Privatizavimo proceso ypatybės Lietuvoje

Turinys

1. Įvadas…………………………3

2. Privatizavimo sąvoka…………………………4

3. Valstybinio sektoriaus neefektyvumo priežastys arba kodėl reikia privatizuoti……….5

4. Privatizavimo motyvai…………………………8

5. Privatizavimo ypatybės Lietuvoje…………………………10

5.1. Privatizavimo institucijos ir būdai…………………………15

5.2. Privatizacijos etapai Lietuvoje…………………………16

5.2.1. Paskirstomojo pobūdžio privatizavimas (1 etapas)……………16

5.2.2. Valiutinės privatizacijos programa (2 etapas)……………….18

6. Praėjęs „Lietuvos Telekomo“ privatizavimas – „prieš“ ir „už“………………19

6.1. „Lietuvos Telekomo“ privatizavimas – „prieš“………………….19

6.1.1. Dėl privatizavimo pakilo pokalbių tarifai…………………19

6.1.2. Keblumai “Interneto” tiekėjams ir vartotojams………………20

6.1.3. Tarptautiniai pokalbiai “Call-Back” gali išnykti………………22

6.1.4. Telekomunikacijų rinka privalo būti liberali………………..23

6.1.5. Monopoliniai siekiai kertasi su Konstitucija………………..25

6.2. “Lietuvos telekomo” privatizavimas. “Už”……………………25

6.2.1. “Lietuvos Telekomo” teikiamos “Interneto” ppaslaugos……………25

6.2.2. Kelias į Europos sąjungą – per nepriekaištingą privatizaciją…………26

6.2.3. Už LT privatizaciją gautinos sumos daug kur reikalingos………….27

6.2.4. Privatizuotas ,,Lietuvos Telekomas” buvo modernizuotas…………28

7. Privatizacinės politikos pasekmės Lietuvos ūkiui…………………….29

8. Išvados…………………………31

9. Literatūra…………………………331. Įvadas

Privatizavimas, kaip vienas valstybės valdymo svertų, taikomas konkretiems tikslams įgyvendinti. Dažniausiai privatizavimas atspindi vieną pagrindinių ekonominių nuostatų (supriešinant nacionalizavimui), jog valstybė negali pakankamai efektyviai valdyti dalies jos disponuojamo turto. Todėl, tos dalies valdymas ir pati nuosavybė perleidžiami privačiam sektoriui.

Lietuvoje pradėta masinė privatizacija (privatizuojami net tie objektai, kurie neseniai dar buvo laikomi sstrateginiais). Tai vyksta todėl, kaip teigia aukščiausio rango Lietuvos vadovai, kad privatizavimas sąlygoja spartesnį ūkio efektyvumo kėlimą. Tačiau ar iš tiesų dabartinė Lietuvos ūkinė privatizacinė ir bendrai ekonominė politika pagerins ūkio funkcionavimą, jį modernizuos?

Šiame darbe ir stengsiuosi panagrinėti Lietuvos privatizacinės ppolitikos ypatumus.2. Privatizavimo sąvoka

Pasaulinė privatizavimo teorija ir praktika leido suformuluoti pagrindinius privatizavimo tikslus ir siekius. Visus juos galima susieti su ekonominio rezultatyvumo didinimo siekimu įmones, šakos ar visos ekonomikos mastu. Socialiniai, teisiniai, politiniai vykdomos privatizavimo politikos, įgyvendinamos rinkos ekonomikos šalyse, aspektai yra nepagrindiniai.

Apžvelgus privatizavimo tendencijas pasaulyje, sąlyginai galima išskirti grupę valstybių, vadinamų postsocialistinėmis, kuriose privatizacija sunkiai palyginama su minėtu procesu, vykstančiu rinkos ekonomikos šalyse, tikslų – rezultatų ir proceso mastų plėtotės greičio prasme bei privatizavimo proceso vietos globalinės socialinės – ekonominės raidos procesų, sistemoje prasme.

Postsocialistinių šalių ekonominių – socialinių reformų programos paremtos “šokoterapiniu” ekonomikos transformavimo modeliu, kurio autoriai M.Friedmanas, L.Balcerovičius, H.Goldmanas ir kt. Šalių perėjimo iš centralizuotos ekonomikos į laisvos rinkos ekonomiką strategija ir taktika yra formuojama, remiantis nuostata, jog eekonomikos reformavimas yra savaiminis, mažai valdomas procesas. Šia nuostata buvo grindžiamos ir privatizavimo strategija ir taktika transformacinio laikotarpio pradžioje. Greitas ir visuotinas valstybinio turto privatizavimas, siekiant sukurti privačių savininkų sluoksnį ir išlaisvinti privačią iniciatyvą, buvo strateginis privatizavimo tikslas[6].

Pirmosios ekonomikos reformų programos postsocialistinėse šalyse buvo sudarytos iš stabilizavimo priemonių ir struktūrinės, iš esmės privatizavimo, politikos.

Daugelis ekonomistų teoretikų ir praktikų, politikų privatizaciją vertino kaip pagrindinę priemonę nuosmukiui įveikti. Oficialiose prognozėse, lydėjusiose reformų programas ir laukiamus privatizavimo rezultatus, paprastai buvo nurodomas laikinas ir ddaug menkesnis gamybos sumažėjimas, ekonomikos pagyvėjimas greitu laiku buvo siejamas su aktyviu ir rezultatyviu privačiu verslu.

Privatus sektorius šiuo laikotarpiu sparčiai plėtėsi, tačiau jo veikla nepasižymėjo nei aktyvumu, nei rezultatyvumu, nes tam nebuvo ekonominių, teisinių, psichologinių sąlygų. Jeigu analizuosime privatizavimo procesą ekonominio – socialinio rezultatyvumo požiūriu trumpalaikėje perspektyvoje privatizacija, kaip rodo teorinio ir praktinio patyrimo apibendrinimas, turi daugiau neigiamų, negu teigiamų pasekmių.

Transformacinio laikotarpio pradžioje buvo pasiektas pozityvus privatizacijos rezultatas – privati nuosavybė tampa vyraujančia, kas įgalina atsirasti ir vystytis rinkos santykiams. Šis rezultatas yra esminis pagrindinių privatizacijos tikslų sistemoje šiuo laikotarpiu. Trumpalaikėje perspektyvoje sunku tai įvardinti ekonominio rezultatyvumo kriterijais .Vienok rinkos santykių atsiradimo ir plėtros užtikrinimas sudaro galimybę įvertinti šį rezultatą ekononiminio rezultatyvumo kriterijais ilgalaikėje perspektyvoje.

Privatizacija buvo ir yra būtinu, bet nepakankamu struktūrinių pertvarkymų elementu. “Didžioji privatizacija” tebuvo pirmuoju struktūrinės reformos etapu. Pereinamosios ekonomikos laikotarpis daugelio ekonomikos ekspertų vertinimu (pav. Pasaulio banko, Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko ) bus ilgas, reikalaujantis kruopštaus planavimo ir apmąstymų.

Kiekvienu atskiros šalies socialinės – ekonominės raidos laikotarpiu formuojant ir įgyvendinant privatizacijos strategijas, turėtų būti įgyvendinami ir trumpalaikiai, ir ilgalaikiai privatizcijos tikslai. Pastarieji nepagrįstai pamirštami ar neakcentuojami:

1. Kokios įtakos pajamų ir turto pasiskirstymui turi alternatyvūs privatizavimo metodai ?

2. Kokios įtakos makroekonominiams veiksniams, tokiems kaip infliacija ir nedarbas, turi alternatyvios pprivatizavimo priemonės?

3. Kaip organizuoti nuosavybę, kad esamas turtas bfltų kuo efektyviau panaudotas trumpalaikėje perspektyvoje ir nenutrūktų investicijų procesas į naujus pajėgumus ir nekilnojamąjį turtą, kas užtik kitų ekonominį rezultatyvum.ą ilgalaikėje perspektyvoje?

4. Ar privatizacijos strategijose numatyti globalinių socialinių – ekonominių problemų aspektai, tokie kaip valstybingumo, ekonominio ir socialinio saugumo stiprinimas?

Pasirinkimas tarp trumpalaikės politikos, orientuotos išeiti iš nuosmukio, ir ilgalaikės – užtikrinti stabilią socialinę – ekonominę raidą – yra viena sudėtingiausių dilemų, su kuriomis susiduria visos postsocialistinės Rytų ir Vidurio Europos šalys.

Tose šalyse, kuriose ekonominės reformos yra orientuotos ne tik į trumpalaikių, bet ir į ilgalaikių tikslų siekimą nuo pat reformos pradžios, padėtis visumoje yra geriausia.3. Valstybinio sektoriaus neefektyvumo priežastys arba kodėl reikia privatizuoti

Valstybės nesugebėjimas privataus sektoriaus lygyje palaikyti jos vykdomos veiklos efektyvumo siejasi su keliais esminiais veiksniais.

Pirmiausia valstybės vaidmuo daugiau susijęs su socialinio stabilumo palaikymu šalyje, ir ekonominio efektyvumo sąskaita realizuojami socialiniai tikslai. Tai dažniausiai yra į žemas pajamas gaunančių gyventojų sluoksnių palaikymas.

Per valstybinių ūkinių objektų veiklą paskirstomos gyventojų pajamos, nors tokios perskirstymo rūšies būtinumas abejotinas. Perskirstymas turėtų būti koncentruotas, t.y. pagalba turi būti skiriama tik tiems, kam ji iš tikro būtinai reikalinga. Bandymas per komercinėms struktūroms (taip pat ir valstybinėms) primetamas lengvatas palaikyti žemas pajamas turinčius gyventojus veda prie paties perskirstymo proceso iir valstybės ekonominės veiklos neefektyvumo. To būtina atsisakyti pereinant prie valstybės minimalių pajamų garantavimo programos, kuri leistų vienu metu, nedubliuojant analogiškų veiksmų skirtinguose lygiuose, centralizuotai padėti mažas pajamas gaunantiems gyventojams.

Kita valstybinio sektoriaus įmonių neefektyvumo (žemesnio pelningumo), palyginti su privačiuoju, priežastis yra pati valstybinio sektoriaus verslo struktūra. Ji gali būti orientuota į daug kapitalo ir ilgo atsipirkimo laiko reikalaujančius, tačiau mažo pelningumo verslus, dažniausiai orientuotus j su infrastruktūros kūrimu susijusius projektus.

Lietuvoje didesnė svarbesnių ūkinių objektų dalis dar yra valstybės rankose (apie 55% valdomo Lietuvos valstybės įmonių ir akcinių bendrovių turto teko valstybiniam sektoriui). Kaip rodo pasaulinė patirtis, daugelis tokių „strateginių“ objektų sėkmingai valdomi privačių struktūrų, visiškai neignoruojant ir valstybės mastu būtinų socialinių klausimų sprendimo. Tačiau tokiu atveju ir valstybinis sektorius, kaip konkretus valstybės samdytų valdytojų valdomas vienetas, turi sugebėti efektyviai dirbti, nenusileisdamas privačiam sektoriui. Kokios priežastys sąlygoja priešingą situaciją?

Plačiausiai paplitusi įmonių valdymo forma yra akcinės bendrovės (AB). Kaip ir valstybinės įmonės, AB yra viena pagrindinių juridinių formų, leidžianti sukaupti stambų kapitalą plataus masto ūkinei veiklai vykdyti. Kooperuotų kapitalų pritraukimas iškelia esminę valdžios pasidalijimo tarp kooperatinio susivienijimo dalyvių problemą. Juo daugiau akcininkų, juo didesnė nuosavybės ir valdymo funkcijų atsiskyrimo tikimybė. Iš esmės AB valdo valdytojai, o akcininkai per atstovus arba tiesioginiu balsavimu

gali dalyvauti svarstant ir tvirtinant valdytojų atliktą darbą. Operatyvinis firmų valdymas išlieka valdytojų rankose[1].

Valstybės kontroliuojamų įmonių vadovai yra savarankiški priimant operatyvinius, ir net didžia dalimi taktinius sprendimus, nepaisant to, kad teisiškai šeimininkas gali’ būti vienintelis (todėl teoriškai turėtų būti gana stipri tiesioginė kontrolė), t.y. valstybė, tačiau, ji realiai reprezentuoja visą šalies visuomenę. Jai atstovaujančios kontroliuojančios struktūros tėra tik formalūs savininkai, kurie, nors jiems ir suteiktos galios, tolydžios realiam šeimininkui, savo funkcijas atlieka nepakankamai gerai.

Stabilios ekonomikos šalyse AB, korporacijų kontrolė, grįsta aakcininkų pasyviu ar aktyviu vaidmeniu, vykdoma dvejopai:

1. Per išvystytą vertybinių popierių rinką (kai dominuoja smulkūs akcininkai) – akcininkų „bėgimu“ nuo rizikingų, nepelningų akcijų jas parduodant; tuo pat metu iškyla grėsmė valdytojams, kad nauji savininkai (jų atstovai) keis valdytojus naujais, galinčiais padaryti įmonę efektyvesnę. Tai savo ruožtu verčia įmonių vadovus stengtis dirbti pakankamai efektyviai, kad išsaugotų savo darbo vietas;

2. Tiesioginė stambių akcininkų ar smulkių akcininkų grupes atstovaujančių administratorių kontrolė.. Šiuo atveju įprasta, kad stambūs akcininkai turi svarų balsą formuojant įmonės strategiją iir gali tiesiogiai dalyvauti pačiame įmonės valdyme bei kontrolėje [1].

Lietuvos valstybei iš dalies ar visiškai priklausančių įmonių turtas turėtų būti .priskirtas antrajai valdymo ir kontrolės formai. Pirmiausia todėl, kad kol kas vertybinių popierių rinka (ir kapitalo rinka apskritai) dar neveikia ttaip efektyviai, kad atliktų tuo pat metu ir įmonių valdytojus kontroliuojantį vaidmenį Kitas svarbus veiksnys – valdomų akcijų skaičius, kuris ir lemia kokiu būdu daroma įtaka įmonės valdymui: vyriausybės nurodymai, valstybės atstovų tiesioginis dalyvavimas ar tik vertybinių popierių valdymas, kai akcijų skaičius minimalus. Todėl svarbiausias vaidmuo kontroliuojant įmones, kurių akcijų dalis priklauso valstybei, tenka valstybei atstovaujančioms struktūroms. Šioje situacijoje galima išskirti kelias esmines priežastis, trukdančias valstybės kontroliuojamiems ūkiniams objektams didinti darbo efektyvumą:

• Valstybės kontroliuojamų įmonių vadovų samda yra formali, įgyta per pažintis ar dėl jau istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, kai bet kuris valstybės valdininkas stumdomas iš posto į postą, atsižvelgiant ne į jo sugebėjimus, o į įgytą valstybinėse struktūrose statusą. Kol kas šio trūkumo nepanaikina formaliai organizuojami konkursai į valstybinius postus. Netgi pprasikaltę valdininkai sugrįžta tarnybon, arba į tą pačią struktūrą, arba į kitą, dažnai net ne žemesnėms pareigoms. Toks elgesys paprastai paaiškinamas noru išsaugoti (kad ir prasikaltusių) darbuotojų patirtį. Tačiau nemanau, kad tokia praktika yra taikytina ir valstybinėje tarnyboje, kur lemiančiu kriterijumi vis dėlto reikėtų laikyti darbuotojų moralumą. Priešingu atveju nebaudžiamumo įspūdis tik paskatina linkusius piktnaudžiauti asmenis išbandyti ir savo sėkmę, o ką jau kalbėti apie gadinamą valdžios įvaizdį, ir visas šito pasekmes.

• Faktiškas kontrolės nebuvimas prižiūrint valstybinių įmonių veikią. Nors ir tteigiama, kad būtent griežta kontrolė yra valstybės kontroliuojamų įmonių nelankstumo, taigi ir neefektyvumo priežastis, tačiau šiuo atveju kalbama apie kitą kraštutinumą – elementaraus šeimininko (valstybinių kontrolės įstaigų) nesidomėjimą patikėtu valdyti turtu. Dėl kontrolės išskaidymo tarp atskirų valstybės turtą prižiūrinčių padalinių (Ūkio ministerija, savivaldybės, Lietuvos valstybės vertybinių popierių fondas), taip pat jų veiklos nepakankamo aprūpinimo ištekliais įmonių direktoriai pasijaučia visagaliais ir nebejaučia atsakomybės už jiems patikėtą veiklą. Spauda (dažnai pirmiau nei oficialūs valstybės organai) atskleidžia įvairius piktnaudžiavimus tokia atsakomybe neribota veikla. Pirmame privatizavimo etape (1991-1995 m.) dažniausiai buvo pastebimi iš esmės neteisėti įmonių privatizavimo faktai, net pačios valstybės pinigais; grobstymai įmonių viduje; privilegijuotų kontaktų pagalba įmonės pavertimas vadovų giminaičių „melžiama karve“ ir kt. Čia ir patys kontroliuojantieji gali turėti savanaudiškų tikslų, kurie ypač išryškėja privatizaciniu laikotarpiu [2].

Šie du paminėti punktai nusako ūkinės drausmės nebuvimą valstybės valdomuose objektuose. Ir nors girtinos yra LR Seimo pateiktos kovos su tokiais piktnaudžiavimais priemonės, siūlant griežtinti įmonių vadovų atsakomybę, realiai reikalai negerėja, o visos priemonės lieka žodžiais, tinkančiais tik priešrinkiminėje kovoje ir galimam susidorojimui su politiniais oponentais. Maža to, nepaisant gerų ketinimų, naujos priemonės iš esmės nieko naujo nepasiūlo, ko nebuvo galima padaryti ir ankstesnių įstatymų pagrindu bausti prasikaltusius ūkiniais nusižengimais asmenis. Tokiu būdu naujos garsios aakcijos parodo jau įprastą politikams populizmą ir demagogiją. Nuobaudos griežtumas priklauso tik nuo paties ekonominio subjekto (mūsų atveju – nuo valstybės, jai atstovaujančių kontrolės struktūrų) pasiryžimo atsikratyti nepalankiais reiškiniais jam pavaldžiuose objektuose. Tik laikantis griežtų nuostatų – kad sąmoningai nusižengę įstatymui valstybės tarnautojai neteks valstybinio darbo ir su tuo susijusių lengvatų, galima tikėtis, jog minėtosios negerovės .nesikartos.

Akivaizdi tendencija – valdžia linkusi manyti, jog visų nelaimių priežastis yra per didelis viešumas, „trukdantis“ dirbti, ir todėl jis turi būti ribotas „liaudies“ labui. Tai šiek tiek primena sovietinį laikotarpį. Todėl būtina pabrėžti, kad būtent viešumas, ar kaip dabar madinga sakyti – veiklos skaidrumas – realiai gali užtikrinti efektyvią valstybinių struktūrų kontrolę. Tai ypač pabrėžtina monopolinių struktūrų atžvilgiu, nepaisant jų nuosavybės formos, kadangi suteikdama galią naudotis privilegijuota padėtimi (tik tuo atveju, kai ekonomija dėl gamybos masto sąlygoja natūralios monopolijos reikalingumą), valstybė sukuria ir piktnaudžiavimo tokia padėtimi precedentą. Todėl net ir tuo atveju, kai monopolio savininkas yra privatus, jam turi būti taikomi tie patys viešumo reikalavimai, kaip ir valstybės įstaigoms.4. Privatizavimo motyvai

Šiuo metu aktualus strateginių įmonių privatizavimo klausimas. Jau vyksta konkursai ir netrukus turėsime naują Lietuvos ūkio struktūrą, kurioje realiai dominuos privatus verslas. Privatizavimas – tai naujo Lietuvos raidos etapo pradžia, kuri parodys, ar pakis ((ir ar greitai) Lietuvos ūkio efektyvumas.

Iš ankstesnio svarstymo galima teigti, kad valstybė, kaip ir bet kuris kitas ūkio subjektas, gali efektyviai valdyti savo komercinius objektus, tačiau tam būtinas tobulai parengtas visų valstybės kuruojamų funkcijų koordinavimas ir pavaldinių atsakomybės užtikrinimas. Lietuvoje kol kas tokios galimybės nėra. Būtent todėl, taip pat įvertinant ir valstybės administracinių struktūrų kūrimo papildomą naštą, laikytina, kad šiuo metu tik privatizavimas leis pakelti ūkio lygį. Motyvas, jog valstybė neturi lėšų ūkio modernizavimui, yra nepagrįs tas, ypač kalbant apie tokius pelningus objektus, kaip Telekomas ar Mažeikių nafta. Yra pelnas, yra galimybė, kad investuotos lėšos jį leis dar labiau padidinti -vadinasi, lėšų visuomet atsiras.

Valstybės valdyme galioja tie patys dėsniai, kaip ir laisvoje rinkoje. O bendra rinkos tendencija krypsta siauresnės veiklų specializacijos link. Taigi ir valstybei būtina griežčiau apibrėžti savo veiklos ribas, orientuojantis tik į tas, kurias ji geriausiai gali apibrėžti (teisėtvarka, administraciniai klausimai, bendros infrastruktūros kūrimas ir kt.). O gyventojams turi būti sudarytos sąlygos patiems spręsti savo egzistencines problemas [7].

Didžiausia iki šiol neištaisyta Lietuvos politikų klaida – išlikę komunistiniai valdymo metodai, kurių pagrindas – žmogaus psichologinis susiejimas su valstybe, kūrimas jo priklausomumo nuo valdžios iliuzijos. Kaip rodo atlikti tyrimai, daugiau kaip 50 proc. vidutines ir žemas pajamas gaunančių Lietuvos gyventojų

mano, kad jų padėtimi turėtų pasirūpinti valstybė. Ši būsena tęsiasi nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kai žmonėms nebuvo išaiškinta laisvos rinkos esmė ir galimos problemos. Nuo kada gyventojai maitinami gražiais pažadais, kartkarčiais paskatinami „lengvatomis nuo ponų stalo“. Ši praktika turi liautis, kadangi tolesnis išlaikytinių sindromo skatinimas ir toleravimas yra žingsnis atgal – senosios sovietinės, iniciatyvą slopinančios kultūros link. Kaip žinia, bet koks kultūrinis lūžis skausmingas ir ilgalaikis procesas, o įsisenėjusios visuomenės ligos gydymo vilkinimas tik reikalaus ilgesnio laiko pasekmėms likviduoti. NNaujojo prezidento atėjimas į valdžią gali ir turi tapti tuo atskaitos tašku, kuris pasuks Lietuvą nuo biurokratinio „socnepriklausomizmo“ normaliais ekonominiais dėsniais paremtų santykių link.

Suminėtųjų motyvų pagrindu turėjo ir turi būti skelbiama privatizacija Lietuvoje. Deja, atsiskleidžia ir kitos privatizavimo motyvų versijos, kurios atspindi tam tikrus ekonominės politikos prieštaravimus, o tai verčia įtarti modernizavimą (technologinį, organizacinį, socialinį) esant ne pačiu svarbiausiu vykdytinu tikslu.

Galima išskirti tokias šalies ekonominiame gyvenime išryškėjusias realias paspartinto privatizavimo priežastis:

Pinigų ieškojimas, vykdant paskelbtus priešrinkiminius pažadus. Tai bene svarbiausia priežastis. PPiniginės kompensacijos už prarastus bankuose pinigus, įvairaus pobūdžio transferinių išmokų didinimas paskatino pradėti gana greitą ir naujai „daugumai“ naudingą pinigų pripumpavimo į biudžetą procesą. Tokiu būdu bus suvartotos iš privatizavimo gautos pajamos, kurias galima būtų skirti Lietuvos ekonominei infrastruktūrai tobulinti. AAteičiai paliekama ir valstybinės pensijų sistemos reforma kaupiamų indėlių bazėje. Tačiau vėliau, valstybei nebeturint realaus turto, kaupiamųjų pensinių fondų klausimas tegalės būti sprendžiamas (o jis privalės būti sprendžiamas dėl esamos sistemos neefektyvumo) tik valstybinio įsiskolinimo sąskaita [2].

Pirmasis privatizavimo (kompensacinis) motyvas, nors galbūt socialiai teisingas, ekonomine prasme yra labai neefektyvus ir susilaukia ekonomistų kritikos. Todėl faktiškų privatiza.vimo motyvų pridengimui pasitelkiama Europos Sąjunga ir jos reikalavimai. Bet kokie argumentai dėl skirtingos Lietuvos ekonominės situacijos, jos pasirengimo lygio nėra laikomi pagrįsti. Dabar jau teigiama, kad būtent dėl pernelyg didelio valstybinio sektoriaus, o ne dėl politinio ir ekonominio nestabilumo šalyje, Lietuva nepakviesta į pirmąjį derybų „dėt stojimo į ES“ etapą. Deja, užmirštama, kad Europoje irgi egzistuoja stambus valstybinis sektorius. Maža to, būtent europinės valstybinės bbendrovės pretenduoja įsigyti iki šiol Lietuvos valdytą Telekomą. Turime nesutaikomą prieštaravimą, kuris vienas tarp daugelio kompromituoja valdžios sprendimus.

3. Reikia pripažinti, kad vienas iš privatizacijos postūmių buvo ir pačių valdžios struktūrų suvokimas, jog, per didelį kąsnį apžiojus, dar negarantuojama, kad jis bus suvirškintas. Prisiėmusi monopolizuotų valstybės įmonių valdymą.-valdžia užsitraukė ant savo galvos ir tą skausmą, kuris kyla kiekvieną kartą ryžtantis pakelti įmonių teikiamų paslaugų įkainius. Vengdamos ekscesų (nors įmonių išleidimas iš savo rankų reiškia ir valdžios dalinį praradimą), Lietuvos valdžios struktūros nnusprendė iš pradžių decentralizuoti atskirų stambių objektų valdymą – perleisti juos savivaldybėms (kad nebūtų organizuojami mitingai prie parlamento), o vėliau – prireikus pinigų kompensacijoms – įteisinti ir tų objektų privatizavimą. Tiesa, centralizuota žemų pajamų kompensavimo sistema dar nesukurta, taigi visuomet lieka grėsmė, kad skurdžiausi gyventojų sluoksniai nenurims, ir jiems bus visiškai tas pats, kas bus naujųjų įmonių savininkai. Problema ne išsprendžiama, o tik nukeliama vėlesniam laikotarpiui.5. Privatizavimo ypatybės Lietuvoje

Nekelia abejonių, jog nuosavybės formų įvairovė, kuri leidžia plačiau panaudoti visuomenės narių sugebėjimus ir kuri yra svarbus veiksnys, didinantis demokratinės santvarkos stabilumą, yra tikslinga ir būtina šiuolaikinėje ekonomikoje. Todėl reikėjo panaikinti valstybinės nuosavybės monopolį mūsų ekonomikoje, sukuriant privatų ekonomikos sektorių. Dalies valstybinio turto privatizavimas yra vienas, nors ir ne vienintelis, veiksnys, leidžiantis spartinti privataus ekonomikos sektoriaus kūrimą. Pirminio valstybės turto privatizavimo etapas, kurio principai ir mastai sukėlė nemaža diskusijų ir skirtingų vertinimų, išryškino ir tokias šio proceso puses, kurios neigiamai paveikė tiek socialinę, tiek ekonomikos sferą. Nors šis privatizavimo etapas praktiškai jau baigtas, tačiau neturime jo rezultatų analizės ir oficialaus įvertinimo. Tuo tarpu visiškai akivaizdu, jog nė vienas iš deklaruotų socialinių bei ekonominių privatizavimo tikslų nebuvo pasiektas. Iki šiol vykusį privatizavimo procesą galima apibūdinti taip [5]:

• privatizavimas vyko kaip centralizuotas, planinis procesas, griežtai rreglamentuotas laiko atžvilgiu, nesusietas nei su ekonominio efektyvumo, nei su kitais ekonominiais kriterijais;

• privatizavimo procesas nebuvo siejamas nei su ekonomikos struktūrinio per

tvarkymo uždaviniais, nei su rinkos infrastruktūros kūrimu, būtinos sudarant ekonomine aplinką, leidžiančią efektyviai veikti visai ekonominei sistemai;

• nebuvo nustatytos ekonominiu ir socialiniu požiūriu racionalios privatizavimo

ribos ir optimalus, atitinkantis šiandienines sąlygas santykis tarp privataus ir valstybinio ekonomikos sektorių;

• privatizavimas vyko pagal vienodą schemą, neįvertinus konkrečių sąlygų. Didžioji gyventojų dalis tapo tik formaliais privatizavimo proceso dalyviais, dėl to nebuvo sukurta ir būtina nuosavybės formų įvairovė;

• dėl nekontroliuojamo privatizavimo valstybė, atidavusi į privačias rankas pelningiausias verslo sritis su jo materialine baze, kartu prarado lėšas, reikalingas socialinei paramai, mokslo, švietimo, sveikatos apsaugos ir kitoms būtinoms sferoms remti;

• privatizavimas tapo pernelyg didelės ir ekonomiškai nepagrįstos visuomenės socialinės diferenciacijos veiksniu ir priemone jai ekonomiškai įtvirtinti;

• privatizavimas sudarė prielaidas spekuliacinėms, šešėlinėms ir kriminalinėms

struktūroms bei atitinkamiems santykiams susiformuoti ir juos išplėsti į valstybės

struktūras visuose jų lygiuose, taigi tapo pagrindiniu veiksniu, skatinančiu nematyto

masto korupciją;

• nors privatizavimo įstatymuose ir buvo numatytos tam tikros garantijos svarbioms gyventojų aptarnavimo funkcijoms išsaugoti, tačiau jos pasirodė nepakankamos ir neveiksmingos;

• privatizavimo procese nebuvo išsaugoti būtini techniniai – technologiniai gamybiniai ryšiai. Priešingai, jie buvo gerokai suardyti. Nors šalies ūkio griuvimą ir ekonominių ryšių iširimą sukėlė daugiausia neekonominiai ar nuo mūsų nepriklausantys veiksniai, tačiau pprivatizavimas ne tik ne

stabilizavo ekonomikos, bet dar padėjo atsirasti anarchijai.

Nė viena buvusi nei esama vyriausybė ne tik kad neturėjo ir neturi ekonomiškai pagrįstos privatizavimo strategijos, bet ir nesugebėjo tinkamai kontroliuoti šio proceso. Todėl privatizavimas ne tik netapo ekonominį ir socialinį plėtojimąsi skatinančiu veiksniu, tačiau iš esmės virto įrankiu, padėjusiu tam tikram siauram asmenų ratui ar jų grupėms sukoncentruoti savo rankose praktiškai visą privatizuotą valstybės turtą, neretai netgi pažeidžiant įstatymus, tapo neaiškios kilmės pinigų plovimo priemone. Toks privatizavimo rezultatas pakirto valstybės ekonominius pagrindus ir tapo rimta grėsme demokratinei šalies santvarkai. Tokio socialinio rezultato, kai nedaug gyventojų pralobo, o didžioji dauguma skęsta skurde, kadangi, esant ekonominiam nuosmukiui, praturtėti galima tik kitų sąskaita, sąlygomis mažai turi reikšmės, kokiu būdu vyks kitas privatizavimo etapas. Kadangi dauguma gyventojų natūraliai nušalinta nuo šio proceso, .tai likęs valstybės turtas bus perduotas j minėtų grupuočių rankas ir paskirstytas tarp jų. Taigi komercinio privatizavimo etapas tik logiškai užbaigs tai, kas buvo pradėta pirminio privatizavimo etape.

Vienas pagrindinių argumentų, pagrindžiančių visuotinio privatizavimo būtinumą, yra be jokių išlygų priimamas teiginys, jog tik privatinė nuosavybė sudaro sąlygas efektyviai gamybai, ir todėl, privatizavus valstybinį ekonomikos sektorių, neišpasakytai išaugo mūsų ekonomikos efektyvumas. Nors didelė mūsų ekonomikos dalis jau privatizuota, tačiau neturime duomenų apie kokį nors

efektyvumo padidėjimą. Tiesa, nuosavybei savininko veiksnys išties reikšmingas smulkioje gamyboje, kur jis yra kartu ir ūkinės veiklos organizatorius. Tačiau šiuolaikinę ekonomiką lemia stambi gamyba, kurios efektyvumas pirmiausia priklauso nuo jos organizavimo formos bei vadovaujančiojo personalo kvalifikacijos. Šiuolaikinėje gamyboje, kai įmonės pasilieka sau tik tiesiogines funkcijas, o visos kitos, kaip valdymas, informacijos rinkimas, produkcijos realizavimas, perleidžiamos specializuotoms samdomoms firmoms, t. y. kuomet gamyba organizuojama ne hierarchiniu principu, o horizontalių struktūrų pagrindu, nuosavybės forma gamybos efektyvumui praranda savo reikšmę [9].

Lietuvos ūkio efektyvumas ggali būti didinamas ne tiek privatizavimo, kiek jo modernizavimo bei gilių struktūrinių pertvarkymų, atitinkančių šiuolaikinės rinkos keliamus reikalavimus bei valstybės interesus, keliu. Privatizavimas čia reikšmingas tiek, kiek gali būti pritrauktas šiems tikslams reikalingas privatus kapitalas. Toks globalinis uždavinys, kaip racionalios ūkio struktūros formavimas, efektyviai gali būti sprendžiamas tik valstybės mastu vykdant vieningą struktūrinę investicinę politiką, leidžiančią koncentruoti išteklius ir juos nukreipti į lemiamas ūkio grandis. Geriausiai tam tinka valstybinė nuosavybės forma. Ekonomikos natūralios evoliucijos kelias, kuomet jos struktūriniai pokyčiai vyksta ttik privačios iniciatyvos pagrindu, reguliuojant rinkos jėgoms, yra pernelyg ilgas, neefektyvus ir todėl nepriimtinas. Taigi privatizavimas ne tik neprisideda prie šio uždavinio sprendimo, bet skaido lėšas ir riboja šių pertvarkymų galimybes.

Nesuderinamas su socialiniu bei ekonominiu efektyvumu tokių ekonominių objektų, kurie llemia šalies ekonomiką ar gyvenimo lygį, privatizavimas. Pirmiausia tai susiję su gamybinės infrastruktūros objektais. Šios sferos įmonės sudaro būtinas sąlygas kitoms įmonėms veikti, o pirmųjų veikla efektyvesnė per pastarąsias. Taigi infrastruktūros sferos įmonės per teigiamą išorinį efektą užtikrina darnų ir efektyvų šalies ūkio veikimą. Privatizavus tokias įmones, jų savininkai stengtųsi šį teigiamą efektą pasisavinti, keldami ir atsisakydami nenaudingų jų požiūriu gamybinių ryšių, o tai reikštų viso šalies gamybinio komplekso efektyvumo sumažėjimą ir jo dezorganizavimą. Todėl ketinimai privatizuoti infrastruktūros įmones nepagrįsti ekonominiu ir gero nežadančiu socialiniu požiūriu.

Optimali privatizavimo strategija reiškia privatizavimo procesų įvairiose ūkio šakose derinimą laike. Tarkim, bankų sistemos privatizavimas vyko pernelyg sparčiai ir neatitiko ekonominių sąlygų. Dar daugiau, sunki dabartinė mūsų ekonomikos ir ypač pramonės būklė labai susijusi su bbankų veikla. Nevalstybiniai komerciniai bankai, išnaudodami spekuliacinį bumą, kreditavo ne investicijas į pramonę, o spekuliacinius sandorius. Nors dėl didelių palūkanų bankai gavo pasakiškus pelnus, bet tai atkirto pramonę nuo būtinų kreditinių išteklių ir suardė investicinį ciklą. Ir iki šiol nepavyko bankų veiklos nukreipti investicine kryptimi, nors, tiesą sakant, to daryti niekas ir nebandė. Viso to buvo galima išvengti, jei dauguma bankų būtų valstybiniai ar valstybės kontroliuojami. Kryptis į bankų sistemos visišką privatizavimą buvo ir yra žalinga bei nepriimtina. Kadangi valstybė nnetenka galingo sverto savo ekonominei politikai vykdyti, prarandamos galimybės palankiomis sąlygomis kredituoti pramon.ės įmones, žemės ūkį, smulkaus verslo įmones.

Formuojant privatizavimo strategiją, buvo pravartu išanalizuoti kitų šalių patirtį. Ypač mus turėtų dominti tokios šalys, kurių ekonomikoje vyrauja valstybinis sektorius, t. y. pakankamai išvystytų trečiojo pasaulio šalių patyrimas. Nors šiose šalyse susiformavusi rinkos sistema, yra pakankamas privatus kapitalas, tačiau čia privatizavimas su nedidelėmis išimtimis vyko kaip laipsniškas, gana ribotas procesas, numatytas ilgai perspektyvai. Valstybė, vykdydama dalinį įmonių privatizavimą, išlaikė čia savo kontrole ir pagrindinę kapitalo dalį. Pirmenybė buvo teikiama įmonių technologijai tobulinti ir modernizuoti. Tai leido pertvarkyti šių šalių ekonomikas be nuosmukių.

Taigi nėra jokių bent kiek svaresnių ekonominių argumentų greito privatizavimo naudai. Privatizavimo bumas pasaulyje prasidėjo daug anksčiau negu privatizavimas pokomunistinėse šalyse, susijęs su tam tikru ekonominio liberalizmo atgimimu, kuomet Vakarų šalyse ėmė įsigalėti monetaristiniai principai, išstūmę iki šiol vyravusias keinsistines nuostatas. Iš tikrųjų tai stambaus kapitalo puolimas, siekiant pajungti savo interesams ekonomiką, kurį skatino ir sovietinės imperijos žlugimas. Vis dėlto tokia kryptis, matyt, yra konjunktūrinis dalykas, juolab kad Vakarų šalyse ekonominis liberalizmas laikomas nepajudinama ideologine dogma, tačiau neretai reali ekonominė politika jai prieštarauja. Mums artimesnė valstybinė – korporatyvinė, kuri būdinga daugumai išvystytų Europos šalių, o ne amerikietiškoji liberalinė sistema, juolab kad mmes orientuojamės į Europą.

Šiuolaikinė ekonominė situacija ir ekonomikos vystymo uždaviniai reikalauja šalies ekonomikoje atkurti ir išlaikyti stabilų, efektyviai veikiantį ir griežtai kontroliuojamą valstybinį ekonomikos sektorių, kuris turėtų tapti šalies ekonomikos stabilumo garantu. Tiek privačios, tiek valstybinės įmonės turėtų sudaryti vieningą rinkos ūkio mechanizmą, atitinkantį šiuolaikinius ūkio valdymo reikalavimus. Platus šiuolaikinių gamybos valdymo formų, kaip nuomos ar valdymo kontraktai, panaudojimas leistų užtikrinti, kad visų ekonomikos sektorių įmonės veiktų pakankamai efektyviai. Tiek įmonių, tiek visos ekonomikos mastu privalėtų būti naudojami šiuolaikiniai gamybos planavimo ir valdymo metodai, ko iki šiol pas mus nėra. Išsivysčiusios ekonomikos lygį pasiekusių šalių patyrimas rodo, jog indikatyvinis planavimas yra būtina šiuolaikinės ekonomikos sudėtinė dalis, sudaranti sąlygas stabiliam ūkio vystymui, o jo reikšmė ypač išauga, kai šalies ekonominė padėtis tampa sudėtinga, reikalaujanti sutelkti visus jos turimus išteklius. Kaip tik tokia padėtis yra dabar Lietuvoje.

Reikia pripažinti, jog privatizavimas davė rezultatus – sukurtas privačios ekonomikos sektorius, suformuotas savininkų sluoksnis, iš kurių tik nedaugelis klesti, tačiau už jį sumokėta neadekvati socialinė ir ekonominė kaina, kurią visuomenė, atrodo, bus verčiama ir toliau mokėti.

Taip, be abejo, bus, jei nebus teisingai suvokta įvairių nuosavybės formų reikšmė šiuolaikinėje ekonomikoje ir jų perspektyvos.5.1. Privatizavimo institucijos ir būdai

Privatizavimas – valstybės ir savivaldybių turto (akcijų ar kito turto) perdavimas ppotencialių pirkėjų nuosavybėn pagal šiame įstatyme nustatyta tvarka sudarytus privatizavimo sandorius, taip pat valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimas valstybės ar savivaldybės kontroliuojamose įmonėse, kai iš papildomų įnašų išplatinama nauja akcijų emisija.

Privatizavimo objektas dažniausiai, tai akcijos ir kitas turtas, kuris viešosios nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei ir kurį Lietuvos Respublikos Vyriausybė įtraukia į privatizavimo objektų sąrašą. Šis turtą dažniausiai gali pirkti Lietuvos ar užsienio fiziniai bei juridiniai asmenys. Potencialiu pirkėju negali būti Lietuvos valstybės ir savivaldybių įmonės, akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės, bankai bei draudimo įstaigos, kuriose daugiau kaip 1/2 akcijų, suteikiančių balso teisę visuotiniame akcininkų susirinkime, nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei, taip pat iš Lietuvos ar užsienio valstybių ir savivaldybių biudžetų išlaikomos įstaigos ir organizacijos [11].

Privatizavimo institucijos yra:

1) Valstybės turto fondas;

2) savivaldybių turto fondai ar kiti savivaldybių administracijos padaliniai. Savivaldybės taryba turi teisę nesteigti šios savivaldybių turto privatizavimo institucijos ir įgalioti merą sudaryti sutartį su Turto fondu dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančių objektų privatizavimo.

Privatizavimo objektų sąrašą Turto fondo teikimu tvirtina Vyriausybė. Į šį sąrašą turi būti įtrauktos visų valstybei ir savivaldybei nuosavybės teise priklausančių įmonių akcijos, išskyrus tas akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių akcijas, kurių privatizavimą riboja įstatymai.

Valstybės (savivaldybės) kontroliuojamos įmonės neturi teisės be Turto fondo (savivaldybių turto

fondų) raštiško sutikimo nuo objekto (tos įmonės akcijų) privatizavimo programų paskelbimo dienos iki privatizavimo sandorių sudarymo dienos arba iki šių objektų privatizavimo programų sustabdymo ir pripažinimo pasibaigusiomis dienos sudaryti šių sandorių:

1) paskolos, įkeitimo, laidavimo, garantijos, nuomos, ilgalaikio materialiojo turto pirkimo, pardavimo ir bet kokio perdavimo, pirkti kitos įmonės vertybinių popierių, leisti obligacijų, didinti ar mažinti įmonės įstatinį kapitalą, jeigu sandorio ar kelių sandorių vertė yra didesnė kaip 5 procentai įmonės įstatinio kapitalo;

2) medžiagų ir žaliavų pirkimo bei pardavimo arba bet kkokio jų perdavimo, jeigu sandorio ar kelių sandorių vertė (turto, dėl kurio sudaromas sandoris, bendra vertė per kalendorinius metus) yra didesnė kaip 10 procentų įmonės įstatinio kapitalo.

Privatizavimo būdai yra šie:

1) viešas akcijų pardavimas;

2) viešas aukcionas;

3) viešas konkursas;

4) tiesioginės derybos;

5) valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimas valstybės ar savivaldybės kontroliuojamoje įmonėje;

6) nuoma su išsipirkimu.

Privatizavimo objekto valdytojas turi teisę pakeisti privatizavimo būdą arba taikyti šiame įstatyme nustatytų privatizavimo būdų derinį. Privatizavimo būdo pakeitimas turi būti patvirtintas Privatizavimo komisijos ir nauja informacija apie pprivatizavimo objektą paskelbta šio įstatymo nustatyta tvarka.5.2. Privatizacijos etapai Lietuvoje

Galima išskirti 1991m. Lietuvoje prasidėjusio privatizavimo proceso etapus. Pirmasis – paskirstomojo pobūdžio (investiciniais čekiais) turto privatizavimas (1991 – 1995 m.). Antrasis – komercinio pobūdžio privatizavimas, vykstantis ir pastaruoju metu.

Privatizavimo proceso Lietuvoje rrezultatai tiek šalyje, tiek užsienyje vertinami nevienareikšmiškai. Palankiai vertinama tai, kad per palyginti trumpą laiko tarpą buvo pasiekta gerų rezultatų. Valstybinės privatizavimo agentūros duomenimis, pasibaigus pirmajam privatizavimo etapui 1995 m. pabaigoje jau buvo privatizuota 86 proc. Visų privatizuotinų (t.y. įtrauktų į privatizavimo programą) valstybinių įmonių ir 81 proc., viso privatizuotino valstybės kapitalo [10].5.2.1. Paskirstomojo pobūdžio privatizavimas (1 etapas)

Pagal paskirstomojo pobūdžio privatizavimą investiciniai čekiai visiems Lietuvos piliečiams turėjo sudaryti galimybes įsigyti privatizuojamo turto. Ir atvirkščiai: komercinio privatizavimo būdu daug valstybės turto būtų atitekę asmenims, nelegaliu būdu sukaupusiems pradinį kapitalą.

Be to, investiciniai čekiai sudarė sąlygas atsirasti kapitalistų klasei. Netgi nedidelio “kapitalo” – investicinių čekių turėjimas, būtinumas investuoti juos ir noras padaryti tai kuo efektyviau žadino žmonių kūrybinius sugebėjimus. Šis procesas sukūrė kapitalistų ssluoksnį, savotišką garantiją, kad nebus restauruotas senasis režimas.

Kitas svarbus argumentas prieš komercinį privatizavimą – nepakankamas komercinio privatizavimo kapitalas, kitaip tarianti maža vietos potencialių investuotojų perkamoji galia. Komercinis privatizavimas galėjo kelti ir potencialią grėsmę nacionaliniam ekonominiam saugumui, kadangi Lietuva tuo metu vis tebebuvo vadinamojoje rublio zonoje. Išryškėjo galimi dvejopo pobūdžio neigiami padariniai:

• “šešėlinės ekonomikos, buvusios nomenklatūros;

• bei Rytų šalių subjektų dalyvavimas ir lemiama įtaka dalijantis valstybės gamybos priemones ir iš to kylanti naujųjų savininkų politinė ir ekonominė įtaka visai šaliai.

Sparti privatizavimo eiga lėmė ppalankų ekonominių reformų įvaizdį ir garantavo tarptautinės visuomenės bei tarptautinių finansinių institucijų, tokių kaip TVF, Pasaulio bankas, paramą. Sparčiausiai vyko gyvenamųjų patalpų privatizavimas. Iš esmės jis buvo baigtas 1993m. viduryje. Tai sudarė palankias sąlygas intensyviai plėtoti nekilnojamojo turto rinką.

Greitas privataus kapitalo atsiradimas stimuliavo vertybinių popierių rinkos formavimąsi. 1997m. suaktyvėjusi prekyba vertybiniais popieriais rodo, kad vidaus ir užsienio investuotojai noriai renkasi šį būdą, norėdami įsigyti kontrolinius ir mažesnius įmonių akcijų paketus. Didėja rinkos likvidumas. Įmonės, norinčios patekti į oficialų vertybinių popierių biržos prekybos sąrašą, viešai platina informaciją apie savo veiklą, užsako atlikti tarptautinį auditą ir pan. Didėja ūkio subjektų, siekiančių pritraukti finansinius išteklius per Lietuvos ir užsienio vertybinių popierių rinkas, konkurencija.

Vis dėlto privatizavimo rezultatai Lietuvoje nėra visiškai patenkinami. Tai daugiausia susiję su pasirinktais privatizavimo metodais [7].

Privatizavimas – tai ir prielaida didinti šalies įmonių veiklos bei valdymo efektyvumą, investicijas, tarp jų ir užsienio. Šiuo atžvilgiu ypač svarbu didelių įmonių privatizavimas – tai kaip šalies įmonių restruktūrizacijos sudėtinė dalis. Tyrimai, atlikti Rytų ir Centrinės Europos šalyse, rodo, jog kol kas neįmanoma tiksliai įvertinti, ar padidėjo privatizuotų įmonių veiklos efektyvumas. Tai susiję su tuo, kad įmonių restruktūrizacija yra ilgas procesas, jo įtaką bus galima pajusti gerokai vėliau.

Viešas akcijų platinimas ir to sąlygotas strateginio investuotojo nnebuvimas traktuojamas kaip faktorius, sukelsiantis neigiamų padarinių tolesnei įmonės veiklai. O kaip tik šis metodas buvo pagrindinis, privatizuojant dideles ir vidutines įmones Lietuvoje. Lietuvos pavyzdys taip pat rodo, jog privatizacija pagal geriausią verslo planą daugeliu atvejų davė geresnių rezultatų nei viešas akcijų platinimas.

Duomenys apie valstybinio turto privatizavimą pirmajame etape 1991 – 1995m. (neskaitant butų, žemės ūkio įmonių turto bei žemės privatizavimo) pateikti 1 lentelėje [4]:

1 lentelė

Rodikliai Objektų skaičius, vnt Kapitalas, mln. Lt.

1. Visas valstybinis turtas (be biudžetinių įstaigų, butų fondo, žemės ūkio įmonių) 8044 13547.4

2. Numatytas privatizuoti turtas

proc. nuo viso turto 6644

82.6 9877.1

72.9

3. Privatizuota valstybinio turto iš viso

proc. nuo viso turto

proc. nuo privatizuoti numatyto turto 5710

71

85.9 3491

25.8

35.3

3.1. Privatizuota pasirašant akcijas

proc. nuo privatizuoto turto 2923

51.2 2627.7

75.3

3.2. Privatizuota aukcione

. proc. nuo privatizuoto turto 2726

47.8 79.1

2.3

3.3. Privatizuota konkursuose

proc. nuo privatizuoto turto 15

0.3 499.3

14.3

3.4. Privatizuota už laisvai konvertuojamą valiutą

proc. nuo privatizuoto turto 46

0.8 27.6

0.8

3.5. Valstybinis kapitalas, išpirktas įmonių darbuotojų pagal Vyriausybės leidimą

proc. nuo privatizuoto turto

716

12.5

257.3

7.45.2.2. Valiutinės privatizacijos programa (2 etapas)

Tikėtasi, kad valiutinė privatizacija bent iš dalies kompensuos paskirstomojo metodo trūkumus (strateginio investuotojo nebuvimą, išsisklaidžiusią nuosavybę, sunkumus pritraukiant kapitalą). Ja buvo tikimasi pritraukti ir užsienio investuotojų. Tačiau valiutinės privatizacijos programa, atskirta nuo masinės privatizacijos programos, ribojo užsienio investuotojų galimybes rinktis objektą, be to, ir šiuo metu gana sunku įsigyti kontrolinį akcijų paketą.

Nuo privatizavimo pproceso pradžios į Lietuvą per privatizavimą atėjo vos keli užsienio investuotojai. Tai, kad už laisvai konvertuojamą valiutą buvo privatizuota tik 0,6 proc. viso privatizuoto valstybinio kapitalo, rodo, jog iš esmės privatizavimo procesas Lietuvoje buvo uždaro (vidinio) pobūdžio. Apribojimai pritraukti strateginius užsienio investuotojus privatizavimo metu buvo viena iš priežasčių, dėl kurių apskritai visa užsienio investicijų situacija Lietuvoje buvo vertinama tik patenkinamai.

1995m. liepos mėn. buvo priimtas naujas Valstybės turto privatizavimo įstatymas, reguliuojantis antrojo, komercinio, privatizavimo etapo procesus. Įstatymas nustato lygias sąlygas užsienio ir vietos investuotojams dalyvauti privatizuojant valstybės turtą, numato įvairesnių ir lankstesnių privatizavimo būdų. Per antrąjį privatizavimo etapą buvo numatyta privatizuoti ir tas šalies infrastruktūros įmones (pvz,, geležinkelio, uosto), kurios pirmąjį etapą nebuvo įtrauktos į privatizuotinų objektų sąrašą. Tikimasi, kad galimybė privatizuoti tokias įmones turėtų pritraukti nemažai užsienio investuotojų.

Tačiau ir komercinis privatizavimas prasidėjo vangiai. Ilgiau nei metus (nuo 1995rn. liepos iki 1996-ųjų rugpjūčio) truko parengiamasis etapas. Nuo 1996m. rugpjūčio iki 1997m. birželio buvo privatizuota 140 objektų, kurių vertė – 21 mln. 929 tūkst. litų. Valstybinėje privatizavimo agentūroje buvo parduoti 64, Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje 18, savivaldybių vykdomosiose institucijose – 58 objektai. Objektai buvo privatizuoti įvairiais būdais: 77 objektai – viešame aukcione, parduodant akcijų paketus, 58 – viešo aukciono būdu, 4 –

išperkamosios nuomos būdu, l objektas – viešo konkurso būdu.6.1. „Lietuvos Telekomo“ privatizavimas – „prieš“

6.1.1. Dėl privatizavimo pakilo pokalbių tarifai

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas Mykolas Aleliūnas: “Mes – ne prieš telekomo privatizavimą. Tačiau bet koks verslas turi būti skaidrus ir teisingas. Šiuo atveju nereikia ir žiūronų, kad matytume, jog tai – nešvarus darbas“. LPK prognozuoja, kad mokesčių įvedimas už vietinius pokalbius telefonu, ateityje atves prie bankroto ribos daugelį smulkių įmonių, o netgi ir didelės turės gerokai sumažinti pokalbių apimtį. Apskritai pramonininkai tteigia, kad tai neigiamai atsilieps jų verslui, o būtinybės įvesti tokius tarifus tikrai nebuvo ir nėra. Jau iš šių kelių sakinių galima būtų spręsti, kad Lietuvos pramonininkai nepritaria “Lietuvos Telekomo” privatizacijai, nes tai sukelia neigiamus pokyčius jų įmonėse ir įstaigose. P. Ravinskas, LPK Ekonomikos ir finansų departamento direktorius, klausia: “.Kodėl tokį didelį pelną turinti įmonė didina tarifus?”.

Į šį klausimą bandė atsakyti “Lietuvos Telekomo” generalinis direktorius Gediminas Pangonis, kuris teigė, jog didesnis pelnas reikalingas, nes reikia keisti senas technologijas. Bet gi ttuomet ne itin aiški lieka vyriausybės pozicija “Telekomo” privatizacijos klausimu, juk jų siekiai yra privatizuoti šią įmonę, priimant sąlygą , kad jos pirkėjas pats turės skirti lėšas naujų technologijų diegimui. Jei šių sprendimų vyriausybė nesilaiko, tai koks tikslas privatizuoti (be aabejo užsienio investuotojams) tokią pelningą bendrovę, juk pastovus pinigų srautas pagelbėtų užkamšyti ir taip kiaurą valstybės biudžetą, ir tai jis darytų netgi geriau ,nei vienkartinė pinigų įplauka, gauta privatizavus “Lietuvos Telekomą”.

Dėl “Lietuvos Telekomo” monopolinio privatizavimo taip pat nukentės (tiksliau jau nukentėjo) ir paprasti telekomunikacijų tinklo vartotojai, juk mes ne tik, kad mokėsime tuos 7cnt./min., bet dar ir pirkdami įmonių prekes bei paslaugas turėsime padengti dalį įmonių padidėjusių išlaidų, susijusių su vietinių pokalbių tarifų padidėjimu. Dar vienas didelis minusas bus tai, kad po minėtos monopolinės privatizacijos, kainų politiką diktuos monopolio diktatas, o ne sveika rinkos konkurencija. Monopolijos sąlygomis privatizuotas “Lietuvos Telekomas” šiuo metu gali didinti pokalbių kainas ir tai galės daryti ateityje, jis per daug nesirūpina, o tikriausiai ir nesirūpins, kad bbūtų skirtingi tarifai analoginėms ir skaitmeninėms linijoms, savaitgalio pokalbiams bei pokalbiams nakties metu Ir niekas negalės jiems to nurodyti, nes privatizuotas “Lietuvos Telekomas” jau beveik nepriklausomas nuo visuomenės bei vyriausybės pageidavimų [12].6.1.2. Keblumai “Interneto” tiekėjams ir vartotojams

Kaip žinome, privatizuotas “Lietuvos Telekomas” valdys visą telefoninių ryšių tinklą Lietuvoje, ir žmonės turės juo naudotis ir mokėti monopolinę kainą, nes kito operatoriaus, turinčio tokį išplėtotą ryšių tinklą Lietuvoje, paprasčiausiai nėra. Kaip jau minėjome, tai smarkiai padidins šalies išlaidas telefoniniams pokalbiams. Dar kelios su ttuo susijusios problemos bus (beje ir šiuo metu jau yra) – tai “Interneto” paslaugų tiekimas, šiomis paslaugomis užsiimančių firmų veiklos komplikacijos, taip pat paprastų “Interneto” vartotojų išlaidų padidėjimas.

Apskaičiuota, kad dėl tokio “Telekomo” privatizavimo, ateityje “Interneto” paslaugų kainos paprastiems vartotojams gali išaugti iki 200 proc. Pikčiausia šioje problemoje yra tai, kad tai labiausiai atsilieps universitetams, mokykloms bei kitoms mokymo įstaigoms – žodžiu tiems, kam labiausiai reikia šio prisijungimo prie pasaulinio tinklo ir tuo pačiu metu tiems, kurie turi mažiausiai tam skirtų lėšų. Tad galime teigti, kad netolimoje ateityje “Interneto” vartotojų arba labai smarkiai sumažės arba (geriausiu atveju) jų skaičiaus augimas gerokai nuslops.

Argi tai ne per didelė “Lietuvos Telekomo” privatizavimo kaina? Juk Lietuva siekia integruotis tiek į Europos sąjungą, tiek į NATO, o vienas pagrindinių uždavinių, keliamų mums kaip stojantiesiems, – tai informacinės visuomenės kūrimas Lietuvoje. Telekomunikacijų ir kompiuterinių tinklų plėtra stiprina piliečių vaidmenį visuomenėje ir padeda spręsti iškilusias problemas. Tai patvirtina spartus “Interneto” vartotojų augimas.

Dešimtys milijonų Europos gyventojų naudoja šiuolaikines informacines technologijas, kurios nepaiso valstybių sienų ir padeda pajusti realų vienybės jausmą, kuris visiškai skiriasi nuo valdžios vyrų skelbiamo. Deja, atrodo, Lietuvos seimas ir vyriausybė skubėdama privatizuoti “Lietuvos Telekomą” pastebi tik vieną lazdos galą – t.y. pinigus, kurie, kaip jau jjiems būdinga yra laikinas dalykas, bet nepastebi antro – t.y. poreikio sukurti veiksmų planą informacinės visuomenės kūrimui, kas būtų gera investicija į ateitį.

Privatizuoto “Lietuvos Telekomo” monopolis telefono ryšių tinkluose jau paveikė, ir dar labiau paveiks visus be išimties “Interneto” paslaugos tiekėjus. Pagrindinė problema iškils tada, kai šių kompanijų klientai, nebegalėdami susimokėti už naudojimąsi tinklu pradės masiškai nutraukinėti sutartis. Ypač daug klientų gali netekti tos kompanijos, kurios teikia “Interneto” paslaugas per komutatorius. Beje “Lietuvos Telekomas” norėtų turėti monopolį ir šioje srityje. Tas planas turės realių galimybių, nes privatizavus šią įmonę į ją įplauktų papildomo kapitalo, reikalingo minėtam ketinimui įgyvendinti. Pagrindinis šio plano ginklas būtų kainų dempingas, tai yra paslaugų tiekimas pigiau nei tai daro konkurentai. Visų pirma nuo tos nesąžiningos kovos nukentės konkurentai (šiuo metu jų yra apie 40) t.y. netekusios klientų “Interneto” paslaugomis užsiimančios įmonės bus priverstos bankrutuoti (dar keletas šimtų bedarbių prie jau esamų) arba keisti veiklos pobūdį, kas taip pat reikalauja daug investicijų.

Antra: nuo dempingo ateityje dar labiau gali nukentėti vartotojai, jau dabar mokantys privatizuotam “Telekomui” nemažus pinigus. T.y. jei dabartiniai “Lietuvos Telekomo” savininkai nuspręs monopolizuoti “Interneto” paslaugų rinką, tai jie galės sėkmingai pasinaudoti Lenkijos atveju, kaip pavyzdžiu kuomet vietinis telekomas ėmė nepagrįstai dempinguoti kainas, tokiu būdu išgyvendindamas iiš rinkos kitus tiekėjus. Tapus monopolininku, ir dabar ten “Interneto” paslauga vartotojams pasidarė labai brangi .6.1.3. Tarptautiniai pokalbiai “Call-Back” gali išnykti

Lietuvoje priimtas telekomunikacijų įstatymas, reglamentuojantis privatizuoto “Lietuvos Telekomo” veiklą, susijęs su pagrindine Lietuvos piliečių teise – naudotis demokratinėmis teisėmis. Šis įstatymas draudžia be licenzijos teikti telefonijos paslaugas, o privatizuotas monopolinis “Lietuvos Telekomas” vargu ar ateityje norės tokias licenzijas teikti. Be šių licenzijų nežinioje atsidurtų firmos teikiančios atgalinio skambučio (“Call” – “Back” ) paslaugas, bei šias paslaugas vartojantys žmonės. Aštuntasis įstatymo straipsnis uždraustų kitiems organizuoti, reklamuoti, ar dalyvauti kokioje nors kitoje veikloje, teikiant atgalinio ryšio paslaugas Lietuvoje. Ši įstatymo dalis realiai pradėtų veikti tada, kai privatizuotas “Lietuvos Telekomas” įsteigs ryšių reguliavimo agentūrą, o tai be abejo bus padaryta, nes kokiam gi įmonės savininkui (ypač monopolinės) nesinorės gauti visą įmanomą pelną, pasinaudoti visomis tai leidžiamomis galimybėmis.

Reikėtų susirūpinti, kad ši nuostata neatitinka tikrųjų Lietuvos interesų ir gali atnešti žalą daugeliui jos gyventojų. Beje, kaip pripažino Europos žmogaus teisių teismas, galimybė naudotis atgalinio ryšio paslaugomis gali būti traktuojama kaip pagrindinė žmogaus teisė, kurią turi ginti šalys signatarės. “Lietuvos Telekomo” privatizacijos iššauktas monopoliškumas ir tuo pačiu atgalinio ryšio paslaugų tiekimo apribojimas galėtų būti interpretuotas kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kurią Lietuva ratifikavo

1995 metais 10 straipsnio, dėl išraiškos laisvės, pažeidimas .

Kaip žinome Lietuva yra Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos (ITU) narė, o ITU ne kartą palankiai vertino atgalinio ryšio paslaugų tiekimą. Be to, bet kokie privatizuoto telekomo sąvininkų veiksmai, siekiant “užblokuoti” numerius, naudojamus tarptautinės atgalinio ryšio paslaugas teikiančios tarnybos, yra aiškus 33 ir 38 ITU konvencijos straipsnių pažeidimas. Beje, toks “blokavimas” jau yra išbandytas realiai, kai įmonei “Intertela”, “Call – Back” tiekėjai, buvo iškelta byla už “ vertimąsi uždrausta veikla, kuriai reikalingas leidimas”.

Apskritai, žiūrint iiš makroekonominių pozicijų, atgalinio ryšio paslaugų naudojimas Lietuvoje mažina telekomunikacijų paslaugų vartojimo išlaidas. Tai naudinga ne tik privatiems asmenims ir įmonėms, bet ir visai Lietuvos ekonomikai, bet galbūt tik ne “Lietuvos Telekomui”, kurio savininkams po jo privatizavimo, Lietuvos gerbūvis tikrai nebus pagrindinė užduotis. Taigi vien dėl to jau buvo galima pasvarstyti ar verta privatizuoti “Lietuvos Telekomą”, ar bent jau reikėjo priimti papildomų sąlygų, reglamentuojančių telekomo veiklą .

Kaip žinia, Lietuva ir Latvija yra pastovios varžovės dėl to, kas išmintingiau rūpinsis ssavo šalies ūkio lygio ir žmonių gerbūvio kėlimu. Taigi būtų galima pasakyti, kad Latvija telekomo klausimu (debatai dėl šio privatizavimo etapo vyko pernai) gerokai pralenkė Lietuvą savo sprendimo lankstumu, visų kuriuos lietė “Lattelekom” privatizavimas bent daliniu norų patenkinimu. Galbūt todėl tten nebuvo tiek daug bereikalingų ginčų parduodant vietinį telekomą užsienio investitoriams. Štai pavyzdžiui analogišku Lietuvoje ,,Call – Back” probleminiu klausimu Latvijos antimonopolinė tarnyba nusprendė, jog Latvijos piliečiams negalima trukdyti pasinaudoti teise pasirinkti, kas jiems teiks tarptautines ryšių paslaugas. Privatizuojant “Lietuvos Telekomą”, mūsų vyriausybė analogiškų sprendimų priimti deja nesugebėjo arba papraščiausiai nenorėjo.

Įvedus realų “Call – Back” paslaugos draudimą (įsigalėjus “Lietuvos Telekomo” monopoliui ) Lietuva taip pat neteks ir didelio rezervo mažinti tarptautinių pokalbių kainas. Yra išreikšta daug nuomonių apie tai ir prieita prie išvados, kad vienas iš tiesioginių veiksnių atgalinio pokalbio uždraudimui šalyje buvo “Lietuvos Telekomo” privatizacija, be jokios abejonės, tuo metu skubant priimti sprendimą ir negalvojant apie paprastų tokio ryšio vartotojų likimą. Juk ši, visame pasaulyje populiari, plačiai vartojama ..paslauga, padeda sutaupyti pinigų, o tai ypač aktualu Lietuvoje.6.1.4. Telekomunikacijų rinka privalo būti liberali

Kaip žinome, trys ketvirtadaliai balso teisę turinčių Lietuvos gyventojų pasisako už stojimą į Europos sąjungą. Jų siekius atrodo palaiko ir mūsų vyriausybė, šiuo metu vedanti nukreiptą į vakarus ir vakarines struktūras politiką. Tačiau tuomet jų pozicija monopolinio “Lietuvos Telekomo” privatizavimo klausimu atrodo mažiausiai, keistoka. Juk Europos Sąjungos atstovai yra ne vieną kartą pareiškę, jog prieš stojant į jų organizaciją, būtina liberalizuoti telekomunikacijų rinką. Argi tai nereiškia, kad kkol Lietuvoje egzistuos ryšių monopolis, kaip jau buvo minėta, jis tęsėsi iki 2003 metų, ir kol po to telekomunikacijų rinka vėl normalizuosis, atsigaus, kvaila būtų tikėtis šiandien žadamo greito Lietuvos priėmimo į šią organizaciją ? Juk susumavus laiką, kurį “Lietuvos Telekomas” turės šalyje monopolį ir tą, kurį užims rinkos atgimimas gaunasi 6-7 metų laiko tarpas, kurio metu apie stojimą į ES galima bus tik pasvajoti. Beje, pagal Europos Sąjungos reikalavimus jau nuo šių metų asocijuotosios ir tikrosios Sąjungos narės jau nuo šių metų turėjo liberalizuoti telekomunikacijų rinką. Kadangi stojimo į šią organizaciją klausimas yra labai svarbus, tai vėlgi galime teigti, kad Lietuvos vyriausybė paskubėjo privatizuodama telekomą suteikti jam monopolines teises. Ta, iš pirmo žvilgsnio gal ir nereikšminga klaida, gali sukelti ateityje nemalonių pasekmių. Juk mes šiuo metu esame priklausomi nuo Rusijos rinkos užgaidų, o, patekus į ES galėtume atviriau naudotis jos šalių narių rinka ir mažiau priklausyti nuo Rusijos. Pagaliau dėl šitokiu būdu privatizuoto “Lietuvos Telekomo” gali atsirasti sunkumų ir stojant į NATO. Juk šį aljansą sudaro praktiškai tos pačios ES narės ir, atsiradus nepasitikėjimui jose, tie patys nepasitikėjimai persiduos ir NATO šalims.

Pagaliau telekomunikacijų rinką liberalizuoti reikia ne tik dėl stojimų į įvairias organizacijas, bet ir dėl mūsų pačių gerovės. LLietuvos gyventojai piktinasi, kad LR seimas ir vyriausybė pasinėrusi į apmąstymus kaip dar labiau palengvinti privatizuoto “Lietuvos Telekomo” gyvenimą, visiškai užmiršo ir skyrė mažai dėmesio kitiems rinkos dalyviams, kuriems telekomunikacijų įstatymas tapo pagrindiniu, jų veiklą reglamentuojančiu dokumentu. Pavyzdžiui iš šio įstatymo išplaukiančio atgalinio skambučio paslaugų tiekimo draudimas. Jis vakarams turėtų atrodyti absurdiškas, nes atgalinio skambučio paslauga yra leidžiama visose 15 Europos sąjungos valstybių. Jeigu “Call-Back” paslauga būtų ne uždrausta, bet apmokestinta, tai iš šios pozicijos dar būtų galima pritarti monopoliniam “Lietuvos Telekomo” privatizavimui, bet kadangi taip nėra, tai belieka tik priešintis, nors jau žinoma, kad tai jau nieko nepakeis.

Beje, negalime pamiršti ir pagrindinės priežasties, kodėl “Lietuvos Telekomo” privatizacija pakenks iki šiol gana liberaliai Lietuvos telekomunikacijų rinkai. Be jokios abejonės, – tai “Lietuvos Telekomo” monopolinės teisės. Štai Seimo ekonomikos komiteto pirmininkas krikščionis demokratas Albertas Šimėnas pareiškė, kad “. konkurencija yra naudinga, o dėl monopolio sumažėjus “Lietuvos Telekomo” rinkos kainai, sumažėtų ir mokesčiai už pokalbius telefonu. Tad ar nevertėjo mūsų vyriausybei privatizuoti “Telekomą” nesuteikiant jam monopolinių teisių ir už mažesnę kainą, bet užtat palikti telekomunikacijų rinką liberalią, kas būtų labai priimtina mūsų šalies užsienio politikai ir kitiems minėtos rinkos dalyviams. Todėl galbūt nusprendus privatizuoti “Lietuvos Telekomą”, jį reikėjo parduoti ne Švedijos telekomui ,,Telia”, o Danijos ,,Tele Danmark”, kuri nereiškė tokios griežtos pozicijos monopolio suteikimo ar nesuteikimo atžvilgiu nors ir siūlė šiek tiek mažesnę kainą.

Dabar, be abejo, nieko pakeisti neįmanoma, todėl mums, paprastiems vartotojams bei ryšių paslaugų firmoms, belieka spėlioti apie sekančius privatizuoto ,,Lietuvos telekomo” žingsnius bei spėti reikiamai jiems pasiruošti.6.1.5. Monopoliniai siekiai kertasi su Konstitucija

Tikriausiai retas kuris žmogus negalėtų atsakyti įklausimą: Kas tai yra šalies konstitucija? Juk mes visi žinome, kad konstitucija – tai pagrindinis šalies įstatymas reglamentuojantis kitų įstatymų turinį ir kt. Deja, mums vadovaujanti vyriausybė šiuo atveju nekreipia į ją dėmesio. Lietuvos Respublikos konstitucijos 7 straipsnis sako, kad “Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas konstitucijai”, o 46 straipsnis – kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę “. Tuo tarpu norint privatizuoti “Lietuvos Telekomą” buvo priimtas telekomunikacijų įstatymas, kuriame praktiškai legalizuojamas “Lietuvos Telekomo” monopolis ir apribota jo konkurentų veikla. Labai abejotina, ar tie keli šimtai mln. JAV dolerių valstybės mastu yra verti aukščiausio Lietuvos įstatymo – Konstitucijos nevykdymo. Ypač keista, kad tuo užsiima aukšti valstybės pareigūnai.

Prieš tokį rinkos ribojimą pasisakė ir buvęs Lietuvos prezidentas V.Adamkus. Jis įstatymų leidėjams siūlė neriboti telekomunikacinės veiklos, nes tai “turėtų neigiamos įtakos vartotojų teisėms, stabdytų telekomunikacijų rinkos pažangą bei infrastruktūros modernizavimą“.6.2.

“Lietuvos telekomo” privatizavimas. “Už”

6.2.1. “Lietuvos Telekomo” teikiamos “Interneto” paslaugos

Kaip žinome, Lietuvos vyriausybė, norėdama išplėsti “Lietuvos Telekomo” paslaugų bei galimybių spektrą ir tuo pačiu pakelti jo kainą, leido “Lietuvos Telekomui” teikti “Interneto” paslaugas išskirtinėmis teisėmis, kurias jam suteikė Telekomunikacijų įstatymas. Kaip jau anksčiau minėjome, dėl to nukentės gana didelė dalis šią paslaugą tiekiančių įmonių, bet vartotojai čia gali ir išlošti.

AB ,,Lietuvos Telekomas” šiuo metu turi geriausią infrastruktūrą duomenų perdavimo paslaugoms teikti – egzistuojantį pirminį skaitmeninės transmisijos tinklą, modernizuojamą naujausių šviesolaidinių technologijų ppagrindu. Šis tinklas aprėpia beveik visą Lietuvos teritoriją. Be to, po privatizacijos gautos investicijos padėjo “Lietuvos Telekomui” tiekti tik aukštos kokybės paslaugas, ypač technologijos patikimumo prasme. “Lietuvos Telekomas” žada siūlyti pirmiausia infrastruktūros paslaugas, kurios dėl dabartinių savininkų darbo patirties ir ryšių žada nenuvilti jų vartotojų. ,,Lietuvos telekomas” gavęs naujų lėšų plės naujų, skaitmeninių, ryšių linijų tinklą, kas labai paspartins duomenų persiuntimą ,,Internetu”, jis pasižada jas prižiūrėti, kontroliuoti ir valdyti iki pat vartotojo prievadų. Tam, gavus lėšų, bus panaudota labai lanksti DDDX technologija. Sugedus linijai, ryšys bus atkuriamas automatiškai, naudojant laisvus tranzitinius resursus. Šiuo metu DDX mazgai yra įrengti 5-iuose didžiausiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje). ,,Lietuvos Telekomas”, gavęs pirmąsias renovacijų investicijas iš kompanijos ,,Telia”, žada sumontuoti DDX įrangą ddar dvylikoje rajonų centrų. Bendrovės ,,Telia” nupirktas “Lietuvos Telekomas” turėtų turėti pakankamai resursų ir techninių galimybių teikti kokybiškas ,,Interneto” paslaugas, nes turės modernią infrastruktūrą, kvalifikuotą personalą, bei puikiai išvystytus tarptautinius ryšius.

Privatizuota AB ,,Lietuvos Telekomas” pradėjo įgyvendinti naudojimosi ,,Internetu” planą, kurio pavadinimas- ,,Takas”. Skambinantiems modemu vartotojams ,,Internetas” iš tiesų atviras: nebereikia jokių papildomų sutarčių, būtinybės registruotis iš anksto; skambinantys modemu tam tikrais telefonais gali nors vienam kartui įsijungti į tinklą, o mokestis už ,,Internetą” įtrauktas į naudojimosi telefonu sąskaitą.

Beje, dėl to, kad į ,,Interneto” rinką įsibrovė ,,Lietuvos Telekomas”, kitos šį ryšį tiekiančios bendrovės taip pat puolė mažinti savo paslaugų kainas. Kai kurios kainos paslaugos ,,Takas” kainoraštyje yra iki 3 kartų mažesnės negu kitose firmose. Pavyzdžiui UAB ,,Taidė” savo įkainius sumažino 20 –– 30 procentų; netgi vienintelė bevieles ,,Interneto” paslaugas teikianti individualioji įmonė ,,Baltneta” ėmė taikyti 50 procentų abonentinio mokesčio nuolaidą privatiems asmenims. Iki šiol abonementinis mokestis buvo nuo 345 Lt. iki 1.995 lt. per mėnesį. Privačiam ,,Lietuvos Telekomui” atėjus į rinką, ,,Baltnetai” teko pritaikyti nuolaidas ir atpiginti savo paslaugas ik 172 Lt. – 997 Lt. per minutę.

Taigi, jei ir ateityje “Lietuvos Telekomas” laikysis savo pažadų ir toliau darys lengvatas savo privatiems klientams, tai būtų galima sakyti, jog netgi ir monopolinis “Lietuvos TTelekomo” privatizavimas gali suteikti naudos [12].6.2.2. Kelias į Europos sąjungą – per nepriekaištingą privatizaciją

Visi mes žinome , kad pagrindinės stojimo į Europos Sąjungą sąlygos yra visų šalies ūkio šakų modernizavimas , valstybinio sektoriaus perorganizavimas į privatų sektorių . Tai taikytina visoms ūkio sferoms , pradedant nuo žemės ūkio ir baigiant Telekomunikacijomis . Dėl to mes netgi privalėjome greičiau įvykdyti šią daug nesutarimų sukėlusią operaciją, nes stojant į Europos Sąjungą labai didelis dėmesys yra skiriamas reformų spartai .

Lietuvos ekspertai pažymi , kad telekomo privatizavimo nesklandumai gali diskredituoti pačią privatizavimo idėją , šalies įvaizdį , turėti įtakos šalies kredito reitingams , makroekonominiams rodikliams .

Štai privatizavimo komisijos pirmininkas akademikas Eduardas Vilkas mano ,kad ,,Lietuvos Telekomo” privatizavimas gali paspartinti Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą : ,,Jeigu privatizavimas būtų sugriuvęs , rudenį nebūtų ko važiuoti į Briuselį ir derėtis dėl įstojimo

Sparčiai tobulėjant informacinėms technologijoms , telekomai virsta geležinkeliais , kuriais informacijos pakrautus ,, sąstatus “ gali gabenti įvairios bendrovės . Tai juk yra vienas iš realių ,šiuo metu prieinamų, kelių į Europą . Apskritai į ,,Lietuvos Telekomą” , ,,Telia” ir ,,Sonera” kompanijų vadovai žiūri ne kaip į atskirą telekomo bendrovę bet kaip į regiono telekomunikacijų tinklų dalį . Taigi LT rreikėtų vertinti ne tik už jo pelningumą , bet ir už galimybę realiai bendradarbiauti su Europa ( šiuo atveju ypač su Baltijos regiono valstybėmis ). Būtų pagrįsta ir ta nuomonė , jog ,,Lietuvos Telekomo” privatizacija nėra klaida , nes Europos komisijai analizuojančiai Lietuvos galimybes tapti Europos Sąjungos nare , yra svarbi užsieniečių investuotojų , kurie nėra suinteresuoti parodyti šalį geresne nei ji yra , nuomonė . Ne per seniausiai paklaustas apie Lietuvos reformas , anksčiau minėtos komisijos narys Hansas van den Brukas , atsakė , kad nors Lietuvoje dar yra trūkumų , padėtis nėra bloga , ji netgi gerėja . Gerai jis įvertino Lietuvos infrastruktūrą , kelius ir ypač ,,Lietuvos Telekomo” privatizaciją .6.2.3. Už LT privatizaciją gautinos sumos daug kur reikalingos

Valstybės turto fondo duomenimis per trejus paskutinius metus Lietuvoje buvo privatizuota valstybės ir savivaldybių turto tik už 165 milijonus litų . Tuo tarpu už ,,Lietuvos Telekomą “ gauta 2,04 milijardo litų . Dalis šių pinigų , gautų privatizacijos metu , dalis bus išdalinta indėlių netekusiems gyventojams ,kurie jų neteko per didžiąją bankų bankroto bangą (prisiminkime , kiek nuostolių pridarė ,,Sekundės” , ,,Tauro” , ,,Nidos” ir kitų buvusių Lietuvos bankų bankrotai).

Pagal parengtą planą net trys ketvirtadaliai už ,,Lietuvos Telekomą” gautų ppinigų bus skirti gyventojų santaupų atkūrimui , kurių jie neteko prasidėjus rublio infliacijai , vykstant įvairioms pinigų reformoms ( laikinųjų talonų įvedimas , lito įvedimas ir kt.). Žinant dabartinę Lietuvos visuomenės finansinę padėtį , tikrai nesinorėtų prieštarauti LT privatizacijai , juk nors ir kelių tūkstančių litų sumos atkurta sąskaita ne tik kad įvykdytų formalų neteisybės atlyginimą , bet ir leistų žmogui nors trumpam pagerinti savo pragyvenimo lygį (aš pavyzdžiui siūlyčiau pinigines lėšas atkurti prieš prasidedant žiemos sezonui , kuomet pinigų gyventojams labiausiai trūksta ; tuomet jie galėtų įsigyti daugiau šiam sezonui reikalingų prekių ).

Rublinių santaupų atkūrimas turėtų teigiamos įtakos ir šalies bankams , į kuriuos tos atkurtos santaupos būtų pernešamos ( jeigu žmogui tuo metu jų neprireiks). Tai paskatins indėlių skaičiaus didėjimą ~ bankai turės daugiau grynųjų pinigų ~ žmonės lengviau gaus paskolas savo verslui.

Dar viena dalis pinigų , gautų už privatizuotą ,,Lietuvos Telekomą”, gali būti skirta (veikiausiai taip ir bus ) pramonės įmonėms vystyti . Tokią idėją iškėlė Lietuvos pramoninkų konfederacija (LPK). Jos narių nuomone tokiu būdu įmonės galėtų atsiskaityti su kreditoriais ir toliau vystyti gamybą .Tai ypač aktualu šiandien , Rusijos ekonomikos krizės metu.

Likusios lėšos bus išskirstytos keliems fondams . Ketinama jas skirti smulkaus

bei vidutinio verslo skatinimo fondui formuoti , Žemė ūkio pėtros programoms , bei kitoms , šiuo metu prioritetinėms sferoms .

Taigi kaip matome , privatizuotas ,,Lietuvos Telekomas” , šiuo atveju už jį gautos lėšos išspręstų daugelį uždavinių , į kuriuos iki šiol dar nebuvo rasti atsakymai (pavyzdžiui rublinių santaupų atkūrimo uždavinys.6.2.4. Privatizuotas ,,Lietuvos Telekomas” buvo modernizuotas

Tuo metu , kai dar nebuvo aišku kas įsigys AB ,, Lietuvos Telekomas ”, telekomunikacijų specialistai teigė , kad iš esmės nėra skirtumo , kkam jis atiteks , jeigu visos konkurse dalyvausiančios kompanijos savo programoje turės įtraukusios Telekomo renovacijos planus .

Tokie drastiški pareiškimai buvo daromi todėl , kad Lietuvoje telekomunikacijos gerokai atsilieka nuo kaimyninių latvių bei estų . Iš ,, Lietuvos Telekomo” privatizavimo telekomunikacijų specialistai tikisi sulaukti modernesnių technologijų ir pažangos . Tomas Barakauskas , ,,Lucent Technologies” regiono inspektorius , teigė , kad norint , jog Telekomo paslaugos kuo labiau modernėtų , AB ,, Lietuvos Telekomas” reikėtų kuo greičiau privatizuoti . ,,Lietuva kol kkas šia prasme – atsilikęs kraštas . Taline jau veikia moderniausia ATM perdavimo technologija”, tokia šio specialisto nuomonė apie mūsų ryšių tinklus.

LT naujieji savininkai- susivienijimas T&S ( bendrovės ,,Telia” ir ,,Sonera”) yra vienas geriausių variantų mūsų valstybei , nes jjis jau nuo seniau palaikė neblogus ryšius su dabar jau jiems priklausančia telekomunikacijų įmone . ,,Lietuvos Telekomas” jau kuris laikas turėjo tiesioginio ryšio kanalą su kompanija ,,Telia”, todėl jo tiekiamos ,,Interneto” paslaugos yra aukštos kokybės . Sukūrusi šį kanalą ,,Telia” pasirodė esanti neabejinga savo partneriams . Dabar ,laimėjusi konkursą ,ši švedų bendrovė pasižadėjo be jau sumokėtų 2,04 mlrd. Litų , dar papildomai investuoti dar 0,884 mlrd. Litų į ,,Lietuvos Telekomą” .7. Privatizacinės politikos pasekmės Lietuvos ūkiui

Pateikti svarstymai rodo, kad dabartinis Lietuvos ūkio privatizavimo etapas visų pirma yra politinių tikslų pasiekimo įrankis, taigi iš esmės turi nepamatuotai trumpalaikį poveikį.

Skelbiamos informacijos ir realių darbų neatitikimas skatina nepasitikėjimą valdžia ir jos vykdomomis reformomis, o tai sąlygoja ir tų reformų stabdymą. Žinoma, tai tik eemocinės įgyvendinamų reformų lėtėjimo priežastys. Tačiau susidaro vaizdas, kad ir pačios reformos pradėtos vieno memorandumo pagrindu, todėl dabar kiekvieną dieną susiduriama su* aibė klausimų, kurie buvo nenumatyti pertvarkymų projektuose. Politikai eina va bank – sukuriami projektai ir be visuomenės paruošimo bandoma juos įgyvendinti (ypač pamėgtas atgalinės datos triukas). Tokia taktika – „pastatant prieš faktą“- būdinga tiems, kurie įsitikinę oponuojančios pusės silpnumu, tikint, kad pastaroji, negalėdama pasipriešinti, bus priversta priimti iškeltas sąlygas. Taip išryškėja valdžios atitrūkimas nuo visuomenės ir akivaizdus jos nnuvertinimas. Tai dar viena klaida, kurios politikai turėtų atsisakyti ateity, jei norės išvengti neramumų, susijusių su sprendimais tiesiogiai bloginančiais kasdienį žmonių gyvenimą.

Valdžios požiūrį į visuomenę geriausiai atsiskleidžia AB „Lietuvos telekomas“ istorija. Iš pradžioje valstybiniam Telekomui buvo atvertas kelias ilgalaikėms lengvatoms Lietuvos telekomunikacijų rinkoje (su paveldėjimo teise). Jau paskelbus apie numatomą privatizavimą, priimtas gana netikėtas tarifų už telefoninius pokalbius pakėlimo sprendimas. Šis, būdamas visiškai pateisinamas laisvos ekonomikos sąlygomis, susidūrė su dideliu pasipriešinimu. Didžiausia problema – ne tarifų padidinimas, o tai, kad telekomunikacijų rinka yra monopolizuota, ir vartotojai didžia dalimi neturi pasirinkimo, kokį produktą vartoti. Maža to, šį monopolį numatoma palaikyti dar kol kas neapibrėžtą laiką. Neapibrėžtą, kadangi, nors ir paskelbta oficiali 2003 metų monopolio galiojimo data, esant šiuolaikinėms Lietuvos įstatymų kūrimo tradicijoms, niekas negarantuotas, kad tas terminas nebus pratęstas. Ir tai taikytina ne tik Telekomui, bet ir kitiems privatizuoti ruošiamiems stambiems objektams.

Nors jau 12 metųsu pertraukomis vyksta privatizacija, iki šiol nepasimokyta iš neigiamos patirties. Vėl bandoma per trumpą laiką parduoti turto už kelis milijardus litų. Toks skubėjimas neišvengiamai veikia ir siūlomu objektų kainą, o tai – papildomi nuostoliai biudžetui. Visa tai pasireiškia ir per vertybinių popierių rinkos nestabilumą (čia ne tik kalti įvykiai Honkonge ar Estijoje) [6].

Papildomas gautų per privatizavimą pinigų iišmetimas rinkon, duodant kompensacijas, gali sąlygoti infliacijos augimo riziką ateity, kas vėl atsigręš prieš pinigų turėtojus ir ūkį apskritai.

Minėtieji pastebėjimai labiau rodo išorines ekonominės ir konkrečiai privatizacinės politikos pasekmes. O kaip bus su paties privatizavimo rezultatais? Privatizavimo paspartinimo iniciatorių tikslas vis dėlto yra galutinis ūkio pertvarkymas, o ne pačios privatizacijos baigimas (žinoma, jei nekreipsime dėmesio į politinę privatizacijos kilmę).

Dauguma užsienio investuotojų, turinčių susiformavusias ilgalaikio verslo tradicijas, veikiausiai yra linkę modernizuoti verslą. Tuo tarpu mūsų verslininkai dažnai ieško trumpalaikės naudos. Kaip rodo ankstesnė patirtis, verslininkų pigiai įgytas turtas daliai gamybinių objektų buvo pražūtingas (AB „Bangos“ pavyzdys), kai nekompetentingi savininkai, tikėdamiesi greito pasipelnymo, visiškai nustojo investuoti ir laukė tinkamos įmonių perpardavimo progos, arba jas naudojo kaip užstatą gaunant paskolas iš bankų ir investuojant kitur, ypač į negamybinę sferą. Dar kiti objektus įsigijo kaip apsaugą nuo pinigų nuvertėjimo (neturint tikslo tobulinti gamybą). Tokiu būdu lengvo pasipelnymo laukimas atitolina būtiną ūkio pertvarką, o ir pats biudžetas praranda lėšas, kurias būtų galima gauti, jei privatizuojama nebūtų taip skubotai.

Nepasiruošimas greitai privatizacijai, įstatymų keitimas, juos pritaikant .atskiroms situacijoms, rodo įstatymo leidėjų „lankstumą“ lobistų (dabar jau skelbiamų legaliais) atžvilgiu, o tai jau primena pirmąjį Lietuvos ūkinių objektų privatizavimo 1991-1995 m. etapą. Skirtumas tik tas, kad ten buvo daromas ffaktiškas nusikaltimas galiojančių įstatymų netobulumo pagrindu, o dabar, likus mažiau objektų, kiekvienam jų sukuriama tobula teisinė landa, ir tuo išvengiama kaltinimų nekompetencija. Pavyzdžiui, Williams atvejis, kai naftos pramonės privatizacija prasidėjo iki tol galiojusių įstatymų pagrindu, o jai įpusėjus, daromos išimtys įsikišus kitų valstybių oficialiems asmenims. Taip atsiranda nelygi konkurencija, suteikiamos privilegijos atskiriems subjektams.

Kitas svarbus klausimas, susijęs su stambios dalies valstybės kapitalo pardavimu užsienio kompanijoms (ir ne tik joms) – galimas nedarbo padidėjimas. Kaip rodo Rytų Europos šalių praktika, privatizuotinose struktūrose yra 30 – 50 proc. nereikalingų darbo vietų. Be jokios abejonės, kad nedarbas, lėšų jo sprendimui gavimas (bent iš pradžių) turi tapti viena aktualiausių Lietuvos valdžiai problema. Bet kokios būsimųjų* savininkų nuolaidos darbo vietų klausimu realiai gali būti kompensuojamos įvairiomis mokesčių privilegijomis, monopolizmo protegavimo, parduodamų objektų kainomis ir kt. O tai galų gale gali neigiamai paveikti realų įmonių pertvarkymą, realų efektyvumo didinimą modernizuojant ūkinius vienetus.

Pastebima gana ryški tendencija kurti teigiamą Lietuvos įvaizdį užsieniečiams. Tai nėra smerktina, tačiau jei šis įvaizdis kuriamas vietinių gyventojų, verslininkų sąskaita, tai jau yra“ perversija, kurią būtina taisyti. Politinis nestabilumas ir kuriamų įstatymų potekstės, arba kitaip – realus jų traktavimas bei vykdymas Lietuvoje – jaudina ne tik užsienio investorius, bet ir pačius Lietuvos verslininkus. Nors stambiam

užsienio kapitalui faktiškai sudaromos privilegijuotos sąlygos, vietiniam (ypač smulkiam) verslui kuriami nauji biurokratiniai barjerai, ir tuo dar labiau apsunkinamas vietinių gamintojų konkurencinės galimybės. Maža to, būtent smulkaus ir vidutinio verslo padėtis formuoja bendrą Šalies įvaizdį. Tokiu būdu stabdomas smulkaus ir vidutinio kapitalo atėjimas, kuris mažai Lietuvos rinkai yra efektyvesnis, nei stambus. Todėl tai, ką mes galime laimėti, įgydami stambių Vakarų kompanijų patirtį, labai lengvai galime prarasti dėl mūsų šalies verslininkų nepasitikėjimo valdžia ir jos ateities sprendimais.8. Išvados

Apibendrinant galima tik dar kkartą patvirtinti, kad ideologiniai privatizavimo motyvai, nepagrįsti rimtais svarstymais ir struktūrizuotomis programomis, sąlygoja neefektyvaus valstybės turto realizavimą. Net jeigu teigsime, kad svarbiausias tikslas nėra lėšų iš privatizacijos maksimizavimas (kas prieštarauja įvairaus pobūdžio kompensacijų išdalijimo ketinimams), o siekimas padaryti gamybą efektyvesnę, esant skubotai, neparengtai privatizavimo programai, sulėtins realius persitvarkymo procesus, sumažins įplaukas į biudžetą.

Piniginės pajamos, kurias galima būtų nukreipti į svarbių infrastruktūros elementų kūrimą, bus suvartotos. O laikant, kad bankai kol kas nėra stabilumo garantas, ir tik reali prekė apsaugota nuo iinfliacijos, vartojimas turėtų būti trumpalaikis, galintis paskatinti infliacinius procesus.

Skubios privatizacijos pasekmės dėl jau minėto biudžetinių pajamų sumažėjimo, turėtų pasireikšti ir per mokesčių didėjimą. Tai iš esmės jau vyksta. Didinami akcizai, kurie visgi neatneša tokio didelio pajamų papildymo dėl mažesnio pabrangusių pprekių vartojimo. Tolimesnis žingsnis – nauji mokesčiai ir ankstesniųjų didinimas.

Paleidus sudėtingą ekonominę privatizavimo mašiną, prieš tai neapgalvojus visų su tuo susijusių pasekmių, trumpalaikis kai kurių ekonominių rodiklių pagerėjimas (verslo, o ne visuomenės) galimas tik trumpą laiką po stambiųjų objektų privatizacijos. Visos realios problemos iškils vėliau, ir tai jau nebebus siejama su anksčiau priimtais sprendimais. Pristabdyti jau prasidėjusį procesą sudėtinga. Tačiau, norint sušvelninti galimas neigiamas pasekmes, valdžios struktūroms būtina kuo greičiau spręsti tokius klausimus:

 Sustiprinti valdžios bendravimą su visuomene, aiškinant laisvos rinkos keliamus reikalavimus Lietuvos ūkinių subjektų darbo efektyvumui užtikrinti. Atvirumo politika tiek valdžios, tiek valstybei (visuomenei) priklausančių objektų atžvilgiu – socialinio ekonomiškai pagrįsto stabilumo pagrindas;

 Sugriežtinti drausmines nuobaudas valdininkams už nusižengimą įstatymams ir užtikrinti realų tų nuobaudų funkcionavimą. Liautis traktuoti „švarių rankų“ ppolitiką

pažodžiui ir pereiti prie „švarios sąžinės“ politikos;

 Sudaryti kuo palankesnes sąlygas privačiam smulkiam ir vidutiniam verslui, atsisakyti biurokratizuotos ir tuo jam brangios kontrolės. Smulkus verslas- geriausias vaistas nuc gresiančio nedarbo; •prieštaravimus ir netobulumus, keliančius realią grėsme verslininkams, dėl laisvo valdininkų įstatymo interpretavimo. Tik sutvarkius esamą sistemą galima pereiti prie antraeilių klausinių svarstymo;

 Lėtinti valstybės kompensacijų išdavimą, jį paskirsti ilgesniam laikotarpiui, tuo slopinant potencialias infliacines pasekmes.

Daugelis paminėtų spręstinų problemų nereikalauja didelių finansinių investicijų ir laiko sąnaudų. Čia būtinas tik pasiryžimas panaikinti elementarią nnetvarką, kuri iš esmės yra ir Lietuvos ūkio, ir valdžios struktūrų funkcionavimo neefektyvumo priežastis. Vien tik tikintis savaiminio privataus kapitalo greito persiorientavimo rinkoje, be pačios valstybės konkurenciją, lygiateisiškumą (nepainioti su lygiava) skatinančių sprendimų, teigiami privatizacijos rezultatai nebus pasiekti taip greitai, kaip to norėtųsi.9. Literatūra

1. „Privatizavimas – tik politinių tikslų įrankis?“, – Kauno diena, 1998 balandžio 16.

2. „Lietuvos privatizacinės politikos analizė“, – Inžinerinė ekonomika, 1998 Nr.2.

3. „Investicinių čekių beprotybė“, – Lietuvos aidas, 2000 08 22.

4. Šimėnas A. „Ekonomikos reforma Lietuvoje“, – V: Pradai, 1996.

5. „Privatizacijos pamokos“, – Respublika, 1998 vasario 23.

6. „Privatizavimo politika ir jos ypatumai“, – Lietuvos aidas, 1993 05 12.

7. „Valstybinio turto privatizavimo politikos formavimas ir įgyvendinimas“, – Ekonomika ir vadyba’98, 1998.

8. „Valstybinio turto privatizacijos proceso vieta ir įtaka“, – Ekonomika ir vadyba’99, 1999.

9. „Privatizuoti ar valdyti“, – Atgimimas, 1999 spalio 8.

10. „Svarbiausi privatizacijos problemų aspektai“, – Inžinerinė ekonomika, 1998.

11. „Nuosavybė ir ekonomika“, – Lietuvos ūkis, 1995 Nr. 10.

12. www.straipsniai.lt