Etikos objektas. Moralė. Moralės sąvokos ir funkcijos

1.1. Etikos objektas

Prieš pradedant kalbėti apie specialiąją socialinio darbo etiką mes turime susipažinti su bendrąja – klasikine etika, jos objektu bei tikslais.

Etika – mokslinė disciplina, kuri pagrindžia moralinius klausimus, kylančius tarp žmogaus ir aplinkos, tarp žmogaus su kitu žmogumi, tarp žmonių, susijusių įvairiais ryšiais. Visi ryšiai susiję per gėrio ir blogio prizmę. Tai sąvoka kilusi iš žodžio ethos, kuris reiškia paprotį, įprotį. Pirmasis etiką kaip moralės teoriją įvardino Aristotelis.

Etika moko trijų dalykų:

1. Ką reiškia būti žmogumi?

2. Kas yra gyvenimas? Ar žžmogaus gyvenimas turi prasmę? Kas yra prasminga?

3. Koks yra vieno individo santykis su kitais, gamta?

Ką reiškia būti žmogumi?

Etika į žmogų žiūri kaip į unikalų individą, turintį savo tikslus ir poreikius. Žmogaus vertingumą sudaro ne biologinė, bet socialinė, dvasinė jo vertė. Žmogų išaukština ne tai, kiek jį išvystė gamta, o tai, kiek jis savo socialinio vystimosi pakopose pakilo virš gamtos. Dorovinio žmogaus vertingumo gamta nesukūrė. Jį kuria ir vysto pats žmogus, aktyviai dalyvaudamas visame istorijos kūrimo procese. Šiuo požiūriu žmogus nnegimsta žmogumi. Tam tikra prasme jis pats save tokį kuria. Šis procesas iš dalies jau paties žmogaus, kaip socialinės būtybės, dispozicijoje. Kurdamas ne tik materialines, bet ir dvasines vertybes ir tuo būdu sudarydamas naują savo egzistencijos turinį, žmogus ir iškyla vvirš jį supančio materialaus pasaulio bei savo paties biologinės prigimties.

Tačiau išreikšti ir realizuoti savo tikrai žmogišką esmę žmogus gali tik būdamas dorovine asmenybe, įtvirtindamas savo dorovinį vertingumą. Dorovinis žmogaus vertingumas labiausiai jį išaukština, sukuria jo tikrąjį žmogiškąjį orumą, pagrįstą pačiomis aukščiausiomis vertybėmis – gėriu, teisingumu, pareiga, atsakomybe, sąžine bei kitomis. Socialinį žmogaus vertingumą visų pirma nusako tai, koks jo paties santykis su vertybėmis šiame vertybių pasaulyje. Kokias vertybes renkasi žmogus, kam jis teikia pirmenybę, tokia jo vertybinė orientacija. Aukščiausiai vertybių kategorijai visoje vertybių hierarchijoje priklauso dorovinės vertybės. Tai ypatinga vertybių rūšis. Dorovinių vertybių specifika ta, kad jos sudaro bendrosios vertybinės orientacijos branduolį, nustato jo santykį su visu vertybių pasauliu, reguliuoja jo veiklą bei elgesį. Todėl dorovinės vertybės glaudžiai susijusios su ppraktine veikla, su žmonių savitarpio santykiais. Per jas išryškėja žmogaus veiklos socialinis kryptingumas. Taigi žmogaus socialinį vertingumą labiausiai ir nusako jo dorovinė vertybinė orientacija.

Kiekvienas žmogus yra skirtingas. Kiekvienas turi savitą ryšį su kultūra, religija, mokslu. Žmogų veikia aplinka – artimesnė (šeima), tolimesnė (politinė, ekonominė, darbinė) ir, žinoma, aplinka taip pat veikia žmogų. Yra abipusis ryšys tarp žmogaus ir aplinkos. Aplinka kuria žmogų, o žmogus aplinką. Tačiau mes visi turime ir kažką bendro: mes visi esame skirtingi. Todėl etika ir negali ppritaikyti visiems vienos taisyklės.

Kaip jau minėjome, etiką kaip praktinę, filosofinę discipliną pirmasis išskyrė Aristotelis (Nikomacho etika):

Teorinė Pažinimas (filosofija, matematika, fizika).

Praktinė Elgesys, praktika (etika, politika).

Kūrybinė Darymas (menai, amatai, taikomieji mokslai).

1 pav. Žmogaus veiklos kryptys

Taigi, etika, tai praktinė filosofija, kurioje kalbama apie praktinę veiklą, kur elgesys – tai veikla, vertinga pati savaime, o darymas – tai veikla, kurios tikslas, ne ji pati, o jos rezultatas. Darymas ir elgesys čia vienas kito neneigia. Pavyzdžiui, ekologinė problematika rodo, kad negalima daryti visko, ką įmanoma padaryti, bet tik tai, už ką galima atsakyti. Vadinasi žmogaus elgesys pasižymi tam tikru vertybiškumu. Todėl mes kalbame apie moralų arba amoralų, apie dorą arba nedorą elgesį.

1.2. Moralė. Moralės sąvokos ir funkcijos

Moralė – tai konkrečios žmogaus veiklos ar poelgio doroviškumo matas.

Kur pasireiškia moralė:

formaliai atliekant veiksmus;

jausmų plotmėje;

tikslų siekime;

per įpročius ir papročius;

žmogaus gyvenimo būde;

socialinėse institucijose.

Moralinis vertinimas pirmiausia paliečia poelgius ir tik paskui asmenis bei socialinius darinius: mes vertiname savo pačių (ar kitų) poelgius kaip gerus arba blogus, juos giriame arba peikiame, jiems pritariame, arba juos smerkiame. Asmenis taip pat vertiname moraliniu požiūriu: juos vadiname gerais arba blogais, moraliais arba amoraliais, sąžiningais arba nesąžiningais. Galiausiai mūsų moralinis vertinimas aprėpia ir socialinius darinius, kaip antai santykius socialinėje sferoje, institucijas, struktūras, susitvarkymo formas bei įstatymus, kuriuos ssakome esant teisingus arba neteisingus, humaniškus arba nehumaniškus (6). Moraliniu požiūriu asmenis vertiname dėl jų poelgių, o socialinius darinius dėl to, kad jie yra poelgių rezultatai ir kad juos galima sukurti poelgiais.

Moralės funkcijos:

· reguliuoja tarpusavio santykius, perspėja ir sprendžia konfliktus;

· moralė vertina žmogiškuosius santykius;

· moralė padeda susivokti aplinkiniame pasaulyje.

Visos moralės funkcijos apsprendžiamos per gėrio ir blogio prizmę.

Kada mes kalbame apie moralę, mes darome prielaidą, kad kiekvienas žmogus žino, jog gėris iš esmės skiriasi nuo blogio. Apie tai jam pasako jo sąžinė.

Pagrindinės moralės sąvokos:

· Pareiga · Savanoriškumas

· Atsakomybė · Valia

· Sąžinė · Teisingumas

· Laisvė · Savęs vertė

Visų moralių moralė – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi būtų elgiamasi.

Atsakomybė -tai viena iš svarbiausių moralės sąvokų, nes tik ji veda žmoniją į ateitį.

Etika – tai:

kas yra;

kas turi būti;

žmogaus atsakomybė už tai.

Etika – tai pastoviai kylantis klausimas: ar tai, kas yra, taip ir turi būti? Jeigu taip, tai ar aš galiu už tai atsakyti? Mano atsakymas į situaciją, kurią aš matau yra tuo pačiu ir mano atsakomybė, o mano kritinis potencialas kyla iš mano vertybinio potencialo, nes klausdamas savęs, aš remiuosi savo asmeninėmis vertybėmis, savo pasaulėjauta. Taigi atsakomybė – tai žmogaus atsakymas į situaciją. Laikyti žmogų atsakingu už savo poelgius, vadinasi iš jjo tikėtis gauti protingą atsakymą į klausimą, kodėl jis pasielgė taip, o ne kitaip. Dorovinė atsakomybė reiškia, kad žmogus ar žmonių grupė turi teigiamą požiūrį į pareigą, savanoriškai pripažįsta objektyvią būtinybę. Dorovinė atsakomybė reiškia, kad žmogus, atlikdamas tam tikrą veiksmą ar priedermę nesieja jų su išorinėmis sankcijomis, utilitaristiniais tikslais, o remiasi tik laisva savo valia ir vykdo įsipareigojimus.

Profesinėje etikoje yra vartojamos asmeninės ir kolektyvinės dorovinės atsakomybės sąvokos, kurios turi tamprią tarpusavio priklausomybę ir ypatingą asmeninės atsakomybės vaidmenį. Iš tikrųjų, nors kolektyvas ir yra doroviškai atsakingas už kiekvieno savo nario elgesį, tačiau pirmiausia už savo poelgius atsako asmenybė. Ji atsako už tai, ką laisva valia pasirinko, už visuomeninio vaidmens įgyvendinimo sėkmę. Mes esame atsakingi už savo elgesį, taip pat už santykius institucijose, kuriose mes esame, dirbame.

Todėl mes kalbame apie individualiąją etiką (asmens moralė) ir struktūrinę etiką (santykių etika). Santykių etika yra socialinės kultūros rezultatas, tai visuomenės dorovės normų laikymasis. Santykiai nėra amžini, jie yra kuriami. Už juos yra atsakingi žmonės, kurie yra, veikia, dirba kartu.

Taip pat mes galime kalbėti apie esamos situacijos individualias ir struktūrines keitimo galimybes. Pavyzdžiui, sutikę vargšą, mes galime jį pamaitinti, duoti kelis litus, aprengti, t.y. mes asmeniškai, individualiai tam kartui išsprendžiame problemą. Tačiau mes galime pasielgti

ir kitaip – pasistengti įtakoti visuomenines struktūras, kad pasikeistų vargstančiųjų padėtis.

Dorovinės vertybės moralės filosofijoje yra įvairiai grupuojamos. Paprastai skiriamos sąmonės, charakterio, elgesio vertybės. Pirmosios – tai doroviniai idealai, normos, principai, gėrio, žmoniškumo, teisingumo ir kitos sąvokos. Nuo žmogaus santykio su jomis priklauso jo socialinis vertingumas, jo gyvenimo ir elgesio prasmingumas. Žmonių poelgiai, realūs jų doroviniai santykiai taip pat turi vertybinės reikšmės, nes jais žmogus išreiškia ir realizuoja save kaip asmenybę, veikia visuomeninį gyvenimą, stiprina arba silpnina esamus visuomeninius santykius, ppadeda arba kliudo dorovinei pažangai. Žmogus paprastai realizuoja dorovines vertybes konfliktinėse gyvenimo situacijose, priimdamas etiškus sprendimus, kur jam tenka doroviškai apsispręsti. Būtina tam sąlyga, kad šiuos sprendimus žmogus darytų sąmoningai, savarankiškai, laisva valia ir būtų doroviškai atsakingas už juos.

Skirtingose žmogaus praktinės veiklos srityse istoriškai susiformavo skirtingos ir savitos vertybės: teorinės, ekonominės, estetinės, socialinės, politinės, religinės (1). Dorovinių vertybių savitumas priklauso nuo dorovės, kaip tam tikro kultūros reiškinio, savitumo. Dorovė neprievartiniu, dvasiniu būdu reguliuoja žmonių poelgius bei santykius, taip pat mintis iir jausmus. Ji įpareigoja, ragina žmones deramai elgtis ir gyventi, kreipiasi į jų sąžinę, laisvą valią, atsakomybės jausmą.

Žmogaus etinių vertybių pasaulis yra toks platus ir įvairus, kad aprašyti jo beveik neįmanoma. Vienos jų laikomos fundamentaliomis, universaliomis, kurios sudaro žmogiškosios būties ppagrindą – tai gėris, tiesa, meilė, grožis, o kitos – specifinėmis – tautinės, taikomos įvairioms socialinėms grupėms, organizacijoms

Filosofinėje literatūroje galima rasti daug vertybės apibrėžimų (41), tačiau mums priimtiniausias Rokeach apibrėžimas:

Vertybė – tai ilgalaikis tikėjimas tuo, kad tam tikras veiklos principas ar egzistencinis idealas yra asmeniškai ar visuomenine prasme pirmenybinis kokių nors alternatyvų arba priešingų veiklos principų ar egzistencinių idealų atžvilgiu (80).

Dorybė – nėra moralės sinonimas. Moralinė dorybė yra įgyta savybė, kuri įgalina protingą, gerą poelgį. Tai yra gėrio darymas kitam žmogui. Ji plaukia iš individo ir yra nukreipta į kitą. Pavyzdžiui, pareiga kaip dorybė. Ji visada kyla žmoguje, kai jis suvokia savo paskirtį, žinodamas moralės reikalavimą, jį pildo savo noru, geranoriškai (motinos, dukters, studentės pareiga: nenorime, bet turime). Dorybių yyra daug: protingumas, teisingumas, drąsa, santūrumas ir kt. Pavyzdžiui, protingumas kaip praktinio proto dorybė yra žmogaus savybė, kuri padeda jam orientuotis situacijoje pagal aplinkybes, numatant pasekmes priimti teisingą sprendimą geram tikslui pasiekti.

Dorovė – tai moralė, tapusi visuomenine norma.

Ji yra sąlygota istorinių, sociokultūrinių aplinkybių. Žmonijos vystymosi eigoje tokios sąvokos, kaip teisingumas, pareiga, laisvė visada egzistavo. Tai bendražmogiškos kategorijos, tačiau istorijos eigoje jos kito.

Visų pirma ją formavo vyraujanti socialinių santykių forma. Viena dorovė buvo matriarchato sąlygomis esant moters dominavimui visuomenėje, visai kkita pradėjo formuotis patriarchalinėje visuomenėje. Tai ypač reikšmingai palietė vyro-moters santykius. Tačiau perėjimas iš bendruomeninės prie vergovinės sistemos iš esmės pakeitė dorovės ir moralės sąvokas bei jų taikymą. Atsirado kelios moralės ir kelios dorovės, priklausančios nuo klasės, kuriai atstovauja žmogus. Santykinai išvystytoje graikų demokratijoje laisva moteris neturėjo pilietinių teisių, net būdama aukšto pareigūno žmona (Periklio ir Aspazijos atvejis). Dorovės normos irgi nebuvo griežtai reglamentuotos dėl labai skirtingų jų interpretacijų skirtingose situacijose.

Labai savitos yra moralės ir dorovės sąvokos skirtingose religijose, ypač tose, kurios turi dievų panteoną. Ten kiekvienas dievas kuria savitą moralės kodeksą, kurio atitikmenimis naudojasi žemėje žmogiškieji “dievai”. Vis labiau dominuojantis monoteizmas – krikščionybėje, islame, zaraostrizme ir kt. darė moralės ir dorovės normas vis nuoseklesnėmis ir vientisesnėmis: Mozės dekalogas yra to klasikinis pavyzdys. Universalėjant moralės, dorovės normoms jos tampa privalomomis vis didesniam kiekiui žmonių, visai visuomenei ir tai keičia ne tik visuomeninius santykius, bet ir visuomenės kultūrą, jos vystymąsi, civilizacijos vystymąsi.

Ji tampa tradicija ir tame jos tradicijos perimamume, palikime glūdi auganti jos jėga. Tačiau, nežiūrint universalizmo, moralės ir dorovės sampratų, daugiareikšmiškumas išlieka. Tiesa, tik atskiroms visuomenės grupėms, valdančioms grupuotėms, mafijai, nusikalstamam pasauliui, kariškiams ir t.t., jėginėms visuomenės struktūroms, kurios, deklaruodamos visuotinai priimtas moralės ir dorovės normas, jas dažnai llabai individualiai interpretuoja: masinės žudynės, turinčios genocido požymius (Jugoslavijos pilietinio karo metu), karo žvėriškumai prieš civilius, terorizmo plitimas ir t.t. yra moraliai pateisinami aukštais tikslais ir siekiais. Ir visuomenė toleruoja visa tai, neturėdama alternatyvos – policija, žiniasklaida ar kitos panašios struktūros moralės normas irgi interpretuoja gana laisvai, savaip.

Taigi etika niekada nesitenkino gėrio tik kaip subjektyvaus atitikimo sąžinei apibrėžimu. Visose epochose etika nagrinėjo įvairiose praktikos srityse doroviniu požiūriu teisingų dalykų problemas ir siekdavo tuos teisingus dalykus iškelti kaip socialinę normą (6).

A.Anzenbacher (6) išskiria 4 žmogaus praktikos prasmės lygmenis, kurie yra tampriai susiję:

1. Moralumą;

2. Dorovę;

3. Teisę;

4. Tikėjimą.

Moralumas – tai veikiančiojo asmens sąžinė, todėl moralinis gėris apibrėžiamas kaip atitikimas sąžinei, o moralinis blogis – kaip priešingybė sąžinei. Iš to mes galime matyti, kad moralinė vienokio ar kitokio poelgio kokybė priklauso nuo veikiančiojo asmens pažiūrų.

Dorovė – tai praktikos vertinimas socialiniu požiūriu pripažintų normatyvinių standartų atžvilgiu.

Visuomenėje normos kaip socialinio veikimo taisyklės yra būtinos. Teisės normos yra privalomos, t.y. priverstinės, o dorovinės – įsigalioja, kai joms pritaria socialinių struktūrų visuma. Dorovės normos yra socialinio etoso elementai. Humaniškumas socialinėje erdvėje yra įmanomas tiek, kiek kiekvienas asmuo būdamas dorovingas visuotinį interesą įstengia paversti savo paties sąžinės įsitikinimu. Perėjimas nuo vien subjektyvaus moralumo prie dorovės yra būtina sąlyga, kad vvisose visuomenės sferose viešpatautų žmogiškas sugyvenimas (pavyzdžiui, vedybiniame gyvenime, jo darna priklauso nuo to, kiek partneriai geba atsisakyti savo subjektyvių pozicijų bei įsitikinimų ir pripažinti bendras dorovines pozicijas).

Teisė – tai kada asmenys veikia pagal valstybės, kurioje jie gyvena, priimtus įstatymus.

Šių įstatymų veikimą garantuoja valstybė. Teisės prasmės lygmeniu vertinama praktika būna legali arba nelegali.

Teisės sąvoka kaip ir dorovės kinta istoriškai ir yra socialiai sąlygotos, nes jos abi išreiškia realius žmonių interesus, santykius ir prieštaravimus, visuomeninę aplinką.

Demokratiški įstatymai atspindi visuomenės didžiosios dalies požiūrį į teisingumą ir dorą. Tačiau, nežiūrint to, daugelis žmonių gali turėti priešingą įstatymams nuomonę ir dėl to įstatymus gali laikyti neteisingais ir amoraliais, rizikuodami būti nubausti už jų sulaužymą. Idealiu atveju įstatymai ir etika turėtų sutapti, t.y. tai kas įstatymiška, turėtų būti etiška ir atvirkščiai.

E.A.Henderson pateikia etikos ir teisės sąryšio matricą:

2 pav. Etikos ir teisės sąryšio matrica.

Tikėjimas – šiuo lygmeniu praktika apibrėžiama kaip gyvenimas meilėje (tai asmens santykis su Jėzuje Kristuje apreikšta Dievo meile) ir nuodėmėje.