Bendravimas

Turinys

|Įvadas ………………………… |3 |

|1. Bendravimo būdai……………………… |4 |

|2. Kalbėjimas………………………… |13 |

|3. Klausymas………………………… |17 |

|4. Bendravimas grupėse…………………….. |26 |

|5. Bendravimo menas………………………. |27 |

|Pabaiga………………………… |28 |

|Literatūros sąrašas………………………. |29 |

Įvadas

Bendravimas – tai prasminga sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių.

Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime

perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save

ir mus supančią aplinką. Bendraudami žmonės ne tik sąveikauja, bet ir

pažįsta vienas kitą. Asmuo, bendraujantis su kitu, siekdamas geriau

suprasti pašnekovą ir svarstomą problemą, pats atsiveria, net ir

rizikuodamas. Tik esant tokiam atsivėrimui, bendravimas turi prasmę.

Bendraujant gerai būtų prisiminti tris principus.

Pirmiausia – empatija – gebėjimas įsijausti į kito vidinį pasaulį,

“pagyventi” jo emocijomis, pažvelgti jo akimis į aplinką ir į save. Reikia

prisiminti, kad svarbiausia empatijoje – kito supratimas, jį gerbiant noras

jam pagelbėti. Tam tinkamai pasitarnauja autentiškumo principas: nuostata

kiekviename bendravimo akte likti savimi, tikruoju “aš”, nesidangstančiu

jokiomis kaukėmis. Bendravimas tampa lygiavertis, kai neužmirštame ir

trečio, labai svarbaus akceptacijos principo: turimas galvoje visuminis

kito žmogaus priėmimas, stengiantis pokalbyje jį pasitikti kaip vertą

visokeriopos ppagarbos subjektą, be išankstinių nuostatų ir prietarų, kad

galėtume pašnekovą girdėti ir pokalbio metu mumyse formuotųsi tapatus kito

vaizdas.

Taigi, bendravimas atskleidžia savo prasmę ne tik kaip malonumo

siekimas, bet ir kaip vertybė, praturtinanti abi bendraujančias puses.

1. Bendravimo būdai

Bene svarbiausia bendraujant yra nepamiršti, jog bendravimas yra

abipusis procesas. Jame privalo dalyvauti abi pusės. Turi būti informacijos

pateikėjas ir gavėjas, kalbėtojas ir klausytojas. Jei bent viena iš pusių

blogai funkcionuos – bendravimas sutriks. Pastebėta, jog dauguma žmonių,

kuriems nesiseka bendrauti, pirmiausia yra prasti klausytojai.Jie mėgsta

kalbėti, tačiau nemėgsta klausytis. kai nesiklausoma, nesugebama suteikti

būtino pašnekovui atgalinio ryšio. Šias bendravimo problemas patiriantys

žmonės nemoka savo kūnui suteikti besiklausančiojo išvaizdos (tai yra

nemoka naudoti kūno kalbos), nepakankamai žiūri pašnekovui į akis, per

mažai linksi galva, per retai šypsosi, nepakankamai išreiškia savo

susidomėjimą žodeliais “taip”, “suprantu” ir panašiai.

Akių kontaktas. Beveik kiekvienoje bendravimo situacijoje tenka

susidurti su vadinamuoju moraliu žvilgsnio laiku. Tai laiko tarpas, per

kurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemandagiais,

agresyviais ar familiariais.

Pavyzdžiui, lifte moralus žvilgsnio laikas siekia kelias milisekundes.

Maždaug tiek laiko mes lleidžiame sau pažiūrėti lifto pakeleiviui į akis.

Visą likusį laiką, jeigu kylame ar leidžiamės liftu kartu su nepažįstamu

žmogumi, į grindis, į lubas, į lifto valdymo mygtukus, bet ne į šalia

stovinčiojo akis. Šiek tiek ilgesnis moralus žvilgsnio laikas bus

perpildytame autobuse, dar ilgesnis – gatvėje. Gatvėje neretai galime

“pagauti” priešais einančių žmonių žvilgsnį. Tačiau žmonės ima jaustis

nejaukiai, jei į juos žiūrime ilgiau negu tris sekundes. Kodėl taip yra?

Kodėl ilgesnis akių kontaktas tarp mūsų ir kitų žmonių, ypač tarp mūsų ir

žmonių, kuriuos pažįstame menkai ar vvisai nepažįstame, sukelia nepatogumo

jausmą? Taip atsitinka todėl, kad akių kontaktas yra labai aiškus mūsų

ketinimo bendrauti su kitu žmogumi požymis. Mūsų akys tarsi pačios sako:

“Esu pasirengęs su tavimi bendrauti”. Pastebėta, jog su mums patinkančiu

žmogumi esame linkę palaikyti ilgesnį akių kontaktą, su nepatinkančiu –

trumpesnį. Įsimylėjėliai ilgiausiai žvelgia vienas kitam į akis, O susipykę

žmonės, priešingai, vengia vienas į kitą žiūrėti. Taigi, kodėl mus verčia

pasijusti nejaukiai įdėmesnis nepažįstamo žmogaus akių žvilgsnis? Visų

pirma todėl, kad akių kontaktu parodomas ketinimas užmegzti ryšį, tačiau

mes nežinome ką jis reiškia. Mes nežinome ar žiūrintysis vertina mus

palankiai, ar ne. Galbūt mes jį sužavėjome, tačiau gal jis, priešingai,

pamatė mumyse ką nors neįprasto ar nemalonaus. Galime tikėtis, kad jis

pasakys mums komplimentą, tačiau lygiai taip pat galime laukti, jog mus

išbars ar įžeis. Akių žvilgsnis gali būti panaudotas ir grasinimui.

Agresyvūs ir linkę dominuoti žmonės taip pat linkę žvelgti atkakliu ir

veriančiu žvilgsniu, kurio neištvėrę mes galų gale nuleidžiame akis. Tokiu

žvilgsniu tėvai žvelgia į vaikus, o viršininkai – į pavaldinius, kai šie

kuo nors prasikalsta. Priešingai, drovūs ir nuolankūs žmonės paprastai

vengia akių kontakto ir dažnai žvelgia ne į pašnekovą, bet pro šalį arba

žemyn. Tai kartais gali mus suklaidinti. Nuleistas akių žvilgsnis nebūtinai

reiškia, jog pašnekovas mūsų nemėgsta ar sako netiesą: galbūt mes tik

bendraujame su droviu, linkusiu užsisklęsti savyje žmogumi. Akių kontakto

taip pat vengiama pranešant blogą žinią arba sakant ką nors skaudaus. Akių

kontakto nebuvimas gali reikšti, jog pašnekovas gėdijasi arba yra

išsigandęs. Žvilgsnio nuleidimas gali būti ir pagarbos ženklas.

Veido išraiška. Jau seniai žinoma, jog mokėjimas “skaityti” aplinkinių

veidus leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jausmai juos tuo metu

valdo. Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako. Vieni veidai gali

būti mažiau išraiškingi, kiti – labiau, tačiau visi jie yra tarsi savita

žmogaus jausmų skelbimų lenta. Ta pati veido išraiška atspindi vienodas

žmonių emocines būsenas. Nereikėtų pamiršti, jog veidas ne visada rodo tai,

ką žmogus iš tiesų jaučia. Tam gali būti keletas priežasčių:

1. Žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena.

Pavyzdžiui aktorius gali būti labai gerai nusiteikęs, tačiau pagal

scenarijų jam reikia atlikti tragišką vaidmenį tos dienos

spektaklyje. Geras aktorius tą padarys meistriškai.

2. Žmogus gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų. Pavyzdžiui,

profesionalus lošėjas stengiasi, kad jo veidas neišduotų

priešininkams, ar jo šansai laimėti dideli, ar beveik lygūs nuliui.

Patyręs derybininkas taip pat nenori, kad jo veidas rodytų

tikruosius jausmus sudėtinguose derybų etapuose.

3. Mes galime neteisingai suprasti vieną ar kitą žmogaus veido

išraišką. Pavyzdžiui, jei žmogus labai susimąstęs, mums gali

pasirodyti, jog jis liūdnas arba piktas. Nustebusią veido išraišką

galime suprasti kkaip išgąstį ir panašiai.

Kaip atskirti tikras veide atsispindinčias emocijas nuo netikrų?

Paprastai tikros emocijos pasižymi tuo, Jog pasireiškia iš karto,

nedelsiant. Ne veltui sakoma, jog pirmoji žmogaus reakcija yra pati

tikriausia. Emocijoms nuslopinti arba joms pakeisti visada reikia šiek tiek

laiko. Pavyzdžiui, jei pasakojant juokingą istoriją, klausytojų juokas

pasigirsta tik po tam tikros pauzės, tai gali reikšti, kad klausytojai jos

nesuprato arba jūsų anekdotas buvo nevykęs.

Daugelyje šiuolaikinių kultūrų nėra priimta atvirai rodyti savo

jausmus, ypač neigiamus: pyktį, susierzinimą ir kitus. Tai dar nėra

priežastis dėl kurios žmonės stengiasi valdyti savo veido išraišką.

Bendraudami su aplinkiniais, ypač su mažiau pažįstamais žmonėmis, paprastai

stengiamės išlaikyti neutralią veido išraišką arba šypsomės vadinamąja

socialine šypsena. Šiuo atveju šypsomės ne todėl, kad pašnekovas mums labai

patinka, bet todėl, kad to reikalauja mandagumas. Socialinės šypsenos

nereikėtų painioti su tikraisiais jausmais, Tačiau, antra vertus, be jos

sunku įsivaizduoti mandagų bendravimą, ypač ten, kur tenka susidurti su

įvairiais klientais: paslaugų, aptarnavimo, informacijos teikimo sferose ir

kitur.

Bendravimui reikalingus signalus mums siunčia ne tik veido išraiška,

bet ir galvos judesiai: linkčiojimas, kraipymas, purtymas. Šie signalai

taip pat mums gerai pažįstami ir leidžia suprasti pritaria mums pašnekovas

ar abejoja, simpatizuoja ar ne.

Gestai. Gestai, kaip ir veido išraiška, gali parodyti ar žmogus

pyksta, ar yra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Dažnai gestai

palydi mūsų šnekamąją kalbą; gestais ją

papildome ir paįvairiname. Yra

žmonių, kuriems gestai ir šnekamoji kalba tiesiog neatsiejami. Apie juos

sakoma, jog surištomis rankomis jie paprasčiausiai negalėtų šnekėti. Gestų

kalba ypač svarbi kurtiems žmonėms: jie šnekasi rankomis tiesiogine prasme.

Mūsų naudojami gestai ne tik paįvairina pokalbį, bet ir nurodo jo kryptį

bei tempą. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduoti

žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir panašiai.

Gestų prasmė dažnai priklauso nuo konkrečios situacijos bei kultūros,

kurioje bendraujama.

Yra gestų, kuriuos vartojame nevalingai ir kurie nėra skirti žodžiams

pakeisti. KKaip tik šie gestai laikomi tikraisiais signalais, pasakančiais

ką žmogus galvoja. Tai tam tikras “emocijų nutekėjimas”, vykstantis ir

tuomet, kai žmogus nori ką nors nuslėpti. Pavyzdžiui, studentas gali

tikinti savo draugus, jog nebijo egzamino, tačiau jį išduos rankų drebulys,

nervingas pieštuko vartymas tarp pirštų ir kiti nevalingi judesiai. Žmogus

dalyvaudamas svarbiame pokalbyje gali stengtis atrodyti ramus, tačiau pagal

dažną kaklaraiščio taisymąsi, švarko sagos sukiojimą ar šukuosenos taisymą

įžvalgesnis pašnekovas bematant supras, jog žmogus nervinasi.

Kita vertus, gerai susivaldantis žmogus gali naudoti gestus

tikriesiems jausmams nuslėpti. Jeigu smarkiai gestikuliuosime, pašnekovui

atrodys, kad esame smarkiai susijaudinę, kai iš tiesų galime būti visiškai

abejingi tam, kas sakoma. Priešingai, jeigu žinodami nevalingų gestų

reikšmę, sugebėsime juos suvaldyti, mus gali palaikyti labai santūriu

žmogumi, nors tokiu galime ir nebūti.Todėl požiūris, kad gestai, skirtingai

nuo žodžių, visada atskleidžia tiesą, yyra gerokai suprastintas. Abiem šiais

bendravimo būdais galima pateikti ir teisingą, ir klaidingą informaciją.

1 lentelė

Kai kuriuos gestus atitinkančios reikšmės

|Gestai |Reikšmės |

|Grasiname kumščiu |Pykstame |

|Triname rankas |Kažko tikimės |

|Plojame delnais |Pritariame |

|Pakeliame ranką |Prašome dėmesio |

|Mojame į save |Kviečiame |

|Ištiesiame ranką |Sveikinamės |

|Pakeliame nykštį |Giriame |

|Patapšnojame per nugarą |Padrąsiname |

|Parodome pirštu |Nurodome kryptį |

|Iškeliame du pirštus |Pergalė! |

|Patriname delnu pilvą |Esame sotūs arba ruošiamės |

| |valgyti |

|Mojame nuo savęs |Vejame |

|Sudedame delnus |Meldžiamės arba maldaujame |

|Pridedame ranką prie |Tikiname savo nuoširdumu |

|širdies | |

Kūno kalba. Garsusis amerikiečių psichologas V. Džeimsas (W. James)

dar šio amžiaus pradžioje pastebėjo, kokį svarbų vaidmenį, parodant savo

požiūrį į bendravimą, atlieka mūsų kūno užimama padėtis. Jis surinko

trisdešimt nuotraukų, kuriose buvo nufotografuoti žmonės skirtingomis kūno

pozomis, ir paprašė ttiriamųjų pasakyti, kokį bendravimo ketinimą šios pozos

galėtų reikšti. Gauti atsakymai parodė keturias pagrindines kūno padėtimi

reiškiamas tendencijas, kurias V. Džeimsas apibūdino taip:

1. Artėjimas – dėmesinga poza, pasireiškianti kūno palinkimu į priekį.

2. Pasitraukimas – negatyvi poza, pasireiškianti pasitraukimu atgal

arba nusisukimu.

3. Išsiplėtimas – išdidi, arogantiška poza, pasireiškianti išpūsta

krūtine, stačia laikysena, aukštai pakeltais pečiais bei galva.

4. Susitraukimas – depresiška, prislėgta poza, pasireiškianti į priekį

pasvirusiu liemeniu, nuleistais pečiais ir galva bei įdubusia

krūtine.

Kūno kalba dažniausiai būna nepavaldi ssąmoningai mūsų proto kontrolei,

todėl daugelis mūsų intuityviai jaučiame, jog būtent kūno padėtis gali

atskleisti mums gilesnius žmogaus jausmus. Jei pašnekovas jus mėgsta, jis

nevalingai orientuos savo kūną taip, kad šis būtų pasisukęs link jūsų ir

kiek pasviręs į priekį. Jei šią kūno pozą lydės dar ir intensyvesnis akių

kontaktas, tai bus rimtas signalas, jog pašnekovas yra palankiai nusiteikęs

jūsų atžvilgiu ir bendravimas su jumis jam tikrai svarbus. Priimta manyti,

jog į pašnekovą palinkęs kūnas simbolizuoja teigiamus jausmus, o nuo

pašnekovo atšlijęs – labiau neigiamus. Dažnai teigiamą požiūrį rodo ir

galvos linkčiojimas. Priešingai, nuleista žemys, ar aukštyn užversta galva,

jos purtymas ar kraipymas demonstruoja abejojantį ar neigiamą požiūrį.

Neretai manoma, jog jeigu žmogus bendrauja įsitempęs, tai pašnekovas

jam nepatinka, jei atsipalaidavęs – tai patinka. Iš tikrųjų yra ne visai

taip. Atlikti tyrimai parodė, kad su nemėgstamu asmeniu bendraujama arba

stipriai įsitempus, arba visiškai atsipalaidavus. Su mėgstamu – tik

saikingai atsipalaidavus. juk jeigu pašnekovas mūsų nedomina ir netgi “varo

nuobodulį”, nematome reikalo savo kūno kalba reikšti jam bet kokį dėmesį.

Tuo tarpu mėgstamam žmogui stengiamės pasirodyti palankiai, todėl ir

kontroliuojame savo kūną tam, kad nebūtume pernelyg atsainūs.

Taip pat pastebėta, kad žmonės, kurie stengiasi būti su mumis atviri,

sėdi laisvai, rankas pasidėję ant kelių arba jas nuleidę. Uždaresni,

nenorintys mums atsiverti žmonės sėdi susidėję rankas ant krūtinės ir

sukryžiavę kojas.

Kūno žženklai gali mums ir padėti, ir trukdyti. Padeda tuomet, kai

pabrėžia ir sustiprina tai, ką norime perduoti žodžiais. Trukdo tais

atvejais, kai nesiderina arba net tiesiogiai prieštarauja tam, ką sakome.

Nesėkmes, naudojant kūno ženklus galima išskirti į kelias pagrindines

grupes:

1. Nesiseka naudoti kūno kalbą apskritai: ji neišvaizdi, neišraiškinga,

statiška.

2. Kūno kalba pateikiamos ne tos žinios. Pavyzdžiui, stengiantis

nuslėpti drovumą, kūnas įgauna agresyvią pozą.

Pirmuoju atveju sakoma, jog žmogus nori bendrauti, tačiau nesugeba.

Antruoju – jam atrodo, jog bendrauja tinkamai, tačiau jis nepastebi, jog jo

kūnas klysta perteikdamas žinias. Toks žmogus nesuvokia arba per menkai

suvokia, kokį poveikį jo kūno pateikiama informacija daro aplinkiniams.

Moterims kūno kalba yra artimesnė negu vyrams. Moterys ne tik sugeba

geriau perprasti be žodžių, vien kūno pozomis siunčiamas žinias: jos ir

pačios sėkmingiau negu vyrai naudoja kūno signalus savo vidiniams jausmams

išreikšti. Manoma, kad moterų kūno kalba labiau išlavėjusi todėl, kad joms

tenka didžiausias vaidmuo auginant vaikus, ypač pirmaisiais jų gyvenimo

metais. Kol kūdikiai nemoka šnekėti, tenka bendrauti su jais vien kūno

kalba.

Apranga bei išvaizda. Drabužiai skirti ne vien tik šilumai palaikyti,

kūnui apsaugoti ar slėpti. Jie beveik visada skirti ir informacijai

perteikti. Šią informaciją mums suteikia drabužių spalva, sukirpimas,

nešiojimo stilius, jų buvimas ar nebuvimas. Drabužiai nusako žmogaus

socialinę padėtį, grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį, lytinę

orientaciją ir panašiai. Vien iš aprangos atskirsime futbolo sirgalių,

valstybės tarnautoją arba roko gerbėją ir pagal tai spręsime, bendrauti su

juo ar ne bei koks bus šis bendravimas. Ypač daug ir labai aiškios

informacijos apie bendravimo pobūdį mums suteikia uniforma. Puikiai

suprantame, kokio bendravimo stiliaus galime laukti susitikę uniformuotą

policininką, lėktuvo stiuardesę ar sporto komandos narį. Be abejo, apranga

kartais apgauna. Didžiulį aprangos poveikį žino ir patyrę sukčiai bei

aferistai, visada daug dėmesio skiriantys nepriekaištingai pasiūtiems,

prabangiems drabužiams. Apie tai, kiek galima pasiekti pasinaudojus svetima

uniforma, liudija filmai apie žvalgus bei bankų plėšikus. Minėtieji

pavyzdžiai rodo apie apranga perduodamos informacijos svarbą bei jos daromą

įtaką.

Mus puošia ne tik drabužiai. Moterys pasidabina auskarais, užsimauna

žiedus, dažosi veidą ar lakuoja nagus. Kartkartėmis apsikerpame; vyrai gali

užsiauginti arba nusiskusti barzdą. Visi šie grožio atributai taip pat yra

saviti informacijos šaltiniai.

Dauguma minėtų išvaizdos elementų yra laikino pobūdžio: auskarus

galima išsisegti, žiedus nusimauti, plaukus ar barzdą nusikirpti ar vėl

užsiauginti. Tačiau kai kurie papuošimai yra nuolatiniai. Pavyzdžiui, labai

įvairiose kultūrose yra paplitusi tatuiruotė. Tai nuolatinė kūno papuošimo

forma. Tatuiruotės paprastai būna labai informatyvios. Jos gali pasakyti

apie žmogaus profesinę priklausomybę (pavyzdžiui, jūrininko tatuiruotė –

inkaras), ideologinę orientaciją, kalinio tatuiruotė – apie padaryto

nusikaltimo rūšį.

Mūsų turimi daiktai. Dažnai romane apie žvalgus aprašoma, jog kaip

sutartą atpažinimo priemonę susitikimo metu ryšininkas laiko rankoje kokį

nors ženklą, pavyzdžiui, tam tikros dienos laikraščio numerį arba

septynių

baltų chrizantemų puokštę. Tai puiki iliustracija, rodanti, kokią svarbią

informacinę reikšmę gali įgyti su savimi turimi daiktai. Jie gali atstoti

simbolius, pavyzdžiui, karaliaus laikomas skeptras yra valdžios simbolis, o

autoinspektoriaus laikoma lazdelė simbolizuoja jo galią tvarkyti eismą.

Daiktai gali rodyti žmogaus ketinimus: sunkus lagaminas praeivio rankoje

byloja apie tai, jog šis žmogus kažkur išvyksta, o ginklas nusikaltėlio

rankoje – jog jis turi agresyvių ketinimų mūsų ar kitų aplinkinių

atžvilgiu. Daiktai gali suteikti informaciją apie mūsų fizinę būseną,

sakysim, akiniai rodo silpną regėjimą, o lazda – su vaikščiojimu susijusius

sunkumus. Jie taip pat atskleidžia ir dvasinę būseną: rankoje laikoma gėlių

puokštė, simbolizuoja džiaugsmingą susitikimo laukimą, kumštyje sugniaužta

nosinė – sielvarto ašaras, ir panašiai. neretai daiktai rodo asmens

profesinę priklausomybę, pavyzdžiui, laiškanešio krepšys ar kiemsargio

šluota. Pagal turimus daiktus, bei jų kokybę galima spręsti ir apie žmogaus

užimamą padėtį visuomenėje; neatsitiktinai jiems tiek daug dėmesio skiria

tie asmenys, kuriems itin svarbu pabrėžti turimą socialinį statusą. Geros

odos rankinukas, brangus skėtis, įmantri pypkė ar meniškai drožinėta lazda

– visa tai yra savotiški socialinės padėties simboliai.

Prisilietimai. Tai vienas ankstyviausių ir paprasčiausių noro

bendrauti reiškimo būdų. Kai kuriose šiuolaikinėse kultūrose prisilietimų

vengiama. Jie yra savotiški tabu, kadangi neišvengiamai pažeidžia mūsų

asmeninę erdvę.

Vieni prisilietimai yra suprantami kaip artimumo arba agresijos

pasireiškimas, kiti laikomi priimtinais net ir tarp nepažįstamų žmonių.

Pavyzdžiui, prisilietimai, kuriuos patiriame perpildytame autobuse,

stovėdami eeilėje ar patekę į spūstį, dažniausiai nėra malonūs, tačiau jie

toleruojami ir priimami kaip neišvengiama būtinybė.Prisilietimo teisę

pripažįstame tam tikrų profesijų žmonėms: gydytojams, kirpėjams, siuvėjams,

masažuotojams ir panašiai. Prisilietimas laikomas normaliu reiškiniu

daugumoje judrių žaidimų: krepšinyje, futbole, rankinyje, imtynėse ir

panašiai. Be to, kiekvienos visuomenės socialiniame gyvenime egzistuoja tam

tikros ceremonijos – vedybų, įšventinimo, sveikinimosi ir panašiai –

kurioms būdingi prisilietimai. Atsižvelgdamas į šią įvairovę, psichologas

R. Heslin skiria penkis pagrindinius situacijų, kuriose naudojami

prisilietimai, tipus:

1. Funkcinis / profesinis. Tai, pavyzdžiui, gydytojo prisilietimas prie

ligonio per medicinos apžiūrą.

2. Socialinis / mandagumo – rankos paspaudimas pasisveikinant.

3. Dargiškas / šiltas – patapšnojimas per petį, apkabinimas.

1. Meilės / intymumo – pabučiavimas.

1. Seksualinis.

Kaip matyti, prisilietimai dažnai reiškiami teigiami jausmai.

Prisilietimas neretai naudojamas prašant pagalbos arba ją suteikiant,

atsidėkojant, maldaujant malonės ar panašiai. Psichologiniai stebėjimai

rodo, jog į pagalbos prašymą reaguojama labiau, kai prašantysis prisiliečia

prie prašomojo.

Egzistuoja ir tam tikros lyčių bei socialinio statuso ypatybės,

sąlygojančios prisilietimus. Pastebėta, kad vyrai dažniau linkę liesti

moteris negu moterys – vyrus. Aukštesnio statuso žmonės dažniau liečia

žemesnio statuso žmones negu šie juos.

Garsiniai būdai. Garsams skleisti geriausiai pritaikytas žmogaus

gerklinis aparats, nors galime garsus išgauti ir kitais būdais, pavyzdžiui

plodami rankomis ar trypdami kojomis. Gerklinis aparatas gali sukelti

galybę įvairiausių garsų. Bendravimas su kalba nesusijusiais garsais

vadinamas paralingvistiniu bendravimu. Tai juokas, verksmas, kosėjimas,

žiovavimas ir panašiai. Pire paralingvistinio bendravimo priskiriamos ir

pauzės, tačiau ne pauzės tarp žodžių ar sakinių, bet apskritai kalbos

pauzės, tai yra tylėjimas. Paralingvistinis bendravimas itin svarbus

užmezgant ir palaikant kontaktą su kūdikiais, dar nemokančiais kalbėti.

Motina neretai gali pasakyti, kada kūdikis alkanas, piktas ar tiesiog

pasiilgęs mamos, vien pagal jo verksmo toną.

Aptariant ligvistinio arba su kalba susijusio bendravimo ypatybes,

pirmiausia reikia pabrėžti, jog mūsų kalba turi būti suprantama. Kalbėti

reikia pakankamai garsiai, kad pašnekovas girdėtų, ir pakankamai aiškiai,

kad suprastų, ką mes sakome, kalbame, šnekame. Labai svarbu pauzės tarp

žodžių ir sakinių, kurios dažnai pasako ne mažiau negu patys žodžiai.

Daugelis pauzių nėra vienprasmės. Pavyzdžiui, vieniems žmonėms pauzė esti

kaip priemonė savo žodžių reikšmingumui pabrėžti, kitiems, priešingai, rodo

abejonę tuo, kas sakoma.

Daug ką sako kalbėjimo garsumas. Paprastai garsiau šneka drąsesni,

labiau savimi pasitikintys žmonės. Garsiau taip pat kalbama norint

išreikšti stiprius jausmus – baimę, pyktį ir panašiai. Tyliau kalba

ramesni, drovesni žmonės. Tylesniu balsu reiškiamos ir subtilesnės

emocijos. Pagarsiname arba patyliname savo šneką ir tuomet, kai norime ką

nors pabrėžti.

Kalbant skiriasi ir vartojamų garsų aukštumas. Esame pripratę, kad

vyrai kalba žemesniu balsu, o moterys – aukštesniu. Žemesnis balsas taip

pat dažniau suvokiamas kaip dominuojantis, aukštesnis – kaip paklustantis.

Tačiau beveik kiekvienas žmogus kalbėdamas gali daugiau ar mažiau keisti

savo balso aukštį. Kada balso variacijų negirdime, tai yyra kai žmogus viską

sako vienodu, monotoniški balsu, galime manyti, kad jis jaučiasi

prislėgtas, apimtas depresiškos nuotaikos. Ir atvirkščiai, kai pašnekovas

vartoja labai intensyvią ir variacijų gausią šneką, galime spėti, jog tai

– aktyvaus ir dominuojančio žmogaus tipas. Tačiau tai anaiptol ne griežta

taisyklė. Būna, kai sutrikęs ir susijaudinęs žmogus pradeda šnekėti greitai

ir impulsyviai. Gali būti, jog panašia kalbėjimo maniera stengiamasi

paslėpti savo drovumą.

2. Kalbėjimas

Taigi, matome, jog pasitaiko ir prastų kalbėtojų. Jie kalba pernelyg

trumpai, lakoniškai, renkasi nuobodžias temas, šneka apie netinkamus arba

aplinkinius erzinančius dalykus. Jų kalba gali stokoti įvairumo, būna

pernelyg monotoniška, vienodo tembro. Prasti kalbėtojai nemoka

informacijos, kurią jie nori pateikti, priderinti prie klausytojo intersų.

Bendravimui gali trukdyti bet kokie kraštutinumai. Pavyzdžiui, pokalbio

tema gali būti tokia bendra, kad neįmanoma išsiaiškinti nieko konkretaus,

arba atvirkščiai, pokalbis nuolat nuslysta į smulkias detales ir

aplinkiniams sekti pokalbio giją gali tapti varginančiu užsiėmimu. Vieni

prasti kalbėtojai niekada neišsako savo nuomonės ir tarsi slepiasi už

nematomo barjero, visaip vengia parodyti save. Kiti – priešingai, kalba tik

apie save ir savo problemas, jomis užimdami visą pokalbiui skirtą laiką ir

visiškai nerodydami susidomėjimo kitais.

Kartais nesiseka naudoti nežodinius signalus, reguliuojančius

pokalbio laiką ir trukmę. Pavyzdžiui, nesugebama perduoti pokalbio gijos,

pašnekovas neinformuojamas apie tai pasikeitusiu balso tonu, kūno judesiais

ar akimis. Tuomet mes nežinome, ar pašnekovas jau baigė kalbėti, ar ne.

Bendravimo partneris taip ppat gali nesiųsti signalų apie pokalbio pradžią,

todėl mes nesuprantame, kad jis nori pradėti šnekėti. Kartais nepaisoma

pokalbio tvarkos. Tokiu atveju dažnas kalbančiojo partraukinėjimas

kaitaliojasi su nejaukios tylos pauzėmis.

Būna, kad žmonės šneka taip tyliai, jog jų sunku klausytis. Jei

šnekama vienodu, monotonišku balsu, darosi sunku suprasti, kurias kalbos

vietas norima pabrėžti, kokia tikroji pašnekovo išsakomų žodžių svarba.

Nesėkmingas bendravimas išsiskiria ir tuo, kad neduoda pašnekovui

tinkamo atlygio. Bendravimo partneris nieko iš mūsų negauna. Jis

nesusilaukia tų mažų, tačiau malonių pokalbio detalių, rodančių, kad į

suprantame, jam pritariame, juo domimės. Nesulaukiama padėkos, komplimentų,

simpatijos, paramos išreiškimo ir panašiai. Nemokantys tinkamai bendrauti

žmonės nepaaiškina ir neatsiprašo už savo įsiterpimus į kito šneką, ar už

pokalbio metu padarytas klaidas. Jie nereaguoja į kito žmogaus palankumo

pasireiškimus, ar į pagalbos siūlymą, palikdami siūlytoją sutrikusį arba

įžeistą.

Blogas bendravimas yra ir nepasitikėjimo savimi bei savikontrolės

įgūdžių neturėjimo pasekmė. Žmonės gali nedrįsti pradėti pokalbio arba

laiku jį užbaigti. Kartais nesugebama pakeisti pokalbio temos, išakyti

kitokią nuomonę, paprieštarauti arba patarti. Nepajėgiama ko nors paprašyti

arba pareikalauti, pasiskųsti, sukritikuoti, perkalbėti kitus arba pateikti

savus pasiūlymus.

Bendravimo nesėkmės gali kilti ir dėl nemokėjimo deramai pasirodyti,

tinkamai pateikti save. Kartais žmonės rengiasi ne taip, kaip jiems derėtų,

arba apsimeta ne tais, kuo yra iš tikrųjų, šneka apie tai, apie ką

nenusimano ir panašiai. Visa tai erzina aplinkinius ir trukdo bendrauti.

Žmonių

bendravimas, remiantis kalbos ženklų sistema, vadinamas

kalbėjimu. Norint, kad kalbėjimas būtų prasmingas, reikia, visų pirma,

mokėti kalbą. Bendraujantys žmonės turi šnekėti abiem suprantama kalba.

Bendraujantiems reikia žinoti, kokiais žodžiais viena ar kita kalba yra

įvardinami žmonės, daiktai ir reiškiniai, taip pat šių žodžių derinimo bei

jungimo taisyklės.

Kalbėjimas gali būti ne tik išorinis, bet ir vidinis. Vadinasi, kalba

skirta ne tik bendrauti su kitais žmonėmis: galima kalbėti ir su pačiu

savimi. Kadangi kalbėjimas mus domina pirmiausia kaip bendravimo su kitais

žmonėmis priemonė, apsiribosime aptardami pagrindines išorinio kalbėjimo

formas. TTai – sakytinis ir rašytinis kalbėjimas.

Lygindami tai, kas pasakyta, su tuo, kas parašyta, aptinkame ne vieną

reikšmingą skirtumą. Visų pirma, rašytinis kalbėjimas atsirado vėliau už

sakytinį. Todėl rašytinis kalbėjimas yra sudėtingesnis. Rašto kalbos

sakiniai paprastai esti ilgesni ir gramatiškai sudėtingesni, negu sakytinės

kalbos. Joje daugiau nekasdieniškų, abstrakčių žodžių, mažiau pasitaiko

pataisymų, pasikartojimų ir panašiai. Rašto kalba būdingos geresnės laiko

panaudojimo galimybės. Jo nevaržo tempas, kurio reikia laikytis kalbant,

todėl galima geriau parinkti žodžius, sakinių konstrukcijas, pildyti bei

taisyti tekstą. Kita vertus, sakytinis kalbėjimas yra kur kas

išraiškingesnis. Sakytinė kkalba atspindi įvairius pokalbio niuansus, parodo

kalbančiojo jausmus, nurodo potekstės galimybę. Visa tai nėra būdinga

rašytinei kalbai.

Sakytinis kalbėjimas gali būti monologinis ir dialoginis. Monologinis

kalbėjimas esti tada, kai šneka vienas žmogus, o kiti, būdami klausytojais,

tik priima žodinę informaciją. Pavyzdžiui, dėstytojo paskaita studentams,

viršininko iinstruktažas pavaldiniams, šalies vadovo kalba valstybės šventės

proga, ir panašiai. Visais šiais atvejais kalbantysis sulaukia vien

nežodinio atgalinio ryšio, todėl, norėdamas bendrauti sėkmingai, jis turi

suprasti klausytojų siunčiamus nežodinius signalus, tai yra, kaip paprastai

sakome – jausti auditoriją.

Dialoginio kalbėjimo metu bendravimo partneriai vienas kitam

perdavinėja pokalbio giją – ir patys kalba, ir kitų klausosi. Dialogas

sudėtingesnis už monologą: pašnekovams reikia labiau taikytis vieniems prie

kitų. Šis prisitaikymas yra įvairialypis – pašnekovams tenka suderinti

savo pokalbį taip, kad abu nenutiltų arba nepradėtų šnekėti vienu metu. Jų

pasisakymo neturėtų skirti ilgos pauzės. Pašnekovo pasisakymo pradžia

neturėtų “užlipti” ant jo bendravimo partnerio pasisakymo pabaigos.

Situacijos, kai pašnekovai pertraukinėja vienas kitą, arba ilgos pauzės

gali sukelti konfliktą arba bent jau palikti nepasitenkinimo pokalbiu

jausmą. Paprastai laikoma, jog 1-2 sekundžių pauzė yra normali. Kai kurie

įsiterpimai į pašnekovo kkalbą taip pat yra leistini, ypač jei jie trumpi.

Dažnai taip mes skatiname kalbantįjį: “Prašome kalbėti toliau” arba jam

pritariame: “Taip, iš tiesų.”. Kadangi šių įsiterpimų tikslas nėra

nutraukti pašnekovą, tai jie kalbančiųjų neerzina. Pokalbio gija pašnekovui

perduodama parodant akimis, judesiu arba tiesiog pasakant: ”Aš baigiau”,

“Prašom, dabar kalbėkite jūs” ir panašiai.

Pokalbi stilius labai priklauso nuo pašnekovų asmeninių savybių:

charakterio, pasaulėžiūros, temperamento ypatybių. Vieni žmonės mėgsta

lėtą, neskubią šneką su ilgomis pauzėmis, kiti greitai beria žodžius, vos

suspėję užbaigti sakinį, tuoj pradeda kitą ir nekreipia dėmesio į

pertraukinėjimus. JJei šnekasi du skirtingo temperamento žmonės, jiems gali

būti sunku suderinti tokius nevienodus pokalbio stilius. Tačiau dažniausiai

sugebama prisiderinti vienas prie kito, ypač jei tenka bendrauti ilgiau.

Bendraujant derinamasi ne tik prie pokalbio stiliaus. Palaikomas ir jo

turinys: mes linkčiojame galva, parodydami, kad suprantame pašnekovą,

juokiamės iš komiškosios pasakos dalies, nutaisome susirūpinusį veidą,

girdėdami liūdnas naujienas. Pokalbį dažnai lydi gestai, apie kuriuos jau

kalbėjome. Bendravimo partneriai kalbėdami pritaiko ir savo gestų kalbą.

Pagal pasirengimo laipsnį pokalbiai skirstomi į 3 grupes:

1. Pokalbis vyksta spontaniškai, tai yra nei vienas iš pašnekovų jam iš

anksto nesirengia;

2. Vienas iš pašnekovų yra iš anksto apgalvojęs pokalbį, o kitas – ne;

3. Abu pašnekovai yra iš anksto pasirengę pokalbiui.

Spontaniškas pokalbis arba paprastas pasišnekėjimas pasižymi tuo, kad

jo metu pašnekovai vienas kitam iš anksto neketina nieko įsiūlyti, pamokyti

ar apklausti, nors, žinoma, pašnekesio metu galimi ir tokie posūkiai.

Tačiau ir tiesiog šnekučiuojantis turi būti tam tikras sutarimas apie tai,

kas ir kaip bus kalbama. Vienas iš pašnekovų pradeda kokią nors temą,

pavyzdžiui, ima pasakoti apie tai, kaip jis praleido atostogas, o antrasis

pašnekovas šią temą palaiko ir pratęsia. Jeigu bendravimo partneris tyli,

nepalaiko pokalbio arba pakeičia temą, jis tarsi parodo, jog ši tema jam

nepriimtina.

Kai vienas iš pašnekovų yra iš anksto suplanavęs pokalbį, o kitas –

ne, įvykiai klostosi kkiek kitaip. Tokio pobūdžio pokalbį gali palaikyti

psichologas su pas jį atėjusiu pacientu, darbdavys, priimdamas į darbą

naują darbuotoją, arba prekybos agentas, norėdamas įsiūlyti mums firmos

parduodamą prekę. Spontaniškame pokalbyje viena tema veja kitą, netikėtai

pasakyta frazė gali pasukti pokalbį visai kita kryptimi. Toks pokalbis –

tarsi laisva muzikinė improvizacija. Jei viena žmogus pokalbį buvo

suplanavęs iš anksto, tai toks pokalbis primena ne tiek improvizaciją, kiek

šachmatų žaidimą, Kur bent keletas ėjimų numatyta į priekį. Pašnekovas,

kuris neturi išankstinio pokalbio plano, tiesiog reaguoja į partnerio

ėjimus. Tokiu būdu patyręs prekiautojas pagaliau įtikina pirkėją, kad

siūloma prekė jam yra tiesiog būtina, o psichologas priverčia savo pacientą

visai kitomis akimis pažvelgti į jo gyvenime susiklosčiusią situaciją.

Esant tokioms pokalbio formoms kai derybos arba disputas, planą turi

numačiusios abi pokalbyje dalyvaujančios pusės. Jei pokalbio planai labai

skiriasi, bendravimas gali nutrūkti, tačiau dažniausiai pokalbio metu

randamas abi puses tenkinantis kompromisas.

Dauguma pokalbių, net ir spontaniškų, tai tarsi žvalgyba, nežinomų

faktų paieška. Pradedantys draugauti vaikinas ir mergina, naujas

bendradarbis ir įstaigos senbuviai tarsi tyrinėja vieni kitus, šen bei ten

“užmesdami meškerę” ir sužinodami apie pašnekovą vieną ar kitą naują faktą.

Ši žvalgyba taip pat vyksta atsargiai, įdėmiai sekant žodinius ir

nežodinius signalus ir pagal juos surandant temas, į kurias pašnekovas būtų

linkęs gilintis, ir į kurias, priešingai, jis leistis nenorėtų.

3. Klausymas

Visiems pokalbiams būdingas aatgalinis ryšys. Jei nes matome,

kad pašnekovas ko nors nesuprato, grįžtame prie tos pačios temos ir

stengiamės akivaizdžiai ir nuosekliai išaiškinti iš naujo. Jei pašnekovas

ima nuobodžiauti arba mes matome, kad jis nepatenkintas, stengiamės

susidariusią padėtį pataisyti. Jei, pavyzdžiui, priimant naują darbuotoją,

įstaigos vadovas pastebi, jog iš kandidato atsakymų pavyksta sužinoti tik

labai mažai, jis gali nuo uždarojo tipo klausimų ( į tokius klausimus

pakanka atsakyti “taip” arba”ne”) pereiti prie atvirojo tipo klausimų,

prasidedančių žodžiais “Kaip.”, “Kodėl.” ir panašiai. Į atvirojo tipo

klausimus nori nenori tenka atsakyti kur kas išsamiau. Išaiškinimo

klausimai gali būti tiek atviri, tiek ir uždari savo forma, tačiau jie

pateikiami, kai pašnekovas ne pilnai atsako į klausimą ir reikia

patikslinimo.

Dažniausiai atgalinis ryšys gaunamas stebint pašnekovo veido

išraišką, gestus bei tokius paprastus žodinius intarpus kaip “aha”,

“tikrai”, “mat kaip” ir panašiai. Šie intarpai patys savaime mažai ką

reiškia, tačiau neblogai atskleidžia pašnekovo požiūrį į vykstantį pokalbį.

Pritardamas mums galvos linkčiojimu arba žodeliais “taip”, “teisingai”,

pašnekovas bendravimo su juo būdą, psichologiškai jį pastiprina.

Suprantama, be teigiamo pastiprinimo egzistuoja ir neigiamas. Jautresnis

kalbėtojas iš savo pašnekovo reakcijos bematant suvoks, kad jo pokalbis

nėra palaikomas ar kad jam nepritariama. Taigi sąmoningai ir nesąmoningai

taisydami pašnekovo elgesį norima kryptimi ir siekdami geriau jį pritaikyti

prie mūsų bendravimo stiliaus, mes ir patys turime stengtis prisitaikyti

prie pašnekovo.

Tarpusavio prisitaikymas sėkmingesnis tada, kai pritarimo arba

nepritarimo signalai

yra aiškūs ir nedviprasmiški. Pastebėta, jog

populiarūs ir aplinkinių mėgstami žmonės pasižymi tuo, kad labai aiškiai

parodo, kada mūsų elgesys jiems patinka. Tuo tarpu nepopuliarūs žmonės

nemėgstami visų pirma todėl, kad nerodo pritarimo net ir tais atvejais, kai

yra patenkinti mūsų elgesiu. Taigi, jei norime kad mus mėgtų, turime visada

aiškiai parodyti, kas mus džiugina, kas mums patinka. Ir, be abejo,

pritarimą reikėtų rodyti daug dažniau nei nepritarimą.

Prie pašnekovo prisitaikoma ne tik žodžiais. Dažnai žmonės,

stengdamiesi prisitaikyti vienas prie kito nesąmoningai atsistoja ta pačia

poza, ima nnaudoti tuos pačius judesius bei gestus. Žinoma, dažnai galima

pastebėti ir tai, kad ilgiau tarpusavyje bendraujantys žmonės pradeda

vartoti tuos pačius žodžius ir posakius.

Kontakto užmezgimas. Kontakto užmezgimui pokalbio pradžioje ir pačiam

pokalbiui padeda žodinis ir nežodinis elgesys. Žodinis elgesys – tai

pokalbio dalyvio sugebėjimas tiksliai ir teisingai perteikti informaciją,

naudojant kalbą. Nežodinis elgesys – arba neverbalinis bendravimas – tai

bendravimas nevartojant kalbinių išraiškos priemonių. Stebėdami žmogų

pokalbyje, iš jo judesių, kūno pozos, veido išraiškos, aprangos galime gana

daug apie jį pasakyti: kokia jo ekonominė padėtis, emocinė būsena, kartais

netgi profesija. Pokalbyje nežodinis elgesys taip pat gali išreikšti

pašnekovo požiūrį į kitą pašnekovą.

Žodinio bendravimo būdai. Galima išskirti penkis pagrindinius

bendravimo būdus, apimančius 80 proc. viso mūsų žodinio bendravimo laiko.

Bendravimas gali būti:

1. Įvertinamasis;

2. Aiškinamasis;

3. Palaikomasis;

1. Tyrinėjamasis;

4. SSuprantamasis.

Taip pat pastebėta, jog tuomet, kai apie 40 proc. viso žmogaus

bendravimo vyksta kuriuo nors iš šių būdų, aplinkiniams pradeda atrodyti,

jog tai vienintelis būdas, kuriuo žmogus sugeba bendrauti. Tai svarbu

žinoti, , nes dėl šio bendravimo dėsningumo aplinkiniai gali susikurti apie

mus ne visiškai teisingą nuomonę. Antra vertus, ir mes tuo pačiu vertindami

pašnekovą, galime būti ne visiškai objektyvūs.

Įvertinamasis bendravimas reiškia, jog kalbėdami mes įvertiname kokį

nors daiktą ar reiškinį: išsakome geras jis ar blogas, teisingas ar

neteisingas, tinkamas ar netinkamas. Dažnai mes išsakome pašnekovui, kaip

jam, mūsų nuomone, derėtų ar nederėtų elgtis. Pavyzdžiui, įvertinamasis

bendravimas dažnai būdingas tėvų ir vaikų santykiams, kai tėvai įvertina

vaiko elgesį: “Meluoti negražu”, “Tavo elgesys svečiuose man nepatiko” ir

panašiai.

Aiškinamasis bendravimas. Šiuo atveju mes pasakome pašnekovui, ką,

mūsų manymu, reiškia vienas ar kkitas reiškinys, viena ar kita situacija.

Skirtinga nuo įvertinamojo bendravimo čia mes nieko negiriame ir

nepeikiame, nieko nenurodinėjame, tik aiškiname: “Klasėje toks triukšmas,

matyt todėl, kad dar neatėjo mokytoja”, “Mažylis darosi irzlus –

greičiausiai pavargo” ir panašiai.

Palaikomojo bendravimo atveju siekiame parodyti aplinkiniams, kad

norime jiems gero, stengiamės padėti. Mes tarsi patvirtiname, jog

neketiname palikti jų vienų, paskendusių rūpesčiuose: “Nesirūpink, mes tau

padėsime pasiruošti egzaminui” ir panašiai.

Tyrinėjamasis bendravimas – tai siekimas gauti daugiau informacijos.

Neretai, norėdami daugiau sužinoti, mes skatiname diskusiją mums rūpimu

klausimu: “Ką to manai apie šio stiliaus muziką?”, “Koks laisvalaikio

užsiėmimas šioje šalyje populiariausias?” ir panašiai.

Suprantamasis bendravimas – tai toks bendravimo būdas, kai stengiamės

geriau suprasti ką kitas žmogus sako ar jaučia. Neretai tai gali būti

tiesiog atkartojimas to, ką pasakė mūsų pašnekovas – galbūt kiek kitais

žodžiais, tačiau nekeičiant esmės: “Man susidarė įspūdis, jog ši nesėkmė

tave labai slegia”, “Iš tavo žodžių supratau, jog norėtum išmokti dar vieną

užsienio kalbą” ir panašiai.

Panagrinėkime konkretų pavyzdį. Draugas nusipirko naujos ir dar niekam

negirdėtos grupės kasetę. Grupės muzikavimas nė vienam iš draugų nepatiko,

tačiau į tai jie reaguoja skirtingai. Štai įvairių bendravimo būdų

iliustracija:

įvertinamasis bendravimas – “Aš tau sakiau, kad ši grupė niekam tikusi”.

aiškinamasis bendravimas – “Manau, jog tu paskubėjai – juk pirkai kasetę

tarsi katę maiše”.

palaikomasis bendravimas – “Nenusimink, aš tau padovanosiu ką nors iš savo

kolekcijos”.

tyrinėjamasis bendravimas – “O kokios grupės tau patinka?”.

suprantamasis bendravimas – “Matau, šis nenusisekęs pirkinys tave gerokai

nuliūdino”.

Patys savaime šie bendravimo būdai nėra nei geri, nei blogi.

Netinkamais juos gali paversti pernelyg dažnas ar tiesiog nevykęs kurių

nors iš jų vartojimas. Jei mes vien tik aiškinsime ir vertinsime,

greičiausiai tuo atstumsime nuo savęs kitus žmones. Priešingai, nuolat

palaikydami kitus ir bandydami juos suprasti, pelnysime jų palankumą.

Tyrinėjamasis bendravimas taip pat dažniausiai sutinkamas palankiai –

daugumai žmonių malonu suvokti, jog kažkam rūpi jų nuomonė vienu ar kitu

klausimu. Išimtį sudarytų tokios situacijos, kai tyrinėjimas darosi

pernelyg įkyrus. Kita vertus, visi bendravimo būdai tarpasmeniniuose

santykiuose pasitaiko pakankamai dažnai – vadinasi, visi jie reikalingi.

Vertinamasis ir aiškinamasis bendravimo būdai labiausiai tiks tuomet, kai

tarp pašnekovų vyraus abipusis pasitikėjimas. Jeigu tikrai žinosime, jog

mūsų bendravimo partneris nori mums tik gero, tai daug palankiau žiūrėsime

į jo išsakomus aiškinimus ir vertinimus. Tuomet ir kritines pastabas

suvoksime ne kaip asmeninius išpuolius prieš mus, bet kaip norą mums

padėti.

Bendraujant visuomet reikalingas lankstumas, taigi geriausia naudoti

įvairius bendravimo būdus. Tai patvirtina ir psichologiniai tyrimai, kurie

parodė, jog daug sėkmingiau bendrauja tie žmonės, kurie, užuot naudoję tik

vieną ar du jiems įprastus bendravimo būdus, lanksčiau taiko visus žinomus

būdus.

Dominuoti ar nusileisti bendraujant? Psichologai pastebėjo, kad,

kalbėdamiesi su kitais žmonėmis, paprastai naudojame vieną iš kelių galimų

bendravimo strategijų:

1. Esame linkę nusileisti;

2. Esame linkę dominuoti;

1. Siekiame nutraukti bendravimą;

3. Ieškome informacijos.

Trumpai aptarkime kiekvieną iš šių strategijų.

1. Šią bendravimo strategiją išmokstame ankstyvoje vaikystėje, kai mus

mokė elgtis taip, kaip nori suaugusieji. Tokio bendravimo turime išmokti,

kadangi gyvenime tenka susidurti su situacijomis, kur ne viskas klostosi

taip kaip norime. Vadinasi, reikia pratintis prie to, kad kartais esame

priversti atsisakyti savo siekių, dažniausiai kito žmogaus naudai. Jeigu

dalykai, kuriuos aptariame, nėra mums labai svarbūs, nusileidžiame

lengviau. Sunkiau būna tuomet, kai kalbama apie abiems ppašnekovams svarbias

ir reikšmingas temas. Kai tokiais atvejais tenka nusileisti, dažniausiai

jaučiame pyktį ir apmaudą.

2. Siekimas dominuoti taip pat mums pažįstamas nuo ankstyvos

vaikystės. Pirmiausia noro dominuoti pasireiškimus pastebime suaugusiųjų

elgesyje ir pradedame juos mėgdžioti. Būdingiausias tokio elgesio pavyzdys

galėtų būti reikalavimai keliami kitam žmogui, pernelyg nesigilinant į tai,

ką jis jaučia ar į kokią padėtį yra patekęs. Dažnai dominavimo strategiją

stebime santykiuose tarp tėvų ir vaikų, mokytojų ir mokinių, viršininkų ir

pavaldinių. Tokiais atvejais vienas iš bendravimo partnerių išsako, ko jis

nori, nepalikdamas antrajam nei derybų, nei jokio kito pasirinkimo

galimybės. Kai reikalavimus kelia abi pusės, įvyksta ginčas, apsikeičiama

piktais žodžiais, kol galų gale viena pusė nusileidžia.

3. Ši strategija taip pat gerai žinoma nuo seno. Būdingas tokio

bendravimo rezultatas būna toks, kad vaikas verkdamas išeina į savo

kambarį, tėvas supykęs trenkia durimis arba visa šeima lieka viename

kambaryje, tačiau ją apgaubia slegianti tyla. Bendravimas nutrūksta. Jeigu

pašnekovai pasirenka tokią elgesio strategiją, nė vieno iš bendraujančiųjų

tikslai nebegali būti įgyvendinti.

Kiekviena iš trijų aptartų bendravimo strategijų gali kliudyti

normaliems, atviriems tarpusavio santykiams. Visais trim atvejais turime

pralaimėtojus: pralaimi arba vienas iš bendraujančiųjų arba abu bendravimo

partneriai.

Kaip alternatyvą minėtosioms bendravimo strategijoms galima patekti

tokią strategiją kaip informacijos rinkimas. Tai reiškia, jog pašnekovai

neskuba nei sutikti su kito nuomone, nei primesti savo valią, nei juo

labiau atsukti vienas kitam nugaras. Jie tiesiog

informuoja vienas kitą,

kaip jie mato situaciją, ir ko iš jos tikisi. Pavyzdžiui: tėvas nori

žiūrėti televizijos žinių laidą, o vaikai – tuo pat metu kitu kanalu

rodomus animacinius filmus. Jei tėvas bus linkęs nusileisti, jis leis

vaikams žiūrėti animacinius filmus., atsisakęs savo ketinimo išklausyti

žinių. Jei jis bus linkęs dominuoti, tai įsijungs žinių kanalą, o vaikams

teks apsieiti be filmukų. Nutrūkus bendravimui, televizorius greičiausiai

bus išjungtas. Ketvirtasis kelias būtų toks: abi pusės aiškiai išsakytų

savo norus, ir po to pasistengtų surasti visus tenkinantį kompromisą.

Pavyzdžiui, tėvas išklausytų žžinių pradžią, o vaikai pažiūrėtų antrajį iš

kelių rodomų animacinių filmų. Tada nė viena pusė nenukentėtų. Ši

strategija nėra koks nors stebuklingas būdas tinkamai ir sėkminga

bendrauti, tačiau ji paaiškina mūsų santykius su kitais žmonėmis. Ji taip

pat nėra vienintelė ir nepakeičiama. Gyvenime susiklosto tokių situacijų,

kai tenka arba nusileisti, arba žūtbūt apginti savo poziciją, arba net

nutraukti bendravimą. Tačiau, kita vertus, dažnai bendrauti nesiseka kaip

tik dėl to, kad nepakankamai gerai žinome kitų žmonių ketinimus arba

nepakankamai aiškiai atskleidžiame savus.

Kokius jausmus sunkiausia išreikšti bendraujant? Kalbantis daug

lengviau iišsakyti savo nuomonę ar požiūrį, negu prisipažinti, ką jaučiame

ar kaip jaučiamės. Tačiau ir jausmus reikšti nėra vienoda lengva ar sunku.

Lengviau išsakyti teigiamus jausmus: nesunku prisipažinti pašnekovui, jog

esame linksmi, laimingi, gerai nusiteikę. Sunkiausia išreikšti tuos

jausmus, kurie, mūsų manymu, atskleidžia mums būdingas ssilpnybes. Paprastai

didžiausius raiškos sunkumus kelia šie jausmai:

įžeidimo bei atmetimo jausmas – “Aš pasijutau pažemintas ir nereikalingas,

kai visi praėjo pro šalį su manimi nepasisveikinę”;

nepilnavertiškumo jausmas – “Jaučiuosi toks kvailas, kai nesuprantu šio

uždavinio sąlygos”;

priklausomybės jausmas – “Man taip sunku, kai lieku vienas ir niekas man

nepadeda”;

baimė atsiskleisti – “Taip norėčiau su kuo nors išsikalbėti, tačiau negaliu

pasiryžti”;

kaltės jausmas – “Sutinku, kad negerai pasielgiau”;

gėdos jausmas – “Man taip nesmagu, kad šneku neaiškiai”;

bejėgiškumo jausmas – “Ką bedaryčiau, viskas perniek”;

pasyvumo jausmas – “Sėdžiu rankas sudėjęs, nors tiek darbų laukia”;

pykčio jausmas – “Mane taip erzina tas jų begalinis pasipūtimas”.

Nesunku suprasti, kodėl šiuos jausmus sunkiausia išsakyti kitiems: čia

visada slypi tam tikra rizika. Juk atskleisti save, o ypač parodyti savo

silpnybes gali pasirodyti pavojinga. Žmogus, kuriuo pasitikėjome, kuris yra

buvęs mums eemociškai artimesnis, gali mus įžeisti arba nuvilti kur kas

stipriau negu ne tokie artimi mums žmonės.

Per daug atskleisti save gali būti taip pat netinkama, kaip ir

atskleisti per mažai. Labai svarbu pajusti, kiek tinka ir kiek netinka

atsiskleisti kiekvienoje konkrečioje situacijoje. Jei norite geriau pažinti

pašnekovą ir užmegzti su juo nuoširdesnius bei pastovesnius santykius,

atsiskleisti verta. Jei bendravimas oficialus arba bendraujama su

atsitiktiniais pašnekovais, visiškai normalu būtų nerodyti gilesnių

asmeninių jausmų. Priešingai, tokius jausmus rodyti gali būti net

nepageidautina. Išvada būtų tokia: kuo reikšmingesni jums jūsų santykiai su

pašnekovu, ir kuo daugiau jūs iš jo tikitės, tuo svarbiau yra atvirai ir

nuoširdžiai pasidalinti su juo savo jausmais.

Bendravimas ir žodelis “aš”. “Aš” – tai tarsi daiktavardis, nurodantis

asmenį, dalyvaujantį bendraujant: “Aš manau.”, “Aš suprantu.” ir panašiai.

Neretai vartojamas ir žodelis “mes”: “Mes nusprendėme.”, “Mūsų manymu.” ir

kiti. Kai kalbame savo vardu, prisiimame visišką atsakomybę už pateikiamą

idėją, pasiūlymą ar įvertinimą. Juk nėra dviejų žmonių, visiškai vienodai

suvokiančių tą ar kitą įvykį ar reiškinį. Sakydami “mes” lyg ir nusiimame

dalį atsakomybės už savo pareiškimą.

Kokie bendravimo privalumai pasireiškia vartojant žodelį “aš”? Šis

žodelis:

sustiprina tarpusavio pasitikėjimą ir suartina žmones

parodo, jog kalbama apie pašnekovui, o ne pasipuikavimo prieš patį save

dėlei arba norint tiesiog padaryti pareiškimą (oficialiose kalbose ir

pareiškimuose paprastai sakome “mes”);

leidžia geriau atskleisti savo vidinius jausmus;

leidžia išvengti tuščio ar pernelyg dažno kitų smerkimo bei kritikavimo

(juk daug paprasčiau pasakyti “Mums tai nepatinka” arba “Mes smerkiame”

negu “Man nepatinka”, “Aš smerkiu”.

Žinoma, žodelis “aš” tinka ne visada. Kaip jau minėjime, jis

nevartotinas oficialiose kalbose arba pateikiant apibendrintas mintis.

Pavyzdžiui, politikai paprastai kalba ne savo, o savo partijos vardu,

deputatai išsako ne savo, bet rinkėjų nuomonę ir panašiai. Tačiau visais

tais atvejais, kai pokalbis yra labiau asmeninio pobūdžio, sėkmingai

bendrauti padeda žodelis “aš”.

Priimant ir perduodant informaciją svarbu sugebėti ne tik kalbėti, bet

ir klausyti.

Aktyvus klausimas. Pokalbio dalyvis GGIRDI žodžius, STEBI pašnekovą ir

jo elgseną, INTERPRETUOJA tai, ką išgirdo ir pamatė, ATSAKO pašnekovui.

Efektyviai, aktyviai klausantis reikalinga koncentruoti mąstymą bei dėmesį,

išlaikyti vidinį fizinį aktyvumą, neatsipalaiduoti.

Žmonės kalba lėčiau negu mąsto, todėl kol vienas žmogus kalba, kitas

pašnekovas gali pradėti galvoti apie dalykus, nesusijusius su pokalbio

tema. Jeigu pokalbio dalyvis klauso aktyviai, jis išnaudos šį laisvą laiką

apmąstymui apie tai, ką išgirdo, ar viskas jam yra aišku, ar nereikia

paklausti papildomų klausimų.

Aktyvus klausymas turi užtikrinti grįžtamąjį ryšį, paskatinti

pašnekovą taip pat aktyviai dalyvauti pokalbyje. Ar išgirdo pašnekovas

klausimą, ar teisingai jį suprato, o galbūt jį reikia plačiau paaiškinti?

Aktyviai klausyti dažniausiai trukdo išankstinė nuostata arba

įsijautimas į savo paties kalbą ir nesugebėjimas “persijungti” į pašneką,

arba girdėti tik tai, ką norima išgirsti, tai yra tik tai, kas patvirtina

išankstinę pokalbio vedėjo nuomonę.

Klausymas susijęs ir su fiziniu susikaupimu. Atsipalaidavęs fiziškai

žmogus yra tuo pat metų atsipalaidavęs ir mąstyme. Jis negali įtemptai

klausyti. Labai patogi ,komfortabili kūno padėtis kartais, ypač dalykiniame

pokalbyje, tik trukdo, mažina ne tik klausymo, bet ir mąstymo aktyvumą.

Aktyvų klausymą sudaro keletas komponentų:

1. Girdėjimas – tai fiziologinis išklausymo pagrindas;

2. Dėmesingumas

3. Supratimas – kaip pašnekovai sugeba teisingai suprasti vienas kitą;

4. Atmintis – sugebėjimas kaupti ir atgaminti informaciją. Atmintis

gali būti trumpalaikė ir ilgalaikė. Svarbu pažymėti, kad ddalykiniame

pokalbyje patariama nepasitikėti vien gera atmintimi ir patikrinti

informaciją, ypač, jeigu klostosi konfliktinė situacija.

Gero klausymo įgūdžiai:

1. Dėmesingai išklausyti pašnekovą pokalbio pradžioje;

2. Minties pakartojimas;

3. Minties tikslinimas;

4. Apibendrinimas;

5. Emocinė parama.

Blogo klausymo įgūdžiai:

1. Ignoravimas – tai neparodomas dėmesys pašnekovui. Gali būti

žodinis ir nežodinis ignoravimas;

2. Įkyrus klausinėjimas;

3. Hipotezių kėlimas. Tai bandymas pačiam paaiškinti pašnekovo

elgesio ar nuomonės priežastis, ieškoti galimų prielaidų,

neklausiant apie tai paties pašnekovo: “Jums nepasisekė

darbas, tikriausiai todėl, kad per mažai turėjote

informacijos?” ir panašiai;

4. Vertinimai. Vertindami pašnekovo nuomonę, išsakytas mintis,

tuo pačiu parodome savo požiūrį į jo asmenybę ar poelgį. Jeigu

tas požiūris yra neigiamas, galima paskatinti konfliktą, nes

pašnekovas sieks išaiškinti, kad mūsų nuomonė yra neteisinga.

Kada pasitelkti aktyvų klausymą?

Aktyvus klausymas gali padėti žmogui, tačiau gali jį paveikti ir

nekonstruktyviai. Toliau pateiktos aplinkybės, kuriose patartina ir kuriose

nepatartina naudoti aktyvų klausymą.

Pasitelkite aktyvų klausymą, kai:

pastebite žodines ir nežodines užuominas, kad kitam žmogui tikrai sunku;

nuoširdžiai norite padėti, o laikas ir vieta yra tinkami;

jūs tikrai palaikote kitą, o jo problemos jūsų neerzina;

nenorite primesti savo sprendimo būdo kito žmogaus problemai;

pajėgiate ir turite laiko kitą išklausyti, o jūsų problemos ir atsakomybė

tam netrukdo ir leidžia pilnai susikaupti.

Aktyvus klausymas nereikalingas, kai:

nepastebite jokių užuominų;

jūs

nenorite šiuo atveju padėti – jums nesvarbu, skubate ar esate užsiėmęs;

kito elgesys jums nepriimtinas, esate įskaudintas ar įsižeidęs (ypač, jei

apie tą poelgį norima diskutuoti);

stengiatės, kad kitas priimtų “teisingą” sprendimą (jūsų aktyvus klausymas

kreips pašnekovą jūsų primetama”teisinga” linkme);

manote, kad jūsų asmeninės problemos per daug rimtos, jog galvotumėte apie

kitų problemas;

kitam asmeniui paprasčiausiai reikalinga informacija, kurios jis neturi;

norite nuslėpti savo jausmus nuo kito asmens arba nuo savęs.

Taigi norint, kad bendravimas vyktų sklandžiai, tiek klausantis,

tiek kalbantis, žmonėms bendra turi būti tai, apie ką jie nnori kalbėtis ir

ką jie nori išgirsti. Nesvarbu, kad skiriasi pašnekovų požiūriai, kad

skirtingi jų motyvai ar net skiriasi jų charakteriai. Orientuojantis į

bendrą tikslą, prieinama prie to, kad bendraujančių žmonių asmeniniai

santykiai “nueina į antrąjį planą”.

4. Bendravimas grupėse

Būnant kolektyve ar grupėje, žmonės dalyvaujantys, aptariant vieną ar

kitą situaciją, į ją reaguoja skirtingai. Tai pasireiškia dėl emocinės

būsenos: vienose situacijose emocijas išreiškiame aiškiai, be jokių pauzių,

kitose – susilaikydami, darydami ilgus tarpus tarp žodžių bei sakinių.

Taigi, toks bendravimas grupėse dažniausiai pasireiškia ne vieną, ne du,

bet ddaugiau kartų. Taip gali būti dėl to, kad į grupes susirenka ne

vienodos padėties bei išsilavinimo žmonės. Kiekvienas grupės narys

susikuria savo bendravimo stilių, prisiima sau tam tikras užduotis, atlieka

tam skirtus vaidmenis ir panašiai.

Grupėse renkamas lyderis, vadovas, kuriuo dažniausiai tampa tos

grupės narys, turintis daugiausia įtakos kitų grupės narių veiklai.

Galimybė kontroliuoti kitus ir daryti jiems įtaką yra vienas žmonių

tarpusavio santykių svarbiausių aspektų. Lyderis skatina veikti, duoda

nurodymus, išaiškina nesutarimus tarp kitų grupės narių ir priima

sprendimus. Kis išreiškia pritarimą arba nepritarimą grupės narių

veiksmams, įkvepia, padrąsina, žodžiu yra bet kurios grupės veiklos

priešakyje.

5. Bendravimo menas

Vienas griežtas etiketo reikalavimas yra toks – iš viso nekreipti

dėmesio į gerų manierų nesilaikymą, taigi ir toliau elgtis taip, lyg nieko

nebūtų atsitikę.

Tačiau būna situacijų, kai blogų manierų neįmanoma nepastebėti. Ką

daryti, jei susiduriama su provokuojančiu, tiesiog begėdiškai nemandagiu

žmogumi? Tada etiketas ir savigarba reikalauja situaciją bematant

sušvelninti: arba paprasčiausiai palikti akiplėšą, arba paprašyti jį

išeiti. Geros manieros nenumato kitos išeities: tik jokiu būdu negalima į

grubumą atsakyti grubumu.

Tačiau kaip elgtis, kai kas nors darbe ar visuomenėje pasirodo

nederamai apsirengęs, įeina be švarko, nors yra damų ar viršininkų; arba

mėgsta įeiti į patalpą atsegtu švarku, arba susikišęs abi rankas į kelnių

kišenes. Ar tokiam žmogui atsargiai pasakyti, ar palikti jį likimo valiai

priklauso nuo situacijos ir asmens. Visiems atvejams nėra visuotinai

galiojančių griežtų taisyklių.

Tačiau prieš pradedant kritikuoti aplinkinius, matant jų nusižengimus

elgesio normoms, mums patiems reikėtų pradėti stebėti tai, kaip mes

elgiamės.

Mums beveik visada svarbu save aplinkiniams parodyti tokiu, kokiu

norime. Norime sulaukti teigiamos kitų žmonių reakcijos savo atžvilgiu.

Taigi, jjei mes nusižengiame, viskas priklauso nuo pražangos dydžio.

Dažnai galime atsiprašyti už padarytus nusižengimus, ir viskas bus

pamiršta. Tačiau dėl to dažnai jaučiamės nepatogiai, o dažnai ir

susigėstame. Ką tokiu atveju daryti?

Jeigu tikrai sukėlėte kieno nors nepasitenkinimą, tai geriausia iš

viso nieko nesakyti, nes, puolus atsiprašinėti, nepatogumas bus dar

didesnis.

Pabaiga

Bendraudami mes galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame ar

jaučiame, perteikti savo susiformavusius vertinimus bei požiūrį į

aplinkinius. Taip pat iš kitų žmonių sužinome ir apie tai, kaip mes

atrodome iš šalies. Taigi, bendravimas nėra lengvas dalykas. Kiekvienas

žmogus mokosi bendrauti taip, kad būtų suprastas, įvertintas, kad galėtų

išsakyti savo mintis, savo žodžius taip, kad neįžeistų, neatstumtų kitų

žmonių. Tik bendraudami mes ugdome save ir kitus, mokome ir patys mokomės,

galime padėti arba ieškome pagalbos sau.

Literatūros sąrašas

1. Želvys R. “Bendravimo psichologija”.

2. Wrede-Grischkat R. “Bendravimo menas”.

3. Kolciova V.A. “Bendravimas ir pažintiniai procesai” (rusų k.).

4. Psichologija tau.