Profesija ir dorovė

TURINYS

1. Įvadas . 3

2. Profesinės dorovės sąvoka.. 4

3. Profesinės dorovės specifika .5

4. Profesinės dorovės vaidmuo ..6

5. Profesinė sąžinė, pareiga, atsakomybė ir garbė . 7

6. Profesinis taktas .. 8

7. Profesinis autoritetas . 10

8. Atskirų profesijų etika .. 11

9. Išvados .. 13

10. Literatūra . 14

ĮVADAS

Daugelis praeities mąstytojų didelį dėmesį skyrė žmogaus būties problemai. Jie kūrė teorijas, kaip įprasminti žmogaus gyvenimą, kaip išauklėti tobulą asmenybę ir įtvirtinti gėrį žemėje. Šiuos amžinai aktualius klausimus nagrinėjo filosofinė disciplina – etika, kuri dar buvo vadinama ppraktine filosofija arba tiesiog dorovės teorija.

Dorovė – sudėtingas žmonių socialinio bei dvasinio gyvenimo reiškinys.

Socializmo laikotarpiu susiformavo naujas požiūris į darbą. Darbas tapo pagrindiniu žmogaus vertinimu visuomenėje kriterijumi. Tai iš esmės pakeitė ir dorovinę pažiūrą į darbą. Žmogus pradėtas vertinti ne tik pagal tai kiek jis uždirba, o pagal tai, kaip sąžiningai jis veikia. Atsirado pagarba bet kuriam visuomenei naudingam darbui, siekimas kelti kvalifikaciją, sąmoningas ir savanoriškas darbo drausmės laikymasis, rūpinimasis bendro darbo sąlygomis ir rezultatais, nepakantumas nesąžiningai pažiūrai į ddarbą ir t.t. Šių aspektų įsigalėjimas turėjo didžiulę reikšmę dorovinei darbo sampratai.

Profesinė etika Lietuvoje buvo pradėta negrinėti jau XIX a. pabaigoje. Tuo metu bene daugiausia buvo svarstomi žurnalistinės etikos klausimai. Nagrinėti ir vadinamųjų laisvų profesijų atstovų – gydytojų, juristų, pedagogų –– profesinės dorovės veiklos principai.

PROFESINĖS DOROVĖS SĄVOKA

Profesinė etika tiria profesinės dorovės funkcionavimą: jos esmę, specifiką, vaidmenį profesinės veiklos srityje ir kt. Profesinės etikos objektas yra profesinė dorovė.

Kartais teigiama, kad yra tik viena dorovinė sistema ir dėl to nėra pagrindo išskirti dar ir profesinę dorovę. Tvirtinama, kad visi mūsų visuomenės piliečiai nepriklausomai nuo jų profesijos privalo uoliai laikytis bendrųjų dorovės reikalavimų. Esą to visai pakanka, kad jie gerai atliktų savo profesines priedermes. Tokie samprotavimai nėra pakankamai pagrįsti.

Be abejo visiems mūsų visuomenės piliečiams privalu laikytis bendrųjų dorovės reikalavimų. Juk pirmiausia visi esame vienos visuomenės nariai. Tačiau kiekviena profesinės veiklos sritis yra labai specifiška. Joje susiklosto skirtingi žmonių bendravimo santykiai, daugiau ar mažiau skirtingos pažiūros ir elgesio normos. Todėl profesinės veiklos srityje ddarbuotojams, be bendrųjų, dažnai keliami ir specifiniai doroviniai reikalavimai. Juk bendrieji dorovės normatyvai dažnai negali aprėpti ir visapusiškai reguliuoti specifinių dorovinių santykių, susiklostančių profesinės veiklos srityje.

Be abejo, profesinė dorovė nėra savarankiška bendrosios dorovės sistemos sritis. Ji yra tik santykinai savarankiška šios sistemos posistemė. Tiksliau, profesinė dorovė yra bendrosios dorovės specifinis pasireiškimas vienoje svarbiausių žmogaus veiklos sričių. Todėl ir profesinė etika yra tik bendrosios etikos teorijos dalis, tirianti specifinį dorovės pasireiškimą žmonių profesinės veiklos srityje.

Profesinė dorovė yra visuomenės istorinės raidos rezultatas. JJi susiformavo ilgame visuomenės vystymosi procese. Atsiradus darbo pasidalijimui, privačiai nuosavybei, susidarė atskiros žmonių grupės, užsiimančios viena ar kitą specialia veikla. Darbo pasidalijimas ilgainiui vis labiau gilėjo ir specializavosi. Ši specializacija labai išryškėjo klasinėje visuomenėje, kai valdančiosios klasės atsiribojo nuo tiesioginio dalyvavimo gamybinėje veikloje. Atsiradus darbo pasidalijimui bei jo specializacijai, visuomenėje įsitvirtinus klasiniams gamybiniams bei socialiniams santykiams, labiau išryškėjo ir profesiniai skirtumai žmonių gyvenime. Nevienodas įvairių visuomenės grupių santykis su gamybos priemonėmis klasinėje visuomenėje sąlygojo skirtingas ir net priešingas klasių ir visuomeninių grupių moralines pažiūras ir elgesio normas, skirtingus dorovinius santykius darbo bei profesinės veiklos srityje. Tolesnė darbo diferenciacija ir specializacija klasinėje visuomenėje labai padidino ir dorovės profesinius skirtumus. Todėl neatsitiktinai F.Engelsas pažymėjo, kad „tikrovėje kiekviena klasė ir net kiekviena profesija turi savo moralę“¹.

¹ F.Engelsas „Liudvikas Feuerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga“

PROFESINĖS DOROVĖS SPECIFIKA

Profesinės dorovės specifiškumą lemia esminiai pačių profesijų skirtumai. Specialistų santykius vienoje ar kitoje profesinės veiklos srityje sąlygoje visuomenės socialinių santykių sistema. Nors atskirų profesijų atstovų elgesį reguliuoja bendroji visuomenėje priimta dorovės principų ir normų visuma, tačiau profesinėje veikloje šie bendrieji normatyvai žymiai modifikuojami, nes specialistų tarpusavio santykiai saviti ir skirtingi. Todėl profesinės dorovės santykis su bendrąja dorove yra atskirybės ir bendrybės santykis. Profesinė dorovė vvisapusiškiau ir giliau atspindi konkrečius žmonių įsitikinimus, vertinimus, realius santykius, kurie reiškiasi profesinės veiklos srityje.

Kiekvienoje profesijoje susiklosto skirtingos darbo sąlygos, susidaro specifinių sudėtingų specifinių situacijų. Susiformuoja ne tik skirtingos pažiūros ir specifiški tarpusavio santykiai, bet taip pat ir skirtingi veiklos ir elgesio reguliavimo bei kontrolės būdai. Darbo kolektyvuose susidaro „nerašyti“ profesiniai įstatymai, normatyvai, papročiai ir tradicijos.

Pačiu bendriausiu požiūriu visas profesijas galima suskirstyti į dvi grupes: profesijas, kurių veiklos objektas yra pats žmogus, ir profesijas, kurių veiklos objektas yra gamtos objektai ar paties žmogaus sukurti daiktai. Prie pirmosios grupės priskiriamos tokios profesijos, kaip gydytojo, pedagogo, juristo, žurnalisto ir kt., o prie antrosios – veterinarijos gydytojo, agronomo, inžinieriaus ir kt.

Ypatingai pirmosios grupės atstovams profesinė dorovė kelia didesnius reikalavimus, nes jų veiklos objektas yra žmogus, kuris yra didžiausia vertybė ir aukščiausias tikslas. Šių specialistų darbas labai sudėtingas, individualus ir kūrybiškas. Todėl jų veikla ir elgesys didele dalimi reguliuojami profesinės dorovės normų.

Nors antrosios grupės profesijų atstovų veiklos objektas – ne žmogus, tačiau ir jų darbas labai reikšmingas, tiesiogiai susijęs su gyvybiniais kitų žmonių interesais. Pavyzdžiui, namų, tiltų ir kitų objektų statytojai, mašinų ir įrenginių gamintojai, transporto darbuotojai dėl savo profesinio aplaidumo gali padaryti didelių materialinių ir moralinių nuostolių visuomenei, nes dėl jų aplaidumo gali įįvykti avarijos, žūti žmonės. Kita vertus, šių profesijų specialistai, dirbdami gamyklose ar statybose, visuomet veikia kolektyviai, bendrauja su savo kolegomis. Todėl ir jų veikloje labai svarbūs dorovės normatyvai.

PROFESINĖS DOROVĖS VAIDMUO

Darbas – viena pačių svarbiausių žmogaus saviraiškos sričių. Šiuolaikinėje visuomenėje žmogaus saviraiškos darbe galimybės žymiai padidėjo. Dirbdamas žmogus ne tik išreiškia bei įtvirtina, bet ir sukuria save. Čia susiformuoja svarbiausi doroviniai bruožai, išsiugdo visuomeniškumas. Jau vien dėl to profesinės dorovės reikšmė yra labai didelė. Profesinė dorovė padeda parengti specialistą jo saviraiškai darbe, išugdyti aukštą darbo kultūrą. Juk nuo specialistų profesinio dorovinio pasirengimo, nuo jų dorovinių nuostatų ir orientacijų labai priklauso, kaip jie reikšis darbe ir kokie bus to darbo rezultatai.

Be abejo, specialistams labai svarbu įgyti tvirtas profesines žinias, susidaryti būtinus profesinės veiklos įgūdžius. Tačiau nei geras teorinis pasirengimas, nei puikus technikos įvaldymas, nei profesiniai įgūdžiai niekada nepakeis specialistų pažiūros į savo darbą, specialybę bei pašaukimą. Neišsiugdęs gilių profesinės sąžinės, pareigos ir atsakomybės jausmų, specialistas, nors ir gerai dalykiškai pasirengęs, nebus geras darbuotojas.

Labai svarbų vaidmenį profesinė dorovė atlieka, įtvirtindama specialistų pažiūrą į darbą, ugdydama darbštumą, organizuotumą, drausmingumą ir kitas profesinei veiklai būtinas dorovines savybes. Profesinė dorovė padeda išugdyti meilę savo profesijai, pasididžiavimą ja. Svarbu, kad specialistai gerai suprastu savo profesinės veiklos

visuomeninę reikšmę ir jaustų didelį moralinį pasitenkinimą savo darbų.

Profesinė dorovė derina visuomeninius ir asmeninius atskirų profesijų atstovų interesus, reguliuoja jų tarpusavio santykius darbe. Profesinis dorovinis auklėjimas padeda diferencijuotai formuoti asmenybę profesinės veiklos srityje, tobulinti darbuotojų tarpusavio santykius, kelti darbo efektyvumą, pasiekti geresnių profesinės veiklos rezultatų.

PROFESINĖ SĄŽINĖ, PAREIGA, ATSAKOMYBĖ IR GARBĖ

Profesinė etika, normindama specialistų veiklą ir elgesį profesinės veiklos srityje, nesiekia sudaryti detalių profesinės dorovės kodeksų. Svarbu, kad pagrindiniai profesinės dorovės reikalavimai taptų specialistų elgesio vidiniais orientyrais.

Atskiro profesijos atstovo ggiliai įsisąmoninti profesinės veiklos doroviniai reikalavimai pasireiškia kaip profesinė sąžinė, pareiga, atsakomybė ir garbė ir kt. Šios kategorijos išreiškia paties specialisto vertybinį santykį su savo profesija, yra jo moralinės savimonės elementai. Išsiugdęs profesinė sąžinę, pareigą, atsakomybę, specialistas į savo veiklą žiūri kaip į svarbiausią savo saviraiškos sritį. Profesinė veikla jam yra ne sunki našta, bet gyvenimo tikslas ir prasmė.

Kiekvienos profesijos atstovų veikloje ypatingą reikšmę turi sąžinė. Profesinė sąžinė – specialistų elgesio vidinis vertintojas ir reguliatorius. Ji kiekvieną stebi, teisia. JJautri sąžinė padeda išvengti klaidų ir trūkumų darbe, neleidžia specialistui apsnūsti, formaliai atlikti priedermes, susitaikyti su aplaidumu ir abejingumu. Profesinė sąžinė žadina darbuotojų aktyvumą ir kūrybingumą, skatina mokytis iš savo ir kitų klaidų, kelti kvalifikaciją, siekti profesinio meistriškumo, tobulėti. Išugdyta sspecialisto sąžinė rodo jo idėjinį brandumą bei dorovinį tyrumą. Gydytojų, mokslininkų, pedagogų ir kitų profesijų atstovų sąžinė yra vienas svarbiausių jų profesinio patikimumo rodiklių.

Profesinė sąžinė glaudžiai siejasi su pareiga. Profesinė pareiga – tai ne priedermės, kurias specialistas privalo atlikti darbe, o sąžinės paliepimas. Dėl to sąžiningas specialistas savo priedermes atlieka, jausdamas vidinę būtinybę, dorovinį poreikį. Profesinė pareiga – tai ne išoriniai reikalavimai, keliami specialistui jo profesinės veiklos srityje, o paties darbuotojo vidinis subjektyvus santykis su tais reikalavimais.

Profesinė pareiga yra svarbiausias bet kurios profesijos atstovo veiklos dorinis stimulas. Vadovaudamiesi gilių pareigos jausmu, gydytojai, pedagogai, kariai, policijos pareigūnai ir kiti dažnai pasiaukoja, rizikuoja, atlieka žygdarbius.

Su pareiga glaudžiai siejasi profesinė atsakomybė: pareigos vykdymas suponuoja darbuotojo atsakomybę, o atsakomybė reikalauja atlikti pareigą. Jeigu sspecialistas nejaučia profesinės atsakomybės, jis nevykdo ir pareigos. Pareiga daro žmogų atsakingą, o atsakomybė įpareigoja.

Profesinė dorovinė atsakomybė funkcionuoja greta su teisine atsakomybe. Tačiau tarp šių yra esminis skirtumas. Dorovinė atsakomybė yra vidinė, įsisąmoninta, išgyvenama kaip dorovinis jausmas. Tuo tarpu teisinė atsakomybė pasireiškia kaip išorinė sankcija taikoma nusikaltus. Kita vertus profesinė dorovinė atsakomybė egzistuoja visada, o teisinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai pasireiškia dorovinės atsakomybės stoka arba kai ji išviso prarandama, kai grubiai pažeidžiami kitų žmonių ar visuomenės interesai. Vadinasi, pprofesinėje veikloje dorovinė atsakomybė yra pagrindinė ir pastovi, o teisinė – pagalbinė ir epizodinė. Teisinė sankcija, reikalaujanti atsakomybės, iš esmės siekia ne tik atlyginti padarytą žalą, bet taip pat ir sustiprinti ir dorovinę atsakomybę, nes jeigu specialistas jaučia dorovinę atsakomybę, jis nepažeidžia ir teisės normų, reguliuojančių jo veiklą.

Atskirų profesijų atstovų veikloje, jei nepakankamai išugdyta darbuotojų dorovinė atsakomybė, visuomet bus daugiau formalizmo ir abejingumo, rutinos ir aplaidumo, trūkumų ir klaidų, bus žemesni ir bendri darbo rodikliai. Tik kiekvieno specialisto sąžiningas darbas, didelis pareigingumas ir atsakomybė užtikrina darbo kolektyvo darną ir kryptingą veiklą, laiduoja gerus darbo rezultatus. Visuomenė tokius darbuotojus labai vertina ir gerbia. Taip pelnoma profesinė garbė.

Profesinė garbė – tai specialisto nuopelnų pripažinimas ir įvertinimas. Profesinę garbę gali pelnyti ne tik atskirų profesijų atstovai, bet ir pačios profesijos įgyja mažesnę ar didesnę garbę. Profesinė garbė skatina specialistą išsaugoti įgytą gerą vardą, siekti naujų darbo laimėjimų.

PROFESINIS TAKTAS

Pedagogo, mediko, vadovo, aptarnavimo sferos darbuotojo ir kitų specialistų veikloje ypač didelė profesinio takto reikšmė. Profesinis taktas – tai sugebėjimas atitinkamai elgtis su bendradarbiais ir kitais žmonėmis, neužgaunant ir neįžeidžiant jų žmogiško orumo bei savigarbos jausmų. Svarbiausias takto bruožas – žmoniškumo įtvirtinimas tarpusavio santykiuose. Taktiškas elgesys pagrįstas jautrumu ir pagarba kitam žmogui, jo žmogiškos vertės ppripažinimu. Taktas – vienas svarbiausių žmogaus dorovinės kultūros rodiklių.

Takto reikšmė darbo kolektyve, tarnybiniuose santykiuose labai didelė. Profesinis taktas padeda sutelkti kolektyvą, sudaryti jame gerą darbo nuotaiką, išvengti nereikalingų nesusipratimų ir konfliktų. Negalima užtikrinti darnios darbo kolektyvo veiklos, jaukios atmosferos, jeigu darbuotojai vieni kitų negerbia, elgiasi šiurkščiai, jeigu nesilaikoma elementarių dorovinių bendravimo taisyklių.

Taktas – tai tam tikras elgesio tonas ir stilius, kuriam ypač būdingas saiko jausmas. Saikas – sugebėjimas jausti ribą, kurią žodžiais ar veiksmais peržengę, pasiekiame nepageidautinų rezultatų: padarome skriaudą bendradarbiui, jį užgauname ar įžeidžiame. Saiko nejaučiama, ir per daug giriant, ir per daug peikiant, ir per daug santūriai ar per daug laisvai elgiantis. Saikas prarandamas, kai nejaučiama distancijos, bendraujant su kitos lyties ar amžiaus, skirtingos tarnybinės padėties bendradarbiais ir kitais žmonėmis. Nejausdami saiko, dažnai įskaudiname ar užgauname kitą žmogų, pastatome jį į nepatogią ar keblią padėtį, tuo tarpu patys liekame nesuprasti, sukeliame antipatiją. Netaktiškumas pasireiškia per dideliu priekabumu ir įkyrumu, bendraujant su darbuotojais, irzlumu, verkšlenimu, nesusivaldymu. Toks elgesys visuomet sukelia neigiamą kitų reakciją.

Taktas – tai kūrybingumas ir įžvalgumas, geras orientavimasis situacijoje. Taktas pasireiškia lankstumu, sugebėjimu elgtis ne standartiškai, o išradingai, laiku atsižvelgiant į naujas aplinkybes. Todėl viena svarbiausių takto prielaidų – etinis mąstymo būdas, dorovinio gyvenimo reiškinių pažinimas, ssusigaudymas žmonių tarpusavio santykiuose. Sunku būti taktiškam, jeigu nepažysti bendradarbių ir apskritai nesigilini į žmonių dvasinį pasaulį, jų psichologines bei dorovines savybes.

Taktas tarnybiniuose santykiuose – tai ne pataikavimas ar visiškas atlaidumas. Taktas suponuoja kritiškumą ir reiklumą. Tik reiklumas bei principingumas turi būti reiškiami tinkama forma. Taip pat ir kritika turi būti taktiška, neužgaunanti ir nepažeminanti žmogaus.

Su taktiškumu siejasi ir kalbos kultūra. Taktiškas darbuotojas, bendraudamas su savo kolegomis ar klientais, nedaugiažodžiaja, nemoralizuoja, nevartoja daugiaprasmių, juo labiau šiurkščių ar necenzūrinių žodžių. Norint būti taktiškam, būtina išsiugdyti jautrumą kitam žmogui, suformuoti tokias savybes, kaip pakantumas, ramumas, paprastumas, valingumas, kantrumas, savitvarda ir kt.

Taigi profesinis taktiškumas reikalauja iš darbuotojo aukštos dorovinės kultūros ir tam tikrų charakterio savybių. Šios žmonių savybės nėra įgimtos, jos išsiugdomos auklėjimo ir saviauklos procese.

PROFESINIS AUTORITETAS

Autoritetas remiasi specialisto nuopelnų, pasiekimų, teigiamų savybių visuomeniniu pripažinimu. Tai aukščiausia specialisto profesinio statuso forma. Autoritetas ypač didelę reikšmę vaidina mokslininkų, gydytojų, pedagogų ir kitų profesijų atstovų veikloje. Profesinis autoritetas yra tam tikra dvasinio poveikio kitiems darbuotojams poveikio forma.

Profesinis autoritetas – tai pirmiausia sektinas pavyzdys, perteikiant žinias, patyrimą, meistriškumą, auklėjant ir organizuojant kitus darbuotojus. Autoritetas pasireiškia ir savikontrole. Žmogus kontroliuoja savo poelgius, lygina savo veiksmus su tuo etalonu, kurį jam teikia sektinas pavyzdys.

Kiekvienas darbuotojas didžiuojasi pripažintu

autoritetu, bet ir pats siekia įtvirtinti savo autoritetą. Šis siekimas yra svarbus specialisto profesinio augimo, kvalifikacijos kėlimo, jo asmenybės saviraiškos profesinėje veikloje stimulas.

Profesinio autoriteto struktūrą sudaro dalykinės, politinės bei dorovinės savybės. Ypač svarbus profesinio augimo komponentas yra dalykinės savybės. Profesinė kompetencija, darbo patirtis ir meistriškumas, sugebėjimas sėkmingai taikyti praktikoje naujausias teorines žinias padeda pasiekti puikių laimėjimų darbe ir sukurti specialisto autoritetą.

Tačiau vien dalykinio pasirengimo specialistui dar nepakanka. Tokios dorovinės savybės, kaip organizuotumas, darbštumas, pareigingumas, drausmingumas nusako ir specialisto profesinį ddalykinį tinkamumą. Ne daug ko vertos žinios, profesinis patyrimas, jei specialistas nesąžiningas ir aplaidus, tinkamai neatlieka savo profesinių priedermių. Didelę reikšmę bendraujant turi tokios dorovinės savybės, kaip pagarbumas, jautrumas, gailestingumas, paprastumas, taktiškumas, atidumas ir t.t. visų minėtų savybių visuma ir sudaro specialistų profesinį autoritetą.

Profesinio autoriteto pripažinimas – tai ne aklas paklusnumas ir sekimas kito pavyzdžiu. Darbuotojas stengiasi būti panašus į autoritetą sąmoningai, siekia įtvirtinti savyje visas teigiamas autoriteto savybes.

Autoritetas ne statiškas, o dinamiškas. Jis sunkiai įgyjamas, bet lengvai prarandamas. Jeigu sspecialistas išpuiksta arba apsnūsta darbe ir ima tenkintis vien buvusiais laimėjimais ar praeities nuopelnais, jis ilgai neišlaiko savo autoriteto. Profesinio autoriteto nepadeda išsaugoti nei anksčiau įgyti vardai ar laipsniai. Autoritetas įgyjamas ir išsaugomas vien savo energija ir idėjine įtaka.

ATSKIRŲ PPROFESIJŲ ETIKA

Medicininė etika – viena seniausių profesinės etikos šakų. Jos pradininku laikomas senovės Graikijos gydytojas Hipokratas (460-377 pr. m. e.), suformulavęs elementarias gydytojo elgesio normas, surašytas priesaikoje. Priimdamas šią priesaiką, jaunas gydytojas pasižadėdavo garbingai gyventi, būti žmogiškas ir jautrus ligonių kančioms, nesavanaudiškai jiems padėti.

Medicininė etika specifiška, išsiskirianti iš kitų profesinės etikos sričių. Gydytojo profesinės etikos objektas yra sergantis žmogus. Gydytojas – didžiausia sergančio žmogaus viltis. Gydytojo profesijos humaniškumą pripažįsta visos visuomenės santvarkos. Ligos atžvilgiu visi lygūs. Todėl gydytojo etika jau senai suformavo svarbų bendražmogišką principą – medicininę pagalbą teikti vienodai visiems žmonėms, nepaisant klasikinių, religinių ar nacionalinių skirtumų.

Žmogus yra aukščiausias tikslas ir vertybė. Todėl su žmogumi negalima elgtis kaip su priemone. Nedera gydytojui pasinaudoti žmogaus nelaime, eksperimentuoti su ssergančiu žmogumi, nes ne žmogus tarnauja medicinai, o medicina – žmogui. Be abejo medicina nėra visagalė. „Jei negali pagydyti, tai nepakenk“. Gydytojas neturėtu ryžtis tokiems veiksmams, kurie gali pakenkti ligoniui. Su šiuo humanistiniu principu susijusi ir gydytojo dorovinė priedermė visuomet gydyti ir niekada nesiimti priešingų veiksmų. Gydytojas turi gydyti, net jei gydymas atrodo beviltiškas. Dar Hipokratas draudė gydytojams imtis kokių nors priemonių, siekiant sutrumpinti sunkiai sergančio ligonio gyvenimą.

Ligonio gydymas yra nelengvas ir sudėtingas darbas, reikalaujantis iš gydytojo didelio dalykinio kkompetentingumo, visapusiško išsilavinimo, kartu ir gero etinio bei dorovinio pasirengimo savo profesijai.

Juridinė etika. Juristo etika dorovės požiūriu yra išskirtinė. Šios profesijos atstovai, saugodami teisės normas ir gindami teisingumą, ne tik patys vadovaujasi aukštomis dorovinėmis idėjomis, bet ir turi atkurti teisingumą, kai atskiri piliečiai jį pažeidžia. Šią teisininkų profesijos bruožų specifiką sąlygoja glaudus dorovės ir teisės tarpusavio ryšys.

Svarbiausias teisininkų profesinės veiklos uždavinys – išsiaiškinti tiesą ir atkurti teisingumą. Šią savo pagrindinę profesinę priedermę teisininkai gali atlikti tik patys nepriekaištingai laikydamiesi teisingumo ir sąžiningumo. Teisingumas ir sąžiningumas – pagrindiniai teisininkų profesinės etikos principai, nusakantys kiekvieno teisininko profesinį tinkamumą. Nuo teisininkų sąžiningumo priklauso bylos parengimas ir sprendimas, vadinasi, ir kaltinamojo tolesnis likimas, jo ateitis. Teisininkai visada turi būti nepaperkami, objektyvūs, principingi. Įstatymas ir teisingumas visada turi būti aukščiau už bet kokius teisininko asmeninius interesus. Šių reikalavimų teisininkai turi laikytis besąlygiškai.

Pedagoginė etika. Mokytojo veiklos objektas yra mokinys – besiformuojanti asmenybė, reikalaujanti ypatingo dėmesio, meilės ir rūpesčio. Mokymas yra visuotinis ir ilgai trunkantis procesas. Mokytojo santykis su mokiniu aktyvus, giliai prasiskverbiantis į auklėtinio vidinį pasaulį, jį keičiantis ir formuojantis. Vadinasi, jaunas žmogus ilgą laiką yra sistemingai veikiamas mokytojų pačiu imliausiu ir sudėtingiausiu jo asmenybės formavimosi laikotarpiu.

Nuo mokytojo dorovinių savybių daugeliu aatžvilgiu priklauso ne tik mokymo, bet ir auklėjimo rezultatai. Jis ne tik žodžiu, bet ir betarpiškai savo asmeniniu pavyzdžiu formuoja mokinių idealus, pažiūras į gyvenimą, kitus žmones, pratina dirbti, nugalėti sunkumus, ugdo valią, dorovinius charakterio bruožus.

Visa pedagogo profesinė veikla – tai išminties ir gėrio, žmoniškumo ir teisingumo skiepijimas mokiniams, jų rengimas prasmingam savarankiškam gyvenimui. Todėl svarbiausias pedagogo tikslas – ugdyti kilnius mokinių dorovinius bruožus, kovoti už auklėtinių ateitį, nenuilstamai rūpintis jų dvasiniais, doroviniais poreikiais.

Savo pašaukimo pedagogas negali deramai atlikti, nejausdamas pagarbos ir meilės mokiniams. Nuo to priklauso ir mokinių meilė ir pagarba mokytojui. Tik įgijęs mokinių prisirišimą, pagarbą ir ištikimybę, pedagogas susikuria autoritetą, pasiekia didelį dorovinį pranašumą, kuris labai reikalingas, veikiant mokinių protus ir širdis, formuojant jų vidinį pasaulį, vertybines orientacijas.

Pedagogo darbas susijęs ir su reiklumu ir principingumu. Pagarba ir meilė praranda prasmę, jeigu taikstomasi su mokinio aplaidumu, ydomis bei silpnybėmis. Tačiau pedagogo reiklumas mokiniui turi būti pagarbus. Reiklumas nepateisina šiurkštumo ar beširdiškumo. Keliant reikalavimus mokiniams, būtina atsižvelgti į jų realias galimybes, individualias savybes, susidariusią situaciją.

IŠVADOS

Dirbantys žmonės dažnai daugiau laiko praleidžia su bendradarbiais nei su šeimos nariais ar draugais. Darbo vieta yra bendruomenė, kuri, kaip ir kitos bendruomenės sklandžiausiai funkcionuoja tada, kai jos nariai yra mandagus ir tolerantiški vieni kitiems. RReikia būti mandagiam su visų rangų tarnautojais, o ne tik su einančiais aukštesnes pareigas. Malonus elgesys sukuria gerą darbo atmosferą. Tarnybiniai santykiai remiasi žmonių reputacija, padorumu ir sąžiningumu.

Profesinis pasirengimas išplečia žmogaus galimybes, padidina jo veiklos efektyvumą; kartu sudaro svarbią jo reikšmingumo kitiems prielaidą. Taigi, profesionalumo reikalavimas negali būti nei atskiriamas nuo žmoniškumo reikalavimo, nei tuo labiau jam prieš pastatomas. Bet jeigu vis dėlto toks prieš pastatymas pasitaiko, tai svarbu įsisąmoninti, kad žmogiškumo reikalavimas yra bendresnis, fundamentalesnis už profesionalumo reikalavimus. Būti vien geru specialistu nepakanka. Visų pirma turi būti žmogus, o tik po to specialistas.

LITERATŪRA

1. Arno Anzebachen – Etikos įvadas, V., 1995.

2. I. Asama – Gražiai elkimės, K., 1979.

3. Etika – V., 1979.

4. V. Žemaitis – Pasaulietinė etika Lietuvoje, V., 1986.

5. Etikos etiudai – 2, V., 1978.

6. V. Žemaitis – Elgesio kultūra, V., 1980.

7. F.Engelsas – Liudvikas Feuerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga.