Dž. Svifto „Guliverio kelionės“ kaip analitinė satyra

Turinys

I. Džonatanas Sviftas – vienas žymiausių pasaulinės literatūros satyrikų . . . . . . . . . . . . . . . 3

II. „Guliverio kelionės“ – didžiausias Dž. Svifto satyrinis veikalas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 4

1. Liliputija – tai XVIII a. pradžios Anglija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . . . . . . . . . . . . . 5

2. Milžinų karalystė – Svifto politinė utopija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6

3. Ekscentriškų mokslininkų ir politinio gyvenimo kritika Laputoje ir Balnibarbyje . . . . 8

4. Glubdubribas – praeities karalystė . . . . .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10

5. Kelionė į Ygagų kkraštą – knygos idėjinė ir emocinė kulminacija . . . . . . . . . . . . . . . . 11

III. Dž. Svifto kūrybos reikšmė satyros žanro formavimuisi . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12

IV. Literatūra

1. SVIFTAS, Džonatanas. Guliverio kelionės. Kaunas, 1987.

2. KUOSAITĖ, Elena. Anglų ankstyvojo švietimo proza. Vilnius, 1983.

3. Visuotinės literatūros istorija: XVII – XVIII a. Vilnius, 1992.

I. Dž. Sviftas – vienas žymiausių pasaulinės literatūros satyrikų

Anglų rašytojas Džonatanas Sviftas (1667-1745) laikomas XVIII amžiaus filosofinės prozos pradininku. Daugeliui skaitytojų rašytojas pažįstamas dar iš vaikystės kaip „Guliverio kelionių“ autorius, kuomet šis kūrinys atrodė tik graži ppasaka. Tačiau Svifto knyga buvo parašyta ne vaikams. Ja žavėjosi filosofai ir aštriausi visuomenės protai. Rašytojas parašė ir eilę kitų satyrinių veikalų, kuriuose pasireiškė kaip įžvalgus mąstytojas, gyvenimo stebėtojas, išradingas pasakotojas. Jau pirmuosiuose Svifto satyriniuose pamfletuose – „Knygų kova“, „Pasaka apie statinę“ – atsiskleidė rašytojo talento jėga.

Pamfletas „Knygų kova“ atspindi anuo metu kilusį ginčą dėl antikinės ir to meto mokslo bei literatūros reikšmės. Kūrinyje Sviftas kritikuoja mokslininkų pedantiškumą, atitrūkimą nuo gyvenimo. Rašytojas alegorine formą vaizduoja karą tarp antikinių ir nnaujųjų laikų knygų vienoje Londono bibliotekoje. Aprašydamas mūšį rašytojas derina alegoriją su epinio stiliaus parodija, išradingai vartoja antikinius mitologinius įvaizdžius.

Satyra „Pasaka apie statinę“ yra vienas stipriausių rašytojo kūrinių, pasižymintis stiliaus įvairumu, išradingu pasakojimu ir autoriaus sugebėjimu vienu metu smogti į keletą pajuokos vertų objektų. Pamfletas labai sudėtingas kompoziciniu atžvilgiu – jį sudaro penkios įžanginės dalys ir pagrindinė dalis, susidedanti iš vienuolikos sekcijų, tarp kurių yra įžanga ir keturios digresijos. Taip sukonstruodamas pamfletą Sviftas turėjo galimybę panaudoti įvairius žanrus (dedikaciją, digresiją, alegorinį aprašymą, esė), o kartu ir pasijuokti iš tuometinės rašymo manieros, ypač iš labai mėgtų apologijų ir dedikacijų, kuriose reiškiama hiperbolizuota pagarba ir dėkingumas įvairiems aukštiems asmenims. Pagrindinis satyros objektas – išorės ir esmės neatitikimas, pasireiškiantis religinėse dogmose ir rituale. Alegorine forma papasakota trijų brolių istorija yra Krikščionybės istorija, kur trys broliai – katalikų, anglikonų ir puritonų bažnyčios. Brolių pyktis – tai reformacija ir krikščionybės skilimas į keletą religinių krypčių.

Didelio įtaigumo Svifto pamfletams suteikė operavimas tiksliais faktais, logiška argumentacija, dalykiškumas. Užsimindamas apie tikrus istorinius asmenis ir įvykius, rašytojas suteikia satyrai politinio aktualumo. Pamflete „Sąjungininkų ir buvusios ministerijos pozicija šiame kare“ rašytojas pasmerkė nesibaigiantį Anglijos karą su Prancūzija, traktuodamas karą kaip tautos nelaimę. Pamfletai „Pasiūlymas visuotinai naudoti tik airių gaminius“ iir „Gelumbininko laiškai“ parašyti ginant Airijos žmonių reikalus, nes su šiuo kraštu buvo glaudžiai susijęs visas rašytojo gyvenimas. Kūriniuose Sviftas smerkė Anglijos vyriausybės vykdomą politiką Airijos atžvilgiu, žmonių nuskurdinimą. Šiais pamfletais Sviftas tapo airių nacionaliniu didvyriu.

II. „Guliverio kelionės“ – didžiausias rašytojo satyrinis veikalas

Visa tai, apie ką Sviftas užsimindavo savo pamfletuose, apibendrintą meninį įprasminimą įgavo jo didžiausiame satyrinime kūrinyje „Lemuelio Guliverio, iš pradžių chirurgo, o paskui kelių laivų kapitono kelionės į įvairias tolimas pasaulio šalis“. Knygos idėja siejama su Martyno Skriblerio klubu, kurį rašytojas įkūrė kartu su kitais rašytojais. Norėdami išjuokti rašeivos Martyno Skriblerio paveikslu įvairias pedantiškumo ir pseudomoksliškumo formas, jie sugalvojo leisti kolektyvinį veikalą „Martyno Skriblerio memuarai“. Kiekvienas klubo narys turėjo savo temą, o Sviftui buvo patikėta išjuokti populiarius kelionių į įvairias šalis aprašymus. Nors „Martyno Skriblerio memuarai“ ir įkvėpė Sviftą parašyti „Guliverio keliones“, tačiau tiesiogiai jie mažai tesisieja su Svifto satyriniu kūriniu, kuris peraugo literatūrinės parodijos rėmus ir tapo aštria satyra.

Kaip ir kiti Svifto veikalai, „Guliverio kelionės“ buvo išleistos anonimiškai, kaip tikras Lemuelio Guliverio pasakojimas, todėl veikalas darė autentišką įspūdį. Čia pateikiama žinių apie Guliverio šeimą ir veiklą, kur jis apsigyveno, grįžęs iš paskutinės kelionės. Tiksliai nurodomos datos, remiamasi žemėlapiais, gausiai pateikiamos tikros geografinės detalės. Tuo „Guliverio kkelionės“ labai panašios į tuomet populiarius tikrų kelionių aprašymus. Tačiau skaitytojai iškart suprato, kad tai nėra realių kelionių aprašymas, nes jame daug fantastikos: I dalyje Guliveris aplanko nykštukų (liliputų) šalį, II – milžinų, III – skrajojančią salą, nemirtingųjų karalystę, IV – patenka į protingų arklių (ygagų) ir sužvėrėjusių žmonių (jahų) šalį. „Guliverio kelionės“ yra fantastinių kelionių aprašymas. Svifto knygos šaltiniai – „Odisėja“, Lukiano „Tikrosios istorijos“, Tomo Moro „Utopija“, Fransua Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelis“, Sirano de Beržerako „Komiškoji istorija“. Žinoma, „Guliverio kelionės“ nėra šių knygų pakartojimas ar kompiliacija, tai visiškai originalus kūrinys.

Svifto „Guliverio kelionės“ yra taip pat ir tikrų bei fantastinių kelionių knygų parodija. Tačiau autorius nepasitenkina kelionių literatūros parodijavimu. Jo satyros objektas daug svarbesnis. „Guliverio kelionės“ – politinė alegorinė satyra, nukreipta prieš esamą visuomeninę santvarką, jos institucijas ir valdančiuosius sluoksnius. Po išgalvotais kraštais ir personažais slepiasi realūs reiškiniai, tuometinės Anglijos ir kitų Europos kraštų gyvenimas.

Be to, „Guliverio kelionės“ yra nuodugnus žmogaus prigimties tyrinėjimas šviečiamajam amžiui būdinga tema. Sviftas tartum leidžiasi kelionėn į žmogaus prigimties sferą, norėdamas atskleisti jos pagrindinį prieštaravimą – kovą tarp protingojo ir neprotingojo prado. Rašytojas labiau išryškina žmogaus ydas negu teigiamas savybes, todėl gali susidaryti vaizdas, kad Sviftas smerkia ir nekenčia žmogaus. Tačiau iš tikrųjų

rašytojo pozicija kur kas sudėtingesnė.

Svifto veikale, kaip politinėje satyrinėje alegorijoje, vaizdai turi apibendrinančią prasmę. Rašytojui svarbu ne tiek psichologinės ar buitinės detalės, kiek pati dalyko esmė, kuri gali būti išryškinta pabrėžiant kurį nors vieną bruožą. „Guliverio kelionėse“ nėra psichologinių buitinių charakterių, o hiperbolizuoti groteskiški personažai, išreiškiantys tam tikrą idėją, politinę ar socialinę sistemą, žmogaus užimamą padėtį visuomenėje ar jo ydas.

1. Liliputija – tai XVIII a. pradžios Anglija

Nuosekliausiai politinė satyra išplėtota vaizduojant Liliputiją. Knygoje parodyta ištisa politinė sistema, kuri remiasi karjerizmu, pardavikiškumu, įįvairiomis manipuliacijomis. Guliverį pralinksmina keisti liliputų tautos žaidimai – šokimas ant plono virš žemės pakelto siūlo, kurį paprastai šoka norintieji įgyti valdovo malonę ir gauti aukštesnę vietą valdžioje. „Tas, kuris iššoka aukščiausiai ir nenukrinta žemėn, užima laisvą vietą.“ Šie akrobatiniai numeriai apibūdina ministrų ir kitų politikų vikrumą, siekiant padaryti karjerą.

Kaip pripažįsta liliputų „slaptų reikalų departamento vyriausias sekretorius“, jų šalį ėda dvi baisios ligos: „iš vidaus – amžinos partijų rietenos, o iš lauko – stipraus priešo pavojus“. Liliputų šalyje esančios aukštakulnių iir žemakulnių partijos – tai Anglijos torių ir vigų alegorija. Liliputų imperatorius palankesnis žemakulniams, o sosto įpėdinis labiau linkęs į aukštakulnius, tačiau nešioja vieną batą žema, o kitą – aukšta pakulne, nes nežino, kuri partija nugalės. Didžiausias Liliputijos išorės priešas –– kaimyninė blefuskų sala, analogiškai kaip Anglijai – Prancūzija. Liliputai su blefuskais trisdešimt šeši mėnesiai tarp savęs žiauriai kovoja. Blefuskai pasinaudojo religiniais ginčais Liliputijoje tarp plongalių ir storgalių, nesutariančių, iš kurio galo reikia mušti skystai virtą kiaušinį. Liliputijoje dominuoja plongaliai, tačiau Blefuskija remia storgalius. Čia atpažįstame Anglijoje nesutariančius protestantus ir katalikus. Svifto alegoriją nesunku iššifruoti, nes ji remiasi charakteringos detalės išskyrimu, jos panašumu su tikrovės reiškiniu. Liliputų ūgis, dvylika kartų mžesnis už normalaus žmogaus, pabrėžia anglų susmulkėjimą, rūpinimąsi nereikšmingais, dėmesio nevertais dalykais. Jie mėgsta pompastiškas pramogas, iškilmes (kariuomenės paradas pro Guliverio kojas), skiria daug reikšmės ceremonijoms. Nors jie patys tuo didžiuojasi, Guliveriui viskas atrodo labai menka. Taigi, sumenkinimas čia – viena iš svarbiausių satyros ypatybių. Priešpastatydamas dydžius ir vertybes Sviftas ppasiekia didelio satyrinio efekto: liliputų pretenzijos į didingumą ir labai menkas įspūdis, kurį jie padaro Guliveriui dėl savo mžumo. Sviftas dar labiau sustiprina komiškumą, nuolat darydamas užuominas į liliputų gestus, judesius, pozas.

Liliputijos satyriniame aprašyme Sviftas smerkia partijas, kovojančias dėl valdžios ir nesirūpinančias krašto gerove; valdovus, kuriems svarbiau išlaikyti savo postą, o ne įgyvendinti šalyje teisingumo ir laisvės principus; religines sektas, kurios eikvoja laiką beprasmiškiems ginčams. Tai satyra ne tik prieš tuometinę Angliją, bet ir prieš kiekvieną socialine ir politine nnelygybe bei neteisybe paremtą santvarką.

2. Milžinų karalystė – Svifto politinė utopija

Aprašydamas Guliverio apsilankymą milžinų karalystėje – Brobdinjage, Sviftas daug pasiekia kontrastais ir palyginimais. Guliveris, kuris jautėsi milžinu liliputų šalyje, pats tampa nykštuku milžinų krašte. Liliputijoje Guliveris suvalgydavo krepšius maisto ir išgerdavo statines vyno, o liliputų inspektorius, apžiūrėdamas jo kišenes, ligi kelių įklimpo į Guliverio taboką. Tuo tarpu milžinų karalystėje Guliveris pats turi saugotis, kad neįkristų į lėkštę ir gintis nuo musių, didumo sulig vieversiu. Toks kontrastas tarp Guliverio ir aplinkos dažnai sukuria komišką efektą, ir skaitytojas į tai žiūri kaip į linksmą nuotykių aprašymą. Tai, matyt, viena iš priežasčių, kodėl šios dalys yra populiariausios skaitytojų, ypač vaikų, tarpe.

Tačiau Guliverio nuotykiai Liliputijoje ir milžinų šalyje turi gilesnę prasmę. Parodydamas Guliverį kaip europietį, tarp daug mažesnių ir tiek pat kartų didesnių žmonių, Sviftas visą laiką lygina Europos šalis su Liliputija ir milžinų karalyste. Rašytojas efektingai panaudoja optinį eksperimentą, žiūrėdamas tai per mažinamąjį, tai per didinamąjį stiklą. Sviftas teigia, kad dydžio sąvoka reliatyvi, priklausomai nuo stebėtojo: „Tikriausiai filosofai neklysta, mums sakydami, kad didumas ir mažumas tėra lyginamosios sąvokos. Gal likimo bus lemta, kad liliputai atras tautą, kur žmonės tiek už juos mažesni, kiek jie buvo mažesni už mane. O kas žino, gal tta baisi milžinų rasė tebus tikra liliputų tauta, palyginus su žmonėmis, gyvenančiais kokioj nors tolimoj pasaulio dalyje, kurios mes dar neatradome?“

Dėl dydžių reliatyvumo kaitaliojasi ir vaizduojamų reiškinių prasmė. Tas pats objektas įgauna čia teigiamą, čia neigiamą reikšmę. Miniatiūriški liliputai išoriškai atrodo gana patrauklūs, tačiau moralinėmis savybėmis – atstumiantys, o milžinai – priešingai: moralinėmis savybėmis pranašesni už liliputus, nors jų išvaizda nemaloni.

Priešpastatydamas dydžius, Sviftas taip pat parodo, kad kai kurie dalykai, taip vertinami civilizuotoje visuomenėje – karinė garbė, titulai, padėtis – yra malonūs tik tam tikru požiūriu, sąlygotu nusistovėjusių tradicijų. Pažvelgus kitaip, jie atrodo menki ir juokingi. Tituluotas dvariškis ir paprastas fermeris susikeičia vietomis. Pastarasis, dvylika kartų padidintas, Guliveriui padaro daug didesnį įspūdį negu pasipūtęs, bet mažutis tituluotas asmuo Liliputjoje. Tik tokios vertybės, kaip išmintis, tiesumas, darbštumas, nepriklauso nuo fizinių dydžių.

Pirmose dviejose knygos dalyse rašytojas ne tik priešpastato milžinus nykštukams, bet ir visą laiką juos lygina su europiečiais. Dėl to satyra čia tampa sudėtinga. Ją dar labiau komplikuoja Guliverio pozicija. Liliputijoje Guliveris atrodo pranašesnis už nykštukus ir daug kur išreiškia autoriaus poziciją, o milžinų karalystėje tampa niekingu sutvėrimu, panašiu į menkus liliputus, tuo pačiu ir autoriaus satyros objektu.

Tarp Liliputijos ir Anglijos yra daugiau panašumo, negu kontrasto. Visa jjos politinė sistema ir moralė beveik atitinka Anglijos gyvenimą. Tuo tarpu Brobdinjagas, būdamas kontrastinagas Liliputijai, tuo pačiu yra priešybė Anglijos tikrovei. Tai utopinė valstybė (apšviestoji monarchija), kur gyvena darbštūs ir dori žmonės, o išmintingas ir apsišvietęs valdovas skiria visas jėgas krašto gerovei kelti. Brobdinjagai nemėgsta tuščių pramogų, nesididžiuoja titulais, jų įstatymai paprasti, gina visų piliečių interesus. Jie piktinasi karais. Kai Guliveris papasokoja apie patrankas, kuriomis naudojasi jo tėvynainiai, ir pasiūlo milžinų valdovui jas pasigaminti, šis stebisi, kaip „toks menkas vabalas“ gali turėti „tokias baisias mintis ir šaltai kalbėti apie tuos viską naikinančius prietaisus ir kruvinas scenas. Tik žmonių priešas, piktoji dvasia, galėtų išrasti tas mašinas.“ Labai reikšmingi Guliverio pasišnekėjimai su milžinų karaliumi. Čia satyra abipusė: ji išreikšta ir Guliverio, ir milžinų karaliaus lūpomis. Guliveris stengiasi visaip aukštinti Britanijos institucijas, tačiau karalius pateikia tokių klausimų, kurie jį suglumina, o kartais visai sukompromituoja. Milžinų karalius, išklausęs Guliverio pasakojimų apie Anglijos politinę sistemą, šalies istoriją, stebisi, kad laisvam krašte taikos metu nuolat laikoma kariuomenė. Jam nesuprantama, „ko mes turėtume bijot ir su kuo kariaut, jei kraštą valdo pačios tautos rinkti atstovai.“ Anglijos paskutinio šimtmečio istorijoje milžinų valdovas teįžiūri „sąmokslus, maištus, žudymus, revoliucijas, ištrėmimus“, o visų tų nelaimių priežastys buvo godumas, partijų lenktynės, veidmainystė,

neištikimybė, ištvirkimas, neapykanta, pavydas ir garbės troškimas.“

Tačiau ne viskas ir milžinų karalystėje taip didinga, kaip iš karto pasirodė Guliveriui. Jis įsitikina, kad ir čia dėl pinigų atsisakoma humaniškų jausmų – fermeris, rodydamas Guliverį įvairiuose miestuose, gavo nemenką pelną, o galiausiai pardavė Guliverį karaliui už didelę sumą. Guliveris pamato, kad ir milžinų šalyje yra vargetų, kurių žaizdos ir ligos dėl didesnių formų dar labiau krinta į akis. Svarbiausia – ilgiau pabuvęs jis įsitikina, kad ir čia nėra laisvės ir lygybės.

3. Ekscentriškų mmokslininkų ir politinio gyvenimo kritika

Laputoje ir Balnibarbyje

Jeigu I ir II knygos dalys yra gana vientisos ir pagrindinis jų struktūros principas yra lyginimas ir kontrastas, tai III, kuri parašyta vėliausiai, yra mažiausiai organizuota laiko ir vietos atžvilgiu. Šioje dalyje Guliveris nuvyksta į keturias fantastines šalis: Laputą, Balnibarbį, Glubdubribą ir Lugnagą, o grįždamas aplanko Japoniją, vienintelę realią šalį visose kelionėse. Geografinė erdvė nepaprastai plati, turint galvoje, kad Laputa – skraidanti sala, taigi Guliveris tarytum patenka į kitą planetą. Laiko ribos taip pat ggerokai platesnės negu kitose knygos dalyse, nes Guliveris bendrauja su seniai mirusiais žmonėmis Glubdubribe ir susitinka su nemirtingaisiais struldbrugais Lugnage. Rašytojas, panašiai kaip vėlesnieji mokslinės fantastinės literatūros kūrėjai, manipuliuoja laiku, čia nusikeldamas į praeitį, čia į ateitį.

Ypač reikšmingi skrajojančios salos LLaputos ir apačioje esančio žemyno Balnibarbio aprašymai. Tai satyra prieš mokslininkus, projektuotojus ir prieš politinio gyvenimo reiškinius. Skrajojanti sala – sudėtingas įrenginys: jos apačia deimantinė, o viduje įtaisytas didžiulis magnetas, kuris salą gali pritraukti prie apačioje esančio žemyno ir vėl nustumti tolyn. Paprastai Laputa nusileidžia tuomet, kai reikia surinkti mokesčius arba nubausti apačioje esančius gyventojus.

Laputos ir Balnibarbio santykiai gali būti įvairiai interpretuojami: Laputa – karaliaus dvaras ir vyriausybė, žemynas – visa Anglija. Laputos atitrūkimas nuo žemyno parodo valdančiųjų sluoksnių atitrūkimą nuo paprastų žmonių, jų išnaudojimą. Taip pat skraidančioji sala gali būti interpretuojama kaip Anglija, o Balnibarbis kaip Airija. Lindalino (Dublino anagrama) sukilimas – airių protestas prieš Anglijos represijas ir to protesto numalšinimas. Tiek aprašydamas Laputą, tiek Balnibarbio Lagados akademiją, Sviftas nnegailestingai pajuokia mokslininkus ir projektuotojus. Jeigu Liliputijoje ir brobdinjagų šalyje disproporcija paremta dydžiu, tai čia proto ekscentriškumais. Groteskiškais vaizdais rašytojas parodo laputiečių atitrūkimą nuo gyvenimo, jų projektų absurdiškumą. Jau pati jų išvaizda kažkokia nenormali: ”Jie turėjo galvas palenktas vieni į dešinę, kiti į kairę, todėl žiūrėjo viena akimi žemyn, o kita aukštyn”. Jiems reikalingi tarnai „barškintojai“, kurie perspėja, kad šie neįkristų į duobę ar nesusidurtų su stulpu. Pagal jų apskaičiavimus pasiūti drabužiai ar pastatyti namai niekam tikę, valgiai – geometrinių ffigūrų ir muzikos instrumentų formos – neskanūs. Tuo Sviftas parodo abstraktaus mąstymo nevaisingumą ir žalingumą.

Ypač rašytojas pajuokia projektuotojų schemas, kaip pagerinti krašto ekonomiką, pakelti žemės ūkį. Laputos matematikų projektai turėjo padaryti stebuklus, tačiau, kaip pastebi Guliveris, nė vienas jų „nėra dar tobulai įgyvendintas, o tuo tarpu visi laukai stovi nualinti ir tušti, namai griūna, žmonėms trūksta maisto ir drabužių“. Kadaise buvęs klestintis kraštas visiškai nusmuko dėl Laputos mokslininkų nerealistiškų idėjų. O tuo tarpu lordo Munodžio laukai, kur naudojami senoviniai metodai, yra vešlūs ir derlingi.

XVIII amžiuje buvo įsigalėjusi teorija, kad valstybę turi valdyti įgudę matematikai ir kitų mokslų specialistai. Sviftas nepritarė šiai nuomonei, manydamas, kad jie per daug teoriškai sprendžia klausimus ir jų projektai neturi praktinės naudos. Svifto manymu, vyriausybė turi vadovautis sveiku protu ir gyvenimo patirtimi (kaip milžinų karalius).

Išjuokęs nuo gyvenimo ir gamtos atitrūkusius projektuotojus, satyrikas nukreipia žvilgsnį į mokslininkus eksperimentuotojus, vaizduodamas Lagados akademiją Balnibarbyje, kur daromi bandymai, kaip iš agurkų išgauti saulės šviesą, statyti namus pradedant nuo stogo, vorus panaudoti siūlų verpimui. Čia Sviftas tiesiogiai išjuokia Karališkąją draugiją. Dar absurdiškesni bandymai, kurie visiškai nereikalingi – kaip suminkštinti marmurą, išauginti plikų avių bandą, kaip išmokyti neišmanėlius mašina rašyti filosofijos, matematikos, poezijos veikalus. Su ironija rašytojas kalba apie kalbos tobulintojus, kurie nnutarė žodžius pakeisti daiktais ir jų pagalba šnekėtis.

Satyra prieš politinius projektuotojus ne tokia aštri. Jų pasiūlymai kilnūs ir padarytų daug gero, tačiau neįgyvendinami. Čia satyra nukreipta ne tiek prieš projektuotojus, kiek prieš Tribnijos (Britanijos anagrama) gyventojus. Aprašydamas, kaip Tribnijoje aiškinami įtariamų žmonių raštai, Sviftas parodo, kaip galima apkaltinti nekaltus žmones.

Kai kurie kritikai, remdamiesi Laputos mokslininkų ir Lagados akademijos tyrinėtojų aprašymu, pabrėžia Svifto netikėjimą mokslo eksperimentų reikšme. Tačiau rašytojas jų neatmeta, jis tik teigia, kad eksperimentai neturi prieštarauti gamtos dėsniams, kitaip jie bus beprasmiški arba net žalingi. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Sviftas nepakankamai vertino teorijos reikšmę žmonijos raidai, todėl nepalankiai žiūrėjo į matematiką ir į muziką, kaip į meną, atitrūkusį nuo gyvenimo.

4. Glubdubribas – praeities karalystė

Kelionė į burtininkų šalį Glubdubribą – Swifto žvilgsnis į praeitį. Jos tikslas – priešpastatyti praėjusius laikus dabarčiai, parodyti, kad istorija ne viską pakeitė į gera. Homerą ir Aristotelį aiškinę vėlesnių laikų komentatoriai aname pasaulyje laikosi atokiai nuo abiejų autorių “iš gėdos, kad, aiškindami vėlesnėms kartoms, jie baisiai iškraipė šių autorių veikalų prasmę”. Palyginus Romos senatą ir naujųjų laikų parlamentą, Romos senatas atrodo „lyg jis būtų karžygių ir pusdievių susirinkimas“ o šių laikų parlamentas – „prekininkų, kišenvagių, plėšikų ir triukšmadarių gauja“. Taigi, praeities ir ddabarties sugretinimas taip pat įgauna politinės satyros prasmę. Jis padeda pasmerkti veidmainystę ir neteisybę, esančią Anglijos ir kitų Europos valstybių dvaruose, nors Guliveris ironiškai pažymi, kad šie dalykai neliečia jo tėvynės. Sviftas čia nebevartoja įprastinės alegorijos formos, o tiesiog Guliverio lūpomis išskaičiuoja didžiausius ir charakteringiausius nusikaltimus, įsigalėjusius valdančiuose sluoksniuose.

Svifto požiūris į visuomenės progresą atsiskleidžia ir vaizduojant nemirtinguosius struldbrugus, kurie neturi mirties baimės, tačiau jų gyvenimas nėra laimingas. Gyvendami amžinai, jie nėra amžinai jauni: jie fiziškai ir protiškai išsenka. Jų ydos ne mažėja, o tik dar labiau išryškėja laikui bėgant. Jie yra „užsispyrėliai, priešginos, gobšai, paniurėliai ir pilni puikybės niektauzos“, nemėgsta su niekuo draugauti, jų „meilės jausmai savo giminei nesiekia toliau kaip vaikų vaikus“. Struldbrugai „graužiasi negalėdami turėti jaunystės malonumų, o matydami laidotuves nesitveria apmaudu, kad kiti keliauja į amžinos ramybės uostą, kur patys niekados neturi vilties patekti“. Ilgainiui jie netenka atminties ir „atsimena tik tą, ką matė ar girdėjo jaunystėj ir suaugę“. Sulaukę aštuoniasdešimties metų, jie „netenka pilietinių teisių: įpėdiniai tuojau ima jų turtą, jiems palikdami tik mažą išimtinę, o neturtingi laikomi visuomenės lėšomis“. Būdami devyniasdešimties jie „palieka be dantų ir be plaukų“, „nebeskiria jokio skonio, valgo ir geria, kas tik jiems pakliūva“, jie „pamiršta paprasčiausių daiktų pavadinimus, pamiršta

net savo artimiausių draugų ar giminių vardus“, todėl jiems „skaitymas neduoda jokios naudos, jokio malonumo“. Jie yra visų nekenčiami ir niekinami. Struldbrugų pavaizdavimą galima interpretuoti kaip Svifto požiūrį į civilizaciją, kuri palaipsniui nors ir taps brandi, bet neišvengiamai pasens. Žmogus, kaip biologinė būtybė, negali gyventi amžinai, nes gamtoje visa, kas gyva, auga, sensta ir miršta. III „Guliverio kelionių“ dalis rodo, kad Sviftas ilgainiui vis daugiau susimąsto apie žmonijos likimą, žmogaus prigimties esmę. Veikalas įgauna filosofinę prasmę, kuri dar plačiau atsiskleidžia kknygos IV dalyje. Čia rašytojas stengiasi išsiaiškinti ne tik žmogaus prigimties esmę, bet ir jos santykį su visa žmonijos raida.

5. Kelionė į Ygagų kraštą – knygos idėjinė ir emocinė kulminacija

IV dalis yra visos knygos kulminacija. Alegoriniai vaizdai tampa dar sudėtingesni. Groteskas, susipynęs su ironija ir paradoksu, sukuria labai komplikuotą satyrinį paveikslą. Protingi sutvėrimai čia – arkliai, o žmonės – sužvėrėjusios būtybės. Literatūros mokslininkus labiausiai domino dvi problemos: ką simbolizuoja jahai ir ygagai ir ką Sviftas norėjo jais pavaizduoti? Tradiciškai laikomasi ppožiūrio, kad per jahus rašytojas parodo žmogų tokį, koks jis iš tikrųjų yra – egoistas, gašlus, neišprusęs; o per ygagus – tokį, koks žmogus turėtų būti: altruistas, protingas, išsilavinęs. Kita nuomonė – kad čia atsispindi dvejopas švietėjų požiūris į žmogaus pprigimtį. Vieni švietimo epochos veikėjai, sekdami Hobsu, teigė, kad žmogaus prigimtis yra egoistiška ir niekinga; kiti, sekdami Loku, tvirtino, kad žmogus iš prigimties yra protinga būtybė, trokštanti kitiems gero. Sviftas, kaip ir Hobso pasekėjai, jahų paveikslu vaizduoja būsimą žmonijos išsigimimą.

Jahai – atstumintys, žemiems instinktams paklūstantys sutvėrimai. Jų groteskiški paveikslai išryškina žmonių ydas, ypač gobšumą ir gašlumą. Tačiau ir ygagai nėra idealios būtybės – nors jie ir protingi, tačiau jiems trūksta vaizduotės, kūrybiškumo, jausmų. Arkliai neturi rašytinės literatūros, yra tik žodinė kūryba, todėl jie atrodo gana primityvūs ir riboti. Vadinasi, nors protas apsaugo nuo ydų, bet yra negerai, jei jis per daug užgožia jausmus ir vaizduotę. Matyt, idealas būtų proto ir jausmų, griežtos mąstysenos ir vaizduotės sintezė.

Ši romano dalis yra ne ttik diskusija apie žmogaus prigimtį, bet ir Svifto socialinė utopija – patriarchalinės visuomenės vizija: Ygagų šalį valdo šeimininkas, kurio santykiai su pavaldiniais yra humaniški ir demokratiški. Gyventojų poreikiai kuklūs, jie pakankamai viskuo aprūpinti. Tačiau arklių karalystė nėra Svifto visuomenės idealas. Ji atsilikusi ekonomiškai, gana neišprususi. Tai, kad ją sukūrė arkliai, pabrėžia rašytojo ironiją: žmonėms tokia santvarka netinkama. Kaip ir kitose „Guliverio kelionių“ dalyse čia svarbesnė ne utopinių idėjų išraiška, o rašytojo satyra prieš turto troškimą, egoizmą, moralinį nuosmukį. Sviftas ne ttiek pasmerkė žmogaus prigimtį, kiek sistemą, kurioje susidaro galimybės klestėti žiaurumui, smurtui, egoizmui. Rašytojas matė, kad besiformuojanti buržuazinė santvarka nėra ideali proto karalystė, įžvelgė joje ir prieštaravimus, o kartu jautė savo bejėgiškumą ką nors padaryti. Sviftas tikėjo, kad tikrovės negalima paveikti abstrakčiais samprotavimais, daug svarbiau yra žmogaus reali veikla, kūrybinis darbas, siekiant sukurti gražesnį gyvenimą.

III. Dž. Svifto kūrybos reikšmė satyros žanro formavimuisi

„Guliverio kelionėms“ apibūdinti vienodai tinka žodžiai „filosofinis“, „alegorinis“, „simbolinis“, „utopinis“. Šį kūrinį rašytojas rašė su Šviečiamojo amžiaus pradžiai būdinga didele minties drąsa; jo neribojo ir nevaržė ankstesniems laikams būdingos iliuzijos. Perėmęs iš savo pirmtakų – T. Moro, E. Roterdamiečio, F.Rablė – satyros tradicijas, Sviftas praturtino šį žanrą, pakeldamas satyrą į naują pakopą. Racionalus principas jo kūryboje meistriškai susijungia su fantastika, alegorija, ironija, hiperbole ir grotesku. Po „Guliverio kelionių“ literatūroje galutinai įsitvirtino satyrinė fantastika. Tiesioginiais Svifto pasekėjais ir tradicijų tęsėjais buvo Volteras, H. Fyldingas, T. Smoletas, L. Sternas, Dž. Baironas, Č. Dikensas, A. Fransas, B. Šo ir kiti rašytojai.

Literatūra

1. SVIFTAS, Džonatanas. Guliverio kelionės. Kaunas, 1987.

2. KUOSAITĖ, Elena. Anglų ankstyvojo švietimo proza. Vilnius, 1983.

3. Visuotinės literatūros istorija: XVII – XVIII a. Vilnius, 1992.