Meilė ir menas

ĮVADAS

Kas yra meilė? Keldami tokį klausimą, ieškome ne vien kokio nors bendro

paaiškinimo. Norime žinoti, kaip su meile susitinkame, ką ji mums duoda.

Jau nuo seno žmones domino meilės tema: menininkai savo kūriniuose yra

išreiškę kitų žmonių meilės džiaugsmus ir kančias, taip pat savo pačių

išgyvenimus. Meno kūriniuose įkūnyta meilė veikia mūsų jausmus, skatina

susimąstyti, nuolat ieškoti kelių į tai, kas tauru ir gražu. Meile

paprastai laikome taurų asmenybės jausmą, kuris yra prigimties duotų ir

kultūros sukurtų žmoniškųjų savybių vientisumo išraiška. Meilė yra fizinio,

dvasinio ir dorovinio pprado vienovė. Meilė būdinga visiems žmonėms, tik

kiekvienas žmogus ją išgyvena skirtingai. Žmogaus meilė atitinka jo

dvasinės kultūros lygį. Estetinis neišprusimas, savininkiška psichologija,

pareigos, savigarbos, užuojautos, gėrio, grožio, jausmų skurdumas yra

didžiausi ir pagrindiniai draugystės ir meilės priešai.

Reikia atsisakyti senojo meilės supratimo, kai vienas žmogus buvo visiškai

pavaldus kito užgaidoms ir norams. „Jei myli – klausys“, – tai pasenusi

pažiūra į meilę. Gal būt, reiktų prisiminti R.Rolano „Užburtosios sielos“

herojes Anetos mintis, išsakytas mylimajam: „Jūs ateinate pas mane ne vien

su savo meile. Jūs ateinate su saviškiais; su ssavo gimine, su užsibrėžtu

keliu, su savo šeima – su visu pasauliu, kuris yra jūsų, su visu pasauliu,

kuriuo esate jūs pats. Ir aš turiu pasaulį, aš taip pat esu pasaulis. Jūs

man sakote: „Palik savo pasaulį. Mesk jį ir išeik į manąjį.“ AAš esu

pasirengusi ateiti su viskuo. Ar jūs mane priimsite su viskuo?“

Darosi aišku, jog jei mes nesieksime pažinti ir suprasti vienas kito

pasaulį, negalvosime, ar kito partnerio pasaulis tilps mūsų pasaulyje, ar

netaps jis pančiais, varžančiais mums kurti ir tobulinti savąjį pasaulį.

Priešingu atveju vargu ar galima bus sukurti tikrąją laimę.

Ilgam patraukti kuris nors žmogus gali tik tada, jei jis mums patinka kaip

visa asmenybė ir atrodo vertas meilės. Meilė didžiausia dalimi yra

bičiulystė. Kai tarp žmonių įsigali tvirta ir gili bičiulystė, jie vienas

prie kito veržiasi laisva valia. Į tokios bičiulystės sąvoką įeina

draugiški santykiai, abipusis atvirumas, asmenybės gerbimas, pasaulėžiūrų

atitikimas, tarpusavio užuojauta, rūpinimasis, pakantumas. Svarbus

bičiulystės požymis visuomenėje – abiejų partnerių stengimasis tobulinti

savo asmenybę. Meilė be bičiulystės neįmanoma. Jei visame kame, taip pat

lytiniuose ryšiuose, rūpinimasis partnerio gerove, vidinio ppoveikio

verčiami dalinasi su juo gyvenimo rūpesčiais ir džiaugsmais, stengiamasi

įveikti savo nerangumą jo labui, tada atsiranda pasitenkinimas savimi ir

galima apibrėžti: tai tikra meilė.

Iš to seka išvada, kad reikia mokėti suprasti tikrąjį žmogaus grožį,

artimame žmoguje atrasti vis naujų ir naujų bruožų bei savybių. Pravartu

nevengti bendravimo su kitais žmonėmis: jie duos naujų įspūdžių, sudarys

sąlygas palyginimui, sugretinimui. Neverta tikėti pasakomis, kad meilė

trokšta vienumos. „Uždaryta meilė nyksta, dūsta.“

Įvairūs autoriai meilę sieja su žmonių bendravimu, su tokiomis žmogiškomis

problemomis, kaip simpatija, abipusis supratimas, pasitikėjimas, atvirumas,

artumas, interesų bendrumas iir t.t. Dažnai sakoma, kad bendravimas su

žmonėmis – tai prabanga, bendravimas su draugais – tai šventė. Tad vienas

kitą mylėdami ieškome bendrų draugų, branginame jų norą bendrauti.

Meilė – tai kai du žmonės, du skirtingi dvasiniai pasauliai, skirtingos

mintys ir charakteriai, vienas su kitu susiderina. Svarbu susiderinti, bet

ne užgožti vienas kitą, nebūti vienas kito šešėliu. Susiderinimas

reikalauja laiko, atsakomybės ir abipusių pastangų. Menkiausias netektis,

abejingumas kurio nors atžvilgiu ne tik suteikia skausmą, bet taip pat

griauna tiltus į vienas kitą. Tačiau kita vertus, negalima ir su viskuo

sutikti, viską atleisti. Toks neprincipingas elgesys neišsaugos meilės,

priešingai, artins prie bedugnės. Dvasios vergų negalima mylėti.

Meilė yra tikra ir stiprėja tarp tokių žmonių, kurie vienas kitam neleidžia

suklupti, atsilikti, sustoti kelio nelygumuose, kurie diena iš dienos

nuolat siekia užkariauti vienas kitą ne apsimetinėjimu ar melu, bet

nuoširdumu, tiesa, šiluma.

Ar meilė – menas?

Žmonės niekada negalvojo, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos, bet

vargu ar galvoja, jog mylėti galima mokytis.

Keista, tačiau taip jau yra, kad daugelis mąsto ir sprendžia, kaip tapti

mylimu, bet ne mylinčiu. Kiekvienas nori būti mylimas, stengiasi tapti

meilės objektu. O kaip tai pasiekti? Dažniausiai siekiama labiausiai

paplitusiais metodais, būtent: išmokstant ir laikantis gerų, malonių

manierų, būti įdomiu pašnekovu, atkreipiant į save priešingos lyties dėmesį

mandagumu, paslaugumu, linksmumu, sugebėjimu bendrauti. Tačiau tai tik

populiarumo troškimas, bet jokiu būdu ne mmeilė.

Antra vertus, žmonės įsitikinę, jog meilėje svarbu yra meilės objektas,

t.y. ką mylėti ar kieno meilės siekti, o mylėti, atseit, yra paprasta.

Patraukli mergina vyrui, patrauklus vyriškis merginai – tai tikslas, kurio

jie siekia. „Patrauklus“ paprastai reiškia visą glėbį tam laikmečiui

populiarių savybių.

Pavyzdžiui: trečiajame dešimtmetyje patrauklia buvo laikoma išgerianti,

rūkanti, seksuali mergina; šiandien mada reikalauja daugiau šeimyniškumo,

kuklumo, vidinio grožio; taip pat ir vyrai: XIX a. pab. XX a. pr. turėjo

būti agresyvūs, kai tuo tarpu dabartinį patrauklumą lemtų tolerantiškumas.

Atrodo, tarsi vyrautų rinkos sąlygos santykiuose tarp dviejų vienas kito

geidžiančių objektų, tai yra, jokiu būdu nenorima nuvertinti savęs ir dėl

užslėptų ar akivaizdžių privalumų renkamasis objektas turi atitikti tam

tikras nuostatas, kurias peržengus šis objektas tampa nebeįdomus.

Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra

išskirtinė savybė, nėra ko stebėtis, kad žmonių meilės ryšiai tik atkartoja

tuos pačius mainų modelius, kurie valdo prekių ir darbo rinką. Štai dar

vienas aspektas, kurio nederėtų pamiršti – neišskirta riba tarp pradinio

„įsimylėjimo“ ir ilgalaikės meilės. Du žmonės, susižavėję vienas kito

savybėmis, leidžia sugriūti sienoms, iki atitinkamo momento saugojusioms

nuo „pašalinio“ įsiveržimo, pasijunta egzistuojant meilę, buvo užsidarę

savyje.

Taigi, šis jausmų pliūpsnis sukelia daugybę malonių, iki šiol nepatirtų

išgyvenimų. Tačiau monotoniškumas, nuobodulys pirmąjį susižavėjimo jausmą

paverčia begaline kančia, kuri numarina viską, kas iki tol žavėjo. Atrodo,

jog tik sulaukus, kol pirmieji intymumo santykiai atbunka, jie ssugeba

suvokti, kad vienas kito „žavesį“ palaikė meile, nors tai buvo tik jų

vienišumo įrodymas.

Įsitikinimą, kad nieko nėra lengvesnio už meilę, sugriauna akivaizdus

priešingas reiškinys. Kažin, ar atrastume kitą tokią veiklą, kuri prasidėtų

su tokiomis viltimis bei lūkesčiais ir kuri taip greitai ir skausmingai

baigtųsi.

Kai žmogus gimsta, jis tarsi yra išmetamas į atvirą erdvę, kurioje gali

būti tikras tik dėl to, kas jau praėjo, ir dėl savo mirties. Žmogus

apdovanotas protu, jis suvokia pats save, savo gyvenimą. Savo paties

suvokimas kaip visumos, savo gyvenimo suvokimas kaip trumpo švystelėjimo ir

to, kad ne savo valia gimęs ir mirs prieš savo valią ir, kad, gal būt, mirs

anksčiau už tuos, kuriuos myli ar, juo prasčiau, jam artimi žmonės paliks

jį šiame kančios kupiname pasaulyje, jo vienišą egzistenciją padaro

nepakeliamu kalėjimu. Ir tik savęs paties, savo proto suvienijimas su

išorinio pasaulio žmonėmis, palieka jam sveiką suvokimą, protą.

Baimė būti atskirtam nuo pasaulio ir nepanaudoti savo žmoniškųjų galių

padaro žmogų bejėgį, negalintį pasipriešinti pavojams. Žmogaus vienišumas

mite apie Adomą ir Ievą parodo, kad jie, paragavę pažinimo vaisiaus,

susigėdo ne savo nuogumo, bet savo skirtingumo, o taip pat ir vienišumo,

nes pasijuto esą svetimi, neišmokę mylėti vienas kito. Taigi, jau nuo jų

laikų žmonės bandė panaikinti atskirtumo tarp savęs ir supančio pasaulio

jausmą. Vienas iš tokių būdų – asketizmas, tai yra atsitraukimas nuo

išorinio pasaulio taip,

kad išnyktų ir pats išorinis pasaulis už matomumo

ribų.

Paniška vienatvės baimė nukreipė žmogaus galios polinkius į prabangą,

asketišką gyvenimą, į meilę žmogui, galiausiai – meilę Dievui.

Religiniame kontekste žmonės – Dievo vaikai, taigi ir yra iš tos pačios

substancijos kaip ir Dievas; tai ir artimi. Tai ypač keista ir nuostabu

tiems, kurie iki tol nepripažino Galina juos jaustis saugesniais, kadangi

mintis, jog visi lygūs įrodo tai, kad kiekvienas žmogus yra savitas ir

unikalus (atskiras, mažutis kosmosas). Toks įsitikinimas dėl individo

unikalumo išsakytas Talmude: „Išgelbėti vienatinį gyvenimą yra tolygu

išgelbėti vvisą pasaulį, lygiai kaip sugriauti vienatinį gyvenimą yra tas

pats, kaip sugriauti visą pasaulį.“ Tačiau, ar šį atvejį įmanoma būtų

vadinti meile, ar tai ir yra didysis potraukis susivienyti su visa supančia

aplinka dėl meilės.

Skirtingai nuo mazochizmo ar sadizmo meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra

asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvioji žmogaus

galios išraiška.

Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka

abu.

Kai žmogus aplinkos yra verčiamas atlikti vieną ar kitą veiksmą, jis iš

tiesų tėra veiksmo vergas, nes jis verčiamas veikti, o ppats nėra veikėjas.

Aukščiausia aktyvumo rūšis – tai jo sielos veiklumas, kuris įmanomas tik

įgijus vidinę laisvę ir nepriklausomybę. Išeitų, kad žmogaus aktyvumas yra

orientuotas į žmogaus vidinių jėgų panaudojimą.

Taigi, aktyvaus vidinio postūmio poveikyje žmogus lieka savo veiksmų

šalininkas, o pasyvaus objekto būsenoje, t.y. aaistrų vedamas, jis tampa

pavaldus savo aistroms, tampa jų vergu, negalinčiu patirti meilės, kaip

tikrojo, neiškreipto jausmo. Kadangi meilė – žmogaus galios išgyvenimas,

kuris gali būti tik žmogui, turinčiam valią savo jausmams, o ne vedinam

aklų poreikių ar aistrų.

Meilė – tai veikla, aktyvus veiksmas, o ne poveikio buvimas. Meilė gali

būti apibūdinta tik kaip davimas, bet jokiu būdu ne gavimas. Priėjus šią

išvadą tenka nukrypti ir į davimo bei gavimo sąvokas. Materialios, t.y.

medžiaginės orientacijos žmogus visuomet suprastų davimą kaip savo

nuosavybės netekimą; jeigu mainais už tai nieko nėra gaunama, šis

atidavimas yra kaip jo paties skurdinimas. Ir, priešingai, žmogus, kuriam

neegzistuoja materijos ribos, kuris sugeba pažvelgti ir į savo gyvybinių

pajėgumo išraiška.

Davimas labiau džiugina nei gavimas ne todėl, kad tai yra netekimas, bet

kad duodant yra išreiškiamas savas vidinis gyvybingumas. Iš tto seka išvada,

kad ne tas yra turtingas, kuris daug turi, bet tas, kuris daug turėdamas ne

mažiau duoda. Tai patvirtina ir posakis iš Biblijos: „. Jis pamatė ir

vieną našlę, kuri įmetė du smulkius pinigėlius. Ir jis tarė: „Iš tiesų

sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus. Anie visi metė į

aukų skrynią iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė viską, ką

turėjo pragyvenimui“.

Taigi, jei sugebėjimas duoti virstų kasdienybe, jis iššauktų tam tikrą

reakciją, priverčiančią pamiršti vien tik savąjį „ego“. IIr kaip neapykanta

gimdo dar didesnę neapykantą, taip ir šis atvirkštinis procesas kaip meilė

(davimo išraiškoje) neliktų be atsako. Galima paminėti ir Markso šia tema

išreikštą mintį: „Laikykite žmogų žmogumi, o jo santykį su pasauliu –

žmogišku, tokiu atveju, jūs galite gauti meilę tik už meilę, pasitikėjimą

už pasitikėjimą ir t.t. Jei jūsų meilė nesukelia meilės, jei jūsų pastangos

parodyti savo meilę nepadaro jūsų mylimu, tai jūsų meilė yra jūsų

bejėgiškumas, jūsų nelaimė.Be davimo, rūpestis būtų dar vienas aspektas,

kuriuo žmogus išreiškia savo nuoširdumą ir taip pat įrodo meilės jausmą.

Meilė – tai aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir tuo, ką mylime.

Meilės esmė yra veikti vardan kažko ir „suteikti gyvenimą kažkam“.

Kiekvienas myli tai, ką jis sukuria, ir kiekvienas dirba vardan to, ką jis

myli. Rūpinimasis žmogumi iššaukia atsakomybę už mylimą žmogų. Tačiau tam,

kad atsakomybė neperaugtų į savininkiškumą, reikalinga pagarba. Štai

tokioje dirvoje įmanomas asmenybės vystimasis, iš kitos pusės negniuždoma

lygybė, laisvė, vienybė ir kartu nepriklausomybė. Nes juk meilė yra

laisvės, o ne išnaudojimo kūdikis. Juk ir mes negalėtume mylėti žmogaus,

nepažindami jo, kaip visumos dalelės ir kaip atskiro individo; negalėtume

sakyti, jog mylime žmogų, nežinodami jo trūkumų, asmeninių savybių,

visuomet trokštame sužinoti „žmogaus paslaptį“ – kodėl? Meilė yra

vienintelis pažinimo būdas. Meile mes atiduodame save, kartu įsiskverbdami

į kitą galių šaltinį, visuomet pastebėsime, kad davimas – tai aukščiausia

asmenį, kuriame atrandame ssave ir atskleidžiame mus abu, t.y. atskleidžiame

dar vieną paslaptį. Meilė – tai galia, kurios nė už ką negalima sulyginti

su prievarta.

Prievarta net ir vėjas negali nuplėšti nuo žmogaus apsiausto, jis tik

priverčia pastarąjį dar labiau susisupti. Saulė gi, atvirkščiai, kaip

švelnumo simbolis, turi galią savo šiluma išrengti žmogų, o tam neprireikia

jokių prievartos galių.

Meilės objektą bandyta aiškinti kaip žmogaus norą išsivaduoti iš vienatvės,

tačiau juk „niekada mylintysis nepasieks meilės, jei jo mylimasis nesieks

jos taip pat“, kaip ir „viena ranka nesukelia plojimų be kitos“. Be abejo,

tikra meilė negali apsiriboti vienu žmogumi, kitaip, jei jis mylės tik

vieną žmogų, o likusiems bus abejingas, tai bus ne meilė, o vienpusis ryšys

arba išplėstas egoizmas.

Jis tiki, kad žmogaus meilė priklauso tik nuo objekto, tačiau tai galima

būtų paneigti posakiu, kad jei žmogus nori nutapyti paveikslą ir to meno

nesimoko, o ieško tam tikro objekto, ir tik po to galės tobulai jį

nutapyti. Tačiau meilės objektai yra skirtingi: apie brolišką meilę

Biblijoje yra pasakyta: „. mylėk savo artimą kaip pats save“. Ši meilė

yra meilė visiems, be jokių išimčių ar išskyrimo atskiriems asmenims. Tai

yra, jei aš sugebu tobulai mylėti, neturi būti jokių objektų, kurių aš

negalėčiau pamilti ir apgaubti sava broliška meile. Ypač tai pasakytina

apie meilę tiems, kuriems to labiausiai reikia, būtent: silpniems, gyvenimo

ir likimo nuskriaustiems žmonėms. Taip aatkrinta ir priešų buvimas, nes visi

buvę priešai tampa esamais meilės objektais. Apie tai pasakyta Senajame

Testamente: „Jūs pažįstate svetimoje širdį, nes buvote svetimais Egipto

žemėje,.. todėl mylėkite nepažįstamuosius“. Kad ir kiek mes baidytumėmės,

vis tiek egzistuoja meilė sau. Daugelis tuoj pat sušuktų, jog tai egoizmas,

atseit, jei aš myliu save, vadinasi nemyliu kitų, o tai jau

savanaudiškumas. Tačiau Biblijos išmintis aiškina kiek kitaip: „Mylėk savo

artimą kaip pats save“ noriu pabrėžti, „kaip pats save“. Šis posakis nusako

žmogaus, kaip unikalios asmenybės, pagarbą savo vientisumui, unikalumui,

tai reiškia tai, jog, „kadangi aš esu žmogus, vadinasi, mano meilė sau yra

meilė žmogui, tai susiję su meile bet kuriai kitai būtybei. Meilė sau

būdinga visiems, kurie geba mylėti kitus. Jei individas gali mylėti

produktyviai, jis myli ir save; – jei jis myli tik kitus, jis iš viso

nesugeba mylėti.

Tai geriausiai patvirtina Meisterio Eckharto žodžiai: „Jei jūs mylite save,

jūs mylite ir visus kitus kaip patys save. Jei jūs mylite kitą asmenį

mažiau negu save, tai jums nepavyks ir kitų pamilti, nė savęs, bet jeigu

jūs mylite visus vienodai, jūs mylėsite juos tarsi vieną asmenį, ir tas

asmuo, draugas ir Dievas, ir žmogus. Tai-gi, didis ir žavingas yra tas

asmuo, kas, mylėdamas save, vienodai myli kitus.“

Paminėdamas meilę Dievui norėčiau priartėti prie pagrindinio savo tikslo,

prie visa apimančios meilės šaltinio, kuriam ir norėčiau

skirti

paskutiniąją savojo referato dalį. Dievo meilė nėra nei Dievo pažinimas

mintyje, nei mintis apie meilę, bet yra vienybės su Dievu išgyvenimo aktas.

Tačiau iki vieningumo su Dievu buvo ilgas kelias. Pirmiausia Dievo meilė

Dievui egzistavo kaip motiniška, nieko nereikalaujanti, besąlygiška, visa

apimanti meilė, vėliau gi t.y. tėviška meilė, kuri reikalauja paklusnumo, o

už jį būtybė kaip žmogus gali tikėtis Dievo malonės – meilės.

Ši mintis plačiau apibūdinta Meisterio Eckharto: „Jei aš esu tapęs Dievu,

nėra skirtumo tarp mūsų. Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad jie eina

žiūrėti Dievo, tarsi jjis būtų kažkur, o jie čia, bet taip nėra. Dievas ir

aš – mes esame viena. Pažindamas Dievą, aš persiimu juo, aš esu jo

persmelkiamas.“

IŠVADOS

Taigi, baigdamas norėčiau pasakyti, kad į žmoniją reikėtų žvelgti kaip į

atskirą, bet vieningą organizmą, kurio visos ląstelės dirba pagal tam tikrą

programą, kuriai vadovauja Vienovė. Jei viena ląstelė pradeda rūpintis tik

savimi, savo interesus iškelia aukščiau už viso organizmo interesus – ji

pamina meilę, kartu ji negali būti vieninga ir vienovėje su visa

Vienijančiu. Ląstelės su organizmu vienovei tegali vadovauti meilė. Meilė,

nebijau tto žodžio, kaip vienijantis, rišantis, unikalus ryšys ne tarp kūnų,

bet tarp sielų, tarp atskirų Dievo dalelių. Tai lygiai tas pats, kaip

Dievas negali būti skirtinas iš atskirų dalių, taip visa dieviška, mumyse

esanti dalis, vienija ir palieka mus vienovėje ir meilėje su DDievu, tuo

pačiu ir su visais, kurie Jame, su Juo ir per Jo meilę egzistuoja. Žmonės

per amžius ieškojo atsakymo, kas yra Meilė. Jei mes laikysime ją kaip vieną

iš savo emocijų, jausmų, mes labai klysime, kadangi ji dar niekuomet nebuvo

kam nors iš žemės gyventojų pavaldi. Meilė – tai vienijantis ryšys, tai –

kieno dalimi mes esame, ji apima visą visatą. Meilė ir gyvenimas yra mums

duoti, ir mes neturime teisės kėsintis į juos.

Panaudota literatūra:

1. Filosofų draugija Lietuvos skyrius. Elgesio kultūra, Vilnius 1980.

2. Fromas F. „Menas mylėti“, Vilnius 1991.

3. Karnegis D. „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“, Vilnius 1989.

4. Lazarevas S.N. „Karmos diagnostika“, I, II dalys, Sankt Peterburgas,

1994.

5. Naujasis Testamentas

6. Solovjovas D. „Meilės prasmė“, Vilnius 1991.

7. Vėber D., Vėberis G. „Tu ir aš“, Vilnius 11979.

Sudarė ir parašė: Remigijus Nausėda