Palydovine tv

TURINYS

1. ĮVADAS 2

2. UŽDUOTIES ANALIZĖ 4

3. TV SISTEMŲ ANALITINĖ APŽVALGA 7

3.1. Antžeminė TV sistema 8

3.2. Palydovinės TV sistemos 10

3.2.1.Bendrieji palydovinės TV principai 11

3.2.2.Kolektyvus ir individualus palydovinės TV priėmimas 15

3.2.3.Palydovinės TV priėmimo įrenginių valdymas 18

3.3. MMDS TV sistema 22

3.4. Kabelinės TV sistemos 261. ĮVADAS

Šio, darbo tikslas – sukurti Televizijos (TV) laboratorijos TV tinklą. Jis turėtų būti naudojamas Elektronikos fakultete Naugarduko gatvėje Televizijos dalyko laboratoriniams darbams. Sukurtas TV tinklas privalo užtikrinti gerą įvairių TV sistemų (antžeminės, kabelinės, eterinės-kabelinės (MMDS) bei palydovinės) priimamų programų vaizdo ir garso kokybę. Naujoje laboratorijoje turi būti įrengtos ššešios darbo vietos studentams ir viena dėstytojui.

Darbo aktualumas siejamas su Televizijos dalyko laboratorinių darbų modernizavimu, padidėsiančia atlikimo kokybe, sparta bei patogumu. TV tinklas turi suteikti galimybę, atliekant laboratorinius darbus naudotis įvairių TV sistemų išorinėmis priėmimo antenomis. Šiuo metu tokios galimybės nėra, nes senojoje Televizijos laboratorijoje, kurioje yra tik keturios darbo vietos, naudojamos individualios kambarinės antenos. Dėl šios priežasties priimami TV signalai yra silpni ir iškraipyti. Įrengti kiekvienai darbo vietai išorines antenas neįmanoma, be to ir netikslinga,o įrengus po vieną įįvairių TV sistemų anteną priimti tas pačias programas keliose darbo vietose be tinklo yra sudėtinga. Todėl, naujai Televizijos laboratorijai su didesniu darbo vietų skaičiumi, kuriamas kabelinis TV tinklas, kuris leistų minėtus sunkumus ir nepatogumus panaikinti.

Pagrindinė šio darbo problema – kaip ssujungti keturias TV sistemas viename tinkle, o jų priimamus signalus paskirstyti mažiausiai 7 darbo vietoms taip, kad būtų galima naudotis bet kuria TV sistema nepriklausomai bet kurioje darbo vietoje. Taip pat sprendžiami klausimai, kaip realizuoti tokį tinklą jau beveik įrengtoje naujoje Televizijos laboratorijoje, panaudojant esančius elektros bei kompiuterinio tinklų kanalus, bei užtikrinantį gerą priimamų signalų kokybę. Pastebėtina, kad projektuojant naują laboratoriją buvo per mažai skirta dėmesio ryšio kanalų pralaidumui ir jie nėra pakankamai platūs iki pat darbo vietų.

Ši problema darbe sprendžiama parenkant tokią TV tinklo struktūrą ir elementus, kad gautume mažiausią kabelių skaičių, paskirstant įvairių TV sistemų signalus atskiroms darbo vietoms. Manome, kad tai ir bus optimalus iškilusios problemos sprendimo būdas, kadangi ką nors iš esmės pakeisti jau beveik įrengtoje llaboratorijoje yra pernelyg sudėtinga.

Šio baigiamojo darbo rezultatas – sukurtas kokybiško Televizijos laboratorijos TV tinklo projektas, leidžiantis kiekvienoje darbo vietoje nepriklausomai naudotis trijų TV sistemų priimamomis programomis. Kabelinė TV sistema Vilniuje Naugarduko gatvės nesiekia, be to, jos programos dalinai dubliuojasi su antžeminės ir eterinės-kabelinės (MMDS) TV programomis. Tai buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių buvo atsisakyta kabelinės TV paslaugų. Tačiau, buvo sukurtas ne septynių, o vienuolikos darbo vietų (įskaitant ir dėstytojo stalą su dviem darbo vietomis) TV tinklas. Papildomos keturios, lyginant su uužduotimi, darbo vietos numatytos prie kompiuterių, į kuriuos įstačius TV imtuvų plokštes, galima stebėti ir apdoroti TV vaizdus bei garsus. Tai leis žymiai modernizuoti Televizijos dalyko laboratorinius darbus, įvedant multimediją, skaitmeninį TV signalų apdorojimą, tiriant skaitmeninės televizijos veikimo principus, susipažįstant su internetine TV. Bus didesnės galimybės naudotis palydovinės TV antena, be to, bus galima priimti tiek analoginės, tiek skaitmeninės palydovinės TV programas (žinoma, su atitinkamu imtuvu). Tokiu būdu, priimant skaitmeninę palydovinę TV, Televizijos laboratorijoje bus skaitmeninių vaizdo ir garso signalų šaltinis. TV tinklas galės būti naudojamas ir Elektronikos fakulteto reikmėms (dekanatui, poilsio kambariui, kitoms laboratorijoms ir pan.), bei kaip studijų objektas.

Mūsų manymu, baigiamojo darbo užduotis pilnai įvykdyta, tik reikėtų sukurtą TV tinklą realizuoti.2. UŽDUOTIES ANALIZĖ

Baigiamojo darbo pavadinimas “Televizijos laboratorijos TV tinklo kūrimas” paaiškina darbo tikslą – sukurti mokymo laboratorijos televizinį tinklą, skirtą Televizijos dalyko laboratorinių darbų atlikimui. Iškyla klausimas – koks tas tinklas turi būti ir kokių laboratorinių darbų atlikimui jis bus naudojamas? Į pirmąją klausimo dalį galima atsakyti paprastai: tinklas turi būti toks, kad būtų patogu ir paprasta juo naudotis atliekant laboratorinius darbus. Atsakyti į antrąją klausimo dalį taip pat nėra sudėtinga. TV laboratorijoje iki šiol buvo atliekami įvairūs laboratoriniai darbai, pradedant televizorių atliekamų funkcijų ir baigiant palydovinės TV iimtuvų tyrimu. Naujoje TV laboratorijoje bus atliekami ne tik minėti darbai, bet ir daug naujų: multimedijos, skaitmeninio TV vaizdo ir garso signalų apdorojimo, skaitmeninės televizijos veikimo principų tyrimo ir pan. Todėl sukurtas TV tinklas privalo užtikrinti ir skaitmeninių TV programų priėmimą. Mūsų atveju, skaitmeninių signalų šaltiniu bus palydovinė TV.

Akivaizdu, kad atlikdami laboratorinius darbus vienaip ar kitaip turime priiminėti televizijos programas, matuoti įvairias įrenginių ar signalų charakteristikas, įrašyti bei atkurti vaizdus ir pan. Taigi, sukurtas TV tinklas turės paskirstyti įvairių sistemų TV programas. Jis apjungs išorėje įrengtų antenų priimamus ir kabeliais perduodamus TV signalus, kuriuos perduos į laboratorijoje esančias darbo vietas. Tačiau, norint sujungti keletą sistemų, iškyla daug įvairių problemų bei klausimų.

Toliau pabandysime plačiau panagrinėti, su kokiomis problemomis ir klausimais susidursime kurdami TV tinklą. Trumpai apžvelgsime kokiais būdais būtų galima spręsti tas problemas ir klausimus.

Vienas iš galimų, ir galbūt paprasčiausių, TV tinklo variantų galėtų būti toks: pravesti bendrą kabelį per visas darbo vietas ir kiekvienoje iš jų atšakoti į abonentines rozetes. Tačiau toks variantas tiktų tik paprasčiausiam tinklui, pavyzdžiui, perduodančiam tik antžeminės ar kabelinės TV programas. Visiškai kitos problemos iškyla paskirstant palydovinės televizijos signalus. Čia be įprastinių radijo signalų iš dažnių keitiklio į imtuvą, tuo pačiu kabeliu perduodami ir valdymo signalai ppriešinga kryptimi – iš imtuvo į keitiklį. Todėl panaudoti vieną standartinį dažnių keitiklį ir atšakotuvus kiekvienam abonentui kolektyvaus priėmimo sistemose neįmanoma, nes kiekvienas palydovinės TV imtuvas formuoja savo valdymo signalus. Plačiau apie iškylančias problemas palydovinės TV priėmimo sistemose ir kaip jas galima išspręsti bus kabama tolimesniame 3.2 poskyryje “Palydovinės TV sistemos”.

Manome, kad norint sumažinti TV tinklo kabelių skaičių, geriausiu variantu galėtų būti signalų, priimtų atskiromis antenomis, sumavimas į vieną kabelį. Deja, norint įgyvendinti tokį variantą, susiduriame su vienu iš klausimų – dažnių persidengimu. Tarp laboratorijoje numatomų panaudoti sistemų tokia problema atsiranda tarp antžeminės ir kabelinės-eterinės (MMDS) TV sistemų. Šiose sistemose persidengs vienas, 48-asis TV kanalas. Dar didesnė problema susidarytų, jeigu į laboratoriją būtų atvesta ir kabelinės TV sistema. Tokiu atveju persidengiančių TV kanalų skaičius būtų labai didelis, o tada kabelinės TV sistemai reikėtų kurti visai atskirą tinklą. Tačiau, kaip buvo minėta šio darbo įvade, kabelinės TV paslaugų atsisakysime, nes Naugarduko gatvėje, kur bus įrengta TV laboratorija, nėra kabelinės TV tinklo. Toje vietoje kabelinės TV paslaugas teikia tik “Vilsat” firma, TV programų perdavimui naudojanti MMDS sistemą. Tokiu būdu, antžeminės ir MMDS sistemomis priimtus signalus, iš vienos pašalinus 48 TV kanalą, galima sumuoti į vieną kabelį.

Kabelių tiesimui laboratorijoje naudosime jau įrengtus ryšių

kanalus po grindimis – tai plastmasiniai vamzdžiai, kuriais bus tiesiami elektros tinklo bei kiti kabeliai. Pagal planą laboratorijoje numatyta įrengti šešias pagrindines darbo vietas, dar trys vietos bus skirtos darbui su kompiuteriu bei darbo vieta dėstytojui. Tais pačia.is ryšio kanalais bus įvestas ir kompiuterinis tinklas. Manome, kad pradžioje kompiuterinis tinklas bus tik keturiose darbo vietose, tai minėtose trijose darbo vietose bei prie dėstytojo stalo. Tačiau, ateityje pradėjus dėstyti Multimedijos dalyką, gali tekti įrengti ir daugiau darbo vietų, kuriose bus naudojami kkompiuteriai. Akivaizdu, kad projektuojant tiek televizijos, tiek kitus tinklus reikia stengtis kuo mažiau išnaudoti ryšio kanalus, kad prireikus galima būtų jais pasinaudoti plečiant senus ir įrengiant naujus tinklus.

Dar viena iš galimų tinklo realizavimo problemų – teisėtumas. Pavyzdžiui, savavališkas MMDS televizijos antenos įrengimas ir naudojimas yra draudžiamas. Už tai Jūsų nenubaus, nes kol kas nėra tokio įstatymo. Tačiau MMDS sistemos panaudojimą būtina derinti su šios paslaugos tiekėju (šią paslaugą Vilniaus rajonui tiekia firma “Vilsat TV”, UAB Viginta padalinys, Vytenio g. 6, 22009 Vilnius). Norint, kad šis baigiamasis darbas būtų pakankamai naudingas, pageidautina atsižvelgti į šios firmos naudojamą elementinę bazę, nors tai nėra būtinas reikalavimas. Verta pastebėti, kad tokiu tinklo elementu bus tik MMDS priėmimo antena, kadangi gautus iš šios antenos signalus ssumuosime į vieną kabelį. Beje, kalbant apie tinklo elementinę bazę taip pat iškyla keletas klausimų. Tai, visų pirma, kokios firmos gaminius pasirinkti, kokį jų derinį panaudoti ir pan. Manytume, kad naudoti skirtingų firmų gaminamus elementus nėra labai tikslinga, nors kartais gal ir galima “išpešti” šiokios tokios finansinės naudos. Tačiau jei kalbama ne apie kainą, tai tinklas sudarytas iš įvairių elementų (turima omenyje įvairių firmų gaminių) gali būti sunkiau tarpusavyje suderinamas. Sugedus vienam ar keletui elementų, nereikia jų ieškoti įvairiose firmose pakeitimui ar remontui. Manytume, kad tolimesniam tinklo projektavimui galima būtų naudoti UAB “TERRA” (Savanorių pr. 271, LT-3009 Kaunas) gaminamus ir parduodamus tinklo elementus. Konkrečius tinklo elementus parinksime suprojektavę Televizijos laboratorijos TV tinklą.

Apibendrinant galima pasakyti, kad kuriant TV tinklą, pagrindinę problemą ggalime formuluoti taip: sukurti optimalią TV tinklo struktūrą, kad ji būtų kuo paprastesnė, kuo mažiau išnaudotume ryšio kanalus, bei garantuoti nepriklausomą TV sistemų naudojimąsi visose darbo vietose.

Projektavimo etape teks spręsti šiuos klausimus:

• tarpusavyje suderinti TV sistemas su persidengiančiais kanalais;

• užtikrinti gerą priimamų TV programų vaizdo ir garso kokybę;

• parinkti optimalius TV tinklo elementus.

Tai nėra visi klausimai, kuriuos gali tekti spręsti projektavimo etapuose. Visi kiti klausimai ir problemos atsirandančios projektavimo etapuose bus sprendžiami atitinkamuose baigiamojo darbo poskyriuose.

Toliau apžvelgsime kiekvieną iš TV sistemų atskirai. PPanagrinėsime jų privalumus, trūkumus, suderinamumo problemas ir pan. Išsiaiškinsime kokius TV kanalus bus galima matyti laboratorijoje naudojant konkrečia sistemą.3. TV SISTEMŲ ANALITINĖ APŽVALGA

Šiame skyriuje apžvelgsime įvairių TV sistemų veikimo bendruosius principus, naudojamus dažnių diapazonus, sistemų galimybes taikyti mokymo laboratorijoje.

Pradžioje verta paminėti ir kai kuriuos istorinius įvykius. Kadangi, TV programų transliavimui dabar naudojama tik spalvotoji televizija, istoriškai susiformavo ir nevienodai paplito įvairios spalvingumo sistemos. Pagrindinės tokios sistemos yra trys. JAV, Kanadoje, Japonijoje (iš viso 32 šalyse) paplito NTSC (angl., National Television System Committee – nacionalinis TV sistemų komitetas) sistema, kurios normos buvo patvirtintos 1953 m. Prancūzijoje 1959 m. išbandoma SECAM (pranc., Séquentiel Couleurá Avec Mémoire – spalvų seka su atmintimi) sistema, kuri paplito Rytų Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Firma “Telefunken” (tuometinė VFR) 1963 m. parengė tobulesnį NTSC variantą – PAL (angl., Phase Alternative Line – kintančios fazės eilutė) sistemą. Visos šios sistemos tarpusavyje tiesiogiai nesuderinamos, tačiau panaudojant dekoderius ir koderius galima iš vienos sistemos signalų gauti kitos sistemos signalus ir atvirkščiai.

Studijose gauti vaizdo signalai turi būti perduodami į TV imtuvus. Tam tikslui yra sukurta nemažai TV programų perdavimo sistemų. Šiuo metu labiausiai paplitę TV signalų perdavimo būdai yra trys – antžeminiais, palydoviniais ir kabeliniais tinklais. Pirmiausia televizijos programos ppradėtos transliuoti antžeminiais tinklais metrinėmis (MB) ir decimetrinėmis (DMB) bangomis. Tam reikėjo statyti siųstuvų-retransliatorių tinklą (radijo relines linijas), nes skleisti signalus trukdė reljefo kliūtys, arti esantys kitų TV stočių siųstuvai ir pan. Televizijos programoms perduoti dideliais atstumais padėjo septintajame dešimtmetyje paleisti pirmieji ryšio palydovai “Telstar” – 1962 m., “Syncom” – 1963 m., “Early Bird” – 1965 m., “Molnija” – 1965 m., taip pat individualaus priėmimo palydovas – “Comstar” – 1965 m. Vis populiaresnės tampa mišrios sistemos – kabelinės TV sistemos. Pastarosios sistemos apjungia antžeminę ir palydovinę sistemas. Kabelinės TV sistemos labiausiai paplitusios industrinėse šalyse, nes kabeliniais tinklais galima perduoti daug programų, išvengti blogo matomumo zonų, pramoninių trukdžių. Perduodant signalus kabeliais vaizdo priėmimo kokybė nepriklauso nuo oro sąlygų. Tačiau, vesti kabelius ten kur mažas gyventojų tankumas neapsimoka. Mišrios sistemos dar labiau paplito paleidus į orbitą vidutinio galingumo tiesioginio matomumo palydovus (Astra – 1988 m., Eutelsat – 1991 m.). Palydovinių sistemų plitimą šiek tiek riboja didelės kainos, bei būtinybė įsigyti papildomus įrenginius – priėmimo anteną ir specialų imtuvą. Toliau panagrinėsime kiekvieną sistemą detaliau.3.1. Antžeminė TV sistema

Viena iš numatomų panaudoti Televizijos laboratorijoje TV sistemų bus analoginė antžeminė priėmimo sistema. Kaip jau minėta, pirmiausiai televizijos laidos ir buvo pradėtos transliuoti panaudojant antžeminius tinklus, moduliuojant nnešantįjį virpesį analoginiu vaizdo signalu. Dažniausiai tam naudojama negatyvioji moduliacija, kai moduliuojantysis signalas “apverčiamas” ir didžiausią skaistį atitinka mažiausia signalo amplitudė. Tada, padidėjus skaisčio signalo amplitudei, pavyzdžiui, dėl trukdžio, televizoriaus ekrane gaunamas juodas taškas arba linija mažiau pastebimi už baltą tašką ar juostą, kurie gautųsi naudojant pozityviąją moduliaciją. Be to negatyviosios moduliacijos atveju vidutinė siųstuvo spinduliuojama galia esti daug mažesnė už didžiausią galimą, nes vaizde paprastai vyrauja šviesūs tonai. Eilučių sinchronizavimo impulsai, esant tokiai moduliacijai, gaunami stabilesni ir didelės amplitudės, todėl kartais, nors matomas vaizdas ekrane būna prastos kokybės, jo sinchronizavimas išlieka beveik nepakitęs, žinoma, iki tam tikro triukšmų lygio. Sinchronizacijai gali pakenkti impulsiniai trukdžiai.

Analoginėje antžeminėje TV programų perdavimui naudojami metrinių (MB, 40 – 230 MHz) ir decimetrinių (DMB, 470 – 960 MHz) bangų ilgių diapazonai. Didžiausią dažnį riboja radijo bangų sklidimo tokiuose dažniuose ypatybės: atsiranda didelis slopinimas atmosferoje, priklausomybė nuo klimatinių sąlygų (lietaus, sniego, rūko ir pan.), didėja bangų interferencija, atspindžiai ir pan. Transliuojant TV programas, vaizdo ir garso signalai perduodami skirtingai. Vaizdo nešliui moduliuojama amplitudė, o garsas savo nešlį moduliuoja dažniu (dažnio deviacija 50 kHz, perduodamų dažnių juosta nuo 30 Hz iki 15 kHz). Būtent dėl to, kad moduliacijos būdai skiriasi, galima naudoti bendras antenas bei stiprinimo traktus.

Metrinių

ir decimetrinių radijo bangų sklidimą riboja tai, kad jos sklinda tiesioginio matomumo ribose, o televizijos stočių veikimo spindulys tesiekia (50 – 80) km. Norint padidinti veikimo spindulį, gali būti naudojami mažos galios retransliatoriai. Pastarieji statomi už TV stoties veikimo spindulio ribų, kur elektromagnetinio lauko stiprumas neužtikrina gero signalų priėmimo paprastomis antenomis. TV stočių veikimo atstumo padidinimui yra naudojamos radijo relinės, kabelinės, kosminės ir kitos ryšio linijos. Kaip viena iš antžeminių-eterinių TV sistemų perdavimo dalių yra radijo relinės linijos.

Radijo relinės llinijos – tai automatinių retransliacinių radijo stočių tinklas, išdėstytas šalies ribose. Stotys veikia dažnių diapazone nuo 300 MHz iki 1100 MHz. Lyginant su kabelinėmis sistemomis, radijo relinės linijos yra ekonomiškesnės naudojamų spalvotųjų metalų kiekiu. Didžiausias jų trūkumas yra tas, kad, esant atstumams apie 1000 km ir didesniems, reikalinga daug tarpinių retransliacinių stočių. Radijo bangų, naudojamų relinėse linijose, sklidimas vyksta tik tiesioginio matomumo ribose. Šios radijo bangos neturi difrakcijos savybių, t. y. neužlinksta dėl reljefo nelygumų. Tiesioginio matomumo atstumai net ir llabai aukštai iškeltom antenom tesiekia kelias dešimtis kilometrų (3.1 pav., a). Dėl to ir naudojamos tarpinės stotys (pažymėtos B ir C). Jų antenos iškeliamos į kelių dešimčių metrų aukštį, bet ne aukščiau kaip 100 – 120 m. Atstumas tarp gretimų rretransliacinių stočių būna 30 – 50 km (priklausomai nuo naudojamų dažnių). Greta tiesioginio matomumo linijų naudojamos ir troposferinės radijo relinės linijos (3.1 pav., b), kuriose signalų perdavimui tarp stočių panaudojamas troposferinis ultra trumpųjų bangų (UTB) tolimojo sklidimo efektas. Dėl jo signalų energija dalinai išsisklaido. Tačiau įvairūs troposferos sluoksniai turi skirtingą dielektrinę skvarbą, kuri priklauso nuo temperatūros, drėgmės, slėgio ir pan., todėl bangos gali daug kartų atsispindėti vidiniuose sluoksniuose. Dėl paminėtų savybių įmanoma perduoti signalus žymiai didesniais atstumais, nei esant tiesioginiam matomumui. Radijo relinės linijos baigiasi galin.gais (iki 50 kW) retransliatoriais. “Šešėlinėse” zonose (kur signalai nepatenka dėl reljefo nelygumų arba dėl aukštų statinių) naudojami papildomi mažos galios (ne daugiau 100 W) retransliatoriai, kurių veikimo spindulys siekia 15 – 20 km.

Analoginės antžeminės TTV signalų priėmimui iš eterio naudojamos įvairios priėmimo antenos. Tai įrenginiai, skirti keisti elektromagnetinę energiją aukštadažnėmis srovėmis. Antenos gali būti kanalinės, diapazoninės ir plačiajuostės. Vaizdo kokybės požiūriu geriausiai būtų naudoti kanalines antenas, kurios yra suderintos tik tam tikram dažniui (kažkuriam vienam TV kanalui). Tačiau tokiu atveju kiekvienai TV programai reikėtų atskiros antenos. Todėl dabar labiausiai paplitusios yra diapazoninės (MB ir DMB) antenos. Bendruoju atveju, realizuojant kolektyvų priėmimą, iš atskirų antenų gauti signalai pirmiausia sumuojami. Esant nepakankamam signalų lygiui sumatoriaus išėjime mmontuojamas stiprintuvas ir nuo bendro kabelio, panaudojant atšakotuvus, signalai paskirstomi abonentams. Tačiau gali būti ir taip, kad iš vienos antenos gaunamas pakankamas signalų lygis o iš kitos – ne. Tokiu atveju reikiamai antenai montuojamas anteninis stiprintuvas, o toliau signalai sumuojami ir paskirstomi abonentams.

Laboratorijoje galimų priimti TV kanalų duomenys ir kai kurie parametrai pateikti 3.1 lentelėje. Stulpelyje “poliarizacija” nurodyta, kokios poliarizacijos (vertikalios – V, ar horizontalios – H) perduodami atitinkamo TV kanalo signalai.

3.1 lentelė.

Antžeminės TV kanalų Vilniuje duomenys

TV programos pavadinimas Kanalo numeris TV diapazonas Dažnių juosta, MHz Poliarizacija Apytikris signalų lygis antenos išėjime, dBV

LTV 2 I 58 – 66 V 100

LNK 4 II 84 – 92 V 100

11K 11 III 214 – 222 H 80

VTV (TB6) 26 IV 510 – 518 H 70

ORT* 29 IV 534 – 542 H 60

TV3 31 IV 550 – 558 H 100

2BTV (TV Polonia) 38 V 606 – 614 H 100

BTV 48 V 686 – 694 H 70

* – ORT TV programa Vilniuje priimama ne visur ir jos signalų lygis labai priklauso nuo antenos vietos.

lentelėje pateikti praktikoje gaunami signalų lygiai. Pastebėtina, kad jie įvairiose vietose yra labai skirtingi ir TV laboratorijoje gali būti visai kitokie. Tai priklausys nuo pasirinktų antenų tipo, jų stiprinimo, signalų atspindžių aplinkoje bei įvairių trukdžių. Įrengiant Televizijos laboratoriją reikės matuoti gaunamus signalų lygius ir juos keisti iki reikiamų. Kaip matyti iš 3.1 lentelės, signalų lygiai kinta gana plačiose ribose (60 – 100 dBV) ir pageidautina juos kiek galima suvienodinti. Tam galima panaudoti diapazoninius stiprintuvus su reguliuojamais aatskirų diapazonų stiprinimo koeficientais, o kai kuriems signalams gali tekti panaudoti ir slopintuvus (ateniuatorius).3.2. Palydovinės TV sistemos

Antroji iš Televizijos laboratorijoje numatomų panaudoti TV sistemų – palydovinės TV sistema. Tai viena iš didžiausios analizės reikalaujanti sistema, nes čia susiduriama su pakankamai aukštų dažnių bei programų paskirstymo daugeliui abonentų problemomis. Šiame poskyryje kalbama apie bendruosius palydovinės TV principus, naudojamus dažnius. Aptarsime problemas, kurios atsiranda paskirstant palydovinės TV signalus kolektyviai ir individualiai, taip pat palydovinės TV signalų priėmimo ir paskirstymo įrangos valdymą.3.2.1. Bendrieji palydovinės TV principai

Palydovinės TV sistemos (PTS) veikia panaudojant dirbtinius Žemės palydovus, kurie sukasi apskrita orbita ekvatoriaus plokštumoje 35786 km aukštyje virš Žemės paviršiaus. Palydovo apsisukimo periodas tokiame aukštyje yra 24 val. Tokia orbita vadinama geostacionaria. Sukimosi kryptis sutampa su Žemės sukimosi apie savo ašį kryptimi, todėl palydovas lyg “kabo” virš tam tikro Žemės taško, be to, jo padėtis orbitoje periodiškai koreguojama dideliu tikslumu (0,1%¬¬). Pastovi palydovo padėtis Žemės atžvilgiu labai supaprastina jo retransliuojamų signalų priėmimą, nes tam nereikia specialios palydovo sekimo sistemos.

Palydovinė TV skiriasi nuo antžeminės pirmiausia tuo, kad veikia ne MB ir DMB, o centimetrinių bangų ilgių ruože. Nuo to priklauso priėmimo įrenginių matmenys, elektriniai duomenys bei schemos – PTS superaukštų dažnių grandyse naudojami elementai su paskirstytais elektriniais parametrais. Antra PPTS ypatybė – didelis signalų apdorojimo būdų skaičius ir didesnės jų galimybės. Tai sąlygoja didesni vaizdo ir garso signalų nešlių dažniai bei platesni kanalai. Palydovinėje televizijoje naudojamos analoginės, analoginės-skaitmeninės ir skaitmeninės TV sistemos.

Analoginėje palydovinėje televizijoje dažnai naudojamos standartinės antžeminės TV spalvingumo sistemos NTSC, PAL, SECAM su analoginiu kompozitinio vaizdo signalo apdorojimu. Tačiau vaizdo signalo perdavimui naudojamas jo nešlio dažnio, o ne amplitudės moduliavimas. Dėl to prasiplečia signalo dažnių juosta, tačiau tokiu būdu jis geriau apsaugomas nuo trukdžių. Tai labai svarbu PTS dėl palyginti silpno signalo priėmimo vietoje, kurį sunku išskirti iš triukšmų.

Palydovinės TV sistemos, perduodančios TV programas, gali būti skirstomos į dvi grupes: fiksuotąją ir transliacinę palydovinės TV sistemas (FPTS ir TPTS). Fiksuotos PTS signalus, perduodamus per vieną ar kelis dirbtinius Žemės palydovus, priima specialios antžeminės stotys, esančios fiksuotose vietose. Ši sistema skirta teikti įvairių rūšių informacijai, tame tarpe ir TV programų platinimui. Dažniausiai FPTS programas platina tarp kolektyvaus priėmimo abonentų, paprastai organizacijų, kabelinių tinklų už atitinkamą mokestį. Tuo FPTS iš esmės ir skiriasi nuo TPTS. Pastarosios sistemos perduodamus signalus betarpiškai galima priimti tiek individualaus, tiek kolektyvaus naudojimo įrenginiais. Kolektyvaus naudojimo atveju žiūrovai priima programas per kabelinį tinklą iš kabelinės TV stočių ir moka už tai. Dauguma TPTS sistemos perduodamų

programų skirtos individualiems vartotojams ir yra neapmokestinamos. Norint įvesti mokestį už programas, jos yra koduojamos ir, pageidaujant jas matyti, reikia įsigyti specialų dekoderį ir “raktą” (kortelę su užšifruotu kodu). “Rakte” įrašytas kodas kas tam tikrą laiką (kas metus, pusę metų ar kas mėnesį) yra keičiamas, tokiu būdu, vartotojai norintys ir toliau žiūrėti tas programas, turi pirkti kitą kortelę su nauju kodu.

PTS ryšiui tarp palydovo ir Žemės, priimant retransliuotus signalus iš palydovo, naudojami tokie dažnių diapazonai: 0,62-0,79 GHz; S=2,5-2,69 GHz; CC=3,6-4,2 GHz; Q=10,7-12,75 GHz (QŽ=10,95-11,7 GHz; QA=11,7-12,75 GHz). Ryšis tarp Žemės ir palydovo palaikomas kitais dažniais (pvz., 14 arba 18 GHz diapazonuose). Pirmieji du dažnių diapazonai mums nepriimtini. Pirmasis iš jų persidengia su Lietuvoje naudojamais standartiniais antžeminės sistemos dažniais. Antrojo diapazono panaudojimas apribotas nacionalinėmis arba regioninėmis kolektyvinio naudojimo sistemomis, ir reikalauja derinimo su gretimų šalių valdžia. Dabar plačiausiai naudojami C ir Q dažnių diapazonai. Pats populiariausias yra Q.

Tipinė PTV sistemos struktūra pavaizduota 3.2 pav. Pilnieji TV programų signalai patenka į kkanalų kodavimo įrenginius, kur moduliuoja atitinkamo dažnio nešantįjį virpesį.. Tokiu būdu, suformuojami kanaliniai signalai, kurie tarpusavyje atskirti dažnių ašyje. Toliau visi kanaliniai signalai sumuojami į bendrą signalą ir kurių dažnis perkeliamas į superaukštų dažnių (SAD) sritį. F1. Patekę į siųstuvą ssignalai yra stiprinami ir perduodami į siuntimo anteną (SA). Priimti palydove signalai yra vėl stiprinami, keičiamas jų dažnis iš diapazono F1 į diapazoną F2 ir galiausiai jie yra išspinduliuojami atgal į Žemę. Palydovinės TV signalų priėmimas Žemėje gali būti realizuojamas dviem būdais: individualiai arba kolektyviai. Priėmimo antenoje (PA) yra keitiklis, kuris keičia dažnį iš 10 – 12 GHz dažnių diapazono į pirmąjį tarpinį dažnį (0,95 – 2,15 GHz). Pirmojo tarpinio dažnio signalai kabeliu patenka į priėmimo įrenginį, kuriame yra dekoduojami, parenkamas reikalingas kanalas ir suformuojamas išėjimo signalas į televizorių.

Šiuo metu nebėra aiškių ribų paskirstant dažnių kanalus tarp FPTS ir TPTS. Dar daugiau, Europos ir Azijos šalyse PTS dažniau naudojamas 12 GHz diapazonas. Amerikos kontinento šalių PTS dažniausiai veikia 4 GGHz diapazone, skirtame FPTS. Pirmo ir antro regionų 4 GHz diapazone daugiausiai naudojami kolektyvaus priėmimo įrenginiai su didesniu nei 2,5 m antenos skersmeniu. 12 GHz diapazone antenos yra mažesnės. Lietuvoje, palydovinės TV priėmimui, geriausia naudoti antenas, kurių skersmuo yra nuo 1 m iki 1,5 m. Naudoti didesnio skersmens antenas nėra tikslo, o naudojant mažesnio skersmens priimamų TV kanalų vaizdo ir garso kokybė labiau priklausys nuo klimatinių sąlygų. Čia paminėtas antenos skersmuo nurodytas grynai iš praktikos, tikslesnis antenos skersmens skaičiavimas bus ppateiktas projektuojant Televizijos laboratorijos TV tinklą.

Visi PTS priėmimo įrenginiai, nepriklausomai ar analoginiai ar skaitmeniniai, sudaryti pagal superheterodino schemą, nes būtinas keitimas iš nešančiųjų dažnių diapazono į tarpinių dažnių diapazoną. Palydovinės TV priėmimo sistemos gali būti skirstomos į 3 grupes: 1) su vienkartiniu dažnių keitimu (pvz., “Ekran”, kur vaizdo tarpinio dažnio nešlis 714 arba 754 MHz, tarpinis dažnis 70 MHz, o pralaidumo juosta 2534 MHz); 2) su dukartiniu dažnių keitimu ( 3,64,2 GHz, 4,54,8 GHz ir 10,712,75 GHz, pirmasis tarpinis dažnis 0,952,15 GHz, pirmoji pralaidumo juosta 800 MHz, antrasis tarpinis dažnis 480612 MHz (yra variantas 70230 MHz), antroji pralaidumo juosta 2534 MHz); 3) su trikartiniu dažnių keitimu (trečioji pralaidumo juosta 3570 MHz).

Pagrindinis PTV ypatumas yra tai, kad ji realizuojama ne viename dažnių diapazone ir naudojama ne viena signalų poliarizacija. Skirtingos poliarizacijos (vertikali ir horizontali arba kairinė ir dešininė apskritiminės) naudojamos tiek C, tiek Q diapazonuose.

C diapazono užimamų dažnių juosta yra apie 500 MHz (3,7 – 4,2 GHz). Visas C diapazonas, panaudojant vieną heterodiną (fh = 5,15 GHz), perkeliamas į standartinio imtuvo įėjimo dažnių pralaidumo juostą (950 – 2150 MHz). Q diapazono užimama dažnių juosta žymiai platesnė – daugiau kaip 2 GHz (10,70 – 12,75 GHz). Tokia dažnių juosta viršija imtuvo įįėjimo dažnių pralaidumo juostą. Jei būtų naudojamas vienas heterodinas, perkėlus visą Q dažnių diapazoną į žemesnius dažnius, gautume labai plačią dažnių juosta. Pavyzdžiui, naudojant heterodiną, kurio dažnis fhž=9750 MHz, perkėlus Q dažnių diapazoną gautume juostos plotį nuo 950 MHz iki 3000 MHz. Tačiau, toks dažnių keitimas neįmanomas, nes heterodinas negali persiderinti labai dideliame dažnių diapazone. Be to, imtuvas su tokia pralaidumo juosta priimtų daugiau trukdžių. Tuo tikslu Q diapazonas yra padalintas į du dažnių diapazonus (žemesnysis – QŽ ir aukštesnysis – QA) kur kiekvienam iš jų naudojami atskiri heterodinai, kurių dažniai yra fhž=9750 MHz ir fha=10600 MHz. Imtuvo įėjimo dažnių pralaidumo juosta yra pastovi (950 – 2150 MHz). Dėl skirtingų poliarizacijų ir skirtingų dažnių diapazonų atsiranda skirtumai tarp individualaus ir kolektyvaus palydovinės TV priėmimo sistemų naudojimo. Smulkiau apie minėtus naudojimo skirtumus ir ypatumus kalbėsime kitame poskyryje.

Palydovinėje TV naudojamos ir analoginės-skaitmeninės kodavimo sistemos. Viena tokių sistemų yra Didžiojoje Britanijoje sukurta MAC (angl.. Multiplexing Analogue Components – analoginių komponentų sutankinimo) sistema. Joje komponentiniai skaisčio ir spalvingumo signalai atskirai sutankinami laike ir perduodami paeiliui eilučių skleistinės tiesioginės eigos metu. Tuo tikslu analoginiai signalai nuskaitomi tam tikru taktiniu dažniu, duomenys apie atskaitas kaupiami skaitmeniniu pavidalu buferinėje atmintyje, po to pagreitintai nuskaitomi aukštesniu taktiniu dažniu iir skaitmeniniai signalai vėl pakeičiami į analoginę formą. MAC sistemoje skaisčio ir spalvingumo signalai silpniau veikiami kryžminių tarpusavio trukdžių ir mažiau jautrūs triukšmų poveikiui, ypač spalvingumo signalas. Garso, teleteksto ir sinchronizavimo signalai perduodami skaitmeniniu pavidalu, užkoduoti trukdžiams atspariu kodu, laukų arba eilučių atgalinės eigos metu. Todėl vaizdo ir garso kokybė MAC sistemoje geresnė, negu perduodant analoginius signalus PAL sistema. Šiuo metu jau yra sukurta nemažai MAC sistemos variantų.

Kita kodavimo sistema, priskiriama grynai skaitmeninėms, yra sukurta Europoje Tarptautinės standartizavimo organizacijos (ISO) ir Tarptautinės elektrotechninės komisijos (IEC). Pastaroji sistema turi du standartus – MPEG-1 ir MPEG-2 (angl., Moving Picture Experts Group – judančių vaizdų ekspertų grupė). Standartas MPEG-1 numatytas progresyviajai skleistinei ir naudojimui asmeniniuose kompiuteriuose bei multimedijos sistemose. Jis optimizuotas skaitmeninių signalų perdavimui 1,5-8 Mbit/s greičiu. MPEG-2 panaudoja pakaitinę skleistinę, pritaikytas PTS su vaizdo skleidimo standartu 525/60/2:1/4:3 ir 16:9 vaizdo ekrane formatu bei standartu 625/50/2:1/4:3 ir 16:9 formatu. Jis optimizuotas 2-15 Mbit/s greičiui. Tačiau aukštos kokybės skaitmeninei TV būtina perduoti skaitmeninį srautą 216 Mbit/s greičiu. MPEG-2 standarto sistemose šis srautas suspaudžiamas iki 8-15 Mbit/s ir tai leidžia 27/36 MHz pločio palydovinio ryšio kanalu perduoti 3-4 skaitmenines TV programas, kurių vaizdo ir garso kokybė aukštesnė, lyginant su analogine TV. TV vaizde visada

yra tam tikras informacijos perteklius – tai arba praktiškai nejudantis fonas, arba stambus priekinis planas. MPEG-2 algoritmas pašalina šį perteklių, panaudodamas kodavimą tarp kadrų ir jų viduje.3.2.2. Kolektyvus ir individualus palydovinės TV priėmimas

Individualiam palydovinės TV signalų su skirtinga poliarizacija ir skirtingais dažnių diapazonais priėmimui, kaip taisyklė, naudojami perjungiami keitikliai. Poliarizacijos perjungimas atliekamas keičiant keitiklio maitinimo įtampą nuo 13 V (vertikali arba dešininė apskritiminė) iki 18 V (horizontali arba kairinė apskritiminė). Keitiklio heterodinų perjungimas realizuojamas panaudojant 22 kHz dažnio meandro formos signalą ssu 0,6 V amplitudės deviacija. Pastarasis signalas pridedamas prie maitinimo įtampos. Nesant toniniam signalui veikia žemesnio dažnio heterodinas (fhž=9750 MHz) – priimami signalai iš žemesniojo dažnių diapazono QŽ (10,70 – 11,75 GHz). Kai yra toninis signalas, perjungiamas aukštesnio dažnio heterodinas (fha=10600 MHz) – priimami signalai iš aukštesniojo dažnių diapazono QA (11,75 – 12,75 GHz). Tokius keitiklius vadina universaliaisiais, o valdymo signalai (13/18 V ir 0/22 kHz) į juos patenka iš imtuvo tuo pačiu radijo dažnių kabeliu. Iš dažnių keitiklio gaunami ppirmojo tarpinio dažnio signalai atitinkamai yra ftŽ=950-2000 MHz ir ftA=1150-2150 MHz, o iš to seka, kad imtuvo įėjimo dažnių pralaidumo juosta turi būti nuo 950 MHz iki 2150 MHz.

Kolektyviam priėmimui panaudoti perjungiamus keitiklius negalima. Pavyzdžiui, jeigu keitiklis naudojamas kolektyviai per ššakotuvą. Tarkim, kažkuriuo momentu du abonentai panorės žiūrėti kanalus su skirtingomis poliarizacijomis arba skirtinguose dažnių diapazonuose. Tokiais atvejais keitiklis persijungs į tokį režimą, kuris atitiks prioritetinį valdantįjį signalą. Būsena 13 V ir 0 kHz (vertikali poliarizacija ir žemesnysis dažnių diapazonas) turi žemiausią prioritetą. Toliau seka būsenos 13 V ir 22 kHz, 18 V ir 0 kHz bei galiausiai turinti aukščiausią prioritetą būsena 18 V ir 22 kHz. Iš to seka, kad jei toks keitiklis yra prijungtas prie kelių imtuvų ir vienas iš abonentų įjungia TV kanalą su horizontalia poliarizacija ir aukštesniame dažnių diapazone, kiti abonentai tuo metu galės matyti tik TV kanalus su tokia poliarizacija iš šio dažnių diapazono. Kolektyvaus priėmimo sistemose tai neleistina. Tokia problema neatsirastų tik tuo atveju, jjei palydovas, iš kurio priimami TV kanalai, transliuotų signalus tik su viena poliarizacija ir viename dažnių diapazone. Kitu atveju paprasčiausiai būtų neišnaudojamos palydovinės priėmimo sistemos galimybės. Tačiau visi šiuolaikiniai palydovai, transliuojantys daug TV kanalų, naudoja ir skirtingas poliarizacijas ir skirtingus diapazonus.

Palydovų išdėstymas geostacionarioje orbitoje parodytas 3.3 pav. Televizijos laboratorijoje, norėdami padidinti priimamų palydovinės TV programų skaičių, tikslinga programas priimti iš dviejų palydovų. Vieną priėmimo anteną, su dviem dažnių keitikliais, galima suderinti dviem palydovams, jei kampas tarp palydovų neviršija 8. Kitu aatveju tektų naudoti antenos pasukimo (pozicionavimo) sistemą. Tačiau, kolektyvaus priėmimo atveju tai irgi netaikytina, nes visi abonentai matys programas tik to palydovo, į kurį bus orientuota antena. Antenos pozicionavimo mechanizmą gali valdyti tik vienas imtuvas arba specialus atskiras kreipimo įrenginys (“pozicionierius”), kurį Televizijos laboratorijoje galėtų turėti dėstytojas.

Iš to kas pasakyta aukščiau, Televizijos laboratorijoje turi būti kolektyvus tinklas ir todėl reikia ieškoti tokių valdymo būdų, kad visose darbo vietose vienu metu būtų galima priimti bet kuriuos TV kanalus iš dviejų palydovų nepriklausomai nuo to, kokia priimamų TV signalų poliarizacija dažnių diapazonas. Norint užtikrinti tokį priėmimą, galima pasinaudoti vienu iš dviejų galimų techninių sprendimų.

Pirmuoju atveju galima panaudoti bangolaidinį įrenginį – poliarizacijos daliklį (dar vadinamą ortoplekseriu). Toks įrenginys pavaizduotas 3.4 pav., a). Jis turi apskritą įėjimą, prie kurio tvirtinamas antenos spinduolis, ir du stačiakampius išėjimus, atitinkamai vertikalios ir horizontalios poliarizacijos signalams. Prie šių išėjimų tvirtinami dažnių keitikliai. Tačiau toks įrenginys turi ir ke.lis trūkumus: sąlyginai dideli matmenys, įneša nemažą signalų slopinimą ir neišsprendžia problemos su dviem dažnių diapazonais (QŽ ir QA). Todėl toks bangolaidinis įrenginys dažniausiai naudojamas C dažnių diapazone.

Antruoju atveju naudojami specialūs, “Twin” arba “Quadral” tipo, dažnių keitikliai su atitinkamai dviem arba keturiais išėjimais. “Twin” tipo keitikliai – tai du vienodi universalieji kkeitikliai tik viename korpuse. Kiekvienas iš dviejų jo išėjimų gali veikti nepriklausomai vienas nuo kito. Tokius keitiklius geriausia panaudoti kai yra du abonentai. Keitikliuose su keturiais išėjimais (3.4 pav., b) kiekviename išėjime yra gaunami skirtingos poliarizacijos ir skirtingo dažnių diapazono signalai, t. y. visos galimos jų kombinacijos. Valdymo signalai (13/18 V ir 0/22 kHz) šiuose keitikliuose ignoruojami ir tokie keitikliai be jokių apribojimų gali būti naudojami kolektyviose sistemose.

Esant kolektyviam priėmimui, naudojant “Quadral” tipo dažnių keitiklius, turi būti galimybė gauti signalus iš visų keturių keitiklių išėjimų. Tam naudojami keitiklių išėjimų perjungikliai – daugiakanaliai komutatoriai (angl. “Multi-Swich”). Tokie perjungikliai gali būti įsivaizduojami kaip elektroninių raktų matrica su N įėjimų ir M išėjimų. Komutatoriai gali turėti 2, 4 arba 8 įėjimus palydovinei TV (dažnių diapazonas 950 – 2150 MHz) bei vieną įėjimą eterinei TV (dažnių diapazonas 47 – 862 MHz). Abonentinių išėjimų gali būti 2, 4, 6 arba 8. Signalai, patenkantys iš antžeminės TV antenos (arba kelių antenų, panaudojant sumatorių), komutatoriuje tiesiogiai vienu metu perduodami į visus abonentinius išėjimus. Prie palydovinės TV keitiklių išėjimų abonentai prijungiami per elektroninius raktus, kurių perjungimui panaudojami iš imtuvo gaunami standartiniai valdymo signalai. Dviejų palydovinių įėjimų perjungimui daugiakanaliuose komutatoriuose pakanka standartinio poliarizacijos perjungimo signalo (13/18 V). Keturių įįėjimų komutacijai papildomai panaudojamas ir dažnių diapazono perjungimo signalas (0/22 kHz). Esant aštuoniems įėjimams, vietoj trečio valdančiojo signalo naudojama 22 kHz dažnio signalo manipuliacija pagal DiSEqC (angl. Digital Satellite Equipment Control – skaitmeninis palydovinės TV įrenginių valdymas) protokolą. Pagal jį atliekama laikinė-impulsinė 22 kHz dažnio signalo moduliacija, o daugiakanalis komutatorius atpažįsta perduodamą kodą ir abonentą sujungia su reikiamu dažnių keitiklio išėjimu. Panaudojant DiSEqC komandas galima apjungti keturis “Quadral” tipo keitiklius (iš viso 16 išėjimų), o tuo pačiu, priimti TV signalus iš keturių skirtingų palydovų su dviem poliarizacijom bei dviejuose dažnių diapazonuose.

Apibendrinant kas buvo paminėta apie palydovinės TV sistemas galima išskirti tai, kad Televizijos laboratorijos TV tinkle reikės naudoti du daugiakanalius komutatorius turinčius po 6 abonentinius išėjimus, arba tris komutatorius turinčius po 4 abonentinius išėjimus. Tuo užtikrinsime, kad bet kurioje darbo vietoje vienu metu galėsime naudotis bet kuriuo dažnių keitiklio išėjimu, o jeigu keitiklių bus daugiau taip pat neiškils problemų. Naudoti daugiau nei 2 dažnių keitiklius neverta, nes tokiu atveju reikia specialių daugiakanalių komutatorių arba TV tinklo struktūra tampa labai sudėtinga.3.2.3. Palydovinės TV priėmimo įrenginių valdymas

Prie palydovinės TV (PTV) priėmimo įrenginių priskiriami antenos kreipikliai (pozicionieriai), poliarizatoriai, dažnio keitikliai bei įvairūs perjungikliai. Kadangi, PTV signalų priėmimas yra daug sudėtingesnis nei naudojant kitas TV

sistemas, verta paminėti ir PTV priėmimo įranginių valdymo sistemas.

1990 m. firmos “EUTELSAT” ir “Philips” sukūrė palydovinės TV priėmimo įranginių valdymo DiSEqC (angl. Digital Satellite Equipment Control – skaitmeninis palydovinės TV įranginių valdymas) sistemą. Ji pakeitė įprastą, bet sudėtingą ir nepatogią PTV įrenginių valdymo sistemą. Paminėtų įrenginių valdymui dažniausiai naudojami atskiri laidininkai, o tuo pačiu ir valdymo signalai (3.5 pav., a). Pavaizduotoje priėmimo sistemos struktūroje kreipiklio valdymui ir maitinimui, poliarizatoriaus valdymui naudojami atskiri laidai. PTV pirmojo tarpinio dažnio signalai iš kkeitiklio į imtuvą bei keitiklio maitinimo įtampa iš imtuvo patenka per tą patį bendraašį kabelį. Sukūrus DiSEqC valdymo sistemą palydovinės TV priėmimo sistemos struktūra supaprastėjo (3.5 pav. b). Šiuo atveju visi signalai iš imtuvo ir į imtuvą perduodami vienu ir tuo pačiu bendraašiu kabeliu, kuris padalintas į dvi atkarpas. Kabelio atkarpas sujungia prie kreipiklio esanti valdymo schema, kuri atpažįsta valdymo signalus ir atitinkamai juos nukreipia arba į dažnių keitiklį, arba į kreipiklį. Pirmojo tarpinio dažnio signalai iš dažnių keitiklio į iimtuvą patenka kaip įprasta, t. y. kreipiklyje esanti valdymo schema jiems įtakos neturi. Maitinimo įtampa įrenginiams perduodama tuo pačiu bendraašiu kabeliu.

DiSEqC sistemos veikimas pagrįstas jau minėto 22 kHz dažnio signalo, skirto dažnių diapazonų perjungimui, laikiniu-impulsiniu moduliavimu (LIM). Komandos iš imtuvo įį valdomus įrenginius yra perduodamos “1” ir “0” sekomis, t. y. skaitmeniniu būdu. Valdymo signalai, atitinkantys “1” ir “0” pavaizduoti 3.6 pav.

DiSEqC sistemoje, kaip ir kompiuterinėje technikoje, duomenys yra perduodami baitais, kuriuos sudaro septyni duomenų ir aštuntasis lygiškumo bitai. Duomenų žodį sudaro 3 – 4 baitai, o žodžio trukmė yra 54 ms. Duomenų žodžio struktūra pavaizduota 3.7 pav.

• Pirmasis baitas (angl. header – antgalvis) perduoda bendrą informaciją apie pranešimą. Tai DiSEqC pranešimo atpažinimo numeris, taip pat informacija apie komandos siųstuvą (imtuvą ar išorinį įrenginį), pranešimas siunčiamas pirmą kartą ar pakartotinai, ar reikalingas atsakymas (abipusis ryšys tarp atskirų įrenginių pradėtas taikyti tik nuo DiSEqC 2.0 versijos).

• Antrasis baitas nurodo valdomo įrenginio adresą. Vyresnieji adreso bitai nurodo valdomo įrenginio klasę, o žemesnieji – konkretesnes įįrenginio charakteristikas.

• Trečiasis baitas perduoda valdymo komandas (pvz. išrinkti žemesnįjį dažnių diapazoną ir vertikalią poliarizaciją).

• Ketvirtasis baitas perduoda papildomus duomenis, jei jie reikalingi.

Yra sukurtas ir supaprastintas DiSEqC variantas – mini-DiSEqC, dar vadinamas “paprastasis impulsinis” arba “toninis-impulsinis” (angl. Tone Burst) valdymas. Jis buvo sukurtas tam, kad būtų paprasčiau realizuojamas perjungimas tarp dviejų dažnio keitiklių. Toninio-impulsinio valdymo signalai (3.8 pav.) yra suformuojami ir atpažįstami naudojant analogines schemas. Perjungimo signalai yra du, atitinkamai “toninis pliūpsnis ” bei “toninis moduliuotas pliūpsnis”. Pirmasis signalas sąlyginai atitinka loginį ““1” ir skirtas perjungti dažnio keitikliui “A”, o antrasis – loginį “0” ir skirtas perjungti dažnio keitikliui “B”.

Norint geriau įsivaizduoti kaip veikia DiSEqC sistema, verta panagrinėti pavyzdį pateiktą 3.9 pav. Pavaizduotoje struktūroje rodyklės parodo pirmojo tarpinio dažnio signalų perdavimo kryptį, o maitinimo ir valdymo signalai perduodami priešingomis kryptimis tačiau rodyklėmis nepavaizduoti. Iš daugiakanalio komutatoriaus į dažnio keitiklius valdymo signalai neperduodami, nes keitikliai yra neperjungiami. Kaip matome 3.9 pav. pateiktame pavyzdyje palydovinės TV priėmimo sistemos struktūra yra sudaryt.a iš keturių imtuvų, daugiakanalio komutatoriaus (4 įėjimai į 4 išėjimus) ir universalaus “Quadral” tipo dažnių keitiklio. Tarkim, kad A imtuvas suderintas TV signalam, kurie yra vertikalios poliarizacijos ir žemesniajame dažnių diapazone (daugiakanaliame komutatoriuje sujungti “In1” su “Iš1”). Perjungiant programą, kuri perduodama aukštesniajame dažnių diapazone ir su horizontalia poliarizacija (atvejis, kai daugiakanaliame komutatoriuje sujungiami “In4” su “Iš1”), imtuvas suformuos valdymo signalų seką (3.10 pav.), kurią sudaro tokios atkarpos:

a) šuoliu pasikeičia perjungimo įtampa iš 14 V į 18 V (iš vertikalios poliarizacijos į horizontalią);

b) <15 ms pauzė (nesiunčiami jokie signalai, nevertinant 18 V perjungimo įtampos);

c) perduodamas DiSEqC pranešimo antgalvis, adresas, komandos ir papildomi duomenų baitai (jei reikalingi), o perdavimo trukmė – 40,5-54 ms);

d) <15 ms pauzė (nesiunčiami jokie signalai, nevertinant 18 V perjungimo įtampos);

e) perduodamas 12,5 ms “toninis pliūpsnis”. Jis pperduodamas, nes pateiktoje priėmimo sistemoje yra tik vienas dažnių keitiklis. Jei būtų antrasis dažnio keitiklis, tai jo perjungimui vietoj “toninio pliūpsnio” reikėtų perduoti “toninį moduliuotą pliūpsnį” (3.8 pav.);

f) <15 ms pauzė (nesiunčiami jokie signalai, nevertinant 18 V perjungimo įtampos);

g) įjungiamas nenutrūkstamas 22 kHz toninis signalas, kuris nustato aukštesnįjį dažnių diapazoną QA.

Visų išvardintų komandų trukmė vos viršija dešimtąją sekundės dalį ir TV žiūrovas to perjungimo visiškai nepastebi.

Verta pastebėti, kad sistemose, kuriose naudojami DiSEqC signalai, gali veikti ir įrenginiai su standartiniais signalais (14/18 V ir 22 kHz). Tuo tikslu, atitinkamo įrenginio schemoje turi būti numatyta grandis, atpažįstanti šiuos signalus. Pavyzdžiui, daugiakanaliuose komutatoriuose 22 kHz dažnio signalas atpažįstamas kaip DiSEqC dažnių diapazono perjungimo komanda “diapazonas QŽ/QA” arba dažniau – dažnio keitiklių perjungimo komanda “keitiklis A/B”. Signalas 14/18 V DiSEqC sistemoje gali atitikti poliarizacijos perjungimo komandą “poliarizacija V/H” arba dažnių keitiklių perjungimo komandą “keitiklis B/A”.

Yra išleista nemažai DiSEqC protokolo versijų, kurių trumpa apžvalga pateikta 3.2 lentelėje.

3.2 lentelė

DiSEqC protokolų versijos

DiSEqC versijos Nr. Ryšys tarp įrenginių Panaudojimas

Toninis-impulsinis (Tone Burst) vienkryptis 2 keitiklių perjungimui

1.0 vienkryptis 4 keitiklių perjungimui, kolektyviam programų priėmimui (iki 16 abonentų)

1.1 vienkryptis kaip versija 1.0, papildomai vieno kabelio bei kaskadinėse sistemose

1.2 vienkryptis kaip versija 1.1, papildomai pritaikyta kreipimo sistemoms

2.0 dvikryptis kaip versija 1.0, papildomai dvikryptis duomenų perdavimas tarp įrenginių

2.1 dvikryptis kaip versija 1.1, papildomai dvikryptis duomenų perdavimas ttarp įrenginių

2.2 dvikryptis kaip versija 1.2, papildomai dvikryptis duomenų perdavimas tarp įrenginių

Palydovinės TV įrenginiai su DiSEqC sistema naudojami tiek individualiam tiek kolektyviam TV programų priėmimui. Verta paminėti ir tai, kad daugelis palydovinės TV imtuvų gamintojų naudoja ir nestandartines DiSEqC komandas, t. y. komandos ne pagal “EUTELSAT” rekomendacijas. Todėl kai kurie imtuvai veiks ne visose palydovinės TV priėmimo sistemose. “EUTELSAT” rekomendacijų laikosi tokios firmos kaip “Nokia”, “Cambridge”, “Grundig”, “Pace” ir kt. Tuo tarpu “Philips” ir “Triax” kai kuriuose savo imtuvuose naudoja nestandartines DiSEqC komandas.3.3. MMDS TV sistema

MMDS (Multichannel Multipoint Distribution System, daugiakanalė daugiataškė skirstymo sistema) signalų perdavimui naudojamas 2,5 – 2,7 GHz dažnių ruožas (12 ¬– 11,1 cm ilgio radijo bangos). Šios TV signalų perdavimo sistemos atsiradimas siejamas su šeštuoju dešimtmečiu (pagal kai kuriuos šaltinius tai atsirado JAV), kai toks dažnių spektro ruožas buvo skirtas fiksuotų programų mokomajai televizijai (angl. Instructional Television Fixed Programing ITFS). Pastaroji buvo numatyta transliuoti mokomąsias ir auklėjamąsias programas. Tokia sistema dažniausiai buvo naudojama universitetų teritorijoje dienos metu perdavinėti papildomą paskaitų medžiagą. Šia sistema taip pat buvo perdavinėjamos mokomosios TV programos į mokyklas.

MMDS – eterinė-kabelinė TV programų perdavimo sistema, kuri gali būti prieinama nuo didesnių miestų nutolusių gyventojų grupėms. Taip pat gali būti naudojamos vietovėse, kur labai sunku ar

net neįmanoma nutiesti įprastos kabelinės TV linijų arba kai vietovė kalnuota. Tokiu atveju lieka tik du alternatyvūs būdai: priiminėti signalus iš palydovų arba įdiegti MMDS. Dar daugiau, žemos kainos įrengiant bevielę stotį gali tiek paslaugų tiekėjui, tiek vartotojui sutaupyti lėšų. Be to, lyginant su tradicinėm antžeminėm TV sistemomis, MMDS turi privalumą, kad, panaudojant vieną anteną, galima perduoti iki 30 TV programų. Žinoma, lyginant su palydovinėm TV sistemomis tai tikrai nedaug. Tačiau, ši sistema geresnė už tradicinę antžeminę, kurioje perduodant atskiras pprogramas reikalingi atskiri siųstuvai, o tai nėra patogu.

Tipinė MMDS TV struktūra (3.11 pav.) iš siuntimo pusės susideda iš tokių pagrindinių įrenginių: palydovinės TV (PTV), ultratrumpųjų bangų (UTB) radijo imtuvų, vietinės TV (MB ir DMB) priėmimo ir dekodavimo įrenginių, moduliatorių, sumatoriaus, mikrobangų siųstuvo, bei siuntimo antenos. Į moduliatorius gali patekti signalai iš vietinių TV studijų vaizdo kamerų (VK) arba gali būti transliuojami įrašai iš vaizdo grotuvų (VG). Analogiškai atrodo ir kabelinės TV (KTV) sistemos struktūra, tik joje programų perdavimas abonentams realizuojamas ppanaudojant kabelius. MMDS priėmimo pusėje yra tokie įrenginiai: priėmimo antenos, keitikliai (žeminantys dažnius iki standartinių DMB dažnių diapazono) ir televizoriai. Galimas atvejis, kai prieš televizorius dar naudojami specialūs dekodavimo įrenginiai – jei programos koduojamos, arba kartu su TV programomis teikiamos iir kitos paslaugos, pavyzdžiui, internetas).

Kaip ir daugumoje TV sistemų, taip ir MMDS iš palydovinės ar kitos sistemos gauti signalai yra demoduliuojami, atliekama jų korekcija (jei reikia keičiami iš vienos spalvingumo sistemos į kitą: SECAM, PAL, NTSC). Po apdorojimo signalai patenka į kanalinius moduliatorius, kurių išėjimuose gaunami jau pilnai suformuoti standartinių TV kanalų signalai. Toliau jie patenka į sumatorių, kuriame formuojamas grupinis signalas. Iš sumatoriaus grupinis signalas patenka į siųstuvą, kuriame atitinkamai moduliuoja aukštadažnį (2,5 – 2,7 GHz) nešlį. Moduliuotas nešlio signalas patenka į siuntimo anteną ir išspinduliuojamas į eterį. Siuntimo antenos gali būti kryptinės arba spinduliuoti visomis kryptimis vienodai. Signalų priėmimo spindulys 30-50 km ir priklauso nuo antenos spinduliuojamos galios, oro sąlygų bei tiesioginio matomumo ribų. Siųstuvų galios būna nnuo kelių iki šimto vatų. Vilniaus rajonui MMDS TV paslaugas teikiančios firmos UAB “Vilsat” siųstuvas yra 50 W galios.

Kvadratinės formos parabolinė MMDS priėmimo antena (3.12 pav.) skirta priimti tiek vertikalios, tiek horizontalios poliarizacijos signalus. Mikrobangų signalai patenka į prie antenos tvirtinamą žeminantį dažnių keitiklį, kuriame pažeminami iki antžeminės TV MB ir DMB dažnių diapazonų. Keitiklio įšėjime gauti signalai gali būti siunčiami tiesiai arba per dekoderį (jei, kaip minėta, yra teikiamos papildomos paslaugos ir būtina dekoduoti gautus signalus) į televizoriaus aanteninį įėjimą.

Kaip minėta, MMDS veikia 2,5 – 2,7 GHz dažnių ruože, tačiau n.orima pereiti prie dar aukštesnių dažnių. Tai susiję su skaitmeninių signalų perdavimu. Tačiau čia susiduriama su kitomis problemomis – visų pirma tam reikia gauti licenziją, antra – reikės naujos įrangos, kuri, be abejo, bus sudėtingesnė ir brangesnė. Aukštesniuose dažniuose naudojama vietinė daugiataškė skirstymo sistema LMDS (angl. Local Multipoint Distribution System). Pastaroji signalų perdavimui naudoja 27,5 – 29,5 GHz dažnių ruožą. Joje signalai perduodami ne su amplitudine moduliacija, bet su dažnine moduliacija, dėl to kiekvieno kanalo užimama dažnių juosta siekia 20 MHz. LMDS veikia iki 5 km spinduliu ir norint apimti didelę teritoriją reikia daug tarpinių stočių.

Kadangi, MMDS siuntimo antena yra labai arti (<1 km) įrengiamos Televizijos laboratorijos, tai signalų lygis keitiklio išėjime bus pakankamai aukštas ir, dėl to nereikės papildomų stiprintuvų. Jei laboratorijoje būtų įrengiamas tik MMDS tinklas, jo struktūra atrodytų analogiškai kabelinės TV tinklui, tiksliau, tinklo daliai, išskirtai kaip namų paskirstymo tinklas. Pasak specialistų, laboratorijoje iš keitiklio gaunamas signalų lygis turėtų būti apie 100 dBV. Tačiau, esant skirtingiems dažniams, MMDS dažnio keitiklių stiprinimo koeficientas yra didžiausias žemame dažnyje ir mažėja didėjant dažniui. Todėl signalai aukštesniuose dažniuose keitiklyje yra mažai stiprinami ir jų kokybė gali būti mažesnė nei žžemesnio dažnio TV kanalų. Šiuo metu UAB “Vilsat” Vilniuje transliuojamų abonentinės MMDS TV programų duomenys pateikti 3.3 lentelėje.

3.3 lentelė

Vilniuje transliuojamų MMDS TV programų duomenys

TV kanalo numeris Transliuojamos programos TV kanalo užimama dažnių juosta, MHz

45 RTL7 662 – 670

46 RTR, MTV Russia* 670 – 678

47 Eurosport 678 – 686

48 Hallmark TV 686 – 694

49 Cartoon Network, Turner Classic Movies* 694 – 702

50 Kultura, TV5* 702 – 710

51 ORT, NBC Super Channel* 710 – 718

52 NTV, FASHION TV* 718 – 726

53 CNN International 726 – 734

54 XXI, Adult Channel, NBC Super Channel* 734 – 742

55 Discovery Channel 742 – 750

56 MTV 750 – 758

57 RTL 2 758 – 766

58 TNT TV 766 – 774

59 DSF 774 – 782

60 FASHION TV, TRAVEL Channel* 782 – 790

61 Nickelodeon 790 – 798

62 11K, VIVA 2* 798 – 806

63 LNK 806 – 814

64 BTV, Deutsche Welle* 814 – 822

65 TV3 822 – 830

66 TV6 830 – 838

67 LTV, FASHION TV* 838 – 846

* – papildomos programos retransliuojamos pasibaigus pagrindinei arba pagal sudarytą grafiką.

Verta pastebėti, kad 3.3 lentelėje nurodyti TV kanalų numeriai gali būti ir kitokie. Tai priklauso nuo naudojamų dažnių keitiklių.

Kaip jau buvo minėta, Televizijos laboratorijoje, siekiant galimai supaprastinti TV tinklo struktūrą, visų TV sistemų signalai turėtų būti sumuojami į vieną bendrą kabelį. Pirmiausiai bus sumuojami antžeminės ir MMDS TV signalai. Iš 3.1 ir 3.3 lentelių matyti, kad, šiuo atveju 48-asis TV kanalas naudojamas abiejose sistemose ir jais transliuojamos skirtingos programos (BTV ir Hallmark TV). Persidengiantį TV kanalą iš vienos sistemos būtina ppašalinti, kad būtų galima kokybiškai matyti kitos TV sistemos perduodamą programą. Pašalinti siūlytume 48-ąjį TV kanalą iš antžeminės TV sistemos. Tai galima motyvuoti tuo, kad šios TV sistemos 48-asis kanalas duoda sąlyginai žemesnį priimamų signalų lygį, bei gretimi TV kanalai yra laisvi. Todėl garantuojama, kad tolimesnių kanalų signalai dėl pašalinimo nebus iškraipomi. Be to, BTV programa transliuojama MMDS TV 64-uoju kanalu. Konkrečiai kokiu būdu bus pašalinamas 48-asis TV kanalas nuspręsime parinkdami Televizijos laboratorijos TV tinklo struktūrą ir elementinę bazę..3.4. Kabelinės TV sistemos

Kabelinė televizija (KTV) apjungia visas aukščiau minėtas TV sistemas. KTV sistemos skirtos perduoti įvairių sistemų televizijos ir UTB dažninės moduliacijos (DM) radijo signalus laidinėmis ryšio linijomis srityse su žemu TV siųstuvo elektromagnetinio lauko ir aukštu triukšmų lygiu, taip pat srityse su normaliomis priėmimo sąlygomis, siekiant padidinti perduodamų TV programų skaičių. Sritims su blogomis priėmimo sąlygomis priskiriami šiuolaikinių miestų rajonai su įvairių aukščių statiniais, kalnuotos ir kalvotos vietovės.

Laidinėms ryšio linijoms šiuo metu praktiškai visur naudojami vienos laidininkų poros bendraašiai (koaksialiniai) kabeliai, retais atvejais – vienos poros simetriniai kabeliai. Bendraašiai kabeliai keičiami pluoštinėmis – optinėmis linijomis (šviesolaidžiais). Vienos KTV sistemos aptarnaujamos srities spindulys dažniausiai neviršija 10 km, o abonentų skaičius – 10 000. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, KTV retransliuoja savo

abonentams programas, perduodamas radiorelinėmis ir palydovinėmis ryšio linijomis, bei vietinių studijų programas, kuriamas specialiai KTV arba įrašytas vaizdo bei kino juostose. Taip pat yra retransliuojamos ir kai kurios radijo programos.

Labiausiai paplito bendraašės KTV sistemos, sudaromos pagal “medžio” struktūrą, parodytą 3.13 pav.

Pagrindinėje stotyje (PS) iš eterio priimamos programos, transliuojamos TV siųstuvų ir retransliatorių MB ir DMB ilgių ruožuose, bei programos iš radiorelinių ir palydovinių ryšio linijų. Į stotį gali patekti ir TV programos kabelinėmis ryšio linijomis arba iš vietinių KTV sstudijų. Į PS ateinantys TV radijo dažnių signalai apdorojami ir turėtų būti perduodami vartotojams specialiais (pagal Lietuvoje galiojantį D/OIRT standartą) TV kanalais SK1 – SK8 dažnių diapazone nuo 110 iki 174 MHz ir kanalais SK11 – SK18 dažnių diapazone nuo 230 iki 294 MHz. Perduodant KTV sistemos vidaus signalus, galima naudoti dažnių diapazoną nuo 5 iki 30 MHz. Televizijos imtuvai, priimantys šių kanalų signalus, privalo turėti atitinkamą kanalų selektorių. Kadangi senesnių kartų imtuvuose tokių selektorių nėra, mūsų šalyje KTV radijo ssignalai perduodami MB I – III, kartais DMB IV ir V bangų ilgių ruožuose. Radijo signalai, PS priimami DMB IV, V ilgių ruožuose, kartais performuojami į MB I, II, III ruožų laisvų kanalų radijo signalus ir atvirkščiai. Esant reikalui, MB II – III arba DMB IV, V ruožų radijo signalai, priimami pagrindinėje stotyje vienais kanalais, gali būti pakeisti tų pačių ruožų kitų kanalų radijo signalais.

Iš PS grupinis signalas, sudarytas iš kelių ar keliolikos TV programų radijo dažnių signalų, patenka į magistralinį tinklą (tarp pjūvių MT – MT, 3.13 pav.). Jį sudaro magistralinių linijų (ML), stiprintuvų (MSt), šakotuvų (Š) ir atšakotuvų (A) visuma. Stiprintuvai statomi kas 300 – 500 m ir kompensuoja slopinimą bei išlygina kabelio amplitudės dažninę charakteristiką (ADCh) 50-300 MHz dažnių diapazone. Šakotuvai dalina radijo signalų energiją į lygias dalis paskirstymui keliomis kryptimis. Atšakotuvai atšakoja dalį radijo signalų energijos iš linijos į vieną ar kelias atsišakojančias linijas. Jų visų dėka signalai patenka į submagistralinius tinklus (tarp pjūvių SMT –– SMT, 3.13 pav.), sudarytus iš kabelių atkarpų (KA), plačiajuosčių stiprintuvų (PSt) ir vėl šakotuvų. Dauguma atvejų magistralinio ir submagistralinių tinklų kabeliai ir stiprintuvai yra vienodi.

Po to signalai iš submagistralinių tinklų patenka į namų paskirstymo tinklus (NPT). Juos sudaro vienas arba keli namo stiprintuvai (NSt), šakotuvai (Š), kryptingi abonentiniai atšakotuvai (AA), koaksialinio kabelio atkarpos (KA), abonentinės linijos (AL) ir abonentinės rozetės (AR), prie kurių jungiami individualūs TV ir UTB DM imtuvai. Magistralinėms linijoms naudojami radijo dažnių bendraašiai kabeliai. Visų tipų kkabelių vardinė banginė varža yra , skiriasi jie vidinės izoliacijos skersmeniu, vidinės gyslos ir išorinės pynės bei apvalkalo skersmenimis, kurie mažėja, tolstant nuo pagrindinės stot.ies.

Pagrindinės techninės problemos, iškylančios realizuojant kabelinės TV sistemas, yra plačiajuosčių stiprintuvų didelio tiesiškumo ADCh ir mažo triukšmų koeficiento gavimas, perdavimo trakto dažninių charakteristikų tolygumas, kokybiškas sistemos elementų suderinimas su kabeliais ir pan. Tam tikslui kai kuriuose magistraliniuose stiprintuvuose naudojami automatiniai stiprinimo reguliatoriai (ASR), kompensuojantys signalų slopinimą kabeliuose ir kabelių parametrų temperatūrinį nestabilumą.

Kiekvieno TV bangų ilgių ruožo ar net kanalo bei UTB DM radijo stočių programoms priimti naudojamos, kaip taisyklė, atskiros antenos. Tam gaminamos kanalinės arba diapazoninės “banginio kanalo” tipo, o DMB ilgių ruože – logoperiodinės antenos. Dažniausiai jos išdėstomos ant plokščių stogų, turinčių tiesioginį matomumą su TV siųstuvų (retransliatorių) antenomis, ir esančių KTV tinklo geometriniame centre. Jeigu kabelio, jungiančio anteną su PS, išėjime gaunamo signalo lygis yra nepakankamas, naudojami anteniniai stiprintuvai. Jie gali būti montuojami arba ant antenos stiebo, arba pastato, ant kurio stogo įrengtos antenos, palėpėje, galimai arčiau pačios antenos [1].

Vilniuje šiuo metu yra nemažai firmų, teikiančių kabelinės TV paslaugas: “VinitA”, “Palsatas” (šios KTV tinklu retransliuojamos visos “VinitA” transliuojamos TV programos), “C gates”. “C gates” vienintelė naudoja šviesolaidines linijas TV signalų perdavimui magistraliniuose tinkluose. Tai lleidžia perduoti milžiniškus duomenų kiekius, o duomenų perdavimo kokybei praktiškai neturi įtakos nei atstumas, nei vartotojų vieta ar skaičius. Šviesolaidinio kabelio tinklas gali perduoti itin daug labai geros kokybės TV ir radijo stereo signalų tiesiai į namus. Be to šia sistema galima teikti ir kitas paslaugas, kurioms reikalingi grįžtamojo ryšio signalai.

Deja, Vilniuje Naugarduko gatvėje, kur bus įrengta Televizijos laboratorija, šiuo metu nėra kabelinės TV tinklo ir neaišku, ar ateityje toks tinklas ten bus. Todėl KTV sistema laboratorijoje negali būti naudojama, nes nėra tikslo iš kažkurio gretimo mikrorajono tiesti kabelinės TV kabelį. Be to, atsisakant KTV sistemos, supaprastėja laboratorijos TV tinklas. Praktiškai KTV sistemai tektų projektuoti visai atskirą kabelinį tinklą, analogišką namų paskirstymo tinklui (3.13 pav.) nepriklausantį nuo laboratorijoje planuojamų naudoti kitų TV sistemų tinklo. To priežastimi yra TV kanalų persidengimas, kadangi dauguma KTV paslaugų tiekėjų programas perduoda MB ir DMB diapazonuose.

Baigiant kalbėti apie kabelinę TV, galima pasakyti, kad atsisakydami Televizijos laboratorijoje išorinės KTV sistemos (laboratorijos TV tinklas iš dalies yra vidinis kabelinės TV tinklas), prarandame galimybę priimti programas specialiai KTV skirtuose dažnių diapazonuose. Žinoma, šį klausimą galima išspręsti laboratorijoje panaudojant TV kanalų moduliatorių, ir gautą signalą sumuojant bendrame laboratorijos TV tinkle. Tačiau pastarojo klausimo plačiau nenagrinėsime, nes kol kas ttai, kaip minėjome, neaktualu.

Baigiant analitinę TV sistemų apžvalgą galima pasakyti, kad visos trys Televizijos laboratorijoje numatomos naudoti TV sistemos yra pilnai arba dalinai tarpusavyje suderinamos. Be to, reikėtų paminėti, kad antžeminėje TV sistemoje 2 ir 4 kanalai netolimoje ateityje gali būti panaikinti, o jais perduodamos TV programos perkeltos į DMB diapazoną. To priežastimi yra tai, kad būtent šių kanalų dažniai priskiriami ir mobiliųjų tarnybų diapazonui. Kol kas nėra aišku į kokius DMB diapazono TV kanalus bus perkeliamos minėtų 2 ir 4 TV kanalų programos. Taigi, MB I ir II diapazonų antenos taptų nereikalingos, o tokiu atveju MB III diapazone Vilniuje liktų tik “Vilniaus TV” transliuojama programa “11K”. Tačiau ją retransliuoja ir MMDS TV 62-uoju kanalu DMB dažnių diapazone. Atsisakę MB I, II ir III diapazonų antenų Televizijos TV tinklo struktūra supaprastėtų. Analogiškai galvojant apie DMB diapazone dubliuojamas antžeminės ir MMDS TV programas, galima būtų atsisakyt.i ir antžeminės TV sistemos. Tačiau mokymo tikslams pageidautina, kad būtų naudojama ir antžeminė TV sistema.

Reikėtų taip pat paminėti, kad Lietuvoje žengtas pirmasis žingsnis retransliuojant lietuviškas programas per palydovus. Tai padarė UAB “VIASAT”. Šis transliuotojas siūlo įsigyti abonementą vienuolikai kanalų, priimamų tiesiai iš palydovo. Visos programos perduodamos tik skaitmeniniu būdu. Jų tarpe yra ir dvi programos,

transliuojamos lietuvių kalba – TV3 ir TV1000. Pastaroji programa nėra visiškai lietuviška kaip TV3, nes tik nuo pusiaudienio programos transliuojamos su lietuviškais subtitrais. “VIASAT” teikiama paslauga yra mokama. Transliuojami TV programos yra koduojamos, todėl reikia įsigyti kortelę su “raktu” programų atkodavimui. Kainos nėra labai didelės: prijungimo mokestis – 120 Lt, metinis kortelės mokestis – 24 Lt, mėnesinis abonentinis mokestis – nuo 17 iki 43 Lt (priklausomai nuo pasirinkto programų paketo). Manome, kad netolimoje ateityje visos Lietuvos televizijų programos bus retransliuojamos iir per palydovus, o norint matyti skaitmenines palydovinės TV programas reikės įsigyti ir specialų imtuvą.

LABORATORIJOS TV TINKLO PROJEKTAVIMAS

Pagrindinis Televizijos laboratorijos TV tinklo projektavimo etapas – TV tinklo struktūros ir elementų parinkimas. Šiame etape gauti rezultatai turi pilnai atitikti užduotyje nurodytas sąlygas.

TV tinklo struktūros parinkimas ir pagrindimas

Kaip jau minėta, Televizijos laboratorijos TV tinklo struktūra turi patenkinti visus analogiškiems tinklams keliamus reikalavimus.

Pirmiausiai tinklas turi užtikrinti galimybę priimti TV programas iš trijų TV sistemų (antžeminės, palydovinės ir MMDS). Kabelinės TV sistema, kaip jjau ne kartą minėta, į tinklo struktūrą nebus įtraukiama, kadangi, ten kur įrengiama laboratorija, nėra kabelinės TV paslaugas teikiančios firmos. Be to, atsisakant kabelinės TV sistemos supaprastėja TV tinklo struktūra, nes, kaip jau minėta, kitu atveju būtų reikalingas atskiras tinklas kkabelinės TV sistemai.

Antrasis reikalavimas tokiam TV tinklui – kiek galima mažiau išnaudoti jau įrengtus ir siaurus ryšio kanalus. Tinklo struktūrą turi sudaryti minimalus elementų skaičius, tai sumažins tinklo įrengimo kainą.

Sudėtingiausiu uždaviniu tokio tinklo projektavime galima laikyti palydovinės TV signalų paskirstymo tinklo sudarymą. Televizijos laboratorijoje numatoma priimti palydovinės TV programas iš dviejų palydovų grupių: “Astra 1A-1H” esančių 19 rytų ilgumos ir “Hot Bird 1-5” esančių 13 rytų ilgumos. Galimos ir kitos palydovų poros, tačiau šie du palydovai transliuoja daugiausiai TV kanalų. Pasakymas “du palydovai” nėra visiškai tikslus, kadangi tiek “Astra” tiek “Hot Bird” palydovus sudaro palydovų visuma toje pačioje ilgumoje (3.3 pav.).

Kaip jau buvo aptarta šios sistemos analitinėje apžvalgoje (3.2 poskyris), norint paskirstyti PTV sistemos programas kolektyviam naudojimui, būtina taikyti “Quadral” ttipo dažnių keitiklius. Tokiu būdu užtikrinamas TV signalų su skirtingomis poliarizacijomis (vertikalia ir horizontalia) bei skirtinguose dažnių diapazonuose (QŽ ir QA) priėmimas. Kadangi naudosime dviejų palydovų transliuojamas TV programas, reikės dviejų tokių keitiklių. Iš keitiklių gaunami signalai turi būti atitinkamai paskirstomi į atskiras darbo vietas. Paskirstymą atliks daugiakanaliai komutatoriai (DKK). Pagal darbo užduotį Televizijos laboratorijoje turi būti įrengtos septynios darbo vietos. Pagal pasirinktos firmos “Terra” gaminamą ir prekiaujamą TV tinklų įrangą užtektų dviejų daugiakanalių komutatorių, turinčių po keturis abonentinius išėjimus. TTačiau, pagal numatomą Televizijos laboratorijos modernizavimą, ją pritaikant multimedijos, skaitmeninių TV signalų apdorojimo, skaitmeninės televizijos veikimo principų tyrimo laboratoriniams darbams, papildomai reikia įrengti dar keturias darbo vietas prie kompiuterių. Tokiu atveju teks naudoti tris daugiakanalius komutatorius ir atitinkamai gausime 12 abonentinių linijų, .iš kurių panaudosime 11. Vienas DKK išėjimas lieka rezerve, o prie jo paprasčiausiai galima prijungti 75 W suderinančią apkrovą (SA), tuo užtikrinsime, kad neatsiras nepageidautinas spinduliavimas ar atspindžiai. Taip pat šie daugiakanaliai komutatoriai papildomai turi standartinės (MB ir DMB dažnių diapazonams) TV įėjimą. Tokiu būdu komutatorius atlieka ir sumatoriaus vaidmenį, sumuodamas palydovinės ir standartinės TV signalus. Galiausiai suminis signalas kabeliais pateks į darbo vietas. Abonentinės rozetės turi atskirus išėjimus palydovinės ir standartinės TV signalams. Iš abonentinių rozečių signalai perduodami į PTV imtuvus ir televizorius.

Antžeminės TV priėmimui naudosime 3 antenas: MB 2 ir 4 kanalui, MB 11 kanalui bei DMB 26, 29, 31 ir 38 kanalams. Visas antenas galima įrengti ant vieno stiebo, tik reikia nepamiršti, kad MB antrojo ir ketvirtojo TV kanalų signalai perduodami naudojant vertikalią poliarizaciją o kitos – horizontalią. Taip pat, ant to paties stiebo galima tvirtinti ir MMDS priėmimo anteną. Antenos bus parenkamos tokios, kad turėtų kuo mažesnį stiprinimo koeficientą ir būtų mažų matmenų. Tokį pparinkimą lemia gaunami dideli signalų lygiai.

Iš visų antžeminės TV priėmimo antenų gauti signalai turi būti sumuojami ir toliau perduodami į daugiakanalio komutatoriaus įėjimą. Prie antžeminės TV antenų priimtų TV signalų reikia prisumuoti ir MMDS signalus, tačiau to tiesiogiai atlikti negalima. Kaip jau minėta, šiuo atveju abiejose TV sistemose naudojamas 48-asis TV kanalas. Todėl. panaudodami papildomą įrangą iš antžeminės TV sistemos pašalinsime 48-ąjį kanalą. Apsisprendimą, iš kurios sistemos reikia pašalinti šį kanalą, lėmė tai, kad antžeminės TV sistemoje 48-ąjį kanalą atitinkančių signalų lygis (3.1 lentelė) žymiai mažesnis už gaunamą MMDS sistemoje (~100 dBmV). Tokiu būdu, pavyktų pilnai išnaudoti DMB diapazoną, į kurį patalpinamos antžemine ir MMDS sistemomis perduodamos TV programos. Signalų sumavimui panaudosime specialų stiprintuvą-sumatorių su keliais įėjimais atskiriems diapazonams. Idealus atvejis gaunamas, kai toks stiprintuvas-sumatorius turi du įėjimus DMB diapazonui (DMB ir MMDS antenoms). Be to toks stiprintuvas-sumatorius leidžia reguliuoti atskirai kiekvieno įėjimo signalų stiprinimą. Tai labai patogu, kai signalų lygiai yra skirtingi.

Televizoriaus anteniniame įėjime rekomenduojamas signalų lygis turėtų būti nuo 60 iki 70 dBmV. Tokiu atveju televizoriuje esanti automatinio stiprinimo reguliavimo (ASR) sistema užtikrina normalų signalų, patenkančių į kanalų selektorių, lygį. Esant stipresniems nei 75 dBmV signalams, ASR negali užtikrinti normalaus signalų lygio ir vaizdas televizoriaus ekrane gali būti sstipriai iškraipomas (sutrinka sinchronizacija). Signalams viršijant rekomenduojamą lygį tenka naudoti signalų slopintuvus (ateniuatorius). Palydovinėje TV signalų lygiai dažnių keitiklių išėjimuose didelės reikšmės neturi, ypač perduodant TV signalus skaitmeniniu pavidalu (žinoma, jie neturi būti labai silpni). PTV signalai pirmiausiai patenka į specialius palydovinės TV imtuvus, o tik po to į televizorius.

Panaudodami minėtus tinklo elementus gauname gana paprastą TV tinklo struktūrą, kurios funkcinė schema parodyta 4.1 pav., o gautos struktūros konkrečių elementų išdėstymo eskizas pateiktas 4.2 pav. Ant Elektronikos fakulteto rūmų stogo turi būti įrengtos penkios antenos (A1-A5), iš kurių į Televizijos laboratorijoje esantį TV tinklo pagrindinį mazgą (PM) pateks 12 kabelių. Pagrindinis mazgas laboratorijoje turi būti įrengtas tarp anteninio ryšio kanalo (ARK), jungiančio išorines antenas su laboratorija ir TV signalų paskirstymo tinklo.

Pagrindinį mazgą sudarys metalinė spintelė su įmontuotais tinklo elementais. Antžeminės ir MMDS sistemų priimami signalai turi patekti į stiprintuvą-sumatorių (SS). Kaip jau buvo minėta, pirmos antenos (A1) priimami signalai (MB diapazono 2-4 TV kanaluose) yra labai stiprūs. Norint sumažinti minėtų signalų lygius, jie, prieš patekdami į stiprintuvą-sumat.orių, turi būti slopinami signalų slopintuve (ateniuatoriuje A). Dėl 48-ojo TV kanalo naudojimo antžeminėje ir MMDS sistemose tenka naudoti papildomą TV tinklo elementą – diplekserį (DP). Diplekseris turi vieną įėjimą ir du išėjimus –

dalija dažnių juostą į dvi dalis. TV tinkle panaudosime tik vieną išėjimą, kuriame TV kanalai bus iki 40-ojo. Diplekseriu dalinant dažnių diapazoną, atskyrimo vietoje nuslopinami 3-4 TV kanalai. Kitą diplekserio išėjimą prijungsime prie suderinančios apkrovos (SA), kad neatsirastų pašalinis spinduliavimas. Iš stiprintuvo-sumatoriaus suminis signalas patenka į daugiakanalių komutatorių (DKK I, DKK II, DKK III) standartinės TV įėjimą (stand.). Į pastaruosius komutatorius taip pat patenka ir signalai iš palydovinės TV priėmimo antenos (atitinkamai 8 kabeliai su skirtingų poliarizacijų, skirtingų dažnių diapazonų ssignalais iš dviejų dažnių keitiklių). Galiausiai, iš daugiakanalių komutatorių išeis 11 kabelių atitinkamai į kiekvieną darbo vietą. Tokiu būdu kiekvienoje darbo vietoje reikės įrengti tik abonentines rozetes (ABR). Vienas daugiakanalių komutatorių išėjimas lieka rezervinis, o kad neatsirastų papildomas spinduliavimas, prie pastarojo išėjimo prijungiama suderinanti apkrova. Daugelis elementų pagrindiniame mazge turės papildomus maitinimo šaltinius, tuo tikslu pagrindiniame mazge papildomai reikės įmontuoti ir pramoninio maitinimo tinklo rozetes (TR). Rozečių reikės stiprintuvui-sumatoriui, MMDS antenos maitinimo šaltiniui (MŠ1) ir daugiakanalių komutatorių maitinimo šaltiniui (MŠ2). MMMDS antenos dažnių keitikliui maitinimo įtampa paduodama per bendraašį kabelį o į pastarąjį per maitinimo įvorę (MĮ). MĮ skirta perduoti nuolatinę įtampą iš maitinimo šaltinio į bendraašį kabelį.

Televizijos laboratorijoje bus galima naudoti iki vienuolikos palydovinės TV imtuvų. Taip pat TV ttinklu bus galima naudotis ir kompiuteriuose įstačius specialias televizines plokštes (PTV ir standartinei TV naudojamos atskiros plokštės). Pradžiai Televizijos laboratorijoje galima naudoti tik du palydovinės TV imtuvus (analoginį ir skaitmeninį). Žiūrint tik standartinės TV programas palydovinės TV imtuvų nereikia, taip pat nereikia formuoti daugiakanaliams komutatoriams jokių valdymo signalų.

Atskirų Televizijos laboratorijos TV tinklo elementų tarpusavio sujungimui naudosime kabeliniuose TV tinkluose naudojamą kabelį RG-6. Jo charakteristikos bus išryškintos projektavimo eigoje. Tiek antžeminės ir MMDS, tiek palydovinės TV signalų lygius atitinkamose darbo vietose, įvertindami atskirų TV tinklo elementų poveikį, nustatysime žemiau esančiuose poskyriuose.

Laboratorijos TV tinklo parametrų skaičiavimas

Projektuojant bet kokį TV tinklą būtina žinoti jame esančių signalų lygius ir jų kitimą tinklo elementuose. Atskiri TV tinklo elementai gali tiek stiprinti, tiek slopinti perduodamus signalus, ttodėl, kai tinklą sudaro daug tokių elementų, būtina nustatyti jų bendrą poveikį signalams. Tuo tikslu atliekami signalų parametrų skaičiavimai, dažniausiai lygio kitimas, pereinant atskirus tinklo elementus. Svarbiausiu tokių skaičiavimų rezultatu galima būtų laikyti abonentinėse linijose gaunamų signalų lygius. Pagal gautus signalų lygius galima spręsti, ar jie yra pakankami normaliam imtuvų (šiuo atveju televizorių bei palydovinės TV imtuvų) darbui, ar būtina juos keisti perderinant, ar panaudojant naują tinklo įrangą.

Pagrindinis signalų lygio parametras yra jų įtampa, skaičiavimų patogumui išreikšta logaritminiu masteliu – ddecibelmikrovoltais (dBmV), arba galia, taip pat išreikšta logaritminiu masteliu decibelmilivatais (dBmW). Efektinę įtampą U galima paskaičiuoti, žinant galią:

(1)

čia R – TV kabelio banginė varža (mūsų atveju R=75 W).

Tačiau formulė (1) netinka, kai dydžiai pateikti logaritminiu masteliu. Perskaičiuoti iš logaritminio mastelio į paprastus dydžius galima pagal tokias formules:

(2)

(3)

čia Plg – galia pateikta logaritminiu masteliu (dBmW, dBmW ir pan.),

Ulg – įtampa. pateikta logaritminiu masteliu (dBmV, dBmV ir pan.).

Norint pereiti atgal į logaritminį mastelį, reikia naudoti dešimtainio logaritmo apibrėžimą. Atitinkamai gaunamos tokios formulės:

(4)

(5)

Pradiniai signalų lygiai dažnai pateikiami logaritmine įtampos ar galios reikšme, o atskirų TV tinklo elementų slopinimo ar stiprinimo koeficientai pateikiami išėjimo ir įėjimo signalų lygių santykiu, išreikštu logaritminiu masteliu (dB). Tokiu atveju, slopinimas ar stiprinimas įvertinamas labai paprastai – atimant ar pridedant atitinkamą tinklo elemento poveikį, išreikštą dB. Jei įtampa ar galia pateikti ne logaritminiu masteliu, tai perskaičiuoti į logaritminį mastelį galima pasinaudojant (4) ir (5) formulėmis.

Antžeminės ir MMDS TV signalų lygių skaičiavimai

Kaip jau buvo minėta, signalų lygiai antžeminės bei MMDS sistemų (paprastumui toliau naudosime standartinės TV sąvoką, kuri reiškia kad TV signalų bangų ilgių diapazonas apima visus MB ir DMB diapazonus) antenų išėjimuose yra nevienodi ir svyruoja nuo 70 iki 100 dBmV. MB diapazono 2 ir 4 TTV kanalų signalų lygiai yra gana aukšti (~100 dBmV) ir juos, prieš siunčiant į stiprintuvą-sumatorių, reikėtų nuslopinti. Tam galima panaudoti reguliuojamą ateniuatorių (šiuo atveju slopinimas gali siekti siekti (0-20) dB) jį įrengiant anteniniame kabelyje prieš stiprintuvą-sumatorių. MMDS sistemos signalų lygiai taip pat yra pakankamai aukšti ir jų nuslopinimui galima panaudoti kitą sprendimą: nuimti antenos reflektorių arba pasukti anteną tam tikru kampu, kad nebūtų visiško tiesioginio matomumo. Toliau, panaudojant stiprintuvą-sumatorių su daug įėjimų (VHF I/II, VHF III ir 2×UHF IV/V), galima nesunkiai signalų lygius suvienodinti, keičiant atskirų stiprintuvo-sumatoriaus įėjimų stiprinimo koeficientus. Skaičiavimams sąlyginai priimkime, kad stiprintuvo-sumatoriaus išėjime gaunamo suminio signalo lygis turi būti 90 dBmV. Tokio signalo galia randama taip:

,

,

.

Kaip jau minėta, toks 90 dBmV signalų lygis televizoriaus įėjime yra per didelis ir jį rekomenduotina sumažinti iki (60–75) dBmV. Įvertinus daugiakanalio komutatoriaus slopinimą atšakoje (kkma=19 dB) perduodant standartinės TV dažnių signalus, daugiakanalio komutatoriaus išėjime gausime:

.

Skaičiavimams naudodami dydžius, kurie išreikšti logaritminiu masteliu, tarpusavyje galime sudėti arba atimti (pavyzdžiui, dBW ir dB). Kaip matome, gautas signalų lygis jau yra pakankamas paduoti jį į televizoriaus anteninį įėjimą. Tačiau realiai šis signalų lygis bus mažesnis, nes dar iki televizoriaus įėjimo jį nuslopins kabelis bei abonentinės rozetės. Numatomo naudojamo kabelio RG-6 slopinimas 1100 m siekia (5-20) dB ir priklauso nuo dažnio (tolimesniuose skaičiavimuose naudosime slopinimą metrui kk=0,2 dB/m). Abonentinės rozetės standartinės TV signalus slopina kabr=3 dB. Kadangi abonentinės rozetės turi atskirus išėjimus standartinei ir palydovinei TV, todėl ir slopinimai šių sistemų signalams yra skirtingi. Be to, naudojant kelis daugiakanalius komutatorius ir perduodant TV signalus iš vieno į kitą, signalai yra dar papildomai slopinami 3,5 dB kiekvienam perėjimui. Taigi atskirose darbo vietose signalų lygiai bus nevienodi, todėl iš daugiakanalių komutatorių gaunami stipriausi signalai turės būti perduodami į toliausiai esančias darbo vietas, o silpniausi – į arčiausiai esančias vietas. Pagrindiniame mazge bus sumontuoti trys daugiakanaliai komutatoriai, kuriuos galime atitinkamai pažymėti DKK I, DKK II ir DKK III (iš kairės į dešinę). Vieno daugiakanalio komutatoriaus išėjimai pažymėti nuo 1 iki 4 iš kairės į dešinę (4.1 pav.). Pereidami iš vieno komutatoriaus į kitą, standartinės TV signalai papildomai slopinami kkmp=3 dB Televizijos laboratorijos darbo vietų žymėjimas, ryšio kanalų ilgiai ir jų išdėstymas laboratorijoje parodyti 4.3 pav.

4.1 lentelėje pateiksime pagrindinius tinklo parametrus: daugiakanalių komutatorių išėjimų sujungimas su atitinkamomis darbo vietomis ir kabelio atkarpų ilgiai tarp jų, sign.alų slopinimas tose atkarpose, bei signalų lygiai abonentinėse rozetėse. Bendrasis slopinimas kb randamas įvertinant visus

slopinimus atsirandančius signalui praeinant nuo įėjimo į daugiakanalį komutatorių iki imtuvo įėjimo. Tokiu būdu įvertinami tinklo elementų poveikiai standartinės TV signalams. Bendrasis slopinimas kb įvertina komutatoriaus atšakojimo slopinimą kkma, slopinimą kkmp, signalui pereinant iš vieno komutatoriaus į kitą, kabelio

slopinimą ksk bei abonentinės rozetės slopinimą kabr. Pilną slopinimą kabelyje skaičiuosime aukščiausiam dažniui, nes tada signalų slopinimas yra didžiausias (kk=0,2 dB/m). Signalų lygiai atitinkamose darbo vietose skaičiuojami pagal aukščiau paminėtą metodiką ir formules.

Kaip skaičiavimų pavyzdį nustatykime signalų lygį 5 darbo vietai. NNustatome kabelio ilgį lk5 (čia 5 nurodo darbo vietos numerį) nuo pagrindinio mazgo iki reikiamos darbo vietos (priimkime, kad pagrindinis mazgas sumontuotas 1,5 m aukštyje):

Nustatome signalų slopinimą ksk5 tokio ilgio kabelyje (slopinimas kк=0,2 dB/m) ir bendrąjį slopinimą iki penktos darbo vietos:

;

čia kkmp1 ir kkmp2 – slopinimai perduodant signalus atitinkamai iš pirmojo komutatoriaus į antrąjį ir iš antrojo į trečiąjį (perdavimo slopinimas kkmp= 3,5 dB ir visiems komutatoriams vienodas).

Tokiu būdu galime nustatyti signalų lygį abonentinės rozetės išėjime Uabr5:

Kiti skaičiavimo rezultatai ppateikiami 4.1 lentelėje. Lentelėje rezultatai buvo gauti naudojantis “Microsoft Excel” programa.

4.1 lentelė

TV tinklo parametrai standartinės TV signalams

Komutato-riaus Nr. Komutatoriaus išėjimo Nr. Darbo vietos Nr. Kabelio ilgis iki darbo vietos, m Pilnas slopinimas kabelyje, dB Bendrasis slopinimas, dB Signalų lygis darbo vietoje, dBmV

I 1 3 10,75 2,15 24,15 65,85

2 2 8,95 1,79 23,79 66,21

3 D1 8,48 1,70 23,70 66,30

4 D2 8,48 1,70 23,70 66,30

II 1 C 7,7 1,54 27,04 62,96

2 6 7,25 1,45 26,95 63,05

3 1 7,15 1,43 26,93 63,07

4 B 5,9 1,18 26,68 63,32

III 1 5 5,45 1,09 30,09 59,91

2 4 3,65 0,73 29,73 60,27

3 A 3,2 0,64 29,64 60,36

4 Rezervinis

Lentelėje gauti rezultatai atitinka, kkai stiprintuvo-sumatoriaus išėjime suminio signalo lygis yra apie 90 dBmV. Akivaizdu, kad šis lygis gali būti padidintas iki 95 dBmV, tokiu atveju, didžiausias signalų lygis būtų gaunamas dviejose dėstytojo darbo vietose (~71 dBmV). Svarbiausiai, neviršyti leistino signalų lygio reikalaujamo televizoriaus anteniniame įėjime (75 dBV).

Palydovinės TV signalų lygių skaičiavimai

Didžiausios analizės reikia palydovinės TV signalams, nes čia signalų dažniai yra dideli, o jų lygiai labai maži. Palydovinės TV sistemos signalai į darbo vietas bus perduodami tuo pačiu kabeliu kaip ir antžeminės bei MMDS (standartinės) TV signalai. Nustatant signalų lygį palydovinės TV sistemai, reikia žinoti palydovo išspinduliuotos galios pasiskirstymą ploto vienetui (GPPV). Skaičiuojant signalų lygį antenoje, reikia įvertinti ne visą geometrinį antenos plotą S, bet efektyvųjį plotą Sef. Geroms šiuolaikinėms palydovinės TV priėmimo aantenoms efektyvusis plotas Sef=0,6•S. Tada signalų galia dažnių keitiklio įėjime randama pagal tokią formulę [6]:

;

(6)

o išreiškę antenos plotą per jos skersmenį Da, gauname:

.

(7)

Techninėje literatūroje palydovų apspinduliuojamos Žemės sritys pateikiamos trim būdais:

1) žemėlapyje nurodomos sritys, kuriose pažymimi priėmimui reikalingi antenų skersmenys;

2) žemėlapyje nurodomos sritys su išspinduliuotos galios pasiskirstymu ploto vienete (GPPV);

3) žemėlapyje nurodomos sritys su skirtingu palydovo galios pasiskirstymu ekvivalentinės izotropinės antenos atžvilgiu (angl. EIRP).

Pirmuoju atveju, turint tokį žemėlapį, tiesiog parenkama atitinkamo skersmens antena priklausomai nuo to, kokioje srityje ji yyra. Antruoju atveju signalų galią galime paskaičiuoti pagal (7) formulę ir užsiduodant antenos skersmenį. Trečiasis atvejis plačiausiai naudojamas. Čia palydovo prie apspinduliuojamų Žemės sritčių nurodoma. ekvivalentinė izotropinė palydovo galia (dBW). Pastaruoju atveju būtina EIRP perskaičiuoti į GPPV. Tai atliekama pagal tokią formulę [6]:

;

(8)

čia L – atstumas metrais tarp palydovo ir priėmimo antenos.

Aukščiau aprašytas skaičiavimo būdas neįvertina atmosferos bei kritulių poveikio signalams. Norint minėtą poveikį įvertinti, galima naudoti žemiau pateikiamą metodiką.

Kaip jau buvo minėta, dėl didelio atstumo tarp palydovo ir priėmimo antenos Žemėje signalai antenos įėjime yra labai silpni. Pagrindine signalų slopinimo priežastimi yra jų sklaida erdvėje, taip pat slopinimas atmosferoje, krituliuose (lyjant, sningant) ir pan. Norint tiksliau nustatyti išspinduliuotos galios pasiskirstymą ploto vienete (GPPV), reikia žinoti palydovo išspinduliuojamą galią P0 ir atstumą l tarp palydovo ir priėmimo antenos:

;

(9)

čia B – koeficientas, įvertinantis klimatinių sąlygų poveikį (paprastai šiek tiek didesnis už 1), apie šio koeficiento dydžio nustatymą toliau bus užsiminta plačiau.

Atstumas tarp palydovo ir priėmimo antenos randamas pagal tokią formulę:

;

(10)

čia H – vidutinis atstumas nuo Žemės paviršiaus iki geostacionarios orbitos (35875 km),

R – Žemės spindulys (6370 km),

x – antenos vietos geografinė platuma,

y – antenos vietos geografinė ilguma,

z – palydovo padėties geografinė ilguma.

Kaip žžinome, norint sutelkti energiją reikiama kryptimi, palydovuose yra naudojamos kryptinės antenos, kurių stiprinimo koeficientas GPA. Jis parodo, kiek antenos kryptingas energijos išspinduliavimas didesnis, nei esant nekryptinei antenai. Palydovo bendra išspinduliuojama galia užrašoma lygtimi P0=PPS•GPA (čia PPS – palydovo siųstuvo galia), kuri ir vadinama ekvivalentine izotropine išspinduliuojama galia (angl. EIRP).

Signalo galia PS antenos įėjime priklauso nuo GPPV bei antenos efektyviojo ploto Sef. Parabolinėms antenoms, kurių skersmuo Da, efektyvusis plotas yra lygus geometriniam antenos plotui įvertinant efektyvumo koeficientą t (dažniausiai t=0,6).

.

(11)

Triukšmo galia imtuvo įėjime randama pagal tokią lygtį:

;

(12)

čia k – Bolcmano konstanta (1,38•10-23 W/(K•Hz));

Ttrs – suminė priėmimo sistemos triukšmo temperatūra (K):

TtrS =Ta+TLNB+Tatm; (12.1)

Ta – antenos triukšmo temperatūra, TLNB – dažnių keitiklio triukšmo temperatūra,

Tatm – atmosferos triukšmo temperatūra;

Tatm=260(1-1/B). (12.2)

F – vaizdo signalo dažnių pralaidumo juosta imtuve (15-36 MHz. Tai priklauso nuo to, ar imtuvas analoginis, ar skaitmeninis. Skaitmeniniuose imtuvuose juostos plotis dažniausiai nekeičiamas ir lygus 36 MHz, o analoginiuose juostos plotis gali būti kintantis).

Įvertinę (11) ir (12) formules, galime nustatyti santykį signalas-triukšmas imtuvo įėjime:

.

(13)

Skaičiavimo patogumui dauguma dydžių dažniausiai išreiškiami logaritminiu masteliu, todėl galima atlikti tokius pakeitimus: p=10lgP0, b=10lgB ir C/N=10lg(PS/Ptr). Atlikus minėtus pakeitimus galima išvesti bendrą formulę antenos skersmens skaičiavimui:

.

(14)

Reikiamą santykį signalas-triukšmas (C/N) nustato ribinės naudojamo iimtuvo demoduliatoriaus savybės ir vaizdo kokybė išėjime. Kai imtuve naudojamas standartinis dažninis detektorius, C/N santykis turi būti bent 10-13 dB, o naudojant efektyvų slenkstinį demoduliatorių – (8-10) dB. Šiuolaikiniai imtuvai gerai dirba jau esant C/N=8 dB.

Papildomas slopinimas b priklauso nuo dažnių diapazono, palydovo padėties antenos atžvilgiu bei klimatinių sąlygų (temperatūra, slėgis, drėgmė, krituliai ir pan.). Pavyzdžiui, kaip pateikiama literatūroje [6, 72psl.], didžiojoje Rusijos teritorijos dalyje šis dydis dažnių diapazone 10-12 GHz lygus 2 dB, 4 GHz – 0,7 dB, 2,6 GHz – 0,5 dB.

Antenos efektyvumo koeficientas t ir triukšmo temperatūra Ta priklauso nuo antenos skersmens, dažnių diapazono, palydovo padėties antenos atžvilgiu ir daugelyje skaičiavimų galima naudoti reikšmes, kurios pateiktos 4.2 lentelėje.

4.2 lentelė

Anteno.s efektyvumo koeficiento ir triukšmo temperatūros reikšmės

Dažnių diapazonas, GHz t Ta, K

10 – 12 0,65 50

4 0,6 42

2,6 0,6 36

Daugeliui įrenginių pateikiamas triukšmų koeficientas ktr būna išreikštas decibelais (dB), o perskaičiuoti jį į triukšmų temperatūrą Kelvinais (K) galima pasinaudojant tokia formule:

;

(15)

čia T0 – aplinkos temperatūra (293 K),

n – triukšmo koeficientas, perskaičiuotas kartais (ktr=10lgn).

Antenos skersmeniui nustatyti galima pasinaudoti ir grafiku parodytu 4.4 pav. [6]. Čia parodyta priklausomybė tarp palydovo išspinduliuojamos galios pasiskirstymo ploto vienete (GPPV) ir antenos skersmens Da esant įvairioms suminėms triukšmo temperatūroms Ttrs. Suminė triukšmo temperatūra – tai suminis triukšmas, kurį

į priėmimo sistemą įneša atskiri jos elementai, išreikštas Kelvino laipsniais. Atskiros tiesių grupės 4.4 pav. nurodo atitinkamą palydovinės TV priėmimo sistemos panaudojimo sritį: magistraliniam perdavimui, kolektyviam ar individualiam priėmimui.

Norėdami nustatyti atstumą tarp palydovo ir priėmimo antenos, galima naudotis (10) formule arba firmos “Swedish Microwave AB” sukurta kompiuterine programa “SMWLink3.0”. Ši programa yra nemokama ir ją galima atsisiųsti iš interneto [26]. Tai puiki programa, leidžianti skaičiuoti įvairius palydovinės TV priėmimo sistemos parametrus: triukšmų lygį, antenos stiprinimą, jos orientavimą į palydovą iir kt. Antenos padėties skaičiavimo darbinis langas programoje parodytas 4.5 pav. Daugiau iliustracijų pateiksime projektavimo eigoje tiesioginiam kai kurių rezultatų gavimui ar patikrinimui.

4.5 paveiksle parodyto programos lango duomenų įvedimo ir rezultatų laukai yra tokie:

• “Latitude” – geografinė antenos vietos platuma;

• “Longitude” – geografinė antenos vietos ilguma;

• “Satellite position” – palydovo padėtis (teigiamas skaičius – rytų ilgumai, neigiamas – vakarų ilgumai);

• “Azimuth angle” – azimutas (rezultatas);

• “Polarization angle” – poliarizacijos kampas (rezultatas);

• “Elevation angle” – iškėlimo arba vietos kampas (rezultatas);

• “Distance to satellite” – atstumas iki palydovo ((rezultatas).

Plačiau apie azimutą ir vietos kampą bus kalbama, kai aprašysime palydovinės antenos nustatymo norimam palydovui metodiką. Poliarizacijos kampas parodo, kiek priimamų signalų poliarizacija yra pasisukusi priėmimo vietoje. Tai paaiškinama tuo, kad priėmimo vietoje suvokiama horizontali ir vertikali padėtys skiriasi nnuo palydovo horizontalios ir vertikalios krypčių. Apie keitiklio pasukimo kampą dar bus kalbama vėliau.

Atstumo tarp priėmimo antenos ir palydovo nustatymui reikalingi tokie pradiniai duomenys: antenos vietos geografinė padėtis (platuma ir ilguma) bei palydovo geografinė ilguma laipsniais. Geografinei padėčiai nustatyti galima pasinaudoti taip pat internete pateikiama informacija [27]. Vilniaus geografinė padėtis – 54,683º šiaurės platumos ir 25,317º rytų ilgumos, o Televizijos laboratorijoje numatomų naudoti palydovų padėtys yra 13º (Hot Bird 1-5) ir 19º (Astra 1A-1H) rytų ilgumos. Įvedę šiuos duomenis į minėtą programą gauname, kad atstumas iki pirmojo palydovo L1=39010 km, o iki antrojo L2=38950 km. Kadangi atstumas iki pirmojo palydovo yra šiek tiek didesnis, todėl tolimesniems skaičiavimams naudosime būtent “Hot Bird” palydovų grupės duomenis. Tiek “Astra 1A-1H” tiek “Hot Bird 11-5” palydovų Žemės apspinduliavimo sritys su signalų lygiais (EIRP) pateiktos baigiamojo darbo priede.

Iš palydovinės TV priėmimo antenos pirmojo tarpinio dažnio signalai kabeliais pateks į laboratoriją. Iš viso bus 8 kabeliai tam, kad priimtume TV programas su skirtingomis poliarizacijomis ir iš viso Q dažnių diapazono. Laboratorijoje signalai pateks į daugiakanalius komutatorius, o iš pastarųjų, tais pačiais kabeliais kaip ir antžeminė bei MMDS sistemų signalai, bus perduodami į darbo vietų abonentines rozetes. Jose signalai bus išskiriami į atskirus išėjimus palydovinei TV iir standartinei TV. Praeidami per atskirus tinklo elementus, nuo. pat antenų iki imtuvų signalai yra slopinami. Aukščiausio, 2150 MHz dažnio signalai kabelyje yra slopinami apie 30 dB/100 m (0,3 dB/m).

Skaičiuodami viso trakto slopinimą priimsime, kad atstumas nuo PTV priėmimo antenos iki paskirstymo mazgo yra 30 m. Šis slopinimas yra vienodas visiems 8 kabeliams, todėl nėra prasmės jį skaičiuoti kiekvienam kabeliui atskirai. Šiuo atveju signalai nuo dažnių keitiklio iki pagrindinio mazgo bus slopinami apie 9 dB. Kaip pavyzdį, paskaičiuosime iš “Hot Bird 1-5” palydovų grupės gaunamą signalų lygį. Kaip matyti, iš priede pateiktų palydovų Žemės apspinduliavimo sričių, Lietuvoje signalų lygis iš šių palydovų yra apie 49 dBW, todėl, pagal anksčiau nustatytą atstumą iki palydovo (L1=39010 km) ir (8) formulę, galime paskaičiuoti GPPV. Norint pasinaudoti (8) formule, reikia pateiktą EIRP galią decibelvatais (dBW) perskaičiuoti į vatus (W). Tai galima atlikti pagal (2) formulę:

.

Gautą rezultatą įstatome į (8) formulę:

,

.

Pagal gautą paskutinį rezultatą ir 4.4 pav. pateiktą grafiką galima teigti, kad tokį signalų lygį galima gauti su 1 m skersmens PTV priėmimo antena. Laboratorijoje numatomos naudoti antenos skersmuo yra DA=1,5 m, kadangi kai kurių “Astra” palydovų apspinduliuojamos Žemės sritys Lietuvoje yra su žymiai mažesniu signalų lygiu (»45 dBW). Grįžtant prie sskaičiavimų, signalo lygis dažnių keitiklio įėjime apskaičiuojamas pagal (7) formulę:

.

Dažnių keitikliai signalus stiprina apie 50 dB, todėl jų išėjimuose gausime:

,

.

Prisilaikant ankstesnių skaičiavimų, signalų lygį galima perskaičiuoti į logaritminį mastelį pagal (1) ir (5) formules:

,

.

Analogiškai, kaip ir antžeminei bei MMDS sistemoms, galime sudaryti lentelę su pagrindiniais palydovinės TV signalų lygiais laboratorijoje. Kad skaičiavimai būtų paprastesni, nustatykime signalų lygį pirmojo daugiakanalio komutatoriaus įėjime, t. y. įvertinus vieno iš 8 nuleidimo kabelių slopinimą (likusiems septyniems kabeliams slopinimas toks pat):

.

Bendrasis slopinimas skaičiuojamas įvertinant komutatorių, kabelio bei abonentinių rozečių slopinimą. Daugiakanaliame komutatoriuje palydovinės TV signalai slopinami kkma=8 dB, o perduodant į sekantį komutatorių – kkmp=2,5 dB. Abonentinės rozetės tokio dažnio signalus slopina kabr=2 dB. Kaip ir antžeminės bei MMDS sistemų signalų skaičiavimo atveju nustatykime signalų lygį penktai darbo vietai. Kabelio ilgį lk5 nustatėme ankstesniuose skaičiavimuose.

Nustatome signalų slopinimą ksk5 tokio ilgio kabelyje (slopinimas kк=0,3 dB/m):

.

Bendrasis slopinimas kb5 randamas įvertinant visus slopinimus atsirandančius signalui praeinant nuo įėjimo į daugiakanalį komutatorių iki PTV imtuvo įėjimo. Tokiu būdu įvertinsime komutatoriaus atšakojimo slopinimą kkma, slopinimą kkmp signalui pereinant iš vieno komutatoriaus į kitą, kabelio slopinimą ksk ir abonentinės rozetės slopinimą kabr:

Tokiu būdu galime nustatyti signalų lygį abonentinės rozetės išėjime Uabr5:

Kitų skaičiavimų rezultatai pateikti 44.3 lentelėje. Lentelėje gauti rezultatai taip pat buvo apskaičiuoti naudojantis “MS Excel” programa.

4.3 lentelė

Palydovinės TV sistemos parametrai TV tinkle

Komuta-toriaus Nr. Komuta-toriaus išėjimo Nr. Darbo vietos Nr. Kabelio ilgis iki darbo vietos, m Pilnas slopinimas kabelyje, dB Bendrasis slopinimas, dB Signalų lygis darbo vietoje, dBmV Signalų lygis darbo vietoje, dBmW

I 1 3 10,75 3,23 13,23 52,96 -25,79

2 2 8,95 2,69 12,69 53,50 -25,25

3 D1 8,48 2,54 12,54 53,64 -25,11

4 D2 8,48 2,54 12,54 53,64 -25,11

II 1 C 7,70 2,31 14,81 51,37 -27,38

2 6 7,25 2,18 14,68 51,51 -27,24

3 1 7,15 2,15 14,65 51,54 -27,21

4 B 5,90 1,77 14,27 51,91 -26,84

III 1 5 5,45 1,64 16,64 49,55 -29,20

2 4 3,65 1,10 16,10 50,09 -28,66

3 A 3,20 0,96 15,96 50,22 -28,53

4 Rezervinis

Paskutinysis 4.3 lentelės stulpelis reikalingas, norint gautuosius signalų lygius darbo vietose palyginti su imtuvų įėjimuose reikalaujamais signalų lygiais. Techninėje imtuvų d.okumentacijoje pastarieji lygiai nurodomi decibelmilivatais (dBmW) ir daugeliui imtuvų jie turi būti nuo –65 iki -25 dBmW ribose. Taigi, paskutiniojo stulpelio rezultatai randami tokia eiga: pagal (3) formulę surandama įtampa abonentinės rozetės išėjime Uabr5 (mV),

Iš (1) formulės išreiškiama ir randama galia Pabr5 (mW)

kuri galiausiai pasinaudojant (4) formule perskaičiuojama į logaritminį mastelį.

Kaip matome, gautieji signalų lygiai pilnai atitinka PTV imtuvų įėjime reikalaujamų signalų lygius beveik viršutinėje riboje (-25 – -65 dBm). Verta pastebėti, kad skaičiavimo paprastumui, buvo neįvertinamas papildomas atmosferos įnešamas slopinimas, atsirandantis dėl kritulių, saulės aktyvumo kitimo ir pan.

Kaip vieną iš tinklo kokybės rodiklių, verta nustatyti ir santykį signalas-triukšmas. Triukšmo galia PTV imtuvo demoduliatoriaus įėjime randama pagal (12) – (15) formules. Pirmiausiai reikia nustatyti suminę priėmimo sistemos triukšmo temperatūrą:

.

Antenos triukšmo temperatūra Ta būna (1 – 50) K ribose, o

skaičiavimams galime priimti didžiausią reikšmę Ta=50 K. Dažnių keitiklių triukšmo temperatūra TLNB reikia perskaičiuoti iš keitiklių charakteristikose pateikiamo triukšmo koeficiento ktr=0,7 dB pagal formulę(15):

,

.

Taip pat reikia žinoti ir atmosferos poveikį, kuris gali būti vertinamas triukšmo temperatūra. Priimkime, kad atmosferos poveikio koeficientas b=1,5 dB, tada , o triukšmo temperatūra randama pagal formulę(12.2):

.

Taigi, suminė priėmimo sistemos triukšmo temperatūra, įvertinant ir atmosferos poveikį, gali būti nustatyta pagal formulę(12.2):

.

Pasinaudodami formule (15) bei perskaičiavus į logaritminį mastelį gaunama, kad suminis triukšmo kkoeficientas yra ktrs=2,05 dB. Kaip jau minėta, vaizdo signalo dažnių pralaidumo juosta F imtuve gali būti iki 36 MHz, todėl tolimesniems skaičiavimams ir naudosime šią reikšmę. Taigi, žinodami sistemos triukšmo temperatūrą, pagal (12) galime rasti triukšmo galią dažnių keitiklio išėjime:

,

bei nustatyti santykį signalas-triukšmas Ps/Ptr (buvom paskaičiavę, kad Ps=4,4 pW)

.

Gautasis rezultatas gali būti perskaičiuotas į logaritminį mastelį:

.

Kaip matome, santykis signalas-triukšmas viršija slenksčio dydį (8 dB).

Kaip ir atstumo nuo PTV priėmimo antenos iki palydovo nustatymui, taip ir triukšmo kkoeficiento paskaičiavimui galime pasinaudoti jau minėta kompiuterine programa “SMWLink 3.0”. Programos darbinis langas sistemos triukšmo koeficientui apskaičiuoti parodytas 4.6 pav.

4.6 pav. parodyto programos darbinio lango duomenų įvedimo ir rezultatų laukai yra tokie:

• “Antenna noise temperature (K)” – antenos triukšmo temperatūra;

• “Feed Losses ((dB)” – nuostoliai tarp antenos ir dažnių keitiklio;

• “LNB Noise Figure (dB)” – dažnių keitiklio triukšmo koeficientas;

• “Gain LNB (dB)” – dažnių keitiklio stiprinimo koeficientas;

• “Cable Loss (dB)” – slopinimas kabelyje iki tarpinio dažnio stiprintuvo (mes įrašėme slopinimą iki pagrindinio mazgo);

• “IF amplifier noise figure (dB)” – tarpinio dažnio stiprintuvo triukšmo koeficientas (tai papildomas stiprintuvas tarp antenos ir imtuvo), mūsų sistemoje jo nėra;

• “IF Amplifier Gain (dB)” – minėto tarpinio dažnio stiprintuvo stiprinimas;

• “Cable Loss (dB)” – slopinimas kabelyje už tarpinio dažnio stiprintuvo (slopinimo, atsirandančio už daugiakanalių komutatorių, čia nevertinome);

• “Receiver Noise Figure (dB)” – imtuvo triukšmo koeficientas (kadangi dar nežinome konkretaus imtuvo modelio, bei daugumos imtuvų techninėse charakteristikose šis dydis nenurodytas, todėl jis nevertinamas);

• “System Noise Figure (dB)” – sistemos triukšmo koeficientas (rezultatas).

Taip pat verta pastebėti, kad ššiuose skaičiavimuose neįvertinamas atmosferos poveikis, kaip kad mūsų skaičiavimuose. Tačiau, perskaičiavę neįvertindami atmosferos poveikio, rezultatą gautume tokį pat. Programoje naudojama šiek tiek kitokia skaičiavimo metodika, tačiau rezultatai nuo to nepasikeičia. Skaičiavimuo.se naudojama vaizdo signalo dažnių pralaidumo juostos reikšmė priklauso nuo imtuvo tipo. Pavyzdžiui, daugumoje skaitmeninių imtuvų (pvz. firmos “Humax”) šis juostos plotis yra 36 MHz ir nekeičiamas. Tačiau yra ir imtuvų (pvz. firmos “Manhattan”) kuriuose juostos plotis gali būti keičiamas nuo 27 iki 55 MHz. Analoginiuose imtuvuose vaizdo signalo dažnių ppralaidumo juosta gali būti keičiama 15-27 MHz ribose tiek tolygiai, tiek fiksuotomis (pvz. 15/18/27 MHz) reikšmėmis. Plačiau apie imtuvus ir jų parinkimą bus kalbama kitame poskyryje.

Kaip sistemos triukšmo koeficiento, taip ir santykio signalas-triukšmas skaičiavimą galima atlikti naudojantis ta pačia programa. Programos darbinis langas santykiui signalas-triukšmas rasti parodytas 4.7 pav.

4.7 pav. parodyto programos darbinio lango duomenų įvedimo laukai yra tokie:

• “Eirp (dBW)” – palydovo išspinduliuojama ekvivalentinė izotropinė galia (randama pagal palydovo apspinduliuojamų Žemės sričių žemėlapius);

• “Dish Diameter (cm)” – priėmimo antenos skersmuo;

• “Antenna Efficiency (%)” – antenos efektyviojo ploto koeficientas;

• “Antenna noise Temp. (K)” – antenos triukšmo temperatūra;

• “System Noise Figure (dB)” – priėmimo sistemos triukšmo koeficientas (mes įrašėme pagal formules gautą rezultatą, kuriame jau įvertintas atmosferos poveikis);

• “Bandwidth (MHz)” – vaizdo signalo dažnių pralaidumo juostos plotis PTV imtuve;

• “Distance to satellite (km)” – atstumas iki palydovo (rezultatas automatiškai paimamas iš antenos skaičiavimų programoje – meniu “Antenna Alignment”);

• “Carrier to Noise (dB)” – santykis signalas-triukšmas (rezultatas);

• papildomai yra galimybė užsiduoti norimą atmosferos poveikį, nurodant atitinkamą kritulių kiekį (“Clear Sky” – giedra, “Rain 5 mm/h” – silpnas lietus, “Rain 10 mm/h” – vidutiniškas lietus, “Rain 50 mm/h” – stiprus lietus).

Kaip matome, rezultatai gauti skaičiuojant pagal formules (16,99 dB) ir su programa (16,4 dB) yra panašūs. Manome, kad skirtumas atsiranda dėl jau mminėto kitokio programoje naudojamo skaičiavimo metodo, kitų papildomai įvertinamų dydžių. Skirtingas kritulių poveikis programoje įvertinamas analogiškai keičiant dydį B mūsų skaičiavimams naudotose formulėse.

Palydovinės TV priėmimo antenos suderinimas

Vienas iš sudėtingiausių palydovinės TV priėmimo sistemos įrengimo darbų yra antenos suderinimas norimam palydovui. Pagrindinis reikalavimas prieš tvirtinant anteną – tai tinkamos vietos parinkimas. Visi palydovai, iš kurių galime priimti TV programas, išsidėstę srityje nuo pietryčių iki pietvakarių. Be to, minėta sritis turi būti gerai matoma ir neužstojama artimų bei aukštų objektų.

Prieš galutinai tvirtinant anteną reikia nustatyti jos nukreipimo koordinates. Antenos krypties nustatymui galima pasinaudoti nomograma, pavaizduota 4.8 pav. [32]. Antenos kryptis charakterizuojama dviem kampais – azimutu  (horizontalioje plokštumoje) ir vietos kampu . Pastarųjų kampų apskaičiavimui būtina žinoti antenos vietos geografines koordinates (geografinę ilgumą ir platumą). Naudojantis nomograma, azimutas ir vietos kampas nustatomi tokia eiga:

• vertikalioje nomogramos ašyje atidedama geografinė platuma  ir per gautą tašką brėžiama horizontali linija;

• horizontaliojoje nomogramos ašyje -0 atidedamas skirtumas tarp vietos geografinės ilgumos  ir palydovo geografinės ilgumos 0 bei per gautą tašką nubrėžiama vertikali linija;

• vertikalios ir horizontalios linijų susikirtimo taške pagal kreives nustatomas azimutas  ir vietos kampas .

Azimutą ir vietos kampą galima nustatyti naudojantis ir matematinėmis formulėmis:

(16)

;

(17)

čia =arccos[cos(-0)cos];

R – Žemės rutulio vidutinis spindulys (6370 km);

H – vidutinis atstumas nuo Žemės paviršiaus iki geostacionarios orbitos (35875 km).

Antenos krypties nustatymui galima naudotis ir jau ne kartą minėta kompiuterine programa. Programos darbinis langas, kuriame atliekamas antenos krypties nustatymas, parodytas 4.5 pav.

Tikslesnis ant.enos nustatymas vykdomas prijungus ir suderinus tam tikram dažniui PTV imtuvą taip, kad matytume kažkokią TV programą ir pagal vaizdo kokybę galutinai suderintume anteną.

Jei antena turi tvirtinimo mechanizmą, kuris leidžia anteną kreipti tik pagal azimutą ir vietos kampą (4.9 pav. [29]), tai antenos derinimas gali būti vykdomas tokia eiga:

• pagal palydovo padėtį antenos veidrodžio plokštuma nustatoma reikiamu vietos kampu ;

• jei antenos veidrodis “Offset” tipo, būtina žinoti kokiam kampui esant, kai veidrodis yra vertikalioje padėtyje, antena dar galės priimti signalus iš palydovo. Pastaruosius duomenis turi pateikti antenos pardavėjas (daugumai tokio tipo antenų minėtasis kampas būna 25-27);

• pasinaudojant kompasu ar kitu būdu antena pasukama pagal azimutą kampu ;

• tikslesnis derinimas atliekant prijungus televizorių ir stebint vaizdą, arba naudojantis specialiais prietaisais, parodančiais signalų lygį.

Verta paminėti, kad yra kelių tipų antenos. Labiausiai paplitusios parabolinės ir ofsetinės (angl. off-set – išcentruotosios) antenos Tačiau skirtingų tipų antenų įrengimas yra nevienodai sudėtingas. Taip yra todėl, kad antenos turi skirtingą formą (4.10 pav. [29, 30]).

Parabolinė antena – tai tarsi iš paraboloido išpjautas kraštas, kurio centras

atitinka paraboloido centrą, todėl antena į palydovą orientuojama pagal savo statmenį. Ofsetinė antena taip pat yra tarsi išpjauta iš paraboloido, tik šiuo atveju paraboloido centras nesutampa su antenos centru, todėl, nežinant antenos konstruktorinių parametrų, teisingas krypties nustatymas beveik neįmanomas. Kiekvienai ofsetinei antenai turi būti žinomas kampas  tarp išpjovos plokštumos ir parabolinės antenos plokštumos, kai abi antenos nustatytos į vieną tašką (daugumai antenų =2527). Dėl minėto ypatumo, kartais ofsetinės antenos tarsi “žiūri” į žemę. Pavyzdžiui, Vilniuje “Hot Bird” palydovai matomi kkai vietos kampas yra =26 ir antenos =27, tokiu atveju =-=-1.

Parabolinėse antenose dažnių keitiklis tvirtinamas virš veidrodžio centro, o dėl keitiklio ir tvirtinimo elementų uždengiamos zonos sumažėja antenos efektyvusis plotas. Tačiau didėjant antenos skersmeniui, pastarasis poveikis mažėja. Taip pat verta pastebėti, kad parabolinėse antenose žiemos metu kaupiasi sniegas, o tai pablogina signalų kokybę. Ofsetinės antenos išvardintų trūkumų neturi, tačiau jų krypties nustatymas yra daug sudėtingesnis nei parabolinių antenų.

Jei antenos tvirtinimo mechanizmas su poliniu reguliavimu (toks mechanizmas dažniau naudojamos sistemose ssu kreipimo sistema), antenos nustatymas yra šiek tiek sudėtingesnis nei standaus tvirtinimo atveju. Tokio tipo tvirtinimo mechanizmo konstrukcija pavaizduota 4.11 pav. [31].

Antenos su poliniu reguliavimu nustatymas atliekamas tokia eiga:

• antenos ašis orientuojama pietų-šiaurės kryptimi (pasinaudojant kompasu ar kitu būdu);

• polinė ašis nukreipiama įį Poliarinę žvaigždę (šiuo atveju kampas tarp horizontaliosios plokštumos ir polinės ašies bus lygus antenos vietos geografinei platumai );

• keičiant antenos veidrodžio plokštumą nustatomas esamos vietos korekcijos kampas arctg(0,15•sin), kur  – antenos vietos geografinė platuma.

Kaip ir pirmuoju atveju, tikslesnis antenos krypties derinimas atliekamas naudojantis televizoriumi arba specialiais įrenginiais.

Vien teisingas antenos orientavimas į norimą palydovą bei teisingas dažnių keitiklio įtvirtinimas antenoje dar negarantuoja geriausios vaizdo ir garso kokybės. Tuo norima pasakyti, kad papildomai reikia orientuoti dažnių keitiklį pagal iš palydovo priimamų TV signalų poliarizaciją. Kadangi plačiausiai naudojami keitikliai yra nedalomai sujungti su poliarizatoriais, tai ant jų turi būti pažymėta, kur yra keitiklio viršus (pagal tai nustatoma tiksli vertikali, o tuo pačiu, ir horizontali keitiklio padėtis). Tačiau minėta žymė “viršus” tiksliai įį viršų turi būti nustatyta tik esant tai pačiai geografinei ilgumai kaip ir palydovo, kitais atvejais dažnių keitiklis pasukam.as tam tikru kampu  (4.12 pav. [32]). Pastarojo kampo priklausomybė nuo antenos vietos bei palydovo geografinių koordinačių pavaizduota grafike (4.13 pav. [32]).

Kaip matome iš grafiko, konverterio pasukimas turi tuo didesnę reikšme, kuo toliau randamės nuo palydovo geografinės ilgumos ir kuo toliau nuo ekvatoriaus.

Baigiant šį poskyrį galima teigti, kad laboratorijoje gaunami antžeminės, MMDS ir palydovinės TV signalai tenkina užduotyje reikalaujamas sąlygas. AAtlikti skaičiavimai parodo, kad daugumos signalų lygiai yra daugiau nei pakankami, tokiu būdu užtikrindami gerą TV programų vaizdo ir garso kokybę. Žinoma, nereikėtų paskaičiuotus signalų lygius vertinti kaip tikslius, kadangi realiai juos veikia įvairūs šalutiniai poveikiai, kurių skaičiavimuose mes neįvertinom (pvz. pramoniniai trukdžiai). Taip pat tiek trumpalaikį, tiek ilgalaikį poveikį daro ir įvairūs atmosferiniai (atmosferiniai išlydžiai, nevienodas ozono sluoksnis ir pan.) bei kosminiai (kosminė spinduliuotė, radiacija, kintantis Saulės aktyvumas ir pan.) trukdžiai..