KASTANEDA – TOLTEKŲ PASIUNTINYS

Jau kelis dešimtmečius nenutyla kalbos ir ginčai, plūsta kritikos srautai dėl Kastanedos parašytų knygų, kuriose jis iš esmės pateikia Toltekų mokymo pradmenis – žmonijos evoliucijos gaires. Be abejo, Kastaneda minėtą mokymą pateikė taip, tokia apimtimi ir tik tiek, kiek jam buvo ir leista pačiam žinoti, kiek buvo galima tuo metu apie šį mokymą atskleisti žmonėms.

Nors Kastaneda minėto mokymo sistemą, be abejo, sukūrė ne pats, o paprasčiausiai aprašė savojo praktinio apmokymo eigą, tačiau tenka pripažinti, kad paprastu rašytoju ar kokiu nnors ten kontaktuotoju jo ir nepavadinsi. Kastaneda tikrai vertas tos jo užsitarnautos pagarbos, nes praėjo “ant savo kailio” tą nepavydėtiną ir tik jam skirtą mokymo kursą, nors ir nuolat inkštė iš tingumo bei baimės, iš siaubo ir nepilnavertiškumo jausmo. Taigi, dėl to mes drąsiai galime jį vadinti ir antropologu, ir mokslininku, ir, be abejo, filosofu, nes minėtas mokymas ir buvo perteiktas per Kastanedos matymo, pergyvenimų, bei apmąstymų prizmę visoje jo praktinio apmokymo eigoje.

Be abejo, Kastaneda reikiamai atliko savo pareigą, tačiau ttik Toltekų nustatytuose rėmuose: parašė knygas apie savo apmokymą, tačiau buvo delikačiai išstumtas iš Toltekų tarpo “nes jis gi turėjo tik trišakę energetinę struktūrą, o ji teleidžia Nahualiui užbaigti Toltekų liniją, o ne tęsti ją toliau.” Teisingumo bei aiškumo dėlei pprivalau patikslinti, kad Don Chuano linija vis tik buvo pratesta, tačiau jau kito – „lygiagretaus“ Nahualio, apie kurio egzistavimą Kastaneda neturėjo net menkiausio supratimo. Be abejo, neturime omenyje nei apie vieną iš tų apsišaukėlių, viešai pasiskelbusių Don Chuano mokiniais.

Taigi, Karlos Kastaneda, tas antropologas, mokslininkas ir filosofas, tas vienas iš paslaptingiausių dabartinei žmonijai asmenybių, gimė neaišku kur ir kada, labai jau neaišku kaip jis gyveno, kas jį gerai pažinojo, mylėjo ar nekentė ir ką jis veikia šiuo metu. Tiesa, visos naujausios filosofijos enciklopedijos tvirtina, kad jis mirė lyg tai 1998 ar 1999 metais. Patikėkite: jis vis dar ramiausiai sau vaikšto po mūsų mylimą Žemelę, beieškodamas joje susiformavusių teigiamų energetinių sūkurių, nors žmonės to ir nežino. Ir nesužinos, nes tai jau vveikia asmeninės istorijos sunaikinimo magija.

Neabejotinai, ne vienam jau kyla klausimas, kodėl vis tik Toltekai pradėjo viešintis, paskelbdami tą nedidelę dalį jų mokymo sistemos, kai tuo tarpu apie pačių Toltekų egzistavimą niekas nežinojo dešimtis tūkstančių metų – nuo Atlantidos žlugimo laikų. Nebent tik pavadinimas “Toltekai” klaidingai išliko žmonijos atmintyje: kaip neilgai egzistavusios tautos ir sutapatintos su kitomis trumpalaikėmis Olmekų, Actekų bei Majų civilizacijomis – 950  1160 m. egzistavusios Meksikos lygumoje.

Daugelio mūsų dabartinės kartos atstovų savimonė tokia aukšta, jog jie nneabejoja esą jau priaugę iki tokio mokymo lygio, tačiau tenka juos giliai nuliūdinti: paskutinius tūkstančius metų tevyksta intensyvi žmonijos dvasinė involiucija, o ne evoliucija. Žmonija šiuo metu gana sparčiais tempais dvasiškai degraduoja, tikrai kvailai pasukusi technogeniniu keliu, vis labiau skęsdama tonalyje, vis labiau atsiribodama nuo Nahuatlio – Dvasinio pasaulio.

Taigi, atsiribojimas nuo Dievo neabejotinai ir labai jau greitai prives prie to, kad ir Jis turės atsiriboti nuo žmonių: visa žmonijos rasė neabejotinai bus sunaikinta. Tikrai nebebus jau tokių “piktybinių auglių pašalinimo operacijų” (Lemurija, Atlantida.), nebebus daugiau aukojama tik kokia nors salelė ar žemynas: visa žmonija galutinai bus nušluota nuo Žemės paviršiaus.

Ir tai nėra koks nors tuščias pranašavimas ar “Dievo žodis”: paprasčiausiai mes privalome mokytis iš mūsų istorijos ir priversti daryti tokias baisias logines išvadas. Tiesa, gal lengviausiai būtų tikėtis Dievo malonės, tačiau, savikritiškai pamąstykime, ar turime gi mes tokią teisę kaip “plaukti pasroviui” – pasyviai žvelgdami į vis labiau tamsėjantį horizontą. Ar vis tik nebūtų žymiai konstruktyviau bei geriau ryžtingai ir galutinai pasukti į šviesą ir imti žengti dvasiškėjimo keliu. Privalome juk pagaliau suprasti, kad už bet kokius savo veiksmus mes privalome atsakyti ir būtinai atsakysime tik patys, o ne kas nors kitas. Neišvengiamai atsakysime.

Kalbėdami apie Toltekus, kaip apie tam ttikrą luomą ar ordiną, privalome atskleisti žmonijai daugiau, negu kad apie tai rašė Kastaneda – vertėtų aukščiau pakelti tą akliną uždangą – skraistę, tūkstantmečius skyrusią Toltekus nuo likusios žmonijos.

Pirmiausia: terminas “Toltekas” Atlantų kalba reiškia “Nešantis Žinias”. Terminas “Atlis” reiškia Dievą – Absoliutą – visa ko Kūrėją. Toltekų mokymas, kurį Jie pavadino “Kario keliu” – vienintelis – tobuliausias, efektyviausias ir pilnai išbaigtas praktinis dvasiškėjimo kelias – kelias į Atlį. Dešimtys tūkstantmečių parodė, kad šiame praktiniame (o ne religiniame – ne maldų, garbinimų ar aukojimų) Kelyje nėra nieko, ką dar galima būtų užginčyti ar pakeisti. Tai yra tiesiausias, greičiausias ir šviesiausias kelias į Dievą, bet neabejotinai – sunkiausias. Tai – ne religinių vergų ar ribotų mokymų pasekėjų kelias: tai kelias save gerbiančių, išdidžių Žmogiškųjų Esybių – Dievo vaikų kelias atgal pas savo Tėvą – pas mūsų visų Kūrėją. Kam užtenka drąsos bei išdidumo tą pripažinti – Toltekų kelias atviras, o kas nutarė tapti kokios nors religijos, mokymo, aplinkybių ar kūniškų malonumų vergu, tam šis kelias – aklinai uždaras, tokiems “ tešviečia” dvasinė degradacija ir susinaikinimas.

Jeigu žmogaus evoliuciją – jo dvasiškėjimą palygintume su lėtai bekylančia spirale, tai Kario kelias – strėlė, lekianti tiesiai aukštyn – greitai ir statmenai kertanti tas apvijas: ką Karys ppasiekia per metus, tą paprastas žmogus gali tegauti tik per dešimtis ar net šimtus savo inkarnacijų Žemėje – ir tai tik su ta sąlyga, jei jis stengsis vien šviesėti, o ne degraduoti.

Taigi, Toltekai – žmonijos dvasiniai mokytojai. Toltekai – tai matančios Žmogiškosios Esybės. Ne reginčios, kaip likusi žmonija, o matančios (gydytojai tikrina tik žmonių regėjimą, o ne matymą.). Jų sugebėjimas matyti, jų dvasinis lygis įpareigojo Toltekus nuolat nematomai, nejaučiamai vadovauti ir nukreipti mūsų planetos visų gyvybės formų vystymąsi reikiama linkme.

Taigi, kaip bebūtų paradoksalu, tačiau Toltekai save pasiviešino ir net leido paskelbti dalį savo mokymo ne todėl, kad žmonija jau priaugo iki jų lygio, o atvirkščiai: todėl, kad žmonija visiškai nudvasiškėjo, visiškai “nusivažiavo”. Ji visiškai prasmego tonalyje – išvystytame socialiniame sąlygotume, pastačiusi galingą sieną, skiriančią ją nuo Dvasiškojo pasaulio, vis labiau vystydama ir unifikuodama bendrąjį žmonių susitarimą, mąstymo, jutimo, kalbos bei veiksmų štampus per tarpvalstybines sutartis, sąjungas ir t.t. intensyvaus globalizacijos proceso eigoje.

Ar pasieks tikslą tas kilnus Toltekų polėkis pagelbėti žmonijai, parodys artimiausia ateitis, tačiau Jie iš savo pusės pasielgė gana drąsiai ir kilniai: padarė tai, ką ir tegalėjo šiuo metu padaryti. Jie nurodė žmonijai pradinę vystymosi kryptį: “prismeigė” pakankamai aiškių gairių, rodančių kuria linkme turėtų eiti žmonija, siekiant

išsivaduoti iš tos letarginio miego būsenos bei socialinio sąlygotumo gniaužtų.

Mokyme palyginus neblogai kalbama apie tonalį, tačiau gaila, kad Kastaneda savo misiją vis tik įvykdė nepakankamai atsakingai. Būtinai reikėjo nurodyti, kad tonalis – tai viskas apie ką žmogus gali spręsti ir jausti, kalbėti ir mąstyti, ką jis gali fiksuoti savo fiziniais jutiminiais organais. Vienu žodžiu, tonalis yra žmonių pasiekiama informacinė visuma – tas informacinis mėšlynas, kuriame, kaip mėšlavabaliai, knaisiojasi dabartinės žmonijos atstovai. Tai – sritis, apimanti mūsų Žemės bei pačių žmonių ffizinių – materialiųjų, eterinių, žemųjų astralų, mentalų bei kauzalinius kūnus. Taigi, tokios sąvokos kaip jausmai, išmintis, žinios – tik forma – be jokio turinio dabartinėje visuomenėje- toje, kur pagrindinai ir garbinamos formos, o ne turiniai. Tik žvilgterėkime į pornografinius filmus, madų demonstracijas, įvairius sportinius renginius, “kūno grožio”, “gražuolių” konkursus ir t.t. Argi nekyla noras visa tai apibūdinti trumpai ir taikliai: “skafandrų paradas”.

Gaila, tačiau apie Nahuatlį Kastaneda nesugebėjo pasakyti nieko konkretaus. Tai visiškai išmuša “iš vėžių” nepatyrusį skaitytoją, todėl būtina jį nnors kiek papildyti.

Taigi, Nahuatlis – tai Dvasiškasis pasaulis – tai Dievo – Atlio viena iš pasireiškimo formų. Dėl vaizdumo, Nahuatlį palyginus su didžiuliu – beribiu ir begaliniu okeanu, tonalis jame atrodytų kaip mažylis vandens lašelis izoliuotai (Šėtono programos dėka.) jame pplaukiojantis. Ta izoliacija- tas Programos produktas, kuris žmones, kaip Dievo kūrinius, atskyrė nuo likusiojo Dieviškojo pasaulio – pastatė socialinio sąlygotumo sieną, paramsčiusi ją štampais bei šablonais. Siena uoliai saugoma vyriausiojo prievaizdo – Proto bei patikimiausiojo proto sėbro – Kalbos, nuolat stiprinama ir palaikoma Vidinio dialogo pagalba. Kaip ten bebūtų, tačiau ta siena iš esmės nėra jau tokia galinga, kaip visiems ir rodosi. Vertėtų tik intensyviau pasitreniruoti ir sustabdyti tą vidinį plepėjimą “su pačiu savimi”. Ir kuo ilgiau išlaikysime tą vidinę tylą – atjungus taip vadinamą Protą (nors iš tiesų – tai tik užblokavimas ryšio tarp žmogaus smegenų ir Programos, pristabdžius žemųjų astralo, mentalo bei kauzalo kūnų veiklą bei relaksuojant fizinį kūną), tuo daugiau Nahuatlio atšvaistų persmelks žmogaus sąmonę. Tai – jjau išminties dulkelės. Tai jau kelio pradžia Dievo link.

Gaila, kad Kastaneda nepasiekė tokio lygio, kad galėtų išaiškinti savo knygų skaitytojams tokių bipoliariai surištų terminų kaip „emocijos“ ir „jausmai“, „mintys“ ir „išmintis“, „informacija“ ir „žinios“, „nuotaikos“ bei „intuicija“ turinių esminį skirtumą. Ir ne tik šių, tačiau ir kitų labai svarbių, kaip antai – sąmonė, infrasąmonė, pasąmonė bei Supersąmonė, arba ką tai reiškia, kai žmogus tik „regi“ ir „klauso“, tačiau „nemato“ ir „negirdi“.

Taigi, žmonija per tuos praėjusius tūkstantmečius labai jau stengėsi kurti iir . prikūrė “mokslininkų rankomis” tiek daug gražių, dailių ir labai jau skambių formų, bet tinkamo turinio joms taip ir nesurado, todėl dalį tų “prikeptų” formų paliko visai be turinio, kitoms – įstatė kas “po ranka” pakliuvo ir gavosi “formų paradas”: kreivų, šleivų ir dusliai ar tuščiai skambančių . Dabar jos tik ir kaišiojamos visur kur pakliūna, vietoje ir ne vietoje – be jokio jausmo ar sielos graužaties. Todėl ir vyksta šiuo metu tokia suvokimo proceso sumaištis. Ir visai nėra ko čia tikėtis kokios nors pagalbos iš tų mūsų mokslininkų: jie niekada nepakyla ir nepakils be abejo aukščiau informacinio lygio, todėl yra jie dabar ir bus visuomet visiškai nepajėgūs nei padėti kitiems, nei patiems sau.

Taigi, kol mokslininkai, filosofai, politikai, dvasininkai ir eiliniai žmogeliai nesugebės suvokti, kad mūsų Žemelė taip pat yra gyva Esybė, kol nepriims ir neįsisąmonins, kad žmogiškoji Esybė – tai pirmiausiai Dvasia bei Siela, o jau po to – energetiniai bei – galiausiai fizinis – materialinis kūnai, reikalai dvasiškėjimo linkme jokiu būdu nepasikeis, o žmonės vis labiau tols nuo Dievo, o toldami nuo Jo prisigalvos sau įvairiausių dievų – tiek, kiek tik panorės, kiek tik leis jų fantazijos. Ir jeigu anksčiau pakakdavo apšaukti dievu kokį nors garsinantį save nnevykėlį pranašą (Buda, Kristus ir t.t.) ar naujo mokymo skleidėją, tai šiuo metu dievai jau “kepami” tiesiog “kaip grybai po lietaus”. Antai, kas gi dabar nežino tos gausybės tokių “dievų” ir “dievaičių” kino artistų, dainininkų, sportininkų ir kitų gretose. Taip sakant: “kur nespjausi – ten pataikysi”.Beliko paskutinė žmonijos dvasinės degradacijos stadija: kai žmonės patys save pasiskelbs dievais ir ims sau paminklus statyti bei melstis sau prieš tas statulas. Taip buvo Atlantidoje, taip bus ir pas mus. Po to – Pasaulinis tvanas nušlavė Atlantidą, po to Dieviškoji ugnis nušluos ir mūsų rasę. Gal todėl Don Chuanas taip ir šaipydavosi iš Kastanedos katalikiškojo religingumo. Ir čia Nahualis tikrai neapsiriko: neteko pasaulyje sutikti šlykštesnės religijos už minėtąją, statytos ir plėstos ant žmonių kančių ir kraujo, kaukolių bei griaučių.

Švelniai kalbant, akiplėšiškai ir šlykščiai neseniai nuskambėjo p. Bačkio išstojimas per televiziją, kur jis, tiesiog kaip pripažintas vyriausias inkvizitorius kišosi į valstybės reikalus, nurodinėdamas mūsų valstybės vadovui – Prezidentui su kuo jis turi bendrauti, o su kuo – ne, kokie žmonės geri, o kurie “nuo Šėtono”. Žmogelis aiškiai pasiilgo tų gerų laikų, kai kryžium, ugnimi ir kalaviju buvo diegiama krikščionybė. Su Kristaus vardu buvo žūdomi, deginami pagonys, eretikai, burtininkai ir visi kiti , kurie tik iišmanė, jautė, matė ar darė daugiau ir geriau negu tą leido krikščionybės dogmos bei inkvizitorių lygis. Visa krikščionybės istorija – tai kova dėl valdžios – dėl valdymo žmonių protų, jų valios pajungimo per sukeltą visuotinę baimės atmosferą: nepakankamai tiki – ant laužo, esi visapusiškai aukštesnis ir šviesesnis – ant laužo: prieš tai, be abejo, gerokai pakankinus. Esi turtingas – reiškia tu – burtininkas, apsėstasis, todėl tau reikia nukirsti galvą, o turtą, be abejo, atiduoti “šventajai” inkvizicijai.

Labai jau uoliai minėtoje srityje “darbavosi” krikščioniškoji atšaka – katalikai. Ypač žiaurūs ir klastingi buvo tokie jų ordinai, kaip Tamplieriai, Jėzuitai ir kt. Be abejo, jų poveikio metodai su laiku turėjo keistis, nes žmonių kantrybė gi ne begalinė. Jeigu anksčiau užtekdavo žudyti ir deginti, pradedant nuo stichiškų pogromų prieš kitaip mąstančius, nuolatinius kryžiaus žygius dėl šventosios žemės, toliau – šimtmetiniai siaubingos “šventosios” inkvizicijos laužai, tai vėliau – nuodai, klasta, nuolatinis spaudimas valstybių vadovams tiesiogiai, žmonių “apdirbimas” per bažnyčią, spaudą bei televiziją.

Taigi, Kristaus vardu buvo išžudyta milijonai krikščionybės priešininkų – taip vadinamų pagonių. Tai mūsų proprosenoliai – žmonės, kurie stebėjo ir mylėjo gamtą ir gamtos reiškinius kaip Dievo pasireiškimo formas. Dievui to jų dėmesio, be abejo, nereikėjo (bet tai baisiai nepatiko Kristui), tačiau jis gi

tikrai niekam nebuvo kenksmingas: tas jų jautrumas tik suartina žmogų su gamta – su kitomis gyvybės formomis ir tuo priartina jį prie Dievo. Keista, žvelgiant į žmonių bukumą, į jų “papūgišką” natūrą: jie nuolat kartoja tą krikščionių išmislą, kad lietuviai garbino tik dievą Perkūną. Jie su siaubu, kaip į išdaviką žiūri į tave, jeigu jiems primeni, kad Kristų lietuviams per prievartą primetė tik vos prieš kelis šimtmečius, o mūsų tikrasis prosenolių tikėjimas gyvavo daugelį tūkstantmečių. Tai kas gi iš mūsų vvis tik esame tikrieji prosenolių išdavikai?!.

Tuo tarpu garbinimas pranašų ir pranašėlių ar paprasčiausių apsišaukėlių, garbinimas karalių, karo vadų, mokslininkų, sportininkų, kino ir estrados žvaigždžių, “dievų” ir “dievaičių” tik nutolina žmones nuo Dievo, nes jie tuo vis labiau slopina savo ryšį su Juo, praranda – atiduoda savo energiją garbinamiesiams, o jos ir taip jiems visuomet trūksta. Prarasta energija automatiškai mažina žmonių potencialą, daro juos mieguistais, silpnais ir bevaliais, kurie nebesugeba priimti ne tik, kad teisingų, bet ir net paprasčiausių sprendimų, kai ttik tampa ypač būtina.

Taigi, Toltekai pripažįsta tik vieną Dievą – Atlį. Tik homerišką juoką Jiems sukelia žmonių išradingumas “kurti” vis naujus ir naujus “dievus”, o po to nuolankiai jiems vergauti, tariant, kad tie “dievai” su jais nuolat bendrauja, kalbasi, kkeršija jų priešams, padeda vogti, plėšti ir net žudyti, menkomis aukomis užglaisto savųjų “dievų” nepasitenkinimą, piniginėmis sumomis, užperkamomis bažnytinėmis apeigomis “nusiperka” sau geresnes sąlygas pomirtiniame gyvenime. Patogūs tokie “dievai” žmonėms, nes su jais gi nesunku susitarti, juos papirkti, ką nors išmelsti, materialiomis aukomis “užglostyti” jų pyktį. “Dievai” gi tokie savi, visiškai nuspėjami, paslaugūs, lengvai paperkami.

Ne, brangieji: Atlis – mūsų Kūrėjas visai ne toks. Jis mus sukūrė, sudarė reikiamas vystymosi sąlygas, suteikė mums pilną laisvą valią bei laisvo pasirinkimo teisę ir . toliau visai nesikišo, nesikiša ir niekad nesikiš į mūsų vystymąsi, niekada nekalbėjo, nekalba ir nekalbės nei su vienu iš žmonių rasės, kol tie nepasieks savo galutinės vystymosi fazės. Jis tik stebėjo, stebi ir stebės mus! Taip, Jis gi labai jjau nepatogus ir nemielas tiems, kurie nemėgsta atsakyti už savo mintis, emocijas ir veiksmus, tačiau mano, jog visi paperkami. Ne, Jo tokio nei papirksi, nei suprasi. Jis toks jau svetimas visiems nevykėliams, egoistams, tinginiams bei niekšams, toks nepakenčiamas tų “dievų”, “dievaičių”, “žvaigždžių” ir visų tų narcizų – savimylų, nes gožia gi jų pačių “didybę” ir “šviesą” ir čia jau nebeapgausi nei kitų, nei pačio savęs, nebepriveidmainiausi, nepapirksi ir neišmelsi sau kokios nors neužsitarnautos “šiltos vietelės”.

Dėl Atlio mes galime kalbėti llabai daug, bet taip nieko ir nepasakyti, galime ir atvirkščiai: pasakyti nedaug, tačiau . iš to nieko nesuprasi. Geriausia apie tai yra pasakęs senovės Egipto vyriausiasis žynys Hermesas (Totas): “Mūsų mintis negali įsivaizduoti Dievo ir mūsų žodžiai negali jo apsakyti. Bekūnis, nematomas, neturintis formos, mūsų jausmais nesuvokiamas ir amžinas – laiku neišmatuojamas. Dievas yra Absoliuti tiesa ir Absoliuti Galybė, o nekintamas – Absoliutus negali būti suprastas pas mus – Žemėje”. Prie šių nuostabių žodžių dar ir pridėčiau: “Visų pradžių pradžia, Absoliuti Didybė, Išmintis ir Begalybė, Grožis, Meilė ir Harmonija, Absoliuti Realybė ir Absoliutus žinių Šaltinis.

Taigi, nebandykime apibrėžti Dievo, nors mums – šėtoniškosios programos vaikams to baisiausiai ir norisi, to gi reikalauja nustatyti Programos postulatai. Pasiūlymas: nuvilkime Šėtoną ir pilnai pasitenkinkime tik fiksacija tomis aprašytomis Atlio pasireiškimo formomis, vildamiesi, kad ateityje Jis gal ir dar labiau save atskleis per naujus savo pasireiškimus, jeigu tik mes žingsniuosime Jo link.

Kastanedos darbuose atskleistosios Toltekų kelio pradinės gairės suteikia žmonijai galimybę nusistatyti dvasiškėjimo kelio viziją. Svarbiausia, be abejo, yra tai, kad jo knygose nors ir labai jau miglotai – atskleista šėtoniškosios programos – to žmonijos prakeiksmo prigimtis bei nurodytos kai kurios galimybės, keliai bei metodai, kaip būtų galima jos ir atsikratyti.

Taigi, tas prakeiktas “čypas” –– šėtoniškoji programa – “įtaisyta” visų žmonių viršugalvio energetiniuose centruose ir “.ji siūbuoja, judėdama pirmyn ir atgal. Šis reginys „matantiems“ kelia baisų pasibjaurėjimą – ji visiškai svetima žmogaus prigimčiai”. Ir šis pasibjaurėjimas iš tiesų išaugtų žymai galingiau, jeigu Kastaneda būtų aprašęs tuos metodus, kuriais Programa visiškai valdo žmogų socialinio sąlygotumo ribose ir praleidžia į jo Protą tik tuos, Programos postulatus atitinkančius – rezonuojančius signalus, kurie skirti vien tonalio vystymuisi, tačiau visiškai nepraleidžia – “uždaro langines” Nahuatlio šviesai .

Kadangi Programos turinio savo darbuose Kastaneda neatskleidė (manyčiau – tik dėl nežinojimo), todėl vertėtų nurodyti nors keletą pagrindinių postulatų, kurie reguliuoja bei niveliuoja žmonių santykius, minčių, emocijų bei poelgių sistemas, diktuoja jų šablonišką pasireiškimą:

1) poreikis būti valdomu (laisvanoriškas savo laisvos valios perleidimas bet kam, kuris tik sutinka ją priimti) ir baudžiamu už nepaklusnumą per įvairias mokymo, religines bei valstybines sistemas (TSRS modelis – puikiausias pavyzdys.);

2) egoizmas: savo personos supersureikšminimas, nuolatinis savęs gailėjimas, nuolatinės baimės ir fobijos;

3) vienas dievas: pirmiausiai – tik pačiam sau, po to – bendras savo šeimai, bendras, tačiau jau nebūtinai toks pat kaip ir šeimai – kaimui, analogiškai – miestui, tautai, regionui, žemynui, pasauliui ir t.t. (vykstant globalizacijai). Ir svarbiausia, kad kiekvienas iš tų dievų yra pats tikriausias, geriausias ir vienintelis – uuž kurį jie pasiruošę galvą guldyti, o kitus dievus ir jų pasekėjus – pasiruošę sunaikinti ugnimi, paskandinti kraujuose.

4) pilnas atsiribojimas nuo Dvasiškojo pasaulio: tam tikslui blokuojami (kad nesivystytų) aukštutiniai Astralas, Mentalas bei Kauzalas, o į sąvokų formas klastingai įpilamas “Trojos arklys”. Taip į Išminties formą buvo pripilta minčių, į Jausmų – emocijų, o į gerų darbų formą prikrėtus “šunybių”, jos buvo paskelbtos esančios ne tik kad priimtinos visuomenei, bet netgi ir naudingos jai.

5) vienodas šabloniškas regėjimas, girdėjimas, jutimas, mastymas ir kt. – žmonių susitarimų realizacija – socialinis sąlygotumas – pagrindinis ir didžiausias Šėtono programos siekimas bei . pasiekimas.

Būtų galima be galo vardyti ir aiškinti Programos postulatus ir išryškinti tą vienintelį, galbūt svarbiausiąjį, kuris atitvėrė mus nuo Dieviškojo pasaulio, nužymėdamas žmonijos tonalio ribas, kurias Programa pavertė “Šėtoniškojo Gardo” ribomis bei į kurį žmonės buvo suginti– suvaryti ir paversti Šėtono paklusniomis “melžiamomis karvėmis”.

Tam, kad geriau visą tai įsisąmoninti, prisiminkime ir tai, jog kiekviena Siela, iškeliaudama į Žemę, gauna iš savosios Dvasios atitinkamą kiekį energijos, kurios pilnai užtenka tam, kad būtų “atidirbtos” būtinos tai inkarnacijai tam tikros vertybės, o likusi energija skirta tam, kad žmogus išsiveržtų iš to Šėtoniškojo gardo. Žmonės gi visai nesikuklindami iššvaisto ne tik, kad tą energiją, kuri skirta išsiveržimui, bet

net ir tą, kuri skirta “atidirbti” tam tikroms numatytoms kokybinėms vertybėms. Pasilikus gi be energijos belieka, rodos, tik vienintelis kelias – praegzistuoti iki fizinio kūno mirties letarginio miego būsenoje, kad ilgiau “pratempti” iki tos pabaigos. Jeigu dar ir lieka kažkoks tai trupinėlis tos energijos – ją pasiima, kaip ir iššvaistytąją, Programos užsuktas smagratis per iliuzinę kultūrą, tradicijas, religijas, socialinę terpę nustatytų elgesio taisyklių vykdymui ir bandymams jas pažeisti, šalinimui. O stichiniams “bandytojams” nepadės nei narkotikai, nei stimuliatoriai, nei religiniai ritualai. TTodėl taip ir sukasi tas nelemtas “Žliugsiantis Ratas” – iš vienos inkarnacijos į kitą – iš vieno gyvenimo Žemėje į sekantį, o gal jau ir . paskutinį.

Taigi, pagalvokime, ar verta mums priimti ir laikytis tų, Šėtono Programos įtvirtintų iliuzinių vertybių, ar turime teisę per prievartą jas kišti savo vaikams, ar turi teisę mokytojai auklėti jaunimą šia iliuzine dvasia ir ar reikalingas tas parazitinis ir daug mums bekainuojantis prievartos aparatas, skirtas tramdyti bandančius išsiveržti iš tos iliuzijos, iš tų šėtoniškų ““vertybių” glėbio. Ar vis tik ne geriau mums nebūti tais piktaisiais burtininkais, raganomis, juodaisiais magais bei dar velniai žino kuo ir netrukdyti kitiems – ir ypač jaunimui gyventi pagal Dievo įstatymus, jeigu jau mes patys vis tik esame tokie nevykę iir visiškai nenorime atsikratyti tų senų savo elgesio štampų, o trokštame ir toliau likti Šėtono “melžiamomis karvėmis”, jeigu ir toliau norime gyvuoti iš inercijos “po senovei”- egzistuoti “autopiloto” principu: nemąstydami apie tai, apie ką būtina susimąstyti, ignoruodami tai, kam būtina skirti visą savo dėmesį, kalbėdami visai ne apie tai, apie ką ruošėmės pasakyti, darydami visai ne tą, kas būtina.

Vis tik imkime ir pamąstykime: ar galime ir toliau taip elgtis. Juk mes gyvename gyvame Dieviškajame Pasaulyje, kur viskas keičiasi, pulsuoja, kvėpuoja, vibruoja, juda ir lekia, kur viskas persunkta Gyvybe, Energija, Gyvenimo džiaugsmu, o ne kapinyne, kur viskas numirę, sustingę, negyva, nekintama. Taip, kas nekintama – negyva – tai kapinės, tai lavonų krūvos.Ir kaip mums nebūtų skaudu ir liūdna, tačiau laikymasis ttų visų senų tradicijų, nusistovėjusių elgesio normų, nekintančių mokslo, religinių dogmų, verčia mus visus lavonais tikrąją ta žodžio prasme. Ypač apgailėtini tie mėginimai išsaugoti Šėtoniškosios Programos lavoninius postulatus, tiems šimtmetiniams ir tūkstantmetiniams lavonams: bandant aiškinti Bibliją, Koraną ir kitus taip vadinamus “šventuosius” raštus, tai vienaip, tai kitaip bandant ieškoti juose užslėptos – perkeltinės prasmės tai iš kairės, tai iš dešinės. Tos pastangos, prikelti negyvėlį, įkvėpti jam naujos gyvybės – bergždžios ir bevaisės: negyvėlis ir yra negyvėlis – lavonas tikrąja ta žžodžio prasme. Paprasčiausiai- tai knaisiojimasis atgyvenose – dvokiančioje krūvoje, stengiantis tik tuo pasipataikauti ir nuolankai įsiteikti Šėtonui.

Gal vis tik geriau mums gyventi gyvajame Dvasiškajame Pasaulyje, pagal gyvus Dieviškuosius įstatymus, juolab, kad ir suteikė Jis mums gyvą bei nuolat kintančią laisvąją valią ir įdėti visą savo energiją, visas pastangas, kad pradėti pažinti tą Pasaulį, įsisąmoninti jo gyvuosius dėsnius ir. keliauti į paslapčių paslaptį – pasiimti Dievo mums skirtą palikimą .

Kadangi Kastanedos darbuose Toltekų mokymo nuoseklumo bei išbaigtumo nėra, be abejo, reikėtų tą sistemą gerokai papildyti, išplėsti, tobulai sukonstruoti ir, giliai išanalizavus, pateikti motyvuotas išvadas, tačiau – tai jau be abejo atskira ir gana plati tema, kuriai būtina skirti daugiau dėmesio, todėl apie Toltekus, tuos tikruosius karius – aukščiausius žmonijos atstovus – jos švyturius, egzistuojančius penkiamatėje erdvėje, tikiuos plačiau parašyti kiek vėliau ir, be abejo, žymiai daugiau ir konkrečiau, o dabar leiskite šiuos pamąstymus užbaigti cituojant keletą Jų aforizmų:

1) Kario menas – išlaikyti pusiausvyrą tarp siaubo būti žmogumi ir stebuklo būti juo.

2) Būti Kariu – tai nereiškia paprasčiausiai norėti juo būti. Tai – greičiau nesibaigianti kova, kuri tęsis iki paskutinės akimirkos. Niekas negimsta Kariu, kaip niekas negimsta ir paprastu “pilku žmogeliu”. Mes patys save paverčiame tais ar kitais.

3) Kuomet Karį pradeda kankinti bbaimės ir abejonės, Jis ima mąstyti apie savąją mirtį. Mintis apie mirtį – vienintelė, kas gali užgrūdinti mūsų Dvasią.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

Kastanedos knygos:

1) «Учение Дона Хуана».

2) «Отдельная реальность».

3) «Путешествие в Икстлан».

4) «Сказки о силе».

5) «Второе кольцо цилы».

6) «Дар Орла».

7) «Огонь изнутри».

8) «Сила безмолвия».

9) «Искусство сновидения».

Kita literatūra:

1. Žmonijos Dvasinio Tobulėjimo Fondo 1999 2002 m. ataskaitiniai pranešimai.

2. Тайная доктрина Розенкрейцеров. М. 1992, 1 и 2 томы.

3. Посвящение. Элизабет Хейч. М. 1993.

4. Тайны древних пирамид. Т. Фисанович. М. 2001.

5. Кто или что управляет нами. Г. Чупров. Краснодар, 1995.

6. Кибалион. Учение герметической философии древнего Египта и Греции. Чикаго, 1908.

7. Тайны энерго – информационного обмена. Н. Ремизова-Бабушкина. М.1993, 1 и 2 томы.

8. Мистическое учение древних. А. Кириллов. М., 1994.

9. Тайны великих пророков. Л. Зданович. М., 2001.

10.Загадка великого Сфинкса. Р. Бьювэл, Э. Джилберт. «Вече», 1996.

11.Смерть богов в Древнем Египте. Джейн Б. Селлер. София, 1995.

12. Гермес – внук Атланта. С.-Петербург, 1998.

13.Боги Египтян. И. Уоллис Бадж. Т 1, София, 1995.

14. Египетская магия. К. Жак. София, 1997.

15. The Sirius Connection: Unlocking the Secrets of Ancient Egypt. Marry Hope, 1996.

16. Discovery kanalo laidos už 1998 – 2003.