Charakteris, Temperamentas

Charakteris

Žmogaus savitumo prielaidos

Pasaulyje nėra dviejų visai vienodų žmonių. Visi mes kažkuo skiriames.

Kiekviena asmenybė nepakartojama, pasižymi jai vienai būdinga idividualių

psichinių savybių visuma – charakteriu. Tai labai sudėtingas darinys, tam

tikromis gyvenimo aplinkybėmis sąlygojąs tipišką žmogaus elgesį. Žinodami

savo draugo charakterį, mes sakome: „Aš jį pažįstu. Esu įsitikinęs, kad

tokiu ir tokiu atveju nesusilaikys, bus šiurkštus, prikalbės nereikalingų

dalykų, o paskui gailėsis, krimsis.“ Vadinasi, mes žinome tipiškas žmogaus

savybes ir progrnozuojame jo elgesį tipiškomis sąlygomis. Kiekvienas

charakterio bruožas išreiškia žmogaus santykį su tam tikrais ggyvenimo

reiškiniais.

Sakydami, kad jauonuolis yra tokio ar kitokio charakterio, mes turime galvoje

jo santykius su žmonėmis (nuoširdus, draugiškas, ciniškas, žiaurus,

nesąžiningas, pagarbus, ir pan.), požiūrį į darbą (darbštus, tingus, taupus,

punktualus ir pan.), ir į save patį (kuklus, išdidus, egocentriškas, nesavikritiškas

ir pan.). Elgesys (tipiškas, įprastinis) yra priemonė šiai sistemai išreikšti.

Vadinasi, jei jaunuolis negerbia žmonių, nedraugiškas, tingus, nesavarankiškas, jis ir

elgiasi šiurkšciai, nemandagiai, neatsakingai. Taip besielgiančius jaunuolius mes

smerkiame, skatiname taisytis.

Daugelis charakterio bruožų skatina žmogų veikti, sąlygoja jo veiksmus, poelgius.

Pavyzdžiui, du studentai tturi vienodas mokymosi sąlygas, jiems būdingas teigiamas

požiūris į studijas, pasirinktą profesiją, tačiau jų charakteriai skiriasi ir todėl

bendrų tikslų jie siekia skirtingai. Vienas mokosi kasdien, tuo paciu metu, kruopščiai

susiplanuodamas literaturą visam semestrui. Antrasis studijuoja priešokiais, be

aiškesnio plano, daugiau dėmesio sskirdamas probleminiams klausimams, o ne faktų

įsiminimui. Jis pats nepatenkintas savo mokymosi pobudžiu, bet kitaip dirbti nepajėgia.

Psichologų tyrimai rodo, kad kai kurie žmonės labiausiai vertina savo darbo pasiekimus,

o nesėkmiu ne itin bijo. Todėl jie renkasi sunkius uždavinius, nors ir jaučia, kad gali

ju neišspręsti, nepagrįstai rizikuoja. Kiti, priešingai, labai bijo nesėkmiu, o savo

pasiekimus mažiau vertina. Todel jie atsargūs, viskq apsvarstantys, renkasi lengvesnius

uždavinius, nors žino, kad galetų atlikti ir sunkesnius. Toks ne visai pagrįstas, bet

nuo charakterio priklausantis veiklos būdas gali pasireikšti mokymesi, darbe,

bendraujant su žmonėmis. Ypač ryškiai jis pasireiškia didelės įtampos būsenoje. Iš

tikrųjų charakterį geriausiai galima pažinti sunkiose, konfliktinese situacijose.

Nepasisekė darbe ar mokykloje, išdavė draugas ar draugė, atsirado kliūčių siekiant

gyvenimo tikslų – štai šiomis aplinkybėmis labiausiai ir išryškėja charakterio

savybės – optimizmas, ttikėjimas žmonėmis, valingumas ar, priešingai, abejingumas,

nepasitikėjimas, irzlumas, kerštingumas ir pan.

Temperamentas

Žmogaus charakteris glaudžiai susijes su temperamentu. Šias sąvokas ne visi aiškiai

skiria. Todel pirmiausiai ir aptarsime, kas yra temperamentas, koks jos ryšys su

charakteriu. Temperamentas – tai pastoviausia psichinė savybė, įgimta ir mažai

kintanti. Ji sudaro pagrindą greičiau ar lėčiau formuotis įvairiems charakterio

bruožams. Norint gerai save pažinti, reiktų skirti temperamentq ir charakterį, kad

gerai žinodami temperamento ypatumus, galėtume įžvelgti, kokie charakterio bruožai

greičiau ir lengviau atsiranda, o kokie tik didelių pastangų dėka išsiugdomi.

Psichologai pabrėžia svarbiausiq ttemperamento ypatybę – žmogaus psichinės veiklos

dinamikq, dažnai jq lygindami su upėmis. Viena jų srauni, vingiuota, greita,

putojanti kriokliais, o kita rami lygumos upė. Jos labai skiriasi savo tėkmės greičiu,

triukšmingumu, veržlumu ir kitomis savybėmis, priklausančiomis nuo gamtinių sąlygų.

Kalbėdami apie temperamentq, turime galvoje psichiniu procesų kilimio greitį ir trukmę:

greitai ar lėtai suvokiama, susikoncentruojama, ar išlaikomas dėmesys, įsimenama,

išlaikomi vaizdiniai atmintyje ir pan. Be to, temperamentas išreiškia psichinių

procesų intensyvumą, t.y. vieno temperamento žmogaus jausmai ir valia gali būti

labai stiprus, o kito, priešingai, ir jausmai, ir valia silpni. Nuo temperamento

priklauso ir psichinės veiklos kryptingumas į tam tikrus apibrėžtus objektus

(pavyzdžiui, vieno temperamento žmogus ryškiai linkęs aktyviai veiklai, imlus

naujiems ispūdžiams, pažintims, tuo tarpu kito temperamento žmogus labiau susikaupęs

savyje, įsigilinęs į savo mintis, išgyvenimus).

Temperamentu žmonės domisi nuo seno. Žodis „temperamentas“ reiškia „dalių santykį“,

proporcijas. Mat senovės mokslininkai manė, kad temperamentas priklauso nuo

žmogaus organizme esančiu skysčių (kraujo, tulžies, gleivių) santykio. Žmogaus,

kurio organizmo skysčių sudėtyje vyravo kraujas (lotynų kalbos žodis „sanquis“),

temperamentas buvo pavadintas sangviniškuoju. Mišinys, kuriame vyravo gleivės

(graikų kalbos žodis „flegma“), pavadintas flegmatiškuoju temperamentu. Organizme

vyraujant geltonajai tulžiai (graikų kalbos žodis „chole“), turėsime choleriškąjį

temperamenta, o vyraujant juodajai tulžiai (iš graikų kalbos žodžio „melaina chole“)

– melancholiškąjį temperamentq.

Suprantama, ši antikinio mokslo sudaryta klasifikacija nepaaiškina temperamento

pagrindo.Tačiau mėginimas išskirti žmonių tipus yra įdomus, bbeje, tai daroma

iki šiol. Bandymų suklasifikuoti žmones į tipus buvo ir yra įvairiausių. Šiuo

metu daugiausia aiškinama, kad temperamentas priklauso nuo fizinės žmogaus

konstrukcijos, vidaus sekrecijos liaukų veiklos (vokiečių psichologas E. Krečmeris,

amerikietis V. Šeldonas) arba nuo nervų sistemos savybių santykio (I. Pavlovas).

Ilgus metus tyrinėjęs aukštąją nervinę veiklą, I. Pavlovas padarė išvadą, kad yra

keturi pagrindiniai nervų sistemos tipai:

1) stiprus, nepusiausviras (jaudinimasis stipresnis už slopinimą);

2) stiprus, pusiausviras, judrus;

3) stiprus, pusiausviras, lėtas;

4) silpnas.

Šie nervų sistemos tipai ir sudaro fiziologinį temperamentų pagrindą.

Žinoma, minimi keturi tipai dar neapibūdina visų nervų sistemos savybių, tiesiogiai

nepaaiškina, kodėl temperamentui būdinga viena ar kita savybė, bet vis dėlto

leidžia paaiškinti temperamento priklausomybę nuo nervų sistemos tipo. Pavyzdžiui,

jei žmogus gimė stiprus, nepusiausviro nervų sistemos tipo, jis turi prielaidas

choleriškajam temperamentui, kuriam būdinga aktyvumas, energija, aistringumas,

bet psichinė veikla stokoja pusiausvyros, jis dažnai nesusivaldo.

Nervų sistemos tipas yra paveldėtas, tačiau gyvenimo, auklėjimo (ypač ankstyvoje

vaikystėje) įtakoje gali kiek keistis.

Štai prgrindinės savybės, pagal kurias yra skiriami temperamento tipai:

1. Senzityvumas. Apie šią savybę sprendžiama iš to, kaip jautriai žmogus reaguoja į

silpnus dirgiklius, koks jo reakcijos greitis. Jei senzityvumas aukštas – greitai

ir stipriai reaguojama į silpnus aplinkos poveikius (fizinius dirgiklius, žodžius),

o jei žemas – reikia stipresnio poveikio, kad sukeltų reakciją.

2. Reaktyvumas. Ši savybė rodo reakcijų į aplinką nevalingumo laipsnį. ŽŽmonių

reakcijos į įžeidimą, kritiką, netikėtus įvykius yra nevalingos, tačiau nevalingumo

laipsnis įvairių temperamentų žmonių nevienodas.

3. Aktyvumas. Apie šios savybės apraiškas temperamente sprendžiama iš to, kaip

aktyviai žmogus veikia aplinką ir nugali sunkumus. Nevienodai aktyviai siekiama

tikslo, susikaupiama darbui ir pan.

4. Reaktyvumo ir aktyvumo santykis. Apie šią savybę sprendžiama pagal tai, nuo

ko daugiau priklauso žmogaus veikla: nuo atsitiktinių aplinkybių (nuotaikų,

situacijų, įvykių) ar nuo žmogaus įsitikinimų, tikslų, gyvenimo planų.

5. Reakcijos tempas. Čia turima galvoje psichinių procesų, reakcijų greitis:

įsiminimo, suvokimo greitis, kalbos, judesių tempas ir pan.

6. Plastiškumas ir rigidiškumas. Plastiškumas – sugebėjimas lengvai ir greitai

prisitaikyti prie aplinkos, o rigidiškumas – priešinga savybė, pasireiškianti

įpročių, sprendimų, elgesio pastovumu, vienodumu arba lėtu kintamumu.

7. Ekstroversija ir introversija. Šios savybės nusako, į ką orientuota žmogaus

veikla, į ką jis daugiau linkęs – į išorinį pasaulį ar į savo vidų. Ekstrovertiško

žmogaus reakcijos, veikla priklauso nuo išorinių įspūdžių, o introvertiško –

nuo jo paties minčių, vaizdinių apie praeitį ir ateitį ir pan.

8. Emocinis jautrumas. Tai savybė, rodanti, kaip greitai kyla emocinės reakcijos

į silpnus poveikius.

Pagal šiuos požymius ir galima nustatyti savo ir kitų temperamentą, t.y.

išsiaiškinti, kiek žmogus senzityvus, reaktyvus, aktyvus, koks jo reakcijos tempas,

plastiškas jis ar rigidiškas, ekstrovertiškas ar introvertiškas ir pan.

Temperamento tipai

Norėdami išsamiau charakterizuoti temperamentą, mėginame apibūdinti atskirus jo

tipus.

Sangvinikas. Jo pagrindą sudaro

stiprus, pusiausviras, judrus nervų sistemos tipas.

Sangvinikui būdingas žemas senzityvumas, aukštas reaktyvumas ir aktyvumas, elgesio

pusiausvyra. Jis plastiškas, ekstrovertiškas, jo reakcijų tempas greitas, o

emocinis jautrumas padidintas. Ryškūs sangvinikai buvo rašytojas Petras Cvirka,

Vincas Mickevičius-Krėvė.

Situacija. Štai septyniolikmetės Vidos L., ryškios sangvinikės, dešimtos klasės

mokinės, charakteristika. Vida gyva, judri mergaitė. Ji nuolat juda pertraukos

metu, prieidama čia prie vienos draugų ar draugių grupelės, čia prie kitos, ir iš

karto įsijungia į pokalbį; bet neilgam. Pamokų metu suole taip pat nenusėdi, dairosi,

kalbasi su suolo drauge ir ssėdinčia už jos mokine, reaguodama i kiekvieną

smulkmeną. Greitakalbe atsakinėjant pamokas, mokytojai dažnai prašo jos neskubėti.

Pamokos medžiaga greitai susidomi, skuba atlikti užduotis, bet kartu nesiliauja

domėtis aplink sėdinčiais mokiniais. Labiau susikaupusi literatūros, anglų kalbos

pamokose, o per matematiką, fiziką išsiblaškiusi, netgi žiovauja. Jos jausmai,

nuotaikos nepastovios. Gavusi nepatenkinamą pažymį, labai nusimena, vos neverkia,

bet per pertrauką atgauna pusiausvyrą, pamiršta. Mokykloje ir už jos ribų turi

daug draugų, pažįstamų, lengvai su jais bendrauja, yra mėgstama. Lengvai adaptuojasi

naujoje aplinkoje (9-oje klasėje keitė mokyklą). Mėgsta keliauti, ypač ssu draugais,

patiria daug įspūdžių, kuriuos gyvai, vaizdžiai pasakoja. Dalyvauja saviveikloje ir

dviejų dalykinių būrelių užsiėmimuose.

Kas Vidos elgesyje būdinga sangviniškajam temperamentui..?

Jos senzityvumas nėra aukštas, todėl smulkesnių poveikių ji net nepastebi, į juos

nereaguoja. O reaktyvumas, priešingai, padidintas, todėl ji gyvai rreaguoja į mokyklos

įvykius, draugų tarpusavio santykius, jautri įspūdžiams; visada jų pilna. Sangviniko

aktyvumas padidintas, todėl Vida domisi kelionėmis, mėgsta saviveiklą, o ir per

pamokas aktyvi, ypač jeigu jos į domios. Tarp jos reaktyvumo ir aktyvumo yra

pusiausvyra, todėl mergaitė drausminga, laikosi elgesio taisykių, valdo savo emocijas,

jausmus. Greita kalba, judri laikysena rodo, kad jos reakcijos tempas intensyvus.

Plastiškumas sangvinikei Vidai padėjo greitai adaptuotis naujoje mokykloje, lengvai

prisitaikyti prie skirtingų didelio draugų būrio elgesio reikalavimų. Iš

charakteristikos ryškėja, kad mergaitė ektrovertiška – jautriai reaguoja į aplinkos

įspūdžius, domisi aplinkos gyvenimu, mažai teskirdama dėmesio savo išgyvenimams,

savianalizei.

Kokių problemų kyla Vidai galvojant apie savo elgesį, bendraujant su žmonėmis,

dirbant darbą, kuris jai nėra įdomus? O tikių darbų gyvenime pasitaiko kiekvienam.

Be abejonės, teigiamas dalykas, kad ji lengvai bendrauja ssu žmonėmis, palaiko

gerus santykius. Tačiau šitaip ji gali nueiti ir paviršutiniškų ryšių keliu, prie

nieko ilgiau nesusimąstydama. Jai labai svarbu būti pastovesnei, atlikti darbą iki

galo, susikaupus, nors jis ir mažiau įdomus, išsiugdyti patvarius, tvirtus

interesus, vengti paviršutiniškumo bendraujant su žmonėmis.

Cholerikas. Jo pagrindą sudaro stiprus nepusiausviras (stiprus jaudinimas ir silpnas

slopinimas) nervų sistemos tipas. Cholerikui būdinga žemas senzityvumas, aukštas

reaktyvumas. Jis rigidiškas, ekstrovertiškas, jo reakcijų tempas pagreitintas,

emocinis jautrumas padidintas. Choleriškojo temperamento buvo rašytojas Balys

Sruoga.

Situacija. Ryški cholerikė yra aštuoniolikmetė Rūta KK., primojo kurso studentė.

Vaikystėje buvo užsispyrusi, nemėgo žaisti su lėlėmis, o su berniukais spardė futbolą,

žaidė karą. Staigi, energinga, veikli. Greitai ir stipriai susijaudina, garsiai kalba. Judesiai

staigūs, kalboje girdisi įsakymo gaidos. Greitai susiginčija, nemėgsta prisipažinti buvusi

neteisi. Su draugėmis ir artimaisiais gana dažnai konfliktuoja. Dar daugiau konfliktų

pasitaiko šeimoje. Pyksta ilgai. Dirba, mokosi energingai, greitai. Nemėgsta namų ruošos

darbų, nes jie monotoniški. Aktyvi visuomenininkė, ji mėgsta ir sugeba vadovauti. Gera

sportininkė. Atkakliai siekia tikslo, nebijo sunkumų, ryžtingai juos stengiasi nugalėti.

Cholerikui būdinga reaktyvumas, aktyvumas, greitos reakcijos. Tai pasireiškia ir Rūtos

elgesyje. Ji nesusivaldo, nekantri, nemėgsta vienodos veiklos. Cholerikas rigidiškas, todėl

jos interesai pastovesni negu Vidos L., ji nuosekliau ir atkakliau siekia užsibrėžtų

tikslų.

Didelis choleriko aktyvumas, atkaklumas dažnai padeda jam gerai dirbti, mokytis, būti

aktyviam visuomenininkui. Tačiau cholerikui sunkiau valdyti savo elgesį, išlaikyti pusiausvyrą,

išvengti konfliktų. Šalia ryžtingumo, atkaklumo, iniciatyvumo ir kitų lengvai besiformuojančių

choleriko charakterio bruožų greitai atsiranda ir šiukštumo, piktumo, užsispyrimo, negatyvizmo

požymių jo elgesyje. Bene svarbiausia būtų cholerikui išsiugdyti „elgesio stabdžius“, t.y.

išmokti valdyti savo jausmus, kontroliuoti poelgius.

Flegmatikas. Jo fiziologinį pagrindą sudaro stiprus, pusiausviras, lėtas nervų sistemos tipas. Flegmatiškojo temperamento senzityvumas ir aktyvumas yra žemas, tačiau reaktyvumas aukštas. Reakcijos sulėtintos. Introvertiškas, emocinis jautrumas nedidelis.

Situacija. Šešiolikmečio Viliaus N., 9 klasės mokinio, charakteristikoje rašoma: „Vilius

Aukštas, stambus, ggerai fiziškai išsivystęs. Tačiau nejudrus, mažakalbis, lėtų reakcijų. Sėdi paskutiniame suole, neaktyvus, atsakinėja vangiai. Mokosi gerai, bet viską daro lėtai, todėl mokykloje ne viską suspėja padaryti, ko reikalaujama. Pertraukų metu nekalbus, pats nekalbina kitų, nemėgsta triukšmingų išdaigų, susibūrimų. Jį sunku ir pajuokinti, ir supykinti. Draugų mažai turi, daugiau palaiko ryšį su berniuku, kuris irgi gyvena tame pačiame name. Visuomeninės veiklos nemėgsta. Domisi ir gerai žaidžia šachmatais. Daug bendrauja su tėvu – keliauja, lanko teatrą.“

Lyginant su anksčiau apibūdintais temperamento tipais, flegmatikas ryškiai skiriasi. Vilių sunku ir prajuokinti, ir supykinti todėl, kad jo reaktyvumas žemas. Viliaus jausmai mažai atsispindi veide, judesiuose, nes jo emocinis jautrumas menkas. Žinoma, tai nereiškia, kad flegmatikas visai nieko neišgyvena. Vien iš išorinės išraiškos apie jo jausmus spręsti yra sunku. Kadangi čia aktyvumas žymiai aukštesnis už reaktyvumą, flegmatikas yra kantrus, ištvermingas, susivaldantis. Jo psichinės veiklos tempas sulėtintas. Flegmatikas lėtai kalba, lėti jo judesiai, eisena, lėtas mąstymas, lėta dėmesio koncentracija ir pan. Jis ryškiai rigidiškas, sunkiai atsisako savo įprasto darbo režimo, darbo vietos ir kitų įpročių. Plastiškumas žemas, todėl sunkiai prisitaiko prie naujos aplinkos, naujų žmonių. Introvertiškumas Viliaus tipo žmonėms pasireiškia tuo, kad jie sunkiai reaguoja į aplinkos poveikius, ilgai prisimena ankstesnius išgyvenimus, vaizdus, užsidarę savyje.

Net iir konfliktinėje situacijoje flegmatiko ramybė, susikaupimas, pastovumas yra vertingos savybės, kurios leidžia gerai atlikti ilgiau trunkantį darbą, apsaugo nuo išsišokimų, nesusivaldymo. Tačiau jo lėtumas, mažas plastiškumas apsunkina bendravimą su vienmečiais ir suaugusiais, sudaro prielaidas pasyvumui, o neretai ir tingumui. Flegmatikui labai svarbu greitinti savo reakcijas, įsitraukti į aktyvią veiklą. Ypač jam naudinga sportuoti, prisiversti daugiau ir greičiau veikti.

Melancholikas. Jo fioziologinis pagrindas – silpnas nervų sistemos tipas. Melancholiko senzityvmas padidintas, todėl silpni poveikiai sukelia stiprias reakcijas. Reaktyvumas ir aktyvumas žemi. Rigidiškas. Introvertiškas. Padidintas emocinis jautrumas. Reakcijų tempas lėtas.

Melancholiškojo temperamento pavyzdžiu galėtų būti Prano Vaičaičio, Vinco Mykolaičio – Putino asmenybės.

Situacija. O štai penkiolikmečio Vytenio K., 8 klasės mokinio, charakteristika: „Fiziškai išsivystęs vidutiniškai, pabalęs, nejudrus. Pamokose sėdi ramiai, tačiau labai įsitempęs, sunerimęs. Pakviestas atsakinėti išsigąsta, nurausta. Atsakinėdamas varžosi, kalba tyliai, gniaužo rankas. Labai jautriai reaguoja į pastabas, tačiau ne iš karto. Pergyvena ilgai, skausmingai, nemiega, praranda apetitą. Sunkiai bendrauja su vienmečiais, draugų neturi, labai prisirišęs prie motinos. Mėgsta gamtą, namuose augina paukščius. Prastos nuomonės apie save, savo sugebėjimus. Jo siekimai neaukšti – baigti aštuonias klases ir eiti mokytis į profesinęs technikos mokyklą. Beje, jis mokosi gerai ir turi nemažai sugebėjimų“.

Būdingas Vytenio temperamento bruožas – aukštas senzityvumas. Padidintas jautrumas

aplinkos poveikiams sąlygoja berniuko nedrąsumą, naujos aplinkos baimę, įtampą, sunkią adaptaciją. Todėl jis dažnai vienišas, nedrįsta prieiti prie draugų, mažai jų turi. Jam ypač nedrąsu didesniame draugų būryje, nes varžosi, nepasitiki savimi. Žemas aktyvumas ir reaktyvumas pasireiškia tuo, kad jis dažnai blogos nuotaikos, retai juokiasi, greitai pasimeta, nedarbingas, greitai pavargsta. Vytenis rigidiškas ir introvertiškas. Mėgsta tuos pačius, prie kurių priprates, žmones, vietas, susikaupęs savyje, mažai kreipia dėmesio į aplinkinius. Didesnis įspūdžių srautas jį greitai nuvargina, paskui daug laiko praeina, kol nnurimsta. Jam būdingas aukštas nerimo laipsnis.

Melancholikas yra jautrus, subtilių jausmų žmogus. Jis jautrus sau ir kitiems. Atsargus, apsisvarstantis. Dėl šių savybių melancholikas bendraujantiems su juo yra patrauklus. Tačiau jam pačiam nelengva. Jis, pavyzdžiui, gerai žino kultūringo elgesio taisykles, nori jų laikytis, tačiau dėl varžymosi, nepasitikėjimo introvertiškumo sunkiau bendrauti su žmonėmis.; tai gali sukelti nepasitenkinimą savimi, mažavertiškumo jausmą. Todėl labai svarbu melancholikui išsiugdyti aktyvumą, pasitikėjimą savo jėgomis.

Suprantama, ne visu žmones galima tiksliai suskirstyti į šiuos keturi temperamento tipus. TTik nedaugrlis yra gryni nurodytų tipų atstovai, o daugumos žmonių bruožai susimaišę. Vyraujančios temperamento savybės geriausiai išryškėja atsidūrus naujoje aplinkoje, konfliktinėje situacijoje, išgyvenant psichinę įtampą, traumą, stresinę būseną. Mat tokioje situacijoje suformuotos savybės (savitvarda, savikontrolė, mandagumas ir kt.) dažnai susilpnėja aarba visai nustelbiamos, o labiau išryškėja įgimtos – temperamento savybės.

Kad ir koks būtų nervų sistemos tipas, temperamentas, jis neapibrėžia nei žmogaus dorovės, nei jo socialinio vertingumo. Nėra „gero“ ir „blogo“ temperamento, o kiekvienas jų tipas turi, kaip minėjome, ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Cholerikui lengviau, palyginti su flegmatiku, išsiugdyti veiksmų greitumą, ryžtingumą, betgi flegmatikui lengviau, palyginti su choleriku, išsiugdyti ištvermingumą, šaltakraujiškumą.

Temperamentas turi įtakos indivudualiam žmogaus gyvenimo stiliui, kuris pasireiškia įvairioje jo veikloje ir elgesyje. Dažnai sakoma: „Šis žmogus kūrybiškas“, „šis agresyvus“, „šis rigidiškas“. Rigidiškumas – tai tendencija išsaugoti savo nuostatas, principus, mąstymo būdą, nesugebėjimas pakeisti požiūrį į vieną ar kitą reiškinį, žmogų ar pan. Žmogaus savimonės vystymasis tartum sustoja apibrėžtoje stadijoje. Toks indivudualus stilius dažnai būdingas cholerikui, fflegmatikui. Kiekvienas jų gali būti aukštos dorovinės kultūros, pasižymėti gražiu, kultūringu elgesiu. Tai pasiekti galima daug lengviau, jei daugiau pasinaudotume savo temperamento stipriosiomis pusėmis, sąmoningai koreguodami silpnąsias.

Vincentas Žemaitis “Elgesio kultūra”. Vilnius “Mintis”, 1980m.