Budizmas

Kauno Petrašiūnų vid.m-kla

Darbą atliko:

Jonas Jonaitis

Kaunas 2005

Budizmas – 300 milijonų Pietryčių Azijos gyventojų religija. Ji pagrįsta

princo Sidhartos Gautamos, Budos, mokymu; jis gyveno šiaurės rytų Indijoje

563-483 m. per. Kr. Buda didžiai sielvartavo dėl žmogaus kančių. Ilgai

mąstęs padarė išvadą, jog kančia kylanti iš geismų ir pernelyg stipraus

žmogaus prieraišumo. Kad išsivaduotume nuo skausmo, privalome atsižadėti

visų geidulių ir pasiekti ramybės būseną, vadinamą nirvana, žengdami

aštuoneriopu keliu,, kuriuo veda supratimas, teisingas nusiteikimas,

kalbėjimas, poelgiai, veikla, pastangos, suvokimas ir meditacija. Budistai

tiki, jog po mirties visi atgimstame naujame kkūne. Gyvenimo tėkmė priklauso

nuo karmos – tai yra nuo mūsų elgesio tiek šiame, tiek ankstesniame

gyvenime.

Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi Indijoje I tūkstantmečio pr. Kr.

viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir

Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama,

pramintas Buda. Doktrinos pagrindą sudaro Budos suformuluotos „keturios

kilnios tiesos“:

1) yra kančia;

2) yra kančios priežastis;

3) yra kančios įveikimas;

4) yra kelias kančiai įveikti.

Budizmas rekomenduoja eiti „kilniuoju aštuongubiu keliu“, kurį sudaro:

1) teisingas žinojimas (keturių „kilniųjų tiesų“ žinojimas);

2) teisingas nusiteikimas (vengimas visko, kkas susiję su jusliniais

malonumais, neapykanta ir pykčiu);

3) teisingas kalbėjimas (susilaikymas nuo melo ir tuščiažodžiavimo);

4) teisinga veikla (susilaikymas nuo žudymo, vogimo.);

5) teisingas gyvenimo būdas (susilaikymas nuo visko, kas kenkia kitoms

gyvoms būtybėms);

6) teisingos pastangos (tokia valios kkontrolė, kuri priešinasi viskam,

kas bloga, ir skatina gėrio plitimą ir tvirtėjimą);

7) teisinga dėmesio koncentarcija (aiškus ir ryškus mąstymas, kalbėjimas,

veikla ir jutimas);

8) teisinga meditacija (sąmonės būsena, kurioje sąmonės nedrumsčia

jokie pašaliniai veiksniai).

Budos įkurtas ortodoksinis budizmas, kuris šiandien reiškiasi

hinajanos („mažoji važiuoklė“) arba theravados („senolių kelias“)

pavidalu, buvo veikiau ne religija, o Budos kelias, leidžiantis žmogui

dar šiame gyvenime visiems laikams sutaukyti reinkarnacijų grandinę. Tai

asmeninis kelias, paremtas atsižadėjimu, nesusisaistymu su pasauliu. Juo

žmogus eina vienas; dievai ir kosmosas veikiau yra trukdžiai, o ne

pagalbininkai šiame kely. Patys dievai jame įstrigę, ir Buda aukštenis už

juos, nes jis pasiekė nirvaną, galutinį išsivadavimą iš kančios. Rado

palaimintos nebūties būklę. Budos mokymas postulavo individualų

išsilavinimo kelią, tai ne religinė doktrina. Vis dėl to, hinduizmo

apsupty gyvavęs budizmas neišlaikė gana niūraus ir blaivaus Budos

požiūrio ir perėjo į mahajanos stadiją. Buda ir budos tapo dievais, jiems

imta aukoti, siekiant pasiekti ne nirvaną, o dangiškos nirvanos būklę

(patekti į rojų). Dar labiau nuo Budos mokymo nutolo tos Tolimųjų Rytų

budizmo atmainos, kurios perėmė daug vietos religinių reikalavimų.

Mūsų amžius neabejoja (ne taip kaip praėjęs), kad „istorinis“

Buda, budizmo tikėjimo pradininkas, iš tikrųjų gyveno. Jo gyvenimas

apipintas gausiomis legendomis; tradicija išsaugojo mums ne detalią

biografiją, bet veikiau portreto idealo, kokiu būti turėtų stengtis

kiekvienas budistas. Bet kai kuriuos jo gyvenimo faktus visgi pavyko

nustatyti pakankamai aiškiai.

Sidharta Gautama, vėliau išgarsėjęs kaip Buda (praregėjusysis,

nušvitusysis), gimė apie 560–483 m. pr. Kr., Liumbini kaime, netoli

dabartinės Indijos ir Nepalo sienos. Jo tėvas Šudodama buvo tenykštės

kunigaikštystės radža. Pagal legendą, remiantis reinkarnacijos idėja,

priešpaskutinis buda žvilgtelėjęs žemyn iš „Tušido dangaus“, pasirinko

Šudodamos šeimą naujojo budos gimimui. Tėvai berniukui parinko Sidhartos

vardą, kuris reiškė „tasai, kurs pasiekė tikslą“. Vėliau, pagal kilmingų

indų šeimų paprotį, jis pasirinko antrą vardą – Gautama, taip pagerbdamas

garsų induizmo mokytoją, kurio mokiniu ir pasekėju yra laikomas budos

vardas, kuriuo jis vėliau žinomas, iš tiesų yra garbės titulas. Pirmieji

jo gyvenimo aprašymai atsirado ne anksčiau kaip praėjus dviem šimtam metų

nuo jo mirties. Jaunąjį princą augino jo motinos sesuo Mahaparadžati

prabangoje. Jis išmoko humanitarinių bei tiksliųjų dalykų, daug dėmesio

skyrė fiziniam pasiruošimui. Kaip vėliau pats Gautama prisipažino (pagal

budistų raštus): „dieną, naktį virš manęs laikydavo baltą skėtį nuo

saulės. Žiemą leisdavau vienuose rūmuose, o vasarą – kituose. Jis vedė

mergaitę vardu Gopa. Vienintelį savo sūnų pavadino Rahula, kas reiškia

„grandinės“, mat jis nors ir gyveno prabangoje, jautėsi kaip sukaustytas.

Sulaukęs 29 metų, vidinio poreikio skatinamas, Gautama iškeitė išorinę

rūmų prabangą į benamio šventojo gyvenimą. Tais laikais Indijoj benamio

klajoklio gyvenimas buvo pripažintas kaip tikras būdas siekti dvasinės

tiesos ir realybės. Gautama vadovavosi religijos mokytojų nurodymais,

tačiau išėjęs iš namų, pirmuosius 7 metus, kaip spėjama, daugiausia

praleido pasirinkęs dvasinio tobulinimosi metodus. Tačiau religinės

pratybos darėsi vis asketiškesnės, sušlubavo jo sveikata. Ilgainiui

Gautama pasirinko kraštutinio asketizmo dvasinį ir moralinį

beprasmiškumą. Jis pasirinko kiek nuosaikesnius meditacijos bei tikėjimo

išpažinimo metodus. Gautama pradėjo mokyti kitus ir netrukus įgijo

mokinių, kurie sekė jį pasirinkę benamio gyvenimą ir misionieriaus dalią.

Budos ir jo pasekėjų mokymas buvo skirtas paprastiems šio pasaulio

žmonėms, o ne tiems, kurie ketina rinktis vienuolio gyvenimą. Visa jų

grupė gyvenimo medituodama bei misionieriaudama, o gyvybę palaikė

rinkdami išmaldą. Jis keliavo po Gango upės baseiną ir visą savo gyvenimą

skelbė žmones išlaisvinančią tiesą apie dharmą ir nirvaną. Budos doktrina

buvo paprasta ir žemiška. Visų kančių priežastis esąs geismas. Valdžios,

sėkmės, turto, patogumų troškimas – viso blogio priežastis. Todėl

išganymas (nirvana) – tai visų geidulių išsižadėjimas. Nebūtina tapti

atsiskyrėliu, bet viską reikia daryti be jokios aistros. Taigi

praktikuojantis budistas stengiasi išsiugdyti ramią, giedrą asmenybę,

bet kartu su asmeniniais norais išrauna ir gero kitam, socialinio

teisingumo troškimą. Buda neigė meilę sau, todėl neliko meilės ir kitam.

Jis parodė naują kelią į išsilaisvinimą, kurį pats nusakė kaip

„užgesimą“, (nirvaną). Užgesinti reikia troškimą gyventi, kuris ir laiko

žmogų prikaustęs prie giminių rato su paties žmogaus poelgių padariniais.

Jei troškimas yra toji priežastis dėl kurios žmonija kenčia, tai aišku,

jog tik užgesinus šį troškimą, įmanoma išsilaisvinti ir pasiekti nirvaną.

Nirvana – tai šalis, kurioje nėra nnei vandens, nei oro. Tačiau

nėra nei tuštumos. Tai ne siena tarp to kas atpažįstama ir tarp to kas

neatpažįstama. Niekas ten nei ateina, nei išeina. Ši šalis be pagrindo,

be tęsinio ir be pabaigos. Tai visiškas kančios nebuvimas. Nirvanos

būsena galima patirti per meditaciją, esant gyvam. Nirvana yra suprantama

kaip viena iš dharmų – tai yra kelias, kuriuo einama į nirvaną. Tai lyg

asmens dinamizmas, kuris suteikia individui vidinę stiprybę, o jo

gyvenimui naują kokybę. Buda kalbėdamas apie dharmą mokė, kad religinio

gyvenimo esmė slypi draugystėje, meilėje gėriui. Budizmo filosofijos

branduolį sudaro keturios tauriosios tiesos ir „aštuongubas kelias“.

1. Pirmoji tiesa – kančios pažinimas. Ji sako, jog visa individo

egzistencija tėra vien skausmas. Ankstyvieji budistų raštai teigia,

jog pats Buda yra pasakęs: „gimimas – kančia, liga – kančia,

senėjimas – kančia, rūpestis, neviltis – kančia, negalėjimas

pasiekti to ko trokšti – kančia“.

2. Antroji tiesa byloja, kad kančia turi priežastį – tai aistra ir

nemokšiškumas.

3. Trečioji tiesa teigia, kad kančią galima įveikti. Ją reikia įveikti

ir sunaikinti. Svarbiausias budizmo tikslas amžinai išsivaduoti iš

kentėjimo. Tai reiškia išsilaisvinti iš nesibaigiančio atgimimo

ciklo ir įžengti į palaimintą būseną – nirvaną.

4. Ketvirtoji tiesa nurodo kaip įveikti kančią. Tai įmanoma einant

tauriuoju aštuongubu keliu. Šie aštuoni priesakai ir sudaro

Gautamos

mokymo esmę apie budisto gyvenimo prasmę. Aštuongubas

kelias tai yra:

• Teisingas žinojimas – tai reiškia keturių tiesų žinojimą.

• Teisingas nusiteikimas, arba geravališka dvasinė nuostata;

taikingumas, vengimas visko, kas susiję su jusliniais malonumais,

neapykanta, pykčiu.

• Teisingas kalbėjimas. Susilaikymas nuo melo, tuščiažodžiavimo,

apkalbinėjimo. Kalba privalo būti išmintinga, teisinga, lenkianti

prie susilaikymo.

• Teisingi poelgiai – moralūs poelgiai. Draužiama vogti, žudyti,

svetimauti.

• Teisinga veikla. užsidirbti pragyvenimui žmogus privalo nedarydamas

žalos kitiems.

• Teisingos pastangos. Piktus polinkius žmogus privalo nuslopinti, o

gerus puoselėti; taip individas tampa kilnus mintimis, žodžiais ir

darbais.

• Teisinga dėmesio koncentracija, arba suvokimas. Tai susikaupimas ir

atidumas; laisvas nuo aistrų, aiškus mąstymas, kalbėjimas, veikimas

ir emocijos.

• Teisinga meditacija – intensyvus susikaupimas, kuris išlaisvina

žmogų nuo visko, kas trukdo jam kelyje į išsivadavimą.

Tad iš esmės „aštuongubas kelias“ reikalauja iš žmogaus trejopų

pastangų: moralumo (teisingas kalbėjimas, teisingi poelgiai, teisinga

veikla); dvasinės drausmės (teisingos pastangos, teisinga dėmesio

koncentracija, teisinga meditacinė laikysena) ir įžvalgos (teisingas

žinojimas, teisinga nuostata). Ši gyvensena ypač griežtai žmogaus

nesuvaržo. Tai nuosaikus vidurio kelias, kuriuo einant atsisakoma tiek

kraštutinio savęs marinimo bei asketizmo, tiek kraštutinio jaudulingumo,

vergavimo kiekvienam įgeidžiui. Tačiau šio nuosaikaus kelio nederėtų

vadinti kompromisu, tai – žmogui reiklus, bet praktiškas ir išlaikantis

pusiausvyrą žmogaus tikslas.

Keista, tačiau savo tėvynėj, Indijoj, budizmas nneįsitvirtino. Nuo

VII a. budizmą nustelbė induizmas, kurio orientacija į dievobaimingą

pamaldumą geriau atitiko paprastų žmonių religinius poreikius. Tačiau

pastaraisiais metais, daktaras Ambedkaras atvertė į budizmą daugybę

parijų „neliečiamai klasei“ priklausančių asmenų. Archeologiniai

kasinėjimai bei senovės paminklai liudija, kad budizmas klestėjęs

Centrinėj Azijoj, ypač Rytų Turkistane. Tačiau IX a. šis pakilimas

baigėsi. Terevados budizmas, seniausioji budizmo religijos atmaina

išpažįstama iki mūsų dienų – iš dalies net kaip „valstybinė religija“ –

pvz.: Šri Lankoje (Ceilone), taip pat Birmoje, Laose, Tailande,

Kampučijoje. Kituose Tolimųjų Rytų regionuose labiau paplitusi budizmo

atmaina, kuri žinoma kaip mahajanos mokykla ir kiti variantai. Čia galima

paminėti Kiniją, Tibetą, Korėją, Japoniją, Vienamą, Mongoliją. Sunku

suskaičiuoti kiek budizmo išpažinėjų yra pasaulyje. Juk Kinijoj, Tibete,

Mongolijoj, o ypač Japonijoj seniai neliko aiškių ribų tarp religijų.

Taip yra todėl, kad nuo seniausių laikų budizmas dažnai susilieja ččia su

viena, čia su kita religija. Todėl kartais neįmanoma atskirti kur

pasibaigia budizmas ir prasideda daosizmas ar sintoizmas. Manoma, kad

budistų yra apie 200 milijonų. Į šį skaičių neįeina Kinijos budistai ir

tos mažos grupelės, kurios gyvena ne Tolimuosiuose Rytuose ir šiam

bendram skaičiui beveik nedaro įtakos. Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad

toji „nesuskaičiuojama minia“ budistų gali du kart viršyti nurodytąjį

skaičių. Tad bendras pasaulinės budistų bendruomenės skaičius gali siekti

apie 600 milijonų.

Kas lėmė tokį budizmo populiarumą, ko gi mokė Buda. Apibendrinant,

galima teigti, kad budistinis mąstymas nepripažįsta vieno žmogaus ar

dievo garbinimo. Buda nėra nei dievas, nei dievo siųstas tarpininkas, jis

negali nei išganyti, nei atpirkti kitų. Kur kas svarbesnė už patį Budos

asmenį šiame tikėjime yra mokymo, dharmos idėja. Budistai tiki, jog per

nušvitimą Gautama perėjo į išsilaisvinusiojo būseną. Vadinasi, budizme

nušvitimas ir išsilaisvinimas neatsiejami. Budizmas neteikia reikšmės

stebuklams, o ir pats Buda yra žmogiška būtybė, kuri pabudo iš paklydimų

tamsos ir todėl jis iškilo aukščiau už žmogaus prigimtį į tokį dvasinį

lygmenį, kuris suteikė jam netgi magiškų galių. Nors Budos asmenybė

istorijoj unikali, šis tikėjimas ragina ir paprastus mirtinguosius

pasukti Budos nurodytu keliu. Tegul senųjų mokymas ir sako, jog tikslą

pasieks ir nedaugelis, Budos pavyzdys ragina įkvėptuosius siekti tikrojo

pripažinimo ir pačius tapti Budomis.

Apibendrinant, Budos mokyme galime išskirti šiuos pagrindinius budizmo

terminus:

1. Karma – karmos dėsnis (priežasties ir pasekmės dėsnis) pasireiškia

tiek morališka, tiek fizine žmogiško gyvenimo dimensija. Geri ir

pikti žmogaus darbai sukausto jį karmos grandinėmis ir pririša prie

atgimimo ciklo.

2. Reinkarnacija – visos žmogiškos būtybės gerų ar piktų savo poelgių

pasėkmes patiria per reinkarnaciją arba naują gimimą. Jų poelgiai

ankstesniuose gyvenimuose nulemia naujo įsikūnijimo aplinkybes.

3. Išsivadavimas iš karmos – jei žmogus suvokia teisingai savo žmogišką

situaciją – jog jis įkalintas karmos rate ir jei paklūsta

teisingiems reikalavimams, jis gali peržengti žmogišką situaciją.

Tačiau jis karmos nepanaikina, o tik išsilaisvina iš vidinių karmos

gniaužtų, pakeisdamas savo gyvenimo orientaciją. Tuomet ir prasideda

naujas procesas, kurio metu galima pelnyti teigiamą karmą.

4. Nirvana – gyvenimo tikslas. Nirvana nėra susinaikinimas, o

atvirkščiai – transformuota žmogaus sąmonės būsena. Tai priešingybė

materialiam pasauliui, tai amžinybės karalija.

5. Dharma – kelias, kuriuo einama į nirvaną. Tai asmens dinamizmas,

kuris suteikia individui vidinę stiprybę, o jo gyvenimui naują

kokybę.

Buda patraukliai kalbėjo apie dharmą. Jis mokė, kad religinio

gyvenimo esmė slypi draugystėj, brolybėj, meilėje gėriui. Meilė gėriui –

tai pirmutinė sąlyga ir tam, kuris dar pradėjo eiti „aštuongubą kelią“,

ir tam, kuris tolokai juo nužengė.

Nors ir nemažai krikščionių patraukia Rytų dvasingumas, visgi

nedaugelis jų tampa tikraisiais budizmo pasekėjais. Dažniausiai žmonės

puola ieškoti knygų apie budizmą grįžę iš kelionės į Tolimuosius Rytus,

ar apsilankę muziejuose. Juos paprastai patraukia vis tie patys keli

budizmo aspektai. Budizmas atrodo itin tolerantiška religija. Jis savo

išpažinėjų nevaržo, neslegia, nepamokslauja. Argi tai ne ideali

pasaulėžiūra skeptikui arba abejojančiam. Žmones žavi budistinės sistemos

teisingumas: ką pasėsi, tą ir pjausi. Doram bus atlyginta, nedorėlis

sulauks atpildo. Palankiai nuteikia budizmo etika, moralumas. Kas

sugalvotų kokį moralinį priekaištą keturių tiesų koncepcijai arba

„aštuongubo kelio“ priesakams. Taip pat patraukli galimybė pasiekti

nirvaną. Juk nirvanos doktrina tvirtina, kad galutinis žmogaus tikslas

išnykti, nebūti.

Budizmo išpažinėjas iišganymo siekia pats. Krikščioniškų pažiūrų žmogus

negali savęs išgelbėti – laukti išganymo jis gali tik iš Dievo. Tad

krikščionys kalba ne tik apie teisingumą, bet pirmiausia apie Dievo

malonę ir gailestingumą. Krikščioniškoji moralė remiasi nuodėmių

atleidimu; čia ir slypi didžioji šios religijos vertė žmogui. Mes

gyvename gėryje tiktai tuomet, kai Jėzus Kristus suteikia mums naują

gyvenimą. Jei ne – mes liekame bejėgiai ir neįstengiame padaryti to, ką

privalėtume, nes visiškai neturime jėgų išsiveržti iš nuodėmės ir mirties

ciklo. Bet Dievas neatstumia savo sukurto žmogaus; Jis nori suteikti šiam

pilnavertį gyvenimą, tokia tad ir yra tikroji išganymo prasmė. Tad kokia

pesimistiška atrodo nirvanos idėja, palyginus su gerąja naujiena apie

nuodėmių atleidimą ir naująjį gyvenimą Jėzuje Kristuje.

Budizmas ir krikščionybė iš esmės skiriasi ne tik požiūriais į pasaulį

ir žmogų, bet ir pačia Dievo samprata.

Informacija apie religiją-budizmas paimta:

Iš interneto tinklapio: www.google.com

Iš enciklopedijos.