimybes moterims ir vyrams

· išskirtų iš darbo rinkos asmenų integravimą

Socialinė chartija “Teisės” (1989)

· Teisė dirbti bet kurioje pasirinktoje ES ššalyje

· Laisvė pasirinkti užsiėmimą (profesija) ir teisė į darbą atitinkantį atlyginimą

· Teisė į geras gyvenimo ir darbo sąlygas

· Teisė į socialinę apsaugą suteikiama valstybės kaip dominuojanti

· Teisė kurti profesines sąjungas ir vesti kolektyvines derybas

· Teisė į profesinį lavinimą

· Lygios vyrų ir moterų teisės

· Darbuotojų teisė gauti informaciją, dalyvauti, konsultuotis

· Teisė į darbo saugumą ir nekenksmingumą

· Vaikų ir paauglių saugumas

· Padorus pragyvenimo lygis senyviems žmonėms

· Geresnės sąlygos neįgaliųjų socialinei ir profesinei integracijai

Socialinis atmetimas (Social exclusion arba skurdas)

Europos Komisijos paskaičiavimais, apie 18% ES gyventojų (65 mln.) gauna mažas pajamas

Europos Komisija įgyvendino 3 skurdo mažinimo programas (1975-1980, 1984-1988 ir 1989-1994)

ES taip pat išvystė neįgalumo politiką. Apie 38 mln. žmonių ES turi fizinių ar protinių trūkumų. Europos Sąjunga turi neįgalumo strategiją, kurios tikslas pagerinti neįgaliųjų įdarbinimą bei socialinį aprūpinimą. Parama užimtumo srityje teikiama per Europos Socialinį Fondą ir Bendrijos inicijuotą EQUAL iniciatyvą

UŽIMTUMO POLITIKOS VEIKSMŲ KOORDINAVIMAS

Užimtumas Europos Sąjungai tapo ypatingai svarbiu per pastarąjį dešimtmetį, ir yra vienas labiausiai nagrinėjamų politikos klausimų. ES veiklos rezultatai užimtumo klausimu dar žymiai atsilieka nuo JAV ar Japonijos. 1999 vasarį JAV ir Japonijos nedarbo lygis buvo 4,4%, tuo tarpu ES 15 jis siekė beveik 10% (Eurostat, 1999).

1999 m. į EB Sutartį įtrauktas punktas (VIII) apie užimtumą, kurio pagrindinės tezės:

· ES šalys kartu su Bendrija privalo kurti koordinuotą užimtumo

strategiją

· Reikia sukurti daugiašalės užimtumo situacijos kontrolės sistemą

· Europos Taryba gali pateikti ES šalims konkrečius būtinų veiksmų nurodymus

· Reikia suformuoti teisinį pagrindą skatinamųjų priemonių užimtumui didinti kūrimui

· Reikalingas naujų užimtumo komitetų kūrimas, kurie aktyviai dalyvautų šiuose procesuose ir padėtų spręsti ginčus

EUROPOS SOCIALINIO MODELIO MODERNIZAVIMAS- Nepaisant visų skirtumų tarp ES valstybių socialinių politikų sistemų, egzistuoja tam tikras “Europos socialinis modelis”. Europos socialinis modelis užtikrina: socialinės paramos gyventojams tiekimą; numato stiprų socialinio saugumo tinklą; visuotinę socialinės apsaugos sistemą .

EK 1999 liepos mėn. pateikė 3 tikslais paremtą ““Suderintą socialinės apsaugos modernizavimo strategiją”:

· Skatinti darbo apmokėjimą ir užtikrinti pastovias pajamas: sąlygoti pokyčius mokesčių ir pašalpų sistemoje; padėti sukurti naujus darbo susitarimus; padėti užpildyti laikinas spragas tarp darbų

· Užtikrinti pensijų saugumą ir pensijų sistemos pastovumą

· Užtikrinti aukštos kokybės sveikatos sistemą

EK 2000 metais priėmė Europos socialinę darbotvarkę 2000 – 2005 metams

Ji atspindėjo Europos Tarybos įsipareigojimus remti šalių “žinių ekonomiką” ir derinti aukšto lygmens socialinę apsaugą su konkurencinės darbo jėgos politikomis. 2003 sausio mėn. EK atnaujintoje Europos užimtumo strategijoje nurodyti pagrindiniai prioritetai: ppilnas užimtumas; geresnės darbo sąlygos

ŠVIETIMO POLITIKA (education policy) – ES vykdomų priemonių, skatinančių bendradarbiavimą švietimo srityje, visuma Nors švietimo svarba keliant ekonominę ir socialinę gyventojų gerovę yra didelė, ES švietimo politikos formavimas ir vykdymas priklauso valstybių narių kompetencijai

· Švietimo ministrų ttaryba 1976 m. patvirto rezoliuciją dėl veiksmų švietimo srityje

· Suvestiniame akte buvo pabrėžtas Europos matmuo švietimo srityje, o 1988 m. Taryba paragino Bendriją ir ES šalis įtraukti Europos matmenį į mokyklų programas

· Bendradarbiavimą švietimo srityje paskatino aukštojo mokslo diplomų pripažinimo programos įgyvendinimas

· 1999 m. Bolonėje 29 Europos šalių aukštojo mokslo ministrai pasirašė deklaracija kurti Europos aukštojo mokslo erdvę didinti Europos aukštojo mokslo konkurencigumą pasaulinėje rinkoje, laipsnių skaidrumas, siekiant didinti įsidarbinimo galimybes, studentų mobilumo skatinimas diegiant ECTS sistemą; kreditų kaupimas; mokymasis visą gyvenimą

SOCRATES programos tikslai

· stiprinti švietimo europietišką dimensiją visais lygiais

· gerinti Europos kalbų mokėjimą

· skatinti bendradarbiavimą ir mobilumą švietimo srityje

· skatinti švietimo inovacijas

· skatinti lygias galimybes visuose švietimo sektoriuose

Socrates programos II-asis etapas

· Trukmė – 7 metai

2000 m. sausio 1d. – 2006 m. gruodžio 31d.

· Bendras biudžetas – 1.850 mln. eeurų (7 metams) (1995 – 1999 m. laikotarpiui – 933 mln. eurų)

· Dalyvauja 31 šalis:

§ 15 Europos Sąjungos šalių

§ 3 EEA šalys (Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija) 10 Vidurio ir Rytų Europos šalių + Kipras, Malta,Turkija

8 Socrates programos veiklos

· Comenius – mokyklinis ugdymas

· Erasmus – aukštasis mokslas

· Grundtvig – suaugusiųjų švietimas

· Lingua – Europos kalbų mokymas ir mokymasis

· Minerva – Atvirasis ir nuotolinis mokymasis, informacinės ir komunikacinės; priemonės švietimo srityje

· Švietimo sistemų ir strategijų stebėsena ir inovacijos

· Jungtinės priemonės su kitomis ES programomis

· KKitos priemonės

LEONARDO DA VINCI

Lietuva įsijungė į LEONARDO 1998 m. Programa remia ES šalių bendradarbiavimą, tobulinant profesinį rengimą, o ne techninės pagalbos teikimą. Skatina ieškoti glaudesnio ryšio tarp švietimo, verslo ir darbinės veiklos, skatinant darbo rinkos plėtrą LEONARDO projekto pagrindinė ideja yra naujoviškumas ir lygiateisis Europos ir Lietuvos partnerių bendradarbiavimas bei bendro tarptautinio produkto kūrimas

KULTŪROS POLITIKA

Europos Sąjungos kultūros politika – tai priemonės, kuriomis skatinami kultūriniai projektai

Mastrichto sutartis (1992) suteikė Bendrijai teisę skatinti valstybes nares bendradarbiauti

· platinant žinias apie Europos tautų kultūrą ir istoriją

· išsaugojant reikšmingą kultūros paveldą

· skatinant nekomercinius kultūros mainus

· puoselėjant meninę bei literatūrinę kūrybą

· plėtojant audiovizualinę sritį

1994 m. ARIANE programa, skirta knygų ir skaitymo propagavimui, bei vertimams į kitas bendrijos kalbas

1995 m. RAPHAEL programa, remianti Europos kultūros paminklų išlaikymą ir apsaugą

1995 m. MEDIA II programa, skirta Europos filmų ir televizijos programų pramonei remti

1996 m. KALEIDOSCOPE programa, skatinanti daugiašalius kūrybinius projektus bei jaunųjų menininkų veiklą

STRUKTŪRINĖ IR REGIONŲ POLITIKA

Struktūrinė politika (structural policy) ES politika, kurios tikslas finansinėmis priemonėmis ir koordinuojant nacionalines regionines politikas mažinti ES valstybių ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumus

Regioninė politika (regional policy) ES politika, kurios tikslas sumažinti įvairių ES valstybių regionų ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumus Struktūrinė politika yra tiesiogiai susijusi su sanglaudos tikslais. Ji apima regioninę politiką, tam tikrus socialinės ppolitikos bei bendrosios žemės ūkio politikos aspektus

ES buvo 46 regionai (1998 m. duomenimis, Eurostat), kuriuose BVP vienam gyventojui mažesnis už 75% ES vidurkio (~20% gyventojų) 11 iš 13 Graikijos regionų; 5 iš 7 Portugalijos regionų; 8 Ispanijos regionai; 5 Italijos regionai; 7 Vokietijos regionai; Regionas turintis aukščiausią BVP vienam gyventojui buvo Londonas (243%), o mažiausią – 42% Graikijos Ipeiros rajonas

Struktūrinė ES politika vykdoma per fondus

· Socialinį fondą (SF)

· Regioninės plėtros fondą (ERDF)

· Žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondą (EAGGF)

· Finansinis instrumentas žuvininkystei remti (FIFG)

· Sanglaudos fondą (Mastrichtas, 1993)

Struktūriniu fondu finansuojamos sritys

Šiuo metu nustatyti 3 prioritetiniai struktūrinių lėšų investavimo tikslai:

1 tikslas. Skatinti atsiliekančių regionų plėtrą ir prisitaikymą prie ekonomikos pokyčių. Parama skiriama regionams, kuriuose BVP vienam gyventojui mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio, taip pat regionams, kur ypač mažas gyventojų tankumas (remiant pastaruosius, siekiama išvengti migracijos ir tolesnio jų gyventojų skaičiaus mažėjimo). Būtent šiam paramos tikslui yra priskiriama visos Lietuvos teritorija.

2 tikslas. Remti krizės apimtus pramonės regionus, kad jie galėtų persiorientuoti į kitas ekonomikos sritis. Remiami regionai, kuriuose ekonominės veiklos pagrindą sudaro pramonė ir kuriuose ilgai išlieka didelis nedarbas. Taip pat skatinama kaimo vietovių plėtra ir prisitaikymas prie ekonomikos pokyčių.

3 tikslas. Teikti paramą mokymui, kvalifikacijos kėlimui ir perkvalifikavimui. Pagrindinės priemonės – profesinis mmokymas ir perkvalifikavimas, darbo rinkos institucijų plėtra. Šios priemonės bus finansuojamos iš Europos socialinio fondo.

Struktūrinių fondų principai 1989 m., siekiant padidinti struktūrinių fondų teikiamos paramos efektyvumą, buvo priimti pagrindiniai jų veiklą nustatantys principai:

1. Koncentravimas. Būtent po šios struktūrinių fondų reformos imta išskirti paramos prioritetiniai tikslai bei tiksliniai regionai.

2. Programavimas. Struktūrinių fondų veiklos gairės numatomos ilgalaikio planavimo pagrindu (plg. Berlyno Tarybos sprendimus dėl 2000-2006 m. planavimo laikotarpio). Iki konkrečių projektų įgyvendinimo pereinama keletas programinio planavimo stadijų.

3. Partnerystė. Rengiant minėtus programinius dokumentus bei administruojant struktūrinius fondus, glaudžiai bendradarbiaujama tarp Europos Komisijos struktūrų bei šalių narių nacionalinių, regioninių bei vietinių institucijų. Šio principo priešingybė – centralizuotas ekonominės veiklos planavimas (Briuselis tiesiog neturi tokio pobūdžio veiklos galimybių – dėl biudžetinių, politinių ir kt. sumetimų).

4. Papildomumas. Struktūrinių fondų parama yra skirta ne pakeisti pačių valstybių išlaidas tam tikrose srityse, o jas papildyti. Teikiant pagalbą konkretiems ekonomikos sektoriams, iš nacionalinių vyriausybių reikalaujama, kad struktūrinių fondų parama nenaudojama kaip dingstis buvusias valstybines išlaidas šiuose sektoriuose „permesti“ į kitas sritis. Remdamasi šiuo principu, Europos Komisija užsitikrina efektyvesnę savo vykdomos politikos rezultatų kontrolę. Praktikoje papildomumo principas paprastai reiškia Europos Sąjungos ir valstybių narių bendrą projektų finansavimą.

2000-2006 m. laikotarpiui numatyta vykdyti keturias Bendrijos iniciatyvas (Community

Initiative), joms įgyvendinti skiriama apie 5,35 proc. viso struktūrinių fondų biudžeto:

• INTERREG III – bendradarbiavimas apibus sienos (finansuojama iš ERDF);

• LEADER II – kaimo plėtra (finansuojama iš EAGGF);

• URBAN – parama krizės apimtiems miesto rajonams (finansuojama iš ERDF);

• EQUAL – naujų priemonių kovoje su nelygybe ir diskriminacija darbo rinkoje skatinimas (finansuojama iš ESF).

Struktūrinė ir regionų politika

Centrinės ir Rytų Europos (CRE) šalių pajamos vienam gyventojui sudaro ~40% ES vidurkio

CRE buvo 51 regionas iš 53 (1998 m. duomenimis, Eurostat), kuriuose BVP vienam ggyventojui mažesnis už 75% ES vidurkio

Žemiausi – Yuzhen Tsentralen regione, Bulgarija – 22%

Aukščiausi – Prahoje, Čekija – 115%

Bratislavoje, Slovakija – 99%.

Darbotvarkė 2000″ pasiūlyta struktūrinę pagalbą dar labiau sutelkti, ir vietoje šešių tikslų palikti tris:

· pirmasis (panašus į buvusį) skirtas pagalbai regionams ir ES valstybėms, kurių BVP mažesnis už 75% ES vidurkio

· antrasis apima visus kitus buvusius tikslus

· trečiasis skirtas darbo jėgos išteklių plėtotei

Struktūrinei paramai 2000-2006 m. numatyta skirti 275 mlrd. Eurų

· struktūriniams fondams – 210 mlrd. Eurų

· sanglaudos fondui – 20 mlrd. Eurų

· šalims – kandidatėms – 45 mlrd. Eurų

ES plėtros instrumentai

· Phare programa 2000 – 2006

§ institucijų kūrimui (30%)

§ Europos Bendrijos teisyno (aquis) adaptavimui (70%)

· SAPARD programa – speciali paramos žemės ūkiui ir kaimiškųjų vietovių plėtrai veiksmų programa

· ISPA –– instrumentas valstybių kandidačių transporto ir aplinkos apsaugos infrastruktūrai plėtoti