Etika. Etikos samprata

Klaipėdos Kolegija

Sveikatos Fakultetas

Socialinio darbo katedra

anzelmute

Neakivaizdinė forma socialinis darbas

I kursas I grupė

Referatas

Socialinio darbuotojo vertybės dirbant su senais žmonėmis

Tikrino: S. Jakienė

TURINYS

Įvadas……………………3psl.

Etikos samprata……………….4psl.

Socialinio gyvenimo būdas………….5psl.

Socialinio darbuotojo kompetencija………6psl.

Žinios……………………7psl.

Vertybės………………….8psl.

Liūdna statistika………………9psl.

Kasdieniniai rūpesčiai……………10psl.

Išvados ………………….12psl.

Literatūra………………….11psl.

Jeigu egzistuoja mokslas, tikrai reikalingas žmogui,

tai mokslas, kurio aš mokau – deramu būdu

užimti žmogui savo vietą pasaulyje – iš kurio

galima išmokti to, kokiu reikia būti,

kad galėtum būti žmogumi!

( I. Kantas)

ĮVADAS

Yra situacijų, kai profesiniame ar asmeniniame gyvenime, palyginti nesunku nuspręsti, kas teisinga, kas nne. Tačiau kartais tai nėra lengva. Kiekvienas atvejis nepakartojamas, todėl posūkis ar sprendimas kaip vienoje ar kitoje situacijoje derėtų pasielgti, kas kartą gali būti vis kitoks. Daugelis problemų, iškylančių tiek pavieniam žmogui, tiek bendruomenei yra be galo sudėtingos.

Norint kalbėti apie socialinio darbuotojo, žmogaus, kuris susiduria ypač dažnai su nepakartojamais atvejais ir privalo pagal situaciją ieškoti sprendimo, etikos ištakas, svarbu plačiau aptarti tris dalykus: etika, socialinį darbą su senais žmonėmis, jų raidą ir sanglaudą tarpusavyje.

Gyvenime keičiasi ne žmonių prigimtis, bet jų ssantykių padariniai, t.y. žmonių santykių socialiniai reiškiniai, lemiantys skirtingą socialinį gyvenimą, tam tikrą gyvenimo būdą. Referate bus šiek tiek aptariama socialinio gyvenimo būdas, kaip siejama ir ką tiria etika.

Šimtus metų mąstytojai kūrė teorijas apie tai, kaip įvairiose gyvenimo situacijose daryti eetinius sprendimus, todėl net ir šiais laikais kai kada atsižvelgiama į senųjų mąstytojų nuomones. Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija. Jis reikalauja nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis. Todėl labai svarbu, kad socialiniai darbuotojai būtų įsitraukti į nuolatinio mokymosi procesą ir aktyviai jame dalyvautų. Tai skatina ne tik kintanti visuomenė, bet ir Lietuvos politinis kontekstas, kuris rodo, kad socialiniams darbuotojams būtina dirbti su skirtingų rasių, tautybės, amžiaus, lyties ar orientacijos žmonėmis.

Nuo 1997 metų organizuojami socialinių darbuotojų kvalifikaciniai mokymai, o nuo 2002 metų vyksta socialinių darbuotojų atestacija. Tai pirmieji bandymai suteikti socialiniams darbuotojams galimybę tobulėti profesinėje srityje. Bandysime išsiaiškinti kaip susiję socialinio darbuotojo darbas dirbant su seneliais, etikoje ryšius tarp vertybių iir darbo, gūdžių, kompetencijos, žinių. Socialinio darbuotojo darbas yra gili vertybių sistema.

Lietuvoje yra daugiau nei milijonas pensininkų. Pensijos varganos, santaupos nuvertėjo. Senas žmogus nori normaliai gyventi, bet neturi iš ko. Seneliui pasirinkimas nedidelis, jei yra vaikų jie vargšą nukaršina. O vienišių priglaudžia valdiškos prieglaudos. Seni žmonės į pensionatą ateina ne pramogų ar laimės ieškoti. Savo gyvenimo saulėlydyje daugelis jų vieniši ir be sveikatos. Jiems ilgas gyvenimas yra ne tik pasiekimas, bet ir nuolatinis iššūkis gyvenimo kokybei. Senėjimą reikia priimti nne kaip katastrofą, bet kaip natūralų procesą. Svarbu jog pagyvenusio amžiaus žmogus galėtų džiaugtis galimybe būti nepriklausomi, turėti socialinius ryšius, įsitraukti į bendruomenės gyvenimą.

Kas pažengia mokslu,

bet atsilieka savo elgesiu( sako senas priežodis),

tas daugiau atsilieka, negu pažengia.

(J.Komenskis)

ETIKOS SAMPRATA

Specialistai iki šiol ginčijasi, ar etika iki šiol apima visą žinių apie moralę kompleksą, ar ribojasi tik moralinės privalomybės, moralinių imperatyvų ( liepimų, reikalavimų) formavimu ir teigimu. Jeigu etika pripažįstama mokslu, tai ji moralinius reiškinius turi nagrinėti objektyviai, neutraliai, bešališkai. Jeigu manoma, kad etika yra ne mokslas. O tik mąstanti etika, tai belieka kalbėti apie tai, kaip ji padeda valdyti, vadovauti, kaip nurodo, kreipia žmogų į dorą elgesį į vertybines normas.

Etika – mokslas tiriantis moralę; žmonių elgesio normų visuma. Sąvoka kilusi iš lotynų kalbos žodžio ethica, reiškiančio paprotį, įprotį, būdą.

Todėl etika, kaip tam tikra žinių sritis, yra mokslas, o moralė – jos tyrimų objektas. Dažnai vietoj moralės vartojama dorovės sąvoka. Skiriasi šios sąvokos tik tuo, kad moralė – tarptautinis žodis, lietuviškai reiškiantis dorovę. Moralė – objektyvi, bendra, visuomeninė, o dorovė – subjektyvi, individuali to paties reiškinio pusė. Dorovė kaip visų žmonių dvasinė lytis, apimanti vidinių vyksmų visumą, kuri yra dorovinio elgesio pamatas. Tai sąmonės ar pasąmonės parengtis elgtis ar veikti laikantis gėrio normų.

Dora– ttai realizuota dorovė – doras elgesys, tai, kas kuria asmeninę ir visuomeninę laimę.

Šiandien gyvenant sudėtingoje kultūros ir nekultūrės maišatyje, labai svarbu suvokti tikrosios kultūros esmę. Pačiais bendriausiais bruožais kultūra – tai pavienių individų ir kolektyvų materialinė bei dvasinė pažanga. Pravartu priminti, kad kultūros turinį sudaro keturi idealai: žmogaus, socialinės ir politinės visuomenės, religinės- dvasinės vienovės ir žmonijos. Nagrinėjamuoju aspektu svarbu idealas.

Idealas – tobulybė, pavyzdys, aukščiausias tikslas. Iš dvasinių poreikių kilęs asmenybės siekis laikyti ką nors tobulu.

Todėl svarbus etikos uždavinys – formuoti asmenybės idealus, kad ji išmoktų visa vertinti atsižvelgdama į tai, kas idealu, siektų kūrybinės veiklos, turėtų tikslą kurti geresnį, gražesnį gyvenimą.

Etikos moksle dažnai vartojamos tokios sąvokos:

Gėris – absoliutaus gerumo idėja, kylanti iš tobulos būties suvokimo.

Blogis – gėrio priešybė, nelaimių, nedorumo, nusikaltimų būvis.

Dorovinis principas – svarbiausia dorovinė nuostata, reguliuojanti elgesį.

Dorovinė vertybė – teigiamas poelgis, turintis objektyvią reikšmę individo vystymuisi.

Etikos dalykas – tai idėjos apie būtinybę, gėrį ir blogį, moralės principai bei elgesio normos, žmogaus pašaukimas ir jo gyvenimo prasmė. Socialinė etika – etikos sritis, nagrinėjanti žmonių grupių, visos visuomenės, tautų ir pasaulio bendruomenės elgesį, aiškinanti, kaip grupės elgiasi bendraudamos tarpusavyje, su kitomis visuomenėmis ir tautomis, su gamta ir gyvūnais, su atskiru žmogumi – vyru ar moterimi, vaiku, senu, neįgaliu, pavaldiniu, vviršininku ir pan. Bet kuriuo atveju etikos tikslas – nurodyti žmonėms kaip jie turėtų elgtis, nepaisant aplinkybių ir norų.

Kasdieninėje kalboje dažnai girdime sakant: moralu – nemoralu – amoralu, gera – bloga, dora – nedora ir pan. Taikant psichologinį-medicininį normos kriterijų, tinkamu laikomas toks elgesys, kuris užtikrina gerą psichinę bei fizinę žmogaus savijautą – komforto būseną, nepaisant to, ar šis elgesys yra dažnas, ar retas, ir kiek jis artimas elgesio etalonams. Etinis normos kriterijus akcentuoja ne tam tikro elgesio formų pasireiškimo dažnį, bet tai, kaip jos atitinka priimtas pavyzdines elgesio normas arba moralinius teiginius. Remiantis šiuo požiūriu, tinkamas yra toks elgesys, kuris atitinka iškeltus reikalavimus, nurodymus arba draudimus, o asocialiam elgesiui priskiriami šių reikalavimų pažeidimai.

SOCIALINIO GYVENIMO BŪDAS

Gyvenimo būdą lemia įvairūs papročiai, elgesio normos, teisingumas, meilė, laisvė, kalba, mokslas, menas, religija, nuosavybė, darbas, darbo produktai, valdžia, šeima, santykis su pačiu savimi ir pan.

Teisingumas yra viena iš žmonių prigimties realizavimo formų, rodo jų gyvenimo veikimo būdą, santykius. Teisingumas yra labiau privatus, moralinio pobūdžio, labiau priklauso nuo paties žmogaus asmeninio apsisprendimo, jo geros valios, turi būti paisoma viešųjų institucijų. Neteisingumas atsiranda todėl, kad viešieji socialiniai reikalai nėra teisiškai sutvarkyti arba nepaisoma įstatymų. Teisingumui įgyvendinti priimta 1948m. Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių

deklaracija, kurių svarbiausi punktai yra:

 Visi žmonės turi teisę gyventi, būti laisvi, apsaugoti nuo baimės ir smurto.

 Visi žmonės turi teisę būti ginami įstatymo.

 Kiekvienas žmogus turi teisę reikalauti teisingo ir viešo teismo.

 Kiekvienam žmogui turi būti garantuota jo asmeninio gyvenimo neliečiamybė – jis, jo šeima, namai, korespondencija turi būti apsaugoti nuo neteisėto kišimosi, o jo garbė ir orumas – nuo nepagrįsto žeminimo.

 Kiekvienas žmogus turi teisę į mąstymo, sąžinės, religijos laisvę, taip pat teisę tiek privačiai, tiek viešai reikšti savo nuomonę.

 Kiekvienas žmogus turi teisę įį mokslą

 Kiekvienas žmogus turi teisę dalyvauti bendruomenės kultūriniame gyvenime.

 Kiekvienas žmogus turi pareigų visuomenei, taigi garantuojama, kad kiekvienas visuomenės narys pripažįsta ir gerbia kitų narių teises bei laisves.

Teisingumui nėra nei stiprių, nei silpnų, nei didelių, nei mažų žmonių. Lygybės statusas yra sąlyga teisingumui įgyvendinti. Todėl teisingumas yra svarbiausia etikos norma. Ir socialiniam darbuotojui labai svarbu paisyti šių įstatymų, nes savo darbe susiduria nuolat.

Meilė – nuoširdžiausia, patvariausia, visą asmenybę apimanti emocija, kylanti iš švelnumo, bendravimo poreikio ir patirties. Visų meilės bruožų ssuminėti neįmanoma. Tikriausiai geriausiai meilę apibūdino prieš 2000 m. šv. Paulius: „ meilė kantri, maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji vviską pakelia, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.“ Tai viena iš gražiausių vertybių trapi ir nuostabi.

Laisvė žmogui reiškia jo veikimo būdą, galimybę pagal savo apsisprendimą ir pasirinkimą veikti, dalyvauti gyvenime. Laisvė socialiniame gyvenime yra kintanti, skirtinga ir įvairi: judėjimo, įsitikinimų, informacijos, kalbos, spaudos, mokslo, laisvė reikšti savo nuomonę ir kt. tikroji žmogaus laisvė yra tiesiogiai susijusi su jo išsilavinimu, kultūros lygiu ir pirmiausia su gebėjimu save riboti ir valdyti.

Socialinė šių dienų kova – tai ne tik kova dėl ekonominės gerovės, kaip įprasta sakyti, kova už būvį, bet ir dėl žmogaus orumo, žmogiškųjų vertybių pripažinimo, vietos dvasiniame gyvenime, pagarbos ir meilės. Taigi, kovojant galima siekti ir humaniškų ir nehumaniškų tikslų. Elementariausiai kova būvį, išalkusiam – už maistą, sušalusiam – uuž šilumą, o seniems žmonėms už tai kad, neliktų vieniši, būtų suprasti.

Menas atsirado iš žmonių noro, troškimo, jų žmogiškosios prigimties galios siekti grožio. Ši galia suformavo žmonių santykių socialinį-kultūrinį reiškinį, tam tikrą socialinę tikrovę, kuri vadinama menu.

Kūryba žmonės atskleidžia žmogiškąją prigimtį. Todėl atsiranda įvairios kūrybos rūšys: didaktinė, meninė, mokslinė, socialinė ir kt. Kurti yra žmonių prigimtinė savybė, galia.

SOCIALINIO DARBUOTOJO KOMPETENCIJA

R. L. Barkeris (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimą atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius eedukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip pat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus.

Kieran O’Hagan (1997) siūlo 6 bendras socialinio darbo užduotis, kurias, jos teigimu, galima vadinti kompetencijos sritimis: 1) bendravimas ir įsipareigojimas; 2) skatinimas ir įgalinimas; 3) įvertinimas ir planavimas; 4) intervencija ir paslaugų pasiūla; 5) darbas organizacijose; 6) profesinės kompetencijos ugdymas.

Svarbiausia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius ŽINIAS, VERTYBES ir ĮGŪDŽIUS. Socialinis darbuotojas, kuris savo darbe bandydamas bendrauti ir įsipareigoti kuriam nors klientui, turinčiam konkrečią problemą, privalo remtis teorine literatūra ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (ŽINIOS); jis turi būti nuovokūs ir jautrus atsiradus etinių sunkumų (VERTYBĖS); be to turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (ĮGŪDŽIAI).

Tik praktine veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga. (Kieran O’Hagan, 1997).

1 pav. Socialinio darbo kompetencijos kolonos (Kieran O’Hagan, 1997)

Šio darbo autorių nuomone, pasiūlyta socialinio darbo kompetencijos schema yra labai svarbi, ją galima pavadinti pagrindine, stengiantis geriau suprasti socialinio darbuotojo kompetencijas. Taigi iš šios schemos galima teigti, jog vertybės vaidina didelį vaidmenį socialiniame darbe.

ŽINIOS

Žinios socialiniam ddarbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. R. L. Barker Socialinio darbo žodyne (1995) teigia, kad žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijų visuma. Žinių pagrindas sukuriamas iš paties socialinio darbuotojo tyrimų, teorijų plėtojimo ir sistemiško svarbių fenomenų stebėjimo bei iš tiesioginės ir netiesioginės kitų socialinių darbuotojų patirties. Jį taip pat sudaro iš klientų ir kitų profesionalų gauta informacija ir bendros visos visuomenės žinios.

B. R.Comptonas ir B. Galaway (1999) mano, kad socialiniam darbuotojui, kuris yra tarpininkas tarp asmens ir jo aplinkos ir padeda klientui spręsti įvairius sunkumus ir problemas, reikalingos trejopo pobūdžio žinios: 1) žinios apie individo elgesį, adaptacijos būdus ir viską, kas susiję su adaptacija; 2) žinios apie situaciją – bendruomenę, jos institucijas, ir įvairius resursų stipus; 3) kompensacinio pobūdžio žinios, kurios padėtų mums suprasti sandėrius tarp žmonių ir aplinkos, kuri viena vertus skatina arba slopina augimą, plėtrą ir žmogiškojo potencialo realizavimą, o kita vertus skatina arba slopina aplinkos gebėjimą paremti žmogiškojo potencialo įvairovę.

Socialinio darbo tyrėjai skolinasi daug žinių iš kitų socialinių mokslų. Kompetentingas darbas priklausys nuo teisės, socialinės politikos, filosofijos, sociologijos, socialinio administravimo, organizacinių strategijų ir procedūrų, įvairių tteorinių žinių, įvairialypių socialinio darbo žinių svarbą, taip pat akcentuoja ir būtinybę nuolat tikrinti visas šias žinias.

Socialiniai darbuotojai privalo plėsti savo žinias apie problemų sprendimo procesus, socialinio darbo vertinimą ir intervenciją. Kaip teigia B. R. Compton ir B. Galaway (1999), plėsti, tikrinti ir perduoti žinias apie socialinio darbo patirtį yra pagrindinė kiekvieno socialinio darbuotojo pareiga. Remiantis Socialinio darbuotojo etikos kodeksu žinių plėtojimas tampa etine pareiga: “Socialinis darbuotojas nuolat kelia savo kvalifikaciją, atnaujina žinias, profesiškai tobulėja”.

Ypač žinių svarbą būtina iškelti esant dabartinei Lietuvos socialinio darbo situacijai, kai daugelis žmonių, dirbančių socialinį darbą, turi kitų sričių išsilavinimą (medicinos, pedagogikos, tiksliųjų techninių mokslų) arba tai žmonės, neturintys profesinio išsilavinimo, taigi žmonės negavę reikalingo socialinio darbo žinių pagrindo. Šiems žmonėms ypač svarbu įgyti socialinio darbo žinių. Tačiau nereikėtų nuvertinti ir paneigti šių žmonių pirmojo išsilavinimo svarbos. Nors medicinos, pedagogikos, teisinės ar kitos jų turimos žinios nėra pagrindinės, jos gali būti labai svarbios ir padėti geriau atlikti kai kurias socialinio darbuotojo pareigas.

Įgūdžiai pagal R. L. Barker (1995) socialinio darbo žodyne įgūdžius vadina mokėjimu tinkamai panaudoti žinias, talentą, asmenines savybes ar resursus. Socialinio darbuotojo įgūdžiai apima mokėjimą komunikuoti, vertinti problemas ir kliento sugebėjimus derinant esamus resursus su poreikiais, atrandant naujų resursų ir keičiant socialines struktūras.

L.

C. Johnson (2001) socialinio darbo įgūdžius suskirsto į keturias atskiras sritis: 1) informacijos kaupimo ir vertinimo; 2) profesionalumo didėjimo ir pritaikymo; 3) praktinės veiklos su individais, grupėmis ar bendruomene; 4) vertinimų.

Be jau minėtų įgūdžių, socialiniam darbuotojui, norinčiam tinkamai atlikti savo darbą, būtina išsiugdyti ir šiuos įgūdžius: savęs suvokimo, empatijos, santykių, ypač požiūrį į santykį su kitos rasės, kultūros, lyties, amžiaus, seksualinės orientacijos ir neįgaliais asmenimis.

Įgūdžiai nuolat didėja pritaikant praktines žinias, naudojant įvairią techniką ir metodiką. Jiems įtakos turi ne tik ttaikomos žinios, vertybės, bet ir asmeninės socialinio darbuotojo savybės ar jo darbo stilius (Johnson, 2001).

VERTYBĖS

R. L. Barker (1995) teigimu vertybės – tai papročiai, elgesio standartai ir principai, kuriuos laiko pageidaujamais tam tikra kultūra, žmonių grupė ar individas.

B. R. Compton ir B.Galaway (1999) vertybes vadina profesijos neįrodytais ir, matyt, neįrodomais įsitikinimais apie žmogaus prigimtį. Šie įsitikinimai nurodo darbuotojo kasdienio darbo kryptį. Tačiau, pasak minėtų autorių, profesijos vertybės nėra universalios. Socialinio darbuotojo profesija apima gana platų kultūrinį kontekstą, jos atstovai identifikuoja bbei iškelia jau susiformavusias visuomenėje vertybines nuostatas. Kadangi mūsų visuomenėje egzistuoja daugybė vertybinių nuostatų, o kai kurios iš jų kertasi ir prieštarauja viena kitai, tai, socialiniam darbui pasirenkamos tos iš jų, kurios padėtų praktinėje veikloje.

Vienas iš galimų vertybinių apmąstymo būdų yyra apversto trikampio grafikas (2 pav.). Platusis trikampio galas atspindi bendrąsias, abstrakčias, tolimąsias vertybes, o siaurasis trikampio galas rodo specifines, konkrečias, artimąsias vertybes. Jei vertybės rodytų darbo kryptį, turėtume imti abstrakčias koncepcijas ir pritaikyti jas konkrečiai situacijai. Nuo bendro prie konkretaus mes galime pereiti keldami klausimą “kaip?”. Klausimas “kodėl?”, kuriuo siekiama veiksmų paaiškinimo, pastūmėtų mus nuo konkretaus prie abstraktaus.

2 pav. Abstrakčios ir konkrečios vertybės (B. R. Compton  B. Galaway, 1999)

Socialinio darbo praktika besiremianti vertybių sistema dažniausiai paremta tokiais principais kaip individo vertė ir orumas, apsisprendimo laisvė, konfidencialumo teisė. (Johnson, 2001).

Šios ir kitos nustatytos įvairių šalių vertybės Socialinių darbuotojų etikos kodeksuose. Etikos kodeksuose aprašomos vertybės ir pageidaujami elgesio su žmonėmis būdai. Juose rašyta, kas turėtų būti daroma profesinėje praktikoje. LLietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas priimtas 1998 metais.

Socialinis darbuotojas, atlikdamas savo darbą, turi kreipti dėmesį ne tik į visuomenės ar kliento, bet ir į savo asmenines vertybes. Jam bus sunku gerai atlikti savo darbą, jei jis nesilaikys savo asmeninių principų. Toks nesilaikymas gali būti susijęs su prasta emocine ir psichologine socialinio darbuotojo būsena, o tai gali pakenkti atliekant tiesiogines pareigas. Tačiau nepaneigdamos į savo asmeninių vertybių profesionalas turėtų atsižvelgti į vertybių skirtumus ir būti tolerantiškas kitokias asmenines vertybes turintiems žmonėms. TTai- seneliai. Jų patirtis labai didelė, jie turi aiškią nuomonę visais gyvenimo klausimais. Senelių vertybių sistema yra tarsi įsprausta į savotiškus rėmus, todėl darbuotojams reikia mokėti su jais bendrauti, suprasti ir įvertinti vertybes, kuriomis jie remiasi.

Vieniši, senyvo amžiaus žmonės sunkiai išsiverstų be socialinių darbuotojų, dar vadinamų lankomosios globos darbuotojais. Ir tarp jų yra įvairiausių žmonių. Ypač sunki dalia tų, kurie dirba miesteliuose ir kaimuose. Norėdami aplankyti savo globotinį, pėsčiomis ar dviračiu jie sukaria ne vieną dešimtį kilometrų. Socialinių darbuotojų darbe – nemažai įvairiausių problemų bei nesklandumų. Susijusių su senelių priežiūra.

LIŪDNA STATISTIKA

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje 2002 metų pradžioje buvo 6 902 regėjimo negalę turintys žmonės. Iš jų darbingo amžiaus – mažuma. Net 4 161 narys – senyvo amžiaus. Vadinasi, tarp mūsų sąjungos narių – beveik du trečdaliai senelių – 60,3 proc. Pagal 1996 metų sausio 1 dienos duomenis, vienišų – beveik tūkstantis. Kiekvienais metais jų daugėja. Daugiausia tokių gyvena Vilniuje ir Panevėžyje. Iš tikrųjų ne itin džiuginanti statistika. Beje, čia nėra nuo senatvės apakusių senelių, nepanorėjusių įstoti į LASS. Pernai pirmą kartą per visą LASS gyvavimo laiką į mūsų organizaciją įstojo mažiau, negu mirė ar kur nors išvyko. Gal reikėtų susirūpinti naujų narių priėmimu?

Vien tik Vilniaus mieste bei rajone ggyvena 831 regos negalią turintis žmogus. Iš jų 574 LASS nariai. Rajone gyvena 210 regėjimo invalidų. Iš jų – tik 87 LASS nariai. Daugiausia regėjimo invalidų gyvena Nemėžio, Nemenčinės ir Rūkainių seniūnijų teritorijose. 72 sąjungos nariai vieniši, 58 gyvena Vilniaus mieste, 14 – Vilniaus rajone. Daugumą vienišų neįgaliųjų globoja giminaičiai. Vis tiek socialinių darbuotojų pagalba jiems būtina. Šiais žmonėmis rūpinasi įvairios valstybinės, visuomeninės, privačios įstaigos bei organizacijos. Visose respublikos miestų savivaldybėse įsteigti socialinės rūpybos centrai. Jų tikslas – padėti nepasiturintiems gyventojams. Socialinės rūpybos centrai koordinuoja miestų seniūnijų socialinę veiklą: rūpinamasi ne tik miestiečiais, bet ir kaimo gyventojais. Jeigu žmogus vienišas ir negali savarankiškai tvarkytis, kreipiasi pagalbos į šiuos centrus. Senelį pradeda globoti socialiniai darbuotojai. Vienas socialinis darbuotojas globoja 8-10 vienišių. Taigi darbo daug, o atlyginimai maži. Per savaitę reikia du kartus iš parduotuvės atnešti maisto, prireikus nupirkti vaistų, sumokėti už butą. Kartais socialiniams darbuotojams daromos išimtys. Jeigu globotinis ar globotinė sunkiai serga ir reikalinga ne tik globa, bet ir slauga, tai globojami ir slaugomi tik du vieniši seneliai.

KASDIENINIAI RŪPESČIAI

Aplankius vienišus, reikalingus slaugos senelius, norisi išsikalbėti. Žmogaus širdis – ne akmuo. Norisi padėti kiekvienam, deja. Vilniaus mieste socialinės rūpybos centrai aptarnauja 58 vienišus neregius. Šių centrų darbuotojos dirba nevienodai: vienos ddarbuotojos pareigingos, vienišais seneliais rūpinasi lyg savo tėvais, kitos dirba formaliai: ateina, neranda atrakintų laiptinės durų ir išeina. Yra senelių, negirdinčių skambučio. Raktus nuo durų ne visi duoda. Beldiesi, beldiesi – kaimynai ateina pažiūrėti, kas nutiko. Sulauki priekaištų. Nebeištveri, nusisuki ir nueini.

Ne paslaptis, jog daugelio pensijos nedidelės. Sumokėjus mokesčius, lieka vos vienas kitas litas. Net maistui nepakanka. Labdaringus pietus ne visi invalidai valgo – ne kiekvienas gali ten nueiti: vieni neturi jėgų, kiti – palydovo. Daug senelių net į kiemą bijo išeiti. O ką kalbėti apie tolimesnę kelionę? Ne visos socialinės darbuotojos atneša labdaringus pietus. Tai dažniausiai priklauso nuo jų geranoriškumo. Kita problema – palydovas. Sunku surasti savanorių, kurie aukotų savo laiką. Ne visada medikai atvažiuoja į namus. O socialinis darbuotojas gali lydėti, gali nelydėti. Per savaitę du kartus lankyti vienišą žmogų nepakanka. Daug senelių neturi šaldytuvų, o produktai genda. Seneliui susirgus, nėra kam užkaisti arbatos, paduoti valgyti. Nėra slaugių. Gerai, jeigu kaimynai padeda. Ypač sunku socialiniams darbuotojams, dirbantiems kaimuose. Jų pečius slegia ne tik vienišo seno žmogaus priežiūra, bet ir visi ūkio darbai. O už nudirbtus ūkio darbus socialiniams darbuotojoms seniūnijos neprideda nė vieno lito. Ką jau kalbėti apie nors mažiausią paskatą ar bendražmogišką seniūnijų funkcionierių atsidėkojimą“.

Seniūnijoje gyvena daugiau negu trys tūkstančiai senų, vienišų, ligotų žmonių, kuriems reikalinga pagalba. Aišku, tarp jų – 12 žmonių su regos negalia. Senatvėje daugeliui nusilpsta regėjimas. Tokiems žmonėms kuo galime, tuo ir padedame. Ypač sunku gyventi vienišiems, neturintiems šeimos. Nėra kam atnešti malkų, vandens, nueiti apipirkti. Ne kiekviename kaime yra parduotuvė. Iki artimiausios tenka eiti kelis kilometrus. Dažniausiai vieniši senukai pagalbos prašo kaimynų. O seniūnijoje nėra nė vieno etato, kad būtų galima pagelbėti tokiems neįgaliesiems. Priežastis labai formali. Norint sukurti eetatą, netoliese turi gyventi mažiausiai 8 vieniši, reikalingi ne tik globos, bet ir slaugos neįgalieji. O mūsų seniūnijoje neįgalieji išsibarstę. Vienas nuo kito gyvena 30 kilometrų atstumu. Nors nemažai sunkumų, senelius lankome, jiems padedame. Vienos žemės ūkio bendrovės dėka seneliai nemokamai gauna malkų. Tai seneliams labai didelė parama. Dirbantys viešuosius darbus supjauna, sukapoja, sukrauna malkas į pašiūres. Gyvenime visko pasitaiko. Vieni sąžiningai atlieka darbą, kiti – ne. Kartais senukus apvagia, todėl seniūnijos darbuotojai turi nuolat domėtis visais reikalais. Marijampolės seniūnijoje ggyvena Karpovičų šeima. Visi 6 asmenys neįgalūs: vieni serga psichinėmis ligomis, kiti turi regos sutrikimų. Šią šeimą nuolat prižiūri lankomosios priežiūros darbuotojai.

Gerai kad bendrauja su bendradarbiaujančiais gerais kaimynais lenkais, kurie globoja senus neįgaliuosius: siunčia įvairią kompensacinę techniką. Ne taip sseniai gavo nematantiems keliolika lazdelių“.

Yra daug pasišventusių darbuotojų kurie puoselėja vertybes globodami senelius. Kiekvieną dieną lanko ir padeda žmonėms su įvairia negalia. Globoja senukų Jurevičių šeimą. Moteris nematanti, o vyras serga skleroze. Jiems gyventi tikrai nelengva. Juos žavi senukų optimizmas bei humoro jausmas. Su tokiais žmonėmis dirbti – tikras smagumėlis. Aišku, visus darbus už juos nudirba jie. Visus jų dokumentus saugoja savo namuose. Darbo tikrai turi daug. Neįgalūs, vieniši seneliai gyvena nearti vienas kito. Didžiulė problema – neįgaliojo vežimas pas gydytojus. Jeigu ligonį veži į Vilnių, greitoji atvažiuoja. Kitais atvejais turi ieškoti savo transporto,“ – Nepavydėtinas socialinių darbuotojų darbas. Jį įvertina tik žmonės, kuriems būtina pagalba. Nelinksmos senelių dienos. Jie negali pasirūpinti savimi. Laukia pagalbos iš socialinių darbuotojų. Pati ddidžiausia ir pati opiausia

pagrindinė problema yra darbuotojų ir aptarnaujamų klientų bendravimas. Žmogui senstant keičiasi jo fiziniai ir protiniai gebėjimai. Daugelis lankomų vyresnio amžiaus žmonių serga įvairiomis ligomis. Keičiasi ir vyresnio amžiaus žmonių požiūris į išorinį pasaulį bei jo vertinimas. Didelį poveikį tam daro ir vaistų vartojimas. Senyvo amžiaus žmogus jau visai kitaip vertina jį supantį pasaulį. Į pagyvenusio ir ligoto žmogaus namus atėjęs socialinis darbuotojas lyg įsibrauna į daugybę metų nusistovėjusį pasaulį. Vyresnio amžiaus žmonės ne iš karto priima įį savo gyvenimą kitą žmogų, energingą ir jaunatvišką.

Seni, ligoti ir neįgalūs žmonės sudaro visuomenės grupę, susiduriančią su specifinėmis problemomis ir turinčią specifinių poreikių. Jiems reikia padėti, kad jie sugebėtų gyventi kokybišką gyvenimą, save realizuotų, padėti jiems stiprinti pasitikėjimą savo jėgomis, kad jie taptų visaverčiais mūsų visuomenės nariais Natūralaus senėjimo, senatvinės demensijos bei sunkių ligų liekamųjų požymių paveikti paslaugų gavėjai praranda fizinius gebėjimus judėti ir atlikti kai kuriuos veiksmus: jie negali patys savarankiškai patenkinti savo fizinių poreikių, jiems būtina nuolatinė ilgalaikė kito asmens slauga. Jiems teiktos slaugos paslaugos: veido, burnos ir kitų kūno dalių asmens higienos, antelės bei basono, drabužių keitimo, maisto pirkimo ir paruošimo, maitinimo, pragulų prevencijos, odos priežiūros, lovos perklojimo, švarios aplinkos prie ligonio lovos priežiūra. Šie paslaugų gavėjai yra gulintys, juos reikia dažnai pakelti, paversti, masažuoti nuo pragulų ir raumenų atrofavimosi. Dažnai artimieji yra darbingo amžiaus ir neturi galimybių visą parą jais rūpintis, pervargsta. Be to, mūsų būstai nėra pritaikyti naudotis kompensacine technika: keltuvais, vežimėliais, vaikštynėmis. Galėtų būti sukurti skyriai slaugos ligoninėse ar senelių namuose neįgaliųjų asmenų priežiūrai.

Deja, kol kas tai neįmanoma. Socialinis darbuotojas labai suvaržytas. Svarbiausia jog dirbdamas savo darbą išliktų ir žmogumi, kuriam būtų galima patikėti savo rūpesčius, išgyvenimus. Ypač seniems žmonėms taip reikalinga pagalba.

IŠVADOS

1. SSocialinių darbuotojų kompetencija turi būti pagrįsta atitinkamomis vertybėmis, paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, o praktinis darbas atliekamas taikant turimus įgūdžius bei plėtojant naujus gebėjimus.

2. Socialinio darbo profesijai būdingas kompleksiškumas ir daugialypiškumas rodo, kad socialiniams darbuotojams būtina patiems dalyvauti nuolatinio mokymosi procese.

3. Visuomenėje dar nėra susiformavusi socialinio darbo specialybės samprata, žmonės jį dažnai painioja su kitomis specialybėmis.

4. Dar yra sričių, kurių socialiniai darbuotojai praktikai galėtų ir turėtų tobulinti, siekdami gerinti paslaugų kokybę.

LITERATŪRA

1. Etika. Aforizmų žodynas; V., 2000

2. V. Kučinskas Vadovavimo etika;

3. A. Anzenbacher Etikos įvadas; V., 1998

4. K. Marksas, F. Engelsas Rinktiniai raštai, t.2, p.51;V., 1950

5. J. Laužikas Aplinka ir Žmogus, p. 4, 60, 64; K., 1933

6. Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija 1948m. gruodžio 10 d.

7.Johnson L. C. Socialinio darbo praktika. Bendras požiūris. Vilnius, 2001.

8.Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas. Esu. 1998. Nr.6 (155).

9.Barker R. L. The Social Work Dictionary. Washington DC: Nasw Press, 1995.

10.Compton B. R., Galaway B. Social Work Processes, 1999.