TARPTAUTINIO VERSLO ISTORIJA: AUGIMO TEMPAI, KONTROLĖS CENTRALIZACIJOS TENDENCIJOS, VIETINĖS VALDŽIOS REAKCIJA

T U R I N Y S

Į V A D A S …………………………3

1. TARPTAUTINIO VERSLO PLĖTROS PERIODIZACIJA………….4

1.1. K o m e r c i n ė s e r a…………………….4

1.2. E k s p a n s i j o s e r a……………………5

1.3. K o n c e s i j ų e r a……………………..5

1.4. N a c i o n a l i n i ų v a l s t y b i ų e r aa…………….6

1.5. G l o b a l i z a c i j o s e r a………………….7

2. SPARTUS TARPTAUTINIO VERSLO SĄVOKOS KITIMAS………..8

3. PREKYBOS AUGIMO TEMPAI…………………10

4. KONTROLĖS CENTRALIZACIJOS TENDENCIJOS………..12

4.1. Sertifikavimo strategija Europoje……………….15

5. VYRIAUSYBĖS EKONOMINĖS POLITIKOS REGULIAVIMAS…….16

5.1. Užsienio prekybos apribojimai……………….19

6. LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBA………………..21

I Š V A D O S…………………………26

L I T E R A T Ū R A…………………………28

Į V A D A S

Tarptautinis verslas jau 20 amžiaus pabaigoje tapo dabartinės civilizacijos fenomenu, be kurio savo verslo neįsivaizduoja dauguma užsienio ir mmūsų šalies verslininkų. Norint nuodugniai išanalizuoti tarptautinio verslo sąvoką, reikia įsigilinti į jo turinį.

Į tarptautinį verslą įeina komerciniai veiksmai, išeinantys už nacionalinių sienų. Ši sąvoka apima tarptautinį prekių, paslaugų, darbo jėgos ir technologijos judėjimą: importą ir eksportą; tarpvalstybinius prekybinius susitarimus ddėl intelektinių teisių (patentų, prekybos ženklų, know-how, kopijavimo); licencijų išdavimą ir frančizę; investavimą į fizinį ir finansinį turtą užsienio šalyse; susitarimus su gamintojais dėl jų prekių realizavimo užsienio rinkoje arba reeksportavimo į dar kitas užsienio šalis; pirkimą ir pardavimą užsienio šalyse; prekybos centrų ir tiekimo sistemos įkūrimą užsienio šalyse; importavimą iš vienos užsienio šalies į kitą vietiniam pardavimui.

Taigi, mainai naudingi visoms besivystančioms šalims, kitaip jie laisva valia nevyktų. Mažoms šalims užsienio prekyba vienintelis būdas ekonomiškai neatsilikti nuo didžiųjų, o dažniausiai – tai tiesiog būdas, garantuojantis jų egzistenciją. Nors tarptautinė prekyba naudinga visoms šalims, pasaulis išbandė įvairiausius būdus, kaip ją reguliuoti ir riboti. Bet vėl gi, bet koks ribojimas galų gale virsta žala visuomenei.

Ar esamos rinkos ekonomikos sąlygomis reikalingas šalies vvyriausybės ekonominės politikos reguliavimas? Tai vienas pagrindinių vyriausybės uždavinių, siekiant užtikrinti šalies ekonomikos stabilumą ir normalų rinkos ekonomikos veikimą tiek šalies viduje, tiek ir už jos ribų..

Šiomis dienomis didesnė Lietuvos didžiųjų įmonių dalis veikia tarptautiniu mastu. Esminių tarptautinio verslo principų žinojimas tampa vertingas kiekvienos kompanijos vadovui bei dirbantiesiems, nes įmonės veikla susijusi su tiekėjais, klientais, rangovais ir licencijomis ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalyse.

Taigi, šio darbo tikslas apžvelgti tarptautinio verslo istorija, tarptautinės ekonomikos reguliavimo ypatumus, ribojimus, kontrolę iir t.t. Visos pagrindinės priemonės bei koncepcijos, apibrėžiančios vidaus (vietinį) verslą, tinka ir tarptautinio verslo apibrėžimui.

Paminėtina, jog dažnai, analizuodama tarptautinio verslo veiklą, šiame darbe vartoju užsienyje įteisintą „kompanijos“ terminą, o ne Lietuvoje įprastus terminus „bendrovė“, „įmonė“ ir pan., kadangi pastarieji nėra tiesioginis tarptautinių kompanijų, veikiančių globalinėje rinkoje, atitikmuo.

1. TARPTAUTINIO VERSLO PLĖTROS PERIODIZACIJA

Norint geriau suvokti dabartinę situaciją tarptautiniame versle, reikia įvertinti jo raidą. Tarptautinio verslo ekonomikos raida apima penkis pagrindinius laikotarpius:

a) KOMERCINĖ ERA (1500-1850 metai);

b) EKSPANSIJOS ERA (1850- 1914 metai);

c) KONCESIJŲ ERA (1914-1945 metai);

d) NACIONALINIŲ VALSTYBIŲ ERA (1945-1970 metai);

e) GLOBALIZACIJOS ERA(1970 metai – iki dabar).

1.1. K o m e r c i n ė s e r a

Ši era prasideda didžiaisiais geografiniais atradimais, kai iš esmės Europos šalys pradėjo ieškoti būdų, keliaujant jūromis, kuo pelningiau parduoti savo prekes ir paslaugas. Nors būtų galima diskutuoti dėl tikslios tarptautinio verslo užuomazgų pradžios iki komercinės eros, tačiau realiai prekyba tarp šalių iki šios eros nevyko, kadangi pasiekti kitas šalis, o tuo labiau su prekėmis, iki šio laikotarpio buvo gana keblu. Prasidėjusi komercinė era Europos šalių pramonei buvo galingas žingsnis į priekį: vystėsi laivų statyba, metalų apdirbimo pramonė, užjūrio žaliavų pramonė. Visa tai lydėjo vadinamosios “verslo paslaugos”(prekybinių investicijų finansavimas ir draudimas), “infrastruktūros” (sandėliavimo, tarnsporto paslaugos) ir pan.

Tarptautiniam verslui ššioje eroje būdingi du bruožai:

1. didelė šalių tarpusavio santykių įtaka, galimybės efektyviam įvairių šalių tarpusavio verslui;

2. pagalba, kurią valstybė teikia konkrečių įmonių verslui, siekdama padėti šioms įmonėms veikti tarptautinėje rinkoje.

Komercinės eros reikšmė tarptautiniam verslui pasireiškė tuo, kad ji pirmąkart padėjo išryškinti šiuos aktualius tarptautinio verslo vadybos aspektus:

a) numatyti ekonominę prasmę, perkeliant riziką ir verslo veiklą už šalies ribų, iš anksto apskaičiuoti būsimą pelną ar nuostolį;

b) išryškinti veiksnius, nuo kurių priklauso tokių sprendimų priėmimas;

c) numatyti, kokią įtaką konkrečiam verslui turi valstybės politika, ir ar galima iš valstybės tikėtis finansinės ar kt. Paramos;

d) atskleisti priemones ir būdus, užtikrinančius ilgalaikes, saugias verslo operacijas, atliekamas už šalies ribų.

1.2. E k s p a n s i j o s e r a

Šiuo laikotarpiu vyksta imperijų kolonijiniai struktūriniai pokyčiai (JAV – pramoninė revoliucija), paskatinę šalis pradėti užsiimti pigių žaliavų išgavimu ir ūkininkavimu kolonijiniuose rajonuose.

Tarptautiniam verslui ekspansijos eroje būdingi keturi bruožai:

1. stiprėja kolonijų įtaka Europos pramonės vystymuisi;

2. didėja kolonijinio valdymo vaidmuo, jų saugojimas nuo išorinės grėsmės ir šio režimo išlaikymas reikalauja suderintų valdžios veiksmų kolonijų teritorijose;

3. nevienodi Europos šalių vystymosi tempai, skirtingas išsilavinimo lygis lėmė šalių pasiskirstymą į šalis gamintojas ir šalis rinkas;

4. nesutarimai tarp šalių eksportuotojų skatina šalių prekybinius karus.

Ekspansijos eros reikšmė. Tarptautinio verslo raida išryškina svarbiausius vystymosi motyvus:

a) panaudoti efektyviausius išteklius (žaliavų, gamtinius, energijos);

b) išplėsti ppaslaugų ir prekių realizacijos rinkas;

c) pasitelkti laisvus finansinius išteklius;

d) panaudoti palankius vietinius įstatymus (mokesčius, muitus ir pan.).

1.3. K o n c e s i j ų e r a

Istoriniam laikotarpiui tarp dviejų karų būdingos šios dvi pagrindinės ypatybės:

1. kompanijos-koncesijos tapo autonominėmis ekonominėmis valstybėmis, vykdančiomis gamybos, prekybos, lavinimo medicinos ir policijos funkcijas ne tik savo darbininkams, bet ir gyventojams, priklausantiems jų koncesijų rajonams;

2. susidarė vietinių vadybininkų sluoksnis, vadybininkai rengiami pačiose kompanijose, formuojasi nacionalinė kolonijinių tautų savimonė.

Koncesijų eros reikšmė tarptautiniam verslui gali būti apibrėžiama dviem aspektais:

a) kolonijinės ir pusiau kolonijinės šalys pradeda užimti tam tikrą vietą ekonomikoje, o antrasis karas suteikia tam daugiau galimybių;

b) globalaus verslo užuomazgos, pasireiškusios per pasaulinės darbo rinkos internacionalizaciją, aštrėjančią konkurenciją pasaulio žaliavų rinkoje.

1.4. N a c i o n a l i n i ų v a l s t y b i ų e r a

Pasibaigus karų (Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo) laikotarpiui, šioje verslo vystymosi stadijoje, išryškėja trys aplinkybės:

1. koncesijų eros dėka susiformavo naujos valstybės, turinčios gana stiprią ekonominę bazę ir tam tikrą kadrų –technologinę struktūrą, kartu jos paveldėjo monokultūrinės produktų gamybos ir finansines problemas;

2. kolonijinės imperijos suskilo į daug savarankiškų tarptautinio verslo subjektų, kurių noro surasti naujų rinkų už šalies ribų įgyvendinimui audito ir konsultacinių paslaugų;

3. galingiausios amerikiečių kompanijos, išnaudodamos laikotarpio pranašumus, susirado

kelių ir būdų multinacionaliniam verslui pradėti, tai yra naujai tarptautinio verslo pakopai, taip sudarydamos sąlygas konkurencinei kovai kapitalo, technologijų, darbo jėgos, informacijos rinkoje tarptautiniu, regioniniu ir šalies mastu.

Nacionalinių valstybių eros reikšmę tarptautiniam verslui galima būtų atskleisti dviem pagrindiniais aspektais:

a) tarptautinio verslo vystymasis multinacionališkumo kryptimi parengė tarptautinį verslą perėjimui į globalizacijos pakopą, į tarptautinių kompanijų sąrašus įsitraukia ir besivystančių šalių, skirtingų ekonominio išsivystymo pakopų įmonės;

b) siekiant tarptautinės verslo veiklos efektyvumo, įsikūrė multinacionalinio aptarnavimo tinklai, pagrįsti globalia kompiuterizacija; į juos įėjo bankai, reklaminės agentūros, kkonsultacinės firmos, universitetai, sveikatos apsaugos įstaigos ir pan.

Tarptautinio verslo šiame etape reikšmė:

1. į tarptautinį verslą įžengia vis daugiau naujų besivystančių šalių, kurioms tenka taikytis su jau susiformavusiais anksčiau pradėjusių veikti tarptautiniu mastu anglų, olandų ar prancūzų vadybos modeliais ir priimti juos kaip tarptautinio verslo modelio standartus;

2. išryškėja buvusios kolonijos komplekso išraiška, kai kolonijos tampa nepriklausomomis valstybėmis, o vietinė valdžia, vietiniai vadybininkai griežtai stengiasi parodyti buvusiems vadovams, kad jų vadovavimo laikas jau baigėsi;

3. atskleistos dvi vadybos tiesos, išryškinančios naujos vadybos poreikį: a) tiek kolonijinės vvalstybės, tiek metropolijos pradėjo siekti abipusės ekonominės naudos; b) verslininkai ir vadybininkai pradėjo skirti adekvatų dėmesį vietinei kultūrai ir nacionalinio elgesio stereotipams, kas suteikė galimybių daryti verslą dar efektyvesnį.

1.5. G l o b a l i z a c i jj o s e r a

Technologinė revoliucija šalyse skatino įvairias permainas:

1. ekonomikos, politinės ir socialinės permainos; kompiuterizacija ir telekomunikacijų išsivystymas pakeitė tradicines technologijas, dėl kurių išryškėja ypač didelis skirtumas tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių;

2. žlugus komunizmui, į laisvąją rinką išėjus buvusioms socialistinėms šalims, nebeliko uždarų tarptautiniam verslui teritorinių zonų.

Tačiau globalizacijos era pasaulio šalis palietė nevienodai. Tokios išsivysčiusios šalys kaip JAV, Japonija, Vokietija ir kt. į globalų verslą įsitraukė vienos iš pirmųjų, taigi ir pradėjo diktuoti sąlygas vėliau į šį verslą įsitraukiančioms šalims, kurios ne visuomet pajėgios konkuruoti su stipriausiomis ekonomiškai šalimis. Tuo tarpu tokios šalys kaip Kinija, Tailandas ir kt. tik vėliau pradeda globalią prekybą prekėmis ir paslaugomis, ir tai tik tomis, kurių pigiau negali pasiūlyti, pvz., JAV (kad ir dėl ppigios darbo jėgos).

Globalizacijos eros reikšmė apibrėžiama gana sudėtingai:

a) šalys gali naudotis visomis gerovėmis, nepatirdamos finansinių, žmogiškųjų, darbo, kapitalo bei kt. išteklių, galimybių trūkumo;

b) šalys tampa priklausomomis nuo pasaulinės rinkos būklės – naudojantis integracijos gerove, tenka ir šio proceso rizika ( ekonominė kaimyninių ir kt. šalių krizė paveikia ir kitas šalis).

Globalizacijos era atvėrė naujų galimybių verslui, tačiau daugiausia laimėjo tos šalys ir tų šalių verslininkai, kurie pirmieji tas galimybes pamatė ir jomis pasinaudojo. Lietuva tuo tarpu turi tik prisiderinti prie globalaus verslo kitų ššalių valstybių diktuojamų sąlygų.

Šių erų išskyrimas tarptautinio verslo raidos istorijoje padeda geriau suvokti dabartinę situaciją tarptautinėje rinkoje, jos susiformavimo prielaidas.

2. SPARTUS TARPTAUTINIO VERSLO SĄVOKOS KITIMAS

Laikui bėgant tarptautinio verslo samprata kinta. Kodėl? Ką šiandien reiškia globalus, multinacionalinis, tarptautinis ir tarpnacionalinis verslas?

Kadangi tarptautinis verslas – gana nauja ir ypač dinamiška disciplina, tenka susidurti su gana daug jo apibrėžimų. Vieni, norėdami apibrėžti verslą, apimantį plačias tarptautines operacijas, žodžius pasaulio ir globalinis verslas vartoja, kaitaliodami su terminu multinacionalinis.

Užsienio autoriai vartoja įvairias sąvokas. T.W.Dunfee, J.R.Bellace (1987), taip pat M.T.Skully (1988) vartoja multinacionalinės korporacijos (angl. k. Multinational coporation) sąvoką. R.Grosse, D.Kujawa (1988) vartoja sąvoką transnacionalinė įmonė (angl.k. transnational enterprise).

Kiti globalią įmonę apibūdina kaip įmonę, kuri siekia standartizuoti operacijas visose funkcinėse srityse, bet patenkina ir nacionalinės rinkos poreikius. Taigi globali įmonė siekia:

1) turėti pasaulinio masto padėtį savo rinkoje;

2) standartizuoti operacijas tarptautiniu mastu vienoje ar keliose įmonės funkcinėse srityse;

3) integruoti savo operacijas pasauliniu mastu.

Kai kurie autoriai tikina, kad globaliai įmonei būtinos visos trys ypatybės, norint valdyti ir kontroliuoti pasaulinio masto nuosavybę. Šios nuomonės kritikai teigia, kad nė vienai globaliai įmonei nebūdingos šios ypatybės. Jomis remiantis, galima apibūdinti globalią įmonę ir šiomis jai būdingomis savybėmis:

1) Globali įmonė – tai įmonė, kuri ieško ir tiria bei veikia pasauliniu mastu:

a. Rinkos galimybes;

b. Konkurentų grėsmę;

c. Produkcijos, žaliavų ir finansavimo ššaltinių;

d. Personalo.

Kitais žodžiais tariant, ji turi globalią viziją.

2) Globali įmonė – tai įmonė, kuri ieško būdų, kaip išlaikyti savo pozicijas svarbiausiose rinkos.

3) Globali įmonė – tai įmonė, kuri ieško įvairių rinkų panašumų, o ne skirtumų ir atitinkamai bando pateikti šiose rinkose standartizuotą produktą.

Taigi, tie autoriai, kurie sąvoką globalus apibrėžia išvardytomis globaliam verslui būdingomis savybėmis, multinacionalinę kompaniją apibūdina kaip kompaniją, valdančią didelio masto operacijas užsienyje, kompaniją, kuriai belieka savo produktus ir jų marketingo strategiją pritaikyti vietinei rinkai. Mokslininkai siūlo šiai sampratai išreikšti vartoti sinonimus multivietinė ( angl. k. multidomestic) arba multilokatinė (angl.k multilocal) korporacija , kurie, anot jų, tiksliai išreiškia multinacionalinės įmonės arba transnacionalinės kompanijos esmę.

Nepaisant to, JAV ir kitose labiausiai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse vartojama sąvoka transnacionalinė įmonė vietoje multinacionalinė, apibūdinant įmonę, kuri užsiima verslu daugiau nei vienos šalies teritorijoje.

Multinacionalinė kompanija – tai tarptautinės įmonės forma, kuriai būdingas įmonių tinklas, susidedantis iš pagrindinės kompanijos vienoje šalyje ir padalinių kitose šalyse, kuris pasižymi bendra veiklos strategija, remiasi bendrais ištekliais, informacijos sistemomis bei kompanijos ženklu.

3. PREKYBOS AUGIMO TEMPAI

Nors bet kurio verslo egzistavimo pagrindas yra finansinės naudos siekimas, tai nėra vienareikšmis motyvas plėtojant verslą už konkrečios šalies ribų. Atsakant į šį klausimą, galima būtų išskirti penkias jėgas, verčiančias tarptautines įmones keistis:

1. Politinės jėgos. Globalios visuomenės tendencijos, ssąlygojančios unifikaciją ir socializaciją. Tai privilegijuotos prekybos sutartys, tokios kaip Šiaurės Amerikos Laisvos Prekybos sutartis (NAFTA) ir Europos Sąjunga , sujungusi keletą šalių į vieną Europos rinką, VER (angl. k. Single European Market) ir sutikusi jų įmonėms reikšmingų verslo galimybių rinkoje. Du šios tendencijos aspektai skatina verslo operacijų globalizavimą; tai:

a) progresyvus prekybos ir užsienio investicijų barjerų apribojimų mažėjimas, skubiai atvėręs tarptautinėms įmonėms naujas rinkas tiek jų eksportui, tiek gamybos pradžiai šiose šalyse;

b) buvusių komunistinių šalių pramonės privatizavimas ir ekonominių galimybių globaliai konkurencijai suteikimas.

2. Technologinės jėgos. Kompiuterizacijos ir komunikacijų technologijos leidžia idėjoms ir informacijai lengviau pasiekti užsienio šalis, supažindinti jose esančius potencialius vartotojus su užsienio prekėmis ir paslaugomis. Reklama užsienio šalyse padeda sukurti globalią paklausą savo prekėms bei paslaugoms. Globalios komunikacijos priemonės leidžia gamybos personalui kontroliuoti produktų ir jų dizaino funkcijas pasauliniu mastu. Internetas ir kompiuteriniai tinklai, be būtinybės nuvykti į tam tikrą reikiamą šalį, suteikia galimybių mažoms įmonėms konkuruoti globaliai. Jie leidžia informacijai pasiekti vartotojus gana greitai. Šios jėgos ypač paskatino globalizacijai „verslas-verslui“ paslaugas, kurios iki tol naudojosi brangiomis faksų, telefonų ir paštų paslaugomis.

3. Rinkos jėgos. Kadangi kompanijos globalizuojasi, jos ir pačios tampa globaliais vartotojais. Steigiant savo verslą užsienio šalyje, neapsimoka visos savo pramonės ir visų paslaugų vartoti iš savo šalies paslaugų tiekėjų. Todėl

globali įmonė kreipiasi į tas kompanijas, kurios toje pačioje rinkoje pristato savo prekes, ir paslaugas už konkurencinę kainą.

4. Kaštų jėgos. Vienas pagrindinių visuomet egzistavusių vadybos uždavinių buvo ir yra efektyvios ekonomikos (masto ekonomikos) siekimas. Tai reiškia, kad siekiama globalizuoti produktą, mažinant vystymo, gamybos, transportavimo ir sandėliavimo kaštus. Kompanijos gali nuspręsti gaminti ten, kur gamybos kaštai mažesni.

5. Konkurencinės jėgos. Konkuravimas įvairiose verslo srityse didėja. Nors vietinės kompanijos visuomet siekė apsaugoti savo rinką nuo užsienio konkurentų, vienos Europos rinkos sukūrimas ir kitos tarptautinės sutartys, mmažinančios tarptautinės prekybos barjerus, bent jau teoriškai uždraudė tai daryti. Tai paskatino ieškoti būdų plėsti rinkas už šalies ribų; ir besivystančių šalių kompanijos žengia į užsienio rinką, pvz., su savo automobilių, kompiuterių pramone.

Visa tai paskatino tarptautinį verslą eiti globalizacijos ir spartaus tarptautinio verslo augimo link. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos tarptautinė prekyba suklestėjo kaip niekad anksčiau. Tarptautiniai prekių mainai pasauliniu mastu 1960m. sudarė 8 proc. visos pridėtinės vertės. Po 30 metų šis skaičius išaugo dvigubai – iki 16 proc. ŠŠiam pokyčiui didžiausią įtaką turėjo Vakarų šalių rinkos ekonomika. Tarptautiniai prekių mainai buvo skatinami griaunant muitų barjerus ir kitas prekybos kliūtis. Padidėjusi specializacija dar labiau skatino prekybą tarp valstybių.

Kiekviena šalis, prekiaudama su užsieniu, stengiasi realizuoti savo ūkio pranašumus. Šiandien 1/5 pasaulyje sukurto metinės produkcijos realizuojama per užsienio prekybą. Vakarų Europos šalys eksportuoja 25-30proc. Nacionalinio produkto, JAV – 16 proc. .

Svarbi užsienio prekybos ypatybė ta, kad jos augimo tempai spartesni nei jų BNP kitimas. Didžiausia prekių apyvartos dalis apie 70 proc. tenka išsivysčiusioms šalims, apie 20 proc. – besivystančioms ir apie 10 proc. totalitarinėms valstybėms. Pasaulio užsienio prekyba ir jos augimas iš esmės remiasi rinkos ekonomika su visais jai būdingais bruožais.

Tarptautinio verslo plėtrai didelę įtaką daro jo aplinkos (tiek išorės , tiek vidaus) veiksniai. Vienas žinomiausių užsienio autorių naudojamų verslo aplinkos analizės modelių yra LEPEST-C modelis.

Pagrindiniai veiksniai, lemiantys sėkmingą tarptautinio verslo vystymąsi ir spartų augimą, pateikti 1 paveiksle.

1. pav. Tarptautinio verslo aplinkos veiksniai

4. KONTROLĖS CENTRALIZACIJOS TENDENCIJOS

Bet kuris kkontrolės procesas atlieka keturias pagrindines funkcijas:

· Kontroliuoja aplinką : prognozuoja, sudaro projektus

· Nustato reikiamus išteklius

· Nustato kryptį : tikslus; standartus; planus; biudžetus

· Įvertina veiklą: stebi, apskaičiuoja rezultatus, teikia ataskaitas

· Įvertina kontrolės sistemą: planavimo procesą; biudžetų vykdymo procesą; informacinę sistemą, šalių išteklius

Tarptautiniame versle šiandien veikia daug įvairiausių organizacijų su savo taisyklėmis, normomis standartais, pasirašyta begalė tarpvalstybinių susitarimų, konvencijų ir t.t.. Tačiau svarbiausios yra penkios organizacijos, kurių veikla tiesioginiai susijusi su tarptautiniu verslu užsiimančių įmonių veikla, jų reguliavimu bei kontrole, tai :

1. Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymosi oorganizacija (EBVO).

2. Pasaulio prekybos organizacija (PPO).

3. Jungtinės Tautos (JT).

4. Tarptautinė darbo organizacija (TDO.)

5. Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB).

Pasaulio prekybos organizacija (PPO) iki 1994 metų buvo žinoma kaip Pagrindinis bendras susitarimas dėl tarifų ir prekybos (GATT). Ši institucija, įsikūrusi 1947 m. Ženevoje, siekė remti įvairią prekybą ir minimizuoti tarifinius ir netarifinius prekybos barjerus. Į šią instituciją įeina 116 šalių, daugiau kaip 70 išsivysčiusių ir nemažai Rytų Europos valstybių. Aštuoniuose šios institucijos raunduose buvo pasirašyta 180 sutarčių. PPO reguliuoja ir kontroliuoja 90% pasaulio prekybos. Pagrindiniai šios organizacijos veiklos principai yra trys:

1. Diskriminacijos nenaudojimas. Tai reiškia, kad kiekviena šalis narė turi veikti taip pačiais importo tarifais, nors muitų sąjungos ir laisvos prekybos zonos yra numačiusios ir specialius atskirus susitarimus dėl besivystančių šalių;

2. Nesutarimų sprendimas konsuliniu būdu. Tai reiškia, kad eksporto dempingas mažesne nei produkcijos savikaina gali būti neutralizuojamas įstatymą pažeidusią šalį patraukiant atsakomybėn;

3. Kiekybinių importo apribojimų neteisėtumas. Išimtis gali būti ekonomiškai besivystančios šalys, arba tai yra importas, susijęs su žemės ūkio ar žuvininkystės produktais. Taikomos griežtos mokėjimų balanso kliūtys.

Svarbiausia GATT pasirašyta sutartis yra Urugvajaus Sutartis, parengta 1993 metų gruodį. Jos dėka iki 2000 metų tarifai sumažėjo apie 40%. JAV ir ES kitiems produktams tarifus sumažino 50% iškart po šios sutarties pasirašymo. Vėliau GATT restruktūrizavosi ir pasivadino Pasaulio prekybos organizacija. Urugvajaus susitarimo eesmė:

a) Patentų 20 metų apsauga, nepaisant to, kur produktas buvo išrastas, ar jis buvo importuotas, ar pagamintas vietoje;

b) Privalomųjų licencijų patentuotiems produktams apribojimas ( nors licencijos gana lengvai gaunamos kai kuriose besivystančiose šalyse)

c) Autorinių teisių mažiausiai 50 metų po autoriaus mirties apsauga. Tai susiję su kompiuterine įranga ir duomenų bazėmis;

d) Visos šalys įsipareigojo išleisti įstatymus, ginančius prekybos paslaptis nuo nesusijusių su šia prekyba asmenų;

e) Lygių susitarimų dėl vietos ir užsienio intelektinės savininkų nuosavybės užtikrinimas.

Kuriant Jungtinių Tautų Organizaciją (1945 m. San Franciskas), pagrindiniu tikslu buvo laikomas kolektyvinės pasaulinės saugumo sistemos formavimas, siekiant sudaryti prielaidas, kad konfliktai tarp valstybių būtų sprendžiami nenaudojant karinės jėgos ir kad būtų skatinamas įvairiapusis taikus tarptautinis bendradarbiavimas. Jungtinės tautos yra įtakingiausia tarptautinė organizacija, kurios veikla labai stipriai įtakoja ne tik tarptautinio saugumo, tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo bet ir kitas tarptautinės veiklos sritis.

Ekonominė ir Socialinė Taryba buvo įkurta siekiant koordinuoti JT ir tarpvalstybinių specializuotųjų agentūrų bei kitų vyriausybinių ir nevyriausybinių tarptautinių organizacijų veiklą ekonominėje ir socialinėje srityse. Todėl jos pagrindinės funkcijos yra šios: tirti bei inicijuoti tarptautines problemas ekonomikos, gerovės kėlimo, bedarbystės mažinimo, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos bei kitose socialinės veiklos srityse, rengti atitinkamus pranešimus ir teikti rekomendacijas tų problemų sprendimui. Šiai tarybai priklauso žemiausia grandis-regioninės komisijos, t.y.:

· Ekonominė Afrikos komisija (Adis Abeba)

· Ekonominė EEuropos komisija (Ženeva)

· Ekonominė Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino komisija (Santjagas)

· Ekonominė ir socialinė Azijos ir Ramiojo vandenyno komisija ( Bankokas)

· Ekonominė ir socialinė komisija (Amanas)

Tarptautinių susitarimų gausa skatina nubrėžti teisnius rėmus atskiroms prekybos rūšims tarp įvairių šalių.

Daug pasaulio prekybinių šalių laikosi įstatymų, reguliuojančių prekių pervežimus jūra, vadinamų „HAGOS –VISBY taisyklėmis“.

Krovinių pervežimą reguliuoja nuo 2000 metų įvestos patikslintos tarptautinių prekybos terminų aiškinimo taisyklės (INCOTERMS 2000). Jose pagal Jungtinių tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo ir pardavimo sutarčių pagrindinį principą nurodytos bazinės prekių pateikimo sąlygos: prekių transportavimo, rizikos, draudimo ir kitos. Nustatant muitų normas, prekės klasifikuojamos pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą, kuri sudaroma pagal Suderintos aprašymo iškodavimo sistemos tarptautinę konvenciją, priimtą 1983 m. birželio 14 d. Briuselyje, šios konvencijos 1986 m. birželio 24 d. Protokolą ir Europos SĄJUNGOJE prekėms klasifikuoti taikomą Kombinuotąją muitų tarifų ir statistikos nomenklatūrą.

Transportavimas oru reguliuojamas 1929 metų Varšuvos konvencijos, kuri numato maksimalias atsakomybės dėl neapdairumo ribas ir kontroliuoja santykius tarp pervežėjų oru ir gavėjų.

Geležinkelio transporto sąlygas numato 1985 metų konvencija dėl tarptautinio transporto (COTIF).

Europos kelių pervežimą reguliuoja 1956 metų Prekių maršrutų konvencija (CMR konvencija), nustatanti sąlygas ir standartus kelių transportui, apimant maksimalią atsakomybę už prekių praradimus ar pažeidimus.

Dauguma tarptautinės prekybos

narių priklauso bent jau vienam prekybos blokų, tokių kaip „Triada“, apimanti Europos Sąjungą (ES) , „ NAFTA“ , kitaip sakant Šiaurės Amerikos Laisvos Prekybos Sutartis bei „AFTA“ ( Azijos Laisvos Prekybos Susitarimas). Visi minėti blokai dėl savo rinkos pasaulio mastu kovoja naudodami tarifus, vietines taisykles, savanoriškai plėtoja ar atsisako eksporto / plėtoja importą. Norėdami apginti savo rinkas, blokai kasmet taisykles papildo, priima naujas ir pan., o taip pat kovoja dėl savo rinkų išplėtimo, nukreipdami savo pastangas į šalis, kurios dar nnepriklauso nei vienam iš blokų.

Tarptautinių komercinių operacijų kontrolė :

1. Tarptautinės organizacijos, tarpvalstybinės sutartys, taisyklės, konvencijos (konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo ir pardavimo)

2. Nacionaliniai įstatymai ir normatyvinių aktų sistemos, reguliuojančios užsienio ekonominius ryšius.

3. Užsienio prekyboje susiklosčiusios tradicijos. Prekybos tradicijos paprastai būna paviešintos biržų taisyklėse, kurias sudaro biržų komitetai, specialiuose prekybos rūmų dokumentų rinkiniuose, įvairiuose Jungtinių Tautų komisijų dokumentuose. Tipiniuose kontraktuose, atskirais klausimais trečiųjų teismuose ir pan.

4.1. Sertifikavimo strategija Europoje

Europos Sąjungoje daug dėmesio skiriama gaminių bei paslaugų kokybei. Buvo sukurta ir 1985 metais priimta nauja ttechninio harmonizavimo ir standartų strategija. Jos tikslas – pašalinti Europoje technines prekybos kliūtis ir tai pasiekiama sukuriant pasitikėjimą:

· gaminių kokybe ir patikimumu;

· gamintojo užtikrinama kokybe ir kompetencija;

· kontrolės, bandymų, sertifikavimo ir akreditavimo įstaigų veiklos kokybe ir kompetencija.

Nauja strategija apima nnacionalinių reglamentų ir standartų harmonizavimą ir bandymų rezultatų ir sertifikavimo procedūrų tarpusavį pripažinimą. Keturi pagrindiniai svarbiausiais reikalavimais papildyti Europos standartai yra išdėstomi atitinkamose direktyvose. Kiekvieno gaminio kokybę įtakoja Europos Sąjungos direktyvos ir Europos standartizacijos organizacija. Gaminiui suteiktas ženklas CE byloja apie tai, kad gaminys atitinka keliamus kokybės ir saugos reikalavimus.

Harmonizuoti standartai turi identišką turinį ir yra taikomi į Europos standartizacijos organizaciją priimtose šalyse. Standartai aprašo, kaip gali būti tenkinami svarbiausieji saugos reikalavimai. Tokius standartus rengia Europos standartizacijos organizacijos CEN arba CENELEC. Standartizacijos organizacijos, remdamosi šiais nurodymais, sudaro programą atitinkamam darbui.

Gamintojas gali gaminti ir tiekti produkciją, kuri dalinai neatitinka standartų, bet nepriklausoma vyriausybės paskirta įstaiga turi patvirtinti, kad gaminys tenkina pagrindinius saugos reikalavimus. Reikalavimai gaminių bandymams atsirado remiantis visuotine atitikties įvertinimo kkoncepcija. Vieningos Europos Sąjungos rinkos tikslas – nustatyti vienodas, aiškias ir patikimas sąlygas, kurioms esant institucijos, kompanijos ir vartotojai gali pasitikėti vietiniame ir tarptautiniame prekybos tinkle esančių gaminių kokybe.

Naujos strategijos tikslai yra šie:

· gaminiams: harmonizuotų Europos standartų taikymas;

· gamintojams: kokybės užtikrinimo priemonių taikymas;

· bandymų, sertifikacijos ir akreditacijos įstaigoms: reikalavimų, nurodytų EN 45 000 serijos Europos standartuose, tenkinimas.

Visa tai įgyvendinama, kuriant:

· nacionalines akreditacijos įstaigas;

· bandymų laboratorijų ir sertifikacijos įstaigų vieningas darbo taisykles;

· vieningas akreditavimo taisykles visoje Europos Sąjungoje.

5. VYRIAUSYBĖS EKONOMINĖS POLITIKOS REGULIAVIMAS

Jau daugiau kaip du šimtus metų ekonomikoje vyksta diskusijos dėl deramo vyriausybės vaidmens. Kokiomis aplinkybėmis vyriausybės vaidmuo turėtų būti aktyvus? Kada vyriausybei geriausiai nesikišti į ekonomiką ir įvairius klausimus palikti spręsti privatiems ekonomikos dalyviams?

Mainai naudingi visoms šalims, kitaip jie laisva valia nevyktų. Mažoms šalims užsienio prekyba yra vienintelis būdas ekonomiškai neatsilikti nuo didžiųjų, o dažniausiai – tai tiesiog būdas, garantuojantis jų egzistenciją. Nors tarptautinė prekyba naudinga visoms šalims, pasaulis išbandė įvairiausius būdus, kaip ją reguliuoti ir riboti. Bet vėl gi, bet koks ribojimas galų gale virsta žala visuomenei.

Taigi, bet kurios šalies vyriausybė, siekdama išspręsti ekonomines problemas, tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvauja sukurtų materialinių gėrybių mainuose, nes rinka viena negali išspręsti visų ekonomikos klausimų. Valstybė privalo sudaryti tokias ekonomines sąlygas, kuriomis efektyviausiai veikia laisvoji vidaus ir užsienio verslininkystė. Viena iš jos pagrindinių funkcijų – įvesti plačiai pripažįstamą pastovią valiutą ir palaikyti jos vertę ribojant infliaciją. Valstybės ekonominės politikos planuotojai turi sukurti ekonomiką stabilizuojančias priemones (finansų ir valiutos politiką), kuriomis šalies vyriausybė gali pasinaudoti, mėgindama sutvarkyti arba iš viso panaikinti tokius reiškinius.

Kiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo ūkio būklę, kitus veiksnius, vykdo gana skirtingą užsienio prekybos politiką. Beveik visas užsienio prekybos politikas galima suskirstyti į dvi kryptis: laisvąją prekybą iir protekcionizmą. Laisvosios prekybos pagrindinis teiginys, kad kiekviena šalis turi plėtoti tik tas gamybos sritis, kurios tai šaliai patogiausios palyginti su kitomis šalimis.

Lietuvoje pagrindines vidaus ir užsienio ekonomikos kryptis, įstatymus svarsto, priima Respublikos Seimas, o visa tai įgyvendinama vyriausybės nutarimais ir kitais norminiais aktais. Pažymėtini tokie įstatymai, kaip Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas, LR buhalterinės apskaitos įstatymas, LR komercinių (akcinių) bankų įstatymas, LR valstybinio turto priminio privatizavimo įstatymas, LR mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymas, įmonių bankroto įstatymas, Lietuvos Respublikos Muitų įstatymas ir kt.

Tai tik dalis tų įstatymų, kurie reguliuoja įmonių ir bendrai visos šalies ekonominę veiklą. Atsižvelgiant į įvairias pasikeitusias ekonomines ir kitas sąlygas, jie yra Seimo, Vyriausybės dažnai koreguojami. Šalies ekonominės politikos reguliavimas paremtas užsienio valstybių sukaupta patirtimi ir ekspertų pasiūlymais.

Politinė ir teisinė aplinka yra viena svarbiausių verslą formuojančių ir jam įtakos turinčių aplinkų. Politiniai veiksniai apibūdina visą įstatyminę verslo veiklos aplinką, skiriant ypač didelį dėmesį komercinių sutarčių ir reklamos bei vartotojų teisių gynimo taisyklėms.

Žodis politika tarptautinių žodžių žodyne apibūdintas kaip valstybės valdymo meno arba valstybės reikalų tvarkymo teorija ir praktika, visuomeninė veikla, sauganti klasinius interesus, pvz.: vidaus , užsienio , ekonominė, finansinė politika. Tuo tarpu verslo politinė aplinka – tai makroaplinkos elementas, apimantis politinių struktūrų vveiksmus ir teisės aktus, kurie daro įtaką verslo sprendimams ir jų įgyvendinimui.

Politinis dėmesys veikia šalies verslo praktiką, įėjimo į rinką barjerus. Verslo politinę aplinką galima suskirstyti į keletą lygių:

1. Aukščiausias, arba pirminis, lygis, kuriam priskiriama ekonominė, konkurencijos, mokesčių ir pinigų politika.

2. Šakinis, arba antrinis, lygis, kuriam priskiriamos prekybos, pramonės, žemės ūkio ir kita šakinė politika.

Trumpai apie aukščiausiojo lygio politikas.

· Ekonominė politika – tai pagrindinės valstybių taikomos politinės priemonės, kuriomis siekiama realizuoti šiuos tikslus:

o Ekonominio stabilumo ir augimo užtikrinimą;

o Viešojo sektoriaus finansų kokybės bei pastovumo garantijas;

o Darbo rinkos pagyvinimą ir sustiprinimą;

o Efektyviai veikiančių prekių bei paslaugų rinkų užtikrinimą;

o Finansinių paslaugų rinkos efektyvumo ir integracijos skatinimą;

o Verslo skatinimą;

o Informacijos perdavimo skatinimą;

o Aplinkos stabilumą.

· Konkurencinė politika – tai valstybių taikomos politinės priemonės, kuriomis siekiama realizuoti šiuos tikslus:

o Integracijos skatinimą (valstybių ekonominį atvirumą kitų valstybių atžvilgiu);

o Teisingumą ir sąžiningumą (galimybių lygybę, smulkių ir vidutinių įmonių apsaugą, vartojimo plačiąja prasme pažangos);

o Efektyvumą (verslininkų veiklos efektyvumo skatinimą).

· Mokesčių politika – tai valstybių taikomos politinės priemonės, kuriomis siekiama realizuoti šiuos tikslus:

o Užtikrinti, kad šalių taikoma politika neturėtų neigiamo poveikio kitoms šalims bei jų verslui;

o Užtikrinti šalių suverenumą;

o Laisvą prekių bei paslaugų judėjimą tarp šalių.

Mokesčiai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius . Netiesioginiai mokesčiai – tai mokesčiai, kuriais apmokestinamos prekės ir paslaugos, vartotojams jas įsigyjant ir vartojant (PVM, akcizas,“žaliųjų“ mokesčiai) Nors netiesioginius mokesčius siekiama harmonizuoti, iki

šiol jie daugumoje šalių labai vienodi (pvz., Vokietijoje PVM 16%, Danijoje – 25%; akcizas taikomas tabakui, naftai, alkoholiui; „žaliųjų“ mokestis transportui, keliams).

Tiesioginiai mokesčiai – tai mokesčiai, kuriuos moka atskiri asmenys ir įmonės tiesiogiai iš savo gaunamų pajamų (pajamų, socialinio draudimo ir pan.). Šiuos mokesčius taip pat siekiama harmonizuoti, kadangi jie tiesiogiai veikia deklaruojamas vadinamąsias keturias laisves: laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimą. Šių mokesčių harmonizavimas galėtų padėti išvengti dvigubo tarptautinio verslo apmokestinimo.

· Pinigų politika – tai valstybių taikomos politinės priemonės, kkuriomis siekiama realizuoti šiuos tikslus:

o Bendros valiutos įvedimą į tam tikras valstybes (ES valiutos –euro, JAV valiutos –dolerio);

o Bendros piniginės produktų vertės išraišką (kaina, įvedus vienodą valiutą tam tikroje teritorijoje, supanašėja);

o Valiutų rizikos panaikinimą ir kitas priemones, kurios gali būti kaip bendros valiutos įvedimo rezultatas.

Iš esmės visų šalių vyriausybės siekia keturių pagrindinių tikslų:

a) Visiško įdarbinimo /užimtumo (nemažai gyventojų neturi galimybių kurti materialinės gerovės, rasti jų kvalifikacijos ar sveikatos būklės atitinkančio darbo, lyčių nelygybės, įstatyminės bazės parengimo ir taikymo praktikoje);

b) Spartaus ekonominio augimo (nors ekonominis aaugimas matomas dar daugumoje industrinių valstybių, ryškėja ekonominio augimo mažėjimo tendencijos; mažėja industrinių valstybių metinių palūkanų norma; JAV ir ES kasmet mažėja ir vartotojų kainų indeksas);

c) Žemos infliacijos normos;

d) Šalies mokėjimų balanso deficito nebuvimo.

Nors vyriausybės vis dažniau pripažįsta laisvos prekybos pranašumus, dar ddaug šalių tebesinaudoja griežtomis priemonėmis siekdamos pagerinti savo mokėjimų balansą. Visose šalyse populiarūs importo tarifai; kai kuriose – dar ir valiutos konvertavimo kontrolė bei netarifiniai apribojimai; kitos operuoja įvairiais paslėptais importo barjerais.

Tuomet iškyla problema: kokias gi šakas vyriausybė turi apsaugoti nuo importo? Atsakyti į šį klausimą nelengva, nes muitai, kvotos ir kiti importo suvaržymai – lazda, turinti du galus. Mokslininkai, politikai, vyriausybė privalo nustatyti prioritetines gamybos vystymo šakas, įmones, kurių gaminamos prekės, jei ne tuoj pat, tai artimiausioje perspektyvoje „užpildytų laisvas vietas“ užsienio rinkoje. Sudėtingiausia prognozuoti pasaulinės rinkos paklausą ir ypač surasti prekes, kurių negamina kitos šalys. Tačiau, pasaulyje žinomi atvejai, kai buvusios ekonomiškai atsilikusios šalys, įstatymais numatytais būdas, pasinaudodamos išvystytų šalių technologijomis bei pigia darbo jėga šalies viduje, ggamina produkciją mažais kaštais ir užtvindo pasaulinę rinką pigiomis prekėmis, sukurdamos naujų industrinių šalių fenomeną. Šioje grupėje labiausiai išsiskiria „mažieji drakonai“ (dar vadinami Tolimųjų Rytų „tigrais“) Taivanis, Singapūras, Pietų Korėja ir Honkongas.

5.1. Užsienio prekybos apribojimai

Užsienio prekybos apribojimai turi sąlygoti krašto ūkio plėtrą. Jeigu perkame iš užsienio prekes, tai atiduodame savo pajamas. Pajamų praradimas mažina gyventojų perkamąją galią, smukdo gamybą, didina nedarbą. Atvirkščiai, eksportas didina pajamas, gyventojų perkamąją galią, padeda plėtoti gamybą, mažinti nedarbą. Todėl užsienio prekybos suvaržymai pirmiausiai turi paliesti pprekių importą.

Pasaulinėje praktikoje muitai suskirstyti pagal šiuos kriterijus:

· Pagal kilmę – autonomiški, nustatomi vienos valstybės, ir konvenciniai, fiksuojami kelių valstybių tarpusavio prekybos sutartimis;

· Pagal prekių kryptį – importo, eksporto ir tranzito;

· Pagal tikslą –fiskaliniai, siekiantys parūpinti valstybės biudžetui pajamų, ir protekciniai, kurių tikslas – apsaugoti vidaus gamybą nuo užsienio konkurencijos;

· Pagal taikymą – bendriniai, vienodai taikomi prekėms, nepaisant jų šalies gamintojos, ir diferenciniai, taikomi skirtingai įvairioms šalims. Diferenciniai muitai neretai vadinami diskriminaciniais;

· Pagal apmuitinimo pagrindą – specifiniai, pagrįsti įvežamų prekių svoriu, kiekiu, ir vertybiniai, mokami nuo piniginės vertės imant nustatytą procentą;

· Pagal apmuitinimo laiką – nuolatiniai, skirti neribotam laikui, ir laikini, skirti užtikrinti kokios nors šalies gamintojams tam tikru metu norimą kainą.

Netarifiniai tarptautinės prekybos apribojimai:

· Vyriausybės trukdymai tarptautinėje prekyboje: subsidijos;visuomeninis aprūpinimas;valstybinė monopolinė prekyba; valiutų keitimo normų apribojimai; embargai

· Standartai: techniniai; sveikatos; gamtos apsaugos; testavimas ir sertifikavimas; pakavimas, markiravimas, svoris

· Kiti ribojimai: kvotos vietiniai reikalavimai ir teisingumo taisyklės; įvairūs mokesčiai; abipusiai susitarimai ir t.t.

6. LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBA

Istoriniai duomenys teigia, kad Lietuvos teritorijoje vykę užsienio prekybos procesai siekia labai senus laikus. Buvo prekiaujama su Bizantija, Romos valstybe, Skandinavijos šalimis, Vakarų Europos kraštais.

Užsienio prekybos ryšiai ypač suklestėjo Vytauto Didžiojo laikais. Didžiausios XV amžiaus pradžios Europos valstybės valdovas buvo ne tik puikus politikas, diplomatas, karvedys, bet ir geras ekonomistas. Tai liudija ir dderama pagarba, parodyta Vytautui Didžiajam daugelyje pasaulinės ekonominės minties studijų.

Trumpai aptariant to meto užsienio prekybą , būtina pažymėti, kad Vytautas Didysis gerai suprato jos svarbą ir reikšmę. Užsienio prekyba ne tik tiekė Lietuvai reikalingas prekes, bet ir artino ją su Vakarų kultūra. Tuometinė Lietuvos geografinė padėtis buvo labai palanki užsienio prekybai plėtoti. Valstybė užėmėm plotus nuo Baltijos iki Juodosios jūros, kuriomis iš įvairių pasaulio šalių atkeliaudavo prekės. Toliau jos tęsdavo kelionę Nemuno, Dniepro, Būgos upėmis ir jų intakais.

XV amžiaus pradžioje Lietuvoje buvo du ryškūs prekybos centrai: Polockas ir Kaunas. Pastarasis pirklius traukė ypač todėl, kad čia susiėjo dvi stambios vandens kelių arterijos, kirtosi keletas svarbiausių sausumos kelių. Kaune šeimininkavo ne tik lietuviai, bet ir didelę patirtį turintys vokiečiai, kuriems čia priklausė dideli mūriniai prekių sandėliai, miesto svarstyklės. Pagrindiniai to meto Lietuvos eksporto objektai buvo šie : žemės ūkio produktai, žvėrių ir naminių gyvulių kailiai bei odos, linai, verpalai, medis, vaškas. Importą daugiausia sudarė cukrus, druska, šilkas, gelumbė, geležis, varis bei įvairūs šių metalų dirbiniai. Lanksčiai reguliuojant to meto prekybą, vienoms prekėms ir šalims būdavo suteikiamos maksimalaus palankumo sąlygos, o kitos būdavo apdedamos gana nemažais muitais.

Muitų politika buvo plačiai taikoma Lietuvoje ir vėlesniais metais. Suprantama, kad užsienio prekybos tai ypač neskatino, nnes dėl muitų neretai prekės pabrangdavo beveik dvigubai. Po pirmojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo XVIII amžiaus pabaigoje dalis muitų buvo panaikinti, nebebuvo muito prekėms, keliaujančioms tranzitu. Su kaimyninėmis valstybėmis buvo sudarytos prekybinės sutartys, numačiusios tiek pirklio, tiek ir jo prekių neliečiamybę. Vakarų Europos kraštuose padidėjus maisto produktų paklausai, labai padidėjo ir jų eksportas iš Lietuvos.

Užsienio prekybos plėtojimą stimuliavo ir XIX amžiaus antroje pusėje prasidėjęs geležinkelių tiesimas. Nemaža dalis žemės ūkio produktų šiuo transportu būdavo išvežama ne tik į Rygą, Peterburgą, bet ir į Vokietiją, kitas Vakarų Europos šalis. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių okupacijos sąlygomis Lietuvoje buvo pritaikyta labai griežta vienpusė muitų sistema: už įvežamas iš Vokietijos prekes buvo mokami dideli muitai, o už išvežamas – visai nemokami.

Taigi, prieš pirmąjį pasaulinį karą Lietuva buvo tipiška agrarinė šalis, kurioje beveik ¾ visų gyventojų vertėsi žemės ūkiu, nors pamažu kūrėsi pramonė, daugėjo miesto gyventojų. Pagrindinės pramonės šakos, naudojusios vietinę žaliavą buvo maisto ir lengvoji. Pagrindinė Lietuvos pramonės gaminių rinka iki Pirmojo pasaulinio karo buvo Rusija, taip pat eksportuota apie 80tūkst. tonų grūdų, kas sudarė apie 10 % bendrosios šalies produkcijos. Į Angliją buvo išvežama 6-10 tūkst, tonų linų, Vokietija buvo svarbiausia Lietuvos žąsų pirkėja; didelę paklausą turėjo sviestas, mėsos gaminiai.

Per

Pirmąjį pasaulinį karą Lietuva patyrė labai didelių ekonominių nuostolių: įmonės evakuotos į Rusiją, sugriauti miestai, sudeginti kaimai.

Ir visgi, didelio dėmesio verta 1919-1940 Lietuvos Respublikos vykdyta užsienio prekybos politika. Šiuo laikotarpiu mūsų krašto prekybos partneriai buvo daugiau kaip 50 šalių. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais svarbiausias užsienio prekybos uždavinys buvo eksporto didinimas. Naujai valstybei, jos netvirtai ekonomikai savo prekėmis reikėjo užimti pasaulinėje rinkoje kad ir ne dominuojančią, bet ir ne paskutinę vietą. Eksporto prekės iš Lietuvos buvo išleidžiamos be muito mokesčių. VValstybė rūpinosi ne tik išplėsti eksporto apimtį, bet ir visoms pagrindinėms eksporto prekėms nustatė standartus, griežtai kontroliavo, kaip jų paisoma.

Iki 1933 metų stambiausias Lietuvos užsienio prekybos partneris buvo Vokietija. Tačiau dėl politinių priežasčių užsienio prekybos santykiai su šia šalimi pablogėjo , ir Lietuvai teko ieškoti rinkų savo prekėms anglosaksų kraštuose. Bet čia tarsi pasitvirtino sena tiesa: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Lietuvai teko keisti eksporto struktūrą ir nuo grūdų pereiti prie gyvulininkystės produktų pardavimo užsienyje. Įdomu pažymėti, kad iiki tol beveik neeksportavusi sviesto Lietuva per keletą metų pagal šio produkto realizavimą užsienyje užėmė trečią vietą Europoje ir penktą pasaulyje.

To meto užsienio prekyboje buvo naudojami apsaugos ir fiskalinio pobūdžio muitai. Suprantama, kad, norint apsaugoti ir stiprinti gana silpną agrarinio kkrašto pramonę, tai buvo būtina priemonė. Siekiant skatinti žaliavų apdorojimą Lietuvoje, šiai produkcijos rūšiai imta taikyti išvežamuosius muitus.

Trys Pabaltijo valstybės – Lietuva, Latvija, Estija- buvo susitarusios savo kraštuose įvesti Tautų Sąjungos parengtą pavyzdinę muitų tarifo nomenklatūrą, moderniausią to meto muitų įstatymą. Tačiau 1940 metų įvykiai šį darbą nutraukė.

Užsienio prekyboje buvo atsiskaitoma laisvai konvertuojama valiuta, tačiau, plečiantis įvairiems suvaržymams, imta taikyti ir kliringinius atsiskaitymus. Tokia užsienio prekybos ryšių forma buvo su Vokietija, Suomija, Italija, Vengrija.

Lietuvos užsienio prekybos balansas beveik kasmet būdavo aktyvus. Pvz., 1938 metais buvo eksportuota prekių, kurių vertė 233mln. litų , o importo suma sudarė 224 mln.litų . Natūrine forma eksporte dominavo maisto produktai, miško prekės, linai. Importo natūroje svarbiausias pozicijas užėmė pramonės įrengimai, žemės ūkio mašinos, naftos produktai, aakmens anglis, metalai bei jų dirbiniai, vilna ir medvilnė bei jos dirbiniai ir t. t

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvoje įsigalėjus sovietinei santvarkai, susiklostė naujos ekonomikos prielaidos. Svarbiausia – prarasta žemės, gamybos priemonių privatinė nuosavybė, komandinis-administracinis centralizuotas valdymas iš Maskvos pakeitė visų ūkio šakų gamybos valdymą. Lietuvos ūkis, jos ekonomika buvo integruota į SSRS ekonomikos struktūrą. Taigi, buvo įgyvendinama tokia ekonomika, plėtojama tokia gamyba, kuri buvo naudinga SSRS. Iš agrarinės valstybės buvo kuriama pramoninė šalis. Pramonės struktūra suformuota tokia, kokios nnorėjo Sovietų Sąjunga. Suprantama, kad ir Lietuvos užsienio prekyba, būdama integruota į Tarybų Sąjungos užsienio prekybos apyvartą, didesnio savarankiškumo neturėjo. Eksporto apimtis bei struktūra buvo nustatomos pagal bendrus sąjunginius poreikius. Dauguma prekių buvo eksportuojama pagal TSRS užsienio prekybos ministerijos sutartis.

Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę prasidėjo naujos ekonomikos plėtojimo etapas. Iškilo uždavinys – vėl pertvarkyti ūkio struktūrą, įvertinant rinkos, politinius pasikeitimus, žemės, gamybos priemonių privatizavimo procesus ir kt. Pradėjus eiti laisvos rinkos ekonomikos keliu, tarptautinė prekyba kasdien daro vis didesnę įtaką šalies ekonomikai.

Užsienio prekybos aktyvėjimą galima sieti su Lietuvos vykdoma atviros ekonomikos politika bei sudarytomis sutartimis. Pavyzdžiui, šiuo metu Lietuva laisvosios prekybos sutartis yra pasirašiusi su daugiau kaip dvidešimčia valstybių, tarp jų Vokietija, Didžiąja Britanija, Prancūzija, Italija, Švedija, Graikija, Ispanija, Lenkija ir kt. 1995 metais tokios sutartys buvo pasirašytos su Čekijos, Slovakijos, Slovėnijos, Vengrijos respublikomis – CELPA šalimis. Taip pat pasirašytos ir galioja laisvosios prekybos sutartys su Europos Sąjunga (ES), Europos laisvosios prekybos asiciacija (ELPA) (European Free Trade Association – EFTA ) valstybėmis ( Austrija, Airija, Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija, Suomija, Švedija, Šveicarija).

Liberalizavus prekybą, Lietuvos prekyba su NVS šalimis pastebimai sumažėjo, o su Vakarų Europos valstybėmis – padidėjo. Lietuvos prekių apyvarta su NVS šalimis pirmą kartą per kelias dešimtis metų su prekyba Vakaruose ssusilygino 1994 metų viduryje. Lietuviškų prekių eksportas į Vakarų šalis nuo 1990 metų padidėjo nuo 15.3 iki 55 % viso eksporto, o importas iš šių šalių į Lietuvą – nuo 27,5 iki 63,8 % viso Lietuvos importo. Per 1996-1998 metų laikotarpį Lietuvos eksportas į kitas užsienio valstybes padidėjo nuo 8.3 iki 10,4 % viso eksporto, o importas iš visų šalių į Lietuvą – nuo 18,6 iki 21,3 % viso Lietuvos importo.

Prekyba su ES bei ELPA šalimis plėtota daug sparčiau negu visa Lietuvos užsienio prekyba. Per dvejus metus (1995-1996) Lietuvos prekių eksportas į ES šalis padidėjo nuo 25,8 iki 33,4 %, o importas – nuo 26,4 iki 40,5 % visos prekybos. Atitinkamai per 1996-1998 m. Padidėjo Lietuvos eksportas iki 37,9%,o importas iki 47,2%, o 1999 m. Lietuvos eksportas į ES šalis sudarė 50,1%, o importas – 46,5%. Tiesa, pastaruoju metu procentine išraiška prekyba truputį mažėja.

Lietuva daug daugiau produkcijos pradėjo eksportuoti kaimyninėms Latvijai bei Estijai. Jei 1996 metais eksportas į Latviją sieke iki 1,2mlrd., o į Estiją – iki 327mln. litų , tai 1998 m. eksportas į Latviją sudarė 1,6mlrd. Lt, o į Estiją – 388 mln . Lt. Be to, Lietuva daug daugiau eksportuoja, negu importuoja iš šių šalių. Iš LLatvijos 1996 metais importuota prekių už 298,6mln., o iš Estijos -224 mln.Lt. Specialistai tokį teigiamą Lietuvos prekybos su Baltijos valstybėmis saldo sieja su prekių kainų skirtumu. Beje, ir Latvija, ir Estija šiuo metu patenka į pagrindinį Lietuvos prekybos partnerių dvyliktuką.

Kol kas svarbiu Lietuvos prekybos partneriu išlieka Rusija – pagrindinė Lietuvos energetinių išteklių tiekėja. Prekybos mastus su Rusija lemia nafta ir jos produktai, chemijos produktai ir metalai. Prekių eksportas į Rusiją 1996 m. Sudarė23,8 % viso Lietuvos eksporto (1995m. – 20,4%) ir 29.1% viso Lietuvos importo (1995m.- tiek pat). Tačiau 1992m. Lietuva iš Rusijos importuodavo beveik 64% visos produkcijos ir prekių. Kilus Rusijos krizei Lietuvos prekyba patyrė stiprų šoką: sutriko atsiskaitymai, pablogėjo lietuviškų prekių konkurencingumas ir .. m. Lietuvos eksportas sudarė 16,5%, o importas – 21,2 % nuo visos prekybos. 1999 m. eksportas siekė 843mln. Lt, arba 7,02 % nuo viso Lietuvos eksporto, o importas – 3756mln. Lt., arba 19,42 % viso Lietuvos importo.

Tarp pagrindinių Lietuvos užsienio prekybos partnerių patikimai įsitvirtino Vokietija. Iš jos Lietuva 1996 m. Įsivežė prekių už 2,76mlrd. Lt , arba 15,7 % viso importo (1995m. – 15,6 %, o eksportavo į ją už 1,71mlrd. lt arba 13 % viso eksporto.

Tarp aktyviausių Lietuvos prekybos partnerių, be Rusijos ir

Vokietijos, 1999m. buvo Latvija, Danija, Baltarusija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Lenkija, Italija, Švedija. Lietuvos prekybai Amerika tebėra terra incognita – iš šio žemyno mūsų šalis įsivežė tik 2,9, o eksportavo 1,6 % visų eksportuojamųjų prekių. Taigi , liūto dalis kaip ir anksčiau tenka Europai – atitinkamai 89,6 ir 94,3%.

Remiantis Lietuvos statistikos departamento pateikiamais duomenimis, 1999m., palyginti su 1998 metais, šalies prekyba su užsienio šalimis sumažėjo daugiau kaip penktadaliu. Lietuva produkcijos eksportavo daugiau kaip už 12,0 mlrd. Lt, o importavo – ddaugiau kaip už 19,3 mlrd. Lt. Prekybos saldo išliko neigiamas ir bendrojoje prekybos sistemoje buvo beveik 7,3 mlrd. litų.

Pagal 2000-2001 metų prognozes Lietuvos importo ir eksporto struktūra kito nežymiai, nes didėjant įrenginių bei naujų technologijų importui į Lietuva, užsienio prekybos balansas ir toliau išlieka neigiamas.

Kokios Lietuvos užsienio prekybos artimiausios perspektyvos? Akivaizdu, kad tikslingiausia bendradarbiauti su užsieniu tose ekonomikos srityse, kur jau pasiekta didesnė pažanga. Pavyzdžiui, medžio apdirbimo, lengvoji pramonė, maisto pramonė, radijo ir mikro-elektronikos pramonė, dalinai statybinių medžiagų pramonė.

I ŠŠ V A D O S

Šiandien Lietuvos verslininkams ypač aktualu susipažinti su išsivysčiusių šalių praktika plėtojant verslą kitose šalyse, su pagrindinėmis sėkmingo tarptautinio verslo prielaidomis bei verslo principais.

Tarptautiniame versle susiduriama su kai kuriomis specifinėmis problemomis, nebūdingomis vietiniams verslo santykiams.

· Sandoriai ggali būti atliekami užsienio kalba ir remiantis užsienio šalių įstatymais, jų papročiais ir moralinėmis bei teisinėmis nuostatomis.

· Informacija, kurios reikia tam tikrai įmonei apie užsienio šalis, gali būti sunkiai gaunama.

· Sandoriai užsienio valiuta yra neišvengiami. Valiutos svyravimai gali būti labai dideli ir tarptautiniame versle sukelti daug sunkumų.

· Prekiaujant su kitomis tautomis, iškyla daug kultūrinių skirtumų, ir juos būtina įvertinti.

· Kontrolės ir komunikacijų sistemos paprastai yra sudėtingesnės vykdant užsienio operacijas, palyginti su vietinėmis operacijomis.

· Užsienio rinkose rizikos laipsnis gali būti didesnis. Tarptautinio verslo rizika apima politinę riziką (dėl užsienio šalies valdžios institucijų ribojimo įsigyti turtą; karų ir perversmų, stabdančių prekybą; importo apmokestinimo); komercinę riziką (dėl rinkos praradimų; produktų ir reklamos, kurie nepatraukia užsienio šalių vartotojų ir pan. Ir finansinę riziką – dėl valiutos kurso pasikeitimo, mokesčių ppasikeitimo, aukštos infliacijos normos, mažinančios realią kompanijos užsienio veiklos kapitalo vertę ir kt.

· Tarptautinio verslo vadybininkai turi turėti platesnių vadybos įgūdžių ir sugebėjimų nei vadybininkai, kurių darbai tiesiogiai susiję su vietinio masto problemų sprendimu.

· Didelė svarbių darbų dalis gali būti perduodama tarpininkams, konsultantams ir patarėjams.

Tarptautinių komercinių operacijų teisinis pagrindas:

4. Tarptautinės organizacijos, tarpvalstybinės sutartys, taisyklės, konvencijos (konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo ir pardavimo)

5. Nacionaliniai įstatymai ir normatyvinių aktų sistemos, reguliuojančios užsienio ekonominius ryšius.

6. Užsienio prekyboje susiklosčiusios tradicijos. Prekybos tradicijos paprastai būna paviešintos biržų taisyklėse, kurias ssudaro biržų komitetai, specialiuose prekybos rūmų dokumentų rinkiniuose, įvairiuose Jungtinių Tautų komisijų dokumentuose. Tipiniuose kontraktuose, atskirais klausimais trečiųjų teismuose ir pan.

Dabartinio ekonomikos raidos etapo specifiką lemia susidariusi palanki geopolitinė situacija, todėl Lietuvai naudinga pereiti į Vakarų Europos darbo pasidalijimo ir kooperacijos sistemas. Lietuvos ekonomikos tarptautinį konkurencingumą sąlygoja mažos darbo sąnaudos, taupumas, darbštumas, spartus darbo našumo tempų didėjimas.

LITERATŪRA

1. P.Zakarevičius ir kt. VADYBOS PARADIGMA Kaunas 2000, Vytauto Didžiojo leidykla ISBN 9986-501-40-7

2. Robert Gilpin TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ POLITINĖ EKONOMIJA, Vilnius 1998, Algarvė ISBN9986-856-21-3

3. Norbertas Balčiūnas LIETUVOS ŪKIO MAKROEKONOMINĖ ANALIZĖ Vilnius, 1994

4. Vytautas Vengrauskas , Neringa Perminienė TARPTAUTINIS VERSLAS, Kaunas 2002 ISBN 9955-09-288-2

5. Rita Kuvykaitė RYŠIŲ SU UŽSIENIU ORGANIZAVIMAS (Paskaitų konspektas) Kaunas 1995 Technologija, ISBN 9986-13-220-7

6. Joseph Frankel TARPTAUTINIAI SANTYKIAI PERMAININGAME PASAULYJE, Kaunas, 1999, Littera ISBN 9986-475-00-7

7. R.C.Epping PASAULIO EKONOMIKOS ABC Vilnius 1995 Littera ISBN 9986-457-06-6

8. Albertas ŠŠimėnas EKONOMIKOS REFORMA LIETUVOJE Vilnius, 1996 Vilniaus pradai ISBN9986-405-87-4

9. Domas Cesevičius LIETUVOS EKONOMINĖ POLITIKA 1918-1940 Vilnius 1995 Academia ISBN 9986-08-015-0

10. Aldona Markauskienė lietuvos ekonomikos raida 1940-1988, Kaunas, 1990, KPI

11. Lietuvos ekonomikos institutas LIETUVOS KELIAS Į RINKOS EKONOMIKĄ, Vilnius 1991

12. Vincentas Baranauskas EKONOMINIS AUGIMAS IR MOKSLINĖ TECHNINĖ SOCIALINĖ PAŽANGA, Vilnius 1998, ISBN9986-963-00-1

13. Juozas Radžiukynas IMPORTUOJAMŲ PREKIŲ MUITINIS ĮVERTINIMAS, Vilnius 1997 ISBN9986-12-138-8

14. Vytautas Sūdžius PARDAVIMŲ VALDYMAS:PRINCIPAI IR PRAKTIKA, Vilnius 2002 ISBN9955-04-053-X

15. Zigmas Lydeka MIKROEKONOMIKA Vilnius 1993 Littera ISBN0-471-50838-1

16. V.Snieška ir kt. MAKROEKONOMIKA Kaunas 2002 Technologija ISBN9986-13-935-X