Estetinis lavinimas

ESTETIKA

Estetika (gr. αισθητική – jutiminis):

 mokslas, tiriantis grožį ir meną, grožio, meno dėsnius ir harmoniją; sudaro metodologinį pagrindą meno šakoms tirti;

 grožio kriterijų taikymas ir laikymasis.

Estetika nagrinėja bendrą grožio paskirtį ir jo raiškos formas menuose, gamtoje, o taip pat grožio poveikį asmeniui. Be pačios menų teorijos, estetikoje nagrinėjami estetinio sprendimo bei estetinės jausenos ir išgyvenimo klausimai. Estetika nagrinėja visas meno kryptis: muziką, dailę, literatūrą, architektūrą, choreografiją ir kt.

Savarankiška filosofijos mokslo disciplina estetika tapo tik XVIII amžiuje, vokiečių filosofinėje mintyje. Pirmasis eestetikos terminą dabartine prasme pavartojo Aleksandras Baumgarteris.

Estetikos mokslas, dar neturėdamas tokio pavadinimo, atsirado kaip filosofijos sudėtinė dalis. Praeities filosofai siekė sukurti visa apimančias filosofines sistemas ir, žinoma, negalėjo apeiti tokio svarbaus reiškinio, kaip estetinė žmonių veikla ir menas. Daugelis žymių filosofų tyrinėjo žmogaus estetinį santykį su tikrove ir meno reiškinius.

Estetikos objekto supratimas per vystymosi istoriją daug kartų keitėsi. Dažnai į estetiką buvo žiūrima kaip į mokslą apie grožį, taip pat kaip į estetinio jausmo vystimąsi, bei daugelio teoretikų nuomone eestetika suprantama tik kaip meno teorija. Tokios pažiūros į estetiką yra vienpusiškos. „ Apriboti estetiką vien menu būtų neteisinga, nes žmogaus estetinė veikla ir estetiniai interesai plačiai išeina už meno ribų.“ ( I.Statkevičiūtė, G.Nežnovas, p.5 ) Estetinis pasigėrėjimas gaunamas, ne ttik stebint meno kūrinius, bet ir gamtą, žmones, visuomenės gyvenimo reiškinius.

Estetika, kaip savarankiškas mokslas, atsirado daug vėliau, negu kitos pagrindinės filosofijos disciplinos (logika, etika, gnoseologija, gamtos filosofija). Mūsų dienų estetinės teorijos skiriasi pirmiausia tuo, kuo jos remiasi, nustatydamos estetikos principus. Galima remtis estetiniu įspūdžiu (suvokiančio subjekto pergyvenimais);estetiniu objektu (meno kūrinių, gamtos grožiu); kadangi pats žmogus kuria estetinius objektus (meno kūrinius), tai galimas dar trečias kelias – remtis kūrybiniu aktu (kuriančio menininko dvasiniu susitikimu ir veiklumu). Estetika turi naudotis visais trimis keliais, tačiau pagrindinis jos požiūris priklauso nuo to, kuris momentas laikomas reikšmingiausiu. Pirmasis ir trečiasis metodas iškelia subjekto vaidmenį ir todėl dažniausiai veda į subjektyvinį estetikos pagrindimą. Antrasis labiau siejasi su objektyviniu estetikos supratimu. Pirmuoju keliu eina, pavyzdžiui, įjautimo teorija iir giminingos jai koncepcijos. Antruoju – tos teorijos, kurios meną išveda iš žmogaus kūrybinio veiklumo instinkto, grožį laiko tobula išraiška tos jausminės būsenos, kurią subjekte sukelia vienas ar kitas įspūdis. Pagaliau trečiuoju metodiniu keliu eina tie estetikai, kurie estetines vertybes ir subjekto jausminę reakciją į jas aiškina iš paties meno veikalo jutiminės struktūros.

Estetika – mokslas, aiškinąs estetinių vertybių prigimtį bei esmę. Estetinės vertybės – grožis ir giminingos jam vertybės – pasižymi tuo, kad suvokiamos tiktai daiktuose arba reiškiniuose, kurie vvienu ar kitu būdu prieinami juslei ir pats suvokimo aktas nėra grynai teorinis, o jausminis, t. y. susijęs su tam tikra suvokiančio subjekto jausmine reakcija. Bet ta reakcija yra nesuinteresuota, t.y. estetinis objektas vertinamas, nepriklausomai nuo praktinės jo reikšmės subjektui. Estetiniame pergyvenime galima išskirti objektyvųjį ir subjektyvųjį momentą, t. y., iš vienos pusės, suvokiamojo objekto prigimtį bei sąrangą, kuri estetiškai vertinama, ir iš antros – patį suvokimo aktą bei su juo susijusią jausminę subjekto būseną. Suvokimo aktas pagrįstas ypatingu, „kontempliatyviu“ sąmonė nusistatymu, ir tik tokiam nusistatymui teprieinamos estetinės vertybės. Estetika – viena iš pagrindinių filosofijos sistemos disciplinų, nes estetinės vertybės – savarankiškos ir negali būti betarpiškai išvedamos iš kitų vertybių. Ji yra bendrosios meno teorijos pagrindas.

Estetikos objektas, struktūra, uždaviniai

Vaizduojamojo meno ir muzikos analizė rodo, kad estetinio suvokimo, t. y. suvokimo, kylančio iš estetinio sąmonės nusistatymo, objektas yra visuomet tam tikras ekspresyvus reiškinys, pasirodąs mums kaip jutiminė vienybė. Analizuodami bet kurį meno kūrinį, randame, kad jis sudarytas iš daugelio momentų, arba faktorių, kad jis rodosi kaip tam tikra įvairybių vienybė. Ta vienybė yra jutiminio pobūdžio: objektas veikia mūsų pojūčių ( regėjimo, lytėjimo, girdėjimo ) organus kaip tam tikra išbaigta visuma. Kuri beveik nepriklauso nuo aplinkos. Tačiau ir čia sprendžiamoji reikšmė ddažniausiai priklauso objekto prasmei. Galima sakyti, kad jutiminė estetinio objekto vienybė pasižymi tam tikru ypatingu būtinumu; kuris priklauso iš vienos pusės, nuo to, kokiu būdu estetinio objekto momentai, arba faktoriai, susiję vieni su kitais, iš antros pusės – nuo bendros pačių šių momentų prigimties.

Grožis priklauso ne tik nuo paties objekto prigimties, bet ir nuo subjekto, kuris, suvokdamas objektą, jaučia ir pripažįsta jo grožį. Kiekvienu atveju atskiras žmogus, priklausąs kuria nors istorinei epochai ir kultūrai. Jo vertinimo kriterijus sąlygojamas visų pirma tos epochos arba kultūros ypatumų. Estetinės vertybės, neturi tokio tiesioginio ryšio su gyvenimo poreikiais ir interesai. Meno kūryba, rodos, nieko nevaržoma, nenormuojama, ir menininko fantazijai ir jo išradingumui paliekama neribota laisvė. Todėl estetinių kriterijų reliatyvumas priklauso ne tik nuo konkrečios epochos arba kultūros pasaulėžiūros, bet ir nuo vertinančiojo subjekto individualybės. Estetinis skonis esąs grynai subjektyvus dalykas. Menininkai dažnai skeptiškai žiūri į estetiką. Jei, sako, gyvasis menas esąs svetimas ir nerūpi tai, kas pačiam menininkui svarbu ir reikšminga. Tatai teorija, kuri arba nieko neduoda praktika, arba sustato tokias grožio normas, kurios niekaip nepadeda meninei kūrybai, o priešingai, net varžo jos laisvę. Mokslinė estetika, sakoma, neįmanoma, nes grožis esąs subjektyvus dalykas. Vertybių mokslų negalima matuoti gamtos mokslų metu, ir klausimas ar eestetika yra tikras mokslas ir turi objektyvų pagrindą, negali būti išspręstas, nurodant grožio priklausomybę nuo subjekto ir istorinį estetinių kriterijų reliatyvumą. Nėra tokių aplinkybių, dėl kurių mokslinė estetika būtų neįmanoma. Įteigia menininkams neigiamą nusistatymą estetikos atžvilgiu. Estetika yra teorinis mokslas ir jokiu būdu neturi ir negali nustatyti normų arba taisyklių, kuriomis turėtų vadovautis meninė kūryba. Kritinis meno kūrinių vertinimas turi remtis, ir iš tikro remiasi estetikos iškeliamais principais. Aktyvus vaidmuo čia rodos, priklauso ne subjektui, o objektui: estetinis įspūdis, grožis mus patraukia, sužavi ir priverčia jam visiškai atsidėti, kad gerai į jį įsižiūrėtume. Ir juo gilesnis patiriamas įspūdis, ir tuo labiau mes patenkame objekto valdžion ir, pasidavę jo įtakai, užmirštame save ir visą aplinkinį pasaulį. Estetinis įspūdis pasižymi nepaprastu betarpiškumu, ir kaip tik šitas jo betarpiškumas priešinasi refleksijai, kuri savo esme yra tarpinis, netiesioginis proto aktas ir kuri todėl, prisidėdama prie pirminio estetinio suvokimo, iš esmės pakeičia jo pobūdį arba net visiškai jį sustabdo bei panaikina. Estetika turi ne pergyventi grožį, o stebėti jį iš šalies. Sąvokomis nužymėti ir apibrėžti tai, ką grožis mums apreiškia tiesioginių pergyvenimu. Taip pat kaip ir vertėjas, jis turi vienodai mokėti abi kalbas, vadinasi, jame turi derintis jautrumas grožiui su teoriniu įžvalgumu bei refleksijos aiškumu.

Toks dviejų skirtingų, ir net priešingų, gabumų sutapimas pasitaiko gana retai; dažniausiai vienas jų, turėdamas persvara, nustelbia antrą, ir ši aplinkybė nemažai apsunkina estetinių problemų gvildenimą, trukdydama estetikos pažangą. Filosofas, kuris pripratęs skrajoti abstrakčių minčių srityje, visuomet linkęs estetinių reiškinių aiškinimui taikyti schemas ir sąvokas, priklausančias grynai teoriniam mąstymui ir jam artimoms sritims, ir todėl rizikuoja nepastebėti kaip tik skiriamųjų grožio ypatybių. O menininkas, nepatyręs filosofinės refleksijos pavojų ir suvedžiojimų, lengvai pasiduoda grynai subjektyviai interpretacijai arba apsistoja ties tais paviršutiniais eestetinio įspūdžio požymiais, kurie stebėtojui visų pirma krinta į akis. Tačiau visi šitie sunkumai, kad ir labai dideli, nėra neįveikiami. Reikalingas tiktai glaudus bendradarbiavimas tarp filosofų, menininkų ir meno istorikų. Kaip tik šie pastarieji, gali daug kuo padėti estetikai.

Teorinės estetikos uždavinys yra išsiaiškinti besąlygišką grožio ir meno esmę, ir tik išsprendusi šį uždavinį, ji gali nušviesti vidinę meno raidą ir skirtingų jo stilių bei krypčių priklausomybę nuo kintančių ekonominių ir sociali aplinkybių. Estetinė teorija, kuri kreipia dėmesį tiktai į įstorini mmeno reliatyvumą ir nepaiso bendros estetinės jo struktūros, pasireiškiančios visais pasikeitimais, neišvengiamai pakliūva i estetinius fenomenus suprastinantį socialogizmą. Kad estetika neatitrūktų nuo gyvenimo, ji turi ypač kreipti dėmesį į tuos aktualius uždavinius, kurie esamuoju momentu iškyla prieš menininką – kūrėją, iir išsiaiškinti teorinį jų pamatą ( pvz., kokia meno kryptis labiausiai tinka socialistinės kultūros išsivystymui bei paplitimui). Tačiau ir šituos, su praktiniu kultūriniu darbu susietus uždavinius estetika įstengs tinkamai išspręsti tik pagrįsdama savo išvadas nuodugnia meno prigimties analize.

MENAS MYLĖTI

„Estetikos dėmesio centre yra menas, nes mene estetinė žmonių veikla pasireiškia koncentruotai, menas yra aukščiausia estetinės veiklos forma“.(I.Statkevičiūtė, G.Nežnovas, p.5)

Tačiau estetika tiria tik bendriausias meno problemas ir bendriausius dėsnius, kurie būdingi menui, tokie kaip : meno ir tikrovės santykis, turinys ir forma mene, meno poveikis, meno vaidmuo visuomenėje ir t.t.

Daugelį estetikos problemų, liečiančių meninės kūrybos procesą ir meno suvokimą, reikia spręsti, remiantis psichologija. Šie mokslai yra glaudžiai susiję, kaip ir daugelis kitų. Paminėsiu taip pat estetikos glaudų ryšį su eetika, t.y. moralės teorija. Pagrindinis estetikos objektas – menas, būdamas galinga žmogaus auklėjimo priemonė, veikia žmogaus moralę. Grožio ir gėrio kategorijos yra tampriai susijusios, todėl negalima atitraukti estetikos klausimų nuo etikos klausimų.

Daugelis autorių pabrėžia, kaip svarbu estetiniame auklėjime gamta ir jos grožis.

L.Jovaišos knyga “Hodegetika” : “Gamta – grožio šaltinis.[.] Žmogaus dvasia pagauna formų reikšmę daiktų prigimčiai ir esmei pažinti, jos grožiui išgyventi.[.]Gamtos grožis objektyvus, jis skverbiasi į žmogaus sielą ir pažadina mintis apie tą begalinę prasmę, iš kurios kkilo gamta, Visata.” 107 pusl. Taip pat Jovaiša pastebi, kad gamta skleidžia apie save žmogaus sąmonei tikslią informaciją, iš kurios pažįstame ir jaučiame jos švelnumą, rūstybę, didingumą ir trapumą.

Tačiau daugelis sutiktų, kad estetiniame auklėjime svarbu vaikystė ir jos grožis. „Koks tyras, skaidrus ir nuostabus metas, be galo tikintis žmogumi – vaikystė!“ (A.Gaižutis, p.3) Vaikų estetinis ir meninis auklėjimas turi savitą tikslą, knygoje „Vaikystė ir grožis“ rašo A.Gaižutis, – ugdo estetinę ir meninę kultūrą, diegia meilę grožiui ir moko subtiliai elgtis, žadina saviraiškos ir kūrybos poreikį. Ugdant harmoningą asmenybę, didėja jos estetinio ir meninio auklėjimo reikšmė. Kadangi vaikai auga ir bręsta ne kažkokiose nežemiškose, o konkrečiose visuomenės gyvenimo sąlygose, tai jų estetiniam jautrumui didžiulę įtaką daro tiesioginė socialinė ir kultūrinė aplinka bei žmonių tarpusavio santykiai.

A.Gaižutis knygoje „Vaikystė ir grožis“ rašo, kad D.Diujis skelbė „menas – tai gyvenimas“, „menas reiškiasi veikla arba kūryba“. Estetinį pradą reikia sieti su praktiniu, nes menas ir yra gyvenimo patyrimas, tik darnesniu ir labiau ištobulintu pavidalu. Menas – tai instrumentas, kuriuo žmogus mokomas dorai ir laimingai gyventi.

Tiek žmonių tarpusavio santykiuose tiek vaikų auklėjime labai svarbus yra meilės suvokimas. Pasak Ė.Froido „Jei meilė iš tiesų yra vienintelis sveikas ir patenkinamas atsakymas į žmogaus egzistencijos problemą, – o aaš mėginau tą parodyti, – tada bet kuri visuomenė, kuri slopina gebėjimą mylėti, ilgainiui turi žlugti, nes žlugdo svarbiausias žmogaus prigimties reikmes. Kalbos apie meilę nėra „pamokslavimas“ vien dėl tos paprastos priežasties, kad tai kalbos apie svarbiausią žmogiškosios būtybės troškimą. Jei šitas troškimas ignoruojamas, dar nereiškia, kad jo nėra. Gilintis į meilės prigimtį, reiškia suvokti bendrą jos stygių šiandien ir pasmerkti tas socialines sąlygas, kurios atsakingos už šį stygių. Tikėti meilės galimybe kaip visuomeniniu, o ne išskirtiniu individualiu reiškiniu, yra racionalus tikėjimas, pagrįstas giliosios žmogaus prigimties.“

Tačiau, kas tai yra meilė? Ir ar meilė yra menas?

Į šiuos klausimus turi atsakyti kiekvienas individualiai, nes tai tik suprantama savyje, savo viduje ir kiekvieno savaip. Meno išraiškos , tokios kaip meilė, grožis tai kiekvieno individo savęs išraiška. Mano manymu, gyvenimiškas patyrimas, kurį žmogus gauna tiesiogiai, kartais esąs gilesnis ir prasmingesnis negu panaudotas meno kūriniuose. Svarbiausia, žmonėms gyventi dorai, mylėti savo artimus ir pasaulis bus gražesnis.

“Tas, kas nieko nežino, nieko nemyli. Tas, kas nieko negali, nieko nesupranta. Tas, kas nieko nesupranta, yra nieko nevertas. O tas, kas supranta, taip pat ir myli, stebi, mato. Kuo daugiau žinai apie daiktą, tuo labiau jį myli. Tas, kas įsivaizduoja, kad visi vaisiai prisirpsta tuo pačiu laiku kaip žžemuogės, nieko nežino apie vynuoges. “ ( PARACELSAS )

LITERATURA

1. Fromas Ė. Menas mylėti. Vilnius, 1992.

2. Gaižutis A. Vaikystė ir grožis. Kaunas, 1988.

3. Jovaiša L. Hodegetika. Vilnius, 2003.

4. Sezemanas V. Estetika.Vilnius, 1970.

5. Statkevičiūtė I. Nežnovas G. Estetika. Vilnius, 1963.

6. Vikipedija laisvoji enciklopedija. Estetika, 2007 [žiūrėta: 2007-02-04]. Prieiga per internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/Estetika