Etiketo kultūra

Žmonių bendravimas reikalauja laikytis tam tikrų elgesio normų. Kitaip tariant, individo bendravimas visuomenėje turi tam tikrą norminį pobūdį, tai yra privaloma laikytis normų sistemos, etiketo.

Etiketas (pranc. etiąuette — nustatyta formali ceremonijų tvarka) — tai kurios nors visuomenės ar jos dalies (socialinės grupės) tinkamo elgesio ir laikysenos normos, žmonių priimtos tarpusavio bendravimo mandagumo taisyklės ir formos. Etiketas neretai įvardijamas kaip žmonijos istorijoje susiklostęs kultūros elementas, tam tikras formalus ritualizuotas elgesys, kartais reguliuojamas griežtai nustatytos tvarkos (ypač tai būdinga diplomatiniam, rūmų, aaukštuomenės, tam tikros profesinės veiklos konkrečių funkcijų, taip pat įvairaus lygio priėmimų, susitikimų metu). Etiketas padeda išskirti žmones, su kuriais bendraujame, parodyti jų reikšmingumą, pademonstruoti savo požiūrį į juos pagalbą ir mandagumą. Taigi etiketo paskirtis dvejopa: funkcinė ir dorovinė.

Funkcinė paskirtis. Etiketas tvarko, disciplinuoja, optimizuoja dalykinį bendravimą, sukurdamas jam palankų psichologinį klimatą, supaprastindamas žmonių santykių reguliavimą. Jis taip pat diferencijuoja visuomenę, kiekvieną jos atstovą versdamas elgtis pagal atitinkamą socialinį, profesinį, komunikatyvinį statusą, tam tikrą vaidmenį. Etiketas pritaikytas tipiškoms situacijoms, todėl jis ssutaupo žmonių laiką ir bendraujant eikvojamą dvasinę energiją; drauge suteikia jų poelgiams patrauklumo. O šis ypač lemia individo socialinės veiklos sėkmę. Etiketas – žmonių bendravimo sąlyga, kuri kuria terpę turtingesniems ryšiams, efektyvesniam susikalbėjimui bei našesnei veiklai. Mandagumas, taktiškumas, dėmesys kolegai, iinteresantui, klientui ir t.t. sukuria reputaciją firmai ir atsieitam verslininkui. O geras vardas, puikus verslininko, meistro, profesionalo įvaizdis yra pelningas. Etiketas padeda subtiliau ir geriau išreikšti asmenybės elgesio esmę, leidžia psichologiškai lengviau prisitaikyti prie situacijos ir daryti poveikį kitiems; jis taip pat padeda išvengti konfliktų arba neskausmingai juos išspręsti. Dalykinei profesinei veiklai, verslo partnerystei šios etiketo funkcijos yra neįkainojamos.

Dorovinė paskirtis. Etiketas išreiškia ir tam tikrus moralinius principus, mandagumo, padorumo, pagarbos, geranoriškumo, humaniškumo reikalavimus. Profesinėje veikloje etiketo nepaisymas pastebimas daug greičiau negu dorovės subtilybės. Todėl čia ypač reikalaujama mandagumo, išorinio disciplinuotumo. Dalykinėje etikoje būtina jausmų disciplina, emocinis neutralumas arba pozityvumas ir griežtai draudžiamas negatyvumas. Ne tik išoriškai negražu, bet ir moraliai nepadoru primesti savo negatyvias jausmines būsenas klientams, interesantams, kolegoms.

Taigi etiketas yyra vidinės moralinės elgesio normos, įgijusios tam tikrą išorinio elgesio formą. Joms skleistis sąlygas sudaro moralinės vertybės. Etiketo normose suformuluota viena iš svarbių etinių vertybių — besąlygiškos pagarbos, palankumo kitam individui imperatyvas bei jo išraiška. Dar I. Kantas pastebėjo, kad gražus elgesys stimuliuoja dorovinius jausmus bei mintis. Per įšorybę provokuojamos ir vidinės moralinės nuostatos. Anglų filosofas Frencis Beiconas (1561-1626) teigė, kad etiketas — tai turtas, kuriuo reikia mokytis naudotis: jis padeda pasiekti tikslą, sukurti gerą įvaizdį ir patraukti savo pusėn.

Etiketo ttaisyklės palengvina bet kokios organizacijos veiklą, nepriklausomai nuo jos dydžio ir veiklos pobūdžio, ar tai namų ūkis, ar maža įstaigėlė, ar tarptautinė bendrovė. Kaip kelio ženklai ir eismo taisyklės, taip įstaigoje puoselėjamos elgesio normos saugo firmos reputaciją, o jos tarnautojus nuo konfliktų ir įžeidinėjimų.

Etiketas yra situatyvinio pobūdžio reiškinys, t.y. tam tikro žodžio, gesto ar veiksmo parinkimą nulemianti konkreti situacija, į kurią patenka žmogus.

Dauguma žmonių etiketą įsivaizduoja tik kaip tam tikros elgsenos techniką. Svarbus vaidmuo tenka tam, kas slypi už elgsenos, judesių ar gestų. Kaip teigia I. Vasilevskienė (1992, p. 10), daugelis tyrinėtojų pastebi, kad etiketas remiasi dorove, tikslingumu, estetika ir tradicija. Tai daugialypis fenomenas, kuris yra tiesiogiai susijęs su visuomenės moralinėmis normomis ir vertybėmis. Atsižvelgiant į tai, išskiriami keturi pagrindiniai šiuolaikinio etiketo principai:

1. Humaniškumo ir žmogiškumo. Etiketo taisyklės reikalauja, kad vadovas būtų mandagus, taktiškas, korektiškas, elgtųsi pagarbiai, oriai ir kukliai.

2. Veiksmų tikslingumo. Etiketas suteikia vadovui galimybę elgtis išmintingai, paprastai ir patogiai jo paties ir darbuotojų atžvilgiu.

3. Elgesio grožio arba estetinio patrauklumo.

4. Tradicijų ir papročių paisymo.

Analizuodama etiketo paskirtį, L.Vasilevskienė pažymi, kad „šiuolaikinio amžiaus dinamika, darbo individualizavimas ir specializavimas, informacijos perdavimo laiko ekonomija šiandien ypač reikalauja racionalių, trumpalaikių ir modernių ritualizuotų žmonių bendravimo formų. Etiketo paskirtis – mažinti nepagrįstą socialinę-psichologinę įįtampą, baimę, agresiją, padėti užmegzti kontaktus, kurti psichologinį komfortą“ (Vasilevskienė, 1992, p. 7).

Laikydamasis tam tikrų etiketo taisyklių, asmuo identifikuoja save. Veiksmai, laikantis nusistovėjusių normų ir stereotipų, leidžia asmeniui atsisakyti elgesio schemos konstravimo kiekvieną kartą, kai jis atsiduria panašioje situacijoje. Be to, asmuo turi visišką laisvę pasirinkti elgesio stereotipus, laikydamasis normų ribų. Mokslininkai išskiria 4 etiketo posistemius:

1. Kalbos, arba verbalinis, etiketas, kuris reglamentuoja žodines pasisveikinimo, susipažinimo, prisistatymo, padėkos reiškimo, atsiprašymo ir pan. formules. Prie kalbos etiketo priskiriamos kalbėjimo manieros ir bendravimo menas.

2. Mimika ir gestai – neutralūs, iškilmingi, familiarūs sutikimo, neigimo, nustebimo, sveikinimo ir kiti gestai. Kaip žmogus traktuoja pašnekovą ir pokalbio temą galima spręsti iš mi¬mikos, šypsenos, žvilgsnio krypties.

3. Erdvės kūrimo etiketas. Svarbų vaidmenį etikete vaidina tam tikro atstumo tarp pašnekovų nustatymas, fizinio kontakto buvimas arba nebuvimas. Būtina žinoti, kokios padėtys yra leistinos tam tikroje situacijoje.

4. Atributų (daiktų) naudojimo etiketas. Tai visų pirma drabužiai, galvos apdangalai, taip pat dovanos, gėlės ir vizitinės kortelės.

Visi šie posistemiai vienaip ar kitaip pasireiškia įvairaus profilio etikete. Kiekvienai gyvenimo sričiai būdingi saviti bruožai.

Suprantama, kodėl įmonės ir įstaigos ragina darbuotojus (ypač pradedančius ir būsimus vadovus) dalyvauti verslininkams organizuojamuose seminaruose, kur jie supažindinami su elgesio taisyklėmis, ir dažnai pačios apmoka seminarų išlaidas.

Be to, etiketas rodo vidinę vvadovo kultūrą, nes etiškai besielgian¬tis vadovas visada atsižvelgs į etiketo taisykles. Taigi įvertinus neginčijamą tarnybinio vadovo etiketo svarbą visos organizacijos veik¬lai, reikėtų tiksliai apibrėžti, kokių taisyklių turi laikytis vadovas, konstruojantis savo elgesį pagal etiketo reikalavimus.

Kadangi tarnybinio etiketo reikalavimai skirti įmonės ar įstaigos darbuotojams, kurie vienaip ar kitaip atsakingi už rimtį darbovietėje bei gerus tarpusavio santykius, svarbu, kad šių taisyklių paisytų ir organizacijos vadovas.

Pirmiausiai tai pristatymo, pasisveikinimo, kreipimosi taisyklės.

Dalykiškai bendraujant nebūtinai turi būti trečias asmuo, kuris galėtų supažindinti, galima prisistatyti, susipažinti ir pačiam. Tačiau, kai yra trečias asmuo, galintis tai padaryti, visada supažindina jis. R. Ruzgienė, Ž. Sederavičiūtė (1997, p. 62) pateikia tokias pristaty¬mo taisykles:

• moteriai pristatomas vyras;

• vyresnio amžiaus žmonėms pristatomi jaunesni;

• aukštesnio rango ar pareigų asmenims – rangu, pareigomis žemesni;

• pristatant vyrai turi atsistoti, moterims tai neprivalu, nebent tuo jos norėtų parodyti pagarbą vyresnei už save moteriai ar vyrui;

• pristatant pasakoma pavardė, išvardijami akademiniai vardai ar titulai. Pristatomam žmogui, jei neįteikiama vizitinė kortelė, privalu įsiminti pavardę ir titulus. Nenugirdus jų, pra¬šoma pakartoti.

Tam tikros taisyklės galioja ir sveikinimuisi (ten pat, p. 63):

• vyras visada pirmas sveikina moterį, jaunesnis amžiumi -vyresnį, žemesnes pareigas užimantis – vyresnį pareigūną;

• pasisveikinant ir atsisveikinant ištiesiama ir paspaudžiamą ranka tik pažįstamam asmeniui. Taip daugiausiai sveikinasi vyrai;

•

kai vyras sveikinasi su moterimi, ji ranką ištiesia pirmoji;

• moterys spausdamos ranką sveikinasi rečiau. Jos kartais sveikinasi arba atsisveikina pasibučiuodamos;

• vyras bučiuoja ranką moteriai ypač iškilmingais atvejais. Ranka bučiuojama ištekėjusioms ir vyresnio amžiaus mote¬rims.

G. Teusen (1997, p. 92) teigimu, dar ir šiandien iki galo nėra su¬tarta, kokiu kreipiniu vadovas turėtų kreiptis į darbuotojus. Mandagi kreipimosi forma sukuria tarp darbuotojų ir viršininko tam tikrą at¬stumą, kas ypač palengvina derybas nemalonioje situacijoje. Kreipi¬nys „tu“, kita vertus, „išelektrina“ darbo atmosferą, suartina.

R. Wrede-Grishkat ((1996, p. 21) naujausi tyrimai rodo, kad nuo 40 iki 80 procentų visos vadovų veiklos sudaro bendravimas. Nustatyta, kad bendravimo sėkmę lemia vadovo elgesys, tiksliau, vadova¬vimo stilius. Svarbiausia bendravimo priemonė yra pokalbis, kurio kartais neįmanoma pakeisti jokiomis kitomis bendravimo priemo¬nėmis, ypač kai sprendžiami subtilūs asmeniniai klausimai, kai vyksta derybos ar aptariamos sudėtingos verslo problemos. Taigi darbe vadovui ypač svarbios pokalbio etiketo taisyklės ir įgūdžiai.

Teigiama, kad kalbos maniera yra svarbi visais atžvilgiais. Pa¬valdiniai greitai perima vadovo bendravimo stilių. Turtingas žodynas ir rrūpestingai parinkti žodžiai padeda geriau susikalbėti. Kalbant labai svarbu aiškiai tarti žodžius, mokėti tiksliai formuluoti mintis ir jas reikšti suprantamais sakiniais. Nagrinėjant pokalbio strategijos elementus, R. Ruzgienė, Z. Sederavičiūtė (1997, p. 64) siūlo:

• pasisveikinti, susipažinti su nepažįstamais, jei iki tol ttai ne¬buvo padaryta;

• sudaryti vienodas pokalbio sąlygas, t.y. jei interesantas užėjo ilgesniam laikui, pasiūlyti jam nusirengti rūbinėje ar prieškambaryje, po to paprašyti atsisėsti;

• užtrukus pokalbiui ilgiau kaip 10 min., pasiūlyti ko nors atsigerti (sulčių, kavos, arbatos);

Neverbalinio bendravimo etiketo

Gestai ir mimika yra svarbiausios asmenybės raiškos priemonės. Akivaizdus privalumas yra tas, kad kūno kalba yra sąžininga. Ji atspindi mūsų jausmus, baimes, išankstinius nusistatymus ir pasitikėjimą. Kas pažįsta pašnekovo gestų ir mimikos kalbą, visada turi pranašumą. Sugebėjimas pažinti ir interpretuoti elgesį padeda geriau įvertinti kitus žmones. Kitaip tariant, jis padeda teigiamai koreguoti savo kūno kalbą. Siekiant išmokti koreguoti savo judesius, siūloma laikytis šių taisyklių (Teusen, 1997, p. 27):

• iš principo atsisakykite visko, kas dirbtina ir perdėta. Tenkinkitės gestais, kurie atitinka jūsų asmenybę iir todėl jums dera. Viskas, kąjūs nusižiūrėjote iš kito, gali atrodyti groteskiškai;

• atsisakykite nekontroliuojamų sumišimo gestų. Žaidimas su plaukais, apyrankės arba auskarų čiupinėjimas rodo nervin¬gumą, netikrumą ir vidinę įtampą;

• vaikščiokite tiesiai ir greitai, tvirtais žingsniais, lengvai mosuodami rankomis. Tai sudaro turinčio tikslą, aktyvaus.

• kaklaraiščiai – būtina kostiumo dalis – derinami prie kostiu¬mo ir marškinių. Veiklos žmogui nepatartina ryšėti labai ryškius ir stambiais raštais margintus kaklaraiščius;

• batai – sudėtinė aprangos dalis. Jie neturi būti šviesesni už kostiumą. Prie visų kostiumų ttinka juodi batai, šviesiais apsi-aunama tik vasarą, kai dėvimas šviesus kostiumas;

• puskojines taip pat būtina derinti prie kostiumo. Jos neturi būti šviesesnės už kelnes. Baltos kojinės tinka prie sportinės aprangos. Vyrų puskojinės turi būti pakankamai ilgos, kad sėdint nesimatytų nuogos blauzdos;

• visad švari nosinė – būtina vyro garderobo detalė. Ji laikoma vidinėje švarko kišenėje;

• papuošalai – laikrodis, kaklaraiščio segtukas, sąsagos, žiedai (ne daugiau kaip du);

• kvepalai: dieną naudojamas neaštraus kvapo tualetinis van¬duo, dezodorantas, vakare – kvepalai. Kvepalų nepatartina maišyti;

• galvos apdangalai – skrybėlė, kepurė, beretė. Skrybėlė užsi-dedama tik prie palto;

• pirštinės, šalikas turi būti suderinti su kitomis kostiumo da¬limis arba portfeliu;

• rašymo priemonės, akiniai laikomi tam skirtoje švarko kiše¬nėje.

Moters, kaip oficialios atstovės, apranga savo griežtumu ne¬daug skiriasi nuo vyro. Ji neturi pabrėžti žavaus moteriškumo. Vi¬suomenėje moteris yra kolegė, bendradarbė, todėl jos apranga netu¬rėtų šokiruoti kitų darbuotojų.

• Moters garderobe akcentuotini kostiumai. Jų reikia ne ma¬žiau kaip šešių. Tai gali būti kostiumėliai, švarkai su kelnė¬mis ir kitos šių rūbų kombinacijos.

gazuoto žmogaus įspūdį. Velkantis kojas laikomas pasyviu žmogumi;

• bendraudami laikykitės atstumo. 60 cm atstumas – intymi pašnekovo sritis;

• sąmoningą domėjimąsi pašnekovu ir dėmesingą klausymąsi galite sustiprinti gestais. Šie dalykai suteiks jums papildomų taškų: atsisukite veidu į pašnekovą, nesukryžiuokite rankų, nelaikykite rankų kišenėse;

• tapkite ppašnekovo veidrodžiu, kopijuokite jo judesius (žino¬ma tiek, kad netaptumėte juokingas). Jei jūsų pašnekovas siekia kavos puodelio, darykite ir jūs tą patį. Nesąmoninga reakcija pašnibžda: esame vienodo lygio, suprantame vienas kitą.

Taip pat reikėtų kontroliuoti ir laikyseną. Pasak R. Ruzgienės ir Z. Sederavičiūtės (1997, p. 69), korektiška laikysena būtina tiek vy¬rams, tiek moterims. Netaisyklinga (liguista) kūno laikysena stovint ar sėdint (palinkus į priekį) greitai nuvargina stuburą laikančius raumenis, kojas, todėl intensyvų darbą dirbančiam žmogui bus sun¬ku žvaliam išlikti visą darbo dieną. Tiesi nugara, pakelta galva, ne¬suspausta krūtinės ląsta, graži eisena (nekrypuojani ir nespyruok¬liuojanti) – visa tai geros nuotaikos ir sveikatos rodiklis.

Vadovą darbo aplinkoje greičiausiai pastebime iš jo drabužių ir aksesuarų. Kaip teigia G. Teusen, „rūbai kuria žmogų, o apranga daro karjerą“ (1997, p. 16). Todėl oficialaus atstovo (įmonės vadovo ir pan.) apranga turi atitikti užimamą padėtį, išlaikyti įmonės ar įstaigos stilių. Įmonės (įstaigos) vadovas gali (ir netgi privalo) pa¬reikšti savo pageidavimus dėl darbuotojų aprangos. Drabužiai turi būti pakankami kuklūs, visada švarūs ir tvarkingi.

Kultūringas žmogaus elgesys yra rodiklis žmogaus dvasinės kultūros. Vienok, ką reiškia “ kultūringas elgesys“? Vienas japonų verslininkas, skubiai ieškodamas sau patikimo-savaime aišku ir kultūringo,- bendradarbio, atliko tokį testą: susitaręs susitikti su numatytu kandidatu į bendradarbius savo firmoje, jis, apsivilkęs rūbinės ppatarnautojo uniformą, pasitiko svečią prie durų ir pasiūlė savo, kaip patarnautojo, paslaugas parodyti kelią iki firmos vadovo kabineto. Svečias, kuris įžengęs į šio žmogaus prižiūrimas patalpas, su juo nepasisveikino, ne tai kad sutiko su šiuo pasiūlymu,- jis išdidžiai, su aplombu vos linktelėjo galva , tarsi leisdamas tai padaryti. Pakelyje, net nežvilgterėjęs į tariamą durininką, jis nudavė negirdįs jo kažkokio banalaus klausimo ir, laikydamasis atstumo,- lyg eitų su raupsuotuoju,- žengė jam kuo mandagiausiai rodoma kryptimi. Pakelyje jis nei karto nepadėkojo jam maloniai atidarinėjusiam duris patarnautojui, o kai ant vienų durų pamatė viršininko kabineto užrašą, grubiai prasibrovė į priekį, lyg šio tarnautojo čia jau ir nebūtų. Bet ,vadinamasis durininkas , taip pat įžengė pro šias duris ir atsisėdo už firmos vadovo stalo, dar kartą maloniai palabindamas atvykusį. Šį kartą atvykėlis nusišypsojo saldžiausia ir gražiausia šypsena, neslėpdamas tuo pačiu savo nustebimo. Vienok, sandėris buvo trumpas: kolegos vieta su apgailestavimu jam buvo atsakyta.

Man regis, komentarai čia nereikalingi: žmogaus elgesys su kitu žmogum, nesvarbu, kokio rango jis bebūtų, neabejotinai pademonstravo jo vidinę arba dvasinę kultūrą,- šiuo atveju jos nebuvimą. Be kultūrinės brandos, joks bendradarbis nėra patikimu partneriu.

Yra daug įvairių būdų atskleisti tikrąjąžmogaus esmę, jo kultūros lygį. Dažniausiai yra vartojami bendri arba sociometriniai testai. Pastarieji

atliekami būsimos tarpkoleginės darnos požiūriu. Bet man norėtųsi paminėti dar vieną, itin nestandartinį atvejį. Prieš pasirašydamas kontraktą su numatomu pasamdyti darban makleriu, vienos firmos vadovas lyg tarp kitko įsipiršo į būsimo darbuotojo šeimyninę šventę. Pobūvyje,- jo garbei šeimyninė šventė virto iškilmingu baliumi,- būsimas šefas pastebėjo, kad taikus kolli veislės namų šuo visą laiką vengia priartėti prie šeimininko, o tam rodant simpatiją, tiesiog susigūžia. Lyg tarp kitko, žmonos buvo paklausta, kuo šeimininkui yra nusikaltęs šuo? Deja, atsakymas bylojo ne apie šuns nnusikaltimą, o apie tai, kad šeimininkas iš viso šunų nemėgsta ir šuo , matyt, tai jaučia. Kaip nebūtų keista, bet, firmos vadovas, pats neturintis jokio šuns, po šio pobūvio kandidato atsisakė sugalvojęs kažkokią staiga atsiradusią kliūtį. O priežastis aiški: atsidavęs žmogui šuo, doro žmogaus negali būti nemylimas. Šuo yra subtilesnė būtybė už daugelį sumaterialėjusių racionalistų. Eilė žmonių tik žaidžia savo kultūrinę esatį jeigu nesugeba vertinti ir mylėti šuns. Ir ne tik šuns. Bet tai jau būtų kita tema.

Kada mes kalbame aapie dvasinę žmogaus kultūrą, mes liečiame patį subtiliausią ir aukščiausią žmogaus išsivystymo laipsnį. Kultūros supratimas ilgą laiką buvo eklektiškas: vieni kultūra vadino žmogaus informatyvumą, kiti taktą, treti materialinių vertybių kaupimo meną ir kt. Dėka profesoriaus St. Šalkauskio, kuris buvo gerai žžinomas prieškarinėje Lietuvoje ,- iki 1940m. Vilniaus universiteto rektorius,- Europoje pirmą kartą pasirodė konceptualus kultūros teorijos išdėstymas. St. Šalkauskio darbai kultūros teorijos srityje buvo iš viso pirmas konceptualus tekstas apie kultūrą. Jie labai greitai įgijo atgarsį ir Vakarų Europos filosofų tarpe, o prieš keletą metų Vatikanas pakartotinai išleido visą šio filosofo darbų rinkinį,- aštuonetą fundamentalių šios teorijos tomų- tai mes drąsiai galime remtis čia išdėstyta kultūros esmės samprata.

Pagal Šalkauskį, kultūrą reikia suprasti skirtingais lygmenimis. Visa tai, ką yra sukūrusios žmogaus rankos, siekdamos konstruktyvaus įsikūrimo ir žinojimo,- visa tai yra kultūra. Bet tai žemesnysis kultūros lygmuo. Aukštesnioji kultūra – tai žmogaus dvasinis pasaulis. Jam atsirasti, aišku, reikalingas ir pažinimas, bet pats žinojimas, informatyvumas žmogaus kultūros neapsprendžia. Ir labai daug žinantis žmogus, ggali būti iš esmės, t.y. dvasiniu aspektu, nekultūringas. Tokiu žmogumi negalima pasitikėti, nes kiekvienu kraštutiniu ribiniu gyvenimo momentu jis kitą žmogų išduos, pasirūpindamas tik savo asmeniniu saugumu.

Dvasinės kultūros, kaip aukščiausio žmogiškumo rodiklio šaknys glūdi jo tikėjime į subtiles sakralines jėgas, jo filosofijoje, susijusioje su šiuo tikėjimu ir jo meilėje kitam žmogui. Be meilės ir atjautos, be tikros pagarbos žmogui jausmo, hominidas lieka artimesnis gyvūnui, o ne homo sapiens atstovui.

Mūsų tradicinė – kasdieninė kultūros samprata nesiremia Šalkauskio idėjomis. Kasdieniniame gyvenime kultūra ttapatinama su informatyvumu ir išoriniu mandagumo demonstravimu, su mokėjimu prisitaikyti prie aplinkybių, paminant savo esmines nuostatas, jeigu jos būtų, bet dažniausiai jų net nesiekiama. Tai mūsų amžiaus liga, kuria labai puikiai naudojasi jėgos pozicija. Mat, savo principų pažeidimas, o kartais ir visiškas jų atsisakymas, veikiant nerimui, baimei, tapo norma. Toji norma pateisinama teiginiu: “ tokia situacija, “ tokios sąlygos“. Iš tiesų tai tokia situacija susiformavo per pastaruosius 2 tūkstantmečius. Tai laikotarpis, kuriame žuvo ne tik tikrosios Aukso amžiaus vertybės arba dvasinės sąmonės viešpatija , žuvo netgi Širdies eros principai. Širdies era sublimavo atjautą ir paramą kitam žmogui .Tad kokią erą šiandieną mes atstovaujam savo kasdieniniu pragmatiniu racionalistiniu gyvenimu? Garbus indų filosofas Šri Aurobindo Ghoš,- o jis savo studijas baigė žymiausiose Europos universitetuose,- sako, kad mes gyvename Kali Jugos amžių. Tai reiškia išmatų amžių. Savo knygoje „Joga filosofijos sintezė“, Aurobindo vaizdžiai parodo priežastis, atvedusiais prie šitokio nuosmūkio. Ir pirmoji bei pagrindinė iš jų yra pastarųjų tūkstantmečių orientacija į masinį individą, į pilietį, bet ne savo principus kūriantį ir ginantį asmenybinį žmogų. Asmenybė negali būti formuojama kolektyvinės sąmonės lygmenyje. Tokios sąmonės dominavimas žlugdo asmenybės kūrybines galias, ugdo joje nepasitikėjimo ir nestabilumo bei baimės jausmą. Gimsta maždaug tokie principai,- „kad tik ko nepadarytčiau kkitaip“, „o ką kiti pasakys“, ir t.t. Tuo tarpu Autobindo moko, kad masinis standartinis mokymas ir ugdymas užgožia vidinį asmenybinį balsą, asmenybinę kūrybinę nuostatą ir veržlumą „Natūralus elgesio principas“ (dėsnis) atmeta bet kokį konfliktinį sprendimą, gimdo jėgų pusiausvyrą, veržlumą ir norus – “ Tai „absoliučių idealių savybių susiformavimo išdava“, kuri verčia žmogų pastoviai veikti „savo vidinės dvasinės šviesos“ įtakoje.( kn. „Sintez jogi“, I dalis, Sankt- Peterburg,1992., P. 175).

Kodėl Japonijoje yra daugiausiai išradimų? Kodėl Japonija, gyvenanti ne itin palankioje Žemės rutulio dalyje,- jos žemė pastoviai grimsta, uraganai ir potvyniai atneša daug daugiau nelaimių nei kitoms šalims, ją lydi Chirosimos ir Nagasaki tragedijos pasekmės ir kt.,- vis tik yra viena iš stipriausių pasaulio valstybių? Į šiuos klausimus atsakytume pirmiausiai kitu klausimu: „Ar yra dar nors viena šalis, kuri nuo pat mažų dienų ieškotų ir globotų gabius vaikus?“, „Ar egzistuoja nors vienoje šalyje specialios mokymo ir auklėjimo programos ititn gabiems vaikams?“. Nėra. O Japonijoje kasmet į visas pakampes, kur tik yra būsimų pirmaklasių, išsiuntinėjami specialūs testai susipažinti su tų vaikų kūrybiniu potencialu. Gabieji, kūrybingieji yra mokomi ne bendrose mokyklose,- juos moko atskirai po 2 ar po 4 du kartus savitėje specialia programa ir moko patys gabiausi bei kūrybingiausi mokytojai.

Visame Vakarų pasaulyje ypatingai gabių vvaikų saviaukla pradžioje bendrose klasėse su bendra programa užmušama, o po to dažniausiai žmogus tampa kompleksuotu ir sunkiai skinasi sau teisę į susiformavimą savyje aukščiausių tiesų ir principų, kūrybinės drąsos ir vietos standartinės kultūros ribose.

Žymus prancūzų etikos teoretikas E. Levinas sako: “ Aš galiu pakeisti visus, bet niekas negali pakeisti manęs“. Mes sunkiai pripažinsime žmogaus teisę į dvasinį individualų susiformavimą, į individo elitarines kūrybines galias tol, kol nesuvoksime, kad žemesnioji informacinė ir kultūrinė darbinė sfera tėra tik būtinas, bet elementarus tikrosios kultūros gabalėlis. Tik tada, kada atsisakysime liaupsinę informatyvumą, kurio būtinumu niekas neabejoja, tik tada imsime auklėtis kultūriškai- dvasiškai. Tik tada, kada sugebėsime kiekviename žmoguje matyti dalį