Naujojo testamento pirmojo laiško karentiečiams citatos interpretacija

Turinys

Santuoka ir susilaikymas…………………………2

Meilė kaip produktyvi vienatvės įveika……………………3

Aš nepriklausoma asmenybė ………………………..4

Savęs pažinimas………………………… 6

Žinojimas…………………………7

Tikėjimas………………………… 8

Literatūra………………………… 9Santuoka ir susilaikymas

“.Gerai daro vyras, neliesdamas moters. Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas tegul turi sau žmoną ir kiekviena tegul turi sau vyrą. Tegul vyras atlieka pareigą žmonai, o žmona vyrui. Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona. Nesitraukite vienas nuo kito, nebent kuriam laikui sutarę, kad atsidėtumėte maldai, paskui vėl sueikite draugėn, kad šėtonas negundytų jūsų nesusilaikymų.

Nesusituokusiems ir nnašlėms aš sakau: jie gerai padarys, pasilikdami tokie kaip aš. Bet jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. Verčiau tuoktis negu degti.

Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona neatsiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikintų su vyru – taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos.

Kitiems sakau aš, ne Viešpats: jei kuris brolis turi netikinčią žmoną ir ji sutinka gyventi su juo, tegul jos nepalieka. Taip pat ir moteris, turinti netikintį vyrą, kuris sutinka su jja gyventi, tegul jo nepalieka. Mat netikintis vyras pašventinamas žmona, o netikinti žmona pašventinama tikinčiu vyru. Antraip jūsų vaikai būtų netyri, o dabar jie šventi. Bet, jei netikintis nori skirtis, tegul atsiskiria. Tokiais atvejais brolis ar sesuo nėra surišti, nes DDievas yra mūsų pašaukęs santaikai. Iš kur žinai, žmona galėsianti išgelbėti vyrą? Arba iš kur tau žinoma, vyre, jog išgelbėsi žmoną? Todėl, kaip Viešpats kuriam paskyrė, kokį Dievas kurį pašaukė, to jis ir toliau tesilaiko. Taip aš mokau visose bažnyčiose. Jei buvo pašauktas tikėti apipjaustytas žmogus, tegu nesistengia nuslėpti apipjaustymo. Jei buvo pašauktas neapipjaustytas, tegu nedaro apipjaustymo. Juk apipjaustymas yra niekas ir neapipjaustymas niekas, tiktai Dievo įsakymų vykdymas – viskas. Tegul kiekvienas pasilieka toksai, koks buvo pašauktas. Jei buvai pašauktas, būdamas vergas, nesisielok, bet jei ir gali tapti laisvas, verčiau ir pasinaudok. Viešpatyje pašauktas tikėti vergas yra Viešpaties išlaisvintasis. Panašiai ir pašauktasis tikėti laisvasis yra Kristaus vergas. Jus, brangiai nupirkti, nepasidarykite žmonių vergais. Kiekvienas iš jūsų, broliai, koksai buvo pašauktas, ttoks ir tepasilieka prieš Dievą.

Dėl nesituokiančiųjų aš neturiu Dievo įsakymo, bet duodu patarimą kaip žmogus, iš Dievo gailestingumo vertas pasitikėjimo. Taigi aš manau, jog tai yra era, žiūrint šio meto suspaudimų: gera žmogui būti tokiam. Esi susietas su žmona? Neieškok skyrybų. Likai be žmonos? Neieškok žmonos. Jei vedi, nenusidedi, ir jei mergina išteka, nenusideda. Tačiau šitokie žmonės turės kūno vargų, o aš norėčiau jus apsaugoti nuo jų.

Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jjų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, – kaip neužsiėmę. Nes šio pasaulio pavidalas praeina.

Aš norėčiau, kad jus gyventumėte be rūpesčių. Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalijęs. Taip pat netekėjusi moteris bei mergina rūpinasi Viešpaties reikalais, trokšdama būti šventa kūnu ir dvasia. O ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais ir stengiasi patikti vyrui. Aš tai kalbu jūsų pačių labui, nes norėdamas užnerti jums kilpą, bet linkėdamas kilnumo ir neblaškomo atsidavimo Viešpačiui.

Jei kas mano, broliai, būsiant jam negarbinga, kad jo mergaitė liks peraugusi, ir jei taip reikia, tedaro kaip nori, – nenusidės, – tegu jie susituokia. Bet jei kas savo širdyje yra tvirtai apsisprendęs, ne iš prievartos, bet būdamas savo valios šeimininkas, ir savo širdyje nutaręs išsaugoti savąją mergaitę, tas gerai padarys. Taigi, kas veda savo mergaitę, gerai daro, o kas neveda savo mergaitės, geriau daro.

Žmona surišta, kol jos vyras gyvas. Vyrui mirus, ji laisva ir gali tekėti už ko nori, kad tik Viešpatyje. Bet, mano nuomone., ji bus laimingesnė netekėdama. Manau, kad ir aš turiu Dievo dvasią.Meilė kaip produktyvi vienatvės įįveika

E. Frommo manymu, tik meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėl to išlieka skirtingi. “. subrendusi meilė yra ryšys, kurios sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvi žmogaus galia, jėga, kuri įveikia sienas”, skiriančias žmogų nuo jo artimųjų, kurį riša jį su kitais; “meilė priverčia įveikti izoliacijos ir atsitiktinumo jausmą, tuo pat metu leisdama išlikti savimi, išsaugoti savo orumą”.

Egzistuoja vienintelė žmogaus vertybė, tolimas tikslas, kurio stengiasi visi pasiekti: savęs aktualizavimas, savęs realizavimas, integravimas, psichinė sveikata, individualizavimas, autonomija, kūrybingumas, produktyvumas, tapti viskuo, kuo asmuo gali tapti.

Pats augimas, pats siekimas produktyvumo esąs individo džiaugsmo šaltinis. Teikia džiaugsmą aiškesnis tikrovės suvokimas, didesnis atvirumas patyrimui, didesnis spontaniškumas, autonomiškumas, unikalumas, didesnis objektyvumas, nešališkumas, savęs transcendavimas, kūrybingumo pojūtis, gebėjimas susieti konkretumą ir abstraktumą, demokratiška charakterio struktūra, gebėjimas mylėti ir kt.

Pagrindinė žmogaus pareiga yra sukurti save, tapti tuo, kas jis potencialiai yra. Pats svarbiausias jo pastangų kūrinys yra jo paties asmenybė. Tam reikia produktyviai panaudoti savo galias. Produktyvumas reiškiasi laisve ir spontaniškumu. Pagrindinė etikos prielaida: “Dorybė yra proporcinga žmogaus pasiektam produktyvumui”. Produktyvus žmogus, kuris pasitiki savo protu ir kuris sugeba mylėti kitus ir save, turi valios elgtis dorai.

Galima išskirti keturias meilės savybes: davimą, rūpestį, pagarbą ir žinojimą. DDavimas liudija meilės santykio produktyvumą, nes duodamas jis pajunta savo jėgą, sveikatą ir galią, išreiškia savo gyvybingumą, dalijasi savo gyvybingumo apraiškomis – džiaugsmu, supratingumu, dėmesiu, žinojimu, humoru, liūdesiu. Duodamas jis sužadina kito gyvybingumą.

Meilė neįmanoma be rūpesčio, be puoselėjimo to, ką mylime. Rūpestis siejamas su atsakomybe. Būti pareigingam, vadinasi, būti pajėgiam ir pasirengusiam “atsakui”. Meilėje atsakomybė neatsiejama nuo pareigos. Kitaip ji gali virsti dominavimu ir savininkiškumu. Jei žmogus myli kitą žmogų, jaučiasi esąs išvien su juo, bet su tokiu, koks jis yra, o ne su tokiu, koks jam reikalingas, kaip jo reikšmių objektas.

Mylintis žmogus turi būti savarankiškas ir nepriklausomas. Meilė esanti laisvės, o ne išnaudojimo kūdikis. Mylėdamas kitą reikia siekti jį pažinti, nors perprasti neįmanoma iki galo. Meilės samprata artima kūrybinės veiklos supratimui. Meilėje vienas žmogus susivienija su kitu. Meilės ryšys esąs tokia pati kūryba kaip ir meninė veikla. Jei žmogus geba mylėti produktyviai, tai jis geba mylėti ir save, o toks žmogus vienodai myli ir kitus.

Aš – nepriklausoma asmenybė

Žmogaus asmenybė priklauso nuo specifinių mainų su aplinkiniu pasauliu. Žmonės gyvena “uždarbiu”, oru, šviesa, reginiais, darbu, idėjomis, sapnais ir kt. Tai nėra vaizduotės objektai, bet ir nėra pragyvenimo šaltinis. Daiktai, kuriais mes gyvename, nėra patogūs instrumentai, nei pagalbinės

priemonės. Jie yra malonumų objektai. Pasaulis yra džiaugsminga vieta gyventi, džiaugiamės jo teikiamais malonumais. Poreikiai teikia žmogui laimę. Gyvenimą patiriame per emocijas ir jausmus. Gyventi ,vadinasi, mėgautis gyvenimu. Gyvenimas nėra rūpestis. Jis ateina iš niekur ir teikia pasitenkinimą. Pasitenkinimas sietinas ne su begalybe, bet su galimu išnykimu to, kas jį teikia, su laimės trapumu.

Žmogus turi džiaugtis gyvenimu kiek galėdamas. Gyvenimas yra nelygus i, netaisyklingas ir įvairialypis judėjimas. Atsidėjus savo gebėjimų ugdymui, galima save įkalinti, tapti savo paties vergu. Mes ttampame priklausomi nuo to, kaip mus vertina kiti. Nieko nėra sunkiau kaip pačiam save apibūdinti. Kiekviena asmenybė pasireiškia chaotiškai, visi šie poreiškiai yra teisingi, nes vyksta spontaniškai: tai tarpusavyje nesusijusių žmogiškumo apraiškų begalybė. Kiekviena tokių akimirkų –. tai naujojo aš gimimas, kuris įvyksta tik tam, kad šį aš pakeistų naujasis – tai trunka be galo. Jos negalima paversti vientisa, nekintama asmenybe, bet kuri aš galima įvardyti tik tam tikru momentu, jo gimimo momentu.

Pati asmenybė tokia pat kintama ir nesuvokiama kkaip ir išorinis pasaulis, o jos požiūris į save ir šį aplinkinį pasaulį tėra viena iš nuomonių, pasikeičianti pasibaigus dienai.

Atrasti savo tapatybę kontaktuojant su kitais reiškia gyventi ir veikti apkaltinimo akivaizdoje. Tai reiškia, kad privalu pateikti rišlų žodinį veiksmų, kkurie pradžią ima mūsų kūne, paaiškinimą. Mes išvystome atmintį, kurioje viskas sudėliota į lengvai pasiekiamą sistemą; tai ką jaučiame ir darome šiandien, nuosekliai sujungiame su tuo, ką jautėme ir darėme vakar, su tuo, ką esame išmokyti daryti, su tuo, kaip mus išauklėjo. Reikia pažinti save, neverta gyventi neištirto gyvenimo. Ką mes galvojame ir sakome šiandien yra laidavimas ir įsipareigojimas, kuriam pavaldus rytojus, kiti metai, kitas dešimtmetis. Pagunda neatsakyti už kažką, ką mūsų organizmas išvydo, pasakė ar padarė vakar, – priskirti tai kitai dvasinei jėgai ir imti skilti į nenuoseklius dvasinius fragmentus – yra aiškiausia antisocialinės egzistencijos formulė.

Mūsų matoma kančia gali būti ir toks kentėjimas, kuriam nereikalinga paguoda. Kad kito kančios mus žeistų, mums turi rūpėti tai, kas rūpi kenčiančiajam. SSielvartaujant ir kenčiant staiga užplūsta jėga, patvirtinanti svarbą ir teisingumą to, kas kankina, dėl ko sielvartaujama. Šis nevaržomai įsitvirtinantis jėgos antplūdis yra džiaugsmas – džiaugsmas, pažinojus tai, kas dabar jau prarasta, ir džiaugsmas mus išvydus.

Jokie samprotavimai, svarstymai ir apskaičiavimai, kaip pelningiausiai susitvarkyti savo gyvenimą žmonių visuomenėje, niekada nėra išaiškinę tiesos troškimo motyvų, dėl kurių žmogus paaukoja gyvybę – taip dažnai perniek – ir tuo labiau nepaaiškina teisingumo, kuriuo remiantis priešams suteikiama laisvė. „Teisingumas, – rašė Nietzsche, kurio pradžia „už vviską reikia mokėti“, baigiasi tuo, jog užsimerkiama ir neišgalintieji susimokėti skolų paleidžiami: baigiasi taip, kaip ir kiekvienas gėris šiame pasaulyje – savęs įveikimu. Teisingumas įveikė save: kaip žinia, tai pavadinta gražiu gailestingumo vardu.“

Šiuolaikinės minties filosofai jausmus traktuoja kaip vidines būsenas, potyrius, kuriuos stebi tik vienas liudytojas. Remdamasis pažįstamais elgsenų modeliais žmogus daro išvadą, kad aplinkiniams būdingi jausmai, analogiški tiems, kuriuos jis atpažįsta savyje.

Kiekvienos gyvos būtybės pakilumas, linksmumas, geismas, apmaudas, nelaimingumas, apatija ir neviltis patraukia ir prikausto dėmesį. Jie įsiveržia į kitų organizmų suvokimo laukus ir praktinius interesus. Supainiodamos kitus, mūsų emocijos sujaukia jų mintis, įsiskverbia į jų planus, konkuruoja su jais, žeidžia nuogąstavimais ir abejonėmis. Žmonių galia nėra paprasta fizinė jėga, kuria vienas materialus kūnas gali veikti kitą; tai galia nukreipti dėmesį, pasinaudoti aplinkiniais keliais, manevruoti ir valdyti. Kiekvienas malonumas, į kurį pasineriame, kiekvienas skausmas, kurį patiriame, sustiprina mūsų įtaką kitiems.Savęs pažinimas

Mes esame apsupti objektų ir priversti pripažinti, kad jie egzistuoja patys savaime ir kiekvienas iš jų yra nuo kitų atskirta visybė.

Kiekvienas objektas turi apibrėžtą savo požymių skaičių. Visa, kas egzistuoja, yra kažkas arba nėra tas kažkas.

Kiekviena iš tų savybių kiekvienam objektui būdinga tik tam tikru apibrėžtų mastu . Jei tam tikra savybė turi matą ir ggalima ji pritaikyti, tai atsiranda tam tikra tos savybės riba, kurios ji negali nei nors kiek peržengti, nei nuo jos atsilikti. Visa, kas egzistuoja, yra visiškai apibrėžta: yra tai, kas yra, ir jokiu būdu ne kas nors kita,turi savo apibrėžtą skaičių visų galimų to, kas tikra apskritai, savybių, ir kiekvieną iš šių savybių turi apibrėžtu mastu, nors ir paaiškėtų, kad galbūt net vieno objekto visų savybių negalima nei išvardyti, nei pritaikyti joms matą.

Nesustodama žengia gamta per begalinę savo galimų apibrėžčių eilę; tų apibrėžčių kaita nėra nepriklausoma nuo dėsnių: ji griežtai dėsninga. Kas gamtoje yra, būtinai yra taip, kaip yra, ir visiškai neįmanoma, kad būtų kitaip. Kiekvienoje dalyje suvokiama visuma, nes tik dėl visumos kiekviena dalis yra tai, kas ji yra; ir todėl ji būtinai yra tokia.

Kiekvienam tapsmui reikalinga būtis, iš kurios ir per kurią jis atsiranda, kiekvienam būviui – kitas būvis, kiekvienai būčiai reikia numatyti kitą būtį ir niekam neleisti rastis tiesiog iš nieko. Žmogus – ypatinga visų susijungusių gamtos jėgų apibrėžtis, – paliktas pats sau, vystosi nuo gimimo iki mirties iš senatvės. Tai lemia žmogaus gyvenimo trukmę ir skirtingas jų gyvenimo paskirtis.

Žmogus savo viduje esą įsisąmoninęs kaip savarankišką ir daugeliu savo gyvenimo atvejų laisvą būtybę; įsisąmoninimas, ttikrasis suvokimas neišeina už mano paties ir apibrėžties ribų; betarpiškai žmogus gali žinoti tik apie patį save; ką įstengę sužinoti apie tai, kas yra už jo, sužino tik samprotaudamas – tai, ką vadiname savuoju Aš, savo asmeniu, yra ne pati žmogų formuojanti gamtos jėga, o tik viena iš jos apraiškų; ir tik tą jos apraišką suvokiame kaip patį save. Betarpiškoje savimonėje žmogus atrodo sau laisvas, samprotaudamas apie visą gamtą. Sąmonė yra viena iš gamtos būtinų jos apibrėžčių. Žmoguje – savo tobulame kūrinyje – gamta grįžta į save, kad galėtų save stebėti ir analizuoti: jame ji tarsi susidvejina ir iš vienos būties tampa būties ir sąmonės junginiu. Žinojimas

Apie objektų buvimą žmogus žino tik dėl to, kad juo mato, apčiuopę ir t.t.; o kad juos mato ar apčiuopę, žino tik dėl to, jog tai žino betarpiškai. Ko nesuvokę betarpiškai, to apskritai nesuvokiamą Kiekvienu suvokimu asmuo gali suvokti vien savo būseną. Kas susiję su pojūčiais, gali būti tik juntama, o ne mąstoma; tai ne kažkas išvesta, o tiesiog betarpiška. Daiktų suvokimas išplaukia iš žmogaus paties būsenų suvokimo ir yra sąlygojamas, o ne atvirkščiai. Daiktus skiriame tik todėl, kad skiriame savo pačių būsenas. Šis skyrimas yra betarpiškas, visai ne išmoktas ir ne išsamprotautas.

Kiekvienas

pojūtis yra apibrėžtas. Niekada nėra vien tik matoma, apčiuopiama ar girdima, bet visada matome, girdime ir apčiuopiame kažką apibrėžta. Gryname pojūtyje nieko nėra vieno šalia kito, o yra tik nuoseklumas. Tikrasis daikto savybių turėtojas yra erdvė, kurią daiktas užima. Bet pati erdvė niekada nebus suvokiama, ir nesuprantama, kaip įgyjamos jos sąvokos, ir kaip prieinama prie to, kad išplečiama joje tai, kas juntama.

Regėjimas, skonis ir t.t. yra tik aukštesni tikrųjų pojūčių apibrėžimai, klasės, kurioms pojūčius pajungiu, bet ne savavališkai, o vvadovaudamasis betarpišku pojūčiu. Taigi visur juos laikome ne kokiais nors išoriniais jutimais, o tik ypatingais objekto, vidinio jutimo, manęs sudirginimo apibrėžimais.

Žmogus neįsisąmonina daiktų, o įsisąmonina tik daiktų įsisąmoninimo įsisąmoninimą. Galime išskirti žinojimą kurį turime ir žinojimą, kuriuo neturime. Pirmą pavadinsime betarpišku, o kita – tarpišku.

Prie įsisąmoninimo, kurį randame taip, kaip randame patys save, pridedame kitą, kurį surandame visai ne savyje; savo tikrąjį įsisąmoninimą papildome ir tarsi sudvejiname, o tai, žinoma, yra aktas. Aktas be veikimo įsisąmoninimo yra grynas sspontaniškumas. Savo dvasios aktus mes įsisąmoniname tik tiek, kiek pereini per neapibrėžtumo ir neryžtingumo būseną, kurią tie aktai panaikina. Dvasios aktą, kurį įsisąmoniname kaip tokį, vadiname laisve, arba mąstymu.

Objekto įsisąmoninimas yra objekto vaizdinio kūrimo įsisąmoninimas, tik nepažintas kaip toks.

Iš betarpiško pajautimo, kadangi žmogus turi protą, kitaip elgtis negali ir kad nė viena protinga būtybė už mūsų – jeigu ji iš tikrųjų yra protinga būtybė – negali kitaip elgtis. Visa, kas atsitiktina – toks čia buvo mūsų sudirginimas, turi pagrindą; tai reiškia, kad mintimis mes jau iš anksto pridėjome pagrindą, ir kiekvienas, kas tik mąstys, taip pat bus priverstas mintimis pridėti pagrindą.

Taigi, visas žinojimas yra žinojimas tik apie patį save, kad mūsų sąmonė iš mūsų niekur neišeina ir kad tai, ką laikome objekto įsisąmoninimu, yra tik objekto sudarymo, kurį mes būtinai atliekame pagal vidinį savo mąstymo dėsnį kartu su pojūčiu, įsisąmoninimu.Tikėjimas

Kiekviena būtybė privalo veikti kaip visiškai savarankiška būtybė. Iš nieko niekada neatsiranda kažkas. Mūsų objektyvus mąstymas būtinai yra ttarpininkaujantis. Bet būtis, kuri prijungiama prie kitos būties, kaip tik dėl to tos kitos yra pagrindžiamos ir yra ne pirmoji, pirminė ir eilę pradedanti, bet išvestinė būtis. Turime prijungti, bet prie būties prijungti negalime. Bet mūsų mąstymas ir tikslo sąvokos sudarymas pagal savo prigimtį yra visiškai laisvi – kuriantys kažką iš nieko. Su tokiu mąstymu susiejame savo veikimą, kad jį būtų galima laikyti laisvu ir išplaukiančiu iš mūsų paties. „Tikslo sąvoka, ypatingas apibrėžtumas to, kas vyksta manyje, suprantama dvejopai: iš ddalies kaip subjektyvus dalykas, kaip mąstymas, o iš dalies – kaip objektyvus, kaip mąstymas, o iš dalies – kaip objektyvus, kaip veiksmas“.

Tikėjimas, laisvas rėmimasis natūraliai susidarančiu mūsų požiūriu, nes tik tokiu požiūriu remdamiesi galėsime atlikti savo paskirtį. Tikėjimas patvirtina žinojimą ir tuo pakelia iki tikrumo bei įsitikinimo tai, kas be jo galėtų būti tik apgaulė. Tikėjimas – tai ne žinojimas, bet valios sprendimas suteikti žinojimui reikšmę.

Žmonės, kurie kada nors yra regėję pasaulio šviesą, patys to nesuprasdami, jie tik tikėjimu suvokia visą realybę, kuri jiems egzistuoja; ir tas tikėjimas įsilieja į juos kartu su jų būtimi; jis visiems jiems įgimtas. Suinteresuotumas realybe, kurią žmonės nori sukurti: geras – tik tam, tik tam, kad ją sukurtų, o eilinis ir geidulingas – kad ja mėgautųsi. Apsiribuoti nuo to suinteresuotumo negali niekas, kas gyvas; taip pat niekas negali atsiriboti ir nuo tikėjimo, kurį tas suinteresuotumas sukelia. Visi gimstame tikėdami; kas yra aklas, aklai seka paslaptingu ir neįveikiamu potraukiu; tas, kas mato, eina matydamas; ir tiki, nes nori tikėti.

Visą mūsų mąstymą pagrindžia mūsų potraukis; ir kokie žmogaus polinkiai, toks ir jo pažinimas. Tas potraukis primeta mums tam tikrą mąstymo būdą tik tol, kol nepastebime jo prievartos; o kai tik prievarta pastebima, ji ddingsta; tada jau ne potraukis pats savaime, bet mes patys pagal potraukį formuojame savo mąstymo būdą. Tada busime visiškai savarankiški, patys save ištobulinę ir užbaigę.

Tik pats per save žmogus kuria visą savo mąstymo būdą ir savo apibrėžtą požiūrį į tiesą apskritai; juk žmogaus priklauso, ar gudravimais atims iš savęs bet kokį tiesos pajautimą ,ar atsiduos tiesai iš tikinčio klusnumo. Visas mąstymo būdas ir išsilavinimas, kurį įgyja mūsų intelektas, kaip ir tie objektai, į kuriuos jos nukreipiame, priklauso visiškai nuo mūsų. Teisingas supratimas yra nuopelnas; mūsų pažintinių galių iškraipymas, neišmanymas, jų užtemdymas, suklydimas ir netikėjimas yra nusikaltimas. Visas mūsų mąstymas turi būti susijęs su mūsų veikimu.

Žmogus, kaip protinga būtybė yra pats sau tikslas. Veikdamas jis pats save kuria, nuo jo paties priklauso, kokį jis save padarys.

Žmonių gyvenimo paskirtis žemėje – susijungti į vieną bendriją, kurios gyvenimas atitiktų proto reikalavimus.Literatūra

1. Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. –V., “Tyto aiba”, 2002.

2. Fichte J. G. Žmogaus paskirtis. – V., 1982.

3. Fromas E. Menas mylėti.- V.,1992, p. 18.

4. Sodeika T., Baranova J. Filosofija XI-Xii kl. Fridrichas Nyče (Netzsche). –V., 2002.

5. Левинас Э. Избранное. Тотальность и бесконечность.- Санкт-Петербург,1984, стр. 84, 88.

6. Naujasis testamentas. Salzburg, 1989 m.