VERSLO ETIKA

TURINYS

I dalis

1.1. Individualistinė ir komunitarinė verslo ideologija………………3

1.2.Du argumentai, pritariantys laisvai rinkai………………….3

1.3.Karlo Marxso kritika laisvai rinkai……………………..4

1.4. Specifiniai klasikinio kapitalizmo bruožai………………….5

1.5. Socializmo modelis gali būti apibūdinamas trimis pagrindiniais bruožais….6

1.6. Kapitalizmas ir socializmas „už“ ir „prieš“…………………61.1. Individualistinė ir komunitarinė verslo ideologija

Individualistinėje verslo visuomenėje valdžios vaidmuo gana ribotas. Čia pagrindiniai tikslai – apginti savo nuosavybę, įtvirtinti kontraktus, laikyti atvirą rinką tam, kad vyktų atvira konkurencija. Valdžia iš esmės nuo verslo atskirta. Ji gauna pasireikšti tik sveikatos ir saugumo klausimais. Verslininkai nenoriai įsileidžia valdžią, ypač kkurdami ilgalaikius planus.

Komunitarinėje verslo visuomenėje valdžios padėtis yra kitokia. Čia valdžios nuomonė yra vyraujanti, o kartais net autoritetinė. Valdžios funkcija – numatyti visuomenės poreikius tiek ilgalaikiuose, tiek trumpalaikiuose planuose, nustatyti ir užtikrinti kiekvieno komunitarinės visuomenės nario teises ir pareigas.

JAV tradiciškai linkusi į individualistinę visuomenę, Japonija – į komunitarinę,Vokietija – labiau komunitarinė negu Didžioji Britanija, Prancūzija – savotiškas mišinys.

Pagrindinis skirtumas tarp šių sistemų įra valdžios kišimosi įverslą laipsniu. Individualistinėje labia mažas,apsiriboja tik saugumo ir sveikatos klausimais. Komunitarinėje vyraujanti,valdžia numato visuomenės pporeikius, kiekvieno nario teises bei pareigas. 1.2.Du argumentai, pritariantys laisvai rinkai

1. Johno Locke’o teorija, suformuluota moralinių teisių pagrindu;

2. Adamo Smitho teorija, pabrėžianti utilitarinę naudą, kurią laisvoji rinka suteikia .

visuomenei.

Anglų filosofas Johnas Locke’ as (1632 – 1704) teigia, kad žmogus turi prigimtinę tteisę į laisvę ir privačią nuosavybę. Jis mano, kad, jei nebūtų valdžios, visi žmonės atsidurtų natūralioje aplinkoje su vienodomis teisėmis į viską, be jokių apribojimų. Tai „gamtos dėsnis“, tai Dievo pagrindinis principas. Pasak Joimo Locke’o, gamtos dėsnis nė vieno žmogaus nevaržo politiniais įstatymais (be jų sutikimo), bet suteikia teises į darbą, jo rezultatus, nuosavybę. Viso šito negalima pasisavinti įstatymais, jokia valdžia.

Tačiau gyventi pagal tokius dėsnius, neišvengiama pavojų. Dėl to kuriasi politinio ir kitokio pobūdžio organizacijos, kurių pagrindinis tikslas – apsaugoti savo nuosavybę. Taigi valstybė neturi kištis į didesnius tikslus, išskyrus šį vienintelį: ginti ir apsaugoti žmogaus nuosavybę. J. Locke’o iškelta teorija teigia, kad visuomenėje turi vyrauti privatinės nuosavybės institucijos ir laisvoji rinka.

Škotų mokslininkas Adamas Smithas (1723 – 1790), pelnęs „klasikinės eekonomikos tėvo“ vardą, parašė vieną jš svarbiausių mūsų epochos knygų „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“. Joje jis iškėlė svarbiausius teiginius:

1. Darbo pasidalijimas;

2. Laisvas ekonominio gyvenimo organizavimas vadovaujantis asmens interesais; 3. Asmens laisvė.

A. Smithas sujungė visas savo laiko ekonomines žinias į visumą – teorinę sistemą. Savo „homo economicus“ koncepcija jis iškėlė milžiniškos teorinės ir praktinės

reikšmės klausimą dėl žmogaus ūkinės veiklos motyvų ir stimulų. Jo garsioji formuluotė apie „nematomą ranką“ – bene dažniausiai cituojama vieta iš knygos „Tautų turtas“.

Turto šaltiniu A. SSmithas laiko darbą. Pasak jo, tautos turtingumas priklauso ne vien nuo žemės ūkio, bet ir nuo pramonės gamybos. Kiek tauta pagamina, priklauso nuo to, kaip darbo jėga derinama su kitais gamybos veiksniais. Ir kuo derinimas efektyvesnis, tuo didesnis našumas, tuo didesnis tautos turtas. Visuomenė – tai milžiniška „dirbtuvė“ , kurioje visi bendradarbiauja. Tas bendradarbiavimas galimas dėl darbo pasidalijimo. Žmogus nesistengia gaminti visko, kas jam reikalinga, jis gamina kurį nors vieną produktą ir paskui išmaino jį į kitus , sau reikalingus produktus. Darbo pasidalijimas didina darbo našumą, nes tada žmogus gali lengviau išmokti darbą ir geriau jį atlikti. .

Kitas svarbus A. Smitho teiginys – ekonominis žmonių gyvenimas turi būti laisvas ir nieko nevaržomas. Natūralus žmogaus siekimas pagerinti savo materialinę padėtį yra galingas stimulas, kuris verčia jį veikti. Ir jeigu žmogus norėtų suvaržymų, jis pats galėtų pakelti visos visuomenės gerovę. A. Smithas buvo įsitikinęs, kad ekonomika geriausiai veikia pati savaime, nereguliuojama valdžios. Asmeninis suinteresuotumas verčia įmonllrinkus gaminti tik tas prekes, kurių pageidauja vartotojai, be to, pačiomis mažiausiomis išlaidomis. Rinkoje gamintojai varžosi tarpusavyje dėl vieno ir to paties pirkėjo: turėti tai, ko reikia pirkėjui, ir tokia kaina, kuri labiausiai jį tenkina.O kad turėtų naudos (pelno) , privatininkas stengiasi gaminti kuo pigiau. Taigi, vadovaudamiesi savo aasmeniniais interesais, jie tarnauja visuomenei.

Nereguliuojamos ekonomikos naudingumui visuomenei paaiškinti A. Smithas

vartojo „nematomosios rankos“ metaforą. Jo „nematomoji ranka“ (invisible hand) tai stichinis ekonominių dėsnių veikimas (rinkos konkurencija). Šie dėsniai veikia be žmogaus valios, o dažnai ir prieš ją. Konkurencijos laisvė – tai viso A. Smitho ekonominio mokymo alfa ir omega.

Pasak A. Smitho, svarbiausias ūkinės pažangos variklis – asmeninė nauda. Tik esant laisvoms varžytinėms (konkurencijai), paremtoms asmeniniu interesu, ūkis gali klestėti ir būti naudingas visuomenei. Kad kiekviena šalis gamintų tas prekes, kurias ji dėl to krašto sąlygų geriausiai gali gaminti, vadinasi, kad įvyktų ir tarpta.utinis darbo pasidalijimas, prekyba turi būti laisva. A. Smitho idėja laisva rinkos prekyba – turėtų būti išvaduota iš valstybės kontrolės „tironijos“. 1.3.Karlo Marxso kritika laisvai rinkai

Karlas Marxas (1818 – 1883) buvo aršiausias ir įtakingiausias privatinės nuosavybės ir laisvos rinkos kritikas. Jis buvo insdustrializacijos įtakos darbo liaudžiai Anglijoje ir Europoje liudininkas. Savo raštuose jis atskleidė kančias ir skurdą, kurį darbo žmonės patyrė kapitalizmo sąlygomis. Kapitalizmas, pasak K. Marxo, gimdo nelygybę ir socialinį neteisingmną. Jo nuomone, kapitalizme yra tik du pajamų šaltiniai:

1) savo darbo jėgos pardavimas;

2) privati gamybos priemonių (pastatų, staklių, žaliavų, žemės) nuosavybė.

Kadangi darbininkai neturi savo nuosavybės, jie parduoda savo darbo jėgą,o privatininkai jiems moka. Skirtumas tarp to, kką jis turi užmokėti, ir tarp to, ką moka, yra savininko pelno dalis. Taigi savininkas lobsta darbininkų darbo jėgos sąskaita ir skatina nelygybę. .

Pasak K. Marxo, kapitalizmas suskirsto žmones į dvi grupes:

1) proletariatą (darbo klasė), kuri pardavinėja savo darbo jėgą ir vis labiau skursta.

2) buriuaziją (savininkų ir darbdavių klasė), kuri kaupia pelną ir lobsta darbininkų

darbo jėgos sąskaita.

K. Marxas teigė, kad vyriausybė ir jos ideologijos gina valdančiąsias ekonomines klases. Šios klasės yra sukurtos gamybinių visuomenės santykių, o tie santykiai yra sąlygojami pagrindinių gamybinių jėgų. Visi pagrindiniai istoriniai pokyčiai yra sukelti visuomenės gamybinių jėgų pokyčių. Ekonomika lemia istorijos tėkmę taip pat kaip ir vyriausybės funkcijas. Kai išrandamos naujos gamybos jėgos (pavyzdžiui, garo variklis ar surinkimo konvejeriai), senųjų (vandens energijos, rankų darbo) yra tiesiog atsisakoma. Visuomenei tenka reorganizuotis pagal naujus bei madingus gamybos metodus. Naujos legalios struktūros bei klasės (kaip korporacija, valdančioji klasė) yra kuriamos, o senosios struktūros ir socialinės klasės ardomos.

K. Marx, anazuodamas kapitalistinį gamybos būdą, atskleidė pridedamos ios vertės gaminimo dėsnį, kuris ir tapo jo ekonominės teorijos pagrindu. Jis teigia, kad pagrindinis kapitalizmo prieštaravimas – tai prieštaravimas tarp visuomeninio gamybos pobūdžio ir privačios bendro darbo rezultatų pasisavinimo formos.

K. Marxas taip pat teigė, kad tolgamyba nėra planuojama,bet paliekama laisvos rinkos ir

privačios nuosavybės valiai, gaunamas vienintelis rezultatas daugybė susijusių nelaimių, kurios labia kenkia darbininkų klasei. Šis požiūris rėmėsi dviejų K. Marxo esminių kapitalizmo bruožų analize.

Pirma, šiuolaikiniame kapita lizme ir jo sistemose produktyvi nuosavybė (gamyklos,žemė, technika ir kt.) yra privačiai kontroliuojama savanaudiškų savininkų

Antra, šiuolaikinio kapitalizmo sistemoje vartojamosios prekės yra masiškai gaminamos fabrikuose labai gerai organizuotos darbo jėgos, kuri norėdama išgyvent,privalo dirbti.

Dėl to, K. Marxo nuomone, turtingieji – turtės, o savanaudiški savininkai, rungtyniaudami tarpusavyje periodiškai gamins prekių perteklių užtvindys rinką, o tai sukels ppaklausos sumažėjimą, t.y. ekonomikos nusilpimą. Todėl jis teigia, kad darbininkų padėtis kapitalistinėje visuomenėje iš lėto blogės. Savininkai stengsis didinti savo pajamas bei turtą darbininkų sąskaita, ir, laikui bėgant, darbininkus pakeis mašinos, todėl didės nedarbas, ir visuomenė nesugebes jo suvaldyti. Tai K. Marxas vadina imizertacija (nuskurdinimu).

1.4. Specifiniai klasikinio kapitalizmo bruožai:

1. Gamybinis kapitalo kaupimas, lydimas didelio masto industrializacijos, kuri turi ir teigiamybių, ir trūkumų (Natūralių mainų ekonomikoje kapitalas negali būti kaupiamas. Čia prekės yra keičiamos į kitas prekes; iki kapitalizmo karaliai, ppirkliai, galėjo sukaupti turtą, bet nenaudojo jo prekėms gaminti.)

2. Privati gamybos priemonių nuosavybė, kuri derinama su firmos valdymu (firma gali būti valdoma tų, kurie ją turi, firmos savininkai gali samdyti ir profesionalius menedžerius ). Privati gamybos priemonių nuosavybė yra problematiška mmoralės požiūriu:

a) ginčytina, kokiomis teisėmis žmonės ar jų grupės pretenduoja į išteklius, juk pasaulis yra visų, taigi ir nafta, ir ang.lis, ir kt. turi būti naudojama VISŲ;

b) privačios gamybos savininkas pasisavina tai, kas yra sukurta kitų žmonių; c) darbininkai, dirbdami kitiems, priklauso nuo kitų ir sunku nustatyti, ar jų atlygjnimas teisingas, ar ne. Kas nustatys eksploatacijos laipsnį? Ar dori yra darbininkų ir darbdavių santykiai? Ar jie moralūs?

3. Laisvosios rinkos sistema dominuoja kapitalistiniame modelyje. Konkurencija yra būtina, ji apima ir gamintojus, ir pardavėjus. Laisvosios rinkos sistemoje formuojasi geros ekonominės sąlygos:

a) galima laisvai pasirinkti veiklos sritį;

b) pasiekiamas didelis gamybos ir išteklių panaudojimo efektyvumas; c) mažėja išlaidos;

d) kiekvienas sandoris garantuoja gerą rezultatą, jei sąlygos yra doros.

Tačiau laisvos rinkos sistemoje yra daug mmoralinių problemų: konkurencija padalija Žmones į grupes, atsiranda socialinė nelygybė, žmonės tampa egoistais.

Siekiant moralinio teisingumo, įteisinami valstybės ir verslo santykiai. Istoriškai susiformavę šeši valstybės ir kapitalizmo santykių tipai saugo verslą nuo Užsienio konkurencijos, gina savininkų ar darbininkų interesus, padeda verslui, kad būtų gerai ir jam, ir valstybei.

1.5. Socializmo modelis gali būti apibūdinamas trimis pagrindiniais bruožais:

1. Industrinė bazė. Kiekviena visuomenė, siekiąnti tobulumo, negali apsieiti be industrinės bazės. Visos industrijos problemos būdingos tiek socialistinei, tiek ir kapitalistinei industrijai.

2. Svarbiausias visuomenės bruožas &– socialistinė gamybos priemonių nuosavybė. Socialistinė gamybos priemonių nuosavybė modelyje reiškia, kad ji priklauso valstybei arba darbininkams. Valstybė yra pagrindinis darbdavys, tačiau neeksploatuoja darbininkų, siekdama pelno, kaip tai daro privatūs gamintojai. Realizuojant šį bruožą išryškėja jo privalumai: visi dirbantys yra lygūs tarpusavyje, nėra didelių pajamų skirtumų; ir trūkumai: nėra iniciatyvos, stokojama novatoriškumo, dirbančiųjų daug, atlyginjmai nedideli, dirbama ne ekonomiškai, netausojamos gamybos priemonės, žaliavos, vagiama.

3. Centralizuotas planavimas yra būdingas socialistiniam modeliui, kur pirmumas teikiamas sunkiajai pramonei, transportui, ryšiams. Centralizuotas planavimas įtraukia vyriausybę, jos struktūras; remiantis baziniais duomenimis, nustatomi planuojamieji rodikliai. Tačiau pastarieji du socializmo bruožai sąlygojo daug neigiamų reiškinių: centralizuotas planavimas negali visko išspręsti, nes nepakanka informacijos, atsiranda deficitas, kyšininkavimas ir t.t.1.6. Kapitalizmas ir socializmas „už“ ir „prieš“.

Aptarę kai kurias socializmo ir kapitalizmo modelių moralės išvadas, galime teigti, kad abiem sistemoms nebūdingas amoralumas, kadangi struktūriniai elementai nėra amoralūs, be to, jie gali būti taisytini sistemos viduje.

Kapitalizmo šalininkai skiria šias vertybes:

– kapitalizmas remia individualią laisvę;

– atlygina už iniciatyvą, inovacijas, riziką;

– skatina efektyvią daugybės prekių gamybą, keliant visos visuomenės darbo našumą ir daugumos jos narių gerovę.

Kapitalizmas yra kritikuotinas, nes: – eksploatuoja darbininkus;

– sąlygoja neteisingą skurdą;

– pripažįsta didelę nelygybę.

Socializmo šalininkai pabrėžia:

– ekonominę lygybę, saugumą;

– mažesnius gerovės ir pajamų skirtumus;

– darbo ir būtiniausių prekių bbei paslaugų poreikių ir mokslo garantiją.

Socializmas yra kritikuotinas dėl:

-minimizuotos lygiavos;

-prekių ir paslaugų trūkumo;

– neūkiškumo, neekonomiškumo, visuomeninio turto grobstymo.

Kiekvienu atveju ekonominiai modeliai siejami su įvairiomis politinėmis sistemomis, jie yra adaptuojami žmonių visuomenėse, kurios turi tam tikrą istoriją, kultūrą, tradicijas ir natūralius išteklius. Todėl kiekvienu atveju keičiasi ekonominės sistemos mastas, pasireiškimo formos bei kiekvieno bruožo realizavimo laipsnis. Be to, akivaizdžiai matote abiejų sistemų konvergavimo tendencijas: daugelyje buvusių socialistinių šalių atsisakyta centralizuoto planavimo, vyksta gamybos priemonių privatizacija. Kapitalistinėse šalyse valstybinis sektorius vaidina svarbų vaidmenį, siekiama socialinio teisingumo.

II dalis

2.1.Protokoliniai aprangos reikalavimai.

Drabužiai visada buvo neatskiriama žmogaus kultūros, įvaizdžio, net visuomeninės padėties dalis. Todėl keičiantis visuomenės kultūrai kei čiasi ir aprangos stilius.

Kitados viena iš svarbiausių aprangos funkcijų buvo atskirti žmogų išoriškai, pabrėžti jo priklausomybę kuriam nors visuomenės sluoksniui. Daugybė taisyklių nustatydavo, kokius drabužius dėvėti kilmingiesiems,o ko nevalia vilkėti nelurlingesniems, žemesnio luomo žmonėms. Pavyzdžiui, senovėje prasčiokams buvo draudžiama dėvėti kailinius.Tam tikra tradicinė profesinė apranga,buvusi net privaloma to ar kito amato žmonėms.

Mūsų laikų profesiniai drabužiai – ne tik uniformos senaja prasme. Kiekviena profesija kelia tam tikrus aprangos reikalavimus, tačiau savo stilių kuria Įprastų drabužių pagrindu. Patys matome, kad bankų tarnautojai rengiasi kitaip nei žurnalistai,o šių apranga skiriasi nuo madų dizainerių kuriamų drabužių..

Apranga tapo tam tikra žmogaus „vizitine kortele“. JJuk ir šiais laikais drabužis dažnai lemia pirmąji įspūdĮ apie žmogų.Tas įspūdis išlieka ilgam, todėl nesirūpinimas savo išvaizda – nedovanotina klaida.

Aprangos taisyklės įvairiose šalyse nevienodos – jas lemia tradicijos, papročiai ir netgi klimatas. Nors šiais laikais oficialių formalumų lieka vis mažiau, vis dėlto esama standartinių reikalavimų, kuriuos privalu žinoti visiems. Kaip apsirengti einant Į tą ar kitią rengini, paprastai nurodoma kvietimuose, tačiau tam tikri reikalavimai keliami ir kasdieniams darbo drabužiams.

Skiriamos tokios pagrindinės protokolinės aprangos formos:

1. Frakas

2. Smokingas

3.Kosliumas (taip pat surdutas)

4. lšeiiginis kostiumas

5. Vizitininis kostiumas

6. Be kaklaraiščio

7. Specialioji apranga (jskaitant tautini kostiumą)

FRAKAS

Fakas papmstai dėvimas tik per oficialius yakarinius renginius, pavyzdžiui, iškilmingą vakarienę ar progini pokyli, koncerto premjeros proga. Kartais per ofjcialias patalpose vykstančias ceremonijas juo vilkima ir dieną (pavyzdžiui, Didžiojoje. Britanijoje – iteikiant įgaliojamuosius raštus).

Frakas gali būti lik juodos spalvos, atlasiniais arba šilkiniais atlapais ir tuo pačiu audiniu trauktomis sagomis. Prie jo mūvimos juodos kelnės su dviem juodomis šilkinėmis juoslelėmis. .

Lauke prie frako būtinos baltos pirštinės ir cilindras, nors pastaruoju .metu vis dažniau apsieinama be šio galvos apdangalo.

Vyrų batai – būtinai juodi suvarstomi lakiniai, odiniais padais, kojinės – taip pat tik juodos.

Jei kvietime nurodyta „frakas“, moterys privalo vilkėti vakarines, būtinai ilgas, sukndes. Paprastai jos esti Su giliai škirpte, atvirais

pečiais, prie jų labai dera puošnūs apsiaustai, pelerinos, brangūs kailiai ir pan. Vakarinės suknelės siuvamos iš aukštos kokybės audinių.

SMOKINGAS

Smokingas – tai klasikinis vakarinis kostiumas. Jis Jėvimas mažiau iškilmingq renginių , iškilmingq koncertu melu.

Kaip ir frakas, smokingas dažniausiai siuvamas iš juodo audinio,su šilkiniais ar atlasiniais atIapais ir tokiomis palt trauktomis sagomis.

Prie jo dėvima: baIti marškiniai su klostelėmis ir apykakle pailgintais kampučiais, varlytė, balta nosinaitė kišenėje, juosmens juosIa, kelnės be atvartų, su viena šiIkine juostele per išorinę šoninę siūlę.

Be jjuodų, dėvimi ir balti smokingai (kelnės tik juodos) atlasiniais arba šilkiniais atlapais. Prie balto smokingo dera: juoda varlytė, balti arba pastelinių tonų marškiniai su tamsia juosmens juosta. Tokia apanga populiari karšto klimato šalyse, lauke ar laivuose vykstančiq priėmimų metu. Tai – vadinamasis vasarinis smokingas.

Moterys ptivalo avėti batelius ir vilkėti vakarines sukneles, bet nebūtinai ilgas.

KOSTIUMAS

Kostiumas turėtų būti neutralios spalvos, pavyzdžiui, alavo pilkumo, tradicinės tamsiai mėlynos arba pilkos. Būtinas reikalavimas – kostiumas turi būti geros kokybės, prie jo reikia vykusiai ppriderinti marškinius ir kaklaraištĮ. Protokolo požiūriu geriausiai vertintinas tamsiai mėlynas kostiumas – jis tinka daugeliu progų Prie jo labiausiai dera balti (sniego ar kitokio atspalvio baltumo) ir dramblio kaulo spalvos marškiniai. Beje, pilka spalva labai tinka tais atvejais, kai reikia nnuteikti savo pašnekovą atvirumui. Šviesiai pilkas kostiumas, nors ir brangus, retai toks atrodo, todėl verčiau rinktis tamsiai pilką, žinoma, gerai pasiūtą. Pagal protokolą nebūtina vilkėti baltus marškinius, jie gali būti jvairių pastelinių spalvų: blyškiai žydros, rožinės,persikų arba ledo.

4 pagrindiniai kostiumų tipai:

1.Angliškasis

2.Klasikinis europietiškas

3.Modifikuotas europietiškas

4.Amerikietiškas

IŠEIGINIS KOSTIUMAS

IŠElGINlS KOSTlUMAS vilkimas švenčiq proga dieną. Kostiumą sudaro vieneilis juodas švarkas su kelnėm pilkais ir juodais dryželiais. Prie jo vilkimi baIti marškiniai, pilka liemenė ir ryšimas pilkas arba sidabro pilkumo kakIaraištis, prisegtas smeigtuku. Batai juodi. Jeigu vyras vilki tokį kosliumą, moteris gali būti su kostiumėliu.

VIZITINIS KOSTIUMAS

VIZITINIS KOSTIUMAS taip pat yra dieninis kostiumas, tik šiek tiek šventiškesnis už ką tik aprašytąji, – pilkų ir juodų dryžių kelnės (gali būti ir smulkiais taškučiais) ir ilgas juodas švarkas ssu suapvalintomis „kregždžių uodegėlėmis“. Vizitinis kostiumas vilkimas su baltais marškiniais, pilka liemene ir pilku kaklaraiščiu (per šventes dar ir pilku cilindru). Juodas švarkas, juoda liemenė ir juodas šilkinis cilindras tinka ypač iškilmingomis progomis. Prie tokio kosliumo avimi juodi suvarstomi nelakiniai batai, mūvimos juodos kojinės.

VIZITINĖ SUKNELĖ paprastai būna ilgesnėmis rankovėmis ir nelabai didele iškirpte arba visai palei kaklą, trumpa, vos dengianti kelius. Prie jos dera šiek tiek mažesnė nei kasdienė rankinė, prie aprangos visumos priderintos spalvos ir modelio avalynė. Bižuterijos, sidabrinių iir auksinių papuošalų turi būti ne per daug.

Tokia suknelė tinka vizitui, kokteiliams ir pietums, einant j teatrą, koncertą. Ruošdamasi i priėmimą, moteris turi numatyti, kiek reikšmingas bus tas renginys ir kokia suknelė bei priedai labiausiai tiks.

APRANGA BE KAKLARAIŠČIO

Tokia apranga tinka pakankamai aukšto lygio susitikimams, paprastai rengiamiems neoficialioje aplinkoje, pavyzdžiui, viloje. Vyrai per tokius susitikimus dėvi kostiumines kelnes arba džinsus, džemperi arba megztinĮ ir marškinius be kaklaraiščio. Priva.lu avėti odinius, bet ne sportinius, batus. Jei susitikimas vyksta lauke, viršutinis drabužis turi būti striukė, o ne ilgas paltas ar lietpaltis.

SPECIALIOJI APRANGA

Tai klubinis aprangos variantas, kai į renginj kviečiama atvykti su tam tikra apranga, pavyzdžiui, į kaukių balių – su kaukėmis,į medžioklę – su medžioklės kostiumais.

Tai ir vestuviniai drabužiai. Sutuoktuviq suknelė nebūtinai turi būti tradicinė balta – tinka ir spalvota, bet šviesi ir nemarga, iškilminga ir drauge kukli. Jei suknelė trumpomis rankovėmis, labai tinka prie jos priderintos ilgos pirštinės..

Mažiau konscrvatyvaus profilio jstaigos darbuotojai, pavyzdžiui, architektai, leidėjai, inžinieriai ar menininkai, dažniausiai vilki kostiumus, tamsiai mėlynus megztinius arba vilnonius sportinio stiliaus švarkus su kaklaraiščiais. Jeigu toje jstaigoje kaklaraišti ryšėti neprivaloma, tokia apranga taip pat laikoma specialia.

Meno žmonės – dailininkai, fotografai, dizaineriai, drabužiq modeliuotojai, žurnalistai, reklamos darbuotojai, kinematografininkai paprastai dėvi individualaus stiliaus ddrabužius. Džinsus tiktu dėvėli su palaidinuke ir klasikiniu nertiniu arba megztiniu aukšta atnara, su menišku odiniu diržu. Beje, džinsus mėgstantys vyrai ir moterys turi pažvelgti Į save kritiškai, nes jie tinka ne kiekvienam. Nors aptariamos sferos darbuotojai gali laisviau rinktis drabužius, šie turi būti skoningi. Ir, žinoma, nerūpestingas stilius neturi panėšėti j apsileidimą.

Prieš pirkdama darbines kelnes moteris turėĮq gerai pagalvoli, ar jos tikrai jai tiks ir ar ji galės jas vilkėti darbe. ar jos nėra per daug aptemptos. Prie kelnių patartina pasirinkti tam tikrus priedus – diržą ir atitinkamus batelius. Ne derėtq pamiršti auskarų, sagių nes vykusiai parinkti aksesuarai teikia moteriai pasitikėjimo savimi.

NACIONALINIS KOSTlUMAS, kaip ir kiti iškilmingi kostiumai,gali būti dėvimas visų, net ir pačių iškilmingiausių, renginių metu.

PALTAI IR GALVOS APDANGALAI

Visi vyrai, dirbantys vidutinėje klimato juostoje arba vykstantys i komandiruotes, privalo turėti paltą arba lietpaLti, kad apsaugotųv kostiumą, o ir patys apsisaugotų nuo darganos.

PALTAS turėtų būti iš vilnos, neutralios tamsios spalvos: tamsiai mėlynos, burgtmdiško vyno, anglių arba juodos. Geriausia rinktis klasikinį, santūraus stiliaus paltą, nes toks ilgai neišeis iš mados. Perkamą paltą reikia matuotis vilkint kostiumą.

LlETPALČIAI gali būti įvairūs. Tai drabužis, tampantis vis populiaresniu.,Jeigu jums nepatinka paltai ir žiemą galite vilkėti lietpalti su isegamu šiltu pamušalu. Jo spalva turi bbūti nei per tamsi, nei per šviesi, kad tiku visais metų laikais, o medžiaga – nelaidi vandeniui.

Apsiaustas turėtų dengti kelius, antraip atrodysite neoficialiai.

GALVOS APDANGALŲ spalva ir stilius turėtų derėti prie aprangos ir aplinkos, kurioje būlsite. Skrybėlė tinka tik prie palto, kepurė ar beretę – prie sportinės aprangos, slriukės, puspalčio

SKRIBELAITĖ IR ŠALIKAS tinka prie žaketo, lengvos suknelės ar kostiumėlio. Reikia rinktis tokius šalikus ir tokias skareles, kurios derėtu rie figūros.

Vilkint fraką lauke,būtina ryšėti baltą šilkinj šaliką.

2.2.Kip įveikti kultūrų įvairovę

Kultūrų įvairovė neišnyks nei ryt, nei poryt, ir tikėdamiesi savitarpio supratimo mes iš anksto negalėsime numatyti savo taktikos. Kultūrų įvairovė turi savų lobių, kuriuos atskleidę gautume neįkainojamos naudos: įgytume platesnį akiratį, o mūsų veikla ir strategija neštų didesnį pelną. Skirtingų kultūrų žmonės laikosi tų pačių esminių sampratų, tačiau žiūri į jas iš skirtingųtaškų bei perspektyvų, todėl jų elgesys kartais atrodo neracionalus ar net prieštarauja tam, kas mums šventa. Tačiau į kultūrų įvairovę žiūrėkirne optimistiškai. Skirtingoms kultūroms atstovaujančių žmonių elgesys nėra nenuspėjamas. Esama aiškių polinkių, nuoseklumo ir tradicijų. Amerikiečių, europiečių ar azijiečių reakciją, paprastai pagrįstą ir daugeliu atvejų suvaldomą, galima numatyti. Net šalyse, kur šiuo metu. vyksta greitos ir didelės politinės bei ekonominės permainos (Rusija, Kinija, Vengrija, Korėja, Malaizija ir t. t.) spaudžiant

reformatoriams, valdžiai ar daugiataučiarns konglomeratams, giliai įsitvirtinę požiūriai ir įsitikinimai priešinsis ūmiai vertybių kaitai. Pavienis ir grupinis poperestroikinių rusų elgesys atskleidžia savybių, labai panašių į tas, kurios yra aprašytos caro laikais – vadinasi, tarybiniu laikotarpiu jos išsilaikė, tik buvo prislopintos.

Atkreipdami dėmesį į nacionalinio elgesio kultūrines šaknis, pastebimas visuomenėje ir versle, galime numatyti ir stebėtinai tiksliai įvertinti, kaip kiti reaguos į mūsų jiems parengtus planus ir koks tvirtas bus jų požiūris į mus. Veiksmingos žinios apie kitų kultūrų (kaip, beje, ir aapie mūsų pačių) pagrindinius bruožus sumažins nemalonius netikėtumus (kultūrinį šoką), iš anksto suteiks įžvalgos ir padės sėkmingai bendrauti su tų tautų atstovais, su kuriais anksčiau turėjome sunkumų.

Tarptautinio verslo žmonės neišvengiamai susiduria su tuo, kas pasakyta anksčiau. Kalbančių skirtingomis kalbomis pasaulio vaizdas vis kitoks, todėl kitaip tenka tvarkyti reikalus. Nėra metafizinio žmonių minčių ar elgesio fondo. Skirtingos kalbos atspindi skirtingas „patirties atkarpas“ ir nieko neveiksi, nebent galima išmokti daugiau kalbų. Visų išmokti neistengsime, tačiau suvokdami skirtumus ir atsižvelgdami i savo uužsieniečių draugų Weltanschauung galėsime lengviau bendrauti, kiek tai imanoma esant skirtingam mentalitetui.

INFORMACIJOS ŠALTINIAI

1.Rousseau J.J. (1987). Samprotavimas apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus. 2.Markvaldienė G. (2000) Verslo etika (paskaitų konspektas). Klaipėda.

3.Misevičius V. (1998) Tarptautinio bendravimo protokolas: vizitai, priėmimai.- Kaunas: Kauno

technologijos uuniversitetas. – Kaunas.

4. Lydeka A. (1999) Protokolo pagrindai kiekvienam siekiančiam.., Vilnius: ,,Eugrimas“.

5. Lewis D.R (2002) Kultūrų sandūra, Vilnius: „Alma littera“.