Etika versle

TURINYS

Įvadas…………………………2

Verslo etika ir kultūra…………………….3

Verslo etika Lietuvoje……………………4

Verslininkystės idėja…………………….6

Dirbančių versle etinės nuostatos……………….7

Etiketo svarba verslo partnerių bendravimui…………8

Verslininko elgsena derybų metu………………9

Darbuotojų elgesio normos ir darbo etika………….10

Darbuotojų ir vadovų elgsenos tipai…………….13

Gero vadovo savybės…………………….14

Vadovo ir darbuotojo santykiai………………..14

Išvados…………………………15

Literatūra…………………………16ĮVADAS

Daugelis svajoja apie materialinę gerovę ir sėkmę, bet nežino, kaip to pasiekti. Jie nežino, kad reikia sutelkti dėmesį į dvasinius principus ir dėsnius. Sėkmė turi daug sudedamųjų dalių. Materialinė gerovė – tik viena jų. Tiesiog galima teigti, jog sėkmė yra tik kelionė, bet ne jos tikslas. O daiktai ir pinigai –– tai veiksniai, kurie daro tą kelionę patogesnę. Sėkmę taip pat lemia gera sveikata, energija, entuziazmas, turiningi santykiai su žmonėmis, draugystė, emocijų ir psichikos stabilumas, pasitenkinimo jausmas, savitvarda.

Verslo pasaulis yra subtilus ir sudėtingas. Visos čia esančios taisyklės yra pagrįstos ir pripažintos viso pasaulio verslo žmonių. Žinoma, mes dar neturime tokių paslaugų, dar ne taip sutvarkytas mūsų visuomenės gyvenimas. Bet viskas labai greitai keičiasi. Šiame judriame ir permainingame verslo pasaulyje labiau negu bet kada būtina suvokti verslo etiką, neprarasti takto iir pasitikėjimo savimi. Kai tiek daug verslo žmonių vyksta darbo ir kitais reikalais, ieško kituose kraštuose verslo partnerių ar užsiėmimo, būtina žinoti, kas toje šalyje dera ir kas atrodys ne taip. Pravers visos verslo pasaulio etiketo subtilybės – pradedant nuo iišvaizdos iki svarbių derybų.

Svarbus vaidmuo versle tenka vadovo ir pavaldinių santykiams, nuo kurių priklauso veiklos sėkmė. Ir darbe, ir namuose svarbu mokėti bendrauti su žmonėmis, kreiptis į juos ir padėkoti, klausti ir atsakyti, ginčytis, pagirti ar papeikti. Kiekvienas žmogus patiria daugybę išgyvenimų, malonių ir slegiančių, kuriais nelinkęs su bet kuo dalintis. Ar vadovai moka pajusti tokia situaciją ir tinkamai elgtis, o įskaudinę atsiprašyti, pažadėję – ištesėti.

Vis dėl to kur kas geriau jausis verslininkas ir vadovas, jei bus susipažinę su elgesio taisyklėmis, visuotinės moralės taisyklėmis, nes tai padės kiekvienam gyvenimo atvejui, o tuo pačiu gyventi ir dirbti taps lengviau. A.Vanderbilt rašė: ,,Tik didelis neišmanėlis arba didelis genijus leidžia sau šaipytis ir visų mandagumo formų, ir jis niekada nebus ggeras draugas ar partneris‘‘.

Šio svarankiško darbo tilslas – atskleisti ką turi žinoti ir suvokti dirbantys versle žmonės. Taip pat pateikiami mūsų gyvenimo pavyzdžiai ir iškeliami šie svarbiausi klausimai: Kuo pagrįsta verslininkystės idėja?. Kokios yra bendrosios etinės nuostatos, kurių dera laikytis verslininkui?. Koks yra etiketo vaidmuo bendraujant verslo partneriams? Ką būtina žinoti verslininkui, kuris nori sudaryti gerą įspūdį, sėkmingai bendrauti su partneriais? Kokiomis moralinėmis savybėmis turi vadovautis verslininkas? Kokie turėtų būti ir kuo grindžiami vadovo ir pavaldinių santykiai?

VERSLO EETIKA IR KULTŪRA

Daugelis žmonių išgirdę žodį ,,etiketas‘‘ kartais sutrinka ir mano, kad tai sudėtingos taisyklės, draudimai, subtilios manieros, kadaise buvusios deramo elgesio požymiais. Šis žodis reiškia ,,bilietą‘‘ arba ,,kortelę‘‘ ir yra susijęs senoviniu papročiu, kai monarchas nustatydavo ceremonijų taisykles ir reikalavimus savo dvariškiams. Sudėtingi rūmų ritualai nunyko su kitais senoviniais papročiais, tačiau ,,etiketo paisymas‘‘ išliko. Kintant pasauliui atsirado naujų technologijų, skatinančių keisti mūsų papročius, bet dėmesys įprastiniams kasdienio mūsų gyvenimo etiketo aspektams skiriamas vienodai – dėmesys vaikams, dalyvavimas jubiliejuose, santykiai su bendradarbiais bei partneriais.

Žmonės mėgino etiką apibūdinti tūkstantmečius. Daugelis darbų buvo nuodugnus filosofinio ir teorinio pobiūdžio. Praktiškiausią etikos apibrėžimą pasiūlė vartoti Nobelio taikos premijos laureatas daktaras A. Šveiceris:

Etika – tai mūsų rūpinimasis geru elgesiu, atsižvelgiant ne tik į savo asmeninę,bet ir visos žmonių bendruomenės gerovę.

Šiuo metu etika apibūdinama paprastai ir apibendrintai: tai analizė, kaip mūsų sprendimai paveikia kitus žmones. Galima pažymėti, kad kai kurie autoriai pabrėžia didesnį skirtumą tarp ,,etikos‘‘ ir moralės‘‘, kiti mano, jog tai be.reikalingas painiojimas. Etika taip pat yra žmonių teisių ir pareigų, moralės taisyklių, kurias žmonės taiko priimdami sprendimus bei žmonių tarpusavio santykių pobūdžio analizė.

Sėkmingai įdiegti rinkos ekonomiką lemiamas veiksnys yra individų ir organizacijų etiška elgsena. Rinkos ekonomika –– viena iš visuomenės ekonominio gyvenimo tvarkymo formų, ji kuriama visų visuomenės narių pastangomis. Rinkos ekonomika suteikia asmeniui veiklos laisvę, tačiau ta laisvė turi ribas, kurias nusako rinkos taisyklės ir normos. Taigi verslininkas būdamas rinkoje turi paisyti čia galiojančių taisyklių ir normų, stengtis nepažeisti kitų rinkos dalyvių teisių: jis pats yra atsakingas už konkrečius savo poelgius. Rinkos moralinę pusę lemia visų joje dirbančių asmenų veiksmai, priimti sprendimai bei poelgiai.VERSLO ETIKA LIETUVOJE

Verslo etinės nuostatos ir jų pripažinimas praktinėje veikloje civilizuotose šalyse jau nuo seno yra įprastas dalykas. Tuo tarpu didžiajai Lietuvos verslininkų daliai jos yra tik gražios, pašaipą keliančios teorinės nuostatos. Metas suprasti, kad ieškant kelių į Vakarų rinką, siekiant civilizuoto verslininkų tarpusavio bendradarbiavimo, tai reikės suvokti bei įsisąmoninti ir jomis vadovautis praktinėje veikloje. Tai nėra paprasta ir lengva, nes Lietuva daugelį metų buvo planinėje ekonomikoje, kur totalitarinės visuomenės kurtas neigiamas požiūris į verslą ir verslininką išugdė primityvų rinkos ekonomikos suvokimą, įdiegė visuomenės sąmonėje mintį, kad verslas ir dorovė yra nesuderinami. Dar ir šiandien Lietuvoje dalis visuomenės, matydama daugėjant nusikaltimų, ypač ekonomikoje, ir kalbėdama apie ryškų dorovės nuosmukį, priima rinkos amoralumo idėją: dorovines visuomenės ydas pirmiausia lemia rinkos santykiai. O iš tikrųjų rinkos santykiai priklauso nuo rinkoje veikiančių asmenų dorovinių santykių. TTačiau jei visuomenės dorovinių vertybių sistema yra išsigimusi, joje gali susidaryti tik necivilizuoti, amoralūs rinkos ryšiai. Esant tokiai situacijai ekonominėse bendrijose pradeda klestėti korupcija, verslininkai ima taikstytis su turto prievartavimu, kuriuo sėkmingai verčiasi organizuotos nusikaltėlių grupės ir korumpuota valdininkija. O Lietuvoje nepriklausomybės metu tokių atvejų buvo nemažai: tai ir bankų griūtis, daugelio įmonių privatizavimas ir jų bankrutavimas, neteisėtas žemės privatizavimas savanaudiškais tikslais ir kt. Todėl taip ir atsitiko, kad pateisinami neteisėti ekonominiai sandoriai, nesąžininga konkurencija tapo norma, o duoto žodžio laikymasis, dorovinio verslo kodeksas – atgyvena. Nesąžiningiems verslininkams būtų galima pritaikyti rusų rašytojo L.Tolstojaus pasakytus žodžius: ,,Susigundyti žodžiais: ,,Visi taip daro‘‘ – vadinasi, pasiduoti vienai įprasčiausių ir skaudžiausias nelaimes sukeliančių pagundų‘‘. Bet ne apie visus tai pasakytina – dalis verslininkų, supratę verslo etiketą, iki šio laiko sėkmingai verslauja, kiti, susidūrę su nedorais partneriais, patyrė bankrotą.

Pastaruoju metu atliktos visuomeninės apklausos rodo, kad yra smukęs visuomenės pasitikėjimas verslu. Manyčiau, kad tokia situacija susidarė dėl verslininkų noro greičiau praturtėti nesąžiningai naudojant darbuotojų triūsą ir moraliai juos pažeidžiant. Kai kurie žmonės mano, kad verslo pasaulis yra džiunglės, todėl kelią į viršūnę reikia išsiplėšti iltimis. Jiems atrodo, kad malonūs ir geraširdžiai nieko nepasieks. Tačiau draugiški ir jautrūs kolegoms žmonės moka puikiai bendrauti ir

dirbti. Dažniausiai laimi principingi, ryžtingi ir darbštūs.

Verslo etika – viena svarbiausių, klaidingiausiai suprantamų ir nepažintų temų šiuolaikiniame versle. Ji sprendžia vieną esminį klausimą: ar tam tikra veikla yra priimtina visuomenei, ar ne. Čia iškilusi dilema ta, kad dar nėra ir vargu ar gali būti rastas universalus atsakymas į šį klausimą. Dauguma kritikų teigia, kad mes gyvename ,,etikos krizės‘‘ laikotarpiu. Todėl daugelis mokslininkų reikalauja nuodugniau tirti verslo etiką. Kadangi kiekvienas verslo sprendimas turi etikos aspektą, tai efektingas vadovas privalo ppapildyti savąjį valdymo priemonių arsenalą etikos idėjomis.

Verslo normų laikymasis byloja ir apie tos visuomenės kultūros lygį. Nedera pamiršti, kad verslo kultūra yra sudedamoji tautinės kultūros dalis. Tad aptariant verslo etiką, kyla ir kultūros klausimas.

Bėgant laikui ir keičiantis kultūrai išlieka visuotiniai etikos principai. Akivaizdu, kad dėl skirtingos kultūros yra ir etikos skirtumų. Pavyzdžiui, kai kuriose Azijos šalyse duoti dovanų savo verslo partneriams ir perspektyviems užsakovams laikoma pagarbos ženklu. O Vakaruose tokios dovanos būtų palaikytos kyšiu – mėginimu ppapirkti individą, ir toks elgesys būtų smerktinas. Žinant bent kelias vienai ar kitai kultūrai būdingas elgesio taisykles, būtų galima laisviau jau.stis ir labiau pasitikėti savimi. Viešint kitose šalyse galima netinkamai pasielgti ir niekuomet to net nesuvokti. Todėl norint užmegsti ryšius ssu savo partneriais, vykstant į užsienį verslo tikslais ar priimant juos tėvynėje, pravartu pasidomėti tos šalies kultūra. Tačiau daugybė etikos principų peržengia kultūrų skirtumų ribas. Visos didžiosios kultūros vertina sąžiningumą.

Besikeičiant kultūroms, nuosavybės teisių gerbimas taip pat išliko – smurto veiksmai visų laikomi blogiu, nepaisant, ar juos atliko pavieniai asmenys, ar valstybės. Taip pat nerasime surašytų valdymo kultūros ir etikos nurodymų, taisyklių. Tai labiau organizacinių, techninių, ekonominių, psichologinių ir kitų reikalavimų kompleksas. Kiekvienas dirbantis versle yra ne tik organizacijos dalis, bet ir jos kultūros dalis. Verslo kultūros dalį sudaro darbuotojų tarpusavio santykiai, esminiai teiginiai, nuostatos. Šių dienų firmos susiduria su iššūkiu pritaikyti firmos kultūrą, kad ji būtų lanksti ir jautri daugeliui kultūrinių skirtumų, su kuriais firmos nariai susiduria tiek ssavo visuomenėje, tiek ir kitose.

Bėgant metams daugiau žmonių pajuto poreikį pripažinti skirtumus tarp lyčių, rasių, fizinių galimybių, seksualinės orientacijos bei etninės tapatybės. Kadangi verslo firmos dalyvauja pasaulio ekonomikoje, todėl firmos nariai turi būti jautrūs skirtingiams kultūriniams požiūriams, su kuriais susiduria plėsdami savo veiklos horizontus už šalies ribų.

Lietuvai įstojus į ES, laukia ir daugiau kultūrų skirtumų, kurių išmanymas gali garantuoti sėkmę. Pavyzdžiui, jei ispanas pavėluos vieną valandą susitikti su pardavėju iš Lietuvos, tai nereiškia, jog jis to nevertina. TTiesiog toks jų kultūroje požiūris į laiką. Galima pažymėti, kad Italijoje galima elgtis kaip italui, o Ispanijoje – kaip ispanui, tačiau įprasti prie to be galo sunku. Pardavėjui reikėtų sujungti įvairias kultūras.

Svarbu žinoti, jog prancūzai mėgsta, kad jų kalba parengtas prekių ar įrangos priežiūros sutartis vykdytų Prancūzijos įmonė. Žinoma, nacionalinės kultūros nepakeisime, tačiau verslo kultūrą galima keisti.

Šalies kultūroje galima skirti ir profesines kultūras – bankininkų verslo kultūra gali skirtis nuo pramoninkų kultūros, todėl, susipažinus su viena, dar nereiškia, kad pažinome visas. Maža to, skiriasi ir tos pačios šalies regionų kultūros. Bet paėmus bendrai, reikia rodyti norą ir pasirengimą dirbti daugiau nei įprasta, reikia nebijoti globaliau mąstyti ir imtis sudėtingesnių projektų, o verslo etiką galima išmokti ir su kultūra susipažinti.

VERSLININKYSTĖS IDĖJA

Kiekviena veikla ir profesija reikalauja ten dirbančių asmenų tam tikros atsakomybės, todėl turi atitikti bendruosius ir specialiuosius profesinės moralės reikalavimus. Nuo seniausių laikų kalbama apie profesinę moralę arba profesinę etiką, kuri išskiria pagrindinius dalykus: profesinę sąžinę, atsakomybę, savigarbą, orumą. Dirbant įvairiose srityse, susikuria įvairios pažiūros ir specifiški tarpusavio santykiai, skirtingi veiklos ir elgesio reguliavimo bei kontrolės būdai. Įvairiose veiklos srityse galioja savi profesiniai įstatymai, normos, papročiai ir tradicijos. Pavyzdžiui, maklerio etinės nuostatos turi savo profesinių bbruožų bei ypatumų, kuriuos lemia šios profesijos tradicijos bei patirtis. Bet svarbiausia jų etikos norma – garantuoti sąžiningą prekybą vertybiniais popieriais.

Verslininkystė yra laisva, privati veikla, bet nuo moralės ji nėra laisva. Imdamasis šios veiklos, verslininkas gali pasikliauti tik savo norais, įžvalgumu, darbštumu, sugebėjimu numatyti padarinius priimtų sprendimų. Tačiau jis visada yra pats atsakingas už savo sprendimus ir veiksmus, o bet kokia atsakomybė turi moralinį pradą. Verslininko veiklos moralumo išraiška – elgsena, normos, vertybės – yra vienas svarbiausių verslo etikos objektų. Natūralu, kad pilnutinei verslininko laimei reikia ir aplinkinių žmonių palankumo ir pagalbos. O šie suti.ks mylėti ir gerbti, padėti realizuoti planus, darbuotis verslininko laimei tik tiek, kiek jis bus pasiryžęs darbuotis jų gerovei. Kaip teigė prancūzų filosofas materialistas P.A.Holbachas, ,,šis būtinas ryšys vadinamas dorovine priederme, dorovine pareiga‘‘.

Negerai verslininkui likti vienam, ypač dirbti atsiskyrusiam. Norinčiam ko nors pasiekti, reikia dėmesio ir moralinės paramos iš visuomenės. Todėl rinkos sąlygomis privatusis verslas yra visuomenės dalis, jos pragyvenimo šaltinis, gerovės pagrindas. Tačiau ir verslininkas neturi pamiršti, kad jo gyvenimo būdas, tarpusavio santykiai, bendras kultūrinis išprusimas veikia kitų žmonių socialinius įpročius ir santykius. Čia galima paminėti prancūzų rašytojo H.Balzako išsakytą mintį: ,,Socialinis sugedimas įgauna atspalvį to socialinio sluoksnio, kuriame jis atsiranda‘‘.

Kiekvienas verslininko poelgis veikia kitus žmones, tad nedera jam pamiršti, kad šalia yra kitas žmogus. Šis poveikis labai priklauso ir nuo to, kiek visuomenė yra pažinusi ir įvaldžiusi civilizuoto verslo normas ir laikosi tų įpročių, kuriais remiasi rinkos ekonomika. Verslo normų laikymasis parodo visuomenės pasirengimą gyventi ir etiškai dirbti rinkos sąlygomis.

DIRBANČIŲ VERSLE ETINĖS NUOSTATOS

Žinoma, nuo verslo nesėkmės niekas nėra apsaugotas ir ją patirti nemalonu, tačiau tikras verslininkas turi mokėti garbingai pralaimėti ir objektyviai išnagrinėti nesėkmės priažastis, visų pirma įvardijant savo paties priimtus netinkamus sprendimus. Išanalizavus nesėkmės priežastis ir tinkamai įvertinus savo galimybes, tikram verslininkui neišvengiamai kils noras vėl ieškoti ir rasti savo vietą rinkoje.

Žymus amerikiečių verslininkas H.Fordas savo knygose svarbų vaidmenį skiria verslo ir dorovės suderinimui. Jis išskyrė tris tarpsnius apie verslo ir verslininko tarnavimą žmogui ir visuomenei:

1. Išteklių ir medžiagų pirkimas (žmogui);

2. Konkretaus produkto pagaminimas (žmogui);

3. To produkto pardavimas (žmogui).

Iš šių trijų tarpsnių savo ,,džiaugsmą‘‘ patiria verslininkas, darbuotojas, pardavėjas ir pirkėjas. Suteikdamas galimybę asmenims ir visuomenei džiaugtis, verslininkas akivaizdžiai paliudija savo pagarbą žmonėms. O tai yra viena iš svarbių verslininko moralinių savybių.

turi būti sąžininga, civilizuota. Tuo tarpu Lietuvoje reiškiasi necivilizuotos konkurencijos aistros – sprogdinimai, turto naikinimas, fizinis susidorojimas, šantažas, grąsinimai. Tokie dalykai jau nieko nestebina ir tapo gyvenimo kasdienybe. Kartu tai apsunkina rinkos kūrimąsį mūsų šalyje.

Verslininkas, eidamas į rinką, prisiima įsipareigojimus verslo partneriui (plačiau apie tai Etiketo svarba verslo partnerių bendravimui skyriuje) ir valstybei. Ir su vienu, ir su kitu verslininkui būtina laikytis deramo elgesio: verslo partneriui – vykdyti ir laikytis sutartyje numatytų sąlygų, valstybei – laikytis verslininkystės įstatymų iir sąžiningai mokėti mokesčius. Deja pastarojo laikosi ne visi verslininkai: vieni tai daro piktybiškai, kiti dėl pablogėjusios finansinės padėties. Bet ir tai nėra esminė priežastis. Anksčiau buvo minėta, kad verslininkai kasdien susiduria su netobulais įstatymais, biurokratinėmis kliūtimis, kurios trukdo verslo plėtrai. Šiuo metu verslininkai suka galvą, kaip apsiginti nuo gausybės juos kontroliuojančių institucijų savivalės. Dabar Lietuvoje yra daugiau kaip 100 verslininkus tikrinančių institucijų, bet jų funkcijos, darbo metodai ir procedūros bei atskaitomybė nėra tiksliai žinomos. Verslininkai piktinasi, kad šalyje negalioja jjokie sąžiningumo, teisingumo ar kitokie Civiliniame kodekse įtvirtinti principai, o bausmės už klaidas yra neadekvačios. Kaip pavyzdį galima paminėti vienai įmonei s.kirtą 18,5 tūkst. litų baudą už 2 tūkst. litų įsiskolinimą, kuris atsirado dėl neatidaus buhalterio. Tad nenuostabu, kad kai kkurie verslininkai nesumoka visų reikiamų mokesčių, pažeidžia verslo etikos taisykles, nes nemato Vyriausybės geranoriškumo verslui.

ETIKETO SVARBA VERSLO PARTNERIŲ BENDRAVIMUI

Verslo partnerių bendravimas – veikla, turinti savo dėsnius, kuriuos reikia išmanyti, taisykles, kurias taikant bendravimas teikia malonumą ir leidžia pasiekti geidžiamą rezultatą. Kadangi etiketas yra žmonių bendravimo priemonė, tai jis padeda sukurti ir pagarbią verslo partnerių bendravimo aplinką, leidžia laikytis partnerių lygiateisiškumo, džentelmeniškumo principų, išreiškia dėmesį, rodomą vienas kitam. Bendraudami verslo partneriai turi galvoti ne tik apie savo naudą, o apie naudą to, su kuriuo bendrauja, ir ne apie tai, kaip jie vertina save, o kaip juos vertins. Nesilaikant etiketo normų ir moralinių principų, neįmanoma protingai svartyti reikalų, keistis nuomonėmis, bendrai ieškoti tiesos. Net susidūrus skirtingoms pažiūroms, įsitikinimams, nuostatoms, etiketas ggali neleisti nuomonių skirtumui peraugti į tarpusavio įžeidinėjimą, žmogaus orumo niekinimą. Todėl etiketas padeda plėtoti humaniškus tarpusavio santykius, kurie labai svarbūs versle dirbantiems žmonėms. O perprasti dalykinį etiketą, paisyti verslo pasaulyje pripažintų normų ir nerašytų taisyklių – tai verslininko kelias į sėkmę. Čia tai pat svarbu yra verslininko menieros ir išvaizda, biuro ar kontoros interjeras, čia dirbančių žmonių elgesys su klientais.

Bendraudamas su verslo partneriais neoficialioje aplinkoje, verslininkas padarys gerą įspūdį, jeigu nepamirš elgesio normų ir taisyklių. Tokioje aplinkoje jjis galės parodyti gerą toną ir gražias manieras, savo sąmojį ir iškalbingumą, meninius sugebėjimus.

Bendraudamas su užsienio partneriais, verslininkas turi gerbti šalies, kurioje jis vieši, papročius ir tradicijas, nes neslepiama antipatija arba pernelyg didelis valgio bei ,,laukinių papročių‘‘ niekinimas gali brangiai atsieiti. Be to, verta prisiminti dar vieną svetingumo reikalavimą: jeigu komandiruotės į užsienį metu partneris pasikvietė į namus, jam atvykus, dera atsakyti tuo pačiu. Priešingu atveju toks ,,užmaršumas‘‘ rimtai įžeis kompanioną.

VERSLININKO ELGSENA DERYBŲ METU

Derybos – neatsiejama verslininko gyvenimo dalis, kurių metu būtina morali ir padori elgsena. Kartais kyla klausimas – kodėl verslininkai derasi? Ar todėl, kad nori įtikinti derybų partnerį savo sprendimu? O gal todėl, kad nori pažinti kitą žmogų? Arba tiesiog patinka derėtis? Verslininkai derasi, kai perka ir parduoda, vadovai derasi su pavaldiniais, su partneriais ir tiekėjais. Derybos kelia tam tikrus jausmus, jų rezultatas būna pasiekti ar nepavykę susitarimai. Sėkmingos derybos verslininkui būna tada, kai pasiekia savo tikslus, įtikina kitą priimti jam naudingą sprendimą.

Derybos reiškia ketinimą dirbti kartu, siekiant susitarti. Tai nėra lengvas ir paprastas bendravimas.Derybos plačiąja prasme – tai įtemptas bendravimas, dalykiniai verslo parterių santykiai. O derybomis siaurąja prasme galima vadinti dviejų ar daugiau šalių bendravimą, kai ieškoma susitarimo dėl skirtingų nuomonių interesų. Derybų rrezultatai labai priklauso nuo verslininko sugebėjimo pasirodyti. Jos bus sėkmingesnė, jei vietoj reikalavimų bus teikiami siūlymai ir rekomendacijos.

Derybose turėtų būti vadovaujamasi tokiais svarbiausiais principais:

• Elgtis su kitais taip, kaip norima, kad būtų elgiamasi su tavimi;

• Būti ištikimam savo įsitikinimams;

• Jei dėl ko nors nepavyksta susitarti, neprivalu būti nemaloniam.

Pasitelkus kūrybiškumą ir lankstumą, vadovaujantis šiais principais, pavyksta išspręsti sudėtingus klausimus. Derybose reikia kalbėti maloniai, nes kiekvienas pasakytas ,,žodis yra poelgis‘‘ (L.Tolstojus). Taip pat apie svarbius dalykus derybų metu dera kalbėti paprastai: įmantrumas čia visai netinka, o kalbant apie nereikš.mingus dalykus, atsimintina, kad tik tono, manieros ir pasakymų taurumas gali suteikti jiems prasmę. Derybų kalboje reikia stengtis nepamesti iš akiračio užsibrėžto tikslo, leisti kalbėti ir kitiems derybų dalyviams, siekti suvaldyti savo jausmus. Verslininkui versta žinoti, kad praradus savitvardą paprastai nieko nelaimima, o išvados padaromos klaidingos. Tokiu atveju geriausia pasiūlyti apgalvoti padėtį ir susitikti dar kartą.

Kadangi derybos neapsieina be įtampos, tikėtina, kad verslo partneris atsiskleis, ir verslininkas turės progą jį geriau pažinti, nes derybos remiasi tiesioginiu bendravimu. Net jei nesusitariama, po derybų taps aišku, ar verta su juo dirbti, kas ir kaip priima sprendimus jo organizacijoje, koks jos požiūris į tokias paslaugas teikiantį verslininką. Tačiau nedera derybose, ypač įtampos metu, pasinaudoti partnerio bejėgiškumu, silpnybėmis, nors iir kaip norėtųsi išgauti kuo daugiau paslapčių, nes kitaip verslininko poelgis bus neetiškas, amoralus. Taigi verslininkas derasi , nes nori to, ką turi kita šalis, ir tikisi, kad jie nori to, ką turi jis. Tikėti derybų sėkme labai svarbu. Tai reiškia, kad abiejų šalių derybų dalyviai tikisi, jog derybų motyvai yra dvipusiai. Viena pusė reiškia savus interesus: pardavėjas nori parduoti, vadovas nori, kad darbuotojas geriau dirbtų. Tiketina, kad kita pusė nori įsigyti parduodamą objektą, nori geriau dirbti. Bet šis tikėjimas gali būti apviltas, ir kita šalis neišreikš savo noro ar intereso.

Į derybas verslininkai eina dėl vienpusio intereso – nori įtikinti, arba abipusio intereso – nori bendradarbiauti. Bendradarbiavimas remiasi tikėjimu ir pasitikėjimu vienas kitu. Į derybas verslininkai ateina ieškodami naudos sau ir tikėdami, kad bus naudingi kitiems. Ant tokio gražaus bei labai svarbaus pagrindo tiesiamas tolesnis derybų kelias.

DARBUOTOJŲ ETIKOS NORMOS IR DARBO ETIKA

Kiekvienas verslininkas, organizacija ar firma, pradėdami verslą, samdosi darbuotojus, nes patys nesugebėtų atlikti tiek darbų, kiek reikalauja jų pradėta veikla. Savo ruožtu darbuotojai turėtų susipažinti su darbo aplinka, organizacijos vertybėmis ir elgesio taisyklėmis, kurias nustato organizacija ir jų laikytis. Anksčiau minėta, kad kiekvienoje įmonėje ar organizacijoje vyksta specifinis darbas, yra skirtingos sąlygos, todėl nevienodi valdymo kultūros

bei etikos reikalavimai.

Be gerų manierų neįmanoma apsieiti ne tik svečiuose, bet ir darbe. Visuotinai priimtos elgesio taisyklės palengvina bet kokios įstaigos veiklą, nepriklausomai nuo jos dydžio ir veiklos pobūdžio. Kiekvienos organizacijos elgesio normos saugo firmos reputaciją, o jos tarnautojus nuo kofliktų ir įžeidinėjimų. Nors visur įprasta mandagiai elgtis, verslo pasaulyje gero elgesio sąvoką formuoja kiekvienos organizacijos stilius ir tradicijos. Darbuotojams lengviau dirbti organizacijoje, kuri turi surašytas elgesio taisykles. Priešingu atveju jiems tektų stebėti kitus ir vadovautis sveika nuovoka.

Elgesio kodeksas nusako svarbiausias konkrečios organizacijos išpažįstamas vertybes ir elgesio reikalavimus. Geriausiuose kodeksuose numatytos aiškios darbuotojų elgesio taisyklės, bendrovės įsipareigojimai. Kodekso išmėginimas – tai patikrinimas, kaip jame deklaruojamų vertybių laikosi organizacijos nariai. Jei įrašomos vienos vertybės, o vaikomasi kitų, tai suveši veidmainystė ir nepasitikėjimas. Ne paslaptis, kad Lietuvoje tai dažnas reiškinys:pvz, darbuotojai pastebi, kad įmonė ar firma nesilaiko duoto pažado mokėti tokį atlyginimą, koks buvo žadėtas, ignoruoja darbuotojų teises ir kt. Yra atvejų, kai dabuotojai nesilaiko darbo taisyklių ir vedžioja ddarbdavius už nosies. Todėl būtina suvokti – visų lygių organizacijos darbuotojai privalo būti padorūs. Sąžiningumą ir pagarbą turi rodyti abi pusės – ir darbdavys, ir darbuotojas.

Svarbus etikos programų elementas yra darbuotojų švietimas, supažindinimas su elgesio reikalavimais ir organizacijos vvertybėmis. Jei bendrovė .aktyviai įdiegia etiką ir jos vertybes, galima sulaukti puikių rezultatų ir etikos, ir verslo srityje.

Norint sukurti ir palaikyti etišką aplinką darbo vietoje, reikėtų įdiegti pagrindinius elgesio reikalavimus tiek vadovams, tiek ir darbuotojams. Pirmiausia turi būti etiškas vadovavimas, nes jei to nebus, tai žmonės greitai pajus veidmainiškumą ir nusivils, atsiras nepasitikėjimas. Gerą elgesį turi rodyti vadovai ir kiekvienas vadybos grandies žmogus. Jei vadovas elgsis garbingai, tai ir darbuotojai stengsis laikytis vadybos etikos bei ims pavyzdį iš savo tiesioginio vadovo, nes ,,elgesys – tai veidrodis, kuriame visi rodome savo veidą‘‘ (J.V.Gėtė).Kaip teigia psichologai, asmeninė individo patirtis yra ribota. Daug įvairių taisyklių, nuostatų perimama iš kitų asmenų, kopijuojant jų elgseną. Pamėgdžiojimas yra nesąmoningas kitų žmonių elgsenos kopijavimas. Tai sspontaniškas nuostatų formavimasis, netaikant jokių mokymo ir auklėjimo metodų. Vaikai mėgdžioja tėvus, pavaldiniai – vadovus, viršininkus ir pan. Visais atvejais didesnis potraukis kopijuoti atsiranda tais atvejais, kai kiti žmonės ir jų elgsena yra patraukli, kelia susižavėjimą.

Kaip žinoma, kiekviena bendrovė kuria politiką, pagal kurią darbuotojai galėtų orientuotis, kaip jiems elgtis ir veikti kai kuriomis situacijomis. Bendradarbiai privalo susipažinti su pagrindinėmis bendrovių politikos kryptimis, kurios numato jų atsakomybės sritį. Savo žinias jie privalo sugebėti pritaikyti konkrečiuose dalykuose. Nors tokių politikos kkrypčių skaičius ir turinys priklauso nuo verslo reikmenų ir ūkio gamybos pobūdžio, dauguma bendrovių turi metodikas ir rekomendacijas tokiems atvejams.

Informacijoje, kuri skiriama bendradarbiams, būtina pabrėžti etikos svarbą, taip pat kitus organizacijos siekius bei uždavinius (pvz., pelną, gamybą, kaštus). Dažnai vadovai reikalauja, kad darbuotojai elgtųsi kultūringai ir etiškai, tačiau nepaaiškina, ką gali duoti etiškas elgesys.

Jei bendrovė nustato aiškius etikos reikalavimus, ji turi jaustis įsipareigojusi ir tikrinti, ar tų reikalavimų laikomasi. Jei nebus paruošta sistema kaip kontroliuoti, kad etikos normų būtų laikomasi, tai darbuotojai tikriausiai tų metodų nepaisys, ciniškai šaipysis iš bendrovių vadovų kompromisų su etika.

Bendradarbiams svarbu jaustis ir saugiems, kai prašo patarimo kultūros ir etikos klausimais arba nori pranešti apie netinkamą elgesį. Kaip žinoma, ne visi darbuotojai linkę pranešti savo vadovui etikos pažeidimus. Tam yra keletą priežasčių: baimė susilaukti apskustųjų keršto ir prasta pažiūra į skundikus. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad demokratinėje rinkos ekonomikos visuomenėje individai, nesilaikantys etiško elgesio politikos normų, kenkia visiems su verslu susijusiems žmonėms.

Bendrovė savo darbuotojams turi nustatyti siektinus uždavinius ir tikslus. Dažniausiai uždaviniai susiję su pardavimu, pelningumu, darbo našumu ir gamyba. Tikslai turėtų būti drąsūs, skatinti darbuotojus gerai dirbti, bet neperžengiant ribos, kad neverstų jų netinkamai elgtis neįmanomam dalykui pasiekti. TTikrinant vadybos ir verslo etiškumą, būtina įvertinti veiklos rezultatus. Tikrintojai turi atkreipti dėmesį ne tik į galutinius darbuotojo rezultatus, bet ir į priemones, kuriomis jis tų rezultatų siekė. Šitaip užkertamas kelias greitiems rezultatams, kad ilgainiui jie nevirstų ilgalaikėmis išlaidomis.

Kiekvienas darbuotojas, nepaisant užimamų pareigų, susipažinęs su organizacijos išpažįstamomis vertybėmis ir elgesio reikalavimais, turi nepamiršti, kad moralinės savybės ir geras elgesys bei manieros lemia sėkmę visose gyvenimo srityse. Ypač jos svarbios darbe, kur daugelis praleidžia didesnę laiko dalį. Darbuotojų elgesys ir atliekamas darbas formuoja kitų žmonių nuomonę apie juos. Tinkamas elgesys, darbštumas ir sumanumas palengvina užduotį ir atveria kelią į sėkmę darbe. Rusų pedagogas ir psichologas K.Ušinskis teigia, kad ,,laikas, darbas, mo.kslas, mokėjimas valdytis, fizinės, protinės ir dorovinės žmogaus galios – vieninteliai visokių gėrybių kūrėjai‘‘.

Dirbantys žmonės dažnai daugiau laiko praleidžia su bendradarbiais, nei su šeima ir draugais. Darbo vieta yra bendruomenė, kuri sklandžiausiai funkcionuoja tada, kai jos nariai yra mandagūs ir malonūs vieni kitiems. Malonus darbuotojų ,,bendravimas taurina ir kilnina; draugijoje žmogus nejučiomis nuoširdžiai elgiasi kitaip negu būdamas vienas‘‘ (L.Fojerbachas). Vadinasi, reikia būti mandagiam visų rangų tarnautojams, ne tik einantiems aukštesnes pareigas.

Tačiau kartais vien pagarbos neužtenka. Tarnyboje dažnos situacijos, kai reikia tiksliai žinoti, ką sakyti, kaip eelgtis. Žmonėms, kuriems sekasi darbe, daug pasiekė iš dalies todėl, kad žino kaip elgtis daugelyje situacijų. Tos žinios gali būti išugdytos tėvų arba išmoktos stebint kitus, skaitant apie tinkamas manieras. Ilgainiui tinkamas elgesys tampa neatsiejama kasdienio darbo dalimi.

Malonus elgesys sukuria gerą atmosferą. Visi norėtumėme dirbti su mandagiais, taktiškais kolegomis. Šis noras būdingas kiekvienam organizacijos, įstaigos ar firmos hierarchijos lygiui. Gera elgsena visuomet pastebima ir paskatinama, o bloga atsigręžia prieš pačius darbuotojus. Taigi versle, kaip ir visur kitur, būtina nuolat tinkamai elgtis, paisyti kitų, laikytis nustatytų organizacijų elgesio taisyklių ir vertybių. Tai suvokę darbuotojai bus įvertinti bei paaukštinti, o svarbiausia – laisvai jausis bet kurioje tarnybinėje situacijoje.

DARBUOTOJŲ IR VADOVŲ ELGSENOS TIPAI

Tad kiekvienas vadovas, verslininkas, kaip pataria specialistai, prieš formuojant komandą pirmiausia turi nusistatyti savo tipą ir nebijoti į komandą įtraukti priešingos elgsenos žmonių – tuomet sprendimai tampa spalvingesni, o skirtingi tipažai – ideali komanda.

Darbuotojų elgsena skiriasi. Vadovas, suvokiantis ir pripažįstantis šiuos skirtumus, vienareikšmiškai išlošia – jis gali formuoti komandą, kur nariai papildo vienas kitą, be to, išvengti konfliktų šiems dar nespėjus užsimegzti.

Specialistai teigia, kad geriausią komandą sudaro įvairių tipažų atstovai. Jei į būrį susirenka to paties tipo nariai, jų sprendimai būna vienodi,

blankoki, nuspėjami. Pavyzdžiui, perfekcionistai yra linkę sisteminti, laikytis tvarkos tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe, kruopštūs darbuotojai. Jie uoliai dirba darbus, kuriems reikia kruopštumo ir dėmesio smulkmenoms. Norėdami pastovių sąlygų ir žinomos veiklos, perfekcionistai geriausiai jaučiasi, kai darbo aplinka yra aiškiai apibrėžta. Jie sugeba daryti svarbius sprendimus, bet gali būti kritikuojami dėl ilgo informacijos rinkimo ir analizavimo. Todėl vadovas perfekcionistas į savo komandą turėtų įtraukti įkvepiančio ar organizuojančio tipo darbuotoją, kuris sugeba pristatyti idėjas.

GERO VADOVO SAVYBĖS

Visoms organizacijoms bendra tai, kad kkiekviena turi vadovą. Tik ne kiekvienas žmogus nori ir gali būti vadovu, nes ši veikla specifinė, jai reikia ne tik ypatingų žinių, pasirengimo, patyrimo, bet ir tam tikrų sąvybių. Nuo vadovo savybių, moralės, elgesio priklauso santykiai su darbuotojais.

Kiekvienas nori dirbti su geru vadovu. O kas yra ,,geras vadovas‘‘? Apibūdinti vadovo sąvoką mėgino įvairių laikų ir šalių mąstytojai, įvairių sričių teoretikai bei praktikai. Iš tokios gausios istorijos galima daryti išvadą, kad vadovas privalo:

• mokėti pripažinti pavaldinių laimėjimus;

• būti principingas;

• būti kompetentingas;

• svarstyti ssu pavaldiniais galimus problemos sprendimo būdus;

• būti drąsus ir pasirengęs atstovauti pavaldiniams ir ginti juos;

• nuolat bendrauti su pavaldiniais;

• turėti aukštą kultūros lygį ir moralines savybes;

• kad elgesys būtų kilnus..VADOVO IR DARBUOTOJO SANTYKIAI

Kokie turėtų būti vadovo ir darbuotojo santykiai? Koks vadovas turėtų būti, kad ssantykiai taptų šilti, geri, nekonfliktiniai? Visa tai didžia dalimi priklauso nuo vadovo valdymo stiliaus ir kultūros, nuo jo savybių ir moralės bei bendravimo stiliaus. Tačiau ir vadovas, ir darbuotojas turi gerbti vienas kitą, nepamiršti, kad kiekviename žmoguje slypi išmintinga kūrėjo galia, kad reikia jai leisti laisvai reikštis ir klestėti, tuomet ir tarpusavio santykiai bus malonūs, ir tikslai bus pasiekti.

• būti drąsus ir pasirengęs atstovauti pavaldiniams ir ginti juos;

• nuolat bendrauti su pavaldiniais;

• turėti aukštą kultūros lygį ir moralines savybes;

• kad elgesys būtų kilnus.

Bendraujant su darbuotojais, būtinas pedagoginis taktas ir pedagogo bruožai, nes vadovas visur ir visada daro auklėjamąjį poveikį darbuotojams. Pagaliau svarbi vadovo savybė yra kasdienė moralė – jis valdo ir bendrauja taip, kaip gyvena. Jokie nuopelnai, išsilavinimas, kompetentingumas neturės vertės, jei sskelbiami tiesos ir moralės principai netaps vadovo gyvenimu.

IŠVADOS

Pagrindiniai etikos klausimai liečia gėrį, kuris apsprendžia žmogaus laikyseną ir veiklą. Jos tiklas – parodyti metodiškai patikimus teisingos, protingos ir prasmingos veiklos bei gyvenimo pagrindus. Etikos principai ir motyvai turi būti visuotinai pripažįstami, protu suvokiami, neturi būti grindžiami išoriniais autoritetais ar elgesio stereotipais, todėl, lyginant su savaime susifomavusia morale, etika užima aukštesnę, kritinę poziciją.

Tad dirbanties versle būtina laikytis visuotinai pripažintų etikos ir moralės taisyklių, nes be viso šito neįmanoma pasiekti ggerų veiklos rezultatų, būti naudingiems visuomenei ir sau pačiam, būti geru draugu bei partneriu.

Svarbu ir būtina suvokti, kad kuo greičiau visuomenėje bus pripažintos ir įsisąmonintos civilizuoto verslo normos bei nuostatos, suprasta dorovinių vertybių pirmenybė, siekiant ekonominių tikslų, tuo geriau ir saugiau bus gyventi tokios visuomenės nariams. Tuo pačiu pakils ir valstybės vertė, kuri galiausiai priklauso nuo ją sudarančių asmenybių vertės.

Jeigu kiekvienas verslininkas suras laiko ir energijos suvokti verslo pasaulio etiką, gyvenimas kaipmat ims keistis. Taps laisviau bendrauti su žmonėmis, o kartu sulaukti daugiau kitų dėmesio tiek asmeniniu, tiek profesiniu aspektu. Juo pasitikės ir žavėsis, jį mylės, o bendradarbiaudamas su kitais ims dirbti efektyviau.N orėtusni, kad verslininko veikla vienytųsi su visuomene, partneriais, o vadovas ir pavaldinys dirbtų taip, kad darbas juos vienytų. Visa tai turi būti pagrįsta dorovingumu ir geru elgesiu.

LITERATŪRA

1. Kultūra ir etika. Šveiceris A. Vilnius „Mintis“, 1989.

2. Verslo pradmenys. B.Leonienė. Kaunas, 1997.

3. Aš vadovas. R.Razauskas. Vilnius, 1996.

4. ,,Verslo žinios“.

5. www.google.lt

TURINYS

Įvadas…………………………2

Verslo etika ir kultūra…………………….3

Verslo etika Lietuvoje……………………4

Verslininkystės idėja…………………….6

Dirbančių versle etinės nuostatos……………….7

Etiketo svarba verslo partnerių bendravimui…………8

Verslininko elgsena derybų metu………………9

Darbuotojų elgesio normos ir darbo etika………….10

Darbuotojų ir vadovų elgsenos tipai…………….13

Gero vadovo savybės…………………….14

Vadovo ir darbuotojo santykiai………………..14

Išvados…………………………15

Literatūra…………………………16

ĮVADAS

Daugelis svajoja apie materialinę gerovę ir sėkmę, bet nežino, kaip to pasiekti. Jie nnežino, kad reikia sutelkti dėmesį į dvasinius principus ir dėsnius. Sėkmė turi daug sudedamųjų dalių. Materialinė gerovė – tik viena jų. Tiesiog galima teigti, jog sėkmė yra tik kelionė, bet ne jos tikslas. O daiktai ir pinigai – tai veiksniai, kurie daro tą kelionę patogesnę. Sėkmę taip pat lemia gera sveikata, energija, entuziazmas, turiningi santykiai su žmonėmis, draugystė, emocijų ir psichikos stabilumas, pasitenkinimo jausmas, savitvarda.

Verslo pasaulis yra subtilus ir sudėtingas. Visos čia esančios taisyklės yra pagrįstos ir pripažintos viso pasaulio verslo žmonių. Žinoma, mes dar neturime tokių paslaugų, dar ne taip sutvarkytas mūsų visuomenės gyvenimas. Bet viskas labai greitai keičiasi. Šiame judriame ir permainingame verslo pasaulyje labiau negu bet kada būtina suvokti verslo etiką, neprarasti takto ir pasitikėjimo savimi. Kai tiek daug verslo žmonių vyksta darbo ir kitais reikalais, ieško kituose kraštuose verslo partnerių ar užsiėmimo, būtina žinoti, kas toje šalyje dera ir kas atrodys ne taip. Pravers visos verslo pasaulio etiketo subtilybės – pradedant nuo išvaizdos iki svarbių derybų.

Svarbus vaidmuo versle tenka vadovo ir pavaldinių santykiams, nuo kurių priklauso veiklos sėkmė. Ir darbe, ir namuose svarbu mokėti bendrauti su žmonėmis, kreiptis į juos ir padėkoti, klausti ir atsakyti, ginčytis, pagirti ar papeikti. Kiekvienas žmogus patiria daugybę išgyvenimų, mmalonių ir slegiančių, kuriais nelinkęs su bet kuo dalintis. Ar vadovai moka pajusti tokia situaciją ir tinkamai elgtis, o įskaudinę atsiprašyti, pažadėję – ištesėti.

VERSLO ETIKA IR KULTŪRA

dvariškiams. Sudėtingi rūmų ritualai nunyko su kitais senoviniais papročiais, tačiau ,,etiketo paisymas‘‘ išliko. Kintant pasauliui atsirado naujų technologijų, skatinančių keisti mūsų papročius, bet dėmesys įprastiniams kasdienio mūsų gyvenimo etiketo aspektams skiriamas vienodai – dėmesys vaikams, dalyvavimas jubiliejuose, santykiai su bendradarbiais bei partneriais.

Etika – tai mūsų rūpinimasis geru elgesiu, atsižvelgiant ne tik į ssavo asmeninę,bet ir visos žmonių bendruomenė.s gerovę.

Šiuo metu etika apibūdinama paprastai ir apibendrintai: tai analizė, kaip mūsų sprendimai paveikia kitus žmones. Galima pažymėti, kad kai kurie autoriai pabrėžia didesnį skirtumą tarp ,,etikos‘‘ ir moralės‘‘, kiti mano, jog tai bereikalingas painiojimas. Etika taip pat yra žmonių teisių ir pareigų, moralės taisyklių, kurias žmonės taiko priimdami sprendimus bei žmonių tarpusavio santykių pobūdžio analizė.

Sėkmingai įdiegti rinkos ekonomiką lemiamas veiksnys yra individų ir organizacijų etiška elgsena. Rinkos ekonomika – viena iš vvisuomenės ekonominio gyvenimo tvarkymo formų, ji kuriama visų visuomenės narių pastangomis. Rinkos ekonomika suteikia asmeniui veiklos laisvę, tačiau ta laisvė turi ribas, kurias nusako rinkos taisyklės ir normos. Taigi verslininkas būdamas rinkoje turi paisyti čia galiojančių taisyklių ir normų, stengtis nnepažeisti kitų rinkos dalyvių teisių: jis pats yra atsakingas už konkrečius savo poelgius. Rinkos moralinę pusę lemia visų joje dirbančių asmenų veiksmai, priimti sprendimai bei poelgiai.

VERSLO ETIKA LIETUVOJE

Verslo etinės nuostatos ir jų pripažinimas praktinėje veikloje civilizuotose šalyse jau nuo seno yra įprastas dalykas. Tuo tarpu didžiajai Lietuvos verslininkų daliai jos yra tik gražios, pašaipą keliančios teorinės nuostatos. Metas suprasti, kad ieškant kelių į Vakarų rinką, siekiant civilizuoto verslininkų tarpusavio bendradarbiavimo, tai reikės suvokti bei įsisąmoninti ir jomis vadovautis praktinėje veikloje. Tai nėra paprasta ir lengva, nes Lietuva daugelį metų buvo planinėje ekonomikoje, kur totalitarinės visuomenės kurtas neigiamas požiūris į verslą ir verslininką išugdė primityvų rinkos ekonomikos suvokimą, įdiegė visuomenės sąmonėje mintį, kad verslas ir dorovė yra nesuderinami. Dar iir šiandien Lietuvoje dalis visuomenės, matydama daugėjant nusikaltimų, ypač ekonomikoje, ir kalbėdama apie ryškų dorovės nuosmukį, priima rinkos amoralumo idėją: dorovines visuomenės ydas pirmiausia lemia rinkos santykiai. O iš tikrųjų rinkos santykiai priklauso nuo rinkoje veikiančių asmenų dorovinių santykių. Tačiau jei visuomenės dorovinių vertybių sistema yra išsigimusi, joje gali susidaryti tik necivilizuoti, amoralūs rinkos ryšiai. Esant tokiai situacijai ekonominėse bendrijose pradeda klestėti korupcija, verslininkai ima taikstytis su turto prievartavimu, kuriuo sėkmingai verčiasi organizuotos nusikaltėlių grupės ir korumpuota valdininkija. O Lietuvoje nnepriklausomybės metu tokių atvejų buvo nemažai: tai ir bankų griūtis, daugelio įmonių privatizavimas ir jų bankrutavimas, neteisėtas žemės privatizavimas savanaudiškais tikslais ir kt. Todėl taip ir atsitiko, kad pateisinami neteisėti ekonominiai sandoriai, nesąžininga konkurencija tapo norma, o duoto žodžio laikymasis, dorovinio verslo kodeksas – atgyvena. Nesąžiningiems verslininkams būtų galima pritaikyti rusų rašytojo L.Tolstojaus pasakytus žodžius: ,,Susigundyti žodžiais: ,,Visi taip daro‘‘ – vadinasi, pasiduoti vienai įprasčiausių ir skaudžiausias nelaimes sukeliančių pagundų‘‘. Bet ne apie visus tai pasakytina – dalis verslininkų, supratę verslo etiketą, iki šio laiko sėkmingai verslauja, kiti, susidūrę su nedorais partneriais, patyrė bankrotą.

Verslo etika – viena svarbiausių, klaidingiausiai suprantamų ir nepažintų temų šiuolaikiniame versle. Ji sprendžia vieną esminį klausimą: ar tam tikra veikla yra priimtina visuomene.i, ar ne. Čia iškilusi dilema ta, kad dar nėra iir vargu ar gali būti rastas universalus atsakymas į šį klausimą. Dauguma kritikų teigia, kad mes gyvename ,,etikos krizės‘‘ laikotarpiu. Todėl daugelis mokslininkų reikalauja nuodugniau tirti verslo etiką. Kadangi kiekvienas verslo sprendimas turi etikos aspektą, tai efektingas vadovas privalo papildyti savąjį valdymo priemonių arsenalą etikos idėjomis.

Bėgant laikui ir keičiantis kultūrai išlieka visuotiniai etikos principai. Akivaizdu, kad dėl skirtingos kultūros yra ir etikos skirtumų. Pavyzdžiui, kai kuriose Azijos šalyse duoti dovanų savo verslo partneriams ir perspektyviems užsakovams laikoma pagarbos ženklu. O Vakaruose tokios dovanos būtų palaikytos kyšiu – mėginimu papirkti individą, ir toks elgesys būtų smerktinas. Žinant bent kelias vienai ar kitai kultūrai būdingas elgesio taisykles, būtų galima laisviau jaustis ir labiau pasitikėti savimi. Viešint kitose šalyse galima netinkamai pasielgti ir niekuomet to net nesuvokti. Todėl norint užmegsti ryšius su savo partneriais, vykstant į užsienį verslo tikslais ar priimant juos tėvynėje, pravartu pasidomėti tos šalies kultūra. Tačiau daugybė etikos principų peržengia kultūrų skirtumų ribas. Visos didžiosios kultūros vertina sąžiningumą.

Besikeičiant kultūroms, nuosavybės teisių gerbimas taip pat išliko – smurto vveiksmai visų laikomi blogiu, nepaisant, ar juos atliko pavieniai asmenys, ar valstybės. Taip pat nerasime surašytų valdymo kultūros ir etikos nurodymų, taisyklių. Tai labiau organizacinių, techninių, ekonominių, psichologinių ir kitų reikalavimų kompleksas. Kiekvienas dirbantis versle yra ne tik organizacijos dalis, bet ir jos kultūros dalis. Verslo kultūros dalį sudaro darbuotojų tarpusavio santykiai, esminiai teiginiai, nuostatos. Šių dienų firmos susiduria su iššūkiu pritaikyti firmos kultūrą, kad ji būtų lanksti ir jautri daugeliui kultūrinių skirtumų, su kuriais firmos nariai susiduria tiek savo visuomenėje, tiek ir kitose.

Lietuvai įstojus į ES, laukia ir daugiau kultūrų skirtumų, kurių išmanymas gali garantuoti sėkmę. Pavyzdžiui, jei ispanas pavėluos vieną valandą susitikti su pardavėju iš Lietuvos, tai nereiškia, jog jis to nevertina. Tiesiog toks jų kultūroje požiūris į laiką. Galima pažymėti, kad Italijoje galima elgtis kaip italui, o Ispanijoje – kaip ispanui, tačiau įprasti prie to be galo sunku. Pardavėjui reikėtų sujungti įvairias kultūras.

Svarbu žinoti, jog prancūzai mėgsta, kad jų kalba

parengtas prekių ar įrangos priežiūros sutartis vykdytų Prancūzijos įmonė. Žinoma, nacionalinės kultūros nepakeisime, tačiau verslo kultūrą galima keisti.

VERSLININKYSTĖS IDĖJA

Kiekviena veikla ir profesija reikalauja ten dirbančių asmenų tam tikros atsakomybės, todėl turi atitikti bendruosius ir specialiuosius profesinės moralės reikalavimus. Nuo seniausių laikų kalbama apie profesinę moralę arba profesinę etiką, kuri išskir.ia pagrindinius dalykus: profesinę sąžinę, atsakomybę, savigarbą, orumą. Dirbant įvairiose srityse, susikuria įvairios pažiūros ir specifiški tarpusavio santykiai, skirtingi veiklos ir elgesio reguliavimo bei kontrolės būdai. Įvairiose veiklos srityse galioja savi profesiniai įstatymai, normos, papročiai ir tradicijos. Pavyzdžiui, maklerio etinės nuostatos turi savo profesinių bruožų bbei ypatumų, kuriuos lemia šios profesijos tradicijos bei patirtis. Bet svarbiausia jų etikos norma – garantuoti sąžiningą prekybą vertybiniais popieriais.

Verslininkystė yra laisva, privati veikla, bet nuo moralės ji nėra laisva. Imdamasis šios veiklos, verslininkas gali pasikliauti tik savo nnorais, įžvalgumu, darbštumu, sugebėjimu numatyti padarinius priimtų sprendimų. Tačiau jis visada yra pats atsakingas už savo sprendimus ir veiksmus, o bet kokia atsakomybė turi moralinį pradą. Verslininko veiklos moralumo išraiška – elgsena, normos, vertybės – yra vienas svarbiausių verslo etikos objektų. Natūralu, kad pilnutinei verslininko laimei reikia ir aplinkinių žmonių palankumo ir pagalbos. O šie sutiks mylėti ir gerbti, padėti realizuoti planus, darbuotis verslininko laimei tik tiek, kiek jis bus pasiryžęs darbuotis jų gerovei. Kaip teigė prancūzų filosofas materialistas P.A.Holbachas, ,,šis būtinas ryšys vadinamas dorovine priederme, dorovine pareiga‘‘.

Negerai verslininkui likti vienam, ypač dirbti atsiskyrusiam. Norinčiam ko nors pasiekti, reikia dėmesio ir moralinės paramos iš visuomenės. Todėl rinkos sąlygomis privatusis verslas yra visuomenės dalis, jos pragyvenimo šaltinis, gerovės pagrindas. TTačiau ir verslininkas neturi pamiršti, kad jo gyvenimo būdas, tarpusavio santykiai, bendras kultūrinis išprusimas veikia kitų žmonių socialinius įpročius ir santykius. Čia galima paminėti prancūzų rašytojo H.Balzako išsakytą mintį: ,,Socialinis sugedimas įgauna atspalvį to socialinio sluoksnio, kuriame jis atsiranda‘‘.

Kiekvienas verslininko poelgis veikia kitus žmones, tad nedera jam pamiršti, kad šalia yra kitas žmogus. Šis poveikis labai priklauso ir nuo to, kiek visuomenė yra pažinusi ir įvaldžiusi civilizuoto verslo normas ir laikosi tų įpročių, kuriais remiasi rinkos ekonomika. Verslo normų llaikymasis parodo visuomenės pasirengimą gyventi ir etiškai dirbti rinkos sąlygomis.

DIRBANČIŲ VERSLE ETINĖS NUOSTATOS

1. Išteklių ir medžiagų pirkimas (žmogui);

2. Konkretaus produkto pagaminimas (žmogui);

3. To produkto pardavimas (žmogui).

Viena nuostatų tvirtina, kad verslininkas turi ieškoti abiem busėm naudingo bendradarbiavimo su konkurentu. Rinka neįmanoma be konkurencijos, kuri skatina pažangą įvairiose visuomenės gyvenimo sferose. Konkurencija turi būti sąžininga, civilizuota. Tuo tarpu Lietuvoje reiškiasi necivilizuotos konkurencijos aistros – sprogdinimai, turto naikinimas, fizinis susidorojimas, šantažas, grąsinimai. Tokie dalykai jau nieko nestebina ir tapo gyvenimo kasdienybe. Kartu tai apsunkina rinkos kūrimąsį mūsų šalyje.

Verslininkas, eidamas į rinką, prisiima. įįsipareigojimus verslo partneriui (plačiau apie tai Etiketo svarba verslo partnerių bendravimui skyriuje) ir valstybei. Ir su vienu, ir su kitu verslininkui būtina laikytis deramo elgesio: verslo partneriui – vykdyti ir laikytis sutartyje numatytų sąlygų, valstybei – laikytis verslininkystės įstatymų ir sąžiningai mokėti mokesčius. Deja pastarojo laikosi ne visi verslininkai: vieni tai daro piktybiškai, kiti dėl pablogėjusios finansinės padėties. Bet ir tai nėra esminė priežastis. Anksčiau buvo minėta, kad verslininkai kasdien susiduria su netobulais įstatymais, biurokratinėmis kliūtimis, kurios trukdo verslo plėtrai. Šiuo metu verslininkai suka galvą, kaip apsiginti nuo gausybės juos kontroliuojančių institucijų savivalės. Dabar Lietuvoje yra daugiau kaip 100 verslininkus tikrinančių institucijų, bet jų funkcijos, darbo metodai ir procedūros bei atskaitomybė nėra tiksliai žinomos. Verslininkai piktinasi, kad šalyje negalioja jokie sąžiningumo, teisingumo ar kitokie Civiliniame kodekse įtvirtinti principai, o bausmės už klaidas yra neadekvačios. Kaip pavyzdį galima paminėti vienai įmonei skirtą 18,5 tūkst. litų baudą už 2 tūkst. litų įsiskolinimą, kuris atsirado dėl neatidaus buhalterio. Tad nenuostabu, kad kai kurie verslininkai nesumoka visų reikiamų mokesčių, pažeidžia verslo etikos taisykles, nes nemato Vyriausybės geranoriškumo verslui.

ETIKETO SVARBA VERSLO PARTNERIŲ BENDRAVIMUI

Verslo partnerių bendravimas – veikla, turinti savo dėsnius, kuriuos reikia išmanyti, taisykles, kurias taikant bendravimas teikia malonumą ir leidžia pasiekti geidžiamą rrezultatą. Kadangi etiketas yra žmonių bendravimo priemonė, tai jis padeda sukurti ir pagarbią verslo partnerių bendravimo aplinką, leidžia laikytis partnerių lygiateisiškumo, džentelmeniškumo principų, išreiškia dėmesį, rodomą vienas kitam. Bendraudami verslo partneriai turi galvoti ne tik apie savo naudą, o apie naudą to, su kuriuo bendrauja, ir ne apie tai, kaip jie vertina save, o kaip juos vertins. Nesilaikant etiketo normų ir moralinių principų, neįmanoma protingai svartyti reikalų, keistis nuomonėmis, bendrai ieškoti tiesos. Net susidūrus skirtingoms pažiūroms, įsitikinimams, nuostatoms, etiketas gali neleisti nuomonių skirtumui peraugti į tarpusavio įžeidinėjimą, žmogaus orumo niekinimą. Todėl etiketas padeda plėtoti humaniškus tarpusavio santykius, kurie labai svarbūs versle dirbantiems žmonėms. O perprasti dalykinį etiketą, paisyti verslo pasaulyje pripažintų normų ir nerašytų taisyklių – tai verslininko kelias į sėkmę. Čia tai pat svarbu yra verslininko menieros ir išvaizda, biuro ar kontoros interjeras, čia dirbančių žmonių elgesys su klientais.

Bendraudamas su verslo partneriais neoficialioje aplinkoje, verslininkas padarys gerą įspūdį, jeigu nepamirš elgesio normų ir taisyklių. Tokioje aplinkoje jis galės parodyti gerą toną ir gražias manieras, savo sąmojį ir iškalbingumą, meninius sugebėjimus.

atsieiti. Be to, verta prisiminti dar vieną svetingumo reikalavimą: jeigu komandiruotės į užsienį metu partneris pasikvietė į namus, jam atvykus, dera atsakyti tuo pačiu. Priešingu atveju toks ,,užmaršumas‘‘ rimtai įžeis kompanioną.

VERSLININKO ELGSENA DERYBŲ METU

Derybos – neatsiejama verslininko gyvenimo dalis, kurių metu būtina morali ir padori elgsena. Kartais kyla klausimas – kodėl verslininkai derasi? Ar todėl, kad nori įtikinti derybų partnerį savo sprendimu? O gal todėl, kad nori pažinti kitą žmogų? Arba tiesiog patinka derėtis? Verslininkai derasi, kai perka iir parduoda, vadovai derasi su pavaldiniais, su partneriais ir tiekėjais. Derybos kelia tam tikrus jausmus, jų rezultatas būna pasiekti ar nepavykę susitarimai. Sėkmingos derybos verslininkui būna tada, kai pasiekia savo tiks.lus, įtikina kitą priimti jam naudingą sprendimą.

Derybos reiškia ketinimą dirbti kartu, siekiant susitarti. Tai nėra lengvas ir paprastas bendravimas.Derybos plačiąja prasme – tai įtemptas bendravimas, dalykiniai verslo parterių santykiai. O derybomis siaurąja prasme galima vadinti dviejų ar daugiau šalių bendravimą, kai ieškoma susitarimo dėl skirtingų nuomonių interesų. Derybų rezultatai llabai priklauso nuo verslininko sugebėjimo pasirodyti. Jos bus sėkmingesnė, jei vietoj reikalavimų bus teikiami siūlymai ir rekomendacijos.

Derybose turėtų būti vadovaujamasi tokiais svarbiausiais principais:

• Elgtis su kitais taip, kaip norima, kad būtų elgiamasi su tavimi;

• Būti ištikimam savo įsitikinimams;

• Jei dėl ko nors nnepavyksta susitarti, neprivalu būti nemaloniam.

Pasitelkus kūrybiškumą ir lankstumą, vadovaujantis šiais principais, pavyksta išspręsti sudėtingus klausimus. Derybose reikia kalbėti maloniai, nes kiekvienas pasakytas ,,žodis yra poelgis‘‘ (L.Tolstojus). Taip pat apie svarbius dalykus derybų metu dera kalbėti paprastai: įmantrumas čia visai netinka, o kalbant apie nereikšmingus dalykus, atsimintina, kad tik tono, manieros ir pasakymų taurumas gali suteikti jiems prasmę. Derybų kalboje reikia stengtis nepamesti iš akiračio užsibrėžto tikslo, leisti kalbėti ir kitiems derybų dalyviams, siekti suvaldyti savo jausmus. Verslininkui versta žinoti, kad praradus savitvardą paprastai nieko nelaimima, o išvados padaromos klaidingos. Tokiu atveju geriausia pasiūlyti apgalvoti padėtį ir susitikti dar kartą.

Kadangi derybos neapsieina be įtampos, tikėtina, kad verslo partneris atsiskleis, ir verslininkas turės progą jį geriau pažinti, nes derybos remiasi tiesioginiu bendravimu. Net jei nesusitariama, po derybų taps aišku, ar verta su juo dirbti, kas ir kaip priima sprendimus jo organizacijoje, koks jos požiūris į tokias paslaugas teikiantį verslininką. Tačiau nedera derybose, ypač įtampos metu, pasinaudoti partnerio bejėgiškumu, silpnybėmis, nors ir kaip norėtųsi išgauti kuo daugiau paslapčių, nes kitaip verslininko poelgis bus neetiškas, amoralus. Taigi verslininkas derasi , nes nori to, ką turi kita šalis, ir tikisi, kad jie nori to, ką turi jis. Tikėti derybų sėkme labai svarbu. Tai reiškia, kkad abiejų šalių derybų dalyviai tikisi, jog derybų motyvai yra dvipusiai. Viena pusė reiškia savus interesus: pardavėjas nori parduoti, vadovas nori, kad darbuotojas geriau dirbtų. Tiketina, kad kita pusė nori įsigyti parduodamą objektą, nori geriau dirbti. Bet šis tikėjimas gali būti apviltas, ir kita šalis neišreikš savo noro ar intereso.

DARBUOTOJŲ ETIKOS NORMOS IR DARBO ETIKA

Be gerų manierų neįmanoma apsieiti ne tik svečiuose, bet ir darbe. Visuotinai priimtos elgesio taisyklės palengvina bet kokios įstaigos veiklą, nepriklausomai nuo jos dydžio ir veiklos pobūdžio. Kiekvienos organizacijos elgesio normos saugo firmos reputaciją, o jos tarnautojus nuo kkofliktų ir įžeidinėjimų. Nors visur įprasta mandagiai elgtis, verslo pasaulyje gero elgesio sąvoką formuoja kiekvienos organizacijos stilius ir tradicijos. Darbuotojams lengviau dirbti organizacijoje, kuri turi surašytas .elgesio taisykles. Priešingu atveju jiems tektų stebėti kitus ir vadovautis sveika nuovoka.

Elgesio kodeksas nusako svarbiausias konkrečios organizacijos išpažįstamas vertybes ir elgesio reikalavimus. Geriausiuose kodeksuose numatytos aiškios darbuotojų elgesio taisyklės, bendrovės įsipareigojimai. Kodekso išmėginimas – tai patikrinimas, kaip jame deklaruojamų vertybių laikosi organizacijos nariai. Jei įrašomos vienos vertybės, o vaikomasi kitų, tai suveši veidmainystė ir nepasitikėjimas. Ne paslaptis, kad Lietuvoje tai dažnas reiškinys:pvz, darbuotojai pastebi, kad įmonė ar firma nesilaiko duoto pažado mokėti tokį atlyginimą, koks buvo žadėtas, ignoruoja darbuotojų teises ir kt. Yra atvejų, kai dabuotojai nesilaiko darbo taisyklių ir vedžioja darbdavius už nosies. Todėl būtina suvokti – visų lygių organizacijos darbuotojai privalo būti padorūs. Sąžiningumą ir pagarbą turi rodyti abi pusės – ir darbdavys, ir darbuotojas.

Svarbus etikos programų elementas yra darbuotojų švietimas, supažindinimas su elgesio reikalavimais ir organizacijos vertybėmis. Jei bendrovė aktyviai įdiegia etiką ir jos vertybes, galima sulaukti puikių rezultatų ir etikos, ir verslo srityje.

Norint sukurti ir palaikyti etišką aplinką darbo vietoje, reikėtų įdiegti pagrindinius elgesio reikalavimus tiek vadovams, tiek ir darbuotojams. Pirmiausia turi būti etiškas vvadovavimas, nes jei to nebus, tai žmonės greitai pajus veidmainiškumą ir nusivils, atsiras nepasitikėjimas. Gerą elgesį turi rodyti vadovai ir kiekvienas vadybos grandies žmogus. Jei vadovas elgsis garbingai, tai ir darbuotojai stengsis laikytis vadybos etikos bei ims pavyzdį iš savo tiesioginio vadovo, nes ,,elgesys – tai veidrodis, kuriame visi rodome savo veidą‘‘ (J.V.Gėtė).Kaip teigia psichologai, asmeninė individo patirtis yra ribota. Daug įvairių taisyklių, nuostatų perimama iš kitų asmenų, kopijuojant jų elgseną. Pamėgdžiojimas yra nesąmoningas kitų žmonių elgsenos kopijavimas. Tai spontaniškas nuostatų formavimasis, netaikant jokių mokymo ir auklėjimo metodų. Vaikai mėgdžioja tėvus, pavaldiniai – vadovus, viršininkus ir pan. Visais atvejais didesnis potraukis kopijuoti atsiranda tais atvejais, kai kiti žmonės ir jų elgsena yra patraukli, kelia susižavėjimą.

Kaip žinoma, kiekviena bendrovė kuria politiką, pagal kurią darbuotojai galėtų orientuotis, kaip jiems elgtis ir veikti kai kuriomis situacijomis. Bendradarbiai privalo susipažinti su pagrindinėmis bendrovių politikos kryptimis, kurios numato jų atsakomybės sritį. Savo žinias jie privalo sugebėti pritaikyti konkrečiuose dalykuose. Nors tokių politikos krypčių skaičius ir turinys priklauso nuo verslo reikmenų ir ūkio gamybos pobūdžio, dauguma bendrovių turi metodikas ir rekomendacijas tokiems atvejams.

Informacijoje, kuri skiriama bendradarbiams, būtina pabrėžti etikos svarbą, taip pat kitus organizacijos siekius bei uždavinius (pvz., pelną, gamybą, kaštus). Dažnai

vadovai reikalauja, kad darbuotojai elgtųsi kultūringai ir etiškai, tačiau nepaaiškina, ką gali duoti etiškas elgesys.

Bendradarbiams svarbu jaustis ir saugiems, kai prašo patarimo kultūros ir etikos klausimais arba nori pranešti apie netinkamą elgesį. Kaip žinoma, ne visi ddarbuotojai linkę pranešti savo vadovui etikos pažeidimus. Tam yra keletą priežasčių: baimė susilaukti apskustųjų keršto ir prasta pažiūra į skundikus. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad demokratinėje rinkos ekonomikos visuomenėje individai, nesilaikantys etiško elgesio politikos normų, kenkia visiems su verslu susijusiems žmonėms.

Bendrovė savo darbuotojams turi nustatyti siektinus uždavinius ir ti.kslus. Dažniausiai uždaviniai susiję su pardavimu, pelningumu, darbo našumu ir gamyba. Tikslai turėtų būti drąsūs, skatinti darbuotojus gerai dirbti, bet neperžengiant ribos, kad neverstų jų netinkamai elgtis neįmanomam dalykui pasiekti. Tikrinant vvadybos ir verslo etiškumą, būtina įvertinti veiklos rezultatus. Tikrintojai turi atkreipti dėmesį ne tik į galutinius darbuotojo rezultatus, bet ir į priemones, kuriomis jis tų rezultatų siekė. Šitaip užkertamas kelias greitiems rezultatams, kad ilgainiui jie nevirstų ilgalaikėmis išlaidomis.

Kiekvienas ddarbuotojas, nepaisant užimamų pareigų, susipažinęs su organizacijos išpažįstamomis vertybėmis ir elgesio reikalavimais, turi nepamiršti, kad moralinės savybės ir geras elgesys bei manieros lemia sėkmę visose gyvenimo srityse. Ypač jos svarbios darbe, kur daugelis praleidžia didesnę laiko dalį. Darbuotojų elgesys ir atliekamas darbas formuoja kitų žmonių nuomonę apie juos. Tinkamas elgesys, darbštumas ir sumanumas palengvina užduotį ir atveria kelią į sėkmę darbe. Rusų pedagogas ir psichologas K.Ušinskis teigia, kad ,,laikas, darbas, mokslas, mokėjimas valdytis, fizinės, protinės ir dorovinės žmogaus galios – vieninteliai visokių gėrybių kūrėjai‘‘.

Dirbantys žmonės dažnai daugiau laiko praleidžia su bendradarbiais, nei su šeima ir draugais. Darbo vieta yra bendruomenė, kuri sklandžiausiai funkcionuoja tada, kai jos nariai yra mandagūs ir malonūs vieni kitiems. Malonus darbuotojų ,,bendravimas taurina ir kkilnina; draugijoje žmogus nejučiomis nuoširdžiai elgiasi kitaip negu būdamas vienas‘‘ (L.Fojerbachas). Vadinasi, reikia būti mandagiam visų rangų tarnautojams, ne tik einantiems aukštesnes pareigas.

Tačiau kartais vien pagarbos neužtenka. Tarnyboje dažnos situacijos, kai reikia tiksliai žinoti, ką sakyti, kaip elgtis. Žmonėms, kuriems sekasi darbe, daug pasiekė iš dalies todėl, kad žino kaip elgtis daugelyje situacijų. Tos žinios gali būti išugdytos tėvų arba išmoktos stebint kitus, skaitant apie tinkamas manieras. Ilgainiui tinkamas elgesys tampa neatsiejama kasdienio darbo dalimi.

Malonus elgesys ssukuria gerą atmosferą. Visi norėtumėme dirbti su mandagiais, taktiškais kolegomis. Šis noras būdingas kiekvienam organizacijos, įstaigos ar firmos hierarchijos lygiui. Gera elgsena visuomet pastebima ir paskatinama, o bloga atsigręžia prieš pačius darbuotojus. Taigi versle, kaip ir visur kitur, būtina nuolat tinkamai elgtis, paisyti kitų, laikytis nustatytų organizacijų elgesio taisyklių ir vertybių. Tai suvokę darbuotojai bus įvertinti bei paaukštinti, o svarbiausia – laisvai jausis bet kurioje tarnybinėje situacijoje.

DARBUOTOJŲ IR VADOVŲ ELGSENOS TIPAI

Specialistai teigia, kad geriausią komandą sudaro įvairių tipažų atstovai. Jei į būrį susirenka to paties tipo nariai, jų sprendimai būna vienodi, blankoki, nuspėjami. Pavyzdžiui, perfekcionistai yra linkę sisteminti, laikytis tvarkos tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe, kruopštūs darbuotojai. Jie uoliai dirba darbus, kuriems reikia kruopštumo ir dėmesio smulkmenoms. Norėdami pastovių sąlygų ir žinomos veiklos, perfekcionistai geriausiai jaučiasi, kai darbo aplinka yra aiškiai apibrėžta. Jie ssugeba daryti svarbius sprendimus, bet gali būti kritikuojami dėl ilgo informacijos rinkimo ir analizavimo. Todėl vadovas perfekcionistas į savo komandą turėtų įtraukti įkvepiančio ar organizuojančio tipo darbuotoją, kuris sugeba pristatyti idėjas.

GERO VADOVO SAV.YBĖS

Visoms organizacijoms bendra tai, kad kiekviena turi vadovą. Tik ne kiekvienas žmogus nori ir gali būti vadovu, nes ši veikla specifinė, jai reikia ne tik ypatingų žinių, pasirengimo, patyrimo, bet ir tam tikrų sąvybių. Nuo vadovo savybių, moralės, elgesio priklauso santykiai su darbuotojais.

• mokėti pripažinti pavaldinių laimėjimus;

• būti principingas;

• būti kompetentingas;

• svarstyti su pavaldiniais galimus problemos sprendimo būdus;

• būti drąsus ir pasirengęs atstovauti pavaldiniams ir ginti juos;

• nuolat bendrauti su pavaldiniais;

• turėti aukštą kultūros lygį ir moralines savybes;

• kad elgesys būtų kilnus.

VADOVO IR DARBUOTOJO SANTYKIAI

Kokie turėtų būti vadovo ir darbuotojo santykiai? Koks vadovas turėtų būti, kad santykiai taptų šilti, geri, nekonfliktiniai? Visa tai didžia dalimi priklauso nuo vadovo valdymo stiliaus ir kultūros, nuo jo savybių ir moralės bei bendravimo stiliaus. Tačiau ir vadovas, ir darbuotojas turi gerbti vienas kitą, nepamiršti, kad kiekviename žmoguje slypi išmintinga kūrėjo galia, kkad reikia jai leisti laisvai reikštis ir klestėti, tuomet ir tarpusavio santykiai bus malonūs, ir tikslai bus pasiekti.

• būti drąsus ir pasirengęs atstovauti pavaldiniams ir ginti juos;

• nuolat bendrauti su pavaldiniais;

• turėti aukštą kultūros lygį ir moralines savybes;

• kad elgesys būtų kilnus.

Bendraujant su darbuotojais, būtinas pedagoginis taktas ir pedagogo bruožai, nes vadovas visur ir visada daro auklėjamąjį poveikį darbuotojams. Pagaliau svarbi vadovo savybė yra kasdienė moralė – jis valdo ir bendrauja taip, kaip gyvena. Jokie nuopelnai, išsilavinimas, kompetentingumas neturės vertės, jei skelbiami tiesos ir moralės principai netaps vadovo gyvenimu.

IŠVADOS

Tad dirbanties versle būtina laikytis visuotinai pripažintų etikos ir moralės taisyklių, nes be viso šito neįmanoma pasiekti gerų veiklos rezultatų, būti naudingiems visuomenei ir sau pačiam, būti geru draugu bei partneriu.

geriau ir saugiau bus gyventi tokios visuomenės nariams. Tuo pačiu pakils ir valstybės vertė, kuri galiausiai priklauso nuo ją sudarančių asmenybių vertės.

Jeigu kiekvienas verslininkas suras laiko ir energijos suvokti verslo pasaulio etiką, gyvenimas kaipmat ims keistis. Taps laisviau bendrauti su žmonėmis, o kartu sulaukti daugiau kitų dėmesio tiek asmeniniu, tiek profesiniu aspektu. Juo pasitikės ir žavėsis, jį mylės, o bendradarbiaudamas su kitais ims dirbti efektyviau.N orėtusni, kad verslininko veikla vienytųsi su visuomene, partneriais, o vadovas ir pavaldinys dirbtų taip, kkad darbas juos vienytų. Visa tai turi būti pagrįsta dorovingumu ir geru elgesiu.

LITERATŪRA

1. Kultūra ir etika. Šveiceris A. Vilnius „Mintis“, 1989.

2. Verslo pradmenys. B.Leonienė. Kaunas, 1997.

3. Aš vadovas. R.Razauskas. Vilnius, 1996.

4. ,,Verslo žinios“.

5. www.google.lt

TURINYS

Įvadas…………………………2

Verslo etika ir kultūra…………………….3

Verslo etika Lietuvoje……………………4

Verslininkystės idėja…………………….6

Dirbančių versle etinės nuostatos……………….7

Etiketo svarba verslo partnerių bendravimui…………8

Verslininko elgsena derybų metu………………9

Darbuotojų elgesio normos ir darbo etika………….10

Darbuotojų ir vadovų elgsenos tipai…………….13

Gero vadovo savybės…………………….14

Vadovo ir darbuotojo santykiai………………..14

Išvados…………………………15

Literatūra…………………………16

ĮVADAS

Daugelis svajoja apie materialinę gerovę ir sėkmę, bet nežino, kaip to pasiekti. Jie nnežino, kad reikia sutelkti dėmesį į dvasinius principus ir dėsnius. Sėkmė turi daug sudedamųjų dalių. Materialinė gerovė – tik viena jų. Tiesiog galima teigti, jog sėkmė yra tik kelionė, bet ne jos tikslas. O daiktai ir pinigai – tai veiksniai, kkurie daro tą kelionę patogesnę. Sėkmę taip pat lemia gera sveikata, energija, entuziazmas, turiningi santykiai su žmonėmis, draugystė, emocijų ir psichikos stabilumas, pasitenkinimo jausmas, savitvarda.

Verslo pasaulis yra subtilus ir sudėtingas. Visos čia esančios taisyklės yra pagrįstos ir pripažintos viso pasaulio verslo žmonių. Žinoma, mes dar neturime tokių paslaugų, dar ne taip sutvarkytas mūsų visuomenės gyvenimas. Bet viskas labai greitai keičiasi. Šiame judriame ir permainingame verslo pasaulyje labiau negu bet kada būtina suvokti verslo etiką, neprarasti takto ir pasitikėjimo savimi. Kai tiek daug verslo žmonių vyksta darbo ir kitais reikalais, ieško kituose kraštuose verslo partnerių ar užsiėmimo, būtina žinoti, kas toje šalyje dera ir kas atrodys ne taip. Pravers visos verslo pasaulio etiketo subtilybės – pradedant nuo išvaizdos iki svarbių dderybų.

Vis dėl to kur kas geriau jausis verslininkas ir vadovas, jei bus susipažinę su elgesio ttaisyklėmis, visuotinės moralės taisyklėmis, nes tai padės kiekvienam gyvenimo atvejui, o tuo pačiu gyventi ir dirbti taps lengviau. A.Vanderbilt rašė: ,,Tik didelis neišmanėlis arba didelis genijus leidžia sau šaipytis ir visų mandagumo formų, ir jis niekada nebus geras draugas ar partneris‘‘.

VERSLO ETIKA IR KULTŪRA

Daugelis žmonių išgirdę žodį ,,etiketas‘‘ kartais sutrinka ir mano, kad tai s.udėtingos taisyklės, draudimai, subtilios manieros, kadaise buvusios deramo elgesio požymiais. Šis žodis reiškia ,,bilietą‘‘ arba ,,kortelę‘‘ ir yra susijęs senoviniu papročiu, kai monarchas nustatydavo ceremonijų taisykles ir reikalavimus savo dvariškiams. Sudėtingi rūmų ritualai nunyko su kitais senoviniais papročiais, tačiau ,,etiketo paisymas‘‘ išliko. Kintant pasauliui atsirado naujų technologijų, skatinančių keisti mūsų papročius, bet dėmesys įprastiniams kasdienio mūsų gyvenimo etiketo aspektams skiriamas vienodai – dėmesys vaikams, dalyvavimas jubiliejuose, santykiai su bendradarbiais bbei partneriais.

Etika – tai mūsų rūpinimasis geru elgesiu, atsižvelgiant ne tik į savo asmeninę,bet ir visos žmonių bendruomenės gerovę.

Šiuo metu etika apibūdinama paprastai ir apibendrintai: tai analizė, kaip mūsų sprendimai paveikia kitus žmones. Galima pažymėti, kad kai kurie autoriai pabrėžia didesnį skirtumą tarp ,,etikos‘‘ ir moralės‘‘, kiti mano, jog tai bereikalingas painiojimas. Etika taip pat yra žmonių teisių ir pareigų, moralės taisyklių, kurias žmonės taiko priimdami sprendimus bei žmonių tarpusavio santykių pobūdžio analizė.

Sėkmingai įdiegti rinkos ekonomiką lemiamas veiksnys yra individų ir organizacijų etiška elgsena. Rinkos ekonomika – viena iš visuomenės ekonominio gyvenimo tvarkymo formų, ji kuriama visų visuomenės narių pastangomis. Rinkos ekonomika suteikia asmeniui veiklos laisvę, tačiau ta laisvė turi ribas, kurias nusako rinkos taisyklės ir normos. Taigi verslininkas būdamas rinkoje turi paisyti čia galiojančių taisyklių ir normų, stengtis nepažeisti kitų rinkos dalyvių teisių: jis pats yra atsakingas už konkrečius savo poelgius. Rinkos moralinę pusę lemia visų joje dirbančių asmenų veiksmai, priimti sprendimai bei poelgiai.

VERSLO ETIKA LIETUVOJE

Verslo etinės nuostatos ir jų pripažinimas praktinėje veikloje civilizuotose šalyse jau nnuo seno yra įprastas dalykas. Tuo tarpu didžiajai Lietuvos verslininkų daliai jos yra tik gražios, pašaipą keliančios teorinės nuostatos. Metas suprasti, kad ieškant kelių į Vakarų rinką, siekiant civilizuoto verslininkų tarpusavio bendradarbiavimo, tai reikės suvokti bei įsisąmoninti ir jomis vadovautis praktinėje veikloje. Tai nėra paprasta ir lengva, nes Lietuva daugelį metų buvo planinėje ekonomikoje, kur totalitarinės visuomenės kurtas neigiamas požiūris į verslą ir verslininką išugdė primityvų rinkos ekonomikos suvokimą, įdiegė visuomenės sąmonėje mintį, kad verslas ir dorovė yra nesuderinami. Dar ir šiandien Lietuvoje dalis visuomenės, matydama daugėjant nusikaltimų, ypač ekonomikoje, ir kalbėdama apie ryškų dorovės nuosmukį, priima rinkos amoralumo idėją: dorovines visuomenės ydas pirmiausia lemia rinkos santykiai. O iš tikrųjų rinkos santykiai priklauso nuo rinkoje veikiančių asmenų dorovinių santykių. Tačiau jei visuomenės dorovinių vertybių sistema yra išsigimusi, joje gali susidaryti tik necivilizuoti, amoralūs rinkos ryšiai. Esant tokiai situacijai ekonominėse bendrijose pradeda klestėti korupcija, verslininkai ima taikstytis su turto prievartavimu, kuriuo sėkmingai verčiasi organizuotos nusikaltėlių grupės ir korumpuota valdininkija. O Lietuvoje nepriklausomybės metu tokių atvejų buvo nemažai: tai ir bankų griūtis, daugelio įmonių privatizavimas ir jų bankrutavimas, neteisėtas žemės privatizavimas savanaudiškais tikslais ir kt. Todėl taip ir atsitiko, kad pateisinami neteisėti ekonominiai sandoriai, nesąžininga konkurencija tapo norma, o duoto žodžio laikymasis,

dorovinio verslo kodeksas – atgyvena. Nesąžiningiems verslininkams būtų galima pritaikyti rusų rašytojo L.Tolstojaus pasakytus žodžius: ,,Susigundyti žodžiais: ,,Visi taip daro‘‘ – vadinasi, pasiduoti vienai įprasčiausių ir ska.udžiausias nelaimes sukeliančių pagundų‘‘. Bet ne apie visus tai pasakytina – dalis verslininkų, supratę verslo etiketą, iki šio laiko sėkmingai verslauja, kiti, susidūrę su nedorais partneriais, patyrė bankrotą.

Pastaruoju metu atliktos visuomeninės apklausos rodo, kad yra smukęs visuomenės pasitikėjimas verslu. Manyčiau, kad tokia situacija susidarė dėl verslininkų noro greičiau praturtėti nesąžiningai naudojant darbuotojų ttriūsą ir moraliai juos pažeidžiant. Kai kurie žmonės mano, kad verslo pasaulis yra džiunglės, todėl kelią į viršūnę reikia išsiplėšti iltimis. Jiems atrodo, kad malonūs ir geraširdžiai nieko nepasieks. Tačiau draugiški ir jautrūs kolegoms žmonės moka puikiai bendrauti ir dirbti. Dažniausiai laimi principingi, ryžtingi ir darbštūs.

Verslo etika – viena svarbiausių, klaidingiausiai suprantamų ir nepažintų temų šiuolaikiniame versle. Ji sprendžia vieną esminį klausimą: ar tam tikra veikla yra priimtina visuomenei, ar ne. Čia iškilusi dilema ta, kad dar nėra iir vargu ar gali būti rastas universalus atsakymas į šį klausimą. Dauguma kritikų teigia, kad mes gyvename ,,etikos krizės‘‘ laikotarpiu. Todėl daugelis mokslininkų reikalauja nuodugniau tirti verslo etiką. Kadangi kiekvienas verslo sprendimas turi etikos aspektą, tai efektingas vadovas privalo papildyti ssavąjį valdymo priemonių arsenalą etikos idėjomis.

Bėgant laikui ir keičiantis kultūrai išlieka visuotiniai etikos principai. Akivaizdu, kad dėl skirtingos kultūros yra ir etikos skirtumų. Pavyzdžiui, kai kuriose Azijos šalyse duoti dovanų savo verslo partneriams ir perspektyviems užsakovams laikoma pagarbos ženklu. O Vakaruose tokios dovanos būtų palaikytos kyšiu – mėginimu papirkti individą, ir toks elgesys būtų smerktinas. Žinant bent kelias vienai ar kitai kultūrai būdingas elgesio taisykles, būtų galima laisviau jaustis ir labiau pasitikėti savimi. Viešint kitose šalyse galima netinkamai pasielgti ir niekuomet to net nesuvokti. Todėl norint užmegsti ryšius su ssavo partneriais, vykstant į užsienį verslo tikslais ar priimant juos tėvynėje, pravartu pasidomėti tos šalies kultūra. Tačiau daugybė etikos principų peržengia kultūrų skirtumų ribas. Visos didžiosios kultūros vertina sąžiningumą.

Besikeičiant kultūroms, nuosavybės teisių gerbimas taip pat išliko – smurto veiksmai visų laikomi blogiu, nepaisant, ar juos atliko pavieniai asmenys, ar valstybės. Taip pat nerasime surašytų valdymo kultūros ir etikos nurodymų, taisyklių. Tai labiau organizacinių, techninių, ekonominių, psichologinių ir kitų reikalavimų kompleksas. Kiekvienas dirbantis versle yra ne tik organizacijos dalis, bbet ir jos kultūros dalis. Verslo kultūros dalį sudaro darbuotojų tarpusavio santykiai, esminiai teiginiai, nuostatos. Šių dienų firmos susiduria su iššūkiu pritaikyti firmos kultūrą, kad ji būtų lanksti ir jautri daugeliui kultūrinių skirtumų, su kuriais firmos nariai susiduria tiek savo visuomenėje, tiek ir kitose.

Lietuvai įstojus į ES, laukia ir daugiau kultūrų skirtumų, kurių išmanymas gali garantuoti sėkmę. Pavyzdžiui, jei ispanas pavėluos vieną valandą susitikti su pardavėju iš Lietuvos, tai nereiškia, jog jis to nevertina. Tiesiog toks jų kultūroje požiūris į laiką. Galima pažymėti, kad Italijoje galima elgtis kaip italui, o Ispanijoje – kaip ispanui, tačiau įprasti prie to be galo sunku. Pardavėjui reikėtų sujungti įvairias kultūras..

Šalies kultūroje galima skirti ir profesines kultūras – bankininkų verslo kultūra gali skirtis nuo pramoninkų kultūros, todėl, susipažinus su viena, dar nnereiškia, kad pažinome visas. Maža to, skiriasi ir tos pačios šalies regionų kultūros. Bet paėmus bendrai, reikia rodyti norą ir pasirengimą dirbti daugiau nei įprasta, reikia nebijoti globaliau mąstyti ir imtis sudėtingesnių projektų, o verslo etiką galima išmokti ir su kultūra susipažinti.

VERSLININKYSTĖS IDĖJA

Kiekviena veikla ir profesija reikalauja ten dirbančių asmenų tam tikros atsakomybės, todėl turi atitikti bendruosius ir specialiuosius profesinės moralės reikalavimus. Nuo seniausių laikų kalbama apie profesinę moralę arba profesinę etiką, kuri išskiria pagrindinius dalykus: profesinę sąžinę, atsakomybę, savigarbą, orumą. Dirbant įvairiose srityse, susikuria įvairios pažiūros ir specifiški tarpusavio santykiai, skirtingi veiklos ir elgesio reguliavimo bei kontrolės būdai. Įvairiose veiklos srityse galioja savi profesiniai įstatymai, normos, papročiai ir tradicijos. Pavyzdžiui, maklerio etinės nuostatos turi savo profesinių bruožų bei ypatumų, kuriuos lemia šios profesijos tradicijos bei patirtis. Bet svarbiausia jų etikos norma – garantuoti sąžiningą prekybą vertybiniais popieriais.

Verslininkystė yra laisva, privati veikla, bet nuo moralės ji nėra laisva. Imdamasis šios veiklos, verslininkas gali pasikliauti tik savo norais, įžvalgumu, darbštumu, sugebėjimu numatyti padarinius priimtų sprendimų. Tačiau jis visada yra pats atsakingas už savo sprendimus ir veiksmus, o bet kokia atsakomybė turi moralinį pradą. Verslininko veiklos moralumo išraiška – elgsena, normos, vertybės – yra vienas svarbiausių verslo etikos oobjektų. Natūralu, kad pilnutinei verslininko laimei reikia ir aplinkinių žmonių palankumo ir pagalbos. O šie sutiks mylėti ir gerbti, padėti realizuoti planus, darbuotis verslininko laimei tik tiek, kiek jis bus pasiryžęs darbuotis jų gerovei. Kaip teigė prancūzų filosofas materialistas P.A.Holbachas, ,,šis būtinas ryšys vadinamas dorovine priederme, dorovine pareiga‘‘.

DIRBANČIŲ VERSLE ETINĖS NUOSTATOS

paties priimtus netinkamus sprendimus. Išanalizavus nesėkmės priežastis ir tinkamai įvertinus savo galimybes, tikram verslininkui neišvengiamai kils noras vėl ieškoti ir rasti savo vietą rinkoje.

1. Išteklių i.r medžiagų pirkimas (žmogui);

2. Konkretaus produkto pagaminimas (žmogui);

3. To produkto pardavimas (žmogui).

Iš šių trijų tarpsnių savo ,,džiaugsmą‘‘ patiria verslininkas, darbuotojas, pardavėjas ir pirkėjas. Suteikdamas galimybę asmenims ir visuomenei džiaugtis, verslininkas akivaizdžiai ppaliudija savo pagarbą žmonėms. O tai yra viena iš svarbių verslininko moralinių savybių.

Verslininkas, eidamas į rinką, prisiima įįsipareigojimus verslo partneriui (plačiau apie tai Etiketo svarba verslo partnerių bendravimui skyriuje) ir valstybei. Ir su vienu, ir su kitu verslininkui būtina laikytis deramo elgesio: verslo partneriui – vykdyti ir laikytis sutartyje numatytų sąlygų, valstybei – laikytis verslininkystės įstatymų ir ssąžiningai mokėti mokesčius. Deja pastarojo laikosi ne visi verslininkai: vieni tai daro piktybiškai, kiti dėl pablogėjusios finansinės padėties. Bet ir tai nėra esminė priežastis. Anksčiau buvo minėta, kad verslininkai kasdien susiduria su netobulais įstatymais, biurokratinėmis kliūtimis, kurios trukdo verslo plėtrai. Šiuo metu verslininkai suka galvą, kaip apsiginti nuo gausybės juos kontroliuojančių institucijų savivalės. Dabar Lietuvoje yra daugiau kaip 100 verslininkus tikrinančių institucijų, bet jų funkcijos, darbo metodai ir procedūros bei atskaitomybė nėra tiksliai žinomos. Verslininkai piktinasi, kad šalyje negalioja jokie sąžiningumo, teisingumo ar kitokie Civiliniame kodekse įtvirtinti principai, o bausmės už klaidas yra neadekvačios. Kaip pavyzdį galima paminėti vienai įmonei skirtą 18,5 tūkst. litų baudą už 2 tūkst. litų įsiskolinimą, kuris atsirado dėl neatidaus buhalterio. Tad nenuostabu, kad kai kurie vverslininkai nesumoka visų reikiamų mokesčių, pažeidžia verslo etikos taisykles, nes nemato Vyriausybės geranoriškumo verslui.

ETIKETO SVARBA VERSLO PARTNERIŲ BENDRAVIMUI

Verslo partnerių bendravimas – veikla, turinti savo dėsnius, kuriuos reikia išmanyti, taisykles, kurias taikant bendravimas teikia malonumą ir leidžia pasiekti geidžiamą rezultatą. Kadangi etiketas yra žmonių bendravimo priemonė, tai jis padeda sukurti ir pagarbią verslo partnerių bendravimo aplinką, leidžia laikytis partnerių lygiateisiškumo, džentelmeniškumo principų, išreiškia dėmesį, rodomą vienas kitam. Bendraudami verslo partneriai turi galvoti ne tik apie savo naudą, o apie nnaudą to, su kuriuo bendrauja, ir ne apie tai, kaip jie vertina save, o kaip juos vertins. Nesilaikant etiketo normų ir moralinių principų, neįmanoma protingai svartyti reikalų, keistis nuomonėmis, bendrai ieškoti tiesos. Net susidūrus skirtingoms pažiūroms, įsitikinimams, nuostatoms, etiketas gali neleisti nuomonių skirtumui peraugti į tarpusavio įžeidinėjimą, žmogaus orumo niekinimą. Todėl etiketas padeda plėtoti humaniškus tarpusavio santykius, kurie labai svarbūs versle dirbantiems žmonėms. O perprasti dalykinį etiketą, paisyti verslo pasaulyje pripažintų normų ir nerašytų taisyklių – tai verslininko kelias į sėkmę. Čia tai pat svarbu yra verslininko menieros ir išvaizda, biuro ar kontoros interjeras, čia dirbančių žmonių elgesys su klientais.

Bendraudamas su užsienio partneriais, verslininkas turi gerbti šalies., kurioje jis vieši, papročius ir tradicijas, nes neslepiama antipatija arba pernelyg didelis valgio bei ,,laukinių papročių‘‘ niekinimas gali brangiai atsieiti. Be to, verta prisiminti dar vieną svetingumo reikalavimą: jeigu komandiruotės į užsienį metu partneris pasikvietė į namus, jam atvykus, dera atsakyti tuo pačiu. Priešingu atveju toks ,,užmaršumas‘‘ rimtai įžeis kompanioną.

VERSLININKO ELGSENA DERYBŲ METU

Derybos – neatsiejama verslininko gyvenimo ddalis, kurių metu būtina morali ir padori elgsena. Kartais kyla klausimas – kodėl verslininkai derasi? Ar todėl, kad nori įtikinti derybų partnerį savo sprendimu? O gal todėl, kad nori pažinti kitą žmogų? Arba tiesiog patinka derėtis? Verslininkai derasi, kai perka ir parduoda, vadovai derasi su pavaldiniais, su partneriais ir tiekėjais. Derybos kelia tam tikrus jausmus, jų rezultatas būna pasiekti ar nepavykę susitarimai. Sėkmingos derybos verslininkui būna tada, kai pasiekia savo tikslus, įtikina kitą priimti jam naudingą sprendimą.

Derybos reiškia ketinimą dirbti kartu, siekiant susitarti. Tai nėra lengvas ir paprastas bendravimas.Derybos plačiąja prasme – tai įtemptas bendravimas, dalykiniai verslo parterių santykiai. O derybomis siaurąja prasme galima vadinti dviejų ar daugiau šalių bendravimą, kai ieškoma susitarimo dėl skirtingų nuomonių interesų. Derybų rezultatai labai priklauso nuo verslininko sugebėjimo pasirodyti. Jos bus sėkmingesnė, jei vietoj reikalavimų bus teikiami siūlymai ir rekomendacijos.

Derybose turėtų būti vadovaujamasi tokiais svarbiausiais principais:

• Elgtis su kitais taip, kaip norima, kad būtų elgiamasi su tavimi;

• Būti ištikimam savo įsitikinimams;

• Jei dėl ko nors nepavyksta susitarti, neprivalu būti nemaloniam.

Pasitelkus kūrybiškumą ir lankstumą, vadovaujantis šiais principais, pavyksta išspręsti sudėtingus klausimus. Derybose reikia kalbėti maloniai, nes kiekvienas pasakytas ,,žodis yra poelgis‘‘ (L.Tolstojus). Taip pat apie svarbius dalykus derybų metu dera kalbėti paprastai: įmantrumas čia visai netinka, oo kalbant apie nereikšmingus dalykus, atsimintina, kad tik tono, manieros ir pasakymų taurumas gali suteikti jiems prasmę. Derybų kalboje reikia stengtis nepamesti iš akiračio užsibrėžto tikslo, leisti kalbėti ir kitiems derybų dalyviams, siekti suvaldyti savo jausmus. Verslininkui versta žinoti, kad praradus savitvardą paprastai nieko nelaimima, o išvados padaromos klaidingos. Tokiu atveju geriausia pasiūlyti apgalvoti padėtį ir susitikti dar kartą.

Kadangi derybos neapsieina be įtampos, tikėtina, kad verslo partneris atsiskleis, ir verslininkas turės progą jį geriau pažinti, nes derybos remiasi tiesioginiu bendravimu. Net jei nesusitariama, po derybų taps aišku, ar verta su juo dirbti, kas ir kaip priima sprendimus jo organizacijoje, koks jos požiūris į tokias paslaugas teikiantį verslininką. Tačiau nedera derybose, ypač įtampos metu, pasinaudoti partnerio bejėgiškumu, silpnybėmis, nors ir kaip norėtųsi išgauti kuo daugiau paslapčių, nes kitaip verslininko poelgis bus neetiškas, amoralus. Taigi verslininkas derasi , nes nori to, ką turi kita šalis, ir tikisi, kad jie nori to, ką turi jis. Tikėti derybų sėkme labai svarbu. Tai reiškia, kad abiejų šalių derybų dalyviai tikisi, jog derybų motyvai yra dvipusiai. Viena pusė reiškia savus interesus: pardavėjas nori parduoti, vadovas nori, kad darbuotojas geriau dirbtų. Tiketina, kad kita pusė nori įsigyti parduodamą objektą, nori geriau dirbti. Bet šis tikėjimas gali

būti apviltas, ir kita šalis neišreikš savo noro ar intereso.

DARBUOTOJŲ ETIKOS NORMOS IR DARBO ETIKA

Kiekvienas verslininkas, org.anizacija ar firma, pradėdami verslą, samdosi darbuotojus, nes patys nesugebėtų atlikti tiek darbų, kiek reikalauja jjų pradėta veikla. Savo ruožtu darbuotojai turėtų susipažinti su darbo aplinka, organizacijos vertybėmis ir elgesio taisyklėmis, kurias nustato organizacija ir jų laikytis. Anksčiau minėta, kad kiekvienoje įmonėje ar organizacijoje vyksta specifinis darbas, yra skirtingos sąlygos, todėl nevienodi valdymo kultūros bei etikos reikalavimai.

Be gerų manierų neįmanoma apsieiti ne tik svečiuose, bet ir darbe. Visuotinai priimtos elgesio taisyklės palengvina bet kokios įstaigos veiklą, nepriklausomai nuo jos dydžio ir veiklos pobūdžio. Kiekvienos organizacijos elgesio normos saugo firmos reputaciją, o jos tarnautojus nuo kkofliktų ir įžeidinėjimų. Nors visur įprasta mandagiai elgtis, verslo pasaulyje gero elgesio sąvoką formuoja kiekvienos organizacijos stilius ir tradicijos. Darbuotojams lengviau dirbti organizacijoje, kuri turi surašytas elgesio taisykles. Priešingu atveju jiems tektų stebėti kitus ir vadovautis sveika nuovoka.

Elgesio kkodeksas nusako svarbiausias konkrečios organizacijos išpažįstamas vertybes ir elgesio reikalavimus. Geriausiuose kodeksuose numatytos aiškios darbuotojų elgesio taisyklės, bendrovės įsipareigojimai. Kodekso išmėginimas – tai patikrinimas, kaip jame deklaruojamų vertybių laikosi organizacijos nariai. Jei įrašomos vienos vertybės, o vaikomasi kitų, tai suveši veidmainystė ir nepasitikėjimas. Ne paslaptis, kad Lietuvoje tai dažnas reiškinys:pvz, darbuotojai pastebi, kad įmonė ar firma nesilaiko duoto pažado mokėti tokį atlyginimą, koks buvo žadėtas, ignoruoja darbuotojų teises ir kt. Yra atvejų, kai dabuotojai nesilaiko darbo taisyklių ir vedžioja darbdavius už nosies. Todėl būtina suvokti – visų lygių organizacijos darbuotojai privalo būti padorūs. Sąžiningumą ir pagarbą turi rodyti abi pusės – ir darbdavys, ir darbuotojas.

Svarbus etikos programų elementas yra darbuotojų švietimas, supažindinimas su elgesio reikalavimais ir organizacijos vertybėmis. JJei bendrovė aktyviai įdiegia etiką ir jos vertybes, galima sulaukti puikių rezultatų ir etikos, ir verslo srityje.

Norint sukurti ir palaikyti etišką aplinką darbo vietoje, reikėtų įdiegti pagrindinius elgesio reikalavimus tiek vadovams, tiek ir darbuotojams. Pirmiausia turi būti etiškas vadovavimas, nes jei to nebus, tai žmonės greitai pajus veidmainiškumą ir nusivils, atsiras nepasitikėjimas. Gerą elgesį turi rodyti vadovai ir kiekvienas vadybos grandies žmogus. Jei vadovas elgsis garbingai, tai ir darbuotojai stengsis laikytis vadybos etikos bei ims pavyzdį iš savo ttiesioginio vadovo, nes ,,elgesys – tai veidrodis, kuriame visi rodome savo veidą‘‘ (J.V.Gėtė).Kaip teigia psichologai, asmeninė individo patirtis yra ribota. Daug įvairių taisyklių, nuostatų perimama iš kitų asmenų, kopijuojant jų elgseną. Pamėgdžiojimas yra nesąmoningas kitų žmonių elgsenos kopijavimas. Tai spontaniškas nuostatų formavimasis, netaikant jokių mokymo ir auklėjimo metodų. Vaikai mėgdžioja tėvus, pavaldiniai – vadovus, viršininkus ir pan. Visais atvejais didesnis potraukis kopijuoti atsiranda tais atvejais, kai kiti žmonės ir jų elgsena yra patraukli, kelia susižavėjimą.

Kaip žinoma, kiekviena bendrovė kuria politiką, pagal kurią darbuotojai galėtų orientuotis, kaip jiems elgtis ir veikti kai kuriomis situacijomis. Bendradarbiai privalo susipažinti su pagrindinėmis bendrovių politikos kryptimis, kurios numato jų atsakomybės sritį. Savo žinias jie privalo sugebėti pritaikyti konkrečiuose dalykuose. Nors tokių politikos krypčių skaičius ir turinys priklauso nuo verslo reikmenų ir ūkio gamybos pobūdžio, dauguma bendrovių turi metodikas ir rekomendacijas tokiems atvejams.

Informacijoje, kuri skiriama bendradarbiams, būtina pabrėžti etikos svarbą, taip pat kitus organizacijos siekius bei uždavinius (pvz., pelną, gamybą, kaštus). Dažnai vadovai reikalauja, kad darbuotojai elgtųsi kultū.ringai ir etiškai, tačiau nepaaiškina, ką gali duoti etiškas elgesys.

Jei bendrovė nustato aiškius etikos reikalavimus, ji turi jaustis įsipareigojusi ir tikrinti, ar tų reikalavimų laikomasi. Jei nebus paruošta sistema kaip kontroliuoti, kad etikos nnormų būtų laikomasi, tai darbuotojai tikriausiai tų metodų nepaisys, ciniškai šaipysis iš bendrovių vadovų kompromisų su etika.

Bendrovė savo darbuotojams turi nustatyti siektinus uždavinius ir tikslus. Dažniausiai uždaviniai susiję su pardavimu, pelningumu, darbo našumu ir gamyba. Tikslai turėtų būti drąsūs, skatinti darbuotojus gerai dirbti, bet neperžengiant ribos, kad neverstų jų netinkamai elgtis neįmanomam dalykui pasiekti. Tikrinant vadybos ir verslo etiškumą, būtina įvertinti veiklos rezultatus. Tikrintojai turi atkreipti dėmesį ne tik į galutinius darbuotojo rezultatus, bet ir į priemones, kuriomis jis tų rezultatų siekė. Šitaip užkertamas kelias greitiems rezultatams, kad ilgainiui jie nevirstų ilgalaikėmis išlaidomis.

Kiekvienas darbuotojas, nepaisant užimamų pareigų, susipažinęs su organizacijos išpažįstamomis vertybėmis ir elgesio reikalavimais, turi nepamiršti, kad moralinės savybės ir geras elgesys bei manieros lemia sėkmę visose gyvenimo srityse. Ypač jos svarbios darbe, kur daugelis praleidžia didesnę laiko dalį. Darbuotojų elgesys ir aatliekamas darbas formuoja kitų žmonių nuomonę apie juos. Tinkamas elgesys, darbštumas ir sumanumas palengvina užduotį ir atveria kelią į sėkmę darbe. Rusų pedagogas ir psichologas K.Ušinskis teigia, kad ,,laikas, darbas, mokslas, mokėjimas valdytis, fizinės, protinės ir dorovinės žmogaus galios – vieninteliai visokių gėrybių kūrėjai‘‘.

tinkamai elgtis, paisyti kitų, laikytis nustatytų organizacijų elgesio taisyklių ir vertybių. Tai suvokę darbuotojai bus įvertinti bei paaukštinti, o svarbiausia – laisvai jausis bet kurioje tarnybinėje situacijoje.

DARBUOTOJŲ IR VADOVŲ ELGSENOS TIPAI

Darbuotojų elgsena skiriasi. Vadovas, s.uvokiantis ir pripažįstantis šiuos skirtumus, vienareikšmiškai išlošia – jis ggali formuoti komandą, kur nariai papildo vienas kitą, be to, išvengti konfliktų šiems dar nespėjus užsimegzti.

GERO VADOVO SAVYBĖS

Visoms organizacijoms bendra tai, kad kiekviena turi vvadovą. Tik ne kiekvienas žmogus nori ir gali būti vadovu, nes ši veikla specifinė, jai reikia ne tik ypatingų žinių, pasirengimo, patyrimo, bet ir tam tikrų sąvybių. Nuo vadovo savybių, moralės, elgesio priklauso santykiai su darbuotojais.

• mokėti pripažinti pavaldinių laimėjimus;

• būti principingas;

• būti kompetentingas;

• svarstyti su pavaldiniais galimus problemos sprendimo būdus;

• būti drąsus ir pasirengęs atstovauti pavaldiniams ir ginti juos;

• nuolat bendrauti su pavaldiniais;

• turėti aukštą kultūros lygį ir moralines savybes;

• kad elgesys būtų kilnus.

VADOVO IR DARBUOTOJO SANTYKIAI

Kokie turėtų būti vadovo ir darbuotojo santykiai? Koks vadovas turėtų būti, kad santykiai ttaptų šilti, geri, nekonfliktiniai? Visa tai didžia dalimi priklauso nuo vadovo valdymo stiliaus ir kultūros, nuo jo savybių ir moralės bei bendravimo stiliaus. Tačiau ir vadovas, ir darbuotojas turi gerbti vienas kitą, nepamiršti, kad kiekviename žmoguje slypi išmintinga kūrėjo galia, kad reikia jai leisti laisvai reikštis ir klestėti, tuomet ir tarpusavio santykiai bus malonūs, ir tikslai bus pasiekti.

• būti drąsus ir pasirengęs atstovauti pavaldiniams ir ginti juos;

• nuolat bendrauti su pavaldiniais;

• turėti aukštą kultūros lygį ir moralines savybes;

• kad elgesys būtų kilnus.

Bendraujant ssu darbuotojais, būtinas pedagoginis taktas ir pedagogo bruožai, nes vadovas visur ir visada daro auklėjamąjį poveikį darbuotojams. Pagaliau svarbi vadovo savybė yra kasdienė moralė – jis valdo ir bendrauja taip, kaip gyvena. Jokie nuopelnai, išsilavinimas, kompetentingumas neturės vertės, jei skelbiami tiesos ir moralės principai netaps vadovo gyvenimu.

IŠVADOS

Svarbu ir būtina suvokti, kad kuo greičiau visuomenėje bus pripažintos ir įsisąmonintos civilizuoto verslo normos bei nuostatos, suprasta dorovinių vertybių pirmenybė, siekiant ekonominių tikslų, tuo geriau ir saugiau bus gyventi tokios visuomenės nariams. Tuo pačiu pakils ir valsty.bės vertė, kuri galiausiai priklauso nuo ją sudarančių asmenybių vertės.

Jeigu kiekvienas verslininkas suras laiko ir energijos suvokti verslo pasaulio etiką, gyvenimas kaipmat ims keistis. Taps laisviau bendrauti su žžmonėmis, o kartu sulaukti daugiau kitų dėmesio tiek asmeniniu, tiek profesiniu aspektu. Juo pasitikės ir žavėsis, jį mylės, o bendradarbiaudamas su kitais ims dirbti efektyviau.N orėtusni, kad verslininko veikla vienytųsi su visuomene, partneriais, o vadovas ir pavaldinys dirbtų taip, kad darbas juos vienytų. Visa tai turi būti pagrįsta dorovingumu ir geru elgesiu.

LITERATŪRA

1. Kultūra ir etika. Šveiceris A. Vilnius „Mintis“, 1989.

2. Verslo pradmenys. B.Leonienė. Kaunas, 1997.

3. Aš vadovas. R.Razauskas. Vilnius, 1996.

4. ,,Verslo žinios“.

5. www.google.lt

TURINYS

Įvadas…………………………2

Verslo etika ir kultūra…………………….3

Verslo etika Lietuvoje……………………4

Verslininkystės idėja…………………….6

Dirbančių versle etinės nuostatos……………….7

Etiketo svarba verslo partnerių bendravimui…………8

Verslininko elgsena derybų metu………………9

Darbuotojų elgesio normos ir darbo etika………….10

Darbuotojų ir vadovų elgsenos tipai…………….13

Gero vadovo savybės…………………….14

Vadovo ir darbuotojo santykiai………………..14

Išvados…………………………15

Literatūra…………………………16

ĮVADAS

Daugelis svajoja apie materialinę gerovę ir sėkmę, bet nežino, kaip to pasiekti. Jie nežino, kad reikia sutelkti dėmesį į dvasinius principus ir dėsnius. Sėkmė turi daug sudedamųjų dalių. Materialinė gerovė – tik viena jų. Tiesiog galima teigti, jog sėkmė yra tik kelionė, bet ne jos tikslas. O daiktai ir pinigai – tai veiksniai, kurie daro tą kelionę patogesnę. Sėkmę taip pat lemia gera sveikata, energija, entuziazmas, turiningi santykiai su žmonėmis, draugystė, emocijų ir psichikos stabilumas, pasitenkinimo jausmas, savitvarda.

Verslo pasaulis yra subtilus ir sudėtingas. Visos čia esančios taisyklės yra pagrįstos ir pripažintos viso pasaulio vverslo žmonių. Žinoma, mes dar neturime tokių paslaugų, dar ne taip sutvarkytas mūsų visuomenės gyvenimas. Bet viskas labai greitai keičiasi. Šiame judriame ir permainingame verslo pasaulyje labiau negu bet kada būtina suvokti verslo etiką, neprarasti takto ir pasitikėjimo savimi. Kai tiek daug verslo žmonių vyksta darbo ir kitais reikalais, ieško kituose kraštuose verslo partnerių ar užsiėmimo, būtina žinoti, kas toje šalyje dera ir kas atrodys ne taip. Pravers visos verslo pasaulio etiketo subtilybės – pradedant nuo išvaizdos iki svarbių derybų.

Vis dėl to kur kas geriau jausis verslininkas ir vadovas, jei bus susipažinę su elgesio taisyklėmis, visuotinės moralės taisyklėm.is, nes tai padės kiekvienam gyvenimo atvejui, o tuo pačiu gyventi ir dirbti taps lengviau. A.Vanderbilt rašė: ,,Tik didelis neišmanėlis arba didelis genijus leidžia sau šaipytis ir visų mandagumo formų, ir jis niekada nebus geras draugas ar

partneris‘‘.

VERSLO ETIKA IR KULTŪRA

Etika – tai mūsų rūpinimasis geru elgesiu, atsižvelgiant ne tik į ssavo asmeninę,bet ir visos žmonių bendruomenės gerovę.

Šiuo metu etika apibūdinama paprastai ir apibendrintai: tai analizė, kaip mūsų sprendimai paveikia kitus žmones. Galima pažymėti, kad kai kurie autoriai pabrėžia didesnį skirtumą tarp ,,etikos‘‘ ir moralės‘‘, kiti mano, jog tai bereikalingas painiojimas. Etika taip pat yra žmonių teisių ir pareigų, moralės taisyklių, kurias žmonės taiko priimdami sprendimus bei žmonių tarpusavio santykių pobūdžio analizė.

Sėkmingai įdiegti rinkos ekonomiką lemiamas veiksnys yra individų ir organizacijų etiška elgsena. Rinkos ekonomika – viena iš visuomenės ekonominio gyvenimo tvarkymo formų, ji kuriama visų visuomenės narių pastangomis. Rinkos ekonomika suteikia asmeniui veiklos laisvę, tačiau ta laisvė turi ribas, kurias nusako rinkos taisyklės ir normos. Taigi verslininkas būdamas rinkoje turi paisyti čia galiojančių taisyklių ir normų, stengtis nnepažeisti kitų rinkos dalyvių teisių: jis pats yra atsakingas už konkrečius savo poelgius. Rinkos moralinę pusę lemia visų joje dirbančių asmenų veiksmai, priimti sprendimai bei poelgiai.

VERSLO ETIKA LIETUVOJE

Verslo etinės nuostatos ir jų pripažinimas praktinėje veikloje civilizuotose šalyse jau nuo seno yra įprastas dalykas. Tuo tarpu didžiajai Lietuvos verslininkų daliai jos yra tik gražios, pašaipą keliančios teorinės nuostatos. Metas suprasti, kad ieškant kelių į Vakarų rinką, siekiant civilizuoto verslininkų tarpusavio bendradarbiavimo, tai reikės suvokti bei įsisąmoninti ir jomis vadovautis ppraktinėje veikloje. Tai nėra paprasta ir lengva, nes Lietuva daugelį metų buvo planinėje ekonomikoje, kur totalitarinės visuomenės kurtas neigiamas požiūris į verslą ir verslininką išugdė primityvų rinkos ekonomikos suvokimą, įdiegė visuomenės sąmonėje mintį, kad verslas ir dorovė yra nesuderinami. Dar ir šiandien Lietuvoje dalis visuomenės, matydama daugėjant nusikaltimų, ypač ekonomikoje, ir kalbėdama apie ryškų dorovės nuosmukį, priima rinkos amoralumo idėją: dorovines visuomenės ydas pirmiausia lemia rinkos santykiai. O iš tikrųjų rinkos santyk.iai priklauso nuo rinkoje veikiančių asmenų dorovinių santykių. Tačiau jei visuomenės dorovinių vertybių sistema yra išsigimusi, joje gali susidaryti tik necivilizuoti, amoralūs rinkos ryšiai. Esant tokiai situacijai ekonominėse bendrijose pradeda klestėti korupcija, verslininkai ima taikstytis su turto prievartavimu, kuriuo sėkmingai verčiasi organizuotos nusikaltėlių grupės ir korumpuota valdininkija. O Lietuvoje nepriklausomybės metu tokių atvejų buvo nemažai: tai ir bankų griūtis, daugelio įmonių privatizavimas ir jų bankrutavimas, neteisėtas žemės privatizavimas savanaudiškais tikslais ir kt. Todėl taip ir atsitiko, kad pateisinami neteisėti ekonominiai sandoriai, nesąžininga konkurencija tapo norma, o duoto žodžio laikymasis, dorovinio verslo kodeksas – atgyvena. Nesąžiningiems verslininkams būtų galima pritaikyti rusų rašytojo L.Tolstojaus pasakytus žodžius: ,,Susigundyti žodžiais: ,,Visi taip daro‘‘ – vadinasi, pasiduoti vienai įprasčiausių ir skaudžiausias nelaimes sukeliančių pagundų‘‘. Bet ne apie visus tai pasakytina – dalis verslininkų, supratę vverslo etiketą, iki šio laiko sėkmingai verslauja, kiti, susidūrę su nedorais partneriais, patyrė bankrotą.

Verslo etika – viena svarbiausių, klaidingiausiai suprantamų ir nepažintų temų šiuolaikiniame versle. Ji sprendžia vieną esminį klausimą: ar tam tikra veikla yra priimtina visuomenei, ar ne. Čia iškilusi dilema ta, kad dar nėra ir vargu ar gali būti rastas universalus atsakymas į šį klausimą. Dauguma kritikų teigia, kad mes gyvename ,,etikos krizės‘‘ laikotarpiu. Todėl daugelis mokslininkų reikalauja nuodugniau tirti verslo etiką. Kadangi kiekvienas verslo sprendimas turi etikos aspektą, tai efektingas vadovas privalo papildyti savąjį valdymo priemonių arsenalą etikos idėjomis.

Bėgant laikui ir keičiantis kkultūrai išlieka visuotiniai etikos principai. Akivaizdu, kad dėl skirtingos kultūros yra ir etikos skirtumų. Pavyzdžiui, kai kuriose Azijos šalyse duoti dovanų savo verslo partneriams ir perspektyviems užsakovams laikoma pagarbos ženklu. O Vakaruose tokios dovanos būtų palaikytos kyšiu – mėginimu papirkti individą, ir toks elgesys būtų smerktinas. Žinant bent kelias vienai ar kitai kultūrai būdingas elgesio taisykles, būtų galima laisviau jaustis ir labiau pasitikėti savimi. Viešint kitose šalyse galima netinkamai pasielgti ir niekuomet to net nesuvokti. Todėl norint užmegsti ryšius su savo partneriais, vykstant į užsienį verslo tikslais ar priimant juos tėvynėje, pravartu pasidomėti tos šalies kultūra. Tačiau daugybė etikos principų peržengia kultūrų skirtumų ribas. Visos didžiosios kultūros vertina sąžiningumą.

Besikeičiant kultūroms, nuosavybės teisių gerbimas taip pat išliko – smurto veiksmai visų laikomi blogiu, nepaisant, ar juos atliko pavieniai asmenys, ar valstybės. Taip pat nerasime surašytų valdymo kultūros ir etikos nurodymų, taisyklių. Tai labiau organizacinių, techninių, ekonominių, psichologinių ir kitų reikalavimų kompleksas. Kiekvienas dirbantis versle yra ne tik organizacijos dalis, bet ir jos kultūros dalis. Verslo kultūros dalį sudaro darbuotojų tarpusavio santykiai, esminiai teiginiai, nuostatos. Šių dienų firmos susiduria su iššūkiu prit.aikyti firmos kultūrą, kad ji būtų lanksti ir jautri daugeliui kultūrinių skirtumų, su kuriais firmos nariai susiduria tiek savo

visuomenėje, tiek ir kitose.

Lietuvai įstojus į ES, laukia ir daugiau kultūrų skirtumų, kurių išmanymas gali garantuoti sėkmę. Pavyzdžiui, jei ispanas pavėluos vieną valandą susitikti su pardavėju iš Lietuvos, tai nereiškia, jog jis to nevertina. Tiesiog ttoks jų kultūroje požiūris į laiką. Galima pažymėti, kad Italijoje galima elgtis kaip italui, o Ispanijoje – kaip ispanui, tačiau įprasti prie to be galo sunku. Pardavėjui reikėtų sujungti įvairias kultūras.

VERSLININKYSTĖS IDĖJA

Kiekviena veikla ir profesija reikalauja ten dirbančių asmenų tam tikros atsakomybės, todėl turi atitikti bendruosius ir specialiuosius profesinės moralės reikalavimus. Nuo seniausių laikų kalbama apie profesinę moralę arba profesinę etiką, kuri išskiria pagrindinius dalykus: profesinę sąžinę, atsakomybę, savigarbą, orumą. Dirbant įvairiose srityse, susikuria įvairios pažiūros ir specifiški tarpusavio santykiai, skirtingi veiklos ir elgesio reguliavimo bei kontrolės būdai. Įvairiose veiklos srityse galioja savi profesiniai įstatymai, normos, papročiai ir tradicijos. Pavyzdžiui, maklerio etinės nuostatos turi savo profesinių bruožų bei ypatumų, kuriuos lemia šios profesijos tradicijos bei patirtis. Bet svarbiausia jų etikos norma – garantuoti sąžiningą prekybą vertybiniais popieriais.

Verslininkystė yra laisva, privati veikla, bet nuo moralės ji nėra laisva. Imdamasis šios veiklos, verslininkas gali pasikliauti tik savo nnorais, įžvalgumu, darbštumu, sugebėjimu numatyti padarinius priimtų sprendimų. Tačiau jis visada yra pats atsakingas už savo sprendimus ir veiksmus, o bet kokia atsakomybė turi moralinį pradą. Verslininko veiklos moralumo išraiška – elgsena, normos, vertybės – yra vienas svarbiausių verslo etikos objektų. Natūralu, kad pilnutinei verslininko laimei reikia ir aplinkinių žmonių palankumo ir pagalbos. O šie sutiks mylėti ir gerbti, padėti realizuoti planus, darbuotis verslininko laimei tik tiek, kiek jis bus pasiryžęs darbuotis jų gerovei. Kaip teigė prancūzų filosofas materialistas P.A.Holbachas, ,,,šis būtinas ryšys vadinamas dorovine priederme, dorovine pareiga‘‘.

Kiekvienas verslininko poelgis veikia kitus žmones, tad nedera jam pamiršti, kad šal.ia yra kitas žmogus. Šis poveikis labai priklauso ir nuo to, kiek visuomenė yra pažinusi ir įvaldžiusi civilizuoto verslo normas ir laikosi tų įpročių, kuriais remiasi rinkos ekonomika. Verslo normų laikymasis parodo visuomenės pasirengimą gyventi ir etiškai dirbti rinkos sąlygomis.

DIRBANČIŲ VERSLE ETINĖS NUOSTATOS

Žymus amerikiečių verslininkas H.Fordas savo knygose svarbų vaidmenį skiria verslo ir dorovės suderinimui. Jis išskyrė ttris tarpsnius apie verslo ir verslininko tarnavimą žmogui ir visuomenei:

1. Išteklių ir medžiagų pirkimas (žmogui);

2. Konkretaus produkto pagaminimas (žmogui);

3. To produkto pardavimas (žmogui).

Verslininkas, eidamas į rinką, prisiima įsipareigojimus verslo partneriui (plačiau apie tai Etiketo svarba verslo partnerių bendravimui skyriuje) ir valstybei. Ir su vienu, ir su kitu verslininkui būtina laikytis deramo elgesio: verslo partneriui – vykdyti ir laikytis sutartyje numatytų sąlygų, valstybei – laikytis verslininkystės įstatymų ir sąžiningai mokėti mokesčius. Deja pastarojo laikosi ne visi verslininkai: vieni tai daro piktybiškai, kiti dėl pablogėjusios finansinės padėties. Bet ir tai nėra esminė priežastis. Anksčiau buvo minėta, kad verslininkai kasdien susiduria su netobulais įstatymais, biurokratinėmis kliūtimis, kurios trukdo verslo plėtrai. ŠŠiuo metu verslininkai suka galvą, kaip apsiginti nuo gausybės juos kontroliuojančių institucijų savivalės. Dabar Lietuvoje yra daugiau kaip 100 verslininkus tikrinančių institucijų, bet jų funkcijos, darbo metodai ir procedūros bei atskaitomybė nėra tiksliai žinomos. Verslininkai piktinasi, kad šalyje negalioja jokie sąžiningumo, teisingumo ar kitokie Civiliniame kodekse įtvirtinti principai, o bausmės už klaidas yra neadekvačios. Kaip pavyzdį galima paminėti vienai įmonei skirtą 18,5 tūkst. litų baudą už 2 tūkst. litų įsiskolinimą, kuris atsirado dėl neatidaus buhalterio. Tad nenuostabu, kad kai kurie verslininkai nesumoka visų reikiamų mokesčių, pažeidžia verslo etikos taisykles, nes nemato Vyriausybės geranoriškumo verslui.

ETIKETO SVARBA VERSLO PARTNERIŲ BENDRAVIMUI

neleisti nuomonių skirtumui peraugti į tarpusavio įžeidinėjimą, žmogaus orumo niekinimą. Todėl etiketas padeda plėtoti humaniškus tarpusavio santykius, kurie labai svarbūs versle dirbantiems žmonėms. O perprasti dalykinį etiketą, paisyti verslo pasaulyje pripažintų normų ir nerašytų taisyklių – tai verslininko kelias į sėkmę. Čia tai pat svarbu yra verslininko menieros ir išvaizda, biuro ar kontoros interjeras, čia dirbančių žmonių elgesys su klientais.

Bendraudamas su verslo partneriais neoficialioje aplinkoje, verslininkas padarys gerą įspūdį, jeigu nepamirš elgesio normų ir taisyklių. Tokioje aplinkoje jis ggalės parodyti gerą toną ir gražias manieras, savo sąmojį ir iškalbingumą, meninius sugebėjimus.

VERSLININKO ELGSENA DERYBŲ METU

Derybos – neatsiejama verslininko gyvenimo ddalis, kurių metu būtina morali ir padori elgsena. Kartais kyla klausimas – kodėl verslininkai derasi? Ar todėl, kad nori įtikinti derybų partnerį savo sprendimu? O gal todėl, kad nori pažinti kitą žmogų? Arba tiesiog patinka derėtis? Verslininkai derasi, kai perka iir parduoda, vadovai derasi su pavaldiniais, su partneriais ir tiekėjais. Derybos kelia tam tikrus jausmus, jų rezultatas būna pasiekti ar nepavykę susitarimai. Sėkmingos derybos verslininkui būna tada, kai pasiekia savo tikslus, įtikina kitą priimti jam naudingą sprendimą.

Derybos reiškia ketinimą dirbti kartu, siekiant susitarti. Tai nėra lengvas ir paprastas bendravimas.Derybos plačiąja prasme – tai įtemptas bendravimas, dalykiniai verslo parterių santykiai. O derybomis siaurąja prasme galima vadinti dviejų ar daugiau šalių bendravimą, kai ieškoma susitarimo dėl skirtingų nuomonių interesų. Derybų rezultatai labai priklauso nuo verslininko sugebėjimo pasirodyti. Jos bus sėkmingesnė, jei vietoj reikalavimų bus teikiami siūlymai ir rekomendacijos.

Derybose turėtų būti vadovaujamasi tokiais svarbiausiais principais:

• Elgtis su kitais taip, kaip norima, kad būtų elgiamasi su tavimi;

• Būti ištikimam savo įsitikinimams;

• Jei dėl ko nors nnepavyksta susitarti, neprivalu būti nemaloniam.

Pasitelkus kūrybiškumą ir lankstumą, vadovaujantis šiais principais, pavyksta išspręsti sudėtingus klausimus. Derybose reikia kalbėti maloniai, nes kiekvienas pasakytas ,,žodis yra poelgis‘‘ (L.Tolstojus). Taip pat apie svarbius dalykus derybų metu dera kalbėti paprastai: įmantrumas čia visai netinka, o kalbant apie nereikšmingus dalykus, atsimintina, kad tik tono, manieros ir pasakymų taurumas gali suteikti jiems prasmę. Derybų kalboje reikia stengtis nepamesti iš akiračio užsibrėžto tikslo, leisti kalbėti ir kitiems derybų dalyviams, siekti suvaldyti savo jausmus. Verslininkui versta žinoti, kad ppraradus savitvardą paprastai nieko nelaimima, o išvados padaromos klaidingos. Tokiu atveju geriausia pasiūlyti apgalvoti padėtį ir susitikti dar kartą.

Kadangi derybos neapsieina be įtampos, tikėtina, kad verslo partneris atsiskleis, ir verslininkas turės progą jį geriau pažinti, nes derybos remiasi tiesioginiu bendravimu. Net jei nesusitariama, po derybų taps aišku, ar verta su juo dirbti, kas ir kaip priima sprendimus jo organizacijoje, koks jos požiūris į tokias paslaugas teikiantį verslininką. Tačiau nedera derybose, ypač įtampos metu, pasinaudoti partnerio bejėgiškumu, silpnybėmis, nors ir kaip norėtųsi išgauti kuo daugiau paslapčių, nes kitaip verslin.inko poelgis bus neetiškas, amoralus. Taigi verslininkas derasi , nes nori to, ką turi kita šalis, ir tikisi, kad jie nori to, ką turi jis. Tikėti derybų sėkme labai svarbu. Tai reiškia, kad abiejų šalių derybų dalyviai tikisi, jog derybų motyvai yra dvipusiai. Viena pusė reiškia savus interesus: pardavėjas nori parduoti, vadovas nori, kad darbuotojas geriau dirbtų. Tiketina, kad kita pusė nori įsigyti parduodamą objektą, nori geriau dirbti. Bet šis tikėjimas gali būti apviltas, ir kita šalis neišreikš savo noro ar intereso.

Į derybas verslininkai eina dėl vienpusio intereso – nori įtikinti, arba abipusio intereso – nori bendradarbiauti. Bendradarbiavimas remiasi tikėjimu ir pasitikėjimu vienas kitu. Į derybas verslininkai ateina ieškodami naudos sau iir tikėdami, kad bus naudingi kitiems. Ant tokio gražaus bei labai svarbaus pagrindo tiesiamas tolesnis derybų kelias.

DARBUOTOJŲ ETIKOS NORMOS IR DARBO ETIKA

Elgesio kodeksas nusako svarbiausias konkrečios organizacijos išpažįstamas vertybes ir elgesio reikalavimus. Geriausiuose kodeksuose numatytos aiškios darbuotojų elgesio taisyklės, bendrovės įsipareigojimai. Kodekso išmėginimas – tai patikrinimas, kaip jame deklaruojamų vertybių laikosi organizacijos nariai. Jei įrašomos vienos vertybės, o vaikomasi kitų, tai suveši vveidmainystė ir nepasitikėjimas. Ne paslaptis, kad Lietuvoje tai dažnas reiškinys:pvz, darbuotojai pastebi, kad įmonė ar firma nesilaiko duoto pažado mokėti tokį atlyginimą, koks buvo žadėtas, ignoruoja darbuotojų teises ir kt. Yra atvejų, kai dabuotojai nesilaiko darbo taisyklių ir vedžioja darbdavius už nosies. Todėl būtina suvokti – visų lygių organizacijos darbuotojai privalo būti padorūs. Sąžiningumą ir pagarbą turi rodyti abi pusės – ir darbdavys, ir darbuotojas.

nuostatų formavimasis, netaikant jokių mokymo ir. auklėjimo metodų. Vaikai mėgdžioja tėvus, pavaldiniai – vadovus, viršininkus ir pan. Visais atvejais didesnis potraukis kopijuoti atsiranda tais atvejais, kai kiti žmonės ir jų elgsena yra patraukli, kelia susižavėjimą.

Kaip žinoma, kiekviena bendrovė kuria politiką, pagal kurią darbuotojai galėtų orientuotis, kaip jiems elgtis ir veikti kai kuriomis situacijomis. Bendradarbiai privalo susipažinti su pagrindinėmis bendrovių politikos kryptimis, kurios numato jų atsakomybės sritį. Savo žinias jie privalo sugebėti pritaikyti konkrečiuose dalykuose. Nors tokių politikos krypčių sskaičius ir turinys priklauso nuo verslo reikmenų ir ūkio gamybos pobūdžio, dauguma bendrovių turi metodikas ir rekomendacijas tokiems atvejams.

Jei bendrovė nustato aiškius etikos reikalavimus, ji turi jaustis įsipareigojusi ir tikrinti, ar tų reikalavimų laikomasi. Jei nebus paruošta sistema kaip kontroliuoti, kad etikos nnormų būtų laikomasi, tai darbuotojai tikriausiai tų metodų nepaisys, ciniškai šaipysis iš bendrovių vadovų kompromisų su etika.

Bendrovė savo darbuotojams turi nustatyti siektinus uždavinius ir tikslus. Dažniausiai uždaviniai susiję su pardavimu, pelningumu, darbo našumu ir gamyba. Tikslai turėtų būti drąsūs, skatinti darbuotojus gerai dirbti, bet neperžengiant ribos, kad neverstų jų netinkamai elgtis neįmanomam dalykui pasiekti. Tikrinant vadybos ir verslo etiškumą, būtina įvertinti veiklos rezultatus. Tikrintojai turi atkreipti dėmesį ne tik į galutinius darbuotojo rezultatus, bet ir į priemones, kuriomis jis tų rezultatų siekė. Šitaip užkertamas kelias greitiems rezultatams, kad ilgainiui jie nevirstų ilgalaikėmis išlaidomis.

DARBUOTOJŲ IR VADOVŲ ELGSENOS TIPAI

Tad kiekvienas vadovas, verslininkas, kaip pataria specialistai, prieš fformuojant komandą pirmiausia turi nusistatyti savo tipą ir nebijoti į komandą įtraukti priešingos elgsenos žmonių – tuomet sprendimai tampa spalvingesni, o skirtingi tipažai – ideali komanda.

Specialistai teigia, kad geriausią komandą sudaro įvairių tipažų atstovai. Jei į būrį susirenka to paties tipo nariai, jų sprendimai būna vienodi, blankoki, nuspėjami. Pavyzdžiui, perfekcionistai yra linkę sisteminti, laikytis tvarkos tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe, kruopštūs darbuotojai. Jie uoliai dirba darbus, kuriems reikia kruopštumo ir dėmesio smulkmenoms. Norėdami pastovių sąlygų ir žinomos veiklos, perfekcionistai geriausiai jaučiasi, kai darbo aplinka yra aiškiai apibrėžta. Jie sugeba daryti svarbius sprendimus, bet gali būti kritikuojami dėl ilgo informacijos rinkimo ir analizavimo. Todėl vadovas perfekcionistas į savo komandą turėtų įtraukti įkvepiančio ar organizuojančio tipo darbuotoją, kuris sugeba pristatyti idėjas.

GERO VADOVO SAVYBĖS

Kiekvienas nori dirbti ssu geru vadovu. O kas yra ,,geras vadovas‘‘? Apibūdinti vadovo sąvoką mėgino įvairių laikų ir šalių mąstytojai, įvairių sričių teoretikai bei praktikai. Iš tokios gausios istorijos galima daryti išvadą, kad vadovas privalo:

• mokėti pripažinti pavaldinių laimėjimus;

• būti principingas;

• būti kompetentingas;

• svarstyti su pavaldiniais galimus problemos sprendimo būdus;

• būti drąsus ir pasirengęs atstovauti pavaldiniams ir ginti juos;

• nuolat bendrauti su pavaldiniais;

• turėti aukštą kultūros lygį ir moralines savybes;

• kad elgesys būtų kilnus.

VADOVO IR DARBUOTOJO SANTYKIAI

Kokie turėtų būti vadovo ir darbuotojo santykiai? Koks vadovas turėtų būti, kad santykiai taptų šilti, geri, nekonfliktiniai? Visa tai didžia dalimi priklauso nuo vadovo valdymo stiliaus ir kultūros, nuo jo savybių ir moralės bei bendravimo stiliaus. Tačiau ir vadovas, ir darbuotojas turi gerbti vienas kitą, nepamiršti, kad kiekviename žmoguje slypi išmintinga kūrėjo galia, kad reikia jai leisti laisvai reikštis ir klestėti, tuomet ir tarpusavio santykiai bus malonūs, ir tikslai bus pasiekti.

• būti drąsus ir pasirengęs atstovauti pavaldiniams ir ginti juos;

• nuolat bendrauti su pavaldiniais;

• turėti aukštą kultūros lygį ir moralines savybes;

• kad elgesys būtų kilnus.

skelbiami tiesos ir moralės principai netaps vadovo gyvenimu.

IŠVADOS

Pagr.indiniai etikos klausimai liečia gėrį, kuris apsprendžia žmogaus laikyseną ir veiklą. Jos tiklas – parodyti metodiškai patikimus teisingos, protingos ir prasmingos veiklos bei gyvenimo pagrindus. Etikos principai ir motyvai turi būti visuotinai pripažįstami, protu suvokiami, neturi būti grindžiami išoriniais autoritetais ar elgesio stereotipais, todėl, lyginant su savaime susifomavusia morale, etika užima aukštesnę, kritinę poziciją.

Jeigu kiekvienas verslininkas suras laiko ir energijos suvokti verslo pasaulio etiką, gyvenimas kaipmat ims keistis. Taps laisviau bendrauti ssu žmonėmis, o kartu sulaukti daugiau kitų dėmesio tiek asmeniniu, tiek profesiniu aspektu. Juo pasitikės ir žavėsis, jį mylės, o bendradarbiaudamas su kitais ims dirbti efektyviau.N orėtusni, kad verslininko veikla vienytųsi su visuomene, partneriais, o vadovas ir pavaldinys dirbtų taip, kkad darbas juos vienytų. Visa tai turi būti pagrįsta dorovingumu ir geru elgesiu.

LITERATŪRA

1. Kultūra ir etika. Šveiceris A. Vilnius „Mintis“, 1989.

2. Verslo pradmenys. B.Leonienė. Kaunas, 1997.

3. Aš vadovas. R.Razauskas. Vilnius, 1996.

4. ,,Verslo žinios“.

5. www.google.lt.