Scenos apšvietimas

REFERATAS

Scenos apšvietimas

Darbą atliko:

SE2-02gr. studentė

Edita Dargužytė

Darbo vadovė:

Lina Navardauskienė

Kaunas

2001

Šviesa ir jos atspalviai užima svarbią vietą žmonių gyvenime. Scenos apšvietimas tikriausiai yra toks pat senas kaip formalizuotas teatras. Senieji graikai statydavo teatrus kaip atviras oro erdves, orientuodami juos natūralios šviesos panaudojimui. Jie pristatydavo spektaklius įvairiais paros laikais tam, kad galėtų panaudoti įvairius natūralios (saulės ir mėnulio) šviesos privalumus. Tai buvo ankstyvųjų laikų scenos apšvietimas. Teatro apšvietimas vystėsi per amžius naudojant abu šviesos šaltinius: natūralius, o paskui – dirbtinius.

Jau nuo neatmenamų laikų yra iišrasta ugnis. Jos paskirtis buvo šildyti žmonių gyvenamąsias vietas, ruošti maistą ir taip pat, apšviesti tam tikrą plotą. Metams bėgant žmonija tobulėjo ir 14-ame amžiuje išrado žvakę. Žvakės paskirtis buvo apšviesti tam tikrą plotą, žmonių susibūrimo vietas. Taigi, palygint netolimos senovės šokiuose ir kitokiose pramogose apšvietimui buvo naudojamos žvakės. Vėliau buvo išrasta žibalinė lempa. Šių lempų pagalba buvo galima didinti bei mažinti šviesos sklidimą, siekiant daugiau ar mažiau apšviesti reikiamą plotą. XVIII-ame amžiuje mokslininkas Edisonas domėjosi ir eksperimentavo su elektriniu aapšvietimu. Būtent jo dėka buvo išrasta elektrinė lemputė, kuri savo pradiniame pavidale tegalėjo šviesti 45 valandas. Jau po kelių mėnesių ji buvo patobulinta, ir jos švietimo trukmė išaugo iki 100 valandų. Tai būtų galima pavadinti pirmuoju profesionaliu šviesos prietaisu. Elektrinė llemputė taip pat leido didinti bei mažinti šviesos sklidimo spektrą, o taip pat atlikti tarpsnius tarp užsidegimo ir užgesimo, ko nebuvo galima atlikti su žibaline lempa. Tačiau atsiradus lemputei, žvakės ir žibalinės lempos neišnyko. Šie elementai buvo vis dar naudojami buityje ir kitose paskirtyse. Kadangi lemputė buvo vienos spalvos t. y. balta su geltonu atspalviu monotoniška šviesa vargindavo akis. Dėl to buvo sukurtas filtras t. y. kaučiuko permatomos plasmasės stiklo paketeliai, per kuriuos praėjusi paprasta šviesa

tapdavo spalvota. Tai leido sukurti jaukesnę aplinką, apšviesti norima spalva tam tikrus objektus, maišyti spalvas bei padaryti daugiaspalvį apšvietimą.

Tačiau iškilo viena problema, tiek paprastų lempučių, tiek lempučių su spalvų filtrais šviesos sklidimo ilgis nebuvo didelis. Lemputes tekdavo išdėstyti arti apšviečiamų objektų, kas labai mažino aapšviečiamą plotą. Didelę scenos dalį užimdavo konstrukcijos, ant kurių buvo tvirtinami apšvietimo prietaisai. Vėliau buvo išrasti reflektoriai t. y. metaliniai, pagaminti iš folijos įgaubti lėkštės formos pagrindai, kurių viduje švietė įsukta lemputė. Tai suteikė ryškesnę šviesą, tačiau nepadidino apšviečiamo ploto, todėl buvo kuriamos vis didesnės lempos ir vis ryškesni atspindžio filtrai. Kadangi pastarajį laiko tarpą nieko tobulesnio už stipresnio galingumo lempas nebuvo išrasta, tai ir buvo vienintelis to laiko šviesos efektas. Nors tuo laikotarpiu ši lempa buvo gana moderni, ji vvis tiek turėjo tam tikrų trūkumų. Norint pakeisti apšvietimą patalpoje, lempas reikėdavo rankiniu būdu. Tai buvo labai nepatogu, kadangi reikėjo dauk personalo Tai užimdavo dauk laiko, kildavo nesutarimų tarp dirbančių žmonių. Šios srities žinovams bei specialistams kilo įdėja sujunkti lempas taip, kad jos išsijungtu, įsijungtu bei keistu apšvietimo ryškumą automatiškai. Tam buvo naudojami įvairaus galingumo šviesos slopintuvai – varžos keitikliai. Po kiek laiko paaiškėjo, kad lempos negali išlaikyti tokio krūvio. Jos negalėdavo dažnai išsijunginėti ir įsijunginėti, nes perdegdavo. Iškilo dar viena problema – sujungtomis keliomis lempomis pavyko sumažinti personalo skaičių, tačiau vistiek kažkam tekdavo dirbti operatorium.

Šiai problemai problemai spręsti buvo sukurta apšvietimo sistema – šviesos muzika. Lempos ne tik galėdavo individualiai išsijunginėti, įsijunginėti, bet ir veikti pagal muzikos ritmą. Viena lempa veikdavo pagal žemus dažnius (bosus) kita pagal vidutinius dažnius, trečia – pagal aukštus dažnius. Ši apšvietimo sistema tapo labai populiari, ji buvo naudojama diskotekose, koncertuose ir pan. renginiuose. Bet ir ši apšvietimo sistema turėjo savo trūkūmų, nes dar nebuvo sukurtos galingesnės lempos, kurių ryškumas butų pakankamas didelėms scenoms apšviesti. Buvo bandoma sukonstruoti galingesnes lempas, tačiau nuo jų taip įkaisdavo acpindžio filtras, kad atsiradusi temperatūra išlydidavo spalvų filtrą. Spalvos ant stiklo paprasčiausčiausiai ištirpdavo, virsdavo spalvotu skysčiu ir nuvarvėdavo. Mokslininkų ddėka buvo sukurta naujo amžiaus lempa – halogenas. Šios lempos privalumai yra tie kad ji veikdavo šilumos principu, tačiau šilumą kaupdavo savyje, o ne išduodavo į aplinką. Ši lempa pakeitė visus buities prietaisus susijusius su apšvietimu. Halogenas buvo naudojamas tiek mašinų šviesos prietaisuose, tiek namuose bei diskotekose. Ši lempa ypatinga tuo kad jos išduodama šviesa sklinda tiesiai į nukreiptą plotą ar objektą ir neišsisklaido erdvėje. Daugiausiai ji buvo naudojama pramoginiuose renginiuose. Tačiau ir ji turėjo trūkūmų, nes tam kad pradėtu šviesti ji turėjo įkaisti iki tam tikro lygio. Jos nebuvo galima išjunginėti ir ijunginėti dažnai, del to ji buvo papildyta šviesą uždengiančia konstrukcija. Naudojant halogeną tamsioje aplinkoje buvo galima sukurti spindulio efektą, nes jo šviesa neišsisklaidydavo erdvėje, kaip paprastos lemputės. Tačiau ir halogenų apšvietimo plotas buvo ribotas. Po halogeno išradimo kurį laiką apšvietimo lempų tobulinimu niekas neužsiminėjo . Buvo kuriami nauji šviesos efektai. Vienas iš pirmųjų buvo neoninė lempa. Ji veikė jau ne šilumos , o skysčio principu. Ši lempa nėra labai ryški, tačiau jos išduodama specifinė šviesa gali išryškinti tam tikras spalvas (pvz.:scenos dekoracijų, žmogaus rūbų). Ši lempa dažniausiai reaguoja

į ryškias spalvas: baltą, salotinę, oranžinę, žydrą,. Ši lempa dar buvo naudojama valiutos tikrinimui. Taigi šiuolaikinių renginių, diskotekų šviesos eefektų skaičius buvo gana didelis: paprastos lemoutės, halogenai, neoninės lempos bei įvairios šviesos muzikos sistemos.Vėliau buvo pradėta tobulinti šviesos sklidimo amplitudė.Šiam dalykui buvo pritaikyta optika , t.y. padidinimo bei mažinimo stiklai. Jie buvo įvairūs:abipusiai įgaubti ir abupusiai išgaubti. Pamažu buvo atsisakoma halogeninių lempų. Paprastos lemputės šviesos sklidimas per optinius stiklus buvo tokios didelės amplitudės, kad jos pilnai pakako scenai apšviesti. Taip buvo suderintas vienas tobuliausių šviesos efektų.Paprasta lemputė, pritaikyta dažnam įsijunginėjimui ir išsijunginėjimui buvo suderinta su šviesos atspindžio filtrais, optiniais stiklais ir šviesos spalvų filtrais. Optinis stiklas galėjo ne tik didinti ir mažinti šviesos sklidimo amplitudę, bet ir galėjo išsklaidyti šviesą erdvėje (kas dažnai naudojama koncertų ir kitų renginių apšvietimui) bei suskleisti šviesos spindulį. Tai buvo pakankamai profesionalus įrenginys, tačiau išradėjams kilo mintis padaryti tobulą aparatą kuris galėtų pats savaime reguliuoti šviesos sklidimo kryptį bei stiprumą. Veidrodžio pagalba jiems pavyko sukurti patį tobuliausią apšvietimo aparatą. Veidrodis, kuris buvo pritaisytas prie motoriuko, sukdamasis atitinkamu kampu aplink savo ašį bei specialių sistemų pagalba leisdavo šviesai judėti pagal muziką, o taip pat didinti skleidžiamų šviesos efektų sukimosi greitį. Tai tobuliausias išrastas prietaisas, naudojamas ir dabartiniuose profesionaliuosiuose apšvietimuose. Veidrodžiai buvo pritaikomi skirtingai. Jie skirtingai judėdavo ir skaidydavo šviesą. Šis įrenginys dar buvo patobulintas. Į

patį įrenginį buvo įmontuotas spalvų kaitos sukinys, kuris pats keisdavo spalvas pagal atitinkamą programą, reaguodamas į tam tikrus muzikos dažnius (aukštus, vidutinius, žemus). Šis atradimas visiškai pakeitė senus šviesos įrenginius. Paprastos elektrinės lemputės ir paprastesni šviesos aparatai tapo visiškai nenaudojami. Plačiausiai buvo

naudojamos neoninės lempos, apšvietimo aparatai su padidinimo stiklais ir profesionalieji veidrodiniai apšvietimai. Ne už ilgo buvo išrastas vienas tobuliausių šviesos apšvietimų – stoboskopas (blicas). Jo pagalba buvo sukuriamas toks šviesos efektas, kuris leisdavo šviesai įsijungti ir išsijungti su tta pačia šviesos išdavimo galia, t.y. labai greitai. Vėliau jis buvo sumontuotas taip, kad galėdavo turėti bet kokį šviesos filtrą, spalvų filtrą bei reguliuoti šviesos įsijungimo ir išsijungimo greitį nuo dviejų k/s iki penkių k/s. Be šio įrenginio neapsieina nė viena dabartinė diskoteka, tačiau scenoje šis įrenginys vartojamas ne dažnai. Tobuli ir profesionalūs apšvietimo įrenginiai turėjo būti suderinti su muzika, o taip pat vienas su kitu. Dėl to buvo išrastas šviesos valdymo pultas. Jis turėjo daugelio atskirai valdomų apšvietimo prietaisų ddažnius, įjungėjus, išjungėjus, varžą didinančius bei mažinančius džoistikus ir veidrodinio apšvietimo dažnius ir džoistikus. Šio prietaiso dėka buvo galima derinti šviesos efektus, tobulai juos sujungti su muzika bei atlikti taip vadinamą šviesos muziką. Scenoje buvo plačiai naudojamos gilios koncertinės lempos ssu optiniu stiklu, nes jose lengvai montuojami šviesos spalvos filtrai ir jo pagalba galima išduoti arti bei toli sklindančią šviesą. Jis ypač patogus tuo, kad neapribodamas scenos ploto, gali kabėti aukštai scenos tvirtinančių konstrukcijų, kur dažniausiai ir kabinami scenos apšvietimo įrenginiai. Plačiausiai scenos apšvietime naudojami veidrodiniai apšvietimai, nes jų pagalba galima apšviesti scenos objektus, juos išryškinti ir sukurti įspūdingą foną. Veidrodinių apšvietimo įrenginių šviesos spinduliai gali būti įvairių formų: žvaigždžių, rutulių, kūgių ir kitų geometrinių figūrų. Gali būti ir dar kitų specifinių scenos apšvietimo sistemų, kaip neoninės lempos, stroboskopai, tačiau jie naudojami tik atskiruose apšvietimo momentuose. Visus scenos apšvietimus valdo apšvietimo pultas – apšvietimo mikšeris.

Scenos dizaineris ir jo veikla

Norint gerai apšviesti sceną, reikalingas žmogus, suprantantis apšvietimo sistemų veiklą bei mokantis eelgtis su apšvietimo pulteliu.

Prodiuseriai ir teatro vadybininkai jau prieš daug metų suprato, kad jie gali išleisti ,,milijonus’’ scenarijui, kostiumams, aktoriams, ir visa tai gali būti veltui, jeigu apšvietimas bus blogas. Dėl to teatruose dirba scenos apšvietimo dizaineriai, kurie paprastai yra atsakingi už visų apšvietimo aspektų priežiūrą ir dizainą. Šie dizaineriai bendradarbiauja su vadovu bei kitais dizaineriais (dekoracijų ir kostiumų), kad užtikrintų tinkamą apšvietimą visais atžvilgiais, – nuo pradžios iki galo. Jie yra bene patys svarbiausi asmenys teatre, nes jų vveikla apjungia viso likusio parsonalo darbus. Būtent šių žmonių individualūs sugebėjimai nulemia bet kokio veikalo rezultatą. Jie yra paskutiniai dizaineriai po visų kitų, todėl visi iš jų darbo tikisi vos ne stebūklų – jie turi apjungti sceną, aktorius, dekoracijas ir iš viso to padaryti įspūdingą reginį. Scenos dizaineriai gali specilizuotis tik savo individualioje apšvietimo srityje, t.y. teatro, šokio, operos, televizijos, ar ledo šou apšvietime. Tačiau nepriklausomai nuo savo disciplinos, kiekvienas scenos apšvietimo dizaineris privalo turėti pilną savo darbo įrankių, o taip pat fizinių ir psichologinių šviesos aspektų supratimą. Scenos dizaineriai greitai išmoksta, kad scenoje ne visi dalykai yra tokie, kokie atrodo. Vadovas, prašantis daugiau šviesos tam tikram aktoriui, galbūt visai ne tai nori pasakyti. Galbūt iš tikrųjų jis nori tą aktorių geriau matyti. Dizaineris turi pasirinkti tinkamą apšvietimo kontrastą aplink aktorių bei tinkamai jį pritaikyti, ar paprasčiausiai paprašyti aktoriaus šiek tiek pakelti galvą. Abu variantai išsprendžia problemą ,,nepridedant daugiau šviesos’’. Taigi, apšvietimo dizaineris taip pat turi būti geras klausytojas ir rūpestingas interpretuotojas. Kartais jo sugebėjimai turi pranokti jo kaip scenos dizainerio sugebėjimus. Jis turi suprasti stilių, kompoziciją,

pusiausvyrą, estetiką ir žmogaus emocijas. Be to jis turi suprasti šviesos mokslą, optiką, žmogaus vaizduotę, jo suvokimo psichologiją ir apšvietimo technologiją. Naudojant visas ššias žinias scenos dizaineris turi išmokti galvoti, jausti ir kurti savo širdimi.

Šviesos savybės

Šviesa turi savo psichologines ir fizines savybes. Žinios kaip elgtis su šviesa gali padėti paaiškinti visas vizijas ir žmogaus suvokimą. Apšvietimo dizaineris ypatingai domisi, kaip šviesos savybės veikia žmogaus akį, smegenų procesą, bei kaip jos sukelia jausmus ir emocijas.Fizinų šviesos savybių supratimas taip pat gali padėti paaiškinti optiką, didinamųjų stiklų objektyvų veiklą, spalvų teoriją, apšvietimo ir projekcijų išsidėstymą ir daug daugiau.

Scenoje šviesos kokybė priklauso nuo intensyvumo, formos, spalvos, krypties ir judėjimo.Visa tai yra scenos apšvietimo dizainerio priemonės.

1) Šviesos intensyvumas beveik visiškai priklauso nuo šviesos ,,šaltinio’’ galingumo, tačiau jis visiškai nepriklauso nuo atstumo. Pvz.: teatre, kai yra pakeičiamas apšvietimo įrengimo srovės reguliatoriaus įtvaras, tuo pačiu yra pakeičiama šviesos šaltinio galia. Apšvietimo dizaineris turi naudoti šviesos galią tam, kad ,,palaikytų’’publiką, neleistų jai užmigti bei patrauktų jos dėmesį į sceną, pateikiant kiek įmanoma geresnį matomumą ir pasirinktą dėmesio centrą.

2) Šviesa padeda pateikti scenos objektus tam tikros formos pavidalu. Žmogaus akis sugeba atpažinti objektus pavidalo, dydžio bei pozicijos išraiškose. Mūsų abiakis regėjimas padeda šiuo procesu perteikti vaizdo ryškumą. Šviesos formos pagalba galima išgauti tai, ko neįmanoma išgauti nei intensyvumu, nei spalva, judėjimu ar kryptimi. Nuo šviesos formos ir išsidėstymo priklauso tai, kkaip šviesa išreiškia objektą. Forma tampa daug

sudėtingesnė ir įdomesnė, atsižvelgiant į tai, kad meninio vaizdo prožektorius gali būti panaudotas kaip kiti scenos įrenginiai. Šios technologijos rezultatas yra tas, kad įrenginio išgaunama šviesa gali išgauti absoliučiai bet kokį pavidalą, formą, ar išsidėstymą.

3) Kiekviena šviesa turi savo spalvą. Scenos apšvietimo įrenginiai pateikia spalvotą šviesą, naudojant aukštos temperatūros plastiko filtrus. Spalvos yra nusakomos trejais terminais: atspalvio, tonų santykio ir chromo.

Spalvos atspalvis – tai tam tikra spalvų klasifikacija, kai akis gali matyti pvz. rausvą, gelsvą ir kitus atspalvius.

Tonų santykis suteikia spalvai šviesumo arba tamsumo.

Chromas perteikia spalvos skaistumą bei prisotinimą.

Šviesos išduodamos spalvos yra skirstomos į pirmines, antrines ir papildomąsias.

Pirminės šviesos spalvos yra raudona, žalia ir mėlyna. Jos gali būti sumaišytos tarpusavyje bet kokiai kitai spalvai išgauti.

Antrinės šviesos spalvos yra suformuotos, kada maišomos dvi pirminės spalvos.

Papildomosios spalvos yra bet kurių pirminių ir antrinių spalvų kkombinacijos variantas. Pvz.: rausva ir žalia, žalsvai mėlyna ir raudona, geltona ir mėlyna.

4) Šviesos kryptis yra viena iš svarbiausių scenos apšvietimo dizaino atributų. Visos šviesos turi savo kryptį. Menka žvakė spinduliuoja šviesą visomis kryptimis. Prožektorius spinduliuoja šviesą specifine kryptimi. Gamtoje šviesa ateina iš viršaus (iš dangaus). Teatre apšvietimas yra taip pat kiek galima tikroviškas, nes daugumos apšvietimų vieta būna virš scenos

ar žiūrovų. Kelios šviesos kryptys gali ,,pridėti’’ aktoriui svarbos ir plastiškumo. Šviesos kryptis taip pat gali suteikti aktoriams šešėlius. Neabejotinai apšvietimo dizaineris visada turi pasirinkti šviesos kryptį labai kruopščiai.

5) Šviesos judėjimas gali būti įvairus: nuo labai greito iki vos pastebimo. Visa tai priklauso nuo momento atmosferos, kurią norima išreikšti. Pvz. Greitas šviesos judėjimas sukels žiūrovams staigią reakciją, o lėtas šviesos perėjimas nuo saulės šviesos iki mėnesienos gali likti tik pajaustas publikos kaip rezultatas, bet iš tikrųjų nepastebėtas.

Visi šviesos intensyvumo, formos, kkrypties, spalvos bei judėjimo pasikeitimai ir kombinacijos yra begalinės.

Scenos apšvietimo objektai

Scenos apšvietimą būtų galima apibrėžti kaip šviesos naudojimą matomumo, natūralizmo, kompozicijos ir nuotaikos (ar atmosferos) jausmo sukūrimui.

1) Matomumas yra pagrindinė ir esminė scenos apšvietimo funkcija. Tai, ko mes nematome, kartais aiškiai suprantame. Matomumą įtakoja tokie faktoriai kaip kontrastas, dydis, spalva ir judėjimas.

2) Natūralizmas (ar motyvas) perteikia laiko ir vietos pojūtį. Scenos dekoracijos gali būti labai realios arba visiškai abstrakčios, apsurdiškos, ar stilizuotos. Jei dienos laikas yra svarbus, o vieta rreali, tada motyvas pateikiamas kaip saulės, mėnulio, laužo, ar lempos šviesa.

3) Kompozicija yra reikalinga norint perteikti bendrą vaizduojamų objektų svarbą. Scena gali būti apšviesta švelnia šviesa, kuri atskleistų kiekvieną objektą lygiai, nė vieno neišskiriant. Taip pat specialus apšvietimas gali išryškinti ttik aktorius, ar ką nors tarp jų. Taigi kompozicija apšvietime turi

parodyti aktorius, objektus ir scenarijų proporcingai pagal jų svarbą, sukuriant vizualinį paveikslą.

4) Nuotaika apsprendžia pagrindines psichologines publikos reakcijas. Jei visi kiti prieš tai minėti apšvietimo elementai buvo teisingai panaudoti, viso to rezultatas yra specifinė nuotaika, sukurta apšvietimo dizaino pagalba.

Apšvietimas gali priversti publiką jausti gausią emocijų įvairovę. Laimės, ramybės, liūdnumo, baimės pojūčiai priklauso nuo daugelio psichologinių ir fiziologinių faktorių.

TURINYS

Įvadas…………………………3

Pirmieji šviesos prietaisai…………………3

Šiuolaikiniai scenos apšvietimo įrenginiai…………..5

Scenos dizaineris ir jo veikla…………………8

Šviesos savybės………………………9

Scenos apšvietimo objektai…………………11

Išvados…………………………13

Literatūra…………………………14

Visais laikais žmonės mėgo pramogas . Populiariausios jų būtų scenos reginiai, kurie žmones ne tik pritraukia ir sudomina, bet ir sukelia tam tikras emocijas bei susižavėjimą. Visa tai žmones atpalaiduoja, sukelia tam tikrą pasitenkinimą. Tačiau nė vienas, reginį stebintis žžiūrovas niekada nesusimąstys, koks apšvietimo įrenginys yra naudojamas vienu ar kitu momentu, kaip yra išgaunama vienokia ar kitokia šviesos spalva ir panašiai. Visa tai yra žmonių, kurie dirba už scenos, darbas. Jų dėka mes pamatome tai, kas mums sukelia įvairias reakcijas. Be tinkamo apšvietimo joks reginys neatrodys pakankamai įdomus ir vertas dėmesio. Taigi, scenos apšvietimas yra tai, ką mato žiūrovai vienoje scenos pusėje ir tuo pačiu tai, ką savo pastangomis ir kruopščiu darbu padaro žmonės, dirbantys scenos užnugaryje.

LITERATŪRA

1. The Columbia Encyclopedia.,Scene ddesign and stage lightning.- Sixth Edition. 2001.

2. Trumbull E. W., A History of Stage Lighting. – 2000.