Naujuju amziu filosofija ir etika. Reneansas. Humanizmas

N.a. Filosofijos ir etikos klasifikavimas

1. atgimimas (renesnsas) (XV-XVIa.)

2. n.a.filosofiniu sistemu (klasikines fil) (17a.) tai racionalizmo epocha.

3. apsvietos ir kritikos laikotarpis.(18a.)

4. klasikin.Vokiečiu filo.laikotarpis (19a) Dvasiniai pokyciai XV-XVIa. susije su to meto judėjimais:

1.religinis (reformacija)

2.kultūrinis (humanizmas ir grozines literat,senoves filo,atgaivinimas–Renes.

3.mokslinis (didieji atradimai)

4.politinis(kova pries vidura.monarchija

N.A.filosofijai rupejo tikslesne,nuo matefizikos atskirto, mokslo samprata. Ji isitvirtino aktyvios žmogaus proto prigimties ideją. Troskimas greičiau ivaldyt gamta skatino slepininguju mokslų paplitima-magija,alchemija, astrolog.,kt.N.a filoso remesi laikinuoju pasauliu ir mane, kad jis vienintelis.

I. Renesanso charakteristika. Antropocentrizmo principas. Renesanso filosofijos ir etikos ssistemiškumo klausimai.

Pereinant nuo feodalinio prie miestietiško gyvenimo budo, kuriantis nacionalinems valstybems,išsiskiria žm svarba. Jo savitumas.Reikėjo new paziuru, jos buvo perimtos is viduramz ir antikos pasiekimu.Atrode, jog atgimsta antikine kultūra,nes viduramž ji buvo primirsta,tdl si epocha pavadinta atgimimu–renesanso ep. R gime Italijoj. Susiformavo nauja filosof pasauleziura. Jai atstovavo:N.Kuzietis, M.Ficino, L.Da Vincis, M.Liuteris, N.Makevelli, F.Bekonas, Dz.Bruno, N.Kopernikas, G.Galilėjus,T.Moras ir kt.

Antikine filosofija apvanikavo neoplatonizmas: 1.vienis – auksciausias geris, 2.pasaulio protas,3.pasaulio siela, 4.kosmosas. Jame nera ryskaus padalijimo i subjekta ir gamta,tdl neoplatinizmas laikomas beasmeniu.

Vidurazmiais vvietoj vienio buvo triasmenis Dievas.Vietoj pasaulio prot ir sielos–Dievo sunus ir Sventoji Dvasia.

Renes epochoj buvo judama link subjektyvumo.Nieko kito neliko kaip tik antropocentrizmas.Pasaulio centre-zm. Ren.filo nieko nepakeite-naudojo ta pacia neoplatonine schema.Dieva paliko tik formaliai,bet visas demesys zmogui. Renesanso pagr.principas tapo aantropocentrinis neoplatonizmas. Pereinant nuo sakralinio neoplatinizmo (antika)prie antropocentrizmo(renesan) pazeistas filosofijos sistemiškumas. Antikos filosofija susistemino Plotinas, o viduramziu –T.Akvinietis, taciau nera mastytojo, kuris butu susistemines renesanso filosofija. Masytojus domino ne sistemiškumas,o zmogus –jo prigimtis, savarankiškumas, kuryba, grozis.

Zmogus – kurejas, menininkas.

Zmogiskumo ypatumas yra gyvenimas. Demesys skiriamas visoms zm.charakteristikoms. Renesanso žmogaus asmenybe kūrybinga. Kurybiskuma perima is Dievo. Ta asmenybe gali valdyti save ir gamta. Zmogus tampa politines, religines, technikines kurybos saltiniu. Pirma vieta- groziui.Grozio buvimas rodo, kad yra ir geris.

Humanizmas. Jo atsiradima paskatino antropocentrizmas. Humanizmas –paziura, kuri teigia žmogaus, kaip asmenybes, vertinguma. Renesanso epochoje humanizmas tampa visuotiniu judėjimu. Humanizmo principas reiske perversma visoje kultūroje ir žmonijos pasauleziuroje. Viena is humanizmo israisku formu- pasipriešinimas scholastikai. Humanistai atgaivina antikos epikurieciu idealus. Renesanso epochoje atsiranda jaunos aaktyviosios buržuazijos etika. Joje akcentuojama žmogaus kilnumas, dvasios slove. Demesys nukreipiamas ne i tai, kas paveldėta, o i tai, kas pasiekta mene, moksle, kuryboje isvystant savo sugebėjimus iki tobulumo. Humanistai smerke neturto izadus. Ieškoma budu kaip suderinti asmeninius interesus su aplinkiniu žmoniu interesais. Pradeta galvot, jog zmogisku santykiu pagrinda turi sudaryti meile ir draugyste.

Renes. humanizmas orientuojas i laisva minti. Ir atitinkamai i visuomenine–valstybine santvarka. Visuomenines ir politines idejas buvo sunku realizuoti, todel kai kurie mastytojai atsigreze i utopijas. T. MMoras „Utopija“, T. Kampanela „Saules miestas“.

Rnesanso ir n.a. etikos. Charakteristika.

Renesanso ir n.a. etikos bruožai.

Tai galima pavadinti klasikine buržuazine etika (Marksas). Kritiskai ziuri i tikrove. Charakteringas n.a. bruožas– atskiro empirinio individo kaip moralinio subjekto reabilitacija. Viduramz.Etika orientavos i platono ir Aristotelio etika, o n.a. kreipias i stoicizmo idejas, todel n.a. etikai budingi bruožai:

1.ji neigia morales jegu trancendentaluma.

2.pagrindžia asmenybes etini savitiksla.

3.sugrazina prarastuosius antikos idealus.

Svarbiausia yra tai, kad n.a.stengias itvirtint nauja doroves objektyvumo ir visuotinumo problemos sprendima viduramži. N.A.etika iveda naujoves: 1.dorove nuleidžia ant zemes. 2. individui dorove tampa vienu is jo gyvenimo motyvu. 3.individualus siekiai jungiami su visuomeninėm pareigom. N.A.et.kl: kokiu budu atskiro individo morale tampa butina socialiniu organizaciju jega?

Etikos pagrindine ideja ir išeities punktas

n.a. etika, tai ypatingas istorinio pobudzio morales teorijos tipas. Toji etika fixuoja to laikotarpio reiskinius: 1.visuomeniniu papročiu individualistines tendencijos. 2.tos visuomenes pagimdytu individu egoistine esme. Toji etika teigia: realus egoistiniai santykiai gali buti pasalinti deka žmogaus proto aktyvumo. Tikrovėje iskyla ryskus individo ir visuomenes antagonizmai (prieštaravimai). Taciau tu antagonizmu etiniai sprendiniai pakeiciami gerasirdiska iliuzija.Toji iliuzija tampa dvasine prievarta, nes ji privercia zmones susitaikyt su jiems svetimais visuomeniniais interesais. Zmones raginami itiket, jog tokiu socialiniu pagrindu yra imanoma visuomeninio ir asmeninio pradų harmonija .

Zmogaus moralines prigimties samprata

Pagal žžmogaus moralines prigimties samprata n.a. filosofija skirstoma i dvi kryptis: 1. vadovavosi ideja, jog žmogaus prigimtis jau savo ištakose yra sugadinta ir bloga (Makevelli ir Hobbes) 2.žmogaus prigimti laikė gera nuo pat jos ištakų (.Moras,Ruso). abi kryptys buvo vieningos laikydamos empirini zmogu egoistine butybe. Tik 1 kryptis egoizma suprato kaip natūralia žmogaus israiska, o 2-egoizmo priezasti iziurejo istorijos eigoje, socialinėj nelygybėj.

Jie nesuprato, kad prigimtis nei gera, nei bloga. Tik natūralus polinkiai yra linke likti natūraliais, o istoriskai nesivystantis zmogus linkes daryt klaidas ir taip itvirtinti egoizma.

Sielos racionalumo samprata

Kitas charakteringas n.a. bruožas– sielos kaip kuniskumo formos samprata. S. Graikijoje buvo aiskinamas skirtumas tarp valios ir pazistanciojo proto. Viduramz. Baznycios Tevai sukure teorija, aiskinancia si skirtuma kaip bloga valia, kuri gadina dvasia.

Nuo XV a. Tas aiskinimas pasikeite: intelekto deka zmogus gali isreiksti visa, kas kuniska. Protingoji siela yra objektu sintezavimas,tdl pazindami mes turim galimybe savo nuoziura tvarkyti gamta (ir kuna). Sielos savybe viska sudvasinti rodo, jog ji gali save isreiksti.

Tokiu budu zmogui kartu su jo protu yra duotas pazinimas ir teise spresti savo paties atžvilgiu.Todel zmogus yra savo gyvenimo viešpats ir kurejas.

K.Bovilis(1470-1553) sako, jog zmogus per pazinima ir veikla gali save dvigubai padaugint.

F.Baconas (1561-1626) anglu teisėjas, politikas ir filosofas. Baconas ppazymejo rysi tarp siekio išsivaduot ir tarp mokslo. Siuo atveju teigiama, jog mokslas perduoda savo turtus tiek, kiek zmogaus protas išvaduoja is priklausomybes. Protas tarsi tampa pilnamečiu: pagerėja žmogaus bukle, praplečiama jo valia gamtai.

Pagrindine Renesanso ir n.a. problema.

Koncepcija apie harmoninga individa ir visuomenes tobulejima. Pasleptas klausimas

Intelektas- baigtiniu dalyku mastymas. Dvasia, protas, samprotis.

Protas– visuma dvasiniu gebėjimu, iskaitant ir samproti. Protingosios sielos koncepcija ir ja besiremianti saves(ego) išsikleidimo teorija to meto etikai buvo labai reiksmingos. Ju deka humanizmas is esmes praplete savo horizonta. Etika daro išvada, jog anarchiją galima pazaboti protu ir veikla. Manoma, jog žmogaus prigimtis yra veikli, kurianti ir pilna jegos, todel zmogus savo veiklumu isskleidzia visus turimus sugebėjimus. Jam nebereik bijot kovos ir pasaulio menkystes Gyvenimo kova, nors ir persmelkta egoizmo, yra teigiama vertybe. Siuo atveju pereinant nuo blogio i geri ir nuo individo prie gimines, svarbiausia vaidmeni turi protas. Etika prisipildo optimistinio patoso!

Z.La Metri (1709-1751)„zmogus- masina“. Susiformuoja koncepcija apie galima harmoninga, moralini individo, visuomenes tobulejima, kuri garantuoja intelektas. N.a etikos idealistinis ribotumas reiskiasi butent proto koncepcijoje (racionalizme). Aiskinama neva protas yra iskiles virs neiveikiamo antagoniz mo ir individualiu interesu. Subjekto moralumas reiskesi kaip antagonizmo panaikinimas, nelieciant is išsaugant pacia realybe. Individo ir visuomenes prieštaravimo sprendimas pekeiciamas jo

iliuzija. Atrodo, jog subjektas turi tarsi dvi sferas: 1.egoistine realybe 2.moraline sfera.

Individo ir visuomenes antagonizmo kl. Liuteris apie dvasinga zmogu. Morale ir idealizmas. Etikos atsiribojimas. Morales nuopolis

Praraja tarp atskiru individu ir visuomenes reiskesi ivairiai: 1.revoliuciniais judėjimais, 2.religiniu susitaikymu (su Dievu), 3.socialiniais pasikeitimais, kurie buvo suprantami kaip likimas. 4.Išlaisvinto žmogaus itraukimu i naujas išnaudojimo salygas. 5.Moralinėmis mistifikacijomis. 6.Socialines elgsenos budų moralinio fetisizavimo.

suardomas asmenybes vientisumas. Etikoje pradeda reikstis stoiskumo elementai. Atsakomybe perkeliama paciam subjektui. M.Liuteris nurode skirtuma tap vidinio ir isorinio žžmogaus. Isorinis zmogus yra veikaimas pradinio blogio,o vidinis kreipiasi i dieva. Dvasingas zmogus yra tokiam pat santykyje su dievu kaip viešpataujanti jega su kunu, tokia viespataujancia jega gali buti moraline programa. Joje morale reiskiasi kaip chaotišku aistru tvarkytoja vardan socialines visumos. n.a. etikai budingas idealizmas. Moraliniu vertybiu negalima realizuot be prievartos arba gudraus apskaičiavimo. Moralumas ir proto aktyvumas apsijungia, kad apgintu subjekta pasaulyje. Žmogaus moralumas turi susitaikyti su artimo nelaimėmis. Apskaičiuojantis protas tampa apsauga nuo aistru chaoso ir socialiniu kriziu. EEtikos teorija subjekta išmokina gyvent negeroje butyje.

Akivaizdu, jog n.a. etika atspindi ir pateisina dvylipuma bei vidini mela, Etika atsiriboja nuo pasaulio ir tampa etikos mokslu. Morale reiskia absolucias pretenzijas zmogui.

morale niekad taip zemai nepuole savo praktinėmis pasekmėmis, kaip naujaisiais llaikais. N.a.etikos pagrindines problemos susiformavo dar renesanso laikais. Dz. Bruno n.a. filosofijos ir etikos sauklys.

16-17a. skepticizmas

Krikscioniskoji etika nutrauke rysius su antikine tradicija. Kriksc. etika atsirado ne antikinej terpej, o salia jos (ne taip kaip kultūra). Kriksc. etika atsirado antikinei kultūrai patyrus krize. Transendentine morale persiorientuoja i zmogiskaja morale. Nuo apreiskimo etikoje persiorientuojama i empirine etika. Nuo neaiškios mistikos orientuojamasi i patirti (empirizma). N.a. baznycia islaike vyraujančia padeti dvasiniame gyvenime, todel kartu buvo pripazinta dievo ideja ir abstrakti visuotine morale. Is pradziu filosofija prisidenge viduramz. Idejomis, o veliau jas atmete kaip bereikalinga kevala. Tuo metu besireiskias skepticizmas buvo n.a. etikos parvisku erdve ir ideju pagrindas.

Ryškiausi sio skepticizmo atstovai:

M. Monteris (1533-1598), prancuzu rašytojas ir filosofas. Atvere duris n.a. skepticizmui. Dave pradžia eese žanrui.

Pjeras Beilis (1647-1706) pranc.filos ir istorikas. Sveitimo pradininkas, kartezininkas. Kritikavo Spinozą ir laike ji ateistu. Tikejima ir prota traktuoja kaip priešybes. Teigia igimta morales istatyma. Jo pagr.veikalas „istorijos ir kritikos žodynas“

XVIIa racionalistine etika. Protas pries aistru chaosa

17 a.Laikomas racionalistines et amžiumi. Toji et teigia,jog žm protas gali but dorovines tvarkos saltiniu ir pagrindu.Morale tai ne transcendentine esybe,kuri skirta zmogui Morale paties žm,protingos ir mastancios būtybes busena.Tokia nuostata reiskia, jog n.a. etika galutinai atsisako vidurazmiu ideju. XVIIa.suklesti Barokas.

Protas tampa etikos pprincipu tik kartu su tvarkančiu pazinimu.

Etika = protas + tvarkantysis pazinimas.

Protas yra auksciausioji institucija individe,todel jis ryžtingai pajungia savo visas individo aistras, polinkius, interesus. Jis stengiasi suteikti aistroms gyvenimiškai protinga prasme. Tik prote ir per prota empirine butis gauna etine sankcija. Tikejimas proto galia tampa ir doroviniu principu ir socialine pozicija. Pagal tai kokiu budu aistros, interesai, papročiai suderinami su proto normomis, atsiranda racionalistines etikos variantai ir moralines sistemos.

Pvz: Dekartas- „filosofijos pradai“. Spinoza „etika“. T hobsas „leviatanas“.

18a. Sensualistine etika: natūralistinis eudamonizmas

Racionalistines etikos sistemos pasikeitimo i sensualistine priežastys: XVIIa. filosofija zmogu supranta kaip protinga butybe, o XVIIIa. filosofija jau konkretizuoja subjekto samprata. Ji žmoguje iziuri emocionalia, jauciancia butybe. 18a.Morales teorijose racionalistines etines sistemos pakeiciamos sensualistinemis. Toki pokyti skatino: 1.etikos vystimosi vidine logika 2.socialines priežastys.

1.Racionalistine morales samprata vede i aklaviete. Buvo ieškoma iseiciu. Metadologiskai mastant, filosofija turėjo apeliuot i žmogaus jausmus!

2. XVIIIa.Yra isnaudojisku santykiu ir revoliuciju amzus. Isitvirtina atskiru individu privatus ir egoistiniai interesai.Visa tai tampa gyvenimo norma. Iskilo poreikis jutiminems apraiškoms tureti teoriskai ir etiskai sankcionuota teorija. Taip atsirado sankscionalistines morales koncepcijos. Ju pagr. principas – jutiminis gyvas individas su pretenzijomis i laime ir savo poreikiu tenkinima. Sensualizmo etikoje morales is isitikinimu ir motyvu perkeliama i poelgiu, papročiu ir faktiniu santykiu ssfera. Sensualistinis posukis etikoje realizavosi dviem skirtais variantais: 1.kaip natūralistinis eudemonizmas (sensualizmas, natūralioji etika) makelvelis, helvecijus, lokas, hjumas, volteris.2.kaip panteistinis eudamonizmas. Spinoza,Ruso..

Svietimas ir etinis sensualizmas

XVIIIa. Vyravusi apsvietos laikotarpio etika pagrista empirizmu. Jo ištakos gludi antikoje. Empirizmui itakos turėjo XVIIa. Etines teorijos. Visu pirma, tai morales emancipacij a (globos acisakymas nuo religijos) galiojo isitikinimas, kad teisingas mastymas yra moralaus elgesio prielaida. Pažintines galimybes laikomos moralines pažinties jega. Pazinimo deka zmogus pats pakyla ir išsilaisvina. Manoma, kad zinantis negali kitaip elgtis tik protingai, todel ir dorovingai. Moralumas neimanomas be proto autonomijos. Svietejai save ir savo laimes programa charakterizuoja kaip laisvamanybe.Tiesos ir malonumo, pazinimo ir laisves vienove yra sviedžiamojo laikotarpio svarbiausia charak teristika.Beto manoma,kad ne tik pazinimas, bet ir orientacija i mokslini mastyma yra moralumo pagrindas.Kas nori save issaukstinti,viešpatauti sau, turi kreiptis i savo prota. Svietejai socialinėmis išvadomis pazenge toliau savo mokytoju (racionalistu). Išvados remesi žmogaus proto autonomija, reikalavo minties laisves ir tolerancijos (pakantos). Svieteju pasauleziuros centre- visas zmogus! Apsvietos epochos filosofine programa numate visu žmogaus galiu pazinimu: natūraliu, intelektualiniu, valios, emociju. Toji programa aiskinos ar visuomeniniai santykiai atitinka subjekto natūralia prigimti.

XVIIIa. Apsvieta atkreipe demesi i nesutaikoma konfrontacija tarp buržuazijos ir feodalinio absoliutizmo.Svietimas negalėjo apsiriboti racionalizmu, kuris stengesi zmogu isprausti i jo ppaties nerva. Zmogu pradedama suprast kaip praktiska ir veiklia butybe,kuri pati kuria savo istorija.Sensualistine subjekto samprata labai tiko IIajam visuomenes sluoksniui (mazaturciu daugumai), nes vietoj racionalizmo dazniausiai apsiribodavo vidines stoiškos laisves reikalavimais. Taigi vyko perejimas nuo racionalizmo prie empi rizmo,kuris tiko išaugusios buržuazijos istorinems pretenzijoms.Ju kulminacija– atviras atviras buržuazijos suusiremimas su feodaline valdžia. D. Prancuzijos revoliuci joje 1789-1794m. Revoliucija empirizmui buvo tik potekste. Tuo metu anglijoj empirizmas reiskesi kaip ideologija. Jos pagalba buvo sprendžiamos klasinis kompromisas tarp stambiosios buržuazijos ir aristokratijos. Cia anglijoje empirizmas nuo XVIIIa. Vid. Buržuaziniam liberalizmui. XVIIIa.Empiriz mas patvirtina, jog etika doroviškai reabilituoj zmogiskaji jausminguma. Empirizme morales kaip socialinio santykio samprata zymiai konkretesne nei racionalizmo. Empirizms i zmogu ziuri kaip i visuma ir ivertina jo vitalines, emocines, intelektualines ir estetines apraiškas. Moralinis žmogaus aukstinimas suprantamas kaip jo daliu harmonizavimas: pirmiausia proto ir jausmu.

Natūralistinis sensualizmas (eudemonizmas) (natūralioji etika)

Apsvietos etikos ikvepiantys pazadai, to meto individualizmo sąlygomis buvo geranoriška iliuzija.Ji negalėjo zmogui duoti zadetos visumines organines sintezes, todel natūralis tiniame sensualizme skiriamos dvi kryptys: 1.individualistine. B. Mandevilis „pasakecia apie bites“ 1705m. K. Helijus „apie prota“ 1758m. 2.altruistine arna harmonizuojanti. Dz. Lokas,D.Hjumas, A.Smitas.

Natūrali morale. Pagrindine savoka natūralistiniam sensualizme – natūralios morales savoka.

pagr.Sensualizmo teiginiai: 1.moralinis subjektas negali buti savo proto

vergu! Morale suprantama kaip visuomeniska salygota elgesena. Žmogaus moralinis charakteris priklauso nuo jo ispudziu, gaunamu is socialines ir kt aplinkos (gamtines, kultūrines). I etine teorija itraukti papročiai. 2.morales pagrindines formos turi istorine kilme. Buvo priešpastatytos viena kitai respublikiniu valstybiu(atenai,romai) autonomine morale,is vienos puses ir feodaliniu– absoliutiniu monarchiju despotine morale is kitos puses (pranc, Ispanija, vokiet ir kt.) 3.sensualizmas formuoja žmog moralinio auklėjimo uzdavini kaip visuomenini reikalavima ir socialine programa. Jis daro išvada, jog zm moraliu tampa tik apsisvietusioje visuomenėje. Svarbiausia, jjog morales problematika pirma karta aiskinama priklausomai nuo visuomeniniu pertvarkymu ir istoriniu perspektyvu!

*Tai buvo nauja et teorine orientacija. Jos pirmuoju sistematiku buvo Dz.Lokas. Jis kreipiasi i natūraliu moraliniu savybių ideja. Morales ištakos ziurimos gyvos būtybes elementariuose psichiniuose reakcijose.Visu pirma tai polinkiai i malonius pojucius ir kancios vengima.Tokia morale buvo nukreipta pries feodalinio absoliutizmo teologine etika. Ji buvo apkaltinta dirbtinumu ir klaidingumu. XVIIIa. Sensualizmo etika suzeide religine ir teologine etika labiau nei XVIIa. Racionalizmas. Natūralios morales etika buvo apsvietos epochos idejinis ppagrindas. Jos šūkis buvo: išvaduoti zmogu kaip empirini, jauciancia gamta, butybe.

Pagr. Natūraliosios morales principu buvo žmogaus laime. Etika aukstino zemiskasias aistras ir žmogaus verzimasi i laime. Tuo etika isgarsejo ir tapo populiari. Natūralioji morale reiskesi kaip paprasto,doro žm gyvenimo jutimas. RReligija buvo kritikuo jama (1773m. panaikintas jezuitu ordinas). Natūraliojoje moraleje reiskesi ryskus XVIIa. Mechanizmo ir komponentas.

Natūraliosios morales svietejiskoji ideja atrodo kaip igyvendinta individualiosios laisves ir visuotines būtybes vienove. Filosofai laike,jog tas vienoves pagrindas yra morale,o ne politine-teisine prievartos sistema.*apibendrinimas:

1. natūraliosios etikos teorijos ribotumas slypi gamtinėje subjekto sampratoje. Tokia etikos samprata negalėjo adekvačiai ir pilnai isreiksti moralines elgsenos charakterio.

2. gamtiskumo fetisas apribojo socialiumo ribotuma.

3. natūralistinis materializmas negali pilnai suprasti morales istoriškumo.

4. moraliniu santykiu ir motyvu įvairove suvedama tik i viena konstanta – i laimes ir kancios jutima.

5. moralumo suvedimas i gamtiskuma prilygsta konkretaus žmogaus suvedima i abstraktu darba.

Išvada: natūralus, gamtiškas morales pobūdis buvo žingsnis pirmyn etikos istorijoj. Tuo paciu jis padejo itvirtinti buržuazinius santykius.

XVIIIa. Panteistinis eudemonizmas (vidurio paieška tarp racionalizmo ir nnarutalinio sensualizmo)

Panteizmas atsirado po sensualizmo ir yra jo atmaina. Etikoj si kryptis tarsi megina surast aukso viduri ir natūralist sensualizmo krastitunumus. Panteizmas –tai filosofine, religine pasiura, sutapatinanti beasmeni dieva su gamta. Dievas egzistuoja gamtoj imanentiskai (priesingai negu tradiciškai). Panteizmo termina ivede Dz.Tolendo 1705m. Panteizmas neigia dievo transcendencija ir kitu butybiu savarankiskuma. Pasaulis ir zmogus laikomi dievo savybėmis. T.y. tuo, kas plaukia is dievo esmes. skirtumas tarp absoliucios (kuriančio s) ir baigtines (sukurtos) buties išnyksta. Priežasties ir pasekmes santykis sutapati namas ssu santykiu.Tai statinis Spinozos panteizmas. Jis naudojo abi sias savokas, veliau jas pereme Schellingas.

Panteizmo eudemonizmo deka etika praturetejo altruistiniu turiniu. Individas tarsi is pat pradziu pasijunta gimines butybe. Pant eudemonizmas sujungia žmogaus moraluma su gamtos dieviskaja esme.Tuo pagrindu si kryptis stengiasi pagristi vienove:

1. individo ir gimines

2. jausmu ir proto

3. polinkiu ir pareigos

Istoriniu poziuriu panteistinis eudemonizmas yra socialiniu iliuziju, lukesciu ir dorovines harmonijos ilgesio israiska. Tos harmonijos reikėjo visoms klasems, o pirmiausia smulkiajai buržuazijai. Pant Eudem.turėjo ivairius socialinius–istorinius akcentus, pvz:

1.entonis sefcberis(1671-1713) jo darbai tampa visuomenes egoistiniu papročiu gerasirdisku papildymu. „charakteristikos“, „moralistai“. Jam morale savarankiska religijos atžvilgiu.

2. Z.Z Ruso(1712-1778) ~74 ikurta edukacine komisija.„ Jo kuryba galima charakterizuoti sukiu „atgal i gamta“. Veikalai: „ar mokslu ir menu atimimas sukildino papročius?“ (1750), „samprotavimai apie zmoniu nelygybes kilima ir pagrindus“ (1754), „apie visuomenes sutarti“ (1762), kt.