Morales teorija

Turinys:

1) Įvadas…………………………3

2) Moralės esmė………………………4

3) Moralinė sąmonė ir elgesys……………….6

4) Išankstinis moralinių dalykų supratimas………….8

a) Religinė moralės kilmės teorija……………..8

b) Socialinė moralės kilmės teorija……………9

c) Gamtamokslinė moralės kilmės teorija………..10

d) Moralės struktūra………………….10

e) Moralės funkcijos………………….11

5) Apie moralės sąvoką…………………..12

6) Išvados…………………………14

7) Literatūros sąrašas……………………15

Įvadas

Moralaus elgesio taisykles žmogus nusistato pats sau. Kasdieninėje veikloje žmonės vadovaujasi tam tikrais bendrais principais, kuriuos subjektyviai traktuoja kaip tinkamus, naudingus, patikimus ar pagrįstus. Tokias individualias, subjektyviai nustatytas elgesio taisykles (principus ar dėsnius) I. Kantas vadina maksimomis.. Kiekvienas asmuo vadovaujasi savo gero ir blogo, teisingo neteisingo supratimu. Jeigu asmens mmoralė prieštarauja viešąjai iš to gali kilti nemažai poblemų. Bet koks netinkamas elgesys gali paveikti visuomenės nuomonę. Šiuo metu toks reiškinys gana dažnas. Paprasti žmonės ima nebepasitikėti valdžia ir visais viešojo sektoriaus tarnautojais.

Darbo tikslas: išanalizuoti literatūrą ir išsiaiškinti, kaip žmogus suvokia moralinį elgesį, dorovę ir koks jų požiūris į moralės supratimą.

Uždaviniai: rasti pavyzdžių, kaip moralinis elgesys atsispindi žmonių ir visuomeniniame gyvenime.

Moralės esmė

Moralės (dorovės) ištakos – žmonių socialinis gyvenimas. Žmogus yra kartu ir individuali, ir visuomeninė bbūtybė. Moralė bando suderinti asmeninius ir visuomeninius interesus. Moraliniai sprendimai (vertinimai) rodo suvokimą apie tai, kaip viskas vyksta. Moralė atspindi tikėjimus apie tai, kas yra gera, bloga, teisinga, neteisinga. Samprotavimai apie moralę bei etiką negali būti painiojami su aiškinimais apie ttai, kas yra geros manieros (etiketas). Moraliniai ar etikos samprotavimai yra svarbesni nei etiketo reikalavimai. Moralinės ar etikos taisyklės yra pastovesnės, jos negali būti pakeistos kieno nors nurodymu. Galima teigti, kad moralė atspindi skirtingose kultūrose, skirtingais istorijos laikotarpiais susiformavusius požiūrius ir elgesio taisykles bei standartus, o etika yra kritinė moralės analizė.Trumpai tariant:

MORALĖ – tai žmonių elgesį reguliuojančios normos ir principai.

ETIKA – mokslas, tiriantis moralę.

Moralė yra žmogaus pastangas suderinti prieštaraujančius interesus: užkirsti kelią gresiančiam konfliktui, šalinti kilusį konfliktą – einant nuo negatyios bekonfliktiškumo harmonijos prie pozityvios bendradarbiavimo harmonijos. Moralė sprendžia problemą, atsirandančią dėl prieštaraujančių vieno ar daugelio asmenų interesų. Asmeninė problema sprendžiama nesutaikomų bei vienas kitą naikinančių impulsų kovos būseną pakeičiant tokia būsena, kai kiekvienas impulses, ggaudamas apibrėžtą erdvę, gali laisvai reikštis, nenustelbdamas kitų impulsų. Vidinės disharmonijos silpnybė virsta nuoseklaus gyvenimo stiprybe, kai skirtingi individualūs ineresai padeda bendram tikslui. Tas pats sakytina ir apie visuomenės grupių moralę – nuo šeimos iki tautų sandraugos moralės.

Praeityje kai kurios filosofijos sistemos bei religijos aiškino pasaulį kaip iš prigimies moralinę tvarką, taigi kaip harmoningos sandaros visumą, kurioje visi geismai bei norai taip suderinti, jog kiekvieno iš jų reiškimasis sudaro palankias sąlygas reikštis kitiems.

Mokslas jau seniai atmetė idėją, jjog harmonija esanti būtina evoliucijos proceso išdava . Ar būtų kalbama apie nuodėmės atpirkimą, ar apie tilto nuo laikinumo prie amžinybės tiesimą, ar apie sąmoningą gamtos jėgų valdymą, – kiekvienu atveju dabar pripažįstama, jog yra būtina žmogaus valia tam, kad iš disharmonijos būtų sukurta harmonija. Taip harmonija tampa idealiu ateities gėriu, tikslu, kurio pasiekimas priklauso nuo aplinkybių plastiškumo, ryžto, pastovumo , kontrolės veiksmingumo bei apšvietos lygio.

Moralė, supranatama kaip interesų harmonizavimas jų pačių labui, gali būti pavadinta laisvės kultu. Ji neįspraudžia interesų į Prokrusto lovą, o kuria jiems erdvę ir vietą laisvai reikštis. Jos tikslas – plėsti šią erdvę. Idealiu atveju moralės privalumai aprėpia visus interesus. Todėl moralės pažanga reiškisi dvejopai: liberalizuojant esantį jos organizavimą ir išplečiant ją tiek, kad ji apimtų iki tol nepripažintus ineresus.

Abu šie principai turi didelę reikšmę aiškinant moralės “dinamiką” bei jos vaidmenį žmogaus istorijoje. Moralinio organizavimo plėtrą lemia gausėjantys kontaktai bei didėjanti jos dalyvių sąveika, tačiau jie taip pat didina konflikto galimybę. Todėl žmogaus paskirties ypatybė ta, kad jo kilimą lemia tos pačios sąlygos, kurios daro galimą jo nuopolį. Neįmanomas joks nuoseklus asmenybės ar visuomenės vystymasis be vidinių prieštaravimų tikimybės; nėra kaimyninių, tautinių ar tarptautinių santykių, kuriems negalėtų grėsti karo pavojus.

Moralei, kaip pažangos ssiekimui, reikia inegruoti interesus – jų negalima paparasčiausiai suumuoti. Kad iš jų susiklostytų bendra valai, atstovaujant jiems visiems, jie turi būti tarpusavyje suderinti. Be to, kad ši valai tikrai jiems atstovautų ir todėl turėtų pirmenybės teisę, jie patys turi pripažinti tokį persitvarkymą.

Moralė yra interesų integracija, kuri juos harmonizuoja nesnaikindama jų tapatumo. Procedūra , kuri padeda tai pasiekti, yra refleksyvaus sutarimo procedūra, galiojanti tiek asmens, tiek ir visuomenės valiai.

Moralinė sąmonė ir elgesys

Žmogaus moralinė sąmonė dorovinį elgesį determinuoja ne kažkokiu idealiu būdu, o atspindėdama ir sintetindama savyje įvairius išorinius bei vidinius veiksnius. Vienas svarbiausių tokių veiksnių yra žmogaus įsisąmoninti poreikiai, kurie tampa sąmoningu tikslu, besiremiančiu žiniomis, interesais, norais. Poreikiai, įgavę interesų, tikslų, siekimų bei norų formą, suobjektyvizuojami, tampa vidiniais žmogaus elgesio motyvais.

Determinuojant elgesį, moralinė sąmonė visoje sąmonės struktūroje turi ypatingą reikšmę. Ji giliai prasiskverbia į visas kitas sąmonės sritis, jas savitai integruoja, suteikdama joms tam tikrą vieningą kryptingumą, kuris lemia elgesį. Be aukštos moralinės sąmonės, ypač dabartinėmis sudėtingomis visuomenės raidos sąlygomis, žmogus negali turėti nuoseklios savo elgesio linijos ir sėkmingai pasirinkti socialiniu požiūriu vertingų poelgių.

Be abejo, žmogaus poelgius determinuoja ir kitos sąmonės formos, kurios funkcionuoja, glaudžiai sąveikaudamos. Daug įtakos turi elgesiui turi politinė, teisinė, estetinė, religinė sąmonė. TTačiau labiausiai individualų žmogaus elgesį vis dėlto sąlygoja moralinė sąmonė. Ji tiesiogiai kontroliuoja vidinius elgesio mechanizmus, atlieka svarbiausią vaidmenį, nustatant žmogaus santykį su kitais žmonėmis bei visuomeniniais interesais.

Žinomas tarybinis etikas Leonidas Archangelskas, aptardamas ypatingą moralinės sąmonės vaidmenį, reguliuojant žmogaus elgesį pažymi, kad „jeigu visoms kitoms visuomenės sąmonės rūšims (išskyrus teisinę) reguliatyvinė funkcija nėra pagrindinė, specifinė, tai moralei ji yra būtent tokia, nors moralinės reguliacijos negalima įsivaizduoti be informacinės pažintinės be kitų tiek visuomeninės sąmonės rūšių funkcijų“.

Žmogaus moralinės sąmonės, viso jo dvasinio pasaulio objektyvizacijos procesas nėra visai paprastas, juo labiau – tiesioginis. Sąmonės įsikūnijimas elgesyje yra gana sudėtingas bei prieštaringas ir mūsų dar silpnai pažintas reiškinys. Jį galima būtų pavadinti lygtimi su daugeliu nežinomųjų. Dėl to šis proesas dar labai sunkiai valdomas ir nepakankamai kontroliuojamas . Konkretūs faktai mus įtikina, kad objektyvus žmogaus elgesio rezultatai dažnai pasirodo visai nelaukti ir skiriasi nuo tų tikslų, kurių jis siekė. Kita vertus, žmogus kartais gerai žino, kaip reikia elgtis, bet dažnai elgiasi visai kitaip. (Jau nekalbant apie tai, kad individas dažnai aiškiai ir neįsivaizduoja, koks turėtų būti jo deramas elgesys. Paprasčiausiai jis elgiasi spontaniškai). Šis sąmonės ir elgesio atirūkimas nelengvai įveikiamas.

Žinoma, jeigu žmogaus elgesį skatintų vien moralinė sąmonė, būtų

daug paprasčiau. Tačiau žmogus, būdamas ne vien socialinė, bet ir biologinė būtybė, yra pavaldus ir instinktams bei potraukiams, aistroms ir afektams. Šių vidinių pasąmonės veiksnių poveikis dažnai turi daug įtakos elgesiui. Pasiduodamas neįsisąmonintiems ar neįvaldytiems potraukiams, žmogus paprastai ir konfliktuoja su dorovės reikalavimais. Kuo labiau išsivysčiusi žmogaus moralinė sąmonė, tuo labiau jis apvaldo save ir savo elgesį, tuo didesnis reguliatyvinis dorovės vaidmuo, nors prieštaravimas tarp potraukio ir pareigos ir dabar neišnyksta.

Be abejo, žmonių dorovinis gyvenimas nuolat tobulėja. Bet kartu ddidėja ir dorovės reikalavimai, nes idealas visuomet aplenkia tikrovę. Todėl ir prieštaravimai tarp esamybės ir privalomybės yra nepašalinami. Iš čia ir kyla nuolatinė nedermė tarp to, kas yra, ir to, kas turi būti dorovės požiūriu.

Ir dar vienas specifiškas dalykas. Negalima pamiršti. Kad žmogus pasižymi tam tikra savo įprasto elgesio pateisinimo savybe. Tai ypač būdinga kasdieninei, menkai išsivysčiusiai moralinei sąmonei. Individas, dažnai nepaisydamas net pačių išmintingiausių dorovės reikalavimų, lengvai pasiduodamas savo aistroms bei įpročiams, pateisina save tiek kartų, kiek kartų jjis tuos reikalavimus pažeidžia.

Išankstinis moralinių dalykų supratimas

Kiekvienas iš mūsų turime išankstinį moralės supratimą. Žmonės tą supratimą išsiugdė per keletą tūkstančių metų per auklėjimą, mokymą ir pan. Tokie genai kaip pavydas, meilė, pareiga, badas yra pas mus užkoduota. ŠŠį supratimą gavome ir atėję į šį pasaulį; tai yra duota kūrėjų.

Išankstinio supratimo elementai:

1) moralinis vertinimas

2) sąžinė

3) atsakomybė

4) orumas

5) savanoriškumas

6) socialinis ryšys

1) Moralinis vertinimas. Mes vertiname kitų žmonių poelgius, pačius asmenis (blogas, geras), socialinius darinius (bloga, neteisinga vyriausybė). Vertinimas vyksta per žmogiškąją prizmę – yra labai subjektyvus; vienas žmogus vertina vienaip, kitas – kitaip.

6) Socialinis ryšys. Gyvename visuomenėje ir galime suprasti savo poelgius tik bendraudami.

Žmonės turi vieni kitus gerbti kaip lygius, nedaryti kitam to, ko pats nenorėtum, kad tau darytų. Mes turime galimybę siekti savo tikslų.

Žmogus turi tam tikrų įsipareigojimų sau ir gamtai. Jei aplinka bus labai užteršta žmogaus genetika keisis.

Religinė moralės kilmės teorija

Žmogus yra Dievo kūrinys. Sukūręs įdėjo mums į širdį mmoralės nustatymus. Turime ir išorinį įstatymą – 10 Dievo įsakymų.

Religinė moralės kilmės teorija gali būti ginama ir socialiniais argumentais:

a) žmogus sau tokių aukštų reikalavimų, kurių įgyvendinti negali, nesukurtų.

b) moralės įstatymas yra ne auklėjimo, o žmogaus prigimties rezultatas.

Ši teorija turi daug privalumų:

1) ji apeliuoja į žmonių jausmus, sąžinę.

2) religinis požiūris apsaugo nuo supaprastinto utilitarinio moralės supratimo. Žmogus negali susikurti tos moralės, kuri jam būtų patogi.

3) Dievo įstatymai liečia visus vienodai, nepriklausomai nuo socialinio statuso.

Kritiniai pastebėjimai:

1) ššis požiūris sumenkina žmogaus vaidmenį moraliniuose apsisprendimuose. Žmogus elgiasi taip, nes taip reikia, taip privalo.

2) nerekomenduoja kelti įtartinus klausimus, kurie liečia pačius Dievo duotus moralės principus.

Socialinė moralės kilmės teorija

Moralė sietina su visuomenės poreikiais. Moralės reikalavimus nustato visuomenė valstybė.

Valstybė nustato moralės normas, kurių reikia siekt visuomenės nariams. Valstybė geriausiai žino, kas žmogui reikalinga, ji turi padėti žmogui susiorientuoti moralės normose. Tokiu būdu moralė tampa prievarta. Jos normos nustatomos atsižvelgiant į tai ar jos reikalingos valstybei. Valstybė tas normas gali keisti jei jos jau neatitinka valstybės reikalavimų, pvz., fašizmas, komunizmas.

Kiekviena tauta turi savo moralę, savo vertybių skalę. Nėra universalių moralės normų. Tačiau visgi egzistuoja tam tikri pastovūs moralės standartai, kurie kiekvienoje šalyje turi kitokį atspalvį. Moraliniai principai savo šaknimis siekia gilią senovę.

Normos kiekvienoje šalyje skiriasi. Papročiai labai skiriasi kiekvienoje šalyje ir epochoje. Papročiai – pati plačiausia erdvė. Dabar įsigali vis nauji papročiai, kurie gerokai skiriasi nuo senųjų. Bet jie kuriami senųjų pagrindu.

Gamtamokslinė moralės kilmės teorija

Sieja moralės atsiradimą su žmogaus išsivystymo ir gyvūnijos pasaulio.

Darvinas manė, kad moralinis pradas žmoguje yra instinkto išsivystymas.

Mes negalime suprasti žemiau mūsų esančių gyvūnų, žiūrime žmogaus akimis; matome tai, ką norime matyti. Bet visur mus jungia vienas dalykas – instinktas. 90% žmonių iir gyvūnų genų sutampa, o kiti 10% – kultūra ir pan. Genuose užkoduoti tam tikri elgesio stereotipai. Sumažėja skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno ta prasme, kad gyvūnai darosi altruistais, o žmogus darosi žiauresnis, agresyvesnis.

Kritikai sako, kad negalima lyginti žmogaus elgesio su gyvūnų elgesiu. Jie sako, kad gyvūnų pasaulyje paplitę veiksniai, kurie žmogaus pasaulyje vertinami neigiamai, pvz., silpnesnio naikinimas.

Moralės struktūra

1) moralės sąmonė

2) moralės praktika

1) Moralės sąmonė – jausmų įsivaizdavimas kaip mes turime elgtis. Moralės sąmonės nešiotojais gali būti visuomenė ir individas.

Individo moralės sąmonė – žmogaus vidinio gyvenimo išraiška. Pagal Aristotelį yra kelios sielos dalys: a) protingoji

b) valingoji

c) jausminė

Individo moralės sąmonę irgi galima suskirstyti į šiuos komponentus:

1. Protas – racionalioji sielos dalis, padeda skirti moralės normas.

2. Moraliniai jausmai – atjauta, tolerancija. Žmogui reikia lavinti ne tik protą, bet ir jausmus, nes būtent jie charakterizuoja žmones ir padeda jiems gyventi. Tačiau kartais jautrūs, jausmingi žmonės realiame gyvenime nieko nuveikti negali.

3. Moralinė valia – padeda žmogui atlikti veiksmą.

Individo ir visuomenės moralės sąmonės santykis:

Visuomenės moralės sąmonė susiformavo per šimtmečius. Jinai yra galinga, nes akumuliuoja praeities patirtį. Ji yra stabili. O žmogaus moralės sąmonė nėra galinga, nes žmogus gyvena trumpai, neturi patirties ir todėl daro daug klaidų. Visuomenė iiš žmogaus visada nori daugiau negu žmogus gali.

Visuomenės moralės sąmonės struktūra:

1. Paprastoji / kasdienė / buitinė

2. Teisinė – visuomenėje egzistuoja teorinės moralės normos, užfiksuotos rašytiniu būdu.

2) Moralės praktika. Žmogaus moraliniai įsivaizdavimai atsiskleidžia jo praktinėje veikloje. Moralinių santykių procese įkūnijamos moralinės vertybės, t.y. žmogus parodo, kaip jis supranta gėrį ir blogį. Moraliniai santykiai neegzistuoja grynu pavidalu, o pasireiškia per ūkinius, politinius ir kt. santykius. Visos veiklos sferos yra vertinamos pagal moralės normas.

Moralės funkcijos

Moralės f-jos yra tokios:

1. Vertinamoji

2. Pažintinė

3. Pasaulėžiūrinė

4. Auklėjamoji

5. Reguliatyvinė

1. Vertinamoji f-ja: (būdinga ir teisei, menui, politikai,.)

a) moralinis vertinimas per ypatingą moralės sąvokų prizmę (gėrį, blogį, teisingumą)

b) moraliniai vertinimai universalūs, vertinamos visos žm. veiklos, sferos.

c) moralinis vertinimas remiasi savanoriškais individo moraliniais įsitikinimais ir visuomenės autoritetu. Svarbu bendras požiūris.

2. Pažintinė f-ja. Kiekvienas individas stebi kito žm. poelgius; mes mokomės iš kitų klaidų.

3. Pasaulėžiūrinė f-ja. Kiekvienas žm. turi savo nuomonę apie tai, iš kur žm. atsirado ir kas bus po mirties. Nuo šitos nuomonės priklauso kaip žm. elgsis su aplinkiniais.

4. Auklėjamoji f-ja. Vyksta nuolatinis visuomenės susipažindinimas su moralės standartais ir jų laikymusi. Moralinių normų laikymasis daro visuomenę mažiau agresyvesne.

5. Reguliatyvinė f-ja. Visų aukščiau minėtų f-jų sintezė, nes galiausia moralės

f-ja – reguliuoti žm. veiksmus.

Moralė nėra visagalė, ji negali užtikrinti visuomenės saugumo ir stabilumo. Taip yra dėl individo moralės sąmonės ir valstybės politikos.

Apie moralės sąvoką

Marksizmas, žvelgdamas į moralę iš aprašomosios, aiškinamosios pozicijos, traktuoja ją kaip įvairias pažiūras į tai, kas morališkai gera ar bloga, kas morališkai būtina, o kas yra uždrausta. Šiuo požiūriu moralė marksizmui pirmiausia yra įvairūs moraliniai vertinimai bei normos, suprantamos kaip įsisąmoninti faktai – faktai iš žmogaus sąmonės srities. Moraliniais vertinimais mes kvalifikuojame žmogaus poelgius, jjų akstinus ir tikslus kaip girtinus, gerus, kilnius arba kaip peiktinus, blogus, niekšiškus. Savo ruožtu moralės normos, susitelkdamos apie žmonių poelgius, nesitenkina jų moraliniu kvalifikavimu, bet rekomenduoja arba draudžia tam tikrus poelgius, padaro juos moralinės pareigos arba draudimo dalyku.

Paprastai etikai pirmiausia kreipia dėmesį į moralės normas ir apibūdina moralę kaip visumą normų, savitu būdu reguliuojančių arba bent pretenduojančių reguliuoti žmonių poelgius. Tai suprantama ir teisinga, nes moralės normos yra tiesiogiai susijusios su žmonių veikla, o kaip tik ši veikla yyra pagrindinis moralės rūpesčių ir pastangų objektas.

Nors moralės normos ir vertinimai yra glaudžiai tarp savęs susiję, tačiau reikia juos griežtai skiri. Moraliniai priesakai ar draudimai visada nulemti mūsų moralinio gėrio ar blogio supratimo, bet moraliniai vertinimai neturi tiesioginio imperatyvumo, kkuris būdingas moralinėms normoms. Be to, ne visada moralinės pareigos objektas sutampa su teigiamo moralinio vertinimo objektu./ Pavyzdžiui, žmogus, kuris visiškai pasiaukoja artimųjų labui, atsisakydamas net savo asmeninio gyvenimo, moraliai labai didžiai vertinamas, bet mažai kas mano, kad tokio pasiaukojimo galima reikalauti iš visų žmonių ir priversti tai moralinės pareigos dalyku./ Taip yra ir su kai kuriais tikslais, kurie turi didelį moralinį pripažinimą, bet negali būti morališkai rekomenduojami tam tikromis sąlygomis parasčiausiai todėl, kad dar ne laikas juos realizuoti./ Pavyzdžiui socialistinės šalys, esant tokiai tarptautinei situacijai, negali atsisakyti išlaidų krašto gynybai, nors socializmas ir yra pagrindinis taikaus tautų sambūvio idealo propaguotojas./ Tai turi prisiminti tie, kurie iš fakto, kad kažkas yra morališkai vertinga, daro išvadą, kad tai reikia traktuoti kaip mmoralinės pareigos dalyką, nepaisant sąlygų ir situacijos. Nuo šios loginės klaidos netoli iki moralinės klaidos.

Išvados

Moralę mes suprantame kaip visumą pažiūrų į tai, kas gera ir morališkai būtina.

Iš tikrųjų moralė egzistuoja tik individualių žmonių sąmonėje, nes nėra jokios antiindividualios sąmonės, bet vis dėlto moralė yra ne individuali psichika, o visuomenės sąlygos, kuriomis gyvena, veikia ir formuojasi atskiros asmenybės.

Moralė priklauso tai sričiai žmonių sąmonės reiškinių, kurie atsiranda ir formuojasi

Tik visuomeniniame gyvenime ir yra šio gyvenimo rezultatas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. B.Kuzmickas „Gėrio kontūrai“ 1989m., Vilnius “Mintis”

2. V.Žemaitis Etikos etiudai – 2 „Dorovinė asmenybės saviraiška“ 1978m., Vilnius “Mintis”

3. V.Žemaitis Etikos etiudai – 9 „Dorovė ir teisė“ 1985m., Vilnius “Mintis”

4. R.Tidikis „Asmenybės dorovinės pozicijos ugdymas“ 1982m., Vilnius “Mintis”