Užimtumo tendencijos Lietuvoje
Turinys
ĮVADAS 3
1. UŽIMTUMAS IR NEDARBAS 4
1.1 Darbo rinkos samprata ir evoliucija 4
1.2 Darbo pasiūla ir paklausa 5
1.3 Užimtumo ir užimtumo politikos teorinis apibrėžimas 6
1.4 Nedarbo rūšys ir atsiradimo priežastys 8
1.5 Valstybė ir darbo rinka 10
2. BENDROS UŽIMTUMO TENDENCIJOS LIETUVOJE EUROPOS SĄJUNGOS KONTEKSTE 12
2.1 Bendra užimtumo dinamika 12
2.2 Struktūriniai užimtumo pokyčiai 14
2.3 Smulkaus ir vidutinio verslo užimtumo problema 17
2.4 Nedarbas 18
2.5 Neoficiali darbo rinka 20
3. UŽIMTUMO POLITIKA IR JOS REALIZAVIMAS LIETUVOJE 21
3.1 Darbo rinkos politikos formavimas 21
3.2 Pasyvi darbo rinkos politika 24
3.3 Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programa 24
3.4 Darbo rinkos politikos finansavimas 25
3.5 Regioniniai užimtumo politikos aspektai 25
3.6 Lietuvoje vykdomos užimtumo politikos analizė 26
IŠVADOS 28
LITERATŪROS SĄRAŠAS: 30
PRIEDAI 31Įvadas
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo valstybės užimtumo ppolitika formavosi labai sudėtingomis sąlygomis. Nuo 1990 metų Lietuvos ekonomikai buvo būdingi tokie reiškiniai kaip infliacijos augimas, gamybos ir gyvenimo lygio nuosmukis, ypač išryškėję 1992 metais. Šios priežastys sukėlė ir užimtųjų gyventojų skaičiaus sumažėjimą, ypač valstybiniame sektoriuje. 1994 metais buvo pastebimos teigiamos ūkio rodiklių kitimo tendencijos. Jau 1996-1997 metais padėtis darbo rinkoje stabilizavosi ir užimtų gyventojų skaičius pradėjo tolygiai augti. Lietuvoje bendras gyventojų užimtumo sumažėjimas buvo mažesnis nei kitose panašius istorinius įvykius išgyvenusiose šalyse.
Šiuo metu Lietuvoje yra žymiai pagerėjusios darbo rrinkos funkcionavimo sąlygos, skatinančios gyventojų užimtumą. Tai liudija darbo rinką apibūdinantys rodikliai: išaugo darbo jėgos paklausa, sumažėjo bedarbių skaičius, nedarbas bei jo teritorinė diferenciacija. Užimtumo didinimas tapo prioritetiniu Lietuvos Respublikos Vyriausybės socialiniu ekonominiu tikslu.
Viena svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas. DDaugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Kadangi dėl nedarbo visuomenė patiria didžiulių nuostolių, svarbu atskleisti nedarbo mažinimo būdus, išanalizuoti, kurias užimtumo didinimo programas turi vykdyti vyriausybė.
Šio darbo pirmajame skyriuje nagrinėjamos užimtumo ir nedarbo teoriniai aspektai. Trumpai apžvelgiamos darbo rinkos evoliucijos etapai, jos samprata. Nagrinėjama darbo pasiūla ir paklausa, jų pusiausvyros problema darbo rinkoje bei nedarbo atsiradimo priežastys ir rūšys. Be to, aptariamas valstybės santykis su darbo rinka.
Antroji šio darbo dalis yra skirta bendroms užimtumo tendencijoms Lietuvoje išanalizuoti. Lietuvos užimtumo rodikliai yra palyginami su Europos Sąjungos vidutiniais duomenimis ir su Europos Sąjungos valstybių-narių rodikliais. Šioje dalyje pateikiama bendra užimtumo kitimo dinamika; pastaruoju metu Lietuvoje įvykę struktūriniai užimtumo pokyčiai analizuojami pagal ūkio sektorius, užimtųjų profesijas, rregionus, priklausomybę valstybiniam ar privačiam sektoriui. Aptariama nedarbo Lietuvoje problema bei neoficialios darbo rinkos atsiradimo priežastys bei pasekmės.
Trečioji darbo dalis skirta Lietuvos užimtumo politikos bei jos vykdymo Lietuvoje analizei. Nagrinėjamas darbo rinkos formavimasis po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo; aptariamos aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos priemonės; darbo rinkos politikos finansavimas bei regioniniai užimtumo politikos aspektai. Pateikiama Užimtumo didinimo 2001-2004 m. programa bei Lietuvoje vykdomos užimtumo politikos analizė.
1. Užimtumas ir nedarbas1.1 Darbo rinkos samprata ir evoliucija
Terminas “darbo rinka” savo pirmine prasme reiškė vietą, kurioje bbuvo perkama ir parduodama žmogaus darbo jėga. Darbo jėgos esmę sudaro unikalūs žmogaus sugebėjimai dirbti, mąstyti, kaupti žinias ir patyrimą bei kitos savybės.
Darbo rinka – darbo jėgos pardavimo ir pirkimo ekonominių santykių sistema, kurioje formuojasi darbo pasiūla ir paklausa bei jo kaina – darbo užmokestis. Taip darbo rinka apibūdinama kaip rinkos ekonomikos sudedamoji dalis.
Darbo jėga, kaip centrinis darbo rinkos santykių objektas, yra neatskiriama nuo gyvo žmogaus. Bet tik įsitvirtinus kapitalistiniams gamybiniams santykiams, darbo jėga įgavo privačios nuosavybės statusą, t.y. tapo pačio žmogaus nuosavybe, o ne vergvaldžio ar feodalo. Be to, skirtinguose ūkio raidos etapuose santykis tarp fizinių ir protinių darbo jėgos savybių buvo nevienodas. Iki XX a. pab. žmogus gamyboje reiškėsi kaip fizinės energijos šaltinis, kadangi pagrindinį vaidmenį gamyboje vaidino biologinė darbuotojo energija. Vėliau atsiradusios kitos energijos rūšys pakeitė fizines žmogaus galias ir darbo jėgos turinyje svarbiausias funkcijas atliko protinės ir dvasinės žmogaus savybės.
Darbo jėga įtraukiama į ekonomines veiklas per samdos santykius. Pagrindiniais šių santykių subjektais yra darbdaviai (privatūs asmenys, įmonės, valstybė), samdomieji darbuotojai (darbo jėgos savininkai) bei tarpininkaujančios darbo rinkoje įstaigos ir organizacijos (darbo biržos, įdarbinimo biurai, mokymo centrai, profesinės ir darbdavių sąjungos). Santykiai tarp darbo rinkos subjektų reguliuojami valstybės įstatymais, poįstatyminiais aktais, kolektyvinėmis sutartimis.
Darbo rinkos santykiai neapsiriboja ddarbo jėgos pirkimu-pardavimu. Šių dienų darbo rinkoje sprendžiamos ne tik ekonominės, bet ir socialinės problemos. Tai darbo išteklių racionalus panaudojimas, gyventojų užimtumo ir kovos su nedarbu programų įgyvendinimas, naujų darbo vietų kūrimas, bedarbių registravimas ir materialinis rėmimas, ieškančių darbo apmokymas ir perkvalifikavimas.
XX a. antroje pusėje ekonominiu ir socialiniu požiūriu išvystytose šalyse susiformavo vadinamoji pirminė darbo jėgos rinka, kuriai būdingi šie bruožai: 1) užimtumo stabilumas ir teisinis saugumas; 2) aukštas realusis darbo užmokestis; 3) pažangi darbo sauga ir geros darbo sąlygos; 4) stiprios šakinės ir tarpšakinės profsąjungos; 5) veiksminga darbo įstatymų priežiūra ir jų vykdymo kontrolė; 6) konfliktai tarp darbo ir kapitalo sprendžiami dvišalėmis arba trišalėmis sutartimis.
Buvusiose socializmo šalyse ir silpnai išvystytose valstybėse veikia antrinė darbo rinka, kuriai būdingi šie bruožai: 1) užimtumo lygis nestabilus; 2) aukštas nedarbas; 3) žemas darbo saugos lygis ir blogos darbo sąlygos; 4) formali darbo įstatymų ir jų vykdymo kontrolė; 5) silpnos profsąjungos; 6) dažnai pažeidinėjami dirbančiųjų ir bedarbių interesai; 7) žemas realusis darbo užmokestis.
Jau nuo XIX amžiaus pradėjo kurtis darbininkų sąjungos ir politinės partijos, suaktyvėjo profesinių sąjungų veikla. Tuo laikotarpiu buvo priimti pirmieji įstatymai, reguliuojantys darbo rinką, reglamentuojantys darbo santykius (darbo dienos trukmę, darbo apmokėjimą, darbo sąlygas).
Civilizuotas dirbančiųjų žmonių teisių gynimas prasidėjo nuo 1919 m., kkai Ženevoje buvo įsteigta Tarptautinė darbo organizacija, kuri išleido dvi konvencijas, skirtas nedarbo ir užimtumo klausimams. Konvencijose buvo nurodyta, kad šalys-narės turi steigti valstybines institucijas, kuriose būtų vykdoma nacionalinė užimtumo politika, teikiamos nemokamos paslaugos bedarbiams. Buvo pirmą kartą suformuluotos pagrindinės darbo biržų ir įdarbinimo įstaigų funkcijos: bedarbių registravimas, laisvų darbo vietų paieška, profesinis bedarbių orientavimas ir kitos.1.2 Darbo pasiūla ir paklausa
Darbo jėgos pasiūla yra tas visuomeninio darbo kiekis, kurį darbo rinkoje siūlo samdomieji darbuotojai. Darbo pasiūlą apibūdina individų sugebėjimas ir noras dirbti, esant alternatyvioms darbo užmokesčio, darbo sąlygų, darbo laiko ir vietos pasirinkimo galimybėms. Siūlomo darbo kiekį rinkoje išreiškia aktyviai ieškantys darbo, įregistruoti ir neįregistruoti darbo biržoje, bedarbiai. Norint palyginti darbo pasiūlos intensyvumą gali būti naudojamas darbo pasiūlos intensyvumo rodiklis. Šis rodiklis yra besikreipiančių į teritorinę darbo biržą per tam tikrą laikotarpį žmonių skaičiaus procentinis santykis su darbingų gyventojų skaičiumi arba ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičiumi.
Darbo jėgos pasiūlą įtakoja keli pagrindiniai veiksniai: darbo užmokestis (darbo kaina); valstybės darbo apmokėjimo politika; laisvalaikio vertybės. Siūlomo darbo kiekis yra tiesiogiai proporcingas darbo užmokesčio kitimui. Darbo pasiūlos kitimą gali veikti ir tokie veiksniai, kaip valstybės darbo apmokėjimo politika arba laisvalaikio vertybių poveikis.
Darbo jėgos paklausa yra tas darbo kiekis, kurį nori ir gali samdyti darbdaviai –
valstybė, įmonės ar privatūs asmenys. Darbdavių galimybes samdyti darbo jėgą lemia eilė veiksnių: darbo užmokestis (darbo kaina), ribinis pajamų produktas, prekių kainos rinkoje, verslo ciklo fazės, profesinių sąjungų veikla bei kiti veiksniai.
Darbo paklausa atvirkščiai proporcinga darbo užmokesčio kitimui. Augant darbo užmokesčio lygiui darbo paklausa mažėja, ir atvirkščiai, mažėjant darbo užmokesčiui, darbo paklausa auga. Bendras darbo užmokesčio augimas šalyje priklauso nuo minimalaus valandinio tarifinio atlyginimo, kuris yra nustatomas valstybės įstatymų. Jeigu valstybė kelia minimalų valandinį tarifinį atlyginimą, tai darbdaviai mažina darbuotojų sskaičių savo įmonėse, nes padidėja darbdavių bendri ir vidutiniai kaštai, mažėja pelno norma.
W
D S
Wo
Qo Q1.3 Užimtumo ir užimtumo politikos teorinis apibrėžimas
Nagrinėjant užimtumo ir užimtumo politikos problemas labai svarbu yra apibrėžti teorines sąvokas, kad išvengti klaidingų statistinės informacijos vertinimų. Atliekant darbo rinkos tyrimus prisilaikoma tam tikrų užimtumo kriterijų.
Užimtų gyventojų sąvoka apibrėžiama sekančiu būdu: užimti gyventojai – tai visi dirbantys ir laikiniai nedirbantys arba turintys formalų ryšį su darboviete asmenys, įskaitant ir tarnaujančius ginkluotosiose pajėgose. Pagal TDO (Tarptautinė ddarbo organizacija) standartus užimtais gyventojais laikomi sulaukę nustatyto darbingo amžiaus (Lietuvoje – 16 metų) asmenys, kurie apskaitos laikotarpiu priklausė šioms kategorijomis [5; p. 102-103]: 1. Užimti pagal darbo sutartį: a) dirbantys, kurie apskaitos laikotarpiu atliko tam tikrą darbą už atlyginimą ppinigais arba natūra; b) turintys darbą ir nenutraukę darbo sutarties, bet laikinai nedirbantys (dėl ligos, atostogų, streiko, gamybos sutrikimų ir pan.). Minėtai užimtų gyventojų grupei priskiriamos moterys, atostogaujančios dėl nėštumo ar prižiūrinčios vaikus. Jų darbo sutartis nenutrūksta, todėl jos priskiriamos prie dirbančiųjų. 2. Užimti savo įmonėje: a) dirbantys asmenys, kurie apskaitos laikotarpiu atliko tam tikrą darbą ir gavo pelną arba pajamas pinigais ar natūra. Šiai kategorijai priskiriami verslininkai, darbdaviai, padedantys šeimos nariai (neatlygtinai dirbantys savoje įmonėje); b) turintys įmonę, tačiau apskaitos laikotarpiu dėl kokių nors priežasčių nedirbantys. 3. Mokiniai gamyboje, gaunantys atlyginimą. 4. Studentai, namų šeimininkės ir kiti asmenys, kurie apskaitos laikotarpiu dirbo samdomą darbą bent vieną valandą. 5. Kariškiai (kadriniai ir būtinosios tarnybos). Tiek užimti, tiek ekonomiškai aktyvūs gyventojai ppagal TDO rekomendacijas skaičiuojami remiantis atrankiniais namų ūkių tyrimais. Kadangi dirba ir tam tikra dalis nedarbingo amžiaus gyventojų (pensininkai, paaugliai), jie taip pat priskirtini užimtų gyventojų kategorijai.
Ne mažiau svarbi yra užimtumo sąvoka. Užimtumas tai teisėta (įstatymų nedraudžiama) darbinė žmonių veikla, kuriant materialines vertybes ir teikiant paslaugas, siekiant patenkinti asmeninius ir visuomeninius poreikius, duodanti jiems uždarbį (darbo pajamas) [5; p. 104]. Užimtumas, skirtingai nei darbas, yra ne tik veikla, bet ir ekonominiai bei teisiniai santykiai tarp žmonių, dalyvaujančių darbo kooperacijoje. ŽŽmogus laikomas užimtu ir tuomet, kai jis laikinai nedirba: atostogauja, poilsiauja, gydosi ir pan. Svarbu, kad jis tam tikru būdu yra susijęs su konkrečia darbo vieta įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, savo versle ir pan.
Valstybės, suprasdamos negatyvias nedarbo pasekmes, vykdo užimtumo skatinimo politiką. Užimtumo politika – valstybės socialinių ir ekonominių priemonių sistema, kuria siekiama užtikrinti visišką, racionalų ir efektyvų užimtumą.
Lietuvoje užimtų gyventojų skaičius įvertinamas remiantis įmonių, įstaigų ir organizacijų ataskaitų duomenimis, kurios iš įmonių renkamos kiekvieną ketvirtį, arba remiantis gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis. Įmonių ataskaitų duomenys skelbiami ketvirčiais ir vidutiniais metiniais duomenimis apie užimtųjų skaičių įvairiose ekonominės veiklos srityse. Užimtumo tyrimų metu pagal parengtą klausimyną apklausiami tiriamojo amžiaus gyventojai apie jų užimtumą. Šie tyrimai atliekami nuo 1994 m. Nuo 1998 m. jie atliekami du kartus per metus (gegužės ir lapkričio mėn.).
Užimtumo statuso klasifikatorius – tarptautinis klasifikatorius, nustatantis esamą dirbančiųjų statusą. Išskiriamos tokios užimtumo statuso grupės [10; p.84]:
1. Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai su vienu ar keliais partneriais nuosavoje įmonėje, nuolatiniam darbui samdantys darbuotojus bei valdantys kontrolinį akcijų paketą.
2. Samdomi darbuotojai – pagal raštišką ar žodinį susitarimą dirbantys asmenys, kuriems už atliktą darbą bus sumokėtas sutartas darbo užmokestis pinigais ar natūra.
3. Asmenys, dirbantys sau – savarankiškai ddirbantys asmenys nuosavoje .įmonėje (registruotoje ar ne) su vienu ar keliais partneriais ir neturintys nuolatinių samdomų darbuotojų. Jų veikla remiasi individualiu ar šeimos narių darbu. Jie nuolat gamina prekes, augina žemės ūkio produkciją, teikia įvairias paslaugas, norėdami gauti pajamas ar aprūpinti save ar savo šeimą maisto produktais. Jie dirba be darbo sutarčių. Partneriais gali būti šeimos nariai ar kiti asmenys, pasitelkti darbui trumpam laikotarpiui. Prie asmenų, dirbančių sau, priskiriami individualių įmonių savininkai, dirbantys su šeimos nariais, smulkūs žemdirbiai, ūkininkai, nesinaudojantys samdomų darbuotojų darbu, patentininkai.
4. Padedantys šeimos nariai – asmenys, dirbantys kitam šeimos nariui ar giminaičiui priklausančioje į rinką orientuotoje įmonėje (ūkyje) ir gyvenantys tame pat namų ūkyje, kaip ir jos savininkas.
5. Darbuotojai, neklasifikuojami pagal užimtumo statusą – asmenys, kurių neįmanoma priskirti kuriai nors vienai iš nurodytų grupių.
Kadangi faktiškai sunku įvertinti, ar asmuo, dirbantis sau, naudojasi samdomų darbuotojų darbu, praktiškai šios kategorijos dirbantieji jungiami su darbdaviais.
Pagal užimtumo statuso klasifikatorių dirbantieji grupuojami gyventojų užimtumo tyrimuose.1.4 Nedarbo rūšys ir atsiradimo priežastys
Nedarbas yra viena iš svarbiausių makroekonomikos problemų. XX amžiaus pabaigoje nedarbo lygis smarkiai išaugo ir tapo įprastu reiškiniu ne tik Vakarų, bet ir Vidurio bei Rytų Europos šalyse. Todėl aukštu nedarbo lygiu susirūpino ne tik atskirų pasaulio valstybių vyriausybės, bet ir Europos sąjungos institucijos, TTarptautinė darbo organizacija ir kitos.
Kalbant apie nedarbą svarbu apibrėžti bedarbio sąvoką. Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymui. Nedarbo lygis yra bedarbių gyventojų skaičiaus santykis su civiline darbo jėga ir išreikštas procentais.
Priklausomai nuo nedarbo priežasčių ir trukmės yra skiriamos kelios nedarbo rūšys. Nedarbas gali būti skirstomas į tekamąjį, struktūrinį ir ciklinį. Tekamasis nedarbas yra laisvanoriškas, susijęs su tuo, kad žmonės laikinai nedirba, nes ieško geresnio darbo arba ieško darbo pirmą kartą, keičia gyvenamąją vietą, augina vaikus ar kt. Struktūriniam nedarbui priskiriami žmonės, ilgam netekę darbo ir turintys mažą viltį gauti adekvatų darbą. Jie ilgam netenka darbo dėl ekonomikos struktūrinių pokyčių, pvz. tam tikros profesijos atstovai praranda darbą, kai jų profesija tampa nepaklausi rinkoje dėl technologinės pažangos ar kitų priežasčių. Ciklinis nedarbas susijęs su verslo ciklų kaita. Jo priežastys slypi makroekonominiame lygmenyje. Jį sukelia nepakankama darbo paklausa nuosmukio ir recesijos metais.
Bendriausiu požiūriu galima išskirti tris nedarbo priežastis aiškinančias teorijas. Klasikinė nedarbo teorija, dominavusi iki XX a. ketvirto dešimtmečio teigė, kad nedarbą sukelia per aukštas darbo užmokesčio lygis. Kai darbo užmokesčio lygis yra per aukštas, palyginti su pusiausvyros darbo užmokesčiu, kuriam esant
visi norintys dirbti suranda darbą, tai neišvengiamai atsiranda pasiūlos perteklius darbo rinkoje. Ši situacija parodyta 2 paveiksle.
W*
2 pav. Nedarbas sukeltas per aukšto darbo užmokesčio.
Čia W – pusiausvyros darbo užmokestis. Jam pakilus iki W* (pvz., dėl profsąjungų veiksmų), susidaro darbo pasiūlos perteklius, t.y. nedarbas. Ši teorija teigia, kad bedarbystę sukelia patys darbuotojai, reikalaudami per didelio darbo užmokesčio. Todėl šiuo atveju nedarbą gali sumažinti stichinis rinkos veikimo mechanizmas, tai reiškia, kad nereikia imtis jokių specialių priemonių ir nevykdyti specialios ekonominės politikos.
Tačiau ppraktikoje sumažinti darbo užmokestį nėra paprasta, nes darbo užmokestis tai ne tik darbuotojų pajamos, bet ir darbdavių išlaidos. Darbdaviai, savo ruožtu, yra suinteresuoti darbo užmokesčio stabilume, kad galėtų planuoti gamybą, palaikyti ramius santykius su darbuotojais. Šios teorijos pagrįstumą taip pat paneigė ir Didžioji depresija (1929 – 1933). Kilus masinei bedarbystei, vis sunkiau buvo įrodyti, kad bedarbystė yra laikino pobūdžio problema, be to atsirandanti dėl pačių darbuotojų kaltės.
Dėl šių priežasčių vis populiaresnė darėsi keinsistinė teorija, atsiradusi 1930–1940 metais. Šią teoriją iškėlė DDžonas Meinardas Keinsas (J. M. Keynes) savo veikale “Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija” (1936 m.). Pagal Keinsą, visuminė vartotojų paklausa nulemia gamybos apimtį, vadinasi ir darbo paklausą. Reiškia, nedarbas kyla dėl nepakankamos vartotojų paklausos. Dž. Keinsas neneigė darbo užmokesčio mmažinimo įtakos užimtumo didėjimui, bet jis atkreipė dėmesį į tai, kad egzistuoja rizika, jog darbo užmokesčio mažinimas taps neefektyvi priemonė nuo nedarbo, nes jis apima ne tik firmų išlaidas, bet ir vartotojų pajamas. Kai darbo užmokestis mažėja, tai atsiranda galimybė pasamdyti daugiau darbuotojų, bet, kita vertus, krinta perkamoji galia tų, kurie gauna sumažėjusį darbo užmokestį. Kovojant su nedarbu, Keinsas rekomendavo aktyvios fiskalinės politikos taikymą, didinant visuomenės narių pajamas arba mažinant mokesčius. Tai p.adidintų paklausą, kas sukeltų darbo paklausos didėjimą ir nedarbo mažėjimą.
Tarp kitų nedarbo priežasčių svarbią vietą užima ekonomikos struktūros pokyčiai. Besivystant techninei pažangai ir kintant žmonių poreikiams, vienų ekonomikos šakų vaidmuo didėja, kitų – mažėja. tai veikia darbo paklausą, nes naujoms prekėms ir paslaugoms gaminti reikia naujų profesijų bei aaukštesnės kvalifikacijos darbuotojų. Darbo jėgos paklausos profesinė bei kvalifikacinė struktūra ima neatitikti jos pasiūlos struktūros. Darbuotojai, nesėkmingai mėginantys gauti darbą, reikalaujantį aukštesnės nei jų pačių kvalifikacijos, tampa bedarbiais. Nedarbą didina ir tai, kad naujų prekių ir paslaugų gamyboje naudojamos tobulesnės technologijos, irgi mažinančios darbo jėgos paklausą.1.5 Valstybė ir darbo rinka
Valstybės darbo rinkos politiką galima traktuoti plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme darbo rinkos politika yra globalinės užimtumo problemos dalis. Siaurąja prasme apibrėžiant darbo rinkos politikos esmę išskiriami 2 svarbūs aspektai:
1) pasyvioji ddarbo rinkos politika, kai valstybinėmis priemonėmis reguliuojamas kompensacinis mechanizmas, bedarbystės atveju nustatomos kompensacijų mokėjimo sąlygos, formos, dydis ir garantuojamas draudimas nuo bedarbystės;
2) aktyvioji darbo rinkos politika, kai valstybinėmis priemonėmis, diferencijuotomis pagal socialines grupes, regionus, ūkio šakas, reguliuojamas pasiūlos ir paklausos darbo rinkoje santykis ir suderinimas. Darbo pasiūla gali būti skatinama per profesinį mokymą (specialios valstybinės programos); darbo paklausa stimuliuojama finansuojant profesinio mokymo programas firmose, darbo vietų kūrimą, subsidijuojant užimtumą. Aktyvios darbo rinkos politikos tikslas – pasitelkus specialias institucijas (darbo biržas, užimtumo tarnybas ir pan.) suderinti darbo pasiūlą ir paklausą. Tokia politika siekiama mažinti bedarbystės pašalpų mokėjimo išlaidas, skirti jas naujoms darbo vietoms kurti ir kitoms aktyvioms priemonėms, padedančioms bedarbį asmenį padaryti mobilesnį darbo rinkoje.
Valstybės vaidmuo darbo rinkoje taip pat pasireiškia ir valstybinio sektoriaus darbo rinkoje, kur valstybė yra darbdavys. Valstybinio sektoriaus darbo rinka atskiriama nuo privataus sektoriaus ir nagrinėjama atskirai, nes privataus sektoriaus darbo rinkos modelis, grindžiamas pelno maksimizavimo prielaida, yra nebūdingas valstybiniam sektoriui. Kita šių rinkų atskyrimo priežastis yra ta, kad skiriasi profesinių sąjungų veiklos metodai, kolektyvinių sutarčių sudarymo ir darbo užmokesčio nustatymo modeliai valstybiniame ir privačiame sektoriuje. Pavyzdžiui, priešingai nei privačiame sektoriuje, valstybinio sektoriaus profsąjungų narių skaičius didėja žymiai greičiau tiek absoliučiais, tiek santykiniais skaičiais. Taip pat svarbu iir tai, kad kruopšti, išsami valstybinio sektoriaus analizė atliekama, atskirai nuo privataus sektoriaus, ir yra pagrindas apibrėžiant pagrindines kryptis, kuriomis bus plėtojama šio sektoriaus politika (valstybinės užimtumo programos, tikslinės subsidijos firmoms ir pan.).
2. Bendros užimtumo tendencijos Lietuvoje Europos Sąjungos kontekste2.1 Bendra užimtumo dinamika
Lietuvos darbo rinka formavosi sudėtingomis intensyvios ir esminės perėjimo į rinkos ekonomiką reformos sąlygomis. Pradedant 1990 metais, Lietuvos ekonomika pergyveno infliacijos augimo, gamybos ir gyvenimo lygio nuosmukio, ypač išryškėjusio 1992 metais, laikotarpį. Mažėjant gamybai, buvo nevisiškai (apie 60 procentų) panaudojamas turimas gamybinis potencialas.
Šalies ūkio struktūra, primestinai suformuota komandinės ekonomikos laikotarpiu, iš esmės buvo nukreipta didelės šalies (Sovietų Sąjungos) poreikiams tenkinti ir visiškai priklausoma nuo jos žaliavų ir produkcijos rinkų. Atsiskyrus nuo Sovietų Sąjungos, daugelis Lietuvos ekonominių ryšių nutrūko arba susilpnėjo. Tuo tarpu, esant palyginti siaurai Lietuvos vidaus rinkai ir ribotoms galimybėms dalyvauti pasaulinėje rinkoje, ekonomiškai netikslinga tapo stambių, siaurai specializuotų ūkio kompleksų funkcionavimas. Juose mažėjo ir smuko gamybos apimtys, neefektyviai buvo panaudojami esami įrengimai ir darbuotojai.
Menkiausi ekonominio mechanizmo pasikeitimai tiesiogiai ar netiesiogiai daro įtaką užimtumui ir veikia darbo rinkos procesus. Ūkio transformacija buvo labai plati ir intensyvi, todėl ir užimtumas radikaliai pasikeitė. Apibendrintai galima išskirti tokias Lietuvai būdingas užimtumo dinamikos ypatybes [remtasi 2, 6 šaltiniais]:
• visą laikotarpį nuo reformų ppradžios, išskyrus trumpą 1997–1999 m. laikotarpį, užimtumo lygis nuolat mažėjo. 2000 m. užimtumo lygis siekė tik 60 proc., t.y. buvo kur kas mažesnis nei ES; 2001 m. ši tendencija tęsėsi;
• nors 1998 m., palyginti su 1994 m., nedarbas sumažėjo nuo 17 proc. iki 13 proc., dabar jis vėl pasiekė ~ 16 proc. – tai beveik du kartus didesnis rodiklis nei ES. Pastaruoju metu nedarbo lygis pakilo nepaisant tolesnio darbo jėgos dalyvavimo, kuris dabar yra mažesnis nei ES, sumažėjimo;
• pokyčiai užimtumo sektoriuose: smarkiai padidėjęs užimtumas privačiame sektoriuje, sumažėjęs užimtumas pramonėje ir laikinai (iki 1997 m.) padidėjęs žemės ūkyje. Tikėtina, kad toliau mažės užimtumas žemės ūkyje, kuriam tenka 18 proc. viso užimtumo, tačiau mažiau nei 8 proc. BVP. Numatomas tolesnis darbuotojų skaičiaus mažėjimas pramonėje, įskaitant energetikos sektorių, kuriame vyrauja atominė energetika;
• naujų užimtumo formų atsiradimas;
• darbo migracijos pokyčiai;
• socialinės-ekonominės pagalbos darbo netekusiems asmenims sistemos formavimasis;
• sumažėjęs valstybės vaidmuo užimtumo ir darbo aplinkos reguliavimo sferoje.
Lietuvoje 1991-1998 m. labai sumažėjo oficialus užimtų gyventojų skaičius (apie 241000, t.y. 13 proc. užimtųjų). Šis reiškinys buvo būdingas visoms valstybėms, susiformavusioms po Sovietų Sąjungos žlugimo, ir daugumai Rytų ir Centrinės Europos šalių. Tuo tarpu daugelyje Europos Sąjungos šalių užimtumas per šį laikotarpį padidėjo apie 2,3 milijono žmonių.
Pastaraisiais metais ryškėja neigiama
tendencija: mažėja dirbančiųjų skaičius ir kasmet daugėja bedarbių. Gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis, užimtų gyventojų skaičius sumažėjo nuo 1 mln. 632 tūkst. 1995 m. iki 1 mln. 518 tūkst. 2000-aisiais. Jaunimo (15 – 24 amžiaus) užimtumo lygis 1997 m. nuo 33,1 proc. sumažėjo iki 26,7 proc. 2000 metais.
Tačiau, palyginti su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis, Lietuvos gyventojų užimtumo lygis gana aukštas. 1997-1999 m. jis buvo net aukštesnis už ES vidurkį (žr. 1 lentelę).
1 lentelė. Užimtumo lygis Vidurio ir Rytų Europoje, pprocentais (gyventojų užimtumo tyrimo duomenys, II ketvirtis). Sudaryta pagal Motiekaitiene V.,2001.
1997 m. 1998 m. 1999 m. 2000 m.
Bulgarija 55,2 56,2 53,1 49,2
Čekija 68,9 67,9 66,2 64,9
Estija 66,6 66,3 63,4 60,6
Latvija 61,3 61,5 58,6 58,2
Lenkija 60,5 60,9 59,2 55,1
Lietuva 63,8 64,2 66,4 60,1
Rumunija 74,0 73,3 72,8 64,2
Slovakija 61,0 60,3 57,6 62,7
Slovėnija 65,2 65,5 64,4 56,3
Vengrija 52,6 53,7 55,7 55,9
Europos Sąjunga
(vid. metiniai duom.) 60,5 61,1 62,1 63,1
2000 m. gegužės mėnesį bendrasis užimtumo lygis Lietuvoje siekė apytikriai 60 proc. Tai šiek tiek ma.žiau už vidutinį ES – 63 proc. Vyrų užimtumas (61,8 proc.) buvo kur kas mažesnis negu ES vidutinis (72,6 proc.), o moterų – viršijo ES vidutinį (58,5 proc., palyginti su 53,1 proc.). Amžiaus grupių požiūriu Lietuvos užimtumo lygis buvo kur kas aukštesnis už ES 25–54 metų moterų vidutinį ((77 proc., palyginti su 65 proc.) ir abiejų lyčių 55–64 metų grupės vidutinį amžių. Jaunų moterų ir vyrų iki 54 metų grupėse Lietuvos užimtumo lygis buvo mažesnis už ES vidutinį. Atotrūkis ypač pastebimas 25–54 metų vyrų grupėje: ES dirba 86 pproc. šių asmenų, o Lietuvoje – 75 proc. 2001 m. užimtumo lygis sumažėjo iki 58,4 proc. (darbo jėgos tyrimų 2001 m. duomenimis). Užimtumo lygio kitimo tendenciją 2002 metais parodo 2 lentelė. Statistikos departamento apskaičiuotas nedarbo lygis sudarė 59,6 proc. Labiausiai užimtumo lygis išaugo 2002 metų II ketvirtį – beveik 3 proc., tuo tarpu IV ketvirtį buvo pastebimas nežymus užimtumo lygio smukimas. Pastebimas žymus skirtumas tarp nedarbo lygio 2001 metais Statistikos departamento ir Darbo biržos duomenimis, tačiau 2002 metais tas skirtumas sumažėjo.
Atskirų tautinių grupių užimtumo lygis yra skirtingas. Palyginus su bendru užimtumo lygiu, kuris 2000 m. gegužės mėnesį siekė 60,9 proc., lietuvių tarpe jis buvo 61,9 proc., rusų – 50,5 proc., lenkų – 62,1 proc. 2001 m. užimtumo sumažėjimas pastebimas vvisose tautinėse grupėse, išskyrus rusų: lietuvių – 59,5 proc., lenkų – 54,6 proc., tačiau rusų siekė 51,1 proc.
2 lentelė. Gyventojų užimtumo ir nedarbo lygis (Statistikos departamento duomenys, apskaičiuoti atsižvelgiant į 2001 m. gyventojų surašymo duomenis).
2001 2002 2002
I ketvirtis II ketvirtis III ketvirtis IV ketvirtis
Užimtumo lygis (15 – 64 metų ) 57,2 57,4 60,3 61,3 59,4 59,6
Nedarbo lygis statistikos departamento tyrimo
duomenimis 17,4 17,1 13,0 11,9 13,0 13,8
Nedarbo lygis pagal darbo biržos duomenis 12,5 12,9 11,2 10,6 10,7 11,32.2 Struktūriniai užimtumo pokyčiai
Užimtumas pagal sektorius
Pereinamojo laikotarpio pradžioje įvyko dideli užimtumo pagal sektorius pokyčiai. 1991–1994 m. žemės ūkio dalis padidėjo nuo 18 iki 23 proc., pramonės –– sumažėjo nuo 40 iki 28 proc., o paslaugų – padidėjo nuo 43 iki 48 proc. Žemės ūkyje užimtumas 1992–1993 m. augo, kadangi kai kurie gyventojai, praradę darbą mieste, persikėlė į kaimą ir ėmėsi žemės ūkio veiklos.
Dešimtmečio viduryje, maždaug 1995 metais, šie sektoriniai pokyčiai sulėtėjo, užimtumas žemės ūkyje pradėjo mažėti, todėl 2000 m. žemės ūkiui teko 18 proc. dirbančiųjų, pramonei – 27 proc. ir paslaugoms – 55 proc. Palyginti su ES, didžiausias skirtumas yra žemės ūkio sektoriuje, kurio dalis užimtumo struktūroje yra 4 kartus didesnė nei ES. Užimtumas, lyginant su vidutiniu ES, paslaugų sektoriuje lieka gana nedidelis. 2001 metų užimtųjų gyventojų pasiskirstymą pagal ūkio sektorius vaizduoja priedo 1 paveikslas.
Užimtumas pagal profesijas
Pagal profesijų grupes 2000 m. didžiausią visų užimtųjų dalį (17 proc.) sudarė kvalifikuoti darbininkai, amatininkai, 6 proc.- kvalifikuoti žemės ūkio darbininkai, 14 proc. specialistai, 8 proc. įstatymų leidėjai, vyresnieji pareigūnai ir valdytojai. Pagal užimtumo statusą daugiausia gyventojų dirba samdomą darbą. Jie kasmet sudaro apie 80 proc. visų užimtųjų. Dirbantys sau sudaro 15 proc., o darbdaviai – apie 4 proc. visų užimtųjų.
Lietuvos gyventojų išsilavinimas gana aukštas. 2000 m. apie 13 proc. 15 metų ir vyresnių gyventojų turėjo aukštąjį, 18 proc. aukštesnįjį arba specialųjį vidurinį išsilavinimą.. Kas penktas Lietuvos dirbantysis 2000 mm. turėjo aukštojo ir kas ketvirtas – aukštesniojo ar specialiojo vidurinio mokslo baigimo diplomus (žr. 3 pav ).
3 paveikslas. Užimtų gyventojų išsilavinimas 1999 m. Lietuvoje, procentais. Sudaryta pagal Motiekaitiene V., 2001 (p. 85).
2000 m. 22 proc. dirbančiųjų buvo specialistai ir techniniai darbuotojai, o 8 proc. ėjo vadovų pareigas. Kvalifikuota ir pusiau kvalifikuota darbo jėga sudarė 26 proc. dirbančiųjų, iš jų 16 proc. – žemės ūkio darbuotojai. Nekvalifikuoti darbininkai sudarė 10 proc. Tik 1/6 dirbančiųjų buvo įstaigų tarnautojai, pardavimo ir paslaugų darbuotojai. Pastaraisiais metais ši struktūra mažai keitėsi. Įstaigų tarnautojai ir paslaugų sektoriaus darbuotojai vis dar sudaro daug mažesnę visų dirbančiųjų dalį nei ES valstybėse narėse.
Užimtumas privačiame sektoriuje
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo labai keitėsi užimtumo struktūra pagal nuosavybės rūšis. Iš pradžių, nors bendrasis užimtumo lygis mažėjo, privačiame sektoriuje buvo pastebima atvirkštinė tendencija – čia dirbančiųjų skaičius padidėjo nuo 412,500 1990 metais iki 1 045 500 1995 metais (apytikriai 2,5 karto). Vėliau šis augimas sulėtėjo ir 1995–1999 m. siekė tik 7,5 proc. Dėl nuolatinio valstybinio sektoriaus darbuotojų mažėjimo spartūs užimtumo struktūros pokyčiai tęsėsi. Užimtumo lygis valstybiniame sektoriuje 1995 m. sudarė tik 1/3 1990 m. lygio, o 1995–1999 m. jis sumažėjo dar 12 proc. Privataus sektoriaus dalis visoje užimtumo struktūroje 1990–1999 m. laikotarpiu padidėjo nuo 222 iki 68 proc. Privatus sektorius žemės ūkyje, statyboje ir platinime sudarė 90 proc., pramonėje – beveik 80 proc., bankų ir finansų sektoriuje – 40 proc. Privataus ir valstybinio sektoriaus santykio pokyčius labiausiai sąlygojo privatizavimo procesas.
Apibendrinant galima pastebėti, kad užimtųjų skaičius privačiame sektoriuje per 1991-2001 m. laikotarpį padidėjo daugiau nei 2 kartus (žr. 4 pav.).
4 paveikslas. Užimtųjų skaičiaus privačiame sektoriuje dalis visame užimtųjų skaičiuje, procentais. Sudaryta pagal Statistikos Departamento duomenis.
Savarankiškai dirbantys asmenys
80 proc. dirbančiųjų sudaro samdomi darbuotojai, 16 proc. – savarankiškai dirbantys asmenys, 4 proc. – neapmokami šeimų darbininkai. Vienas iš aštuonių savarankiškai dirbančių asmenų kartu yra ir darbdavys, o likusieji užsiima vieno žmogaus verslu. Daugiausia savarankiškai dirbančių yra žemės ūkyje, kur jie su.daro 58,1 proc., tuo tarpu pramonėje – 2,0 proc., statyboje – 4,8 proc., paslaugų sektoriuje -5,2 proc. Visuose šiuose sektoriuose savarankiškai dirbančių yra mažiau negu ES, kur 52 proc. žemės ūkio, 11 proc. pramonės bei 13 proc. paslaugų sektorių dirbančiųjų yra savarankiškai dirbantys.
Regioniniai skirtumai
Pereinamojo laikotarpio poveikis įvairiems Lietuvos regionams buvo skirtingas atsižvelgiant į jų ekonominę struktūrą laikotarpio pradžioje ir į geografinę padėtį. Be to, susilpnėjus valstybės vaidmeniui (tiek reguliavimo, tiek sprendimų dėl investicijų požiūriu), tiesioginės laisvųjų rinkų investicijos dažniausia buvo nukreiptos į labiausiai išvystytus
regionus. Todėl atsirado reikšmingų regioninių užimtumo skirtumų.
Išskyrus Alytų, kur, oficialiais duomenimis, 15–64 metų asmenų užimtumo lygis 1999 m. buvo 56 proc., užimtumas įvairiuose regionuose skyrėsi nedaug ir svyravo nuo 64 proc. Vilniuje iki 62 proc. Kaune. Tačiau daugelyje regionų (ypač Tauragėje ir Marijampolėje) didelė oficialiai užregistruotų dirbančiųjų dalis tenka žemės ūkio sektoriui, ir tai dažniausia yra mažai produktyvi žemdirbystė, skirta tik pragyvenimui užsitikrinti. Į vertinimą neįtraukiant žemės ūkio, regionus galima suskirstyti į tokias kategorijas:
• Vilniaus regionas, kur apytikriai 60 proc. darbingo aamžiaus gyventojų dirba pramonės ir paslaugų sektoriuose;
• Kauno ir Klaipėdos regionai, kur šis rodiklis yra apytikriai 50 proc.;
• Alytaus, Panevėžio, Šiaulių, Telšių ir Utenos regionai – apie 45 proc.;
• Tauragės ir Marijampolės regionai, kur ne žemės ūkyje dirba mažiau nei 40 proc. darbingo amžiaus asmenų.2.3 Smulkaus ir vidutinio verslo užimtumo problema
Smulkus ir vidutinis verslas (SVV) – dinamiškiausia, nuolat besikeičianti įmonių grupė, turinti lemiamą įtaką ekonominiam augimui ir socialinių santykių stabilumui. SVV įmonės laikomos pagrindiniu darbo vietų steigėju. Nepaisant to, valstybės prioritetai vis dar nnukreipti į stambias įmones, nes manoma, kad čia sukuriama daugiausia darbo vietų. Todėl dauguma paramos programų ir įstatymų remiasi didelių kompanijų praktika, kuri ne visada atitinka SVV specifiką.
Per nepriklausomybės dešimtmetį mikroįmonių ir smulkių įmonių dalis bendrame įmonių skaičiuje mažėjo, oo vidutinių įmonių dalis augo. Tačiau įmonių, turinčių iki devynių darbuotojų, dalis bendrame įmonių skaičiuje išlieka didžiausias (žr. 5 pav.).
5 paveikslas. Lietuvos įmonių sandara pagal darbuotojų skaičių 2001 m., proc. Statistikos departamento duomenys.
LR Vyriausybė SVV plėtros iki 2004 metų nutarime teigia, kad mažas įmonių aktyvumas, menkas verslumas, riboti darbo jėgos įgūdžiai ir nesugebėjimas prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos sąlygų, socialinės partnerystės stoka ir kiti veiksniai lemia netolygią regionų socialinę – ekonominę plėtrą. Todėl viena iš esminių regionų plėtros sąlygų yra SVV regioninės plėtros skirtumų išlyginimas, rengiant ir įgyvendinant plėtros programas, skiriant valstybės paramą tiems šalies regionams, kuriuose didžiausias nedarbas, skatinant apskritis geriau naudotis šalies ir tarptautinių fondų bei programų lėšomis ar pačioms savivaldybėms steigti SVV skatinimo fondus ir taip remti vverslo plėtrą regionuose.
2.4. Nedarbas
Yra du oficialūs nedarbo duomenų šaltiniai. Pirmasis – tai valstybinėje darbo biržoje (kuri įkurta 1991 m.) įsiregistravusių bedarbių skaičius, antrasis – darbo jėgos tyrimai (DJT), kurie pradėti 1995 m. ir atliekami remiantis Tarptautinės darbo organizacijos nustatytu nedarbo apibrėžimu. Toliau pateiktas nedarbo tendencijų aprašymas grindžiamas DJT duomenimis. Pastarieji skiriasi nuo darbo biržos duomenų dėl skirtingo bedarbio sąvokos apibrėžimo. Be to, ne visi nedirbantys ir ieškantys darbo asmenys, naudojasi valstybinių darbo biržų paslaugomis, dalis kreipiasi į privačias įįdarbinimo įstaigas, ieško darbo savarankiškai, naudojasi žiniasklaidos priemonių pagalba. Skirtumas tarp šių dviejų duomenų šaltinių aiškiai matomas 2 lentelėje “Gyventojų užimtumo ir nedarbo lygis” (žr. psl. 13).
Bendrosios tendencijos
Nedarbas, kuris dešimtojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje buvo labai žemas, ypač padidėjo 1995 metais (žr. 6 pav.), kai, DJT duomenimis, buvo apie 350 000 bedarbių (17,1 proc.). Vėliau nedarbo lygis palaipsniui krito iki 13,3 proc. 1998 metais, kai darbo neturėjo 245,000 žmonių. 1998 m. pabaigoje prasidėjęs ekonomikos nuosmukis šią mažėjimo tendenciją pakeitė atvirkštine
ir 2000 m. vidutinis nedarbo lygis padidėjo iki 15,9 proc. (285,000 žmonių). 2001 m. gegužės mėn. DJT duomenys rodo, kad absoliutus bedarbių skaičius 2001 metais nedaug skirsiasi nuo 2000 m.; tačiau atsižvelgiant į anksčiau minėtą nuolatinį darbo jėgos mažėjimą nedarbo lygis pakilo dar vienu procentiniu punktu.
Nedarbo struktūra
Apskaičiuota, kad vyrų nedarbo lygis Lietuvoje 2000 m. siekė 17,5 proc., o moterų – 13,5 proc. Šie abu rodikliai yra dideli, palyginti su vidutiniais ES (vyrų 8 proc. ir moterų 11 proc.). Vyrų nedarbas pastaraisiais metais nuolat augo pradedant nuo 14,2 proc. 1997 m. Moterų nedarbas iš pradžių (1998 m.) sumažėjo ir netgi padidėjęs 1999 ir 2000 m. lieka mažesnis už 1997 metų lygį – 13,9 proc.
Kaip ir kitose šalyse, jaunimo nedarbo lygis yyra aukštesnis nei vyresnio amžiaus darbuotojų. 2000 m. Lietuvoje 15–24 metų asmenų nedarbo lygis siekė 29 proc., palyginti su 15 proc. 25–54 m. amžiaus grupėje. Šis atotrūkis tarp jaunimo ir suaugusiųjų panašus kaip ir ES. Nors vyresniojo amžiaus grupės (55–64 m.) asmenų nedarbo lygis lieka mažesnis, nei bendrasis šalies nedarbas, pastaraisiais metais jis gana sparčiai didėjo.
DJT duomen.imis, 2000 m. 52 proc. bedarbių (arba 8 proc. visos darbo jėgos) neturėjo darbo ilgiau nei 1 metus. Tyrimo rezultatai rodo, kad ilgalaikio nedarbo lygis smarkiai krito – nuo beveik 130 000 bedarbių 1997 m. iki šiek tiek daugiau nei 100 000 1999 m. Tačiau 2000 m. tokių bedarbių skaičius vėl pakilo iki 144 000.
Nedarbo lygis įvairiuose regionuose šiek tiek skiriasi. DJT duomenimis, Šiaulių regione nedarbo lygis 2000 m. siekė 18,4 proc.; Alytuje jis irgi buvo didesnis negu vidutinis – 16,3 proc. Mažiausi nedarbo lygiai buvo Tauragės, Telšių ir Utenos regionuose – mažiau nei 14 proc. Užregistruoti duomenys rodo, kad nedarbo lygio svyravimai daug didesni mažose teritorijose: nedarbo lygis svyruoja nuo 7 proc. Kretingos rajone (Klaipėdos apskritis) iki beveik 21 proc. Akmenės rajone (Šiaulių apskritis).
Nedarbo lygis labai skirtingas įvairiose išsilavinimo grupėse. DJT duomenimis, 2000 m. asmenų su aukštesniu nei vidurinis išsimokslinimas nedarbo lygis siekė 110 proc., su viduriniu išsimokslinimu – 18 proc., su pagrindiniu išsimokslinimu – 22 proc. . Apytikriai 4/5 darbo biržoje įsiregistravusių bedarbių neturi kvalifikacijos arba jų kvalifikacija per žema, arba nesusijusi su dabartiniais darbo rinkos poreikiais. Pusė įsiregistravusių jaunų bedarbių neturi jokios kvalifikacijos.
Nedarbo lygis skiriasi ir įvairiose tautinėse grupėse. Lyginant su bendruoju šalies nedarbo lygiu 2000 m. gegužės mėn. (14,7 proc.), lietuvių nedarbo lygis siekė 13,6 proc., rusų – 22,1 proc., lenkų – 17,1 proc., kitų tautybių – 22,9 proc. Šie skirtumai iš dalies susiję su nelietuvių koncentracija socialiniu ir ekonominiu požiūriu neišsivysčiusiuose rajonuose. Be to, etninėms mažumoms priklausančių bedarbių bendrojo ir profesinio išsilavinimo lygis paprastai mažesnis negu lietuvių.2.5 Neoficiali darbo rinka
Šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos Lietuvoje veikia vadinamoji neoficiali arba šešėlinė darbo rinka. Viena iš šios rinkos atsiradimo priežasčių – nelegalaus užimtumo augimas privačiame ūkio sektoriuje. Taip atsitiko todėl, kad ekonomikos restruktūrizavimo iššauktas neišvengiamas darbuotojų skaičiaus mažėjimas valstybiniame sektoriuje nebuvo kompensuojamas jų skaičiaus didėjimu privačiose ūkio struktūrose. Kita priežastis, skatinanti neoficalaus užimtumo egzistavimą, yra netobuli mokesčių ir verslo įstatymai, dažnai prieštaraujantys verslo logikai ir gamybos interesams. Padėtį blogina ir valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.
Nelegalus užimtumas didina realią darbo jėgos paklausą, užtikrina darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį ekonomiškai aktyviems gyventojams, o
joje atliekamas darbas yra dažnai visuomeniškai naudingas bei reikalingas. Iš kitos pusės, pagrindinis neigiamas nelegalaus užimtumo bruožas yra tas, kad valstybės biudžetas praranda nemažą dalį pajamų, nesurinkdamas šešėliniame sektoriuje mokesčių. Be to, nukenčia ir dirbantys šioje sferoje, nes neįgija oficialaus darbo stažo ir teisės į pilną senatvės pensiją. Nelegaliai užimti gyventojai gali registruotis darbo biržoje kaip oficialūs bedarbiai ir gauti bedarbio pašalpą, materialinę pagalbą arba įstatymo numatytas lengvatas ir tokiu būdu parazituoja visuomenės sąskaita.
Prie nelegaliai dirbančiųjų kategorijos priskiriami asmenys, kurie ddirba tik neoficialioje (šešėlinėje) darbo rinkoje ir nėra nesudarę darbo sutarties; taip pat legaliai dirbantys asmenys, kurių oficialus darbo užmokestis yra mažesnis už faktišką atlyginimą ir socialinio draudimo įmokos mokamos tik iš oficialaus darbo užmokesčio. Nelegaliai dirbančiais laikomi ir tokie užimtieji, kurie dirba legalioje ir nelegalioje darbo rinkose vienu ir tuo pačiu metu; taip pat prekybininkai ir smulkūs verslininkai, kurie užsiima nelegalia veikla ir nemoka mokesčių [11; p. 39-41].
3. Užimtumo politika ir jos realizavimas Lietuvoje3.1 Darbo rinkos politikos formavimas
Pertvarkant ūkį darbui rinkos ssąlygomis, gyventojų užimtumo srityje laikomasi nuostatos, kad nedarbas, kaip sudėtingas socialinis ekonominis reiškinys, yra neišvengiamas. Svarbu, kad jis netaptų ūkį griaunančiu, visuomenę destabilizuojančiu veiksniu. Todėl gyventojų užimtumo politikos strategija ir taktika buvo orientuota į žmonių socialinio saugumo užtikrinimą ir neigiamų ssocialinių pasekmių sušvelninimą darbo netekties atveju.
Pradiniame darbo rinkos raidos etape (1991-1995), atsižvelgiant į pereinamojo laikotarpio ypatumus, šalies ekonomines galimybes, darbo rinkos politikai buvo keliami tą laikotarpį atitinkantys uždaviniai:
1. sukurti darbo rinką reglamentuojančią įstatyminę bazę;
2. suformuoti reikalingas darbo rinkai reguliuoti valstybines institucijas bei užtikrinti efektyvią jų veiklą;
3. socialinės apsaugos priemonėmis švelninti priverstinio darbo netekimo neigiamas pasekmes;
4. teikti netekusiems darbo asmenims psichologinę, profesinę konsultaciją, tarpininkauti surandant naują darbo vietą, ypač tiems, kuriems dėl jų asmeninių ypatumų yra reikalinga speciali pagalba, įgyvendinti aktyvias darbo rinkos politikos priemones;
5. ekonominėmis ir administracinėmis priemonėmis riboti nemotyvuotą darbo vietų mažėjimą (darbuotojų atleidimą).
Įstatymine šios nuostatos baze buvo 1990 metais priimtas Lietuvos Respublikos Gyventojų užimtumo įstatymas (po 1996 metų pakeitimų – Bedarbių rėmimo įstatymas). Remiantis juo, buvo sudarytos ekonominės socialinės ir teisinės prielaidos llaisvai funkcionuoti darbo pasiūlai ir paklausai. Gyventojams užtikrinta teisė laisvai pasirinkti užimtumo sferą, rūšį, profesiją, darbo vietą, veiklos pobūdį, taip pat teisė savo noru nedirbti. Bedarbių rėmimo įstatyme numatytos teisinės užimtumo garantijos tam tikroms gyventojų grupėms – asmenims iki 18 metų, moterims (ir vienišiems tėvams), auginantiems vaikus iki 14 metų, asmenims, kuriems liko mažiau nei 5 metai iki pensijos, ką tik išleistiems iš įkalinimo įstaigos asmenims ir invalidams. Be to, numatyta nustatyti teisiškai įgyvendinamas kvotas šių kategorijų asmenims įdarbinti privačiame ssektoriuje.
Darbo rinkos politika įgyvendinama per aktyvias ir pasyvias priemones. Pasyvi darbo rinkos politikos priemonė – bedarbio pašalpa, kurios tikslas yra laikina materialinė pagalba asmenims, netekus darbo. Aktyvios darbo rinkos politikos uždaviniai – suteikti bedarbiams laikino užimtumo galimybes, sudaryti sąlygas įgyti būtinos darbinės patirties, padėti palaikyti esamą kvalifikaciją, ją patobulinti arba įgyti naują paklausią darbo rinkoje specialybę. Galutinis tikslas – padėti bedarbiams sugrįžti į darbinę sferą. Įgyvendinamos aktyvios priemonės yra šios:
• tarpininkavimas susirandant naują darbo vietą;
• profesinis mokymas;
• naujų darbo vietų steigimas socialiai remtiniems asmenims;
• bedarbių, norinčių susikurti darbo vietą savo verslo organizavimo pagrindu, rėmimas;
• viešųjų darbų organizavimas;
• Užimtumo fondo remiamų darbų organizavimas.
Darbo rinkos politikos priemonėms realizuoti yra suformuota valstybinė institucija – Lietuvos darbo birža, turinti 47 teritorines darbo biržas. Stambiausiose gyvenvietėse įsteigti teritorinių darbo biržų punktai. Veikia vieninga Lietuvos darbo biržos kompiuterinė sistema. Taikomi naujausi darbo su bedarbiais ir darbdaviais metodai.
Bedarbių profesiniam mokymui vykdyti įsteigta Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba, kuriai pavaldžios 6 teritorinės darbo rinkos mokymo tarnybos. Tarnybos reguliavimo sferoje yra 14 teritorinių darbo rinkos mokymo centrų bei 3 bendros su užsieniu mokymo įmonės, kuriose, taikant modulinį mokymą, netekę darbo asmenys, gali persikvalifikuoti ir įgyti apie 100 paklausių darbo rinkoje profesijų bei specialybių.
Svarbiausius gyventojų užimtumo klausimus nagrinėti ir spręsti siekiama trišalės partnerystės principu, koordinuojant vveiksmus tarp valstybės valdymo, darbdavių ir darbuotojų organizacijų. Visuose darbo rinkos valdymo lygiuose veikia trišalės patariamosios institucijos..
Vėliau (po 1995 m.), atsižvelgiant į darbo rinkos vystymosi situaciją, darbo rinkos politika buvo koreguojama, keičiami jos prioritetai. Darbo rinkos politikoje prioritetai teikiami nedarbo prevencijai, užimtumo rėmimui ir apsaugai. Reforma remiasi Lietuvos Respublikos Bedarbių rėmimo įstatymo pataisymų ir papildymų (1996 m.) pagrindinėmis nuostatomis, suteikiančiomis naujas bedarbių paramos galimybes.
Bedarbio statusas yra suteikiamas nedirbantiems asmenims nepriklausomai nuo jų darbo ir uždarbio netekimo priežasčių bei darbo pasiūlos. Tai leidžia nedirbantiems, taip pat ir žemės ūkio bendrovių nariams, turintiems iki 3 ha dydžio žemės sklypus, naudotis visomis užimtumo ir socialinėmis garantijomis. Bedarbio statuso apibrėžimas leidžia išvengti bedarbių apskaitos dviprasmiškumo ir netikslumų.
Darbo rinkos politikos akcentai nuo bedarbio pašalpos mokėjimo perkeliami į darbuotojų, kuriems gresia atleidimas, ir netekusių darbo asmenų užimtumo rėmimą. Kompensacinės priemonės bedarbystės atveju laipsniškai keičiamos aktyviomis darbo rinkos politikos priemonėmis, diferencijuojant jas pagal demografines socialines bedarbių grupes, siekiama didinti aktyvių priemonių apimtis bei efektyvumą.
Siekiant darbo pasiūlos ir paklausos subalansavimo, ypatingas vaidmuo tenka profesiniam mokymui. Tuo tikslu didinamos bedarbių, užsiregistravusių teritorinėse darbo biržose, profesinio mokymo apimtis bei kokybė. Naujos Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatos leidžia pratęsti profesinio mokymo laiką bei padidinti mokymosi laikotarpiu teikiamą mokymo pašalpą, o jos nnegaunantiems – mokėti minimalios bedarbio pašalpos dydžio mokymo pašalpą. Šiomis priemonėmis siekiama skatinti bedarbius kelti savo kvalifikaciją, įgyti naują, paklausią darbo rinkoje specialybę ir tuo būdu greičiau sugrįžti į profesinę veiklą.
Siekiant reglamentuoti profesinio mokymo, tame tarpe ir darbo rinkos profesinio mokymo organizavimą, didinti jo efektyvumą ir kokybę, 1997 metais buvo priimtas Profesinio mokymo įstatymas, nustatantis profesinio mokymo sistemos sandarą bei valdymą, grindžiamą valstybės valdymo institucijų ir socialinių partnerių bendradarbiavimu.
1996 metais buvo pradėta taikyti nauja aktyvios darbo rinkos politikos priemonė – Užimtumo fondo remiami darbai. Šie darbai yra viena esminių rėmimo programų bedarbiams, neturintiems reikiamo socialinio draudimo stažo bedarbio pašalpai gauti, taip pat ilgalaikiams bei pradedantiems darbinę veiklą bedarbiams. Remiamų darbų tikslas – sudaryti galimybes įgyti pirminius darbo įgūdžius arba juos tobulinti betarpiškai darbo vietoje. Darbdaviai skatinami organizuoti remiamus darbus ir įdarbinti į juos darbo biržų siunčiamus bedarbius, iš Užimtumo fondo padengiant jiems kas mėnesį minimalios mėnesinės algos ir nuo šios sumos apskaičiuotų socialinio draudimo įmokų išlaidas.
1998 metų pradžioje LR Vyriausybė patvirtino naują Viešųjų darbų atlikimo tvarką. Jos tikslas – sudaryti palankesnes teisines ir organizacines prielaidas plėsti viešuosius darbus, kurie yra svarbi bedarbių laikino užimtumo priemonė. Naująja tvarka yra išplečiamas galinčių dirbti viešuosius darbus asmenų kontingentas. Be bedarbių juose gali dalyvauti
ir kiti nustatyta tvarka valstybinėse darbo biržose užsiregistravę asmenys. Kita nauja nuostata – išplečiama viešųjų darbų taikymo sfera, neribojant jų vien nesudėtingais, specialaus pasirengimo nereikalaujančiais darbais. Viešuosius darbus galima organizuoti visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos ir pavaldumo, jei šie darbai prisidės prie vietinės infrastruktūros palaikymo ir vystymo. Naująja tvarka taip pat išplėsta dalyvavimo viešuosiuose darbuose trukmė nuo 2 iki 6 mėnesių.
Siekiant gerinti bedarbių aptarnavimą, 1997 metais, padedant Vokietijos Federacinės Respublikos Darbo ir Socialinių reikalų ministerijai, VVilniaus darbo biržoje buvo įsteigtas pirmasis Baltijos šalyse automatizuotas savarankiškos darbo vietų paieškos centras (SIP). 1998 metų pradžioje Lietuvoj.e jau veikė 6 tokie centrai. Toliau steigiami informavimo bei konsultavimo kabinetai. Tokių centrų ir kabinetų paslaugomis naudojasi ir darbdaviai, ir ieškantys darbo asmenys. Informavimo srityje įgyvendintas atvirumo principas. Darbdaviai įgyja galimybę pasirinkti tinkamos kvalifikacijos darbuotojus per trumpiausią laiką, darbo biržos – pritraukti aukštos kvalifikacijos darbo jėgą, ieškantys darbo – žymiai greičiau įsidarbinti.3.2 Pasyvi darbo rinkos politika
Pasyvi darbo rinkos politika realizuojama diegiant bedarbio ppašalpos sistemą, kuri užtikrina dalinį pajamų kompensavimą asmenims, netekus darbo ir pajamų. Teisė į bedarbio pašalpą, pašalpos skyrimo, mokėjimo sąlygos, jos dydis yra apibrėžti Bedarbių rėmimo įstatyme. Teisė į bedarbio pašalpą siejama su tam tikru valstybinio socialinio draudimo stažu. Pašalpos ddydis taip pat priklauso nuo bedarbio valstybinio socialinio draudimo stažo bei darbo netekimo priežasčių. Taip yra susiejamos mokėtos įmokos ir išmokos ir užtikrinamas socialiai teisingas bedarbių materialinis rėmimas.
Atsižvelgiant į ribotas šalies ekonomines galimybes, bedarbio pašalpos dydis yra ribojamas. Minimali pašalpa lygi Vyriausybės patvirtintoms remiamoms pajamoms (135 Lt), maksimali – 2 minimaliems gyvenimo lygiams (250 Lt). Su kai kuriomis išimtimis pašalpos mokėjimo trukmė ribojama iki 6 mėnesių per 12 mėnesių laikotarpį.3.3 Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programa
Pagrindinis strateginis užimtumo dokumentas yra Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programa [8], kurią parengė darbo grupė, vadovaujama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistų. Vyriausybė programą patvirtino 2001 m. gegužės mėn. Programos struktūra atitinka Europos užimtumo krypčių pateiktą „keturių ramsčių“ struktūrą, joje nurodyti šie ppagrindiniai strateginiai tikslai:
• įveikti neigiamus struktūrinių ūkio reformų ir išorinių veiksnių poveikio užimtumui bei darbo rinkai padarinius;
• didinti užimtumą, mažinti nedarbą ir atkurti darbo rinkos pusiausvyrą;
• pasirengti dalyvauti ES užimtumo politikos koordinavimo procese.
Kalbant konkrečiau, programa siekia pažaboti nedarbo augimą ir vėliau sumažinti oficialųjį nedarbą iki 7–8 proc. Numatoma, kad per programos įgyvendinimo laikotarpį verslo plėtros ir investicijų skatinimo priemonėmis bus sukurta 110–120 tūkst. naujų darbo vietų. Ateities tikslas – padidinti užimtumo lygį tiek, kad jis pasiektų ES valstybių narių vidutinį, ir siekti visiško uužimtumo.
Programoje numatytos penkios svarbiausios nedarbo mažinimo politikos įgyvendinimo kryptys: darbo vietų kūrimo sistemos plėtojimas; užimtumo rėmimo tobulinimas; gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas; lygių galimybių darbo rinkoje didinimas bei užimtumo politikos integralumo didinimas.
Gyventojų užimtumo didinimas dėl Lietuvos gyventojų gerovės ir saugumo, politinio, socialinio ir ekonominio stabilumo – vienas iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginių prioritetų.3.4 Darbo rinkos politikos finansavimas
Aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, bedarbio pašalpos bei darbo rinkos institucijų – Lietuvos darbo biržos ir Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos – veiklą finansuoja Užimtumo fondas, Valstybinio socialinio draudimo fondo dalis, kurio tvarkytojas yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Šio fondo lėšas sudaro darbdaviams privalomos draudimo nuo nedarbo įmokos, kurios surenkamos į Valstybinio socialinio draudimo fondą, o iš Vyriausybės nustatyta tvarka pervedamos į Užimtumo fondą. Lietuvos Respublikos Seimui tvirtinant Valstybinio socialinio draudimo fondo metinį biudžetą, priklausomai nuo padėties darbo rinkoje nustatomi atskaitymai į Užimtumo fondą (procentais) – apie 1,5 procento patvirtinto draudėjų bendrojo valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo.
1995–2000 metais darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti skirtos lėšos padidėjo nuo 0,29 iki 0,36 procento bendrojo vidaus produkto. Užimtumo fondo struktūroje didžiausia dalis tenka pasyviai priemonei (bedarbio pašalpoms) – apie 40-50 proc. (2000 metais – 50,7 proc.), aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti skiriama 30–37 procentai šių lėšų ((2000 metais – 24,6 proc.) bei 23-28 proc. – darbo rinkos institucijoms išlaikyti (2000 metais – 22,8 proc.). Iš pateiktų duomenų galima spręsti, kad darbo rinkos politika per mažai finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, o savivaldybės menkiau finansuoja viešuosius darbus.3.5 Regioniniai užimtumo politikos aspektai
Regioninių darbo rinkos problemų sprendimas susijęs su dviem svarbiausiais dalykais. Vienas iš jų yra tas, kad vietiniai dalyviai (pvz., rajoninės darbo biržos, savivaldybės, socialiniai partneriai ir kt.) turi pakankamai lanksčiai įvertinti savo regiono specifiką, laikydamiesi nacionalinės politikos prioritetų. Tačiau kartu būtina užtikrinti, kad ištekliai regionams būtų skirstomi reikiamai atsižvelgiant į nevienodus jų poreikius. Tai pasakytina ne tik apie Lietuvos darbo biržos (LDB) veiklą, bet ir apie kitų sričių Vyriausybės politiką, veikiančią regioninę plėtrą.
1999 m. penkiose vietose (Alytaus, Lazdijų, Marijampolės ir Varėnos rajonuose bei Druskininkuose) buvo įgyvendintas ES PHARE projektas Vietinių užimtumo iniciatyvų plėtra trišaliu pagrindu. Jį įgyvendino LDB teritoriniai skyriai kartu su kitais vietos socialiniais ekonominiais partneriais. Ministerijų, darbo biržų, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų atstovai buvo mokomi administruoti PHARE paramą ir supažindinami su ES struktūrine politika. Šis PHARE projektas parodė, kad norint spręsti užimtumo problemas vietos lygmeniu, būtinas vietos ir valstybinių institucijų, darbdavių, profesinių sąjungų, pilietinių organizacijų ir vietos bendruomenės bendradarbiavimas. Įgyvendinant projektą PHARE lėšomis įįkurta 50 naujų darbo vietų.
2001 metais buvo įgyvendinti eksperimentiniai vietinių užimtumo iniciatyvų projektai, kuriems finansuoti buvo panaudota 1,5 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų. Tam tikrus kriterijus tenkinantiems darbo vietų kūrimo projektams buvo skiriamos valstybės subsidijos. Siekta užtikrinti, kad skirstant užimtumo politikos išteklius regionams būtų atsižvelgta į skirtingas darbo rinkos problemas. Pavyzdžiui, LDB lėšų skirstymas rajonų darbo biržoms iš dalies grindžiamas regiono nedarbo lygiu.
Dabar susirūpinta, kad sprendimai dėl užimtumo klausimų priimami pernelyg centralizuotai ir stinga vietinės iniciatyvos, nors ir yra nustatyta rajoninio lygmens konsultavimosi su socialiniais partneriais tvarka. Be to, nevisiškai išnaudojamos savivaldybių, kaip LDB partnerių, galimybės spręsti užimtumo klausimus vietos bendruomenės mastu. Priežastys iš dalies gali būti susijusios su ribotais socialinių partnerių ir kitų vietos viešojo administravimo struktūrų gebėjimais veiksmingai prisidėti prie konsultavimosi darbo rinkos klausimais.
Apibendrinant, galima pabrėžti, kad anksčiau efektyvią regioninę užimtumo politiką rengti trukdė tai, kad:
• LDB, kaip ir jos partneriai, neturėjo efektyvios regionų valdymo struktūros;
• nebuvo bendros nacionalinės regionų socialinės ekonominės plėtros strategijos.
Šios problemos sprendžiamos reformuojant LDB ir kitų viešojo administravimo sričių vietos bei regionines struktūras ir rengiant Nacionalinės plėtros planą.3.6 Lietuvoje vykdomos užimtumo politikos analizė
Lietuvoje užimtumo klausimams valstybiniame lygyje skiriamas nepakankamas dėmesys. Priimami ekonominiai sprendimai dažniausiai nevertinami darbo rinkos požiūriu, neanalizuojamas jų poveikis gyventojų užimtumui. Gyventojų užimtumas
tiesiogiai priklauso nuo bendros ūkio situacijos, todėl darbo rinkos politika neturi būti tik vienos institucijos prerogatyva, nebent ta institucija yra valstybė. Todėl darbo rinkos politika turi būti formuojama ir vykdoma kiekvienoje vietoje, kur atsiranda darbo santykiai, t.y. glaudžiai integruota į šalies socialinio ir ekonominio vystymo politiką. Europos šalyse jau seniai darbo rinkos politika traktuojama, kaip neatskiriama šalies ūkio vystymo dalis.
Formuojant ir įgyvendinant užimtumo politiką, Lietuvoje pastebimas nepakankamas bendradarbiavimas tarp ministerijų (taip pat ir tarp jų žinioje esančių regioninių institucijų padalinių). SSvarbiausiosios valstybės valdymo ir savivaldybių institucijos, kurių veikla daro vienokią ar kitokią įtaką gyventojų užimtumui ir darbo rinkai, mažai derina savo veiklą, tai trukdo įvairiuose valstybės valdymo lygiuose laiku priimti reikiamus, gerai apgalvotus su užimtumu susijusius sprendimus. Tokiu būdu užimtumo politika tampa nepakankamai koordinuota ir nevieninga.
Užimtumo politika yra sudėtinė ekonominės politikos dalis. Daugelis sektorinių politikos sričių – pramonės, mokesčių, agrarinė, švietimo ir kitos – turi tiesioginę įtaką gyventojų užimtumui. Tačiau akivaizdu, kad nei viena ministerija, tame tarpe ir Socialinės apsaugos iir darbo, negali vien tik savo kompetencijos ribose vykdomomis politikos priemonėmis įgyvendinti užimtumo politikos ir pasiekti užimtumo didinimo tikslų, nes gyventojų užimtumas priklauso nuo daugelio veiksnių.
Integruota užimtumo politika yra viena aktualiausių problemų Europos Sąjungoje. Nuo 1997 metų ES šalys sutarė kkoordinuoti savo užimtumo politikas. Kiekvienais metais Europos Komisija tvirtina “Užimtumo Kryptis”, o ES šalys transformuoja šias strategines kryptis į konkrečias priemones, rengdamos nacionalinius veiksmų planus. Tokiu būdu, politikos integravimo užimtumo srityje įgyvendinimas Lietuvoje yra susijęs ne tik su vidaus politika, bet ir su integracijos į ES procesu.
Kita vertus, dar palyginti daug sprendimų, darančių įtaką užimtumui, priima aukščiausiosios valstybės valdymo institucijos. Neapibrėžtos apskričių viršininkų funkcijos, susijusios su regioninės užimtumo politikos formavimu ir įgyvendinimo organizavimu. Prie užimtumo klausimų sprendimo vietos bendruomenėje daugiau galėtų prisidėti vietos savivaldos institucijos. Užimtumo ir darbo rinkos problemų sprendime aktyviau turėtų dalyvauti socialiniai partneriai, vyriausybinės organizacijos. Veikiančios trišalės institucijos šiuo metu nėra pakankamai veiksmingos.
ES šalių patirtis rodo, kad veiksminga užimtumo politika labai priklauso nuo vietos lygmens valdymo sstruktūrų veiklos. Lietuvoje tai būtų seniūnijų ir savivaldybių lygmuo. Savivaldybės yra įtraukiamos į užimtumo politikos priemonių realizavimą, pirma per santykius su teritorinėmis darbo biržomis ir, antra, kaip savarankiškai plėtojančios užimtumą skatinančias priemones. Bet praktika rodo, kad savivaldybių veikla, susijusi su gyventojų užimtumu, nėra tinkamai organizuota ir susisteminta.
Išvados
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir nutrūkus ekonominiams saitams su Rytais, prasidėjo dramatiškas visų ūkio rodiklių kritimas: sumažėjo BVP, gamybos apimtys ir užimtumo lygis, atsirado nedarbo problema. Ūkio pertvarkymas į rinkos ekonomiką sudarė sąlygas ūkio sstabilizavimui. Gyventojų užimtumo didinimas dėl Lietuvos gyventojų gerovės ir saugumo, politinio, socialinio ir ekonominio stabilumo tapo vienas iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginių prioritetų.
Užimtumo pokyčius atkūrus šalies nepriklausomybę galėtų apibūdinti bendro užimtųjų gyventojų skaičiaus nuolatinis mažėjimas; 1995-2000 užimtųjų skaičius sumažėjo 114 tūkst. O 2000 m. Lietuvos užimtumo lygis (60 proc.) buvo kiek mažesnis už ES vidurkį .- 63 procentus. Pereinamuoju laikotarpiu įvyko žymūs užimtumo pagal sektorius pokyčiai. Užimtumas žemės ūkyje 1991-1994 metais padidėjo nuo 18 iki 23 proc., paslaugų sferoje – nuo 43 iki 48 proc. Tuo tarpu užimtumas pramonėje sumažėjo. Vėliau šie pokyčių tempai sulėtėjo ir 2000 m. žemės ūkiui jau teko tik 18 proc., paslaugų sferai 55 proc. ir pramonei 27 proc. užimtųjų.
Lietuvai būdingas ir padidėjęs užimtumo lygis privačiame sektoriuje bei sumažėjęs valstybiniame. Užimtųjų skaičius privačiame sektoriuje 1991-2001 m. padidėjo daugiau nei du kartus (nuo 30 proc. iki 70,1 proc.). Užimtumas įvairiuose Lietuvos regionuose skyrėsi nedaug ir svyravo nuo 64 proc. Vilniuje iki 62 proc. Kaune (išskyrus Alytų, kur užimtumo lygis – 56 proc.).
Aukštas nedarbo lygis yra viena iš svarbiausių makroekonominių Lietuvos problemų. Nedarbo lygis, 1995 metais padidėjęs net iki 17,1 proc., palaipsniui krito iki 13,3 proc. 1998 m. Vėliau vėl buvo pastebimas tolygus nedarbo lygio augimas. LLietuvoje egzistuoja labai didelis jaunimo ir ilgalaikis nedarbas. 2000 m. jaunimo nedarbas siekė 29 proc.; o 52 proc. visų Lietuvos bedarbių neturėjo darbo ilgiau nei metus. Šalia oficialios darbo rinkos Lietuvoje veikia ir neoficiali darbo rinka, kurios atsiradimas buvo paskatintas staigiu darbo vietų mažėjimu valstybiniame sektoriuje bei netobulų mokesčių ir verslo įstatymų sukūrimu.
Lietuvoje vykdoma užimtumo politika yra orientuota į žmonių socialinio saugumo užtikrinimą ir neigiamų pasekmių sušvelninimą darbo netekties atveju. Aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms vykdyti buvo įsteigta Lietuvos darbo birža, kuri padės siekti tokių uždavinių kaip tarpininkavimas surandant darbo vietą; profesinis mokymas bei kt. Pasyvi darbo rinkos politika realizuojama per bedarbio pašalpos sistemą, kuri yra reglamentuojama Bedarbių rėmimo įstatyme.
Vyriausybė akcentavo užimtumo, kaip vieno iš savo strateginių prioritetų, skatinimą ir patvirtino nacionalinę Užimtumo didinimo 2001–2004 metų programą. Tai buvo labai svarbus žingsnis artinant Lietuvos užimtumo ir darbo rinkos politiką prie ES užimtumo politikos struktūros bei tikslų.
1995 – 2000 metais darbo rinkos priemonių finansavimas padidėjo nuo 0,26 iki 0,36 procento bendrojo vidaus produkto. Apie 40-50 proc. šių lėšų yra skiriama pasyvioms darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti. Nepaisant to, darbo rinkos politika yra per mažai finansuojama iš Lietuvos Respublikos biudžeto. Be to, šiuo metu susirūpinta, kad sprendimai dėl užimtumo kklausimų priimami pernelyg centralizuotai ir nėra visiškai išnaudojamos savivaldybių galimybės spręsti užimtumo klausimus vietiniame lygmenyje.
Formuojant ir įgyvendinant Lietuvos užimtumo politiką, ji turi tapti ne vien Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reikalu, o nacionaline problema, kuriai atitinkamas dėmesys būtų skiriamas visuose valdymo lygmenyse ir visose institucijose, priimančiose ūkio plėtros sprendimus. Užimtumo politikai teks lemiamas vaidmuo remiant subalansuotą makroekonominę politiką ir plačių ekonominių reformų programą. Tai yra būtina siekiant užtikrinti Lietuvos konkurencingumą ir ekonominį socialinį progresą.
Literatūros sąrašas:
1. Balčiūnas N. Nedarbas Europoje, struktūriniai pokyčiai ir užimtumo didinimas// Ekonomika.- 2001, Nr. 54, p. 145-156.
2. Bendrasis Lietuvos užimtumo politikos prioritetų įvertinimas. 2002 m. vasario 12 d. Parengta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kartu su Europos Komisijos užimtumo ir socialinių reikalų generaliniu direktoratu.
3. Biliūnaitė L. Užimtumas ir darbo rinkos politika. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1998. Jungtinių Tautų vystymo programa, Socialinės politikos grupė, 1998.
4. Česynienė R. Darbo ekonomikos teoriniai pagrindai. Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius, 1996.
5. Darbo rinkos terminai ir sąvokos. Darbo ir socialinių tyrimų institutas, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Agora, Vilnius, 1998.
6. Gruževskis B. Darbas – užimtumo struktūros kaita. Socialiniai. pokyčiai: Lietuva, 1990/1998. Garnelis, Vilnius, 2000.
7. Gruževskis B. Užimtumas. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1999. Jungtinių Tautų vystymo programa, Socialinės politikos grupė, 1999.
8. Lietuvos respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programa. Žin., 2001,
Nr. 40-1404.
9. Matiušaitytė R. Jaunimo padėtis Europos sąjungos darbo rinkoje // Ekonomika ir vadyba. – 2002, Nr. 2 (6), p. 45-53.
10. Motiekaitienė V. Gyventojų užimtumas. Žmogaus socialinė raida. Jungtinių Tautų vystymo programa, Socialinės politikos grupė. Homo Liber, Vilnius, 2001.
11. Navickas K., Paulavičius K. Darbo rinkos teorija ir valstybės politika. Vilnius, 1999.
12. Snieška V. ir kt. Makroekonomika. Kauno technologijos universitetas. Technologija, Kaunas, 2001.
13. Socialinis pranešimas 1997. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. AB “Puntukas”, Vilnius.
Internetiniai adresai:
14. Lietuvos Darbo birža: www.ldb.lt
15. Socialinė Ministerija: www.socmin.lt
16. Statistikos Departamentas: www.std.lt
