PRAKTINĖ DOROVĖ VADYBOJE

TURINYS

ĮVADAS…………………………3

Darbo tikslas…………………………3

Darbo uždaviniai…………………………3

1.VADOVO MORALĖ, DOROVĖ…………………………4

1.1. Viena sako, kita daro, trečia mano………………………5

1.2. Dora ir elgesys glaudžiai susiję………………………..5

1.2.1. Baimė…………………………5

1.2.2. Gėda…………………………6

1.2.3. Sąžinė…………………………6

1.3. Moralumo požymis – principingumas…………………….6

1.4. Atsakomybės jausmas, kaltė…………………………7

1.5. Vadovo pedagogo bruožai, pedagoginis taktas………………….7

1.6. Kasdieninė moralė…………………………8

2. VADOVAVIMAS,PAREMTAS VERTYBĖMIS…………………..9

3. PRAKTINĖ DOROVĖ VADYBOJE………………………..10

4. MORALINĖ ATSAKOMYBĖ – VIENA IŠ PAGRINDINIŲ DOROVĖS SĄVOKŲ…..12

IŠVADOS…………………………14

LITERATŪROS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS…………………………15

ĮVADAS

Šiame sudėtingame pasaulyje tikrai doras žmogus jaučiasi nejaukiai. Aplinkui tiek daug nusikaltimų ir tiek mažai padorumo, kad ddvasingumas bei dora iš esmės yra globalinėje opozicijoje. Taip pat kaip kokia seksualinė mažuma, dorovės aktyvistai jaučiasi savotiška „etine mažuma“. Dar gerai, jeigu jų neišvadina „kvaileliais“ ar kitokiais žeminančiais epitetais. Tačiau nežiūrint visko reikia tik džiaugtis, kad vis randasi žmonių, kurie su mielu noru prisideda prie šio dorovinio aktyvizmo. Ir nėra didelio skirtumo kurioje religijoje, bažnyčioje ar kitokioje grupuotėje moralinis aktyvumas užgimsta bei plėtojasi. Tokie žmonės – moralinės mažumos atstovai -dažnai kalba apie meilę, dvasingumą, kitas etines vertybes. Tai yra nnuostabu. Atrodo, kad šis užsiangažavimas juos ženkliai skiria nuo likusios visuomenės dalies, besirūpinančios, berods, tik materialiniu gerbūviu ir valdžia.

Mano darbo tikslas yra plačiau apžvelgti įmonės, organizacijos ar šiaip kokios verslo grupės vadovo dorą , moralę. Ar tai turi praktinės rreikšmės darbe?

Darbo uždaviniai:

* išanalizuoti, vieną iš svarbiausių, vadovo asmenybės bruožų – moralę arba, kitaip pavadintume, vadovo dorovę;

* apžvelgti vadovavimą, paremtą vertybėmis;

* praktinė dorovė vadyboje;

* moralinė atsakomybė – viena iš pagrindinių dorovės sąvokų.

1.VADOVO MORALĖ, DOROVĖ

Vadovui be kompetencijos ir kvalifikacijos, valdymo darbui reikalingos ir tam tikros asmeninės, psichologinės savybės. Visų svarbiausia – tai vadovo moralė(dorovė). . Kalbant apie jo asmenines savybes, būtina pabrėžti dvi problemos puses. Viena -paprastesnė – sudaryti sąrašą savybių, kuriomis turėtų pasižymėti tam tikro rango vadovas (žr. lentelę), kita – gerokai sudėtingesnė – nustatyti šias savybes ir jų pagrindu prognozuoti būsimojo vadovo profesinį aktyvumą.

Pagal užimamą vietą valdymo hierarchijoje vadovus įprasta skirstyti į aukščiausio, vidutinio ir žemiausio lygio. Antai pramonės šakos žemiausio lygio vadovai – tai meistrai, bbarų ir pamainų viršininkai, nedidelių ir vidutinių cechų viršininkai, įmonės valdymo aparato skyrių viršininkai. Vidutinio lygio – didelių cechų viršininkai, įmonės tarnybų vadovai, vidutinių įmonių direktoriai, ministerijų ir žinybų skyrių viršininkai. Aukščiausio lygio – vyriausiųjų valdybų viršininkai, ministerijų ir departamentų vadovai, didelių įmonių direktoriai.

Rusų valdymo specialistas V. Poliakovas knygoje „Karjeros technologija“ (1995) pateikia tokią žmogaus savybių ir pareigybės priklausomybės lentelę:

SUGEBĖJIMAI IR KARJERA

Firmos Versli- Valstybinės Vyriau- Vadybos Mokslo Dėsty-

vadovas ninkas įstaigos siasis konsul- darbuo- tojas

struktūros buhalteris tantas tojas

1 vadovas

Kantrybė X X X 0 X X XX

Nuoširdumas X X 0 0 0 0 XX

Savikontrolė XX XX X XX X X XX

Pedantiškumas X X XX XX X XX X

Valia XX XX X X X X X

Smalsumas X X X X XX XX XX

Intuicija XX XX X X XX XX X

Analitinis

mąstymas X X X XX XX XX X

Lyderio

sugebėjimai XX X XX X 0 0 0

Komuni-

kabilumas XX XX X X X X XX

Savitvarda XX XX X 0 0 x xx

Dėmesys XX XX X XX XX X X

Atmintis X X X XX XX XX XX

Vaizduotė X X 0 0 X XX x

(xx – ypač rreikalinga, x – reikalinga, 0 – nebūtina)

Įmonėje ar bendrovėje vadovų priklausymas vienam ar kitam lygiui gali

būti ir kiek kitoks.

Kiekvieno lygio vadovui keliami atitinkami reikalavimai. Vienokie jie linijiniams, kitokie funkciniams vadovams. Pvz., linijiniams vadovams reikalingesnės organizacinės savybės, o funkciniams – kompetentingumas. Tačiau visiems reikalingos moralinės-dorovinės savybės.

Todėl žmogaus moralinių savybių nagrinėjimas ir vertinimas turėtų prasidėti nuo dorovės. Neklaidžiodami dorovės labirintais, aptarsime tik būdingiausius jos bruožus. Dorovė reikalinga kiekvienam žmogui, kiekvienam darbuotojui, nes jis lemia veiklos motyvus. Tačiau dorovė ypač būtina vadovui – kolektyvo lyderiui.

Ilgą laiką sąžiningumas, nepaperkamumas, kuklumas ir kitos vadovo savybės buvo nustumtos į antrą ar trečią vietą ir išreiškiamos beveide, valdiška ir per prievartą visiems brukama formule: moraliai tvirtas.

Kaip galima atskirti dorą nuo nedoro? Kokiomis formomis nedora pasireiškia gyvenime, vadovo kasdienybėje?

Viena pasireiškimo formų, kai žmogus viena sako, kita daro, trečia mano. Kai žodžiai skiriasi nuo darbų, tai akių dūmimas ir parodomieji veiksmai. Taip elgiasi vadovas, kuris lengvai prižada, bet nepadaro, o paskui ieško pasiteisinimo arba savo kaltę mėgina suversti aplinkybėms. Kai reikia atsakyti už žodžius, už neįvykdytus įsipareigojimus, nesibodi apgaulės, pagražinimo, kompromisų.

Kita forma, kai vadovas viena morale vadovaujasi bendraudamas „į viršų“, kita – su pavaldiniais, t.y., kai žmogus pabrėžtinai mandagus, lipšnus su savo vadovais ir šiurkštus, netaktiškas, nejautrus ssu pavaldiniais.

Trečia „dvigubos moralės“ forma – žmonių skirstymas į „naudingus“ ir „nenaudingus“.

Ir pagaliau ketvirtą formą galima išreikšti Tartiufo žodžiais: „Nusikalti

mas – ne nuodėmė, kai nusikalstama slaptai“. Taigi toks dvilypis žmogus bus

teisus ir sąžiningas tik tam tikromis sąlygomis, tik iki tam tikros ribos, už kurios

ima įgyvendinti savo antrąją programą. Svarbu, kad niekas nežinotų ir

nematytų.

Taigi dora ir elgesys glaudžiai susiję. Spręsdamas žmogus dažnai laviruoja tarp asmeninių ir visuomeninių interesų, būtinybės vadovautis moralės principais. Elgesio logika verčia jį kreiptis į save ir ieškoti atsakymo, kaip elgtis vienu ar kitu atveju. Svarbiausi asmenybės elgesio vidinės kontrolės svertai, reguliuojantys moralę, yra baimė, gėda ir sąžinė.

Baimė. Žmogus dažnai pasielgia vienaip, o ne kitaip ne todėl, kad geras, o todėl, kad bijo būti pasmerktas. Baimė – pirmasis dvasinio brandumo laipsnis. Jeigu žmogus nieko nebijo, tai neaišku, kaip gali pasielgti. Asmenybės raidos istorijoje pirmasis žingsnis formuojant dorovę buvo tam tikrų dalykų draudimas: vedybų, teritorijos, maisto ir kt.

Z. Froidas trimis svarbiausiomis emocijomis laikė meilę, pyktį ir baimę. Baimės jausmas yra ir instinktyvus, biologiškai būdingas visiems gyvūnams. Žmogui jis taip pat genetiškai užprogramuotas, ir visi normalūs žmonės jaučia vienokią ar kitokią baimę. Pagaliau ir religija daugeliu atvejų remiasi dvasiniais draudimais, pragaro, kančių baime ir pan.

Tačiau baimės nulemtas elgesys – ne ttikras moralus elgesys. Tai vergo psichologija. Todėl būtinas antrasis, labai svarbus padoraus elgesio kontrolierius – gėda, kai pats individas save smerkia. „Gėda dažnai draudžia tai, ko nedraudžia įstatymas“ (Seneka). „Niekas taip neparodo žmogaus dorovinio tobulumo kaip tai, ko jis gėdijasi ir ko nesigėdi“ (L. Tolstojus). „Dvigubai nusikalsta tas, kuris nesigėdi savo nusikaltimo“ (Publicijus).

Gėdytis galima pažįstamų žmonių, todėl gėda – nedidelių kolektyvų bruožas. Žmogus, patekęs į nepažįstamą aplinką, gali elgtis visai kitaip: „Niekas nesužinos, elgiuosi kaip noriu“. Gėdos jausmo jau nėra (jis labai susilpnėjęs), ir jeigu nejungsime trečiojo moralaus elgesio kontrolieriaus, mūsų nepažįstamasis iš tikro gali pasielgti „kaip nori“.

Trečiasis moralumo pagrindas – sąžinė. Č. Darvinas yra pasakęs, jog visiškai sutinka su nuomone tų rašytojų, kurie tvirtina, kad žmogų nuo gyvulių ryškiausiai skiria. sąžinė. Sąžinė, viena, grindžiama žmogiškuoju orumu (aš žmogus, aš negaliu kitaip), kita vertus, paremta baime ir gėda ne tik prieš artimuosius, bet ir prieš žmogiškumą. Vienas sąžinės brandumo laipsnių yra savikritika. Sąžinės balsas! Be jo negalimas žmonių gyvenimas ir veikla. Č. Darvinas yra pasakęs, jog visiškai sutinka su nuomone tų rašytojų, kurie tvirtina, kad žmogų nuo gyvulių ryškiausiai skiria. sąžinė. Sąžinė, viena, grindžiama žmogiškuoju orumu (aš žmogus, aš negaliu kitaip), kita vertus, paremta baime ir gėda ne tik prieš

artimuosius, bet ir prieš žmogiškumą. Vienas sąžinės brandumo laipsnių yra savikritika. Sąžinės balsas! Be jo negalimas žmonių gyvenimas ir veikla.

Akademikas A. Zubarašvilis yra pasakęs: „Homo moralis (moralus žmogus) nė kiek ne žemiau už Homo sapiens (protingas žmogus). Man atrodo, žmogus turi būti visų pirma Homo moralis, o po to Homo sapiens. Moralinis pagrindas – tai ta ašis, apie kurią turi suktis bet kuri žmogiškoji veikla“. Reikia visiškai sutikti su šiomis mintimis, nes kuo aukštesnė tarnybinės hierarchijos pakopa, ant kurios sstovi žmogus, kuo mažiau jis kontroliuojamas, tuo stipresnis turi būti jo sąžinės balsas. Vertinant ar renkantis elgesio liniją, nemaža vadovų nekelia klausimo „tiesa ar netiesa“, „gėris ar blogis“. Jie turi kitų kriterijų, kur kas patogesnių: „naudinga ar nenaudinga“, „norisi ar nesinori“, „ramiau ar neramiau“, „suderinta ar nesuderinta“.

Svarbus vadovo moralumo požymis yra principingumas. Darbuotojai savo vadovui gali atleisti nepakankamą profesinį pasirengimą, organizacinių sugebėjimų, iniciatyvos stoką, tačiau jeigu jis neprincipingas, jeigu elgesys neatitinka kolektyvo interesų, jeigu netinkami santykiai su žmonėmis, tokio vadovo ppavaldiniai negerbs. Sociologiniai tyrimai rodo, kad.kaip tik neprincipingumas dažniausiai sukelia konfliktines situacijas. Principingas vadovas ne tik objektyviai vertina darbuotojus, vienodai bendrauja su kiekvienu, bet reiklus ir sau. Negalima laikyti principingu tokio, kuris iš pavaldinių reikalauja visuomeninius interesus laikyti aukščiau asmeninių, oo pats elgiasi atvirkščiai.

Nagrinėjant ir vertinant vieną ar kitą vadovo savybę, būtina jas susieti. Neretai principingas, bet nejautrus žmonėms vadovas tampa formalistu. Tokiu atveju jo principingumas skaudina, net įžeidžia žmones.

Moralinių savybių grupėje labai svarbus atsakomybės jausmas. Viena vadovo darbo ypatybių yra ta, kad jis atsako ne tik už savo, bet ir už pavaldinių veiklą, jos rezultatus. Ši atsakomybė įvairi: moralinė, profesinė, teisinė, politinė, net baudžiamoji. Kiekvienas vadovas privalo suvokti jos svarbą kolektyvo gyvenime. Didelė dalis vadovų šią atsakomybę supranta siaurai – kaip atsakomybę savo tiesioginiam viršininkui ar aukštesnei organizacijai.

Kalbant apie atsakomybę, paminėtina ir kaltės sąvoka. Kai kurie mūsų vadovai neturi šio jausmo. Prasižengę, aplaidžiai atlikę pareigas ir pan., jie bijo įstatymo, būti pažeminti, atleisti, bet kaltės nejaučia. Todėl būtina ugdyti nne tik atsakomybę, bet ir individualiai išgyvenamos kaltės jausmą. „Pirmoji sąlyga pasitaisyti – tai suvokti savo kaltę“, – yra pasakęs Romos mąstytojas Seneka.

Moralinių savybių grupei skirtini ir vadovo pedagogo bruožai. Vadovas yra atsakingas už jam patikėtų žmonių veiklos rezultatus ir moralę, todėl turi būti dar ir pedagogas. Nori jis ar ne, kelia sau tokį tikslą ar ne – visur ir visada daro auklėjamąjį poveikį pavaldiniams. Pedagogikos elementai vadovaujant būtinai pasireiškia: ar vadovas priima sprendimą, vadovauja pasitarimui, svarsto konflikto priežastis, darbo rrezultatus, pagiria ar papeikia darbuotoją. Todėl privalo turėti pedagogikos žinių ir įgūdžių, t.y. pedagoginių sugebėjimų. Žodžiu, būti auklėtojas.

Pedagoginiam kompetentingumui priklauso bendrosios ir gamybinės pedagogikos, bendrosios ir socialinės psichologijos, valdymo psichologijos, bendrosios ir tarnybinės etikos žinių sistema.

Pedagoginiai įgūdžiai – tai poveikio žmonėms būdų, priemonių, formų sistema, kurią vadovas taiko dirbdamas su žmonėmis ir spręsdamas gamybinius klausimus. Labai svarbu įvairių sričių ir rangų vadovams būti pedagogiškai kompetentingiems, nes, demokratizuojant valdymo procesą, reikia, kad vadovas būtų kultūringas, mokėtų bendrauti su žmonėmis, darytų įtaką bendradarbiams.

Ypač atidus ir dėmesingas vadovas turi būti subrendusiems žmonėms. Suaugusių žmonių auklėjimas susijęs ne tiek su būtinybe įskiepyti naują, kiek pakeisti jau susiformavusį mąstymo tipą, įprastus įgūdžius. Naujos idėjos ir sugebėjimai tam tikra prasme turi išstumti senus, o tai ne visuomet lengva.

Auklėjant svarbų vaidmenį atlieka reiklumas. „Be nuoširdaus, atviro, įtikinamo, karšto ir ryžtingo reikalavimo negalima pradėti auklėti kolektyvo, ir tas, kuris: galvoja pradėti nuo svyruojančių, pataikaujančių įkalbinėjimų, daro klaidą“, – rašė rusų pedagogas A. Makarenka.

Bendraujant su pavaldiniais, būtinas pedagoginis taktas. Jį galima išreikšti taip:

reiklumas be šiurkštumo ir smulkaus priekabumo, nežeminant ir neslopinant asmenybės;

bendravimo paprastumas, tačiau be familiarumo;

principingumas ir ryžtingumas be užsispyrimo;

dėmesys ir jautrumas nepabrėžiant;

humoras be ironijos ir pajuokos;

įsakymų perdavimas neprašant;

pamokymas nepabrėžiant savo pranašumo;

išklausymas neparodant abejingumo.

Pagaliau svarbi vadovo savybė yyra kasdienė moralė. Žmogus valdo taip, kaip gyvena. Vadovo žodis garbingas, tačiau tik tada, kai nesiskiria nuo darbų. Jokie nuopelnai, išsilavinimas, profesinis pasirengimas, kompetentingumas neturės vertės, jei skelbiami tiesos ir moralės principai netaps vadovo gyvenimu. Asmeninis pavyzdys – būtinas bruožas, be kurio visos kitos savybės nublanksta. Savo pavyzdžiu – drausme, kūrybiniu požiūriu į darbą, atsakomybe, pagarba pavaldiniams, tvarka, elgesio kultūra darbe ir buityje – vadovas auklėja visus, su kuriais bendrauja, kuriems vadovauja.

Taigi tarp moralės bei socialinės asmenybės nuostatos ir darbinės veiklos yra tiesioginis ryšys. Tai tinka bet kuriai profesijai. Sąžiningumas, drausmingumas, organizuotumas, meilė darbui, moralinės savybės – visa tai pirmiausia nusako specialisto profesinį pasirengimą ir tinkamumą būti vadovu.

Viena, iš labiausiai paplitusių išvadų, padarytų stebint verslą, yra ta, kad etika ir asmeninis interesas gali sutapti, ypač tada, kai moralus elgesys yra naudingas. Ši aplinkybė tam tikru mastu sunkina galimybę įvertinti vieno ar kito verslo subjekto elgesį, moralumo motyvus. Sveiko proto ir moralės(dorovės) derinį gerai iliustruoja amerikiečių firmos “Procter and Gamble” elgesys, kai iš rinkos buvo išimti jos gaminami tamponai Rely,nustačius, jog jie sukelia toksinio sindromo šoką. Kompanija išleido 75mln.dolerių ir sugaišo 20 metų, kol problemą išsprendė. Šitaip ji užsitikrino aukštą pelningumą ateityje ir kartui pelnė visuomenės pasitikėjimą jos siūlomo produkto saugumu. TTaigi pelnas ir plėtra gali eiti drauge, šiuo atveju moralė ir sveikas protas susipynė, galimas dalykas, ir todėl, kad orientacija į sveiką protą įtikino vienus dalykinių santykių dalyvius(kompaniją), o orientacija į moralę – kitus (vartotojus).

2. VADOVAVIMAS, PAREMTAS VERTYBĖMIS

Vertybės yra mažiau apčiuopiamas kompanijos aspektas nei investicijos, pelnas, metinė apyvarta ir pan. Vis dėlto jos daro didelę įtaką organizacijos veiklos efektyvumui. Kompanijoje vyraujančios vertybės lemia, kokį elgesio būdą pasirenka darbuotojai įvairiose darbo situacijose. Ar atvykus potencialiam pirkėjui jie geranoriškai pasiūlo tai, ko jam reikia, ar mėgina kuo greičiau parduoti užsilikusias prekes, ar apskritai į jį nekreipia jokio dėmesio. Vadovavimo, paremto vertybėmis, esmė — sukurti pagrindinius organizacijos veiklos principus, kurie kasdienėse darbo situacijose leistų priimti savarankiškus sprendimus, atitinkančius organizacijos tikslus. Žinomos ir aiškiai suformuluotos vertybės darbuotojams tampa vidinėmis gairėmis, padedančiomis apsispręsti, kaip pasielgti įvairiais atvejais. Pavyzdžiui, jei kompanijoje vertinama pagarba žmogui, jos darbuotojai pirmiausia stengsis patenkinti kolegos ar kliento prašymą, jei vertinamas greitai uždirbtas pelnas, — skubės kuo greičiau parduoti kuo daugiau produkcijos, jei vertinamas apsukrumas, – sieks išpešti naudos sau ir pan.

Vertybės veikia pagal „vidinio teisėjo“ principą, t.y. jomis remdamiesi mes atskiriame, kas yra gerai, o kas -blogai, kas tinka, o kas — ne, kas svarbu, o į ką galime nekreipti

dėmesio. Taigi jei vertiname kokybę, savo darbą atliksime kruopščiai, nepaisydami laiko ir jėgų sąnaudų, jei mums svarbu atlikimo greitis, dirbsime sparčiai, praleisdami detales. Kiekvienas mūsų turime savo vertybių sistemą, kuria vadovaujamės, tačiau, ilgiau padirbę konkrečioje organizacijoje, kompanijoje, pastebėsime, kad įtaką mūsų (vadovų) elgesiui daro ir kompanijoje vyraujančios vertybės.

Pasirinkę vadovavimą, paremtą vertybėmis, turėtume nurodyti tik pagrindinę kryptį! (pavyzdžiui, siekti, kad kompanijai rinkoje užimtų lyderio poziciją) bei kriterijus, kuriais vadovaujantis būtų siekiama šio tikslo, – vertybes (tarkime, gerbiant kiekvieno kliento poreikius iir dirbant kokybiškai). Nors šiuo atveju taip pat yra keliami tikslai mėnesiui ir metams (vadovavimas, paremtas vertybėmis, nereiškia, kad turėtume pamiršti tikslus), darbuotojas turi veikimo laisvę, t.y. jis prisiima asmeninę atsakomybę už savo darbo sėkmingumą ir, pasikeitus rinkos sąlygoms, pavyzdžiui, konkurentams pradėjus importuoti analogišką prekę už mažesnę kainą, savo vadovui pasiūlo keisti prekių asortimentą ar teikti prekių pristatymo j namus paslaugą. Taigi jis aktyviai siūlo problemos sprendimo variantą, o ne tiesiog siekia sutartų tikslų. Taip vadovavimą, paremtą vertybėmis, pasirinkęs vadovas įįgyja konkurencinį pranašumą – jo darbuotojai sugeba lanksčiai reaguoti į aplinkos pasikeitimus ir taikytis prie individualaus klientų poreikių.

Vadovavimas, paremtas vertybėmis tinka tuomet, kai:

* kompanija veikia labai dinamiškoje aplinkoje. Šiuolaikinėms organizacijoms tenka taikytis prie daugybės besikeičiančių veiksnių – atsirandančių naujų produktų aar paslaugų, įvairėjančių ir tampančių sudėtingais klientų poreikių, situacijos ar “žaidėjų” rinkoje pasikeitimų;

* kompanijoje dirbantys žmonės atlieka kūrybiškumo reikalaujančius darbus. Tiek aptarnaujant klientus, tiek tobulinant gamybos liniją, tiek plečiant gaminamų prekių asortimentą reikia išradingumo ir naujų idėjų.

· vadovaujama išsilavinusių profesionalų komandai. Brandūs ir darbo patirtį turintys profesionalai vertina galimybę priimti savarankiškus sprendimus ir puikiai sugeba tai daryti.

Vadovavimas, paremtas vertybėmis, palyginti su vadovavimu nurodinėjant ar vadovavimu, paremtu tikslais, turi keletą pranašumų.

* Vertybės leidžia supaprastinti vadybos sistemą ir procedūras(pvz.kokybė ir sąžiningumas – visur ir visada, kad ir ką darytume).

* Vertybės nukreipia, bet neriboja. Pasirinkus vadovavimo, paremto tikslais, būdą pagrindinis dėmesys skiriamas iškeltam tikslui pasiekti.

* Remiantis vertybėmis, galima išreikšti labai svarbius, tačiau skaičiais neišmatuojamus dalykus. Rodyti kiekvienam klientui dėmesį yyra itin svarbu, norint, kad įmonės paslaugomis naudotųsi kuo daugiau žmonių, tačiau skaičiais dėmesio išmatuoti neįmanoma. Lygiai taip pat sunku kiekybiškai įvertinti pasitikėjimą, sąžiningumą, draugiškumą ir pan.

* Vertybės įprasmina tikslų siekimą. Vertybės suteikia prasmę kasdieniniams darbams ir paaiškina, kodėl turėtume siekti iškeltų tikslų.

* Darbuotojai jaučiasi visaverčiais organizacijos, kurioje dirba, nariais. Perėmę organizacijos vertybes ir jomis besivadovaujantys darbuotojai jaučiasi prisidedantys prie kompanijos sėkmės, o ne vykdantys vadovybės “nuleistus” tikslus. Aptarę ir nuoširdžiai priėmę vertybes darbuotojai elgiasi kūrybiškiau, geriau išnaudoja nneapibrėžtų situacijų teikiamas galimybes, sumaniau sprendžia sudėtingas problemas nei tie, kurie griežtai laikosi nustatytų tikslų ir procedūrų.

3. PRAKTINĖ DOROVĖ VADYBOJE

Vadovo dvasingumas neatsiejamas nuo jo praktinio aktyvumo.

Vadovo praktinis aktyvumas – jo sugebėjimas vadovauti; veikimo įtampos būsena; intensyvus išorinis veiklumas. Vadovo aktyvumą lemia įgimtos savybės, išsiugdytas charakteris ir išoriniai stimulai – motyvai.

Yra ir kitų vadovo dorovę lemiančių reikšmingų vertybių. Pačio pagrindinės yra trys: tiesa, teisingumas ir nuosavybė.

Tiesa yra būties atspindys, arba tai, kas atitinka tikrovę. Čia ir slypi tiesos moralinė reikšmė bei prasmė. Tiesa įpareigoja, o šis įpareigojimas remiasi tikrove. Vadinasi, sakyti tiesą reiškia rodyti tikrovei pagarbą ir ištikimybę. Tiesą kalbantis asmuo yra tikrovės ir būties vertybės skleidėjas, gerbėjas, gynėjas ir mylėtojas. Tiesos skelbimas yra tikras atvirumas tikrovei ir girtina ištikimybė teisybės vertybei.

Tikrovė ir tiesa yra savaime svarbios, todėl jos teikia didį dvasios džiugesį asmeniui, ypač pavaldiniui.

Praktika rodo, kad dažnas vadovas užmiršta savo priedermę skleisti tiesą. Kur kas labiau įsišaknijusi vadovų nuostata – meluoti, tiek su „reikalu“, tiek dėl mados.

Melas yra tiesos priešingybė, todėl meluoti reiškia iškreipti tikrovę, ją nutylėti, slėpti. Melagis yra tikrovės vertybės atmetėjas, jos niekintojas. Tiesos atskleidimas dažnai atneša skausmo, yra nemalonus, sukrečia, sukelia neviltį, rūpesčių, nerimą, sielvartą, nusivylimą, desperaciją ir kančią. Vis dėlto melagystės tai nnepateisina ir melo dorybe ar moraline vertybe nepaverčia. Kitaip tariant, jokie tariamai kilnūs motyvai tiesos vertybės nesužlugdo, o melo nepaverčia nauja vertybe. Visi žino, kad nėra ir negali būti jokių tiesos pakaitalų. Tiesa yra ir visada bus tikroji būties ir tikrovės liudytoja.

Teisingumas yra tarsi tiesos palydovas. Kaip ir tiesa, jis remiasi žinojimu ir gėriu. Tik į tiesą žvelgiame iš metafizinių ir pažinimo pozicijų, o į teisingumą žiūrime kokybiniu ir dorybės žvilgsniu. Teisingumas yra teigiamas ir tvirtas valios apsisprendimas „kiekvienam atiduoti tai, kas jam priklauso“. Todėl teisingumą galima laikyti moraline dorybe, nes tai yra valios nusistatymas kiekvienam asmeniui atiduoti ar grąžinti tai, kas jam priklauso.

Paskutinė, bet ne mažiau svarbi dorovės atžvilgiu yra nuosavybės gėrybė, kuri, kaip ir anksčiau minėtosios, yra dorovę lemiantis gėris ar ekonominė vertybė. Dorovė reikalauja, kad kitų asmenų nuosavybė būtų gerbiama ir neliečiama. Todėl svetimą nuosavybę savintis ar vogti, sukčiauti ir apgaulingai su ne savo turtu elgtis yra nedori veiksmai, už kuriuos atsakingas kiekvienas asmuo.

Doras, moralus ir mandagus vadovas turi laikytis ir daugelio vadybos etikos principų. Vadovas negali būti vulgarus. Vulgariu laikytinas kiekvienas šiurkštus, banalus, prastas, stačiokiškas, nekorektiškas ir storžieviškas elgesys, išreikštas kalba, veido išraiškomis ar kūno judesiais. Taip pat vulgariu galima vadinti kiekvieną nemandagų, nekultūringą poelgį. BBe to, šiuo terminu žymimas kiekvienas supaprastintas, netašytas poelgis, nepadoriai išjuokiantis brangius ar religinius dalykus.

4. MORALINĖ ATSAKOMYBĖ – VIENA IŠ PAGRINDINIŲ DOROVĖS SĄVOKŲ

Sprendimai dažnai grindžiami vien tiesiogine veikla – pelno siekimu, veiklos plėtimu, įsitvirtinimu rinkoje ar pirmavimu prieš konkurentus. Norint sėkmingai plėtoti savo veiklą, be ekonominių tikslų, būtinas ir moralinis vertinimas.

Filosofijos žodyne rašoma, kad moralinė atsakomybė – tai tam tikras žmogaus santykis su pasauliu, asmenybės veiklos ir elgesio reguliavimo būdas. Moralinė atsakomybė kyla iš moralės(dorovės). Moralė (dorovė) – viena iš visuomenės sąmonės formų, socialinis institutas, reguliuojantis žmogaus elgesį visose be išimties visuomenės gyvenimo srityse (Filosofijos žodynas, 1975).

Bendrovėse moralinė atsakomybė paprastai nagrinėjama dviem aspektais:

1. kaip tam tikros grupės narių tarpusavio moralinė atsakomybė;

2. organizacijos, kaip subjekto, vidinė atsakomybė jos nariams.

Verslo bendrovės nariai – tai vadovas, prezidentas, direktorius, padalinių vadovai, kiti darbuotojai ir iš dalies akcininkai (4.1 pav.). Pagal nuostatus akcinėje ar kitoje bendrovėje apibrėžiami sprendimus priimantys organizacijos struktūros valdymo organai, kiekvieno jų darbuotojo teisės, pareigos bei turimi įgaliojimai. Todėl darbuotojų moralinė atsakomybė yra įvairi: vadovo atsakomybė padaliniams, darbuotojų atsakomybė vadovui, darbuotojų tarpusavio atsakomybė, vadovo atsakomybė akcininkams ir pan. Kiekvienu atveju tenka susidurti su kasdieniais santykiais ir netradiciniais įvykiais, kurių metu pasireiškia moralinė atsakomybė arba jos nebuvimas. „ Gamybinės organizacijos bendruomenės moraliniai įsipareigojimai: nedaryti žalos,

nebloginti aplinkos (neteršti oro ir vandens, kontroliuoti keliamo triukšmo lygį ir t.t.), nepažeisti saugumo tų, kurie yra organizacijos veiklos zonoje (gyvenantys netoliese ar perkantys produktą), minimizuoti žalą dėl galimo gamyklos atidarymo ar uždarymo, nesumažinti ekonominių veiksnių laisvės, būti sąžiningoms savo sandoriuose bei remtis sudarytomis sutartimis. Moralinė atsakomybė – viena iš pagrindinių dorovės sąvokų, nusakanti asmenybės santykį su jai keliamais doroviniais reikalavimais.

Bendrovių personalo grupių moralinė atsakomybė yra skirtinga.

Kiekvieno specialisto atsakomybė organizacijos viduje turėtų būti sustiprinta sankcijomis (už neatsakingą bei nemoralų sprendimą ddarbuotojas turėtų būti baudžiamas). Morali ir etiniu požiūriu brandi organizacija turėtų sukurti mechanizmus ir procedūras, kurios leistų bet kuriam organizacijos nariui išsakyti savo moralinius svarstymus ar prieštaravimus, nepakenkiant sau (pvz., etikos kodekso dokumentu).

Ir pabaigai lentelė, kurioje matome organizaciją sudarančių grupių moralinę atsakomybę.

Struktūra Funkcijos Pagrindinė moralinė atsakomybė

Direktorių taryba 1.Akcininkų interesų gynėja 2.Valdybos veiksnių vertintoja Atsakinga akcininkams už sąžiningų, efektyviai dirbančių vadovų parinkimą. Atsakinga už organizacijos stilių ir pagrindinę strategiją bei politiką, suteikiančią kompanijai moralumo. Atsakinga už bendrą kompanijos gerovę.

Valdyba (skiriama Gamybos ir valdymo Atsakinga tarybai. Per tarybą aatsakinga akcininkams už

stebėtojų tarybos) organizavimas sąžiningumą ir efektyvų valdymą. Atsakinga darbuotojams:- įdarbindama laikosi „teisingo įdarbinimo“ taisyklių; – – sudaro sąlygas darbuotojų pareigoms paaukštinti, sąžiningai su jais elgiasi;- – sudaro saugias darbo sąlygas. Atsakinga vartotojams už pagamintų prekių kokybę

Darbuotojai Tiesioginių pareigų vykdymas Atsakingi už sąžiningą savo darbo aatlikimą. Darbą turi atlikti remdamiesi moralės principais.

IŠVADOS

1. Šiame sudėtingame pasaulyje tikrai doras žmogus jaučiasi nejaukiai.

2. Dora ir elgesys glaudžiai susiję.

3. svarbiausi asmenybės elgesio vidinės kontrolės svertai, reguliuojantys moralę, yra baimė, gėda, sąžinė.

4. Svarbus vadovo moralumo požymis yra principingumas.

5. Moralinių savybių grupėje labai svarbus atsakomybės jausmas.

6. Moralinių savybių grupei skirtini ir vadovo pedagogo bruožai, pedagoginis taktas, kasdieninė moralė.

7. Vertybėmis paremtą vadovavimą pasirinkęs vadovas įgyja konkurencinį pranašumą – jo darbuotojai sugeba lanksčiai reaguoti į aplinkos pasikeitimus ir taikytis prie individualaus klientų poreikių.

8. Aiškiai apibrėžtos ir įvardytos vertybės tampa vadybos įrankiu, padedančiu tikslingai formuoti norimą darbuotojų elgesį.

9. Vadovas turi būti moralinis autoritetas savo darbuotojams. Tarkime, privatizuojant provincijos įmonę, vadovui tenka atleisti visus darbuotojus. Argi toks vadovas gali būti autoritetas atleidžiamiems iš darbo žmonėms?

10. Dorovingumas formuojasi vadovui suvokiant, kas yra žmogus iir žmoniškumas, gėris ir blogis, pareiga ir sąžinė, tiesa ir melas, garbė ir išdavystė, meilė ir neapykanta, taip pat atsakant į šiuos klausimus:

· Ar privalau tai daryti?

· Kodėl turiu tai daryti?

· Ar teisingas mano poelgis?

· Ar tai gali būti pateisinama?

· Kaip gyventi ir elgtis, kad gyvenimas būtų prasmingas?

· Ar dorovė visiems vienoda, ar ji keičiasi, atsižvelgiant į vietą ir laiką?

LITERATŪROS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. Kučinskas V. Vadovavimo etika. Klaipėda, 2003.

2. Misevičius V. Verslo etikos ir bendravimo organizavimo pagrindai. Kaunas, 2004.

3. Pruskus V. Verslo etika. Laiko iššūkiai ir atsako galimybės. Vilnius, 2003.

4. Razauskas RR. Aš vadovas. Vilnius, 1996.

5. Andrijauskaitė V. Vadovavimas, paremtas vertybėmis// Vadovo pasaulis, 2003, Nr.9.

6. Pečiulis S. Mes kitokie? Moralinės mažumos likimas. Prieiga per internetą: www.etika.lt