Tolerancija

ĮVADAS

Tolerancija – universalus bendravimo kultūros dorovinis principas, mandagumo forma. Tolerancija gina žmogaus teisę gyventi pagal savo paties pažiūras ir įsitikinimus. Kartu ji reikalauja tas pačias teises pripažinti ir kitiems. Tolerancija suponuoja žmonių tarpusavio santykių lygiateisiškumą, abipusę pagarbą ir tarpusavio supratimą. Tik tuo remiantis įmanoma pasiekti žmonių santykių darną.

Šiais laikais, spartėjant globalizacijai, tai išties labai aktualus klausimas. Todėl šiame darbe apžvelgsiu tolerancijos kilmę, jos sampratą bei reiškimosi sritis ir ribas, taip pat netolerancijos apraiškas, remsiuosi R. Plečkaičio „Tolerancija“ bei Betty AA. Reardon „Tolerancija – taikos pradžia“.

TERMINO KILMĖ IR REIKŠMĖS

Terminas „tolerancija“ kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio talao arba tlao, reiškiančio : ištveriu pakeliu, pakenčiu. Lotyniškai tolerans – kantriai pakeliantis, iškenčiantis, tolerantia – kantrybė. Ciceronas kalba apie pakenčiamą nelaisvės sąlygą, kantrų skausmų iškentimą; apie skurdo ir bado iškentimą kalba Plautas; apie skausmų, sielvarto iškentimą, kantrų pakėlimą kalba Kvintilianas ir kiti romėnų autoriai.

Tačiau tik Renesanso epochoje terminui „tolerancija“ buvo suteikta filosofinė prasmė. Šia presme terminas buvo įvestas XVI a. religinių kovų llaikotarpiu žymėti religiniam pakantumui, pasisakant prieš protestantų persekiojimą arba ir prieš pačių protestantų nepakantumą.

Techniniuose ir kituose matavimuose tolerancija – leistinas nukrypimas nuo normos, matuojamo parametro didžiausios ir mažiausios leistinos reikšmės skirtumas. Kuo tolerancija mažesnė, tuo gaminys tikslesnis.

Pinigų srityje tolerancija –– neišvengiamas, įstatymų leidžiamas monetų nustatyto svorio ir prabos nukrypimas.

Medicinoje tolerancija vadinamas galėjimas pakelti tam tikras vaistų dozes, dirginimus ir kitas medicinines procedūras.

Psichiatrijoje tolerancija – sąvoka, apibūdinanti asmens gebėjimą ištverti vidutinį asmenį žlugdančių poveikių kiekį, nepaslankumą tuos poveikius šalinant, atsirandantį depresijos metu.

Imunologijoje imunine tolerancija vadinama pastovi imuninės reakcijos į kuriuos nors antigenus blokada, šios reakcijos nebuvimas arba susilpnėjimas išliekant imuniniam reagavimui į visus kitus antigenus.

Kalbotyroje pripažįstama, kad kiekvienoje natūralioje kalboje esama skolinių, svetimybių, barbarizmų, kuriuos keblu iš kalbos pašalinti. To nedaroma ir tokie žodžiai toleruojami.

TOLERANCIJOS APIBRĖŽIMŲ ĮVAIROVĖ

Tolerancia (ispaniškai): gebėjimas priimti svetimas idėjas ir nuomones, skirtingas nei tavoji.

Tolérance (prancūziškai): nuostata, leidžianti kitiems galvoti ir veikti kitaip.

Tolerance (angliškai): pasirengimas toleruoti, pakanta.

Toleruoti: pakęsti (svetimus papročius, veiksmus, elgseną), leisti būti (priešingai nuomonei, ppažiūroms, įsitikinimams) nesikišant, nepriekabiaujant. nedraudžiant skirtingų religinių pažiūrų ir dėl jų nepersekiojant.

Kuan rong (kinietiškai): pakantumas, kilnus elgesys kitų atžvilgiu.

Tasamul‘ (arabiškai): atlaidumas, švelnumas, mielaširdingumas, gailestingumas, palankumas, susivaldymas [.] priimant tai, kas svetima.

Tolerantnost, terpimost (rusiškai): gebėjimas toleruoti (pakęsti, pakelti, susivaldyti, taikstyti) tai, kas priešinga savoms nuostatoms, t. y. priimti kitų buvimą, egzistavimą, su tuo susitaikyti, būti nuolaidžiu, atlaidžiu.

Pateiktuose apibrėžimuose šiek tiek skiriasi akcentai, o tai liudija apie kultūrų ir pliuralistų branginamą didelę įvairovę. Kita vertus, kiekvienas šių apibrėžimų atskleidžia tolerancijos esmę, t. yy. Būtinybę gerbti kitų – „skirtingų žmonių“ – teisę būti tuo, kuo jie yra, nekenkti jiems. Tolerancija remiasi intuityviu suvokimu, kad žmonija yra tarsi vientisas, susaistytas tarpusavio ryšių organizmas. Ji yra būtina ne tik piliečių visuomenei, bet ir pačiam žmonijos išlikimui.

TOLERANCIJOS OBJEKTŲ SRITIS

Tolerancijos sąlygos

• Tolerancijos objektas negali būti tai, kam pritariame, kas patinka, malonu, ką laikome gėriu, ką skelbiame. Kas patinka, to geidžiame, o ne toleruojame. Tolerancijos objektas negali būti ir tai, kam esame abejingi, indiferentiški, neutralūs, kas visiškai mūsų nejaudina.

• Antroji tolerancijos sąlyga – manymas ar žinojimas, kad galima pasipriešinti tam, kas vertinama neigiamai, kas sukelia nepritarimą, nepatogumų, nemalonumą, kančių. Mat ne kiekvieną neigiamą vertinimą, nepatikimą ar nemalonumą galima toleruoti. Su daug kuo, ką vertiname neigiamai, tenka susitaikyti – su blogu oru, žemės drebėjimu ar nepagydoma liga. Kam negalima pasipriešinti, kritikuoti ir atmesti, to negalima nė toleruoti.

• Trečioji tolerancijos sąlyga – apsisprendimas laisva valia ištverti tai, kas vertinama neigiamai, atsisakant siekio pašalinti tą priežastį. Tolerancija yra kompromiso išraiška. Be neigiamo vertinimo, nepritarimo ir atmetimo, joje yra ir sutikimo momentas. Tad kai toleruojama, tai ir sutinkama. Sutikimas būna įvairaus lygmens ir laipsnio, gali net išsiplėtoti iki bendradarbiavimo.

Pakanta

Tolerancija suprantama plačiąja ir siaurąja prasme. Savanoriškas apsisprendimas nesipriešinti, pakelti, iškentėti tai, kas vertinama nneigiamai – tai tolerancija plačiąja prasme, t.y. pakanta. Pakanta reiškia, kad nekovojama su tuo, kas vertinama neigiamai, nesistengiama pašalinti veiksmų ar pažiūrų, kurioms nepritariama, priežasties. Lakantis pakantumo vadovaujamasi prioriteto, didesnės vertės kriterijumi.

Tolerancija

Tolerancija tikrąja prasme – tai principas, skelbiantis, kad kiekvieno žmogaus ir žmonių grupių pareiga – pozityviai vertinti kitus žmones ir jų pažiūras, pripažinti jiems (ir gerbti) teisę turėti kitokias negu mūsų pažiūras, skelbti jas ir laisvai tvarkyti savo gyvenimą. Tolerancija yra kitokių negu mūsų pažiūrų asmenų autonomijos pripažinimas ir gerbimas.

Kai vieksmus, kuriems nepritariame ir kuriuos vertiname neigiamai, ryžtamės iškęsti, nors galėtume trukdyti jiems atsirasti, tai čia pakanta. O kai pripažįstame teisę į tokius veiksmus ir ją gerbiame, – tai jau tolerancija.

Pozityvus kitoniškumų traktavimas numato susilaikymą nuo prievartos, nuo kliudymo pažiūras skelbti bei joms plisti. Šis susilaikymas grindžiamas procedūriniu skepticizmu. Skepticizmas, kritiškumas, abejojimas tolerancijoje reiškiasi bent dvejopai.

1. Linkstama pažiūras ar veiksmus vertinti neigiamai, tačiau neturima priemonių neigiamam vertinimui visiškai pagrįsti. Tariama, kad vertinant galima suklysti.

2. Nors neigiamas vertinimas pagrindžiamas, tačiau nuo nubaudimo ar kitų griežtų procedūrų susilaikoma dėl to, kad abejojama, ar neigiamas vertinimas teikia teisę imtis tokių priemonių.

Ką toleruojame

Pažiūros bei įsitikinimai. Toleracija reiškia ne tai, kad pripažįstama teisė savarankiškai mąstyti, bet tai, kad patvirtinama ir gerbiama teisė turėti savo pažiūras bei įįsitikinimus, skelbti juos ir pagal juos gyventi. Tad kalbama apie žodžio laisvę, apie pažiūrų skelbimo laisvę, o ne raginimą, kad kiti žmonės elgtųsi taip pat, laikytųsi tokių pat pažiūrų. O jeigu susiduriama su klaidingomis pažiūromis, tai gerbti reikia ne jas, bet pačią teisę turėti kitokias pažiūras negu mūsų.

Skonio ir polinkių sritis. Ją sunku atskirti nuo pažiūrų, nes kiekvienas turi tam tikras pažiūras į grožį ir negražumą. Reikia kiekvienam pripažinti teisę turėti savo skonį ir polinkius, neleistina persekioti už kitokį skonį negu mūsų. Skonio ir polinkių sričiai priklauso įpročiai ir papročiai. Įpročiai yra asmens elgesio reguliatoriai, jie apibūdinami polinkiu panašiomis aplinkybėmis daryti panašius veiksmu. Papročius galima laikyti visuomeniniais įpročiais. Įpročiai yra skonio išraiška, pakitus skoniui, keičiasi įpročiai.

Veiksmai ir jų motyvai. Yra nemažai veiksmų, kuriems galima nepritarti: santuokinė neištikimybė, skyrybos, azartiniai lošimai ir t.t. Tai galima toleruoti arba netoleruoti.

Asmenys. Tolerancijos objektas gali būti pažiūrų ir veiksmų reiškėjai – patys asmenys. Tai, ką asmuo skelbia, gali būti visai priimtina, tačiau dėl asmeninio pobūdžio priežasčių gali būti nemalonus pats tų pažiūrų skelbėjas. Gali nepatikti jo elgesio maniera, drabužiai, veido išraiška ir t.t.; gali nepatikti pažiūtų skelbimo forma – šiurkšti, įkyri, netaktiška.

Organizacijos. Politinės partijos, religinės, švietimo, etinės, profesinės ir kitos sąjungos bei draugijos, įvairūs klubai

– tai organizuotos bendruomenės, jų galia stipresnė negu individo galia. Organizacijas sunku atskirti nuo jų skelbiamų pažiūrų. Smerkiant rasizmą, kartu smerkiamos ir rasistinės organizacijos. Vis dėlto pažiūrų tolerancija ne visada sutampa su grupių tolerancija. Galima toleruoti partijos skelbiamas pažiūras, tačiau nebūtina toleruoti partiją kaip tų pažiūrų reiškėją; galima toleruoti kortų lošimą, tačiau nesutikti, kad būtų kortų lošimo klubai. Galima nepritarti pažiūroms, tačiau remti tas pažiūras skelbiančią organizaciją.

TOLERANCIJOS SRITYS

Religinė

Istorinė tolerancijos idėjos ir praktikos sklaida rodo, kad netolerancijos kitaminčiams pagrindas buvo aabsoliutumo pretenzija: tikrąjį Dievo žodį žino tik Bažnyčia, jos autoritetas kyla iš Šv. Rašto autoriteto – ką teigia Bažnyčia, tas teisinga. Teokratinė tendencija siekė Bažnyčia įgalinti reguliuoti visas gyvenimo sritis: valstybę, teismus, švietimą, mokslą ir meną, net ekonomiką. Viduramžiais būti tolerantiškam reiškė būti atlaidžiam nuodėmei, taigi pačiam daryti nuodėmę.

Praėjus krikščionybės kultūrinio viešpatavimo epochai, katalikybė ir kitos krikščioniškosios konfesijos įrodė, kad joms būdinga atsinaujinimo dvasia, kad katalikybė pajėgi teigti tikėjimo laisvę be netolerancijos, be absoliutumo pretenzijos, kuri logiškai ir psichologiškai ssusijusi su netolerancija.

Kitaminčiai – tai ne klystantieji, kaip aiškinta seniau. Šiuolaikinė Bažnyčios nuostata – pagarba tikintiesiems ir netikintiesiems – rodo gebėjimą liberalizuotis. Kiekvienas turi teisę elgtis pagal sąžinę, net jeigu klysta. Tačiau tiesa ir sąžinė netapačios, sąžinė gali remtis kklaidingais įsitikinimais.

Šiuolaikinėje katalikybės doktrinoje absoliutumo pretenzijos neliko. Katalikai teigia, kad nėra išganymo už Bažnyčios ribų. Ši taisyklė sako, kad nėra išganymo už tiesos ribų; o tiesa, tiesioginė arba netiesioginė, yra neribotai duodama visiems. Bažnyčia laisva savo antgamtiškumu, nuo bet kokio nuodėmės pėdsako, ji esanti nekalta, tačiau nėra nekalti jos nariai.

Religinis vaidmuo įtvirtinant žmoniškesnius santykius šiandieniniame pasaulyje yra humanistinis. Bažnyčia kaip religinė organizacija tiesiogiai nedalyvauja valstybės politiniame gyvenime (išskyrus kai kurias islamo šalis). Jos dalyvavimas netiesioginis – politiniame gyvenime dalyvauja tikintieji. Religinei tolerancijai itin reikšmingas valstybės ir Bažnyčios santykio klausimas deramai sprendžiamas tada, kai įgyvendinamas principas, jog šiuolaikinės valstybės pamatą sudaro pasaulietiškumas. Pasaulietinė valstybė, jei nori būti laikoma apsišvietusia, piliečiams garantuoja sąžinės laisvę, o bažnyčioms – apaštalavimo laisvę, ppati išlikdama šiuo klausimu neutrali, nešališka. Jokiai religinei institucijai valstybė negali suteikti privilegijuotos padėties, negali ir jos diskriminuoti. Religinis piliečių lojalumas neturi jokios reikšmės apibrėžiant jų teises ir pareigas.

Valstybės neutralumas ir nešališkumas religijos atžvilgiu negali būti beribis. Valstybė isikiša tada, kai kyla religinio fundamentalizmo pavojus, ji neleidžia religinio fanatizmo.

Politinė

Politinės tolerancijos raiška – pilietinio, valstybinio gyvenimo sritis. Politinė tolerancija šioje srityje yra strategija, įtvirtinanti pilietines laisves. Politinė tolerancija yra pripažinimas ir gerbimas teisės pasirinkti nuostatas bei veiklą, determinuojančias pilietinį ggyvenimą, turėti savus politinius įsitikinimus ir juos skelbti, jungtis į partijas, sąjungas, organizacijas. Šios tolerancijos tikslas – socialinis teisingumas, o tolerancijos objektas yra šio tikslo siekimo priemonės.

Politinės tolerancijos pagrindas – lygių teisių sistema. Anksčiau moterys buvo politiškai diskriminuojamos. Pilietines teises jos pradėjo įgyti nuo XVIIIa. pab. Rinkimų teisė moterims buvo pripažinta: Kanadoje – 1918 m., JAV – 1920 m., Lietuvoje – 1920 m., Švedijoje – 1921 m., Brazilijoje – 1932 m., Bolivijoje – 1952 m. Lygių teisių sistemoje pagrindinė yra balsavimo teisė. Ne visose šalyse balsavimas yra privalomas.

Pradinė politinės tolerancijos sąlyga – visuomenės skilimas į daugumą ir mažumą, nelygus jėgų pasiskirstymas. Vienos grupės visai realiai pajėgesnės už kitas, dėl to gali diskriminuoti silpnesniąsias, varžyti jų teises, imtis represijų.

Pagal Marcuse tolerancija yra esmiškai šališka, o ne bešališka; tai, kas laikoma tolerancija, iš tikrųjų pravartu tik daugumai, padeda represuoti tuos, kurie prišinasi daugumos pažiūroms. Demokratinėse valstybėse tolerancija padeda daugumai manipuliuoti pažiūromis. Šiuolaikinėse valstybėse nesą sąlygų bešališkai gynajai politinei tolerancijai, jose tolerancija – veidmainiškas valdžios instrumentas stiprinant visuomenės kontrolę.

Šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse tolerancijos vaidmuo kitoks, negu jį mato Marcuse. Tolerancija nėra siekis pateisinti esamą socialinį status quo. Socialinės tolerancijos paskirtis šiuolaikinėje visuomenėje – naikinti visuomenės susiskirstymą į daugumą ir mažumą ne rrepresinėmis priemonėmis, bet išplečiant mažumos teises, leidžiant jai pasisakyti ir veikti.

Politinės tolerancijos požiūriu partijos yra būtinas reiškinys. Kitų partijų buvimas praturtina valdančiąją partiją – praturtina atsakomybe, ryžtu, iniciatyva. Pagaliau opozicija yra ir valdančiosios partijos kontrolės priemonė.

Demokratiškai organizuotoje partijoje pripažįstama pažiūrų įvairovė – frakcijų, blokų ir pan. buvimas. Vis dėlto mūsų laikais tebeišsakomas neigiamas požiūris į partijas. Nurodoma, kad partinis mąstymas – pavojingas reiškinys, atstovaujantis tik grupiniams interesams. Politizuotas žmogus – tai asmuo, persiėmęs partiniu mąstymu.

Kūrybinė

Išreikšdama kūrybos laisvės postulatą, kūrybinė tolerancija yra strategija, kurios paskirtis – padėti kūrybos sklaidai. Tolerancija moksliniame tyrime ir meninėje kūryboje kai kuriais požymiais yra panašus procesas.

Originalumas ne visada buvo laikomas lemiamu kūrybos požymiu. Platonas, pats menininkas, poetas, tiek pat, kiek filosofas, žinojo, kas yra įkvėpimas ir didžiai vertino meninę kūrybą, poezijoje įžvelgdamas dieviškąjį siautulį – mania, poetą laikydamas tarpininku tarp dievybės ir žmonių. Sunkiai skynėsi kelią originalumas viduramžiais, kai į jį žiūrėta neigiamai, reikalauta prisitaikyti prie aprobuotos doktrinos ir sekti autoritetų nustatytais pavyzdžiais. Padėtis pakito vėlyvaisiais viduramžiais, kai prasidėjo nustatytų pavyzdžių peržiūra. Nepaisant visko viduramžiais atsirasdavo novatorių bei avangardistų.

Deformacijos nenuslopino originalumo kaip pagrindinio kūrybinio kūrybos kriterijaus svarbos ir reikšmės. Ši reikšmė kyla iš visos šiuolaikinės civilizacijos, besiremiančios mokslo ir technikos naujovėmis. KKas originalu, tas vertinga.

Tradicijos, sekimo ir įpėdinystės vaidmenį kūryboje bene tiksliausiai apibūdino Kantas: tas, kuris tegali ko nors išmokti bei kuo nors sekti ir daugiau nieko, yra teptukas, kuriuo tapoma, o ne pati ranka. Kūryba turi būti ne imitacija, ne vien sekimas, bet įpėdinystė, pirmiausia reiškianti idėjų pratęsimą.

Kūrybos laisvė – viena pagrindinių piliečių teisių. Kūrybinės tolerancijos objektas yra kitoniškas negu mūsų idėjos, kitų krypčių teorijos ir hipotezės, metodai ir stiliai. Moksle pozityviai žvelgiama į kitų krypčių buvimą, nes žinoma, kad jokios priemonės nėra universalios. Panašiai ir meninėje kūryboje: nors kūrybos principai, kurių laikomasi, vertinami labiau negu kitų krypčių principai, tačiau nemanoma, kad jie – vieninteliai priimtini.

Tolerancijos objektas yra ir kūrybos strategija bei taktika. Nėra abejonės, kad tolerancijos objektas yra ir mokslinėje kūryboje pasitaikančios klaidos.

Pažinimo pažanga yra ne ėjimas nuo vienos tiesos prie kitos, o veikiau žengimas prie vis mažiau klaidingos pasaulio sampratos. Žmogus – ne tik mąstanti, bet ir klystanti būtybė. Mokslo istorija rodo, kad suklydimas – neatskiriamas pažinimo palydovas. Todėl teigti, kad galima išvengti pažinimo klaidų, būtų ne tik nerealu, bet ir pavojinga. Nepripažinimas teisės klysti mokslinėje kūryboje būtų didžiausia klaida. Ji įvestų dogminę nuostatą savo pačių ar kurias nors kitas pažiūras laikyti vienintelėmis teisingomis.

Toleranijos

ribos moksle apibrėžiamos keliais kriterijais:

o Paradigma. Tai visuma pažiūrų, įsitikinimų, vertybių ir techninių priemonių, piriimtų mokslo bendruomenėje ir garantuojančių mokslo tradiciją. Tolerancijos ribas apibrėžia tie įsitikinimai ir vertybės, kurie reglamentuoja veiklą kaip mokslinę. Tolerancija turėtų baigtis tada, kai prasideda lengvų kelių pieškos (nesąžiningumas, plagiatai ir pan.).

o Miglotumu. Miglotumas, neaiškių sąvokų vartojimas netoleruotinas, nes tai yra didžiausia teorijos yda – miglotus samprotavimus keblu arba apskritai neįmanoma paneigti. Aiškumo ir tikslumo požymiais mokslas skiriasi nuo pranašysčių, kurias dėl jų miglotumo sunku kritiškai vertinti.

o Netoleruojame provincializmo.

o Metodologiniais kkriterijais.

o Moralumu. Moksliniai tyrimai ir jų rezultatai neturi konflikuoti su dorovės vertybėmis. Jei toks konfliktas kyla, pirmenybė teikiama dorovės principams.

Meninėje kūryboje tolerancijos ribos nėra tokios aiškios kaip mokslinėje kūryboje. Kaip mokslas siekiąs tiesos, taip jos siekia ir menas, tad menas turi būti dorovingas. Melagingumas mene – tai pirmiausia amoralumo raiška. Jis yra netoleruotinas.

Meninėje kūryboje tolerancijos ribas keblu apibrėžti dar ir dėl to, kad čia nėra mokslui būdingo visuotinio galiojimo. Ribos, nustatytos mokslinėje kuryboje, tampa diskutuotinomis, kai ieškoma jų analogo mene.

TOLERANCIJOS RRIBOS

Ribojimo pagrindimas

Neribota tolerancija ima pati sau prieštarauti, todėl tenka ją apriboti. Neribota tolerancija veda į tolerancijos išnykimą.

Kiekvienoje visuomenėje yra vertybiu hierarchija, kuriai sergėti įvedami draudimai, prievarta, neleidžianti daryti to, kas naikintų vertybes. Reikšmingiausi draudimai įtvirtinami konstituciškai. Taigi llaisvė yra kontroliuojama. Jei laisvės kontrolės nebūtų, jei laisvė būtų niekaip neribojama, tai ji pati save sunaikintų.

Laisvės paradoksą nurodė jau Platonas. Aptardamas tironiją, Platonas pažymi, kad ji gali kilti ir iš demokratijos: neribotą laisvę galima panaudoti ir įstatymams sutrypti bei sunaikinti pačiai laisvei, atsisakant jos tironijos naudai. Laisvę kaip kliūtį laisvei įgyvendinti tyrė Kantas: tokią laisvę kaip kliuvinį pačiai laisvei realizuotis tenka pašalinti prievarta, kuri šiuo atveju visiškai pateisinama.

Laisvės paradokso išvengiama politinėmis priemonėmis. Kai žmonės turi lygias įstatymų garantuotas teises, jų laisvės negali būti beribės, nes, individams bendraujant, privalu atsisakyti kai kurių pretenzijų bei laisvių – tų, kurios neracionalios, kliudo visuomenės, o kartu ir individo sklaidai pažangos linkme. Šiai sklaidai garantuoti visuomenė numato ir prievartą – bausmes už pretenzijų nneribojimą. Nesant draudimų už jų nesilaikymą, įvairios gyvenimo sritys taptų chaotiškos. Pavyzdžiui: eismo taisyklių tikslas – garantuoti saugų eismą; draudimu vartoti narkotikus siekiama neleisti plisti didžiausiam blogiui – žmogiškumo praradimui. Pozityvūs ribojimai padeda kurti gėrį, užbėga už akių individualiam bei grupiniam nemoralumui, asocialumui ir kitoms deformacijoms, jais galiausiai įtvirtinama laisvių sklaida. Nepagrįsti ribojimai laisvės sklaidą varžo ir naikina.

Tolerancijos ribos

Tolerancijos ribų nustatymas grynai teoriškai nėra kebli problema. Turime dokumentais fiksuotas žmogaus teises, egzistuoja visiems žmonėms bendros vertybės. Bet konkrečiais atvejais, kai vvyriausybė imasi nustatyti tolerancijos ribas pagal valstybių konstitucijas, atsiranda keblumų – konstitucijos nevienodai demokratiškos. Kyla problema, kur tolerancijos ribos.

Nepripažįstama teisės skelbti pažiūras ir daryti veiksmus, kurie prieštarautų visiems žmonėms bendroms vertybėms, dorovės principams ir pilietinėms laisvėms, kliudytų visuomenės pažangai. Netoleruojama karo porpaganda, rasinė neapykanta, tautinė diskriminacija ir t.t. Draudžiant šiuos reiškinius, atitinkamai netoleruojamos ir juos platinančios organizacijos.

Netoleruojamas neprofesionalumas, nemokšiškumas, žemo lygio žinojimas. Netoleruojamas kvailumas. Vienoks kvailumas – pasyvus, kai jokia protinga mintis neateina į galvą. Kitoks kvailumas – aktyvus, kupinas energijos, sumanymų, tik neprotingas. Tad kvailumas yra proto neturėjimas, neprotingas veiksmas. Tačiau žmogus, žinantis, jog jis kvailys, nėra didelis kvailys.

Pripažinimas teisės turėti savo skonį ir polinkius taip pat nėra beribis. Bendrąją tolerancinę nuostatą skonio atžvilgiu galima formuluoti taip: pripažįstama teisė turėti savą skonį ir polinkius; visuomenė turi teisę netoleruoti, uždrausti tokį skonį bei polinkius, kurie yra ties patologijos riba ir neatitinka elementaraus padorumo supratimo.

Valstybėse, kur galioja mirties bausmės, diskutuojama: toleruoti ar ne šią bausmę. Kaip tolerancijos problema ji formuluojama taip: ar mirties bausmė yra neišvengiamas blogis? Mirties bausmė – ne vien teisinė problema. Kuo remiantis skiriama mirties bausmė – tai pirmiausia socialinė ir moralinė problema. Vienas pagrindinių prieš mirties bausmę yra gyvybės ir gyvenimo vertės argumentas: žmogus, turintis pprigimtinę ir radikalią teisę gyventi ir mirti savo mirtimi, neprivalo būti sunaikintas. Oponentai prieštarauja taip: kaip gyventi – tai svarbiau negu vien tik gyventi; teisė gyventi, nors ir prigimtinė, gali būti prarasta nužmogėjant.

NETOLERANCIJA IR JOS APRAIŠKOS

Tolerancijos principas nereikalauja, kad pritartume svetimam skoniui, kitoniškoms pažiūroms bei veiksmams, kad patys lygiai taip elgtumės. Tolerancijai nenusidedama kritikuojant kitoniškas pažiūras ir siekiant kitus įtikinti jų nepriimtinumu. Netolerancija būna tada, kai su kitoniškomis pažiūromis kovojama ne argumentais, ne stengiantis oponentą įtikinti, bet lazda, prievarta, spaudimu, diskriminavimu ir neapykanta priešininkui.

Netolerancija reiškiasi tuo, kad neleidžiama žmonėms ir žmonių grupėms savarankiškai ieškoti tiesos ir gėrio. Šis varžymas – tai draudimai, cenzūra. Netolerancija – tai tiesos, gėrio ir grožio persekiojimas.

Netoleranciją lemia visuomeninė padėtis, kurią užima asmuo ar žmonių grupė: egoistiniai, politiniai tikslai, diktatorinių režimų stengimasis išsaugoti valdžią ir t.t. Netolerancija plėtojasi ten, kur laisvė pavojuje, kur valdžia griežtai kontroliuoja ir riboja galimybę rinktis ir t.t.

Diskriminacija

Šiuo atveju kuriai nors kategorijai asmenų teisės sumažinamos, apribojamos arba net kai kurios visiškai atimamos dėl politinių, religinių įsitikinimų, turtinės padėties, socialinės, nacionalinės priklausomybės ir kt. Diskriminacijos pagrindas – lygių teisių neigimas. Kai tariama, jog kuri nors visuomenės dalis aukštesnė už kitą socialinės padėties, rasiniu, religiniu, turto, tautybės, lyties ar kitais atžvilgiais, tai ttuo pripažįstama teisė primesti kitiems savo valią, juos diskriminuoti.

Diskriminacija gali būti teisinama natūralumo argumentu: viena visuomenės dalis natūraliai aukštesnė už kitas visuomenės grupes. Taip teisinta vergovė, baudžiavinė santvarka. Naujausiais laikais taip teisinta rasinė diskriminacija. Yra ir kitų diskriminacijos formų. Ekonominei diskriminacijai būdinga tai, kad valdančioji viršūnė pasisavina sukurtąjį produktą, iššvaisto jį savo gerovei, o materialių ir dvasinių gėrybių kūrėjams moka menkus atlygius, varžo ūkinę iniciatyvą, įveda įvairius jos ribojimus. Pilietinių teisių ribojimas yra politinė diskriminacija. Vienpartinėje sistemoje valdžia, neleisdama organizuotis į partijas, kitus piliečius laiko antrarūšiais, palyginus su valdančiosios partijos nariais.

Cenzūra

Kontroliuoti, neleisti platinti nepageidaujamų idėjų bei pažiūrų gali valstybės valdžia arba Bažnyčia. Tai vadinama valstybine arba bažnytine cenzūra. Ji gali būti išankstinė arba paskesnioji. Išankstinė cenzūra numato būtinumą gauti leidimą: spausdinti knygas, statyti filmą, pjesę, rengti mitingą ir pan. Paskesnioji vertina jau paskelbtus straipsnius ir knygas, sukurtus filmus ar pastatytas pjeses, ribodama jų platinimo sritį arba visai drausdama platinti.

Pažintinis fundamentalizmas

Tai neracionali, taigi ir nekonstruktyvi, veiksena, persmelkta neklaidingumo pretenzijos. Konstruktyvi veiksena būtų šio fundamentalizmo nebuvimas. Neklaidingumo pretenzija išreiškiama savojo pranašumo teigimu, dogmatizmu, tiesos nuslėpimu. Pažintinis fundametalizmas išsilieja netolerantiška veiksena: kitoniškos pažiūros laikomos kenksmingomis, vertomis sunaikinti. Sukuriamos procedūros, įgalinančios kitoniškas pažiūras nuslėpti, neleisti joms paplisti.

• Savojo pranašumo teigimas.

• Dogmatizmas (statinė,

neistorinė mąstysena, išpažįstanti nuostatas ilgam laikotarpiui ir teigianti jas absoliučiai; tai vertės absoliutinimas) ir autoritarizmas.

• Tiesos nuslėpimas ir klaidinimas.

Neapykanta

Tai visuomenėje paplitęs reiškinys, egzistuojantis ne tik tarp asmenų. Individuali neapykanta – tai tik smulkus reiškinys akivaizdoje daug stambesnės neapykantos, kuri išsikeroja tarp žmonių grupių, luomų, klasių, partijų, vargšų ir turtuolių, religinių tikėjimų, skirtingų ideologijų išpažinėjų, net tarp tautų ir valstybių, rasių.

Neapykanta yra natūralus reiškinys, kiek natūralios yra visos jausminės žmogaus būsenos, aistros ir afektai. Pagal K. Jaspersą yra dvejopa neapykanta: 1) nnesavanaudiška – pasaulyje yra tai, ko verta neapkęsti, kas bjauru, nepadoru, šlykštu, bloga, niekinga. 2) savanaudiška – už pasipiktinimo slepiasi pretenzija savosios būties naudai, ir būtent tada, kai to verta neapkęsti.

Neapykanta gali kilti spontaniškai, o dažnai ji subręsta arba sąmoningai brandinama. Kraštutinė jos išraiškos priemonė – teroras. Tai žiaurumu įgyvendinama neapykanta.

Fanatizmas

Terminas kilęs iš lot. žodžio fanaticus – įkvėptas, sužavėtas, įsiutęs. Viena prasme fanatizmas – visiškas atsidavimas pozityvią vertę turinčiai idėjai, siekimas ją įgyvendinti. Kita prasme fanatikas – radikalių įsitikinimų žžmogus, aklatikis, aistringai atsidavęs kuriai nors idėjai arba kuriam nors reikalui.

Fanatikas tariasi atradęs absoliučią tiesą. Fanatizmo pagrindas – iracionalūs įsitikinimai. Fanatikams neparanku apeliuoti į protą, jie apeliuoja į autoritetus, intuiciją, pranašystes. Fanatizmas yra nekritiškas atsidavimas idėjai, virtęs tikėjimu. Tikėjimas ppasireiškia hipostaze: objektams suteikiama visuotinė reikšmė, jų savybės teigiamos besąlygiškai ir kategoriškai. Dėl to fanatizmas susijęs su dogmatizmu. Nėra abejonės, kad fanatizmas kyla ir iš aktyvaus kvailumo.

Religinis fanatizmas tikėjimą paverčia žinojimu. Religiniai fanatikai veikai su neklaidingumo pretenzija – tik jie žiną tiesą ir toji tiesa esanti vienintelė.

Politinis fanatizmas – savojo politinio modelio pateikimas su neklaidingumo pretenzija, griežtas ištikimybės vienintelei politinei idėjai reikalavimas. Šiam fanatizmui būdingas ateities sudievinimas, išplaukiantis iš garbėtroškų noro pamokyti žmoniją.

Kai kurie nepakantumo simptomai ir jų apraiškos žmonių elgesyje

Nepalankus kalbejimas – šmeižiančios ir niekinančios kalbos apie tam tikras kultūrines, rasines, nacionalines arba seksualines grupes. Kitų teisės išsakyti savo pažiūras neigimas.

Stereotipų kūrimas – vienodas, dažniausiai neigiamas, visų vienos grupės narių apibūdinimas.

Erzinimas – dėmesio atkreipimas į tam tikras žmonių elgesio ssavybes ir ypatybes, turint tikslą pajuokti arba įžeisti.

Išankstinis nusistatymas – asmenybių arba grupių vertinimas, remiantis veikiau neigiamais apibendrinimais ir stereotipais nei konkrečiais faktais, liudijinčiais apie juos ir jų elgesį.

Kaltės suvertimas – atsakomybės už socialinius ir kitokius sunkumus suvertimas kokiai nors grupei.

Diskriminacija – nevienodas socialinis traktavimas arba atsisakymas leisti kam nors užsiimti tam tikra veikla, remiantis išankstiniu nusistatymu.

Išskyrimas iš visuomenės – elgimasis taip, tarsi kitų čia nebūtų ar jie iš viso neegzistuotų. Atsisakymas kalbėti su kitais, pripažinti juos ir jų kkultūrą (būdinga genocidui).

Terorizavimas – sąmoningas kitų gąsdinimas ir smukdymas, dažnai turint tikslą priversti juos pasitraukti iš bendruomenės, organizacijos ar grupės.

Simbolių išniekinimas ir naikinimas – įvairių rūšių religinių arba kultūrinių simbolių arba struktūrų išniekinimas, siekiant nuvertinti ir išjuokti tų žmonių, kuriems šie simboliai yra reikšmingi, įsitikinimus ir identitetą.

Chuliganizmas – pasinaudojimas fiziniu arba kiekybiniu pranašumu, siekiant pažeminti kitus, atimti jiems priklausančius daiktus, sužlugdyti jų prestižą arba išprovokuoti tam tikrus veiksmus.

Veiklos apribojimas – pašalinimas bei nesuteikimas teisės atvykti arba būti kokioje nors vietoje, socialinėje grupėje, turėti tam tikrą profesiją, netgi jei tai būtų gyvybiškai svarbūs jiems dalykai.

Išskyrimas – neleidimas patenkinti pagrindinių poreikių ir/arba iki galo dalyvauti visuomenės arba kurioje nors bendruomenės veikloje.

Segregacija – priverstinis tam tikros rasės, religijos ar giminės žmonių atskyrimas, dažniausiai vienos grupės nenaudai (būdinga apartheidui).

Represijos – priverstinis trukdymas naudotis žmogaus teisėmis.

Naikinimas – fizinis smurtas, išvarymas iš namų, ginkluoti užpuolimai ir žudynės.

Kai kurios didelio nepakantumo apraiškos

Moterų diskriminavimas – politika ir elgesys, trukdantys moterims lygiai su vyrais dalyvauti visuomenės gyvenime ir naudotis žmogaus teisėmis; aiškinama vyrų pranašumu lyginant juos su moterimis.

Rasizmas – žmogaus teisių suvaržymas dėls rasės, aiškinant, kad kai kurios rasės yra pranašesnės už kitas.

Etnocentrizmas – skirstymas pagal kultūrą ir kalbą, aiškinant, kad kultūros nėra vienodai vertingos ir „pažangios“.

Antisemitizmas – iišankstinis priešiškas nusistatymas žydų atžvilgiu, jų diskriminavimas ir persekiojimas.

Agresyvusis nacionalizmas – nuostata, kad viena nacija yra pranašenė už kitas.

Fašizmas – nuostata, kad valstybė neturi toleruoti kitaip manančių arba skirtybių ir turi teisę valdyti piliečių gyvenimus.

Ksenofobija – antipatija užseniečiams ir kitų kultūrų nariams; baimigas įsitikinimas, kad „svetimšaliai“ pakenks visuomenei.

Imperializmas – tautos arba tautų pajungimas savo valiai, kai užvaldomi pajungtųjų turtai ir ištekliai.

Išnaudojimas – naudojimasis svetimo darbo vaisiais, tinkamai neatlyginant už darbą; neprotingas ir niokojantis gamtos turtų ir natūralios aplinkos naudojimas.

Religinis fanatizmas – aistringas nekritiškas prisirišimas prie tam tikro religinio tikėjimo ir įsitikinimas, kad tai vienintelis tikėjimas, teisingai aiškinantis religines ir dvasines tiesas, kurio principams visi be išimčių privalo paklusti.

Politinės represijos – draudimas laisvai ir atvirai diskutuoti politiniais klausimais; trukdymas dalyvauti politikoje ir rinkimuose; teisės į informaciją ribojimas, griežtas politinių kitamanių draudimas.

Kai kurie vilties teikiantys tolerantiškos visuomenės požymiai

Kalba – charakterizuojant rasę, etninę grupę ar lytį vengtini epitetai. Žiniasklaidos ir vadovėlių kalboje, charakterizuojant įvykius ir žmones, nevartotini žodžiai, reiškiantys išankstinį nusistatymą. Švietime ir žiniasklaidoje vartojamos mažumų kalbos.

Visuomeninė tvarka – remiasi žmonių lygybe, t.y. visų grupių žmonės gali vienodai naudotis socialinėmis privilegijomis, švietimo ir ekonomikos galimybėmis.

Visuomeniniai santykiai – remiasi abipuse pagarba ir teisės į žmogaus orumą pripažinimu visiems visuomenės nariams.

Politiniai procesai –– iš esmės demokratiniai, kuriuose vienodas galimybes turi mažumos, vyrai ir moterys.

Daugumos – mažumos santykiai ir vietinai gyventojai – viesuomenė arba tam tikros įstaigos sąmoningai skatina bendravimą tarp daugumos ir mažumos grupių, užtikrina mažumų kultūrinio vientisumo ir kalbų išsaugojimą, skatina pastarųjų vartojimą, užtikrina visų mažumoms ir vietiniams gyventojams priklausančių teisių gerbimą.

Bendruomenių renginiai, reikšmingų istorinių datų pažymėjimas, nacionalinių švenčių šventimas ir pan.

Kultūriniai renginiai ir masiniai žygiai – visos visuomenės kultūros gali laikytis savo tradicijų ir jas atstovauti visuose valsybės arba bendruomenės kultūriniuose renginiuose.

Religinė politika – visi gali laisvai praktikuoti savo pasirinktą tikėjimą, kartu nepažeisdami kitų teisių bei neprimesdami niekam dalyvavimo jiems nepriimtinose religinėse apeigose.

Tarpgrupinis bendradarbiavimas – bendras visuomenės problemas svarsto visos jos grupės. Jų visų tikslai bendri, todėl jos drauge ieško priimtiniausių sprendimų socialinėms problemoms ir nesutarimams įveikti.

TOLERANCIJĄ GALIMA UGDYTI

Toleranto ir asmens linkusio į netoleranciją psichinių savybių sąrašas

Asmuo, linkęs į netoleranciją Asmuo, linkęs į toleranciją

Įtaiga, galimybė manipuliuoti

Pajungimas, dominavimas

Savęs idealizavimas

Minčių ir jausmų slopinimas

Emocinis dvilypumas

superjautrumas, baimė, agresyvumas

Siekis bausti kitus

Mąstymo nelankstumas

mąstymo subjektyvumas

vertinimų dichotomija

kritiškumo ir savianalizės stoka

Menka netikrumo ir neaiškumo pakanta

Savųjų silpnybių baimė

Nepakanta silpnybėms

Konvencionalizmas

Konservatyvumas

svarbu hierarchija ir padėtis visuomenėje

Personalinė politikos interpretacija

Orientacija į valdžią ir turėjimą

Neigiamas požiūris į mokslą

Represinis auklėjimas

griežti, emociškai šalti tėvai Autonomiškumas, nepriklausomybė

Partnerystė

Adekvatus savojo „aš“ vaizdas

Minčių ir jausmų sąmoningumas

Emocinis brandumas

adekvačios emocinės reakcijos

Savęs baudimas

Mąstymo plastiškumas

mąstymo

realizmas

daugiaaspektinis vertinimas

kritiškumas, atvirumas, kintamumas

Derama netikrumo ir neaiškumo pakanta

Savųjų trūkumų pripažinimas

Geranoriškumas silpniesiems

Autentiškumas, individualizmas

Liberalizmas

svarbu partnerystė ir autentiškos vertybės

Objektyvi politikos interpretacija

Orientacija į meilę ir draugystę

Pažintinis smalsumas

Atlaidus auklėjimas

atlaidūs, mylintys tėvai

Tolerancija  Kitų žmonių teisės į gyvenimą ir orumą pripažinimas.

Pripažinimas  Šiltas požiūris į skirtybių savoje aplinkoje buvimą.

Skirtybių gerbimas  Skirtybių teigiamų pusių pripažinimas.

Unikalumo vertinimas  Teigimas įvairovės, kaip homogeniškumo priešybės, vertinimas.

Papildymo galimybių įžvelgimas skirtybėse  Gebėjimas integruoti skirtybes taip, kad jos turtintų ir stiprintų visuomenę.

Abipusiškumas kaip bendradarbiavimo pagrindas  Gebėjimas numatyti ir siekti bbendrų tikslų, kurie abipusiškais naudingi skirtingoms grupėms.

Taikos kultūra  Tarpusavio priklausomybės ir pasaulio visuotinumo pripažinimas ir pastangos kurti pozityviais tarpusavo ryšiais susaistytą pasaulį, jungiantį draugiškas bendruomenes.

IŠVADOS

Referate apžvelgiau įvade jau minėtas, mano manymu, svarbiausias su tolerancija susijusias sąvokas, tolerancijos „rūšis“, jos apimamas sritis ir t.t. Rašydama šį darbą, pagilinau savo žinias, sužinojau gana įdomių dalykų, naujų sąvokų.

Tolerancija – išties labai svarbi mandagumo forma. Ji padeda išreikšti dorovinės kultūros gilumą ir humaniškumą. Manau, kad tolerancija yra būtina bendravimo sąlyga šiuolaikinėje vvisuomenėje. O svarbiausia tai, kad žinodami visus galimus netolerancijos aspektus, galime jos išvengti, taip pat išmokti toleruoti, bei reguliuoti tolerancijos ribas.

Literatūra ir informaciniai šaltiniai

PLEČKAITIS R. Tolerancija. V., 1998.

REARDON A. B. Tolerancija – taikos pradžia. V., 1999.