Ar sunku būti jaunam?

Jaunimo problemos rašytojus jaudino jau seniai. Antikos herojus

Ikaras nepaklausė tėvo perspėjimų ir žuvo. Tėvų ir vaikų tarpusavio

santykius gvildeno ne tik O.Balzakas romane ,,Tėvas Gorijo“. Tai amžina

problema. Lietuvių rašytojus domino jauno žmogaus vieta visuomenėje.

Jaunimo tema rašė V.Bubnys (,,Žalios sūpuoklės“, ,,Baltas vėjas“ ir kt.),

A.Zurba (,,Integralas“, ,,Šimtadienis“), J.Grušas (,,Meilė, džiazas ir

velnias“), J.Glinskis (,,Kingas“) ir daugelis kitų.

Plečiantis literatūros tematiniams horizontams, gilėjant tiesos

kriterijui, kaip moralinio vertinimo prielaidai, smarkiai išaugo

literatūros socialinis aktyvumas. Rašytojai palaipsniui kratėsi iš pokario

metų paveldėtos baimės svarstyti aaktualius gyvenimo klausimus, kalbėti apie

tikrovėje esančius trūkumus. Drąsiausias šia prasme turbūt yra R.Gavelis.

Jo novelių knygų ,,Įsibrovėliai“, ,,Nubaustieji“ herojai – jauni šių dienų

žmonės – stojasi prieš istorijos ir sąžinės teismą. ,,Visą Lietuvą pražudys

tylėjimas“,- sako eiliniam viršininkui kasmet besikartojančiame sapne

žynys. Stalinizmo dvasia ,,užkoduota“ košmariškuose sapnuose, labirintuose.

Žmogus, pažeidęs žmogiškumo taisykles, priverstas žūti kaip asmenybė: jį

atstumia net pati gamta (žudiko kambaryje nuvysta gėlės), jis darosi

svetimas sau pačiam. Sunku, kai esi verčiamas viena mąstyti, kita kalbėti,

o trečia daryti.

R.Gavelio romanas ,,Vilniaus pokeris“ šokiruoja natūralistinėmis

scenomis: po kkelis kartus aprašomi vyro ir moters lytiniai organai, lytinis

aktas. Esame Visatos Subinėje, kur niekas mūsų nemato nuo 1940 m. vasaros

(sovietų okupacijos pradžios). Tačiau tai autorius daro sąmoningai: po

penkiasdešimties metų sovietinės hipnozės pabudinti ir priversti mąstyti

savo galva įmanoma tik ,,šoko terapija“. Tardytojas enkavedistas romane

,,Vilniaus pokeris“ yra tikrasis socialistinės sistemos simbolis.

R.Gavelis, šiame romane norėdamas parodyti visą šios sistemos žalą jauno

žmogaus asmenybei, ypač jo laisvei, nevengia cinizmo, ,,naudoja

ekshibicionistinę stilistiką, kuri skamba kaip antausis ,,geros visuomenės“

normoms ir lietuvių literatūros drovumui“ (V.Kubilius). Toks jauno herojaus

laisvės problemos sprendimas pateisinamas, nes daugelis natūralistinių

aprašymų ir lytinio akto bei organų ,,detalių“ vardijimas tarnauja šoko

efektui. Tokioje beyrančioje sistemoje, kuri ,,ardo“ ir patį žmogų, jo

paties jausmai virsta haliucinacijomis ir košmaru. Ar gali jaustis laisvas,

kai tikrinamos tavo skaitomos knygos, kai tave stebi ne tik gatvėje ar

kavinėje, bet ir į namus atsiunčia meilužę, kad iškvostų viską apie tavo

slapčiausias mintis? Todėl jaunas kūrinio herojus homo lituanicus viskuo

nusivylęs, jam dievai mirę (vietoj altoriaus pastatytas dvokiantis lovys),

jis neturi jokios vilties ir prasmės gyventi. Vadinasi, sunku R.Gavelio

kūrinių jjaunam žmogui.

Septintajame dešimtmetyje Lietuvą ,,pašiurpino“ hipių judėjimas.

Jurga Ivanauskaitė – vienintelė lietuvių rašytoja, kurią šis judėjimas

palietė. Prozininkė debiutavo novelių rinkiniu ,,Pakalnučių metai“, kuris

tapo bestseleriu. Šioje knygoje išreikštas ,,atominės eros“ vaikų

netikėjimas jokiais idealais ir visiška neviltis. Dabartinius laikus

vadindama ,,kompiuterizuota civilizacija“, rašytoja gina žmogaus teisę

turėti jausmus ir juos reikšti. Jos novelių rinkinio ,,Kaip užsiauginti

baimę“ ir romano ,,Mėnulio vaikai“ herojai vaikšto ,,skiauterėti“, žavisi

roko muzika ir didžiuojasi esą ,,šizikai“, leidžiasi narkotikus

(,,kvaišinantį tirpalą“), dievina bitlus. Tai kosmopolitų karta. Ir kas

baisiausia – kad tai jiems visai neatrodo nelaimė. Gyvendami Vilniuje,

kiekvieną vakarą sėdėdami Pilies gatvės kavinukėje, jie visiškai nejaučia

Vilniaus praeities ir kultūros auros. Niekuo netikėdami, jie, kažkokiu būdu

paveikti visa naikinančios jėgos, daužo galvas į sieną, trokšdami subyrėti

į ,,smulkius gabalėlius“. Jiems atrodo, kad pasaulis yra ,,per plauką“ nuo

atominės žūties: ,,.esame per pusę kilometro nuo sprogimo epicentro“.

Susinaikinimo baimė pakerta bet kokį norą tvarkyti ar keisti savo gyvenimą.

Įdomu tai, jog šie jaunuoliai pripažįsta vienintelį dalyką – meilę –

paskutinį žmonių susijungimą prieš sugriūnant pasauliui. Čia Jurga

Ivanauskaitė, kaip ir Ričardas Gavelis, parodo nepripažįstančią jokių

moralinių normų ,,seksualinės revoliucijos“ legalizuotą meilę, kuri pavertė

lytinį aktą svarbiausiu ir vieninteliu žmogaus gyvenimo turiniu.

Novelių knygoje ,,Pakalnučių metai“ jauni antrosios XX a. pusės

žmonės ieško gyvenimo prasmės. Skirtingai nuo ,,Kaip užsiauginti baimę“ ir

,,Mėnulio vaikai“, čia parodomi jaunuolių dvasiniai ieškojimai –

skausmingos klajonės po realybės ir fantastikos pasaulį. Novelėse labai

daug simbolių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalūs, pavyzdžiui,

pakalnutė – mirties simbolis. Gal ir gerai, kad jauni žmonės supranta, jog

gyvenimo prasmė ir pilnatvė – ne piniguose ir net ne pažinime. Novelių

herojai sugeba atsispirti banalybei (kas labai reta tarp jaunų žmonių),

laimę randa meilėje, bičiulystėje, mene.

Nors R.Gavelis ir J.Ivanauskaitė buvo ne novatoriai pasirinkdami savo

kūriniuose jaunimo problemų nagrinėjimą, tačiau jie pirmą kartą viešai

išdrįso kalbėti apie tokius klausimus, kurie iki tol buvo tabu lietuvių

literatūroje: narkomanija, KGB kišimasis į asmeninį žmogaus gyvenimą,

,,laisva“ meilė ir t.t. Tai, kas nauja ir drąsu, visada žavi. Įdomu, kad į

visas problemas žiūrima pačių jaunuolių akimis. Mąstančiam, turinčiam

tikslą, ieškančiam gyvenimo pilnatvės jaunuoliui nėra lengva.