Profesinės slaugos etika

Turinys

1.Įvadas…………………………

2. Profesinės slaugos etika…………………………

3. Bendravimo etikos dalys palengvinantys santykius………………….

4. Jautrumas, užuojauta, šiluma ir rūpestis……………………….

5. Nežodinė asmeninių įgūdžių raiška…………………………

6. Žodiniai įgūdžiai…………………………

7. Slaugytojos etikoje nedera…………………………

8. Išvados…………………………

9. Literatūra………………………… 1

Įvadas

Tarpusavyje žmonės bendrauja laikydamiesi tam tikrų normų, principų, kurie nustato žmogaus elgesio taisykles, vadinamu dorove. Žodis kildinamas iš lotyniško žodžio mores- dora.

Dorovinius klausimus nagrinėja etika.

Kiekvienas profesijos žmogus savo profesiją yra susiejęs su deontologija ( nagrinėja profesinį elgesį ).Ypač išskirtinė darbuotojų profesinė etika. Šios profesijos žmonių veiklos objektas yra tas ppats – žmogus.

Svarbiausia slaugytojui tvirtos žinios. Joms lygiavertė profesinė etika. Būtent šioja profesijoje išryškėja pašaukimas, atsiskleidžia kultūra, atsakomybė, sąžinė, gebėjimas rūpintis kitais.

Medicinoje ryškiai skiriasi gydytojo, slaugytojo, ar gydytojo – medicininė etika.

PROFESINĖS SLAUGOS ETIKA

Slaugos ir slaugos etika turi gilias tradicijas. Tačiau skirtingais laikotarpiais slauga vadovavosi skirtingomis vertybėmis. Nuo XIX a. pagrindiniai slaugos etikos principai yra paklusnumas ir ištikimybė, kantrybė pasišventimas, teisingumas.

 Pagrindinė slaugytojos pareiga – pagalba žmonėms, kuriems reikalinga slauga.

 Slaugytoja, teikdamas pagalba, kuria aplinką, užtikrinančią pagarbą individo vertybes, ppapročiams bei dvasiniams įsitikinimams.

 Slaugytoja užtikrina asmeninės informacijos konfidencialumą ir vadovaujasi profesine kompetencija bei teise dalintis tokia informacija.

Slaugytojų profesinė etika – tai santykių sistema su gydytojais, ligoniais, jų artimaisiais, bei kitu medicinos personalu.

Kiekviename žingsnyje tenka spręsti, kokį poelgį rinktis. Tas pasirinkimas llabai ėsti susyjąs su gėrio ir blogio, tiesos ir melo, garbės ir gėdos, kilnumo ir niekšybės, žmogiškumo ir žiaurumo sąvokomis. O pasirinkimo pagrindas yra tokios dorovinės sąvokos kaip pareiga, sąžinė, dora, garbė, orumas, kilnumas, ištikimybė, valia, atsakomybė, altruizmas.

Pagrindiniai etikos elementai atsispindi šiuose nuostatuose.

Moraliai svarbūs veiksmai:

1. Kai veiksmai išreiškia žmonių požiūrį:

 Veiksmai, kurie atspindi pagarbą ir rūpestį žmonėmis, yra moraliai teisingi;

 Veiksmai, kurie atspindi nepagarbą, nerūpestingumą, yra moraliai neteisinki.

2.Veiksmų savybės, lemiančios veiksmų teisingumą ar neteisingumą:

 Sąžiningumo, teisingumo ar nešališkumo savybės yra moraliai teisingi;

 Nesąžiningumo, neteisybės ir šališkumo yra neteisingi.

3. Veiksmai kurie gali paveikti žmogų:

 Veiksmai, kurie padės žmogui yra moraliai teisingi;

 Veiksmai, kurie pakenks – moraliai neteisingi.

4. Veiksmai, atliekami remiantis motyvais:

 Vengimais tam tikros rūšies veiksmų- moraliai teisingas;

 Nesirūpinimas, vykdymas nesąžiningų veiksmų – neteisintas;

 Rūpinimas kiek ggalima gauti daugiau naudos ir kiek galima mažiau žalos – moraliai teisingos;

 Nesirūpinti, kaip veiksmai veikia žmonės, yra moraliai neteisintas motyvas.

5. Natūralūs nenatūralūs veiksmai:

 Veiksmai, kurie laikomi natūraliais yra moraliai teisingi;

 Veiksmai, kurie laikomi nenatūraliai yra moraliai neteisingi.

6. Veiksmai, atitinkantys Dievo valią arba prieš jo valią:

 Veiksmai, kurie sutampa su Dievo valia, yra moraliai teisingi;

 Veiksmai prieš Dievo valią yra moraliai neteisi.

Pagarba žmonėms

Pagarbą rodantys veiksmai yra moraliai teisingi. Žmogus turi savo nuomonę. Jis gali pagalvoti, ką daryti, apsvarstyti šių veiksmų privalumus, sspręsti ir siekti tikslų. Pagarba žmogui suteikia jam galimybę turėti apsisprendimo laisvę ar teisią būti savarankiškam, atsakyti už save. Reiškia, kad gerbiamas pats žmogus ir jo pasirinkimas. Pacientas pats pasirenka gydytoją, nusprendžia, kur gydytis. Tai jo teisė ir pasirinkimas.

Elgtis teisingai – pareigingumo požiūris

Moralumas yra atlikimas iš esmės teisingų veiksmų ir vengimas tų, kurie yra iš esmės klaidingi. Tai galima pavadinti pareigingumo, arba deontologiniu požiūriu. Šis požiūris pareigą neatlikti tam tikros rūšies veiksmų ( nemeluoti, neapgaudinėti žmonių ).

Negerbiant žmogaus, neišklausant nesirūpinant, prarandama dalykinė informacija, kuri galėtų turėti įtakos gydymo procesui, suformuojama nepagarba sau ir kolegoms.

Išvengti klaidingų veiksmų, atlikti tik teisingus veiksmus padeda pareigingumas, tvirti moraliniai principai: nemeluoti, neapgaudinėti būti teisingam, nešališkumas.

Teisingi veiksmai:

 Laikyti visus žmonės vienodai vertingais, nepaisant jų amžiaus, lyties,

rasės, lyties orientacijos, tautybės, religinių ar politinių požiūrių.

Su kiekvienu reikia elgtis vienodai teikiant medicininę pagalbą.

 Vertinti žmonės ne šališkai, remiantis žinomomis taisyklėmis arba principais.

 Elgtis su žmonėmis taip, kaip jie nusipelnė.

Pagarba asmeniui ir pareiga yra moralumo pagrindas.

Moraliai teisingi veiksmai yra tie, kurie kiekvienam suteikia palankesnes pasekmes. Požiūris vertinantis veiksmus pagal naudingumą, vadinamas utilitariniu.

,,Palankiausios pasekmės‘‘ reiškia:

 Kiek įmanoma daugiau malonumo ir mažiau skausmo bei kančios;

 Kiek įmanoma daugiau laimės ir mažiau bbėdų;

 Kiek įmanoma daugiau gerovės.

Slaugytojai turi rūpėti ligonio interesai, bėdos, sveikata. Formuojant tarpusavio santykius su ligoniais ir artimaisiais, būtinas tarpusavio supratimas. Jis atsiranda tada, kai ligonį sugebama išklausyti. Slaugytoja pasiringdama kaip elgtis su pacientu turi iš anksto numanyt apie galutinius rezultatus arba juos prognozuoti.

Slaugytojos pagrindinė pareiga – panaudojant profesines žinias, išsilavinimą, padėti sergančiam žmogui, įtikinti jį, kad jis ligą, skausmą, savo negalią įveiks. Pasirinkusi šią sunkią specialybę, turi būti jai ištikima. Tai jos pagrindinis principas, o principinga slaugytoja visada gerbę savo specialybę. Jei slaugytoja yra gerai teoriškai pasiruošus , yra kompetentinga, jei jos principai remiasi tiesos kriterijumi, ji visada bus vertinama darbe ir bus mėgstama bei gerbiama ligonių.

Bendravimo etikos dalys, palengvinančios santykius

Bendravimas slaugant neturi būti vertinamas kaip savaime suprantamas veiksmas. Geras bendravimas – sėk¬mingos slaugos pagrindas.

Bendravimas yra nuoširdžios slaugos pagrindas. Supratimas ir bendravimas reikalauja pasitikėjimo ir tikėjimo kito. Net jeigu slaugytoja lengvai bendrauja, jiems vis tiek reikia išmokti analizuoti savo santykius su žmonėmis ir pritaikyti savo bendravimo įgūdžius taip, kad tobulėtų slauga.

Slaugytojai reikia išmanyti bendravimą ir žinoti, kaip geriausiai elgtis su pacientais tuo metu, kai jie yra nusivylę, pikti, prislėgti ar jiems sunku bendrauti su kitais asmenimis.

Bendravimą sudaro daug sudėtinių dalių: dėmesingumas, išklausymas, supratimas, rūpinimasis, atsiskleidimas, šališkumas, įįsijautimas, nuoširdumas ir pagarba.

Dėmesingumas kitam asmeniui yra dėmesingumas plačiąja prasme. Tikroji dėmesio reikšmė yra pritarimas ir susidomėjimas.

Išklausymas – tai įsiklausymas į išreikštus ar numanomus kito asmens žodžius, mintis ir jausmus. Išklausymas yra ne vien paprastas pasyvus klausymas, bet aktyvus, sąmoningas sugebėjimas išgirsti tai, ko ligonis nepasako, o tik užsimena.

Rūpinimasis – tai pagarba kitam žmogui ir galimybė atskleisti save patį. Rūpinimasis kitu ugdo ir jūsų paties asmenybę.

Atsiskleidimas – tai procesas, kurio metu savo asmenybę atskleidžiame kitam. Šis procesas abipusis. Atsiskleidimas yra būtinas saviraiškai ir yra būtina bendravimo sąlyga.

Šališkumas – Būti šališkam kito atžvilgiu reiškia būti atlaidžiam, neprimetant vystymosi krypčių, padėti žmogui tobulėti. Būdamas pacientui palankus, slaugas leidžia pacientui būti palankiam pačiam sau.

Įsijautimą- galima apibūdinti kaip būseną, kai žmogus mėgina įsivaizduoti save kito vietoje taip, kaip jis pats save mato. Jautrus slaugas įsigilina į paciento jausmus bei mintis ir perteikia šį savo supratimą žodžiais arba kitais būdais

Nuoširdumas – būtina sąlyga pasitikėti santykiais. Nuoširdumas arba autentiškumas reiškia, kad žmogus sąžiningai dalijasi su kitu žmogumi savo mintimis, jausmais bei patirtimi. Nuoširdus arba kongruentus asmuo yra toks žmogus, kuris supranta kito žmogaus vidinius jausmus ir kuris tą supratimą teisingai perteikia, bendrauja be jokio dirbtinumo.

Pagarba asmeniui ir pareiga yra moralumo principai

Viena iš veiksmų, sukeliančių neteisingus sprendimus yra abejingumas. Tai negatyvi slaugytojo pozicija darbo, kito žmogaus atžvilgiu. Iš to išplaukia nesąžiningumas, melas ir kitos blogybės.

Jautrumas, užuojauta, šiluma ir rūpestis

Dvasinis ir emocinis žmogaus turtas, kuriuo verta pasidalinti su kitais.

Slaugas, klausydamasis paciento, turi parodyti, kad jis palankiai nusiteikęs ir rūpestingai klausosi to, kas sakoma. Kaip galima parodyti šilumą ir rūpestį?

Slaugas šilumą gali parodyti:

 Šypsodamasis,

 draugišku balsu kreipdamasis į pacientą,

 liesdamas pacientą,

 stovėdamas ir laisvai bendraudamas su pacientu (kojos ir rrankos neturi būti

sukryžiuotos ar kietai sunertos), tvirtai stovėdamas ant žemės,

 rodydamas susidomėjimą pacientu.

Rūpinimasis apima fizinį ir psichologinį dalyvavimą. Savo rūpestį galite pademonstruoti:

 žiūrėdami pacientui į akis,

 žiūrėdami atidžiai, bet ne “rydami” akimis,

 naudodami kūno kalbą (palinkdami į priekį),

 linktelėdami ir veido išraiška parodydami savo susidomėjimą paciento žodžiais,

 stengtis priimti nežodinę informaciją.

Rūpinimasis – demonstravimas, kad rūpinamės pacientais ir rodome nuoširdų dėmesį jų gerovei.

Turime ne tik nuoširdžiai rūpintis pacientais, bet gerbti juos kaip individus. Neteiskime paciento pagal savo kriterijus, nes kiekvienas yra atskiras individas, su savo jausmais iir morale. Priimkime jį tokį, koks jis yra, be išankstinių nuostatų.

Veiksmai, kurie gali teigiamai paveikti žmonės, tai kuo daugiau dėmesio, gerovės, pagarbos, slaugos profesanalumo. Tai yra mažiau išgyvenimo, skausmo, kančios.

Nuoširdumas – labai svarbi savybė, taip pat kaip atvirumas ir sąžiningumas.

NNuoširdus bendravimas su ligoniais, jų artimaisiais, kolegomis, gali turėti teigiamos įtakos ne tik slaugai, bet ir ligos eigai. Slaugytojai labai svarbu kalbėti tiksliai, kad pacientas galėtų prisitaikyti prie kalbos. Jokiu būdu negalimi slaugytojos veiksmai, siekiant tik sava naudiškumo.

Moralinė motyvacija atlikti tik teisingus veiksmus – rūpestis, kad pasekmės būtų kuo palankesnės. Kiekvienas sprendimas lyginamas su pasekmėmis.

Žmogaus orumas – visų veiksmų matas ir nuolatinė vertybė, santykiai su pačiu savimi ir kitais. Nežeminti nepašiepti kitų, pasitikėti savimi, savo profesinėmis žiniomis – tai kovos dėl humaniškesnės visuomenės pagrindas. Peržengus šias moralias ribas einame į neteisingus veiksmus, abejingumą, nepagarba ir kitas klaidas.

Slaugytojos profesija renkasi žmogus iš tos pačios visuomenės. Jis gyvens ir elgsis pagal mūsų visuomenės dorovines normas. Jei bendražmogiškos vertybės sstiprios, tai stipri ir asmenybė.

Darbe remsis šiomis bendražmogiškomis vertybėmis:

 Nuoširdumas –nuoširdus darbas, bendravimas, atvirumas su kolegomis.

Nuoširdumas labai svarbus prasmingam bendravimui, be to, jis sustiprina ir asmens pasitikėjimą pačiu savimi, ir kitų pasitikėjimą tuo asmeniu.

 Pagarba – arba teigiamas dėmesys reiškia suvokimą, jog būsite teigiamai

vertinami. Pagarba rodo, kad žiūrima į žmogų kaip į vertybę, ir, nepaisant jo silpnumo, suteikiama globa kitam asmeniui.

 Jautrumas – sugebėti ligonį išklausyti, suprasti, kartu išgyventi jo nesėkmes,

jo kančią. Slaugytoja, pažiūrėjusi ligoniui šį akis turi pajusti jjo nuotaiką, liūdesį, dvasinį bei fizinį skausmą.

 Pasitikėjimas – tvirtos profesinės žinios suteikia pasitikėjimą darbe,

suteikia ramumo, saugumo ir gerų jausmų ligoniui.

 Gerumas – į šią sąvoka sutelpa ir šiluma, sąžinė, pagarba, pareiga, atsidavimas žmogui.

Visus šiuos ir kitus moralės aspektus galima sutalpinti į paprastą žodį – žmogiškumas.

Profesinių lygmeniu slaugytojos etikoje labai svarbu:

Atsakomybė už ligonį, už atliktus veiksmus, už saugią ir tvarkingą darbo vietą, už paslapties išsaugojimą.

Parama. Aktyvi pagalba tam tikru atveju. Parama nesuteikia galimybės priimti sprendimus už ligonį, o tik padeda išnagrinėti visas galimybes.

Savarankiškumas – atspindi veiksmų laisvę, savivaldą. Nebūdami savarankiški negali būti ir atsakingi. Atsakomybė – slaugytojų etinė nuostata. Elgesio normos kiekviename skyriuje, kiekvienoje gydymo ar slaugos įstaigoje turi savų skirtumų. Pagrindiniai moralės arba mastymo elementai glaudžiai susiję su žmogaus veikla, o šiuo atveju ligoniu. Be visų moralės elementų, ligonio labui, jo gerai nuotaikai ir savijautai turi reikšme apranga, nuotaika, balso tonas, veido išraiška. Visa tai padeda nuteikti ligonį optimistiškai, turi įtakos slaugytojos ir ligonio artumui. Intuicija padeda jausti, kada prie ligonio priartėti ir kada palaikyti atstumą.

Nežodinė asmeninių įgūdžių raiška

Kūno kalba – tai ženklai ir simboliai, kurie atitinka sakomus žodžius. Žodžių reikšmė priklauso nuo balso tono bei ritmo. Akių žvilgsnis, veido išraiška, balso tonas, kūno laikysena ir stovėsena llabai stipriai veikia mintis ir jausmus ir nuolat perduoda nežodinę informaciją.

Artimumas ir asmeninė erdvė

Asmeninė erdvė yra aplink mūsų kūną. Didelis fizinis artumas ir glaudumas gali reikšti intymumą, dominavimą, grėsmę. Artimų santykių su šeima ir draugais metu jie įleidžiami į mūsų asmeninę erdvę. Visi kiti žmonės ben¬draudami su mumis būna maždaug vieno metro atstumu nuo mūsų.

Reikia nepamiršti ir tobulinti pagarbą kitų žmonių asmeninei erdvei.

Lytėjimas

Žmogaus lytėjimas gali būti didelė parama didelės nelaimės metu ir tinkama bendravimo forma. Palietimas gali suteikti pagalbą ir ramybę sujaudintam žmogui. Stebint ir užsirašant galima geriau suprasti lytėjimo ribas ir naudą.

Stovėsena ir laikysena

Kūno padėtis – svarbus bendravimo elementas. Mūsų laikysena bendraujant su kitu asmeniu gali rodyti prana¬šumą, dominavimą ar pasyvumą esamu metu.

Slaugei bendraujant su pacientu sėdėti paprastai yra geriau negu stovėti, nes tai rodo pacientui, kad turite jam laiko. Lengviau bendrauti sėdint veidu į pacientą. Sėdėjimas ant lovos, per daug arti, gali varžyti pacientą, o klausinėjimas per didelį atstumą pacientui gali pasirodyti grėsmingas.

Bendravimas akimis (žvilgsnis)

Akys perduoda stiprius signalus apie tai, ką mes mąstome ir jaučiame. Yra tam tikri akių judesių modeliai. Nuolatinis, atkaklus “bendravimas akimis” sukeltų įtampą. Kalbant ir klausantis akių judesiai atitinka tam tikrus modelius. Pokalbio metu klausytojai būna palinkę ar pasisukę kalbėtojo link ir stebi visą nnežodinį bendravimą.

Žodiniai įgūdžiai

Norint būti aktyviai klausytojai reikia atkreipti dėmesį į tris elementus:

 nežodinius elementus

 žodinius elementus

 tylėjimą

Nežodiniai elementai

Aktyvaus klausymosi nežodiniai elementai galėtų būti žvilgsnis, slaugo kūno padėtis, artumas, linksėjimas ir veido išraiška.

Žodiniai elementai

Žodiniai elementai (gali būti žodžiai ar prakalba) – tai mandagūs pasakymai, kurie rodo, kad esate susidomė¬jęs pasakojimu.

Tylėjimas

Per ilga tyla gali būti labai sunki. Ilgas tylėjimas pokalbio metu žmones verčia sunerimti ir atsiranda noras užpildyti erdvę savo žodžiais. Tačiau pokalbio metu tylėjimas (pauzė) leidžia kalbėtojui susikaupti. Pasistenkite nejudėti, dėmesingai laukite, kai pacientas nutyla.

Slaugytojo etikoje nedera

Abejingumas – tai reiškia deramai neatlikti savo pareigų, nesirūpinti jais.

Plepumas – ligoniui ir artimiesiems pasakyti tiek, kiek lestina jos kompetencijai. Sugebėti teigti telefonu lakonišką informaciją saugoti paslaptį apie ligą. Ligonį ir jo artimuosius slaugytoja turi nuteigti optimistiškai, neišgazdinti.

Cinizmas – dvasinių vertybių nuvertinimas, žmogaus orumo žeminimas.

Šiurkštumas – sergantis žmogus daug jautresnis, todėl atžarumas neleistinas.

Egoizmas, pavydas ir kiti nesuderinami su slaugytojos darbu.

Slaugytoja turi būti rami, pasitikinti, turi valdyti situaciją ar žmogui ateinat į pasaulį, ar mirštant. Padėti žmogui palikti šį pasaulį irgi reikia sugebėjimo išlikti ramiam, susikaupusiam.

Slaugos etikos dėmesys suteikiamas į profesionalias pažiūras, veiklą, vaidmenį ir pareigą. Skirtingais laikotarpiais slaugytoja vadovavosi skirtingomis vertybėmis. Pagrindiniai slaugos principai yra paklusnumas, kantrybė, ištikimybė, labdarystė.

Per pastaruosius 20 metų slauga

tampa sveikatos priežiūros dalimi. Vykdomi slaugos tyrinėjimai, akademinės studijos, dėmesys profilaktikai, kuri yra slaugytojų pareiga. Vis dažniau kalbama apie profesinių ir dorovinių normų vienybė. Tad dorovė – profesinis meistriškumas, gera darbo kokybė, puiki darbų organizacija ir didžiulis atsakomybės jausmas už patikėtą darbą, už žmogų, už jo sveikatą.

Išvados

Slaugytojos yra dabartinės mūsų visuomenės narės. Jos yra mūsų šeimos, mūsų mokyklos, mūsų gyvenimo būdo suformuotas žmogus. Įsigijusios slaugytojos profesiją, jos gyvens ir elgsis pagal teigiamas ar neigiamas dorovines sąvokas.

Kadangi slaugytojos etinė aatsakomybė susijusi su jų tiesioginiu darbu, nes nuo ligonių sveikata priklauso ne tik nuo gydymo, slaugos, bet ir nuo tinkamo slaugytojos etinio elgesio:

Dėmesio, ryžtingumo, atsakomybės, gerumo, jautrumo, nuoširdumo.

Literatūra:

1. Have H.A.M ir kiti.“Medicinos etika“ Vilnius. 2003m.

2. Medicinos etikos kodeksai Kaunas. 2002m

3. I. P Radikas „Medicininės etikos pagrindai“ 1990m. Lietuvos informacijos institutas

4. I. Hardis „gydytojas, medicinos sesuo, ligonis“ 1988m. „Mokslas“

5. Žurnalas „Gydymo menas“ 1999m. ir jo priedas „Slauga ir sveikata“