Automatinio valdymo konspektas

1. LOGINE AUTOMATIKA. LOGINES AUTOMATIKOS SISTEMU SANDARA IR ELEMENTINE

BAZE.

Loginių automatikos sistemų realizavimo bazę sudaro šios pagrindinės

elementų grupės:

– valdymo signalų formuotuvai (komandų formuotuvai, jutikliai)

– loginių funkcijų formuotuvai (loginiai elementai)

– galios stiprintuvai

2. LOGINIU AUTOMATIKOS SISTEMU KINTAMIEJI IR FUNKCIJOS:

Būdingas loginių atuomatikos sistemų bruožas yra tas, kad visi jos

paibrėžiantys signalai yra loginiai kintamieji. Kintamasis a laikomas

loginiu kintamuoju tuomet ir tik tuomet, kai jis bet kuriuo momentu gali

įgyti tik vieną iš dviejų galimų reikšmių. Šios reikšmės gali būti žymimos

taip/ne, tiesa/netiesa. Paprastai šios reikšmės žymimos skaitmenimis 1 ir

0. Pagal vykdomas funkcijas visus loginės valdymo sistemos kintamuosius

galima suskirstyti į 3 grupes: įėjimo kintamieji, išėjimo kintamieji ir

tarpiniai (atminties) kintamieji.

Loginė funkcija IR – loginė daugyba, arba konjunkcija. Šią funkciją vykdo

loginis elementas, kurio schemą sudaro nuosekliai sujungti raktai

(jungikliai).

Raktus valdo loginiai kintamieji X ir Y. Raktas atviras, kai X = 0. Raktas

trumpina grandinę, kai X = 1.

Loginės funkcijos užrašomos algebrine išraiška arba funkcijos reikšmių

lentele.

Loginė funkcija IR žymima įvairiais simboliais. Pagrindinė ir plačiausiai

vartojama jos išraiška – algebrinė loginių kintamųjų sandauga F = XX . Y

Loginė funkcija ARBA – loginė sudėtis, arba disjunkcija. Šią funkciją

realizuoja loginis elementas su lygiagrečiai sujungtais raktais

Loginės funkcijos ARBA reikšmių lentelėje išsiskiria derinys, kai visi

loginiai kintamieji lygūs nuliui – tada ir tik tada loginė funkcija ARBA

lygi nuliui

Pagrindinė loginės funkcijos AARBA algebrinė išraiška: F = X + Y. Kartais ši

funkcija žymima ir kitaip: F = X(Y arba F = X(Y.

Loginė funkcija NE – loginis neigimas, arba inversija. Loginio elemento

inverterio schema – varžinis stiprinimo laipsnis

Loginis neigimas žymimas brūkšniu virš loginio kintamojo: F = X.

Inversija paprastai žymima skritulėliu ant loginio elemento kontūro.

Vieno ir dviejų loginių kintamųjų loginės funkcijos

Aptartosios elementarios loginės funkcijos IR, ARBA, NE – dar ne visos

vieno ir dviejų loginių kintamųjų loginės funkcijos. Kai loginė funkcija

turi n argumentų (loginių kintamųjų), galima sudaryti 2n skirtingų

argumentų derinių – reikšmių lentelės eilučių. Kadangi kiekvieną argumentų

derinį gali atitikti dvi skirtingos loginės funkcijos reikšmės 0 arba 1,

galima sudaryti 22n skirtingų loginių funkcijų. Kai n = 1, 221 = 4; kai n

= 2, 222 = 4(4 = 116; kai n = 3, 223 = 16(16 = 256; kai n = 4, 224 =

256[pic]256 = . . Iš to išplaukia, kad didėjant loginių kintamųjų

skaičiui, loginių funkcijų analizė tampa vis sudėtingesnė.

3. LOGINIU FUNKCIJU FORMOS TRANSFORMAVIMO METODAI:

Elementariosios sandaugos ir suma:

Elemntariosiomis sandaugomis(sumomis) laikomos bet kokio nepriklausomų

kintamųjų skaičiaus sandaugos (sumos), į kurias kintamieji tiesiogiai ar

invertuoti įeina ne daugiau, kaip vieną kartą.PVZ: abc – elementari

sandauga, a+b+c – elemntari suma. Kintamųjų skaičius elementarioje

sandaugoje (sumoje) yra vadinams jos ilgiu ir apibrežia jos rangą.

Normaliosios sandaugų ir ssumų formos:

Bet koko elementariųjų sandaugų skaičiaus suma yra vadinama normaliąją

sandaugų sumos forma.PVZ reiškinys abc+abc+b+ac – tai viena iš daugelų

galimų trijų loginų kintamųjų normaliųjų sandaugų sumos formų.

Kiekvienas loginis reiškinys gali turėti keletą ekvivalentiškų normaliųjų

sandaugų sumos arba normaliųjų sumų sandaugos formų išraiškų.

Kanonines sumos ir sandaugos formos:

Šios formos yra svarbios užrašant loginio įtaiso vieneto ar nulio formavimo

sąlygas. Turint n įėjimų loginį įtaisą, kanonines sumos forma gaunama

logiškai sumojant visų kintamųjų kodines kombinacijas, išreikštas loginėmis

sandaugomis, formuojančiomis įtaiso išėjime loginiį vienetą. Tai

apibendrinta loginio vieneto formavimo sąlyga.Pavyzdžiui, n įėjimų loginio

įtaiso i-tojo išėjimo vieneto formavimo sąlyga galima užrašyti kaip visų

galimų įėjimo signalų kodinių kombinacijų sumą:

[pic]

Transformavimas:

Minimizavimas

Minimizuojant būtina laikytis veiksmų nuoseklumo logikos algebroje: pirma

atliekama inversija, po to IR bei ARBA (jei skliausteliais nenustatyta

kitokia veiksmų eilė).

Prastinsime loginį reiškinį šios schemos išėjime:

(A+B)((B+C) ( AB+AC+BB+BC(

( BB+BC+BA+AC.

Pritaikę teoremą gausime, kad

BB+BC+BA+AC ( B+AC

[pic]

Šiam loginiam reiškiniui įgyvendinti pakanka dviejų loginių elementų.

Karno diagramų metodas

Karno (Maurice Karnaugh) diagrama – tai kitas reikšmių lentelės pavidalas,

kuriame kiekvienas loginių kintamųjų derinys – reikšmių lentelės eilutė

arba mintermas – vaizduojamas kvadratėliu. Karno diagrama sudaroma taip,

kad gretimuose jos kvadratėliuose skirtųsi tik vieno loginio kintamojo

reikšmės, o visų kitų – sutaptų. Taip bus, jei užpildydami diagramą palei

jos kraštus paeiliui užrašysime visas galimas loginių kintamųjų

kombinacijas Grėjaus kodo nuoseklumu.

4. KOMBINACINĖS LOGINĖS SCHEMOS

Kombinacinėmis vadinamos tokios loginės schemos, kurių išėjimų signalus

vienareikšmiškai nustato tuo metu veikiantys signalai šių schemų įėjimuose.

Kombinacinės loginės schemos – tai schemos be atminties, automatai su

nuline atmintimi, arba nulinės eilės automatai.

Paprasčiausias dvejetainių skaičių sumatorius (angl. – binary adder)

skirtas vienaskilčiams žemiausios nulinės skilties skaičiams sumuoti, dar

vadinamas pussumatoriumi (angl. – half adder). Jis turi du įėjimo signalus

– sumuojamus nulinėje skiltyje skaičius a0 ir b0 – ir du išėjimo signalus –

sumą nulinėje skiltyje S0 ir perkeliamo iš nulinės skilties vieneto signalą

COUT0

Pilnasis sumatorius (angl. – full adder), sumuojantis bet kurios i-tosios

skilties du dvejetainius skaičius, turi tris įėjimus: sumuojamų skaičių ai

ir bi bei iš žemesniosios (i – 1)-osios skilties keliamojo vieneto CINi =

COUTi–1. Kaip ir pussumatorius, taip ir pilnasis sumatorius turi du

išėjimus: sumos i-oje skiltyje Si ir iš i-tosios skilties keliamojo

vieneto signalo COUTi.

[pic]

pav. Pussumatoriaus grafiniai žymenys

[pic]

pav. Pilnojo sumatoriaus grafinių žymenų variantai

Kodus keičiantis įtaisas vadinamas kodo keitikliu

Kodo keitiklių schemos sudaromos taip pat, kaip ir kitų kombinacinės

logikos įtaisų schemos. Pirmiausiai užpildoma kodo keitiklio reikšmių

lentelė.Grejaus kodas pasižymi tuo kad dviejų greta esančių kodų reikšmės

skiriasi tik vieno kintamojo reikšme. Ši savybė yra išnaudojama

minimizuojant loginių funkcijų išraiškas.

Šifratorius -(angl. – encoder arba coder) – tai kombinacinė loginė schema,

keičianti signalą viename iš n įėjimų m išėjimų signalų deriniu – kodu.

Kitaip tariant, kiekvienas išėjimo signalų derinys atitinka vieną įėjimo

signalą. Jei išėjimų skaičius yra m, galima sukurti ne daugiau kaip 2m

skirtingų kodų, vadinasi, įėjimų skaičius n negali būti didesnis kaip 2m.

Galima ir atvirkščia formuluotė: šifratorius su n įėjimų turi turėti ne

mažiau kaip m išėjimų: 2m ( n .

Šifratorius, kurio įėjimų ir išėjimų skaičius sieja lygybė n = 2m,

vadinamas pilnuoju šifratoriumi. Labai dažnai naudojami šifratoriai, kurių

2m ( n. Jie vadinami nepilnaisiais. Tipiškas nepilnojo šifratoriaus

pavyzdys – telefono klaviatūros šifratorius, koduojantis dvylikos telefono

klavišų signalus keturių skilčių dvejetainiu kodu.

Dažnai naudojami nepilnieji šifratoriai “iš 10 į 4”, šifruojantys

dešimtainius simbolius dvejetainiais-dešimtainiais kodais, šifratoriai “iš

10 į 7” arba “iš 16 į 7”, šifruojantys dešimtainius arba šešioliktainius

simbolius septynių segmentų indikatorius valdančiais kodais, sudarytais tik

iš dvejetainių simbolių.

Dešifratorius (angl. – decoder) atpažįsta kodinę signalų jo įėjimuose

kombinaciją ir sukuria signalą viename tą kodinę kombinaciją atitinkančiame

išėjime. Plačiai naudojamas adresams kompiuteriuose dekoduoti. Jei

dešifratoriaus įėjimų skaičių n ir išėjimų skaičių m sieja lygybė m = 2n,

tai toks dešifratorius vadinamas pilnuoju.

Dešifratoriai dažnai turi įėjimo leidimo (angl. – enable input – EI)

įėjimus

[pic]

pav. Dešifratorius „iš 3 į 8″ su įėjimo leidimo įėjimu

Demultiplekseris (angl. – demultiplexer) – tai įtaisas, kuris ateinančius

viena įėjimo linija signalus pagal n skilčių adreso kodą nukreipia į vieną

iš 2n išėjimo linijų. Demultiplekseris – tai kodo keitiklis, keičiantis

nuoseklųjį kodą

lygiagrečiuoju.

Multiplekseris (angl. – multiplexer), arba duomenų selektorius (angl. –

data selector), – tai įtaisas, kuris pagal n skilčių adreso kodą atrenka

vieną iš 2n įėjimo linijų ir šia linija ateinančius signalus nukreipia į

vieną išėjimo liniją.

Multiplekseris – tai kodo keitiklis, keičiantis lygiagretųjį kodą

nuosekliuoju. Dažniausiai multiplekseriai turi ir įėjimo leidimo įėjimą.

5.LOGINIAI AUTOMATAI

Mūro ir Mylio sinchroniniai būvių automatai

Mūro (E.F.Moore) ir Mylio (G.H.Mealy) sinchroniniai būvių automatai (angl.

–synchronous state machine), – tai sinchroninės trigerinės schemos su

skirtingai valdomais išėjimų signalais. Mūro automatų išėjimų signalai

priklauso tik nuo jų atminties įįtaisų – trigerių – būvių, o nuo išorinių

įėjimų signalų tiesiogiai nepriklauso. Mylio automatų išėjimų signalai

tiesiogiai priklauso ir nuo jų trigerių būvių, ir nuo išorinių įėjimų

signalų.

[pic]

pav. Mūro (a) ir Mylio (b) sinchroninių būvių automatų struktūrinės schemos

[pic]

pav. Mūro SBA1 schema

[pic]

pav. Mūro SBA2 schema

[pic]

pav. Mūro SBA5 (dviejų

skilčių sinchroninio dvejetainio

skaitiklio) schema

6. TRIGERIAI

Kombinacinių loginių schemų (angl. – combinational logic) įėjimų signalai

vienareikšmiškai nustato jų išėjimų signalus. Šioms schemoms neegzistuoja

praeitis. Tik įgijusios atmintį loginės schemos gali kaupti patirtį ir

priimti protingus sprendimus. Schemoje įkūnyta atminties ląstelė – tai

trigeris; protingos loginės schemos – trigerinės schemos. Protingi šių

schemų sprendimai yra praeityje įsimintos informacijos pasekmė, tad

trigerinės schemos dar vadinamos sekvencinėmis.

Trigerių klasifikavimas

Trigeriai klasifikuojami pagal įvairius požymius.

Pagal keičiančius trigerio būvį įėjimo signalus trigeriai sskirstomi į tris

grupes:

1. Elementarius potencialinius, arba lygiais vartomus (angl. – level

triggered), trigerius. Jų būvius keičia (varto) žemi ir aukšti įtampos

lygiai informaciniuose įėjimuose, jei tai atlikti leidžia signalai trigerių

valdymo įėjimuose. Valdymo įėjimų ir valdančiųjų signalų šios grupės

trigeriuose gali ir nebūti.

2. Impulsinius (pulse triggered), arba MS tipo, trigerius (šį pavadinimą

išsiaiškinsime šiek tiek vėliau). Į informacinius įėjimus paduoti signalai

nekeičia šios grupės trigerių būvio, kol nepasibaigia impulsas trigerio

valdymo įėjime. Dėl to jie dar vadinami trigeriais su atidėtuoju išėjimo

signalu (postponed output).

3. Dinaminius, arba frontais valdomus (edge triggered), trigerius. Jų būvį

informacinių įėjimų signalai keičia tik ir tik impulso valdymo įėjime

fronto (priekinio arba galinio – nelygu koks trigeris) metu.

Bazinis SR trigeris

Paprastai vienas tokio trigerio įėjimas vadinamas nustatymo, arba įrašymo,

įėjimu (angl. – set), kitas – numetimo, arba ištrynimo, įėjimu (angl. –

reset). Pagal angliškųjų įėjimų pavadinimų pirmąsias raides S ir R šis

trigeris vadinamas SR trigeriu.

Trigerių išėjimai paprastai žymimi raidėmis Q ir Q. Tiesioginiu trigerio

išėjimu Q laikomas tas išėjimas, kuriame gaunamas įėjimo S signalas.

Sakoma, kad trigeris yra nustatytas į loginio 1 būvį, arba įrašytas (set),

kai išėjimo Q loginis lygis yra aukštas: Q = 1. Trigeris yra nustatytas į 0

būvį, arba ištrintas (reset), kai Q = 0.

[pic]

pav. Bazinio SR trigerio elektrinė principinė schema

[pic]

pav. Bazinio SR

trigerio loginė sschema

SR trigeriai turi du informacinius įėjimus: S ir R. Aktyvūs šių įėjimų

signalų rinkiniai SR ( 10 ir SR ( 01 nustato ir numeta trigerį; rinkinys 00

yra pasyvusis ir trigerio būvio nekeičia; rinkinys 11 – draudžiamas.

D trigeris – tai SR trigeris, turintis vieną informacinį įėjimą D ( S. D

trigerių įėjimas R sudaromas kaip įėjimo D ( S inversija. Todėl ir signalai

D ( 1 bei D ( 0 yra aktyvūs ir atkartojami pagrindiniame trigerio

išėjime. D trigeryje išspręsta draudžiamojo įėjimo signalų rinkinio SR = 11

problema: toks rinkinys tiesiog negalimas. Į šį trigerį taip pat neįmanoma

paduoti pasyvaus rinkinio SR = 00.

JK trigeriai – tai trigeriai, kuriuose sudarytas kryžminis grįžtamasis

ryšys tarp išėjimų ir įėjimų. Dviejų informacinių įėjimų J ir K paskirtis

tokia pati, kaip ir įėjimų S bei R.

T trigeriai – tai JK trigeriai, turintys vieną įėjimą J ( K ( T.

pav. Sinchroninio D trigerio funkcinė schema (a) ir grafinis žymuo (b)

[pic]

Dinaminiai trigeriai

Dinaminių, arba frontais valdomų (edge triggered), trigerių struktūra labai

panaši į MS trigerių: jie taip pat sudaryiti iš dviejų nuosekliai sujungtų

SRC trigerių, į kurių C įėjimus paduodami inversiniai vienas kito atžvilgiu

signalai. Nuo MS trigerių šie trigeriai skiriasi tuo, kad juose tiesioginis

C signalas patenka į antrąjį trigerį, o inversinis – į pirmąjį.

Populiariausias yra dinaminis D trigeris. Todėl jam šiame poskyryje

skirsime daugiausia dėmesio.

7. Tipinės schemos su trigeriais.Registrai ir skaitikliai.

Sudarant ir analizuojant logines schemas labai svarbūs du dalykai. Pirma,

būtina gerai suvokti, kaip veikia elementarios loginės schemos. Remiantis

šiuo supratimu, reikia gebėti išsiaiškinti, ką vykdo nelabai sudėtingos

loginės schemos, ir mokėti jas taip sudaryti, kad būtų realizuojamos

nelabai sudėtingos loginės funkcijos. Antra, kai loginės schemos yra tokios

sudėtingos, kad joms analizuoti arba sudaryti elementarių žinių

nebepakanka, reikia gebėti pritaikyti formalųjį loginių schemų analizės ir

projektavimo aparatą

Registrai: Registrai (angl. – register) – tai įtaisai, skirti informacijai

įrašyti, laikinai ją saugoti, keisti ir skaityti.

Registrus sudaro atminties ląstelės (dažniausiai tai būna D trigeriai) ir

valdančiosios (dažniausiai kombinacinės) schemos.Valdančiosios schemos:

– informaciją įveda į registrą ir išveda;

– perstumia įrašytą į registrą informaciją į vieną ar į kitą (dešinę ar

kairę) pusę;

– keičia įrašytos informacijos kodą: tiesioginį inversiniu, nuoseklųjį

lygiagrečiuoju arba atvirkščiai.

Kartais sakoma, kad registrai – tai patys paprasčiausi mikroprocesoriai.

Pagal informacijos įvedimo ir išvedimo būdą registrai skirstomi į:

– lygiagrečiuosius (angl. – parallel), arba saugojimo (angl. – storage);

– nuosekliuosius (angl. – serial), arba postūmio (angl. – shift);

– universaliuosius, arba lygiagrečiai nuosekliuosius.

Pagal įvedamos informacijos pavidalą registrai skirstomi į

– vienfazius, į kuriuos informacija įrašoma tik tiesioginiu arba tik

inversiniu kodu (informaciją iš vienfazių registrų galima skaityti ir

vienu, ir abiem kodais);

– dvifazius, į kuriuos informacija įrašoma tik abiem – tiesioginiu ir

inversiniu kodais.

Pagal struktūrą skiriami vientakčiai ir dvitakčiai registrai. Vientakčio

registro atminties ląstelė – vienas trigeris. Dvitakčio – du nuosekliai

sujungti elementarieji trigeriai. Pirmojo takto metu informacija įrašoma į

pirmąjį dvitakčio registro trigerį, antrojo – perrašoma į antrąjį trigerį.

Šitaip pirmasis trigeris parengiamas naujai informacijai priimti.

Šiuolaikiniuose dvitakčiuose registruose paprastai naudojamas vienas

sudėtinis MS tipo trigeris. Kaip žinome, šį trigerį sudaro du nuosekliai

sujungti SRC trigeriai. Du taktus registre su MS trigeriu imituoja vieno

valdančiojo impulso priekinis ir galinis frontai.

Lygiagretieji registrai

Lygiagretųjį n skilčių (n atminties ląstelių) registrą galima sudaryti iš n

sinchroninių D trigerių . Šio registro įėjimai – trigerių informaciniai

įėjimai D, registro išėjimai – trigerių išėjimai Q.

Postūmio registrai

Postūmio, arba nuoseklieji, registrai būna tiesioginiai, reversiniai ir

universalieji. Į tiesioginius registrus informacija įvedama nuosekliai kas

taktą, nuosekliai taktais stumiama išilgai registro, kol pasiekia registro

išėjimą, kuriame lygiai taip pat nuosekliai skaitoma.Paprasčiausias

tiesioginis postūmio registras – dvitaktis registras iš nuosekliai sujungtų

sinchroninių D trigerių (12.3 pav.). Kiekvieną šio registro atminties

ląstelę sudaro du trigeriai.

Į visas lygiagretaus registro skiltis informacija įrašoma tuo pačiu metu –

lygiagrečiai, jei tik C impulsas valdymo šynoje leidžia trigeriams priimti

informaciją.

Universaliojo postūmio registre, informaciją galima perstumti tiesiogine

arba atgaline kryptimis.

postūmio registrai gali atlikti labai daug įvairių funkcijų. Universalusis

postūmio registras gali veikti kaip aritmetinis įtaisas, dauginantis arba

dalijantis dvejetainį skaičių iš 2n

Postūmio registras gali turėti ne tik

vieną paskutiniosios atminties

ląstelės išėjimą, išėjimai gali būti išvesti iš visų jo atminties ląstelių.

Registras, į kurį informacija įvedama nuosekliai per vieną įėjimą, o

skaitoma lygiagrečiai vienu metu kiekvienos atminties ląstelės išėjimuose,

yra nuoseklaus kodo keitiklis į lygiagretųjį kodą ir pan.

Skaitikliai:

Bene paprasčiausias iš šio tipo skaitiklių – dvejetainis sudėties

skaitiklis. Kiekvienas tokio skaitiklio įėjimo impulsas didina skaitiklio

parodymą vienetu.

Skaitikliai (angl. – counters) – tai įtaisai, kurie skaičiuoja į jų įėjimus

paduodamus impulsus ir teikia skaičiavimo rezultatus dvejetainiu,

dvejetainiu-dešimtainiu arba tik dešimtainiu kodu.

Nuoseklieji skaitikliai paprastai sudaromi iš T skaičiavimo trigerių,

dažnai vadinamų tik T trigeriais. Prisiminkite, kad skaičiavimo trigeris –

tai MS tipo JK trigeris, kuriame J = K = T = 1, arba (tai tas pats) T

trigeris, kuriame T = 1. Skaičiavimo trigerio režimu taip pat veikia

dinaminis D trigeris, jei jo informacinis įėjimas D yra sujungtas su

inversiniu išėjimu Q. Nuoseklieji dvejetainiai skaitikliai sudaromi labai

paprastai: iš nuosekliai sujungtų skaičiavimo trigerių. Sudarytas iš n

trigerių dvejetainis skaitiklis skaičiuoja iki 2n. Nuosekliesiems

skaitikliams būdinga vėlinti signalą nuosekliai sujungtų trigerių

grandinėlėje. Šis trūkumas ypač išryškėja didėjant skaitiklio skilčių

skaičiui. Lygiagrečiuose, arba sinchroniniuose, skaitikliuose visi

trigeriai keičia būvį vienu metu – sinchroniškai. Bėda tik, kad šių

skaitiklių schemos gerokai sudėtingesnės. Lygiagretieji arba sinchroniniai

skaitikliai paprastai sudaromi iš dinaminių T arba D trigerių, juose tenka

naudoti ir kombinacines logines schemas.

Lygiagretusis, arba sinchroninis, dvejetainis sskaitiklis

Iki šiol nagrinėjome tik nuosekliuosius skaitiklius, kuriuose vieno

trigerio išėjimo signalas yra kito nuosekliai su juo sujungto trigerio

įėjimo signalas. Tokiai nuosekliai trigerių grandinėlei būdingi šie

trūkumai:

– didinant skilčių skaičių, didėja signalo vėlinimo laikas skaitiklyje,

vadinasi, daugiaskilčiai nuoseklieji skaitikliai yra nespartūs;

– kuo toliau skaitiklio įėjimas, tuo didesnė tikimybė, kad nutolę trigeriai

veiks ne sinchroniškai – trigerinė schema tampa asinchronine;

– skirtingi kiekvieno trigerio išėjimo signalo vėlinimo laikai sudaro

klaidingų momentinių skaitiklio išėjimų reikšmių galimybę.

Universalusis, arba reversinis, dvejetainis skaitiklis didina arba mažina

parodymą priklausomai nuo to, kuria šyna – C+1 ar C–1 – atėjo

skaičiuojamasis impulsas. Paprastai laikoma, kad tuo pačiu metu ir šyna C+1

ir šyna C–1 impulsai ateiti negali. Akivaizdu, kad toks skaitiklis turi

turėti ir pradinio nustatymo, ir pradinio numetimo įėjimus.

Dvejetainiai-dešimtainiai ir dešimtainiai nuoseklieji skaitikliai

Kai skaičiavimo rezultatus priima iir apdoroja loginės schemos, dvejetainiai

skaitikliai yra nepakeičiami. Tačiau žmogui operuoti dvejetainiais

skaičiais yra nepatogu. Vadinasi, reikalingi dešimtainiai skaitikliai,

skaičiavimo rezultatus pateikiantys dešimtainėje skaičiavimo sistemoje.

Galimi du tokio uždavinio sprendimo būdai. Pirmas – naudoti dvejetainius

skaitiklius ir jų skaičiavimo rezultatus dešifruoti tokiu pavidalu, kokio

reikalauja dešimtainius skaičius atvaizduojantys indikatoriai. Kitas būdas

– taip pakeisti paties skaitiklio struktūrą, kad ji atitiktų dešimtainės

skaičiavimo sistemos struktūrą.

8, Operaciniai stiprintuvai ir ju jungimo schemos. Invertuojantis,

neinvertuojantis, diferencinis stiprintuvai, komparatorius, integratorius

ir diferenciatorius.

Operaciniai stiprintuvai (OS) – tai bene plačiausiai taikomos analoginės

grandinės. Platų jų taikymą lemia llabai geri šių stiprintuvų parametrai ir

nepaprastas jų universalumas. Keisdami standartinio operacinio stiprintuvo

neigiamo grįžtamojo ryšio grandinę ir jos parametrus galime sudaryti

įvairiausias funkcijas vykdančias tiesines ir netiesines grandines.

Apibrėžimas: OS – nuolatinės srovės stiprintuvas su labai dideliu, kol dar

nesudarytas neigiamas grįžtamasis ryšys, įtampos stiprinimo koeficientu,

plačia praleidžiamų dažnių juosta, labai didele įėjimo varža, kuri

garantuoja, kad operacinis stiprintuvas neapkraus signalo šaltinio, ir

labai maža išėjimo varža, kuri sudaro galimybę panaudoti labai mažą

išorinės apkrovos varžą ir garantuoja mažą laiko pastoviąją, kurią sudaro

išėjimo varža su apkrovos talpa.

[pic]

Grafiniai OS žymenys: a – tarptautinis; b – JAV

Prielaidos: Paprastai priimamos dvi prielaidos.

Pirmoji prielaida sako, kad operacinio stiprintuvo įėjimo įtampa lygi

nuliui:[pic] Antroji prielaida sako, kad operacinio stiprintuvo įėjimo

srovė praktiškai lygi nuliui:[pic].

Suformuluotosios prielaidos galios tik įvykdžius tris sąlygas.

Pirmoji sąlyga – operacinis stiprintuvas turi dirbti tiesiniu režimu. Jei

bus ribojamas išėjimo signalas, nebegalėsime teigti, kad operacinio

stiprintuvo įėjimo signalas praktiškai lygus nuliui; kai bus labai didelis

signalas įėjime, nebūsime tikri, kad įėjimo srovė lygi nuliui.

Antroji sąlyga – grįžtamasis ryšys turi būti neigiamas, negalima painioti

tiesioginio ir inversinio operacinio stiprintuvo įėjimų (ši klaida dažna

laboratorinių darbų metu).

Trečioji sąlyga – būtina sudaryti neigiamą grįžtamąjį ryšį ne tik kintamai,

bet ir nuolatinei įtampos dedamajai. Yra schemų su operaciniais

stiprintuvais, kuriose pakanka sudaryti neigiamą grįžtamąjį ryšį tik per

kondensatorių, tačiau ką tik suformuluotoji sąlyga reikalauja, kad

lygiagrečiai kondensatoriui būtų įjungtas rezistorius.

Stiprintuvas-inverteris:

Jei [pic], tai [pic], arba taškas A yra kintamosios įtampos nulio taškas.

Jei [pic], tai įtekanti į tašką A srovė yra lygi ištekančiai iš šio taško

srovei.

Grandinės įėjimo kontūre veikia tik viena įtampa uIN, tad kontūre tekanti

srovė, arba įtekanti į tašką A srovė, [pic]

Kadangi įėjimo įtampa paduota į inversinį įėjimą, o tiesioginis įėjimas

įžemintas, išėjimo įtampa bus priešingos fazės, lyginant su įėjimo įtampa.

Todėl kontūre uIŠ, R2, A, B tekanti srovė, arba ištekanti iš taško A srovė,

[pic]

stiprinimo koeficientas :[pic]

Nekeičiantis fazės stiprintuvas: Šis stiprintuvas neturi svarbiausiojo

stiprintuvo-inverterio trūkumo. Jo įėjimo varža labai didelė.

[pic]

Integruojantis stiprintuvas:

įtampa idealiai integruojančios RC grandinėlės išėjime bus mažesnė už

įtampą įėjime. Gerai integruojančios RC grandinėlės išėjimo įtampa turėtų

neviršyti pusės įėjimo įtampos dydžio. grandinei pakanka elementų R ir C

bei grandinę papildome rezistoriumi RGR.Nuolatinei dedamajai galioja

stiprintuvo-inverterio stiprinimo koeficiento išraiška: [pic]

Diferencijuojantis stiprintuvas:

Realių signalų kitimo greitis būna baigtinis, tad ir įtampa

diferencijuojančios grandinėlės išėjime būna baigtinio dydžio.

diferencijavimas reiškia jos išvestinės, arba funkcijos kitimo greičio,

radimą. Jei grandinėlės įėjime veikia idealus 1 V amplitudės stačiakampis

impulsas, įtampos kitimo greitis priekinio ir galinio fronto metu yra

begalinis. [pic]

[pic]

DIFERENCINIAI STIPRINTUVAI:

nuolatinės srovės stiprintuvuose, ypač daugiapakopiuose, sunkiai

sprendžiama nulio dreifo problema: kai stiprintuvo įėjime signalo nėra,

įtampa stiprintuvo išėjime lėtai kinta – “plaukia”. Nulio dreifas išlieka

net užtrumpinus stiprintuvo įėjimo gnybtus. Antra problema: nuolatinės

srovės stiprintuvai prastai stiprina labai silpnus signalus, nes šie

signalai “skęsta“ išoriniuose bei atsirandančiuose stiprintuve trukdžiuose

ir triukšmuose. Ir dar viena problema: nagrinėdami grįžtamuosius ryšius

stiprintuvuose, pastebėjome, kad dviejų ar trijų pakopų stiprintuve ne

visuomet galime sudaryti reikiamą visą stiprintuvą apimančio neigiamo

grįžtamojo ryšio variantą.Visos išvardintos problemos nesunkiai

sprendžiamos diferenciniuose stiprintuvuose (angl. – differential amplifier

arba sutrumpintai – difamp

Teigiamos diferencinių stiprintuvų savybės lėmė labai platų jų taikymą.

Pakanka pasakyti, kad kiekvienas operacinis stiprintuvas prasideda

diferencine pakopa.

[pic]

Paprasčiausią diferencinio stiprintuvo pakopą sudaro du stiprintuvo petys –

tranzistoriai su kolektoriaus apkrovos rezistoriais ir bendras abiem petim

emiterio rezistorius. Kai įėjimo signalas lygus nuliui, nuolatinės įtampos

dedamoji išėjime taip pat turėtų būti lygi nuliui. Kai schemoje

skiriančiųjų kondensatorių nėra, tokią galimybę sudaro teigiamos ir

neigiamos įtampų maitinimo šaltiniai +E ir –E, paprastai naudojami visuose

diferenciniuose stiprintuvuose.

Diferencinė stiprintuvo pakopa turi du asimetrinius (atžvilgiu

korpuso) įėjimus, į kuriuos patenka įėjimo signalai UIN1 ir UIN2, o taip

pat du asimetrinius ir vieną simetrinį – diferencinį – išėjimus: IŠ1, IŠ2

ir IŠdif.

Signalai įėjimuose gali būti sinfaziniai arba priešingų fazių, vienodų arba

skirtingų amplitudžių

Kadangi diferenciniai stiprintuvai paprastai stiprina silpnus signalus,

jiems pritaikomas superpozicijos principas.

Kai signalai įėjimuose nėra sinfaziniai ir vienodų amplitudžių, galime

kalbėti apie diferencinio stiprintuvo įėjimuose veikiantį diferencinį arba

skirtuminį įėjimo signalą.

Varžinių stiprintuvų su tranzistoriais VT1 ir VT2 įtampos stiprinimo

koeficientas aprašomas stiprinimo pakopos be rezistoriaus emiterio

grandinėje formule:

[pic];

čia RK1 = RK2 = RK.

įtampos stiprinimo koeficientas diferenciniame

išėjime yra įtampos

stiprinimo koeficientų asimetriniuose išėjimuose suma:

[pic].

[pic]

KOMPARATORIUS:

Jei poliškumo indikatoriaus grandinę papildysime atraminės įtampos

šaltiniu, turėsime komparatorių – analoginę įėjimo įtampą palyginančią su

atramine įtampa grandinę

Kai lyginama įėjimo įtampa bus mažesnė už atraminę įtampą, didesnė teigiama

atraminė įtampa inversiniame įėjime sukurs – E išėjime. Kai įtampa

tiesioginiame įėjime taps didesnė už atraminę įtampą, lygis išėjime

pasikeis į + E. Jau sakėme, kad ir komparatorius išėjime galima suformuoti

standartinius loginius lygius.

[pic]

9. Analoginiai-skaitmeniniai ir skaitmeniniai-analoginiai keitikliai.

Skaitmeniniai-analoginiai keitikliai naudojami ne vien tik pagal tiesioginę

paskirtį. Jau kitame, skirtame analoginiams-skaitmeniniams keitikliams,

poskyryje ppamatysime, kad vos ne kiekviename analoginiame-skaitmeniniame

keitiklyje kaip vienas iš grandinės komponentų taikomas ir skaitmeninis-

analoginis keitiklis. Šiame poskyryje aptarsime dar vieną kitą, ne visai

tiesioginį, skaitmeninio-analoginio keitiklio taikymą.

Skaitmeninius-analoginius keitiklius naudoja skaitmeniniam signalui

dauginti iš analoginės įtampos. Tuo tikslu keitiklio grandinėje vietoje

etaloninės įtampos pajungia kintančią analoginę įtampą uIN. Tokiu atveju

išėjimo įtampa yra šios analoginės įtampos ir dvejetainio kodo sandauga:

[pic]

Šitokį keitiklį vadina dauginančiu skaitmeniniu-analoginiu keitikliu – DSAK

(angliškai – multiplying digital-analog converter – MDAC). Kai dvejetainis

kodas yra be ženklo skilties, o analoginė įėjimo įtampa kinta ttik nuo 0 iki

+Uet, vyksta dauginimas viename ketvirtyje; kai įėjimo įtampa kinta nuo –

Uet iki + Uet , vyksta dauginimas dviejuose ketvirčiuose. Dvejetainį kodą

papildžius ženklo skiltimi ir keičiant įėjimo įtampą nuo – Uet iki + Uet ,

vyksta dauginimas keturiuose ketvirčiuose.

Daugelyje iinformacijos apdorojimo įtaisų dauginantį skaitmeninį-analoginį

keitiklį taiko bet kokios skaitmeninės funkcijos keitimui laisvai

pasirinktu nuosekliai arba diskretiškai keičiamu masteliu. Tą mastelį ir

nustato vietoje etaloninės įtampos pajungta nuosekliai arba diskretiškai

keičiama analoginė įtampa.

[pic]

Pats paprasčiausias skaitmeninio–analoginio keitiklio grafinis žymuo

parodytas 12.14 paveiksle. Jame parodyti tik keičiamo n skilčių dvejetainio

kodo įėjimai, etaloninės įtampos įėjimo įvadas ir analoginės įtampos

išėjimas. Paprastai keitiklių integriniuose grandynuose dar būna atskiri

išvadai „skaitmeninis nulis“ ir „analoginis nulis“.

Kai kuriuose, ypač ankstesnių kartų keitiklių integriniuose grandynuose

sudedančio operacinio stiprintuvo nėra, o yra tik srovės arba įtampos

išvadas, kurį reikia sujungti su operacinio stiprintuvo integrinio grandyno

įėjimu. Tačiau ir šiuo atveju keitiklio integriniame grandyne visuomet

būna suformuotas operacinio stiprintuvo grįžtamojo ryšio rezistorius, nes

tik tokiu būdu jį įmanoma suderinti su keitiklio grandyne suformuotais

rezistoriais.

Dauginančio skaitmeninio-analoginio keitiklio integrinis grandynas vietoje

etaloninės įtampos įėjimo turi įįtampos įėjimą uIN . Jei tą grandyną galima

naudoti ir paprasto ir dauginančio keitiklio režimais, jis turi ir Uet ir

uIN įėjimus.

Analoginiai-skaitmeniniai keitikliai: (ASK, angliškai – analog-digital

converters – ADC) keičia į įėjimą atėjusį analoginį signalą (paprastai

įtampą) skaitmeniniu (paprastai dvejetainiu) kodu keitiklio išėjime.

Veikimo principas: Analoginė įėjimo įtampa išreiškiama suma etaloninės

įtampos dalių, atitinkančių dvejetainio kodo skilčių vertes: [pic]

Analoginio-skaitmeninio keitiklio atveju sprendžiamas uždavinys –

dvejetainio kodo skilčių koeficientų dn dn–1 . d2 d1 d0 radimas. Šiuos

koeficientus galima ieškoti nuosekliai – vieną po kito, lygiagrečiai –

visus iš kkarto, arba mišriuoju būdu. Skirtingus koeficientų paieškos būdus

įgyvendina skirtingi analoginių-skaitmeninių keitiklių schemų variantai

Parametrai: Analoginė įėjimo įtampa kvantuojama – keičiama laiptuota

įtampa. Tad vienas iš svarbiausiųjų keitiklio parametrų yra kvantavimo

paklaida – pusė žemiausią kodo skiltį atitinkančios etaloninės įtampos

dalies:

[pic]

Jei kvantavimo paklaida būtų didesnė, žemiausia keitiklio skiltis neturėtų

prasmės.

Keitiklio veikimo spartą apibūdina keitimo laikas: tai laikas nuo

analoginės įtampos atsiradimo keitiklio įėjime iki dvejetainio kodo

atsiradimo keitiklio išėjime.

Kai įėjime veikia kintanti įtampa, atsiranda papildoma dinaminė keitimo

paklaida – įėjimo įtampos pokytis per keitimo laiką. Kai keitimo laikas yra

žinomas ir praktiškai nekintantis, dinaminę paklaidą galima eliminuoti,

skaitmeninį kodą išėjime priskiriant ne tam laiko momentui t, kada šis

kodas atsirado, bet laiko momentui t – tkeit.

Kaip ir skaitmeninių-analoginių keitiklių atveju, keitiklio spartą

apibūdina ir keitimo laikas ir maksimalus keičiamo analoginio signalo

dažnis – toks maksimalus dažnis, prie kurio keitimo paklaida dar neviršija

leistinosios paklaidos.

Grandinių variantai: Įvairesnės analoginių-skaitmeninių keitiklių

grandinės, įgyvendinančios tris skirtingus dvejetainio kodo koeficientų

paieškos būdus – nuoseklų, lygiagretų ir mišrų, lemia didesnę šių keitiklių

grandinėse taikomų komponentų įvairovę. Visgi beveik visose skaitmeninių-

analoginių keitiklių grandinėse yra ir tie komponentai, kurie taikomi

skaitmeninių-analoginių keitiklių grandinėse: stabilizuotas etaloninės

įtampos arba etaloninės srovės šaltinis, rezistorių matrica – įtampos arba

srovės daliklis, analoginiai jungikliai arba analoginiai komparatoriai,

įvairūs registrai – trumpalaikės atminties grandinės. Be tų pačių

komponentų analoginių-skaitmeninių keitiklių grandinėse dar dažnai taikomi

skaitmeniniai-analoginiai keitikliai, impulsų skaitikliai, kkodo keitikliai.

10. Priartėjimo jutikliai (kontaktiniai, magnetiniai, induktyviniai,

talpiniai, optiniai, ultragarsiniai). Ju veikimo principai ir savybes.

Teorinės žinios. Jutikliais vadinami techniniai įtaisai, keičiantys

vieną fizinį dydį (atstumą,

greitį, temperatūrą, slėgį ir t.t.) į kitą, lengviau apdorojamą

(dažniausiai į elektrinį) signalą. Jutikliai

skirstomi į tokias grupes:

A grupė -jutikliai, formuojantys loginį signalą 1 arba 0, priklausomai nuo

to, ar matuojamasis dydis yra pasiekęs nustatytą reikšmę ar ne.

B grupė -jutikliai, formuojantys vienetinį kodinį signalą arba impulsų

seriją. Impulsų skaičius serijoje lygus matuojamojo dydžio reikšmei.

C grupė -jutikliai, formuojantys pirminį analoginį signalą be stiprintuvo.

D grupė -jutikliai, formuojantys analoginį signalą ir stiprinantys jį iki

standartinių lygių: 0 . 10 V; -5 . +5 V; 1 . 10 V; 0 .20 mA; -10

. +10 mA; 4 . 20 mA.

E grupė – jutikliai arba jutiklių sistemos, formuojančios standartinį

signalą, suderinamą su nuosekliaisiais ar lygiagrečiaisiais interfeisais.

Priartėjimo jutikliai, naudojami loginėse automatikos sistemose, priklauso

A grupei. Jie būna įvairių konstrukcijų ir įvairių veikimo principų, tačiau

visiems jiems bendra tai, kad jų išėjimo signalas keičia savo loginę

reikšmę (l→0) arba 0→l) tada, kai į jutiklio veikimo zoną patenka

stebimasis objektas.

Pagal veikimo principą priartėjimo jutiklius galima suskirstyti į tris

grupes:

a) – generatoriniu principu veikiantys jutikliai (induktyviniai,

induktyviniai – magnetiniai,

talpiniai);

a) – lokaciniu principu veikiantys jutikiai (optiniai, ultragarsiniai);

b) – kitaip veikiantys jutikliai (mechaniniai, herkoniniai, pneumatiniai).

Visiems generatoriniu principu veikiantiems jutikliams bendra tai,

artėjant stebimajam objektui prie jutiklio, keičiasi jame įmontuoto aukšto

dažnio generatoriaus virpamojo kontūro parametrai arba jo apkrova. Dėl to

keičiasi signalas generatoriaus išėjime, kurį ir fiksuoja relinis

elementas. Jutiklio relinis elementas įsijungia arba išsijungia, ir taip

suformuojamas atitinkamas loginis signalas (1 arba 0) jutiklio išėjime.

Konstrukcijos paprastumu ir patikimumu išsiskiria induktyviniai

priartėjimo jutikliai. Tokio jutiklio funkcinė schema parodyta 1 pav., a, o

L – C generatoriaus schema – 1 pav., b.

[pic]

Jutiklį sudaro: L – C generatorius 3, demoduliatorius 4, relinis elementas

5, galios stiptrintuvas su apsaugos grandinėmis 6, šviesinis indikatorius

7. Be to schemoje pažymėta: vidinis maitinančios įtampos stabilizatorius

(UZI) 1, jutiklio aktyvioji zona 2 ir jo išėjimas 8.

Įjungus maitinimą, jutiklyje įmontuotas generatorius ima generuoti

periodinius virpesius,

kurių dažnis priklauso nuo L ir C:[pic]. Šis signalas maitina apviją,

magnetinančią atvirą

magnetinę grandinę, kuri jutiklio aktyviojoje zonoje 2 sukuria kintamąjį

magnetinį lauką. Kai į šią zoną patenka laidus kūnas, jame kintamasis

laukas indukuoja sūkurines sroves, kurios apkrauna generatorių ir dėl to jo

generuojamų virpesių amplitudė mažėja. Kai laidininkas priartėja prie

jutiklio jo poveikio atstumu, virpesių amplitudė sumažėja tiek, kad relinis

elementas išsijungia ir dėl to pasikeičia jutiklio loginio išėjimo reikšmė.

Jutiklio jautrumas priklauso nuo į aktyviąją zoną patenkančios medžiagos

magnetinių savybių, jos laidumo bei stebimojo kūno matmenų.

Induktyviniai jutikliai geriausiai reaguoja į patekusius į jų aktyviąją

zoną feromagnetikus (geležį, kobaltą, nikelį),

nes feromagnetikai sudaro

geras sąlygas magnetiniam laukui sklisti. Jie taip pat geriau jaučia didelę

lyginamąją varžą turinčius laidininkus, kadangi juose susikuria didesni

sūkurinių srovių sukelti energijos nuostoliai. Induktyvinių jutiklių

taikymo sritis – metalinių kūnų indikacija. Šie jutikliai yra

ilgaamžiai,nejautrūs teršalams ir atsparūs vibracijoms.

Induktyvinių – magnetiniai priartėjimo jutiklių fukcinė schema visiškai

panaši į jau išnagrinėtą 1 pav. schemą; skiriasi tik tuo, kad L – C

generatoriaus ritė uždėta ant uždarą magnetinę grandinę sudarančio

magnetolaidžio. Šis magnetolaidis normalioje būsenoje yra neįsotintas.

Tačiau, kai prie jutiklio priartėja įmagnetintas kūnas (pvz., nuolatinis

magnetas), magnetolaidis įsisotina, pasikeičia induktyvumas L, varža XL =

ωL , keičiasi ir kontūro srovė. Šį pokytį užfiksuoja relinis elementas. Šio

tipo jutikliai plačiai naudojami kaip bekontakčiai pneumatinių cilindrų

galinių padėčių indikatoriai.

Talpiniai priartėjimo jutikliai veikimo principu panašūs į

induktyvinius. Jų aktyviojoje zonoje yra L -C kontūro kondensatorius,

kurio talpa priklauso nuo įnešto į šią aplinką kūno dialektrinės

konstantos ε ir to kūno matmenų: C =ε s∕d , čia s ir d priartėjusio kūno

plotas ir storis. Labai svarbu, kad talpiniai jutikliai reaguoja tiek į

laidininkus, tiek ir įį izoliatorius. Jie jautrūs aplinkos teršalams, jų

veikimo patikimumui didelės įtakos turi aplinkos drėgmė. Taikymo sritis –

bet kokių kūnų, kurių ε >1, indikacija.

Lokaciniu principu veikiantys jutikliai fiksuoja atsispindėjusį nuo

kliūties arba netrukdomai praėjusį tam tikrą atstumą signalą. Šio tipo

jutikliai susideda iš ddviejų pagrindinių dalių: siųstuvo ir imtuvo. Be to,

jų sudėtyje yra tarpinis stiprintuvas, loginė schema, relinis elementas,

galios stiprintuvas su apsaugos grandinėmis, šviesinis indikatorius ir

maitinančios įtampos stabilizatorius.

Optiniai priartėjimo jutikliai fiksuoja šviesos spindulį, pasiųstą

stebimojo objekto link arba jo atspindį nuo to objekto. Jutiklio siųstuvą

sudaro generatorius ir šviesą spinduliuojantis diodas, veikiantis raudonų

ar infraraudonų spindulių diapazone. Imtuvą sudaro fotoelementas, jautrus

tam bangos ilgiui, kurį generuoja siųstuvas. Šviesos diodai, perjuos tekant

elektros srovei, spinduliuoja tam tikro bangos ilgio šviesą. Bangos ilgis

priklauso nuo diodui gaminti panaudotos puslaidininkinės medžiagos.

Atsispindėjusiam šviesos spinduliui priimti ir jį paversti elektros srove

naudojami silikoniniai fotodiodai arba silikoniniai fototranzistoriai.

Priartėjęs stebimasis objektas užstoja imtuvui siųstuvo pasiųstą spindulį,

o kai objektas pasišalina – spindulys apšviečia imtuvo fotoelementą. Tokiu

būdu, ppriklausomai nuo to, ar yra stebėjimo zonoje objektas, ar ne,

jutiklio išėjime formuojamas loginis 1 arba 0. Optiniais jutikliais

negalima aptikti skaidrių, šviesą praleidžiančių kūnų.

Ultragarsinių jutiklių veikimo principas panašus į optinių ir

pagrįstas akustinių bangų spinduliavimu ir jų atspindžiu nuo stebimojo

objekto į imtuvą. Ultragarso bangų nešiklis yra oras. Ultragarsinis

siųstuvas skleidžia negirdimas, dažniausiai nuo 30 iki 300 kHz dažnio garso

bangas. Jutikliuose naudojami magnetostrikciniai arba pjezoelektriniai

ultragarsinių bangų generatoriai.

Funkcinė ultragarsinio priartėjimo jutiklio schema panaši į optinio,

tik vietoje ooptinio signalo generatoriaus naudojamas ultragarso impulsų

generatorius, o vietoje fotoimtuvo – ultragarso signalo imtuvas.

Ultragarsinių jutiklių siųstuvas ir imtuvas montuojami viename korpuse,

todėl svarbu, kad stebimieji objektai būtų atitinkamai orientuoti ir

atsispindėjęs ultragarso signalas pasiektų imtuvą. Šio tipo jutiklių

privalumas tas, kad jais galima aptikti ir skaidrius objektus, be to jie ne

tokie jautrūs aplinkos teršalams.

Priartėjimo jutikliai schemose žymimi sutartiniais grafiniais simboliais

[pic]

1 – magnetinis; 2 – induktyvinis; 3 – talpinis; 4 – ultragarsinis; 5 –

atspindžio optinis jutiklis, siųstuvas ir imtuvas atskiruose korpusuose,

imtuvas su dviem loginiais išėjimais; 6 – optinis jutiklis, siųstuvas ir

imtuvas viename korpuse, 2 loginiai išėjimai; 7 – vienkorpusinis optinis

jutiklis su vienu loginiu išėjimu

Jutikliai jungiami pagal trilaidę arba keturlaidę jungimo schemą. Jutiklių

gnybtai ir jungiamieji laidai ženklinami pagal Europinį standartą EN 50044

spalvomis, raidėmis ir skaičiais. Spalvos kodas nustatomas pagal

tarptautinį standartą IEC 757.

11. Vykdymo įtaisu valdymas. Valdomi lygintuvai, ju savybes.

kintamos sroves lygintuvas: – sumazinti Uvid amplitude galima idejus R

papildomai. Uvid priklauso nuo iejimo itampos amplitudes. Pastacius dar

viena varza mes sumaziname itampos svyravimus per puse t.y. sumaziname

sinusoides plota.

kitas variantas su tristoriumi: siuo atveju srove sokineja.a.a..a.

Kai alfa =0 tai isejimo itampa lygi max itampai, kai alfa=180 isejimo

itampa =0.

Yra horizontalusis, vertikalusis, meninis impulso valdymo budai.

Horizontalusis-

FT fazes perstumtino tiltelis.

Vertikalus:

kompiuterines valdymo sistemos

programa- nuosekliu zingsniu sarasas. Kompiuteris vykdo nurodytas

funkcijas.

kad neapkrauti procesoriaus, pereferiams ddaromas atskiras procesorius.

Programuojami itaisai gali būti 2 reiksmiu:

1. programuojamos logines matricos.

2. mikrokompiuteriai

programuojamai loginiai matricai galime nustatyti programuojamuosius

rysius.

Mikrokompiuteryje vidines jo struktūros keisti negalima,jam reikia parasyti

programa.

M – aritmetinis loginis itaisas kuris pagal nurodyta komanda atlieka

aritmetinius veiksmus.