kelias į sėkmę

TURINYS

ĮVADAS 3

1. ĮVAIZDIS IR JO KŪRIMAS 4

2. BENDRAVIMAS 5

2.1. Bendravimas ir savigarba 5

2.2. Kaip reikia klausytis 5

2.3. Netiesioginiai konflikto sprendimo būdai 7

2.4. Darbiniai telefono pokalbiai 8

3. IŠVAIZDA 9

3.1. Laikysena 9

3.2. Kūno priežiūra 10

3.3. Darbo drabužiai 10

IŠVADOS 12

LITERATŪRA 13ĮVADAS

1. ĮVAIZDIS IR JO KŪRIMAS

Įspūdžio ar įvaizdžio kūrimas – tai procesas, kurio metu asmuo organizuoja savo elgesį viešumoje taip, kad sukurtų vienokį ar kitokį įspūdį ar įvaizdį aplinkiniams. Įvaizdis yra socialinės percepcijos rezultatas. Taigi, kuriant įvaizdį, sąmoningai arba ne manipuliuojama visais įmanomais išoriniais požymiais, kuriuos stebėdami suvokiame kitą asmenį: kalba, išvaizda, poza, gestais, mimika. Sukūrus tam ttikrą įvaizdį, norima jį išlaikyti, kai kada – papildyti, iš dalies ar net radikaliai keisti. Tai vadinama įvaizdžio išsaugojimu bei valdymu.

Svarbiausios pozityvaus įvaizdžio priemonės – verbaliniai ir neverbaliniais komunikaciniai sugebėjimai (minties reiškimas raštu, pasisakymas, gera artikuliacija, kontaktas žvilgsniu, gestikuliacija, mimika). Svarbūs yra visi išvaizdos aspektai – valyvumas (asmens higienos elementai, t.y. oda, plaukai, nagai), išvaizda (bendras vaizdas, t.y. figūra, fizinė forma, drabužiai, laikysena) bei geros manieros.

Siekiant sėkmės būtina pasitikėti savimi. Norint padaryti gerą pirmą įspūdį, kuris turi didelės reikšmės reikia kkreipti dėmesį į išorinę išvaizdą.

Yra keli būdai, kaip pakeisti ar pagerinti savo įvaizdį:

1) Reikia elgtis priešingai susidariusiai nuomonei. Jei administratorius jaučiasi esantis nepatrauklus, elgtis reikia priešingai, tarsi būtų patraukliausias, jei galvoja, kad jam trūksta pasitikėjimo savimi, reikia elgtis kaip visiškai ppasitikintis žmogus. Tuomet, kai administratorius įsivaizduos save patrauklų, pasitikintį ir laimingą – tada jis iš tiesų toks ir pasijus, o tai padės siekti geresnių rezultatų.

2) Reikia paieškoti tokių būdo bruožų, kurie labiausiai patinka. Kiekvienas darbuotojas turėtų sąmoningai savęs paklausti, kas jam patinka savyje arba kas jam gerai sekasi. Žmogus turi nuostabią savybę – jis visada ieško atsakymo į klausimus. Jei klausymai bus pozityvūs, sulauks teigiamų atsakymų.

Pozityvūs tvirtinimai, elgesys „tarsi“, teigiamų atsakymų reikalaujantys klausymai gali puikiai pasitarnauti, kaičiant įvaizdį. Norint įveikti savo kompleksus ir neigiamus įsitikinimus, susikurti teigiamą įvaizdį, reikia išmokti nereaguoti į kitų žmonių kritiką. Kiekvienas darbuotojas turėtų pažinti save ir kurti pats save tokį, kokiu jis nori būti.2. BENDRAVIMAS

2.1. Bendravimas ir savigarba

Savigarba – dar vienas asmenybės aspektas, stipriai įtakojantis bbendravimo ypatumus.

Norint ne tik darbe, bet ir gyvenime pasiekti tik geriausių rezultatų, kiekvienas žmogus turėtų būti aukštos savigarbos. Aukštos savigarbos žmogus – žmogus, kuris aplink save sukuria sąžiningumo, atsakingumo, atjautos ir meilės atmosferą. Jis jaučiasi svarbus ir reikalingas. Aukštos savigarbos žmogus jaučia, kad pasaulis tampa geresnis jau vien dėl to, kad jis gyvena jame. Jis pasikliauja savimi ir žino, kad visada sugebės priimti svarbius sprendimus savo gyvenime. Patekęs į keblią situaciją, jis ne tik nerimauja, bet jis ieško išeities.

Savigarba, veikiama kkintančios aplinkos ir patyrimo, formuojasi per visą gyvenimą. Be to, labai svarbi ir paties žmogaus pozicija. Žmogus gali daug ką pakeisti savo pastangų dėka, ypač jei mato, kad viena ar kita savybė trukdo pasiekti užsibrėžto tikslo gyvenime.2.2. Kaip reikia klausytis

Klausymasis – psichologinė ypatybė, kadangi pastarasis susijęs su supratimo komponentu. Supratimas – tai įsisąmoninimas, kad pranešimas buvo pasiųstas, atsiminimas – tai gebėjimas atkartoti pasiųstą pranešimą, interpretavimas – tai gebėjimas įžvelgti pranešime daugiau, negu buvo pasakyta, įvertinimas – ne iškart po pranešimo išsiuntimo daromas sprendimas ar susiklostanti nuomonė, reagavimas – tai savo dėmesingumo, susikaupimo parodymas siuntėjui.

1 pav. Efektyvaus klausymosi modelis

Bendravimo psichologija. 2001. Kaunas: Technologija.

Geras klausytojas tiesiog tampa savotišku veidrodžiu: atspindi tai, ką jaučia ar kalba pašnekovas ir niekada „neužkimba“ ant pašnekovo „kabliuko“, t.y. nesupyksta, neįsižeidžia, nedaro skubotų išvadų.

Gera klausytojas visada klausosi aktyviai. Aktyvus klausymas yra skiriamas į dvi formas:

1) Nereflektavus klausymasis, tai toks klausymasis kai klausytojas nesikiša į pašnekovo kalbą, tik dėmesingai tyli arba įsiterpia trumpomis replikomis („Taip?“. „Oho!“ ir t.t.). tokia klausymosi forma ypač tinkama: jei klausytojas yra aukštesnio statuso, negu klabantysis. Neretai tokiu atveju klausytojas jaučiasi laisviau, ima „vairuoti“ pokalbį ir girdėti tai, ką nori girdėti. Kad taip neatsitiktų, klausytojas turėtų pasirinkti nereflektyvų klausymosi būdą, tuo parodydamas pašnekovui, kad jjuo domimasi, norima žinoti jo mintis ir jausmus; kai pašnekovas išgyvena gilius jausmus arba yra labai emocionalus (įtūžęs, liūdnas ir pan.); kai pašnekovas dega noru išdėstyti savo požiūrį kokiu nors klausymu; kai pašnekovui sunkiai sekasi dėstyti savo mintis, kai jis mikčioja.

2) Reflektyvus klausymasis būna įvairių stilių. Reflektyvus klausymasis, parodo, kad klausytojas domisi savo pašnekovu, t.y. retsykiais: pasitikslina, ar teisingai suprato kalbantįjį; perfrazuoja jo sakomas mintis, koncentruodamasis į faktus ir tuo pačiu parodydamas, kad suprato esmę; atspindi kalbančiojo jausmus; apibendrina pagrindines pokalbio idėjas, tuo lyg pasiruošdamas tolimesniam pokalbio etapui.

Klausymosi įgūdžiai yra būdingi empatiškiems žmonėms. Geras administratorius įsijautęs į kitą, gerai suvoks ne tik tai, ką žmogus galvoja (intelektualioji empatija), bet ir ką jis jaučia (emocinė empatija), ko nori (motyvacinė empatija). Atidžiai klausydamas, išgirsta ir tai, ko žmogus negali ar nenori pasakyti.2.3. Netiesioginiai konflikto sprendimo būdai

Psichologijoje be tiesioginių konflikto sprendimo būdų (kai konfliktą sprendžia pačios konfliktuojančios pusės arba padedamos trečiųjų asmenų), skiriami ir netiesioginiai konflikto sprendimo būdai. Pagrindiniai principai:

1) Jausmų išliejimo principas: negalima gesinti „užsidegusio žmogaus jausmų, reikia leisti jam išsilieti. Jei jis save gerbia, galbūt po valandėlės jo neigiami jausmai priešininkui pasikeis į teigiamus.

2) Pozicijų pasikeitimo principas. Tai universalus konflikto mažinimo būdas, tinkantis ir šeimoje, ir darbe. Konfliktuojantieji turi susikeisti pozicijomis iir ginti jau priešingą poziciją. Šis būdas labai veiksmingas, nors sunkus.

3) Agresijos apnuoginimo principas: patartina nepastebimai suvesti konfliktuojančiuosius, kad jie padiskutuotų, pasportuotų ir t.t.

4) Oponento priverstinio klausymo principas. Konfliktuojančios pusės paprastai menkai girdi savo priešininką, daugių daugiausia tik fiksuoja jo intonaciją, nes ruošia triuškinančias replikas. Konflikte dalyvaujantis psichologas ar kitas autoritetingas asmuo bet kurioje vietoje sustabdo ginčą ir, prieš atsikertant, liepia pasakyti ką tik girdėtą priešininko repliką. Tada oponentai ne tik išgirsta vienas kitą, bet ir išmoksta įsiklausyti į savo žodžius.

5) Pajuokavimo principas. Jei konfliktas nėra per daug įsišaknijęs, vertėtų viską nuleisti juokais – dėmesys nukreipiamas kitur, išsiblaškoma ir atsipalaiduojama.2.4. Darbiniai telefono pokalbiai

Pasak A. Lydekos (2000), nuomonė apie įstaigą dažnai susidaroma iš to, kaip jos darbuotojai kalba telefonu, ypač jei vienintelis ryšys su firma yra telefonas. Kiekvienas, atsakantis į telefono skambučius arba skambinantis pats, formuoja jos įvaizdį. Sekretorė ar administratorė turi: kalbėti telefonu mandagiai ir kompetentingai , telefonogramas užrašyti aiškiai ir perduoti atitinkamiems firmos darbuotojams, sudaryti sąrašą žmonių, kuriems vadovas turi paskambinti telefonu.

Prieš skambinant visuomet patartina pagalvoti, ar tas skambutis būtinas, ar visais atvejais tinka naudotis telefonu.

Kad ir kokia būtų tvarka įstaigoje, neprotinga praleisti daug laiko plepant su draugais ar šeimos nariais. Viršininkas gali pamanyti, kad darbuotojas turi per mažai

darbo ar asmeninius reikalus laiko svarbesniais nei tarnybinius. Asmeniniai pokalbiai turi būti trumpi. Be to, privačius skambučius būtina apmokėti savo lėšomis.

Įstaigos vidaus taisyklėse turėtų būti nurodyta, kaip darbuotojams atsiliepti į skambučius. Nuo atsiliepiančiojo prasideda pirmoji pažintis su įstaiga, todėl darbuotojui nevalia atsiliepti paprastu „alio“.

Suskambėjus telefonui ragelį reikia stengtis pakelti kuo greičiau, bet ne anksčiau kaip po antro skambučio. Keliantis ragelį prisistato pirmas ir pasako tokią tipinę trijų dalių informaciją:

– Pasisveikinimas;

– savo institucijos prisistatymas;

– savęs pristatymas, pasakant vardą, pavardę, pareigas.

Jei skambina pats darbuotojas (sekretorė, aadministratorė), reikia duoti žmogui kitame laido gale pakankamai laiko atsiliepti – tegul telefonas suskamba mažiausiai šešis kartus.

Paskambinus būtina pasisveikinti ir prisistatyti. Jei surinko ne tą abonento numerį arba ne taip sujungė, reikia nepamiršti pasakyti „atsiprašau“, o ne tylomis mesti ragelį.

Jei asmuo negali atsiliepti ar kalbėti telefonu, ragelį pakėlęs kitas asmuo turi trumpai paaiškinti priežastį ir paklausti, ar pašnekovas nenorėtų palikti žinutės. Jei pašnekovas nusprendžia palikti žinutę, tai joje turi būti: skambėjusiojo vardas, pavardė, įstaigos pavadinimas, telefono numeris ir, jei būtina, &– patogiausias laikas, kada būtų galima jam paskambinti. Reikėtų paskambinti skambinusiajam asmeniui 24 valandų laikotarpiu.

Kalbant telefonu balsas turėtų skambėti aiškiai ir lėtai, nes nerišliai pateikta informacija gali būti perduota iškraipyta.3. IŠVAIZDA

3.1. Laikysena

Pasak Misevičiaus (2003), vyrams niekada nederėtų stovėti ar sėdėti ppernelyg atsainiai ir plačiai išskėtus kojas. Stovint rankos turėtų būti ramiai nuleistos, tarsi tas atsainumas būtų kontroliuojamas. Žinoma, ilgiau stovint, rankų, kaip ir kitų kūno dalių, padėtį derėtų retsykiais keisti. [4, 194]

Nedera: laikyti rankų futbolininko pozicijoje „siena“, grūsti į kišenes abiejų rankų – viena ranka gali ramiai trumpam nuslysti į kelnių kišenę, kišti rankų į švarko kišenes, slėpti rankų už nugaros, vyrų kojų padėtis, žinoma, laisvesnė už moterų, tačiau stovėsena irgi nelabai plati. [4, 194]

Sėdint nugara turi būti tiesi, o atstumas iki stalo – per plaštaką. [4, 194]

Vyrams dar yra tokie apribojimai: sėdėti ne pernelyg plačiai, neišriesti kojų visu ilgiu prieš save, nekelti vienos kojos pėdos ant kito kelio, leidžiama atsagstyti švarką, tačiau kiekvieną kartą, kylant nuo stalo, švarką reikia uužsisagstyti. [4, 194]

Moterims apribojimų yra daug daugiau: stovint rankos nuleidžiamos žemyn. Stovint ilgiau, retsykiais galima rankas sukryžiuoti. Moteris turi, atkreipti dėmesį, kad abu delnai gulėtų ant dilbio, kitaip atrodys tarsi uždara, blauzdos turėtų būti, kiek įmanoma, arčiau viena kitos; be to, yra natūralios ribos, kurių geriausia neperžengti, kad nepargriūtum, sėdint keliai visada suglausti, galima užkelti koją ant kojos arba laikyti lygiagrečiai, tačiau ištiesti į priekį visu ilgiu – nedera. [4, 194-195]

Patariama:

1. kuo mažiau rankomis liesti savo kūną kitiems matant, taigi nnegalima kasytis, glostytis;

2. neleisti jokių garsų, nedera garsiai kalbėtis ir juoktis;

3. negalima versti aplinkinių dalyvauti pokalbyje ar pokštuose vien tik dėl to, kad patinka gausesnis būrys klausytojų;

4. negalima garsiai žiovauti – žiovaujama be garso, sučiaupus ar prisidengus ranka;

5. negalima garsiai kosėti ar čiaudėti, būtina burna prisidengti ranka ar nosine;

6. taip pat vengti reikėtų garsaus jausmų protrūkio, cypimo, riaumojimo ar juoko salvės;

7. kiti tradiciškai neleistini kūno garsai – raugėjimas ir panašiai – jau senai yra tabu, todėl ir kontroliuojami automatiškai. [4, 195]3.2. Kūno priežiūra

Pasak Lydekos (2000), kūno priežiūra – tai kasdieninės procedūros, reikalaujančios pastangų, be to, tai labai svarbus dalykas administratoriaus darbe, rūpintis savo kūnu, kad gerai atrodytų pats darbuotojas. Kuo daugiau pastangų įdėta, tuo geresnių rezultatų galima sulaukti. [3, 309]

Išpuoselėta išvaizda siejama su rūpestinga kūno priežiūra. Nuo prakaitavimo būtina naudoti dezodorantą. Tualetinio vandens dvelksmas visada malonus ir paryškina asmenybę, sukuria tam tikrą įvaizdį, tačiau pasirinkus netinkamą kvapą rizikuojama palikti slogų įspūdį. Einant į susirinkimą geriau neeksperimentuoti ir naudoti įprasto kvapo tualetinį vandenį ar apsieiti be jo. [3, 309]

Individualus kvapas yra intymus dalykas, tad jis turi būti jaučiamas iš tam tikro atstumo. Per daug išsikvepinę rodome prastą skonį. [3, 309]

Veidas – kiekvieno žmogaus vizitinė kortelė. Truputis makiažo tinka visoms moterims, tačiau jjis turi atitikti odos spalvą ir būti kuklus, kad liktų neišsemtų galimybių. [3, 310]

Antakių srityje visada būna bereikalingų plaukelių – juos būtina išpešioti. Tai pabrėžia antakių liniją ir veido išraiškingumą, sudaro tvarkingumo įspūdį. [3, 310]

Dantis privalu valyti kasdien. Tris kartus per metus patartina apsilankyti pas dantistą ir nuvalyti jų akmenis. Dantys turi būti sutaisyti, išbalinti, o kvapas iš burnos gaivus. [3, 310]

Visada į akis krinta nesutvarkytos rankos. Nagams būtinas manikiūras, o rankų odai – specialus kremas. [3, 310]

Plaukai visada turi būti švarūs ir tvarkingi. Jei yra pleiskanų, reikia trinti galvą specialiais gydomaisiais šampūnais. Šukuosena – tai skonio, stiliaus ir gyvensenos išraiška. Svarbu pasirinkti ją pagal veido formą, ji turi derėti ir prie kūno sudėjimo bei ūgio.3.3. Darbo drabužiai

Anot Misevičiaus (2003), darbo drabužiai vaidina labai svarbų vaidmenį kultūringo darbuotojo įvaizdžiui. Gerai atrodyti, reiškia ne tik pasitikėti savimi, bet tai taip pat padeda kurti gerą organizacijos įvaizdį. Pagal išvaizdą (tvarkinga, netvarkinga) sprendžiami keli dalykai: karjeros kilimas ir įmonės prestižas.

Apranga turi būti turi būti nepriekaištinga, tai yra: rūbai švarūs, išlyginti, be dėmių, įplėšimų ir visom sagom, batai nublizginti, reikėtų nepamiršti, kad elegantiškumas visada nerėksmingas. Norint atrodyti elegantiškai reikia sekti madą protingai ir talentingai, drabužiai ir avalynė turi būti patogi, kad administratorius galėtų jjaustis natūraliai ir laisvai, reikėtų nešioti brangenybes tik kaip reikalingus daiktus, o ne kaip papuošalus, į išorines kišenes nederėtų dėti akinius, šukas ir kitus daiktus. [5, 208]IŠVADOS

LITERATŪRA

1. Bendravimo psichologija. 2001. Kaunas: Technologija.

2. Lydeka, A. 2000. Protokolo pagrindai. Vilnius.

3. Misevičius, V. 2003. Tarptautinis bendravimo protokolas. Kaunas.

4. Misevičius, V. 2003. Verslo etikos ir bendravimo organizavimo pagrindai. Kaunas.