uzgavenes

APIE UŽGAVĖNES

Iki krikščionybės Užgavėnės ir Velykos sudarė vientisą pavasarinio virsmo švenčių ciklą. Užgavėnės buvo švenčiamos, kaip sako pats pavadinimas, už gavėnios – senasis gavėnios laikotarpis truko nuo Kalėdų iki Užgavėnių. Tai jos gavėjimo, apmirimo metas: „Gavėnia – tai gamtos nėštumo laikotarpis, kuriam pasibaigus, Užgavėnėse švenčiama gamtos atbudimo ir gyvybės – visokeriopa prasme – atsiradimo , gimimo šventė.“Su krikščionybe gavėnia persiklėlė po Užgavėnių ir trunka 7 savaites iki Velykų. Kodėl? Atsakymą galima rasti pačiame žodyje „gavėnia“ .

Užgavėnės, gavėnia siejami ssu veiksmažodžiais gautis, gavėti. Gautis reiškia atsigavimą, stiprėjimą (gautis iš po sunkios ligos; gamta gaunasi iš po žiemos miego). Visai priešinga žodžio gavėti reikšmė – liesėti, silpnėti, pasninkauti. Senesniuose raštuose gavėti naudojamas ir atsigavimo prasme. Panaši ir senovinė slavų žodžio gavetj prasmė – ne tik pasninkauti, bet ir gyventi. Taigi, gautis ir gavėti išreiškia to paties reiškinio dvi skirtingas puses: pasninkavimą (liesėjimą) ir atsigavimą (stiprėjimą). Gavint kūnui, gaunasi dvasia.

Senovėje Užgavėnės buvo švenčiamos beveik savaitę. Šventė apipinta gausybe papročių ir aapeigų: kaukės, persirengėliai, važinėjimas, čiuožinėjimas, supimasis, įvairūs būrimai, Morės vežiojimas ir jos sunaikinimas, Lašininio ir Kanapinio dvikova, laistymasis vandeniu, apeiginiai valgiai. Visos apeigos turi gilią simbolinę prasmę. Pavyzdžiui, Užgavėnių persirengėliai ir kaukės vaizduoja kaukus – namų dvasias arba požeminio pasaulio ddievybes. Kaukais dar vadinami nekrikštyti kūdikiai ir nekrikštytų mirusių kūdikių vėlės. Pagal senąjį tikėjimą, nekrikštytas kūdikis dar nelaikomas pilnai gimusiu. Taigi kaukas yra gimties virsme. Užgavėnių persirengėliai daug laistosi vandeniu, o tai yra krikšto simbolis. Su krikštu išeinama iš gimties virsmo, kurio ir trokšta kiekvienas kaukas. Užgavėnių kaukės dar vadinamos lervomis, lyčynomis. Lerva ir lyčyna reiškia vabzdį ankstyvoje vystymosi stadijoje. Taigi kaukė simbolizuoja žmogaus gemalinę, dar neišbaigtą gyvybės formą – „lervos“ tarpsnį. „Kaip iš bjauraus vikšro – lervos atsiranda grakšti peteliškė, taip ir iš neišvaizdaus gemalo gimsta tobula žmogiška būtybė“. Krikščionybė šias prasmes vėlgi perkelia iš gamtos, „kūniško“ lygmens į dvasinį.

Mėsiedžio laikotarpis

Pokalėdinis mėsiedžio laikotarpis trunka iki Užgavėnių, slenksčio į vis ryškėjantį pavasarį. Mėsiedas liaudies kalendoriuje – tai piršlybų, oo jeigu ilgesnis, tai ir vestuvių metas, nes su Užgavėnėmis visos linksmybės iki pat Velykų baigiasi. O po Velykų jau pavasaris, jau atskuba naujų darbų metas. Mėsiedo metu pats svarbiausias moterų darbas – audimas. Merginos tada skuba drobes austi, kraičius krauti. Štai viena Upytės apylinkių valstietė prisimena: “per visą mėsiedį buvau prie staklių primazgyta: kaip atsisėdau prie muštuvų, tai atsikeliu tik išrietus dvi drobeles, dimelį ir čerkasėlį (drobelės – tai du drobinio audeklo rietimai po keliolika metrų, “dimelis” – toks ppat rietimas diminių rankšluosčių, “čerkasėlis” – (vilnonis audeklas drabužiams).

Užgavėnių oras: jei sausas – būsiąs sausas pavasaris. Jeigu per Užgavėnes oras drėgnas, manyta, kad bet kur pasėti javai gerai užderės. Labai svarbi žemės ūkio kultūra,esant senajam natūraliniam ūkiui, o vėliau didelei linų pluošto ir sėmenų paklausai Europos rinkoje, buvo linai. XIX amžiuje ypač garsėjo Rokiškio, Kupiškio ir kitų Lietuvos šiaurinių rajonų linai Rygoje. Linai valstietį rengė ir maitino. Suprantama, kad tiek daug dėmesio liaudies papročiuose skirta atspėti geriausius sėmenų sėjos terminus.Buvo sakoma, jei saulėtas Užgavėnių rytas, reikia sėti ankstyvuosius linus, jei saulė nušvinta tik apypiečiu – vėlyvuosius, o jeigu diena apniukusi, tais metais linai visai neužderės.Manyta, kad vasarą bus per daug drėgmės ir linai beaugdami dirvoje supūsią.

Daugelis Užgavėnių dienos papročių siejasi su įsitikinimu, kad vienu ar kitu savo veiksmu galima nulemti linų pluošto kokybę, ypač ilgumą.Tuo tikslu reikia per Užgavėnes būtinai kuo toliau pasivažinėti ar pasivaikščioti ir taip “linus pratęsti”. Važinėdavosi po kaimą, lankydavo tolimus gimines.Moterys bent pas kaimynę nueidavo paviešėti. Dzūkės merginos leisdavosi nuo kalnelio atsisėdusios ant verpstės lentelės. Būtinai tądien kinkydavo arklius į roges ar dideles šlajas ir vėžindavo vaikus. Suvalkiečiai dažniausiai per Užgavėnes taip ir jaunus kumelius prikinkę prie rambesnio arklio pirmąkart pravažinėdavo. Tikėta, kad šitaip ddarant ne tik linai didesni užaugsią, bet ir arkliai tais metais būsią sveiki. Aukštaitijoje būdavo “dėl linų” vežiojamos po kaimą “bitės” – kubilan susodinti vaikai ar merginos. “Bitės”, uždengtos drobule, kubile erzėjo,dūzgė, o jas vežiojantys tyčia šaukdavo: ”Vandens, vandens”. Kiekvienos sodybos tarpuvartėje pravežamų “bičių” laukdavo su pilnu kibiru vandens: būtina jas aplieti, tada ir bitės vasarą gausiai medaus prineš, ) pasėliams Dievas duos gausiai lietaus. Aukštaitės per Užgavėnes šeriniu šepečiu šukuodamos išblizgindavo pluoštą linų , tikėdamos tais metais linų pasėlius būsiant švarius, vadinasi, ir linarūtis būsiąs lengvesnis. Juk žinoma, kaip sunku rauti žolėtus linus. Kad linuose būtų mažiau žolių, buvo įprasta Užgavėnėse bent nedidelį žlugtą išskalbti. Jeigu baltiniai baltai išsiskalbs, tai ir linų pluoštas būsiąs baltas.

PRIETARAI

Per Užgavėnes nepatariama sėdėti namie. Reikia kuo toliau išvykti nuo jų ir savo rūpesčių . Ūkininkai tai darydavo, kad linai gerai augtų, kad arkliai eiklūs būtų. Šeimininkas įsidėdavo į roges visus savo bičių avilius ir pavažinėdavo, kad bitės vasarą netingėtų, toli skraidytų ir daug medaus prineštų. Pasivaikščiojimas ar pasivažinėjimas Užgavėnėse naudingas ne tik gyvuliams ir augalams, bet ir žmonėms. Kas per Užgavėnes namie nesėdi, tas visus metus turės progų pakeliauti, naujas vietas pamatyti. Seniau pasninkas buvo labai griežtas: mėsos valgyti iš viso nebuvo galima sseptynias savaites, o pieno vartoti tik retkarčiais; suaugusieji tegalėjo valgyti tris kartus per dieną – vos vieną kartą iki soties. Dar Užgavėnės pasižymi būrimais, spėjimais, bet jie beveik visi susiję su žemės ūkiu. Būrimus ir tam tikras apeigas atlikdavo ūkininkai ir jų šeimų nariai. Dabar sustosime prie Užgavėnių kaukių, persirengėlių – prie linksmojo Užgavėnių karnavalo.

Tie persirengėliai yra visa Užgavėnių linksmybių esmė. Užgavėnių karnavalai žinomi ir kitose tautose. Užgavėnės – pavasario pradžia. Ne to pavasario, kuris pasireiškia (ypač Lietuvoje) pirmuoju žalumu, bet pavasario, nugalinčio žiema, prailginančio dieną; žadančio naujo derliaus auginimo laiką.

Paplitę ir meilės burtai. Merginos skaičiuodavo parsineštas iš lauko malkas, apkabindavo tvorą ir skaičiuodavo jos kuolus. Jei suskaičiuodavo porinį skaičių, tai reiškė – kad šiemet ras porą, ištekės. Klausėsi, kuriame gale šunys loja – iš ten būsimas jaunikis atvažiuos.

KAUKĖS

Lietuviškas karnavalo kaukes pasidarydavo patys žmonės. Jose labai daug išradingumo, nors kaukės padaromos iš paprastų, visur randamų medžiagų: medžio, kailio, linų, lentelių, pakulų ir pan. Buvo mėgstama persirengti elgetomis, čigonais, žydais.

Stambūs, aukšti vyrai dažnai persirengdavo moterimis, o moterys – vyrais. Pačios įdomiausios kaukės vaizdavo gyvulius. Jas pasidaryti yra sunkiausia, kadangi reikia atvaizduoti gyvulį panašiai, kaip jis atrodo, be to reikia daug medžiagų. Dažnai keli persirengėliai su savo kaukem atlieka tam tikrus vaidinimus.

Kartais vaidinimuose giltinė susikauna su velniu dėl kurio kito veikėjo.

ŠVENTIMAS

Persirengėliai eina iš vienų namų į kitus, pakeliui yra vaišinami Užgavėnių valgiais ir gėrimais, o Užgavėnių valgiai dažniausiai būna blynai, saldainiai ar riestainiai. Jų eisena labai triukšminga, lydima juokų ir dainų. Pagaliau visi susirenka į vienus namus, kur karnavalas užbaigiamas vaišėmis (žinoma, tik iki vidurnakčio). Karnavalo eisenoje vežama parėdyta figūra, įvairiose Lietuvos vietose skirtingai vadinama: Kotre, More, Čiučela ir dar kitaip. Kaune ir jos apylinkėse dažniausiai man teko susidurti su vvardu Ciucela, tai aš ją taip ir vadinsiu. Kadangi Čiučela buvo tokia netvarkinga, išsipešusi, susitaršiusi, tai ir dabar sakoma apie netvarkingai apsirengusią moterį ar merginą: ,,Atrodo, kaip tikra Čiučela!“

Eisena pasibaigia kurioje nors sutartoje vietoje, kur jau iš anksto sukrautas didelis laužas. Čiučela užverčiama ant laužo ir sudeginama. Taip simboliškai išreiškiama linksmojo po kalėdinio mėsiedo pabaiga. Seniau Čiučela sudeginimas arba paskandinimas reiškė visų demoniškųjų žiemos būtybių sunaikinimą, pavasariui kelio atidarymą, nors dabar jo prasmė iki sių dienų pasikeitė nedaug.

AMŽINA KOVA

Persirengėliams besivaišinant kkurioje troboje, visai prieš vaišių pabaigą pro duris įvirsta besipešdami du pagrindiniai Užgavėnių veikėjai: Lašininis ir Kanapinis. Lašininis tai riebus, dešromis apsikarstęs, taukais nusiblizginęs vyriškis. Jis simbolizuoja linksmą ,,riebų“ po kalėdinį laikotarpį, vadinamą mėsiedu. Iki šiol jis karaliavo žemėje, bet šštai Kanapinis – liesas, išdžiūvęs, sunykęs, virve susijuosęs žmogeliukas- iššaukia, storulį į dvikovą. Kanapinio papuošalai: silkių galvos, aliejaus butelis, duonos plutelės. Jis yra Gavėnios pasninko atstovas. Kiekvienais metais šie du ,,sutvėrimai“ kovoja Užgavėnių vakare, kiekvienais metais Lašininis pralaimi kovą, išvejamas pro duris, o ,,velnias“ su džiaugsmu nuseka paskui, pasimojęs giltinei: gal šį kartą pavyks nugalėtąjį sugauti. Likęs troboje, Kanapinis pagriebia storą virvę, nuvytą iš kanapių, ir pradeda ja mosikuoti po trobą, vaikyti pramogautojus, žarstyti nuo stalo vaišes. Laikas baigti Užgavėnių linksmybes ir susikaupti Gavėniai. Buvo valgoma bent 9 kartus (kai kur 12 kartų) su mėsa, riebiai. Prieš 12 val. nakties visos vaišės ir linksmybės turėjo pasibaigti, nes nuo to laiko prasideda gavėnios pasninkas. Kad nebūtų užtęstos vaišės, kai kuriose Lietuvos vvietose apie vienuoliktą valandą nakties skambindavo bažnyčios varpai: visi tuomet žinojo, kad laikas baigti užsigavėjimą ir skirstytis namo.

VALGIAI

Pagrindinis Užgavėnių valgis yra blynai ,arba dar vadinami sklindžiais, dažniausiai kepami iš miltų, su obuoliais, su mielėmis arba ir paprasti. Kai kur buvo verdamos spurgos, bet jas taip pat reikėdavo suvalgyti prieš gavėnios pradžią, nes spurgos verdamos kiauliniuose taukuose. Žemaitijoje buvo mada užsigavėti šiupiniu (šis valgis gerai žinomas ir Mažojoje Lietuvoje). Šiupinys verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, lašinukų su įvairiais prieskoniais. Kartu verdama kkiaulės uodega, kurią įsmeigia į šiupinio dubens vidurį (šiupinys yra kaip tiršta košė) Ir taip paduoda į stalą. Kai kur kiaulės uodega būdavo paslepiama šiupinio dubenyje: kam, šiupinį semiant, į lėkštę įdėdavo tą uodegą, tas bus labai laimingas visus likusius

Metus .Dar buvo verdami kopūstai, dešros, kepamas kugelis ir šiaip įvairūs neriebūs valgiai. Užgeriama namie darytu alumi, gira arba degtine. Degtinę gerdavo tik vyrai. Gerti vandenį Užgavėnėse nepatariama, nes visus metus troškulys kamuos.

Užgavėnių papročiai iki šiol neužmirštami. Daugumoje Lietuvos vietų jos švenčiamos pagal senolių tradicijas.

Apibendrinus Užgavėnės yra puiki šventė, kurioje dalyvauja visi: maži, jauni ir seni. Yra galybė Užgavėnių papročių, kurie vis dar egzistuoja mūsų laikais, kurių niekas neišsižadėjo per šimtmečius. Per šią šventę vaikai dedasi savo padarytas kaukes ant veidų ir eina prašinėdami suaugusiųjų vaišių, saldainių, o kartais ir pinigų. Bet linksminasi ne vien vaikai, bet ir senesni; jie buriasi, pranašauja ar stengiasi pagerinti ateinančius metus įvairiomis apeigomis.

SENŲJŲ PAPROČIŲ KILMĖ

Žmogus, panašiai kaip ir medis, šaknimis remiasi į žemę, o šakomis bando siekti dangų. Senieji papročiai, šventės, apeigos, visa kultūra ir iš protėvių paveldėta prigimtis yra dirva, kurioje auga mūsų sielos medžio šaknys. Šia prasme senoji mūsų kultūra mums reiškia labai daug, nors dažniausiai tos reikšmės mes nesuvokiame, kkaip nesuvokiame ir oro reikšmės tol, kol jo netrūksta. Ar galėtume užsitikrinti ateitį, jei neturėtume mums protėvių paliktos gyvenimiškos patirties? Netekę praeities mes liktume be šaknų, be siekių ir taptume lengvu ateities ir naujo grobiu. Nauja visada yra abejotina ir reiškia tai, ką reikia išbandyti. Juk naujas kelias gali būti ir klystkelis. Todėl tikroji pažanga galima tik remiantis istorijos tęstinumu ir nuomonės brandumu.

Suvokus, kad senieji papročiai pagrįsti gyvybės vieningumu ir dora, ilgai nedavė ramybės jų kilmės klausimai. Kaip atsirado apeigos ir papročiai? Kas juos sugalvojo? Gal kas nors nurodė ar atnešė iš kažkur? Kas buvo jų autorius? Atsakymas rastas gilinantis į psichologiją, sąmonės ir pasąmonės ryšį. Norint atsakyti į kilusius klausimus, pirmiausiai reikia suvokti, kad žmonių, gyvenusių šiais papročiais, sąmonė ir mūsų sąmonė yra kitokios, net labai skirtingos.

Senosios apeigos, papročiai ir šventės kilo iš kitokio gyvybės, pasaulio ir žmogaus būties suvokimo. Dabar mes gyvenimo taisykles ir normas sudarome remdamiesi žinojimu ir teorijomis, kylančiomis iš loginio mąstymo, o senovinėse kultūrose papročiai kilo iš pirmykštės sąmonės. Visa tai, į ką mes linkę žiūrėti kaip į atsitiktinumą, pirmykštė sąmonė suvokdavo kaip apgalvotą maginį poveikį. Tai nėra joks išsigalvojimas, teigia K. G. Jungas, bet savaiminiai sąmonės vaizdai. Jie atsirado kaip aarchetipinės atliepos (reakcijos), būdingos pirmykštei žmogaus psichikai. Nieko nėra klaidingesnio už nuomonę, jog mitas yra išmislas ar prasimanymas. Šiuolaikinis žmogus nenori pripažinti kitokio sąmoningumo ir viską bando kildinti iš sąmonės, nors ir mūsų sąmonė, be abejo, yra kilusi iš senesnės nesąmoningos, t.y. savęs žinojimo neturinčios sąmonės. Sąmonė yra nesenas žmogaus pasiekimas.

Senovinių apeigų ir papročių atsiradimo pagrindas buvo kitoks pirmykščių žmonių sąmoningumas ir iš jo kylantis kitoks būties suvokimas, kurį antropologas L. Levi-Briulis pavadino mistiniu dalyvavimu (participation mystique). Mistinis dalyvavimas reiškia mažai sąmoningą, bet gilų visuotinių ryšių ir gyvybės šventumo suvokimą. Nesąmoningas vidinis žinojimas ir nuojauta versdavo žmones laikytis vienokių ar kitokių papročių, atlikti tam tikras apeigas. Nesąmoningos psichikos vieningumas yra senųjų papročių moralumo pagrindas, nes psichikai iš esmės yra būdinga moralinė išraiška. Tuo tarpu moralinis įstatymas yra vėlesnė, jau formalią išraišką įgavusi moralinio elgesio arba sąmonės veiklos pasekmė.

Jau minėjome, kad visose didžiosiose kalendorinėse šventėse iškamša, kupolės puokštė ar kas nors kita būdavo sunaikinama. Ir toji iškamša nebeatgimdavo buvusiu pavidalu; o tai reiškia, kad įvyko perkeičiantis virsmas, kuris nuolat pasikartoja gamtoje. Virsmas arba pasikeitimas žmoguje išoriškai sunkiai pastebimas, o gamtoje jis matomas aiškiau. Augalija po metinių švenčių — virsmo tampa visai kitokia, pvz., grūdas virsta želmeniu ir

todėl akivaizdu, kad nėra prasmės prikeldinti sunaikintąją iškamšą. Ji mirė ir pamažu atsiranda kažkas nauja. Aišku, kalendorinėse šventėse yra ir paprastesnių, buitiškesnių dalykų (vaišės, linksmybės, derlumo ir vaisingumo skatinimas), tačiau svarbiausias lieka būties tėkmės suvokimas — virsmas, kuris dažniausiai lieka neišreikštas. Mūsų uždavinys yra pajausti ir išlaisvinti esmę iš jau nebegyvybingų senų formų.

Literatūros sąrašas:

http://lt.wikipedia.org/wiki/U%C5%BEgav%C4%97n%C4%97s

http://palepe.tinklapis.lt

www.romuva.lt

http://vydija.puslapiai.lt